Baudžiamoji byla Nr. 2K-516/2012
Teisminio proceso Nr. 1-53-2-00003-2010-7 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.24.4; 1.2.30.5; 2.1.7.4; 2.4.7 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
išteisintajam E. J.,
gynėjui advokatui Sigitui Gedvilui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justino Pupkos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl E. J. ir dėl šios dalies priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis: E. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 272 straipsnio 2 dalį ir 310 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria priteistas žalos atlyginimas iš E. J. solidariai su A. J.
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu E. J. nuteistas pagal BK 272 straipsnio 2 dalį (dėl 2011 m. kovo 7 d. veikos) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 310 straipsnį (dėl 2011 m. kovo 7 d. veikos) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 ir 7 punktus, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį iki 2013 m. birželio 1 d. atlyginti padarytą turtinę žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Priteista solidariai iš E. J. ir A. J. 15 270 Lt Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento naudai.
E. J. pagal BK 310 straipsnį (dėl 2009 m. gruodžio 30 d. veikos) baudžiamasis procesas nutrauktas, o pagal BK 272 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 m. gruodžio 30 d. veikos) – jis išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Tuo pačiu apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas A. J., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
E. J. buvo nuteistas už tai, veikdamas bendrininkų grupe su A. J., 2011 m. kovo 7 d., apie 7.00 val., Anykščių r., Anykščių sen., miške netoli Vajėšių k., draudžiamu būdu ir priemonėmis – pasigaminta savadarbe kilpa – neteisėtai sugavo draudžiamą medžioti, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytą, žvėrį – lūšį, ir taip su ja žiauriai elgėsi, kad, kilpai užsinėrus ant kaklo, lūšis kankinosi, patyrė skausmą ir žuvo. Taip gyvajai gamtai buvo padaryta 15 270 Lt žala.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl E. J. nekaltumo ir nuosprendyje nepateikė motyvų, kodėl vadovavosi vienais įrodymais, o kitus atmetė. Dėl to buvo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio l, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies esminiai pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktos išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismas vertino E. J. parodymus atskirai nuo įrodymų visumos, nepasisakė dėl įrodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, įvertino ir jų pagrindu padarė argumentuotas išvadas dėl E. J. kaltės. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas suteikė pirmenybę vienai įrodymų rūšiai – tiesioginiams įrodymams, t. y. duomenims, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad E. J. pagamino ir paspendė spąstus lūšiai sugauti ir ją sugavo. Pasak kasatoriaus, byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad E. J. neteisėtai uždraustu būdu medžiojo ir žiauriai elgėsi su gyvūnu, tačiau įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasatorius pažymi, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius: ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai; grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad jais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas laikėsi, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas – priešingai, t. y. išskaidęs įrodymus į atskiras dalis, pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus liudytojos J. D., kito nuteistojo A. J. nuoseklius ir atitinkančius kitiems bylos duomenims parodymus, kratų protokolus ir kitus procesinius dokumentus, specialistų išvadas, A. J. ir E. J. telefoninių pokalbių išklotines pripažino nepatikimais ir nepakankamais. Kasatorius sutinka, kad kai kurie procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti nekvalifikuotai, tačiau pažymi, jog šių BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepripažino esminiais, suvaržiusiais įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad kratos metu pas E. J. paimti daiktai buvo apžiūrėti BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka specialisto E. Jankausko, o sugautos ir kritusios lūšies vielos kilpa – medžioklės trofėjų eksperto V. Maslinsko; abu specialistai pateiktus įrodymus aprašė, išvadų teisingumą patvirtino savo parašais, todėl teigti, kad šie daiktai neapžiūrėti, nėra pagrindo. Specialisto E. Jankausko išvadoje nurodyta, kad ant specialaus paketo Nr. 0109780 yra užrašai, jog pakete yra kilpos žvėrims gaudyti, paimtos 2011 m. kovo 8 d. kratos metu pas A. J., bei kilpa nuo negyvos lūšies. Iš kratos protokolo matyti, kad 2011 m. kovo 8 d. pas A. J. kratos metu namų prieangyje rastas ir paimtas maišelis su užrašu „Maxima“, kuriame rastos septynios kilpos. Specialistas, atlikęs tyrimą, nustatė, kad troso iš specialaus paketo Nr. 0069908 (2011 m. kovo 8 d. kratos metu pas E. J. namų virtuvėje rastas ir paimtas troso ritinys) ir vielos iš specialaus paketo Nr. 0046524 (2011 m. kovo 8 d. kratos metu pas E. J. namuose rastas vielos ritinys, iš kurio atkirptas vielos gabalas lyginamajam pavyzdžiui) metalų cheminė sudėtis vienarūšė penkių kilpų iš specialaus paketo Nr. 0109780 metalų cheminei sudėčiai. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tyrimui pateikti visi specialūs paketai Nr. 0069906, 0069908, 0051827, 0132836, 0069905, 0051827, 0046524, 0109780 yra užklijuoti, pakuotės nepažeistos. Kasatoriaus įsitikinimu, šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad visi šie veiksmai buvo atlikti laikantis įstatymo reikalavimų ir šių procesinių veiksmų dokumentuose užfiksuotus duomenis pagrįstai pripažino įrodymais.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš pradžių kito nuteistojo A. J. parodymus įvertino kaip pagrįstus ir teisingus, nurodydamas, jog jis viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad kilpa, kuria buvo sugauta lūšis, priklausė E. J. ir kad ją miške paspendė būtent pastarasis; A. J. tik E. J. paprašytas tikrino kilpas ir, radęs lūšį, apie tai jį informavo, tačiau vėliau, spręsdamas E. J. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką klausimą, tuos pačius parodymus atmetė, nepagrįstai nurodydamas, kad A. J. parodymai abejotini, nes jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. J. yra patvirtinęs, jog kilpas pastatė ir jas paprašė prižiūrėti E. J.. Sugauta lūšis ne jo ir apie E. J. ketinimus pirkti lūšį kalbos nebuvo. A. J. pats kilpų negamino, o pas jį namuose rastos kilpos priklauso E. J.. A. J. susipažino su E. J. tik 2011 m. kovo mėn. pradžioje, kai šis jam paskambino dėl miške dingusių jam priklausiusių kilpų. E. J. neneigia, kad su A. J. susipažino tik 2011 m. kovo mėn. pradžioje. Liudytoja J. D. šiuos jo parodymus patvirtino, nurodydama, kad jai A. J. sakė tą patį, ką ir duodamas parodymus byloje. Ikiteisminio tyrimo metu J. D. parodė, kad kelios dienos iki lūšies parnešimo iš miško, jai miške bemalkaujant, į kilpą pakliuvo jos šuo, kurį išlaisvino, o kilpą kartu su kitomis aštuoniomis kilpomis, kurias rado netoliese, parsinešė į namus. Po kurio laiko A. J. jai sakęs, kad jam skambino ir grasino dėl kilpų, reikalavo grąžinti. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas šios liudytojos parodymus nepagrįstai įvertino kaip netiesioginius ir atmetė.
Be to, kasatoriaus teigia, kad E. J. kaltę patvirtina A. J. ir E. J. telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog nuo 2011 m. kovo 5 d. iki sulaikymo kovo 8 d. A. J. ir E. J. tarpusavyje intensyviai bendravo, iš to galima spręsti, kad tarp jųdviejų buvo glaudūs, neatsitiktiniai ryšiai. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokie pokalbiai nebūdingi asmenims, kurių nesieja tarpusavio ryšys, kad toks intensyvus bendravimas tik patvirtina A. J. parodymus, jog jis skambino ir pranešė apie rastą lūšį ir tarėsi dėl jos perdavimo. Kasatorius pažymi, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nenustatė, jog A. J. ar liudytoją J. D. būtų sieję kažkokie santykiai, dėl kurių jie galėtų apkalbėti E. J.. Taip pat, kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad E. J. ryšį su neteisėtomis medžioklėmis patvirtina jo namuose rasti trosai, kilpų ruošiniai ir tai, kad E. J. buvo baustas administracine tvarka už neteisėtą medžioklę. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. J. kaltės yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma.
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme
Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kaltinamojo E. J. kaltę dėl ypatingai saugomo laukinio gyvūno – lūšies – neteisėto sumedžiojimo ir žiauraus elgesio su juo grindė nuosekliais kito kaltinamojo šioje byloje A. J. parodymais, kad kilpas pastatė ir jo paprašė šias apžiūrėti E. J., bei kitais bylos įrodymais – liudytojų J. D., A. P., J. T., G. M., J. B., A. P. parodymais, įvykio vietos apžiūros, kratos, pavyzdžių lyginamajam tyrimui protokolų, A. J. ir E. J. pokalbių išklotinių duomenimis, specialistų išvadomis. Būtent šių įrodymų visumos pagrindu buvo motyvuotai paneigta E. J. versija, kad jis šių veikų nepadarė.
Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo ir šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą, surinktus įrodymus įvertino priešingai negu pirmosios instancijos teismas – patikėjo E. J. versija, motyvuodamas tuo, kad A. J. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, t. y. nei liudytojos J. D. parodymai, nei telefoninių pokalbių išklotinės. Taip pat šios instancijos teismas pažymėjo, kad E. J. kaltės niekaip neįrodo pas A. J. rastos kilpos ir kilpa, nuimta nuo lūšies kaklo, nes šie daiktai, kaip turintys reikšmės bylai, tinkamai neapžiūrėti, įvykio vietos apžiūros protokole ir kituose dokumentuose neaprašyti. Teismas nurodė, kad galima tik spėti, jog specialistui buvo pateiktos minėtos kilpos ir neaišku, kuri iš jų buvo nuimta nuo lūšies kaklo.
Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismo išdėstyti E. J. išteisinimo motyvai neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes šios instancijos teismas nuosprendyje pateikė tik bendrojo pobūdžio išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, tačiau nenurodė motyvų dėl konkrečių įrodymų ir aplinkybių, kuriomis pirmosios instancijos teismas pagrindė E. J. kaltę padarius nusikalstamas veikas.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas labai išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir atskleidė jų turinį. A. J. nuosekliai tvirtino pats kilpų nestatęs, tai daręs E. J., kuris prašė už atlygį jas apžiūrėti. Jis nurodė, kad dar kelios dienos iki lūšies sugavimo, kertant mišką su J. D., jos šuo pakliuvo į kilpą. J. D. išlaisvino šunį ir kilpą kartu su kitomis rastomis kilpomis parsinešė namo. Po kelių dienų jam skambino vyriškis, kaip vėliau sužinojo, kad tai E. J., ir reikalavo padėti spąstus į vietą. Su E. J. susitiko parduotuvėje, kur šis pasiūlė A. J. tikrinti spąstus ir už tai žadėjo mėsos, aiškino, kad pats dirba fermoje ir negali išeiti. A. J. sutikus, E. J. parodė vietas, kur paspęsti spąstai, į vienus iš jų kitą dieną įkliuvo lūšis. Aplinkybes, kad kertant mišką buvo į kilpą įkliuvęs šuo, kad buvo rasta daugiau kilpų, kurias J. D. parsinešė namo, kad A. J. už tai buvo grasinama ir reikalaujama grąžinti jas į vietą, kad buvo prašoma A. J. už atlygį pažiūrėti spąstus, patvirtino liudytoja J. D.. E. J. kaltę teismas grindė ir telefoninių pokalbių išklotinėmis, kurios patvirtina, kad nuo 2011 m. kovo 5 d. iki sulaikymo kovo 8 d. E. J. ir A. J. intensyviai bendravo. Teismo įsitikinimu, tai yra nebūdinga asmenims, kurių nesieja tarpusavio ryšiai. Šis intensyvus bendravimas, pasak teismo, patvirtina A. J. parodymus, kad jis skambino ir pranešė E. J. apie lūšį, tarėsi dėl jos perdavimo. Teismas nenustatė, kad A. J. dėl kokių nors priežasčių galėtų apkalbėti E. J.. Be to, teismas pažymėjo, kad faktą, jog E. J. susijęs su neteisėtomis medžioklėmis ir konkrečiu atveju su pagauta lūšimi, patvirtina jo namuose rasti trosai, kilpų ruošiniai bei tai, kad pas A. J. vyko su G. M., užsiimančiu individualia veikla – kailių išdirbimu.
Taigi iš pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų akivaizdžiai matyti, kad apeliacinės instancijos teismas be jokių argumentų nepagrįstai sumenkino liudytojos J. D. parodymus, E. J. ir A. J. pokalbių išklotinių duomenis, be to, niekaip nevertino to, kad E. J. atvyko būtent su kailių išdirbimu užsiimančiu G. M.. Taip pat apeliacinės instancijos teismas klaidingai teigia, kad kilpos, rastos A. J. namuose, ir kilpa, nuimta nuo lūšies kaklo, tinkamai neapžiūrėtos ir neaprašytos kituose procesiniuose dokumentuose. Priešingai negu šios instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas labai atidžiai ištyrė ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis ir pagrįstai pripažino, jog jie gauti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, todėl laikė juos įrodymais. Pažymėtina, kad pagal BPK 207 straipsnio 1 dalies nuostatas prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas apžiūri tik tuos daiktus, kurių nereikia tirti šio Kodekso 205 straipsnyje nustatyta tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad taip ir buvo padaryta – septynios kilpos, rastos 2011 m. kovo 8 d. A. J. namuose, kurias A. J. teigia parsinešęs kartu su lūšimi E. J. nurodymu, buvo paimtos ir apžiūrėtos BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka specialisto E. Jankausko, o vielos kilpa nuo lūšies kaklo – medžioklės trofėjų eksperto V. Maslinsko. Tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog iš pirmiau aptartų aštuonių kilpų trys nėra vienarūšės pagal metalų cheminę sudėtį gaminiams, paimtiems iš E. J. namų, nepaneigia E. J. dalyvavimo padarant jam inkriminuotas veikas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši specialisto išvada nebuvo vienintelis E. J. kaltės įrodymas – pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir kitais byloje surinktais įrodymais, kuriuos susiejus į vieningą loginę grandinę, neginčijamai nustatyta, kad E. J. dalyvavo padarant jam inkriminuotas veikas.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagristą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu ir vadovaudamasis įstatymu, o atskirai, nelygindamas vienų su kitais. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas bei BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo E. J. išteisintas pagal BK 272 straipsnio 2 dalį ir 310 straipsnį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, naikintinas, `paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį, kuriuo E. J. pagal BK 272 straipsnio 2 dalį ir 310 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, ir palikti galioti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Armanas Abramavičius
Rimantas Baumilas