Dėl pareigybės panaikinimo, darbo užmokesčio, delspinigių ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Administracinė byla Nr. eI3-3382-631/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00829-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3; 21.3.3; 21.3.7; 22.1; 55.1.3

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Gitana Butrimaitė,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei S. J.,

atsakovės atstovams advokatui A. A., advokato padėjėjai M. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl neteisėto atleidimo iš pareigų, pranešimo dėl pareigybės panaikinimo, darbo užmokesčio, delspinigių ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas A. A. (toliau - pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (sujungti reikalavimai į vieną administracinę bylą), prašydamas: 1) panaikinti atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus 2022 m. sausio 19 d. Nr. (duomenys neskelbtini) „Pranešimą dėl pareigybės panaikinimo“ ir 2022 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. A. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“; 2) pripažinti atleidimą neteisėtu ir grąžinti pareiškėją į eitas pareigas arba lygiavertes pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos; 5) pripažinti neteisėtu atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus 2022-01-19 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstytą atsisakymą išmokėti darbo užmokestį ir priteisti iš atsakovės nesumokėtą pareiškėjui darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d.; 6) priteisti iš atsakovės delspinigius dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio, už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki skundo padavimo dienos; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad pas atsakovę, kuri iki pertvarkymo, įvykusio 2020 m. rugsėjo 1 d., vadinosi Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, iki laikino nušalinimo nuo pareigų ėjo Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo pareigas. Baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - baudžiamoji byla), kuri nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme, pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d.

2022 m. sausio 19 d. pareiškėjas elektroniniu paštu gavo atsakovės direktoriaus pranešimą „Dėl pareigybės panaikinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Pranešimas), kuriuo pareiškėjas informuotas, jog keičiantis įstaigos statusui pareiškėjo pareigybė yra panaikinta. Pareiškėjas informuotas, kad atleidimo diena 2020 m. rugpjūčio 31 d. perkeliama iki 2022 m. kovo 18 d., t.y. po įspėjimo apie atleidimą 2 mėnesių termino.

2022 m. sausio 19 d. pareiškėjui elektroniniu paštu buvo atsiųstas įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „ Dėl A. A. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau - Įsakymas). Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas 2022 m. kovo 18 d. yra atleidžiamas iš pareigų, pasikeitus organizacijos teisiniam statusui ir panaikinus karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Pareiškėjo manymu, Pranešimas ir Įsakymas bei jo pagrindu atleidimas iš pareiškėjo užimtų pareigų yra neteisėti, nes prieštarauja VTĮ.

Pareiškėjo įsitikinimu, jam apie pareigybės panaikinimą turėjo būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Todėl, atsižvelgiant į VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas, pareiškėjas laiko, jog nebuvo tinkamai įspėtas apie pareigybės panaikinimą, kadangi pareiškėjo pareigybė, kaip nurodyta Pranešime, buvo panaikinta 2020 m. rugsėjo 1 d., jis buvo įspėtas praėjus žymiai daugiau laiko nei vieneri metai. Atsakovė itin grubiai pažeidusi VTĮ 49 straipsnio 1 dalies normą, dar sudubliuoja Įsakyme suteikdama pareiškėjui įspėjimo laikotarpiu ir atostogų laiką. Be to, atsakovė neįgyvendino savo pareigos siūlyti pareiškėjui kitas galimas užimti pareigas arba darbą, pagal darbo sutartį po įstaigos statuso pakeitimo.

Pareiškėjas teigia, kad vien tai, kad atsakovė nesilaikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies imperatyvios nuostatos pranešti raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo, sudaro pakankamą pagrindą pareiškėjo atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu bei panaikinti Pranešimą ir Įsakymą.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų. Nurodo, kad pas atsakovę pareiškėjas dirbo ilgiau nei 20 metų (nuo 1995 m. spalio mėn.), per visą darbo laikotarpį buvo vertinamas tik gerai ir labai gerai. Todėl, atsižvelgiant į ilgametę tarnybą, neteisėtas atleidimas iš darbo turi įtakos pareiškėjo sveikatos būklei. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų pareiškėjas patyrė ir patiria didelį stresą, pažeminimą, emocinius išgyvenimus, dalykinės reputacijos pablogėjimą, sveikatos sutrikimus.

Apibendrindamas, pareiškėjas prašo teismą panaikinti atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus 2022 m. sausio 19 d. Nr. (duomenys neskelbtini) „Pranešimą dėl pareigybės panaikinimo“ ir 2022 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. A. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo valstybės tarnautojo pareigų“ ir pripažinti atleidimą neteisėtu, grąžinti pareiškėją į eitas arba lygiavertes pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašo teismą pripažinti neteisėtu atsakovės valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus 2022-01-19 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl jūsų prašymo“ išdėstytą atsisakymą išmokėti darbo užmokestį ir prašo priteisti iš atsakovės pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d., bei priteisti iš atsakovės pareiškėjui delspinigius dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki skundo padavimo dienos.

Prašydamas priteisti už nušalinimo laikotarpį priklausiusį darbo užmokestį ir delspinigius, pareiškėjas remiasi tuo, kad baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme, pareiškėjas laikinai buvo nušalintas nuo pareigų nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d. Ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjui Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi buvo paskirta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų. Vėlesnėmis šio teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartimis laikino nušalinimo nuo pareigų terminas buvo tęsiamas iki 2022 m. sausio 19 d., t. y. daugiau nei penkerius su puse metų. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis bei jis nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, todėl iš savo lėšų mokėjo privalomąjį sveikatos draudimą.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT 201-A-N15/2021, kuriuo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2018 m. birželio 29 d. redakcija) dėl valstybės tarnautojo privalomo nušalinimo nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos ir Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies norma dalyje, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Todėl pareiškėjas nurodo, kad jis, pasibaigus laikino nušalinimo nuo pareigų terminui, kuris pripažintas neteisėtu, nepažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino (per 10 darbo dienų), 2022 m. sausio 13 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl nesumokėto per laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo. Tačiau atsakovas 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų pas atsakovę Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, o ne pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, teismo nutartimis, o ne atsakovės vadovo sprendimu. Dėl ko atsakovė nurodė neatlikusi jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sąlygoti žalos atsiradimą ir pasiūlė kreiptis į sprendimus dėl laikino nušalinimo nuo pareigų priėmusius subjektus atstovaujančias institucijas. Tokį atsakovės atsisakymą pareiškėjas laiko neteisėtu ir nepagrįstu, prieštaraujančiu Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 daliai, o atsakovės nurodytas motyvas, kad ne jos veiksmais pareiškėjas laikinai buvo nušalintas nuo pareigų ir dėl to atsisako sumokėti darbo užmokestį ir delspinigius už neteisėto nušalinimo nuo pareigų laikotarpį yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas kartu pažymi, kad nors atsakovė nepriėmė sprendimų dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų, tai nesudaro teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį. Atsakovė, nepriimdama sprendimų dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 3 dalį, nes ji privalėjo priimti sprendimą dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų, nepriklausomai, kad toks nušalinimas buvo sprendžiamas teismų procesiniais sprendimais.

Dėl visų išdėstytų aplinkybių pareiškėjas įsitikinęs, kad jam turi būti priteistinas darbo užmokestis už laikino nušalinimo laikotarpį - nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d., ir delspinigiai už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki skundo padavimo dienos, kaip nurodyta Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje.?

Atsakovė valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija (toliau – Direkcija) atsiliepimu į skundą su skundo reikalavimais nesutinka ir prašo jį atmesti, pažymėdama, jog nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos buvo pertvarkyta į valstybės įmonę Lietuvos automobilių kelių direkciją. Dėl to pasikeitė Direkcijos darbuotojų pareigybės bei jų turinys – neliko pareigybių, turinčių valstybės tarnautojo statusą. Todėl Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo (valstybės tarnautojo) pareigybė, kurią iki nušalinimo užėmė pareiškėjas, taip pat buvo panaikinta. Direkcija nurodo ne kartą bandžiusi informuoti pareiškėją apie pareigybės panaikinimą ir siūliusi jam alternatyvas, ne kartą siuntė A. A. pranešimus, kuriais nurodė, kad Direkcijos statusas keičiasi, kad valstybės tarnautojų ir pareiškėjo pareigybė yra naikinama, taip pat pareiškėjui siūlyta užimti kitas pareigas. Tačiau pats pareiškėjas, galimai, vengė dokumentų priėmimo. Direkcija teigia griežtai laikiusis VTĮ reguliavimo, o priešingi pareiškėjo teiginiai neatitinka faktinės situacijos.

Atsiliepime Direkcija nurodo, kad bandė pareiškėją informuoti 2019-03-25 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su pridėtu 2019-03-21 pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini), jog Direkcija vykdo struktūrinius pertvarkymus ir pareiškėjo pareigybė bus naikinama nuo 2019 m. liepos 1 d. ir kad esant laisvoms pareiškėjo kvalifikaciją atitinkančioms pareigybėms, jam bus siūloma, pareiškėjo sutikimu, užimti kitas pareigas, o jei nebus galimybės paskirti pareiškėjo į kitas pareigas arba pareiškėjas nesutiks užimti kitų pareigų, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu A. A. bus atleidžiamas. Pranešimas siųstas registruotu paštu, tačiau įteikti nepavyko, nes laiško pareiškėjas neatsiėmė. Nurodo, kad ir 2019-05-17 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui registruotu paštu buvo siųstas 2019-05-17 pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame dar kartą pakartota, jog pareiškėjo pareigybė naikinama ir pareiškėjui nuo 2019-07-01 siūloma eiti darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigas, konkrečiai, Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento Transporto planavimo skyriaus A1 lygio projekto vadovo pareigas. Šis pranešimas taip pat siųstas registruotu paštu, tačiau įteikti nepavyko, nes pareiškėjas pašto siuntos neatsiėmė. Direkcija akcentuoja, kad tai nebuvo vieninteliai Direkcijos bandymai dokumentus įteikti pareiškėjui, patikslina, kad dar 2020 m. liepos mėnesį siuntė pranešimą dėl pareigybės panaikinimo Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydama, kad dėl Direkcijos pertvarkymo nuo 2020-08-31 nebelieka pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, pareigybės. Šis dokumentas vėl neįteiktas. Tie patys dokumentai siųsti ir 2020 m. rugpjūčio mėnesį. 2020-10-09 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Direkcija kreipėsi į antstolį G. P. su prašymu įteikti pareiškėjui dokumentus dėl pareigybės panaikinimo. Antstolis gavimo pažymoje nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini) adresato nepavyko rasti, sutikta moteris nurodžiusi, kad pareiškėjas ligoninėje komos būsenoje. Atsakovė pažymi, kad tokių duomenų pareiškėjas į bylą neteikia. Direkcija nurodo, kad siuntimai vyko deklaruotos pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu. 2021 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Direkcija kreipėsi į antstolį A. L., kad jis įteiktų dokumentus pareiškėjui dėl pareigybės panaikinimo Šiaulių apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Antstolis pažymoje nurodė, kad baudžiamojoje byloje, kurioje turėjo dalyvauti pareiškėjas, teismo posėdžiuose jis dalyvauja nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą. Teismo sekretorė nurodė, kad teismo žiniomis, A. A. gyvena (duomenys neskelbtini). Taigi, Direkcija tvirtina itin aktyviai ir net keliais būdais bandžiusi įteikti pareiškėjui pranešimus apie pareigybės panaikinimą ir siūliusi užimti kitas pareigas. Tačiau pats pareiškėjas, galimai, vengė dokumentų įteikimo.

Direkcija laikosi pozicijos, kad pareiškėjo reikalavimas grąžinti jį į eitas arba lygiavertes pareigas objektyviai nėra įmanomas, kadangi Direkcijoje nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. nėra tarnautojų statusą turinčių asmenų. Pareiškėjo reikalavimas neatitinka VTĮ nuostatų. Valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Šiuo atveju Direkcijos pertvarkymas buvo reglamentuotas teisės aktais ir yra paremtas valstybės politika. Į valstybės tarnybą pareiškėjas negali būti grąžintas.

Direkcija teigia, jog pareiškėjas nepagrįstai referuoja į VTĮ 43 straipsnį, kurio nauja redakcija išdėstyta VTĮ 49 straipsnyje, nes iki 2019 m. galiojusi VTĮ 43 straipsnio redakcija numatė apie pareigybės panaikinimą pranešti likus dviems mėnesiams iki pareigybės panaikinimo. Kaip numato 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymas, valstybės tarnautojui, kurio pareigybė yra panaikinama iki 2019 m. sausio 1 d., apie pareigybės panaikinimą pranešama iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusioje Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais (t. y. du mėnesiai iki pareigybės panaikinimo). Ginčo santykiams aktualiu laikotarpiu, t. y. 2019 m., kai Direkcija siuntė pranešimus apie pareigybės naikinimą ir siūlymus užimti kitas pareigas, galiojo naujoji VTĮ redakcija, kurios 49 straipsnio 1 dalis numatė, kad valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki pareigybės panaikinimo. Šis terminas turėjo būti didinamas tik socialiai pažeidžiamiems asmenims (asmenims, kuriems iki pensijos liko mažiau nei 5 metai šis terminas dvigubinamas; neįgaliajam, moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaiką (įvaikį) iki 14 metų, moteriai ir (ar vyrui), auginantiems neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko mažiau kaip 2 metai, - trigubinamas; nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama) apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius iki pareigybės panaikinimo).

Atsakovės įsitikinimu, ginčo santykių metu, t. y. 2019 m., kai Direkcija siuntė aptariamus pranešimus ir siūlymus, pareiškėjas nepateko į socialiai pažeidžiamų asmenų grupę, nes jam buvo 59 metai, tuo tarpu pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą, pensinis amžius buvo 65 metai. Direkcija pažymi, kad pirmasis pranešimas (2019-03-25) pareiškėjui buvo siunčiamas netgi dar anksčiau nei pareiškėjo nurodomas 2 mėnesių terminas.

Direkcija nurodo nepažeidusi jokių teisės aktų reikalavimų atleidžiant pareiškėją iš darbo, todėl nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo, teigia, kad pareiškėjas, skundu prašydamas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, niekaip neįrodo patirtos žalos ir kad ją patyrė dėl atsakovės veiksmų. Be to, pareiškėjo reikalaujama suma yra neproporcinga ir neatitinka formuojamos praktikos. Direkcija pabrėžia, kad neatliko jokių pažeidimų, o pareiškėjo atleidimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų reikalaujant priteisti už nušalinimo laikotarpį darbo užmokestį ir delspinigius, atsakovė su tokiais reikalavimais nesutinka, pažymėdama atsiliepime, kad pasibaigus pareiškėjo nušalinimo laikui ji gavo jo prašymą sumokėti per laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nemokėtą darbo užmokestį ir delspinigius. Direkcija nurodo į jį atsakiusi 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir paaiškinusi, kad laikotarpiu nuo 2016-09-05 iki 2022-01-19 A. A. buvo nušalintas nuo pareigų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) tvarka, o ne pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, ne įstaigos vadovo sprendimu. Todėl Direkcija neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo pateiktu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. KT201-A-N15/2021 aiškinimu ginčo kontekste, pažymėdama, kad skunde teisiškai ydingai aiškinamos VTĮ nuostatos ir Konstitucinio Teismo nutarimas. Nurodo, kad Direkcija niekada nepriėmė savarankiškų sprendimų dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų ir nėra tarp šalių ginčo, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir nušalinimas buvo tęsiamas teismų procesiniais sprendimais pagal prokuroro prašymą.

Direkcija, vadovaudamasi Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsniu ir konkrečiais teismų sprendimais tik vykdė teismų sprendimus, priimdama įsakymus, kuriais laikė, jog pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų. Tačiau pati šio nušalinimo neinicijavo.

Atsakovė akcentuoja, kad už pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų nuo 2016-09-05 iki 2022-01-19 Direkcija nėra atsakinga ir VTĮ garantijos, numatytos nušalintiems nuo pareigų asmenims, tuo laikotarpiu nėra taikomos. O jei būtų baudžiamajame procese sprendžiama, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų neteisėtai, darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį, kaip žalos, jis turėtų reikalauti remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą įrodinėdamas teisėjo/teismo civilinės atsakomybes sąlygas. Ir vien tik dėl to, kad pareiškėjas netinkamai siekia įgyvendinti savo teises, nepagrįstai laiko atsakingą Direkciją už nušalinimą nuo pareigų, tai sudaro savarankišką pagrindą skundą ir visus jo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovė visiškai nesutinka su pareiškėjo interpretavimu, kad, neva, jo nušalinimas buvęs neteisėtas. Pabrėžia, kad to byloje nėra nustatyta, Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės pats patvirtino, kad laikotarpis nuo 2016-09-05 iki 2022-01-19, už kurį pareiškėjas prašo darbo užmokesčio ir delspinigių, yra pagrįstas ir teisėtas, nes šis teismas ne panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris nušalinimo terminą pratęsė 3 mėnesiams, o jį sutrumpino iki 1 mėnesio 15 dienų. Be to, kaip teigia atsakovė, pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalį, darbo užmokestis ir delspinigiai negali būti mokami ir todėl, kad pati baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nėra pasibaigusi. Tai papildomai sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo reikalavimus. Ir net jei baudžiamojoje byloje pareiškėjas būtų išteisintas, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėtas. Šiuo atveju atsakovė remiasi ir teismine praktika tokio pobūdžio bylose.

Atsakovės įsitikinimu, pareiškėjo skundas faktiškai ir teisiškai nepagrįstas ir ydingas, klaidinantis teismą. Direkcija šį skundą vertina kaip piktnaudžiavimą teise, nes pareiškėjas teikė eilę analogiškų skundų, taip pat kreipėsi ir į Darbo ginčų komisiją, kuri 2022-03-21 sprendimu paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė skundo argumentus, prašydama visa apimtimi tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Nurodė, kad VTĮ numato įsakmią pareigą pranešti apie naikinamą pareigybę, pareiškėjas buvo pasiekiamas, darbdavys nedėjo pastangų įteikti pranešimus. Atsikertant į atsakovės argumentus dėl negalėjimo pareiškėjo informuoti apie naikinamą pareigybę, atstovė nurodė, kad niekas neįpareigoja pareiškėjo būti tik deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, jis ten gyvena, tačiau buvo laikotarpiai, kai buvo išvykęs gydytis, gyveno ir kitoje vietoje, tačiau Direkcija galėjo pareiškėją surasti ir per baudžiamąjį bylą nagrinėjantį tesimą ar kitais būdais. Atstovė prašė taikyti alternatyvų teisių gynimo būdą ir negrąžinant į pareigas priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Atstovė taip pat pažymėjo, kad palaiko reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, daugiau neteikdama įrodymų, paaiškino, kad pareiškėjas serga sunkia liga, patyrė daug streso ir išgyvenimų dėl nušalinimo nuo pareigų ir atleidimo ir prašo priteisti neturtinę žalą bei palaiko visus kitus reikalavimus, susijusius su atleidimo iš darbo pasekmių taikymu ir neišmokėto darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimu už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį.

Atsakovės atstovai palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, prašydami skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Direkcija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o nušalinimas buvo teismo baudžiamajame procese. Direkcija tik vykdė teismo nutarčių nurodymus. Be to, negalima prašyti pripažinti neteisėtu nušalinimo atgaline data, kol teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tol jis buvo teisėtas ir juo turėjo būti vadovaujamasi.

k o n s t a t u o j a:

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo A. A. atleidimo iš pareigų valstybės įmonėje „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ teisėtumo ir pagrįstumo, darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Remiantis bylose surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad A. A. ėjo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (nuo 2020-09-01 VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“) Kelių planavimo ir plėtros skyriaus vedėjo pareigas, o nuo (duomenys neskelbtini) Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo pareigas. Pareiškėjas buvo karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybės lygis A, kategorija 16 (Direkcijos direktoriaus 2015-10-28 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016-11-18 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)).

Bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. A. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 225 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

Ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjui Šiaulių apylinkės teismo 2016-09-05 nutartimi buvo paskirta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų.

Laikino nušalinimo nuo pareigų terminas pagal prokuroro atskirus prašymus buvo tęsiamas vėlesnėmis Šiaulių apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartimis. Pagal ikiteisminį tyrimą organizuojančių institucijų informacinius raštus apie nutartis, kuriomis pareiškėjui buvo pratęstas nušalinimo nuo pareigų terminas, Direkcija priimdavo įsakymus laikyti pareiškėją nušalintu nuo užimamų pareigų (tokių įsakymų, tęsiant pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų, pagal teismų nutartis pratęsiant nušalinimo terminus, kasmet priimta po keturis).

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartimi pareiškėjui nušalinimas buvo pratęstas dar trims mėnesiams. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pakeista Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartis, ir kaltinamajam A. A. laikino nušalinimo nuo Direkcijos Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo pareigų terminas sutrumpintas iki vieno mėnesio penkiolikos dienų. Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjo A. A. nušalinimas nuo pareigų baigėsi 2022 m. sausio 19 d.

Dėl nušalinimo ir darbo užmokesčio bei delspinigių už nušalinimo laikotarpį priteisimo

Pagal ginčo laikotarpiui aktualios VTĮ 41 straipsnio redakcijos 2 dalį, už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas.

Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažinta, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui: 2) Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tarp šalių iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir pats nušalinimas buvo tęsiamas teismų procesiniais sprendimais (nutartimis) pagal prokuroro prašymą.

Direkcija, vadovaudamasi BPK 157 straipsniu ir konkrečiais teismų sprendimais, kuriuos persiųsdavo ikiteisminio tyrimo įstaiga, tik vykdė teismų sprendimus, priimdama atitinkamus įsakymus, kuriais laikė, jog pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų. Tačiau pati Direkcija nušalinimo neinicijavo ir savarankiškų sprendimų dėl nušalinimo nepriėmė.

Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 str.).

Atsižvelgiant į minėtas VTĮ ir BPK nuostatas, valstybės tarnautojo nušalinimo teisinės pasekmės, numatytos VTĮ 41 straipsnyje (įskaitant dėl darbo užmokesčio už laikotarpį, kurį asmuo buvo nušalintas nuo tarnybos ir delspinigių, mokėjimo), taikomos tais atvejais, kai valstybės tarnautojas nuo pareigų nušalinamas jį į pareigas priimančio asmens sprendimu. Kaip minėta, pareiškėjas buvo nušalintas teismų procesiniais sprendimais, kurie buvo perduoti vykdymui Direkcijai.

Paminėtina, kad 2022 m. sausio 4 d. nutartyje dėl pareiškėjui taikytino nušalinimo nuo pareigų termino sutrumpinimo Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį, kad iš esmės darbdavys neturėjo galimybės spręsti darbuotojo nušalinimo nuo pareigų klausimo, nes asmuo nuo tarnybos buvo nušalintas būtent Baudžiamojo proceso kodekso pagrindais, o ne VTĮ nustatyta tvarka. Kaip nurodė teismas, siekiant užtikrinti galimybę įvertinti teismo sprendime nurodytas aplinkybes, be kita ko, ir įgyvendinant darbdaviui suteiktą teisę spręsti dėl darbuotojo nušalinimo nuo pareigų klausimą, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą sumažindamas nušalinimo nuo pareigų terminą. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas inter alia remdamasis Konstitucinio teismo 2021-12-22 nutarimu iš esmės patvirtino, jog už pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų nuo 2016-09-05 iki 2022-01-19 Direkcija nėra atsakinga ir VTĮ garantijos, numatytos nušalintiems valstybės tarnautojams šiuo konkrečiu atveju netaikomos.

Taigi, nagrinėjamu atveju, kai laikino nušalinimo trukmė ir nušalinimo pasekmės valstybės tarnautojo tarnybos santykiams nepriklausė nuo darbdavio valios, teismas daro išvadą, kad atsakovė neturi pareigos už nušalinimo laikotarpį mokėti darbo užmokesčio. Kaip yra formuojama teisminėje praktikoje, toks darbo užmokestis (kaip žala) galėtų būti priteisiamas tuo atveju, jei būtų nustatyti neteisėti teisėjo ir teismo veiksmai bei priežastinis ryšys, lėmęs tokios žalos atsiradimą civilinio proceso tvarka (pvz., Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTE4ODYtNDgwLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1886-480/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1886-480/2017">e2A-1886-480/2017</a>).

Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjui kaip kaltinamajam taikyta procesinė prievartos priemonė - nušalinimas nuo pareigų, šiuo metu tebenagrinėjama Šiaulių apygardos teisme. Pagal teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirti šeši teisiamieji posėdžiai iki 2022 m. lapkričio 29 d. Vertinti, ar nušalinimas nuo pareigų kaip procesinė prievartos priemonė baudžiamojoje byloje buvo taikytas pagrįstai, ar ne, administracinę bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos administracinis teismas nėra kompetentingas. Šis klausimas nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas.

Dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo

Byloje esantis rašytinis įrodymas patvirtina, kad atsakovė 2022 m. sausio 19 d. gavo A. A. 2022-01-18 prašymą dėl apmokamų atostogų suteikimo ir susitikimo aptarti tolimesnius darbo santykius. Šiame prašyme pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam žinoma, kad nebėra tokios įstaigos kaip Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir nebėra jo pareigybės.

Byloje pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 4, 5, 7, 9, 10, 18 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymu (2020-06-23 Nr. XIII-3087) nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos buvo pertvarkyta į valstybės įmonę Lietuvos automobilių kelių direkciją.

Atsižvelgiant į Direkcijos statuso pasikeitimą, pasikeitė ir Direkcijoje dirbusių darbuotojų pareigybės bei jų turinys: pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų reglamentavimą, valstybės įmonėje Lietuvos automobilių kelių direkcijoje nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. neliko pareigybių, turinčių valstybės tarnautojo statusą.

2020 m. rugsėjo 1 d. Direkcijos direktoriaus įsakymu Nr. V-126 patvirtintas Direkcijos darbuotojų pareigybių sąrašas. Kaip nustatyta, keičiantis Direkcijos statusui, 2020 m. rugpjūčio 31 d. Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo (valstybės tarnautojo) pareigybė, kurią iki nušalinimo užėmė pareiškėjas, taip pat buvo panaikinta.

Dar iki 2020-09-01, dėl vykusių struktūrinių pertvarkymų, pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta jau 2019 m. liepos 1 d., todėl nagrinėjamo ginčo atveju taikytina Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.

Pasikeitus Direkcijos statusui ir panaikinus karjeros valstybės tarnautojo pareigybę pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą (valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama), pareiškėjas 2022 m. kovo 18 d. atleistas iš pareigų.

VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas ar įstaigos vadovas, išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, kurio pareigybė naikinama, su jo rašytiniu sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas raštu sutinka, - į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Jeigu iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas ar įstaigos vadovas, išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki pareigybės panaikinimo. Asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko mažiau kaip 5 metai, šis įspėjimo terminas dvigubinamas, o neįgaliajam, moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaiką (įvaikį) iki 14 metų, moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko mažiau kaip 2 metai, - trigubinamas.

Teismų praktikoje nurodyta, kad valstybės tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik Valstybės tarnybos įstatymo numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012). Viena iš tokių garantijų įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija), kurioje numatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Valstybės tarnyba - valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pareigas einančių asmenų profesinė veikla, kuria atliekamos viešojo administravimo funkcijos arba užtikrinamas diplomatinės tarnybos institucijų ar prekybos atstovybių užsienyje funkcionavimas, arba padedama valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims atlikti jiems nustatytas funkcijas, išskyrus ūkinio ir (ar) techninio pobūdžio funkcijas (VTĮ 2 str. 11 d.).

Byloje nustatyta, kad Direkcija kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (VTD), prašydama išaiškinti teisinį reglamentavimą dėl įstaigos vadovo ir kitų darbuotojų darbo santykių tęstinumo, keičiantis įstaigos statusui. VTD 2020 m. gegužės 15 d. pateikė atsakymą Direkcijai, kuriame pažymėjo, kad „tarnybos santykiai gali būti tęsiami tik tuo atveju, jei išlaikomas ir tų tarnybos santykių teisinis statusas, t. y. valstybės tarnautojai: statutiniai, įstaigos vadovai, karjeros valstybės tarnautojai ir pakaitiniai valstybės tarnautojai galėtų tęsti tarnybos santykius tik išlaikant jų atitinkamą teisinį statusą. Valstybės tarnautojų darbo/tarnybos santykių tęsimas kitame statuse turėtų būti įtvirtintas įstatyminiu lygmeniu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymas nustatė, kad naikinant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme apibrėžtos valstybės tarnautojo sąvokos neatitinkančią valstybės tarnautojo pareigybę, su asmeniu, ėjusiu šias pareigas, su jo sutikimu sudaroma darbo sutartis dėl darbo toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu vietoj naikinamos valstybės tarnautojo pareigybės steigiama darbuotojo pareigybė, kuriai priskiriamos analogiškos kaip naikinamos valstybės tarnautojo pareigybės funkcijos“; „konkrečiu atveju, valstybės įstaiga Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos pertvarkoma į valstybės įmonę, kurioje, pagal VTĮ reglamentavimą negalėtų būti darbuotojų, turinčių valstybės tarnautojų statusą“.

Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad vertinant struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises. Šiuo atveju Direkcijos pertvarkymas buvo reglamentuotas teisės aktais ir yra paremtas valstybės politika.

Darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas grąžinti į eitas arba lygiavertes pareigas objektyviai nėra įmanomas, kadangi Direkcijoje nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. nebeliko tarnautojų statusą turinčių asmenų. Pareiškėjas negali būti grąžintas į valstybės tarnybą.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui atsakovė Direkcija ne tik siuntė pranešimus dėl jo pareigybės panaikinimo, bet kartu ir siūlė kitas analogiškas pareigas pagal darbo sutartį, kol Direkcija turėjo biudžetinės įstaigos statusą.

Iš byloje surinktų įrodymų, siųstų pranešimų matyti, kad Direkcija informavo pareiškėją, kad jos statusas keičiasi, kad valstybės tarnautojų, taip pat ir pareiškėjo pareigybė yra naikinama, pareiškėjui siūloma užimti kitas pareigas.

2019 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-103 buvo patvirtinta nauja Direkcijos administracijos struktūra ir schema. Kaip matyti, tokio skyriaus (Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyrius) ir tokios pareigybės (Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjas), kokias užėmė pareiškėjas, neliko dar nuo 2019 m. liepos 1 d.

Atitinkamai, laikantis VTĮ 49 straipsnio ir anksčiau nei įstatyme numatytas pranešimo terminas, Direkcija 2019-03-25 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie jo pridedamame 2019-03-21 pranešime Nr. (duomenys neskelbtini), skirtame pareiškėjui, nurodė, kad vykdomi struktūriniai pertvarkymai ir pareiškėjo pareigybė bus naikinama nuo 2019-07-01; esant laisvoms kvalifikaciją atitinkančioms pareigybėms pareiškėjui bus siūloma, jo sutikimu, užimti kitas pareigas; tuo atveju, jeigu nebus galimybės paskirti pareiškėjo į kitas pareigas arba pareiškėjas nesutiks užimti kitų pareigų, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu, A. A. bus atleidžiamas. Kaip matyti, pranešimas siųstas registruotu paštu, tačiau neįteiktas, nes laiško pareiškėjas neatsiėmė.

2019-05-17 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui registruotu paštu buvo siųstas 2019-05-17 pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame dar kartą pakartota, jog pareiškėjo pareigybė naikinama ir pareiškėjui nuo 2019-07-01 siūloma eiti darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį pareigas, konkrečiai, Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento Transporto planavimo skyriaus A1 lygio projekto vadovo pareigas. Šis pranešimas taip pat siųstas registruotu paštu, tačiau neįteiktas, pareiškėjui siuntos neatsiėmus.

Dokumentus Direkcija taip pat bandė įteikti pareiškėjui ir 2020 m. liepos mėnesį – siųstas pranešimas dėl pareigybės panaikinimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad dėl Direkcijos pertvarkymo nuo 2020-08-31 nebelieka pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, pareigybės. Šis dokumentas vėl neįteiktas. Tie patys dokumentai siųsti ir 2020 m. rugpjūčio mėnesį. 2020 m. spalio mėnesį ir 2021 m. gegužės mėnesį Direkcija dokumentus su pranešimais pareiškėjui dar bandė įteikti per antstolius, tačiau, kaip matyti iš pateiktų įrodymų, taip pat nesėkmingai. Pareiškėjo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), jo nebuvo rasta.

Atmestini pareiškėjo atstovės teiginiai, kad Direkcija nedėjo pastangų įteikti pareiškėjui pranešimus per baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą. Įrodymai byloje patvirtina, kad antstolis dokumentus bandė įteikti ir per baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą, tačiau buvo gauta informacija, kad pareiškėjas tiesiogiai teismo posėdžiuose nedalyvauja, o dalyvauja nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą bei, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini).

Darytina išvada, kad Direkcija laikėsi VTĮ reguliavimo, bandydama informuoti pareiškėją apie pareigybės panaikinimą, siūlymus užimti atitinkamas pareigas.

VTĮ 49 straipsnio 1 dalis numatė, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, su jo sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnes pareigas. Jeigu iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki pareigybės panaikinimo. Asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko mažiau kaip 5 metai, šis įspėjimo terminas dvigubinamas, o neįgaliajam, moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaiką (įvaikį) iki 14 metų, moteriai ir (ar vyrui), auginantiems neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko mažiau kaip 2 metai, – trigubinamas.

Nėra ginčo, kad ginčo santykių metu, t. y. 2019 m., kai Direkcija siuntė minimus byloje pranešimus ir siūlymus, pareiškėjui buvo 59 metai. Tuo tarpu pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą, numatytas pensinis amžius buvo 65 metai. Pareiškėjas nepateko į socialiai pažeidžiamesnių asmenų grupę, todėl jam neturėjo būti taikomi ilgesni terminai pranešimams apie pareigybės panaikinimą.

Teismo vertinimu, Direkcija įrodė tinkamai įgyvendinusi pareigą pranešti, įteikti pareiškėjui dokumentus dėl pareigybės panaikinimo.

Be to, pastebėtina, kad iš paties pareiškėjo 2022-01-19 kreipimosi į Direkciją dėl atostogų suteikimo, matyti, jog pareiškėjui buvo žinoma, kad jo Direkcija buvo pertvarkyta ir kad jo pareigybės nebeliko. Be to, pareiškėjui savo 2022-01-18 rašte nurodžius el. pašto adresą (duomenys neskelbtini), jam visi atsakovės turimi dokumentai, svarbūs atleidimo procedūrose, taip pat ir pakartotinis pranešimas apie naikinamą pareiškėjo pareigybę, buvo išsiųsti šiuo elektroninio pašto adresu, ką patvirtina byloje atsakovės pateikti įrodymai.

Pareiškėjui buvo siunčiamas pasiūlymas eiti darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį pareigas - Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento Transporto infrastruktūros planavimo skyriaus A1 lygio projekto vadovo pareigas.

Pareiškėjui buvo siūloma užimti vieno aukščiausių lygio pareigas - A1 pareigybė, kuriai būtinas ne žemesnis kaip aukštasis universitetinis išsilavinimas su magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintu išsilavinimu. Tai viena iš vadovaujančių pareigybių.

Iš byloje pateikto Kelių planavimo ir plėtros vedėjo pareigybės aprašymo (pareiškėjas šias pareigas užėmė iki (duomenys neskelbtini)) ir Valstybinių kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo (pareiškėjas šias pareigas užėmė nuo (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2019-03-13 įsakymu patvirtintam Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento Transporto infrastuktūros planavimo skyriaus projekto vadovo pareigybės aprašymui, specialūs reikalavimai iš esmės nesiskiria, todėl pripažintina, kad Direkcija įvykdė pareigą pareiškėjui siūlyti jo kompetenciją ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Vien tai, kad pareiškėjas nesirūpino korespondencijos atsiėmimu, negali būti laikoma, kad Direkcija neįvykdė pareigos pranešti apie pareigybės panaikinimą ir siūlyti pareiškėjui kitas lygiavertes pareigas.

Pareiškėjui nebendradarbiavus su darbdaviu ir nereagavus į pranešimus apie pareigybės panaikinimą, neišreiškus savo nuomonės dėl sutikimo užimti kitas pareigas, laikytina, kad Direkcija įvykdė visus įstatyminius reikalavimus tinkamai siūlyti alternatyvas panaikinus pareiškėjo pareigybę dėl struktūrinių pertvarkymų, o nebuvus galimybės pareiškėjo (jam neišreiškus nuomonės dėl galimybės eiti kitas siūlomas pareigas) perkelti į kitas pareigas, jį pagrįstai atleido iš darbo. Direkcijos 2022 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. A. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala - tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, be kita ko, yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Pareiškėjas prašo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tiek neturtinės žalos faktą, tiek jos dydį motyvuoja tuo, kad pareiškėjas Direkcijoje dirbo daugiau nei 20 metų, per visą darbo laikotarpį jis buvo vertinamas tik gerai ir labai gerai, neva, neteisėtas atleidimas iš darbo sukėlė pareiškėjui sveikatos problemų, pareiškėjas patyrė ir patiria didelį stresą, pažeminimą, emocinius išgyvenimus, dalykinės reputacijos pablogėjimą ir pan.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjas serga sunkia liga, besitęsiančia ilgą laiką.

Tokiems teiginiams apie sveikatos pablogėjimą, emocinius išgyvenimus ir pan. patvirtinti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų į bylą. Vien deklaratyvūs teiginiai apie sveikatos būklę negali būti pagrindu priteisti prašomo dydžio žalos atlyginimą.

Kaip nustatyta byloje, Direkcija nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų atleidžiant pareiškėją iš darbo, ar vykdant teismo nutartis dėl jo nušalinimo nuo pareigų. Kaip nurodyta ankščiau, Direkcija laikėsi teisės aktų įtvirtintų terminų ir bandė informuoti pareiškėją apie Direkcijos struktūrinius pertvarkymus, pareiškėjo pareigybės panaikinimą ir bandė siūlyti pareiškėjui kitas pareigas.

Nenustatyta jokio pagrindo iš Direkcijos pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos, remiasi tik deklaracijomis, o tai, remiantis teismine praktika, yra vertinama kaip nepakankamu neturtinės žalos pagrindimu. Pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą ir kad ji susijusi su tariamai neteisėtu atleidimu iš pareigų.

Apibendrinant, darytina išvada, kad Direkcija, atleisdama pareiškėją ėmėsi visų priemonių tinkamai informuoti jį apie pareigybės panaikinimą, siūlė užimti kitas pareigas, tačiau dėl paties pareiškėjo neveikimo ir nebendradarbiavimo dokumentų įteikti objektyviai nebuvo įmanoma. Todėl darytina išvada, kad Direkcija neatliko jokių pažeidimų, pareiškėjo atleidimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovės priimti sprendimai dėl pareiškėjo pareigybės panaikinimo, atleidimo iš pareigų, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Netenkinus pagrindinių skundo reikalavimų, atmetami ir išvestiniai reikalavimai dėl darbo užmokesčio ir delspinigių už nušalinimo laiką priteisimo, grąžinimo į pareigas, kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Atsakovė prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovė prašo priteisti jos naudai iš pareiškėjo 4 809,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato ir advokato padėjėjo teisinės pagalbos, ir 193,79 Eur kitų, su administracinės bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, prideda išlaidas patvirtinančius įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8.17 ir 8.19 punktus, įvertinus 2021 m. III ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje, sudariusį 1 598,1 Eur, ir pareiškėjo pareikštus skundus atskirose bylose, atsakovo teiktus du atsiliepimus bylose (vėliau bylos sujungtos), paaiškinimus, kitus teiktus procesinius dokumentus ir atstovų dalyvavimą teismo posėdyje, vertintina, kad atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra pagrįsta, susijusi su nagrinėjama byla ir neviršijanti maksimalaus atlygintino išlaidų dydžio. Todėl atsakovės prašymas tenkinamas ir jai iš pareiškėjo priteisiama 5 003,54 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš A. A. valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos naudai 5 003,54 Eur (penkis tūkstančius tris eurus 54 euro centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Gitana Butrimaitė