Baudžiamoji byla Nr. 2K-614/2012
Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00026-2009-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.2.; 1.2.29.1.; 2.6.7.5. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,
išteisintosioms B. L. ir D. S.,
gynėjui advokatui Arvydui Martinkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justino Pupkos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendžiu B. L. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).
D. S. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pareikštas 59232,80 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą, prokuroro prašiusio skundą tenkinti, išteisintųjų B. L. ir D. S. ir jų gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
B. L. ir D. S. buvo kaltinamos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, jog veikdamos bendrininkų grupe ir turėdamos vieningą tikslą, kad valstybinio socialinio draudimo fondas D. S. apskaičiuotų ir išmokėtų didesnes nei priklauso nėštumo ir gimdymo pašalpas bei išmokas vaiko priežiūrai, taip siekdamos apgaule D. S. naudai užvaldyti svetimą turtą, žinodamos apie D. S. nėštumą ir, kad pagal tuo metu galiojusio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio nuostatas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas už praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, ir motinystės pašalpa D. S. turėtų būti apskaičiuojama pagal jos 2008 m. 3 ketvirčio draudžiamąsias pajamas, o motinystės (tėvystės) pašalpa D. S. turėtų būti apskaičiuojama pagal jos 2008 m. 4 ketvirčio draudžiamąsias pajamas, iš anksto žinodamos, jog jokio darbo D. S. neatliks, susitarė, kad B. L. fiktyviai įdarbins D. S. savo ūkyje ir mokės 3000 Lt per mėnesį, melagingai įvardytus kaip darbo užmokestį, o laikotarpiu, iš kurio bus skaičiuojamos motinystės pašalpos, mokės pinigus, melagingai įvardijamus kaip priedai, ir vykdamos savo nusikalstamus ketinimus B. L., atstovaudama savo ūkiui, registruotam (duomenys neskelbtini), su D. S. 2008 m. liepos 23 d. suklastojo darbo sutartį Nr. 4, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog D. S. priimama dirbti į B. L. ūkį pardavimų vadybininke ir jai 3000 Lt mėnesinė alga bus mokama už atliktą darbą; po to B. L. 2008 m. liepos 23 d. savo ūkio pranešime apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 08-3 (Forma 1-SD) įrašydama melagingus duomenis apie tai, jog D. S. priimta dirbti B. L. ūkyje, suklastojo tikrą dokumentą, kurį ji, 2008 m. liepos 23 d. pateikdama valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyriui, panaudojo.
Vėliau B. L. suklastojo 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. 08-2 bei 2008 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 08-3, kuriuose įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, jog D. S. pasiekė gerų darbo rezultatų tirdama rinką rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, už tai D. S. skiriamos vienkartinės 2500 Lt ir 3800 Lt premijos. B. L. nuo 2008 m. liepos 23 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. remdamasi suklastota darbo sutartimi ir suklastotais 2008 m. rugsėjo 1 d. bei 2008 m. spalio 1 d. įsakymais Nr. 08-2 ir 08-3 D. S. priskaitė 22 254,55 Lt darbo užmokesčio už iš anksto pagal susitarimą neatliktą darbą ir išmokėjo jai 16 245,82 Lt: 2008 m. už liepos mėn. - 696,82 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. - 4015 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. - 4964 Lt, už 2008 m. spalio mėn. - 2190 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. - 2190 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. - 2190 Lt; taip sukūrusi fiktyvią teisinę padėtį, B. L. apie D. S. draudžiamąsias pajamas pranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui.
B. L. 2008 m. spalio 9 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, 2008 m. spalio 9 d. B. L. ūkio suklastotą pranešimą apie apdraustuosius už 2008 m. 3 ketvirtį Nr. 08-4 (forma SAM) su suklastotais priedais: 2008 m. spalio 9 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4) bei 2008 m. spalio 9 d. pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose buvo įtraukti duomenys apie D. S. už 2008 m. 3 ketvirčio kiekvieną mėnesį išmokėtą pinigų sumą, melagingai įvardijamą kaip atlyginimą už darbą, ir už minėtą ketvirtį D. S. turėtas nepagrįstas 13 254,55 Lt dydžio draudžiamąsias pajamas.
B. L. 2009 m. sausio 9 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, 2009 m. sausio 9 d. B. L. ūkio suklastotą pranešimą apie apdraustuosius už 2008 m. 4 ketvirtį Nr. 08-5 (forma SAM) su suklastotais priedais: 2009 m. sausio 9 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4) ir 2009 m. sausio 9 d. pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose buvo įtraukti duomenys apie D. S. už 2008 m. 4 ketvirčio kiekvieną mėnesį išmokėtą pinigų sumą, melagingai įvardijamą kaip atlyginimą už darbą, ir už minėtą ketvirtį D. S. turėtas nepagrįstas 9000 Lt dydžio draudžiamąsias pajamas.
Toliau tęsiant nusikalstamą veiką, D. S. 2009 m. sausio 6 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių, įrašydama prašyme skirti motinystės pašalpą tikrovės neatitinkančias žinias apie ūkininkės B. L. ūkį kaip apie savo darbovietę, suklastojo dokumentą bei jį panaudojo pateikdama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus specialistai, remdamiesi dokumentais, tarp jų ir D. S. 2009 m. sausio 6 d. suklastotu prašymu ir jos anksčiau pateiktais suklastotais dokumentais: pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 08-3 (Forma 1-SD), 2008 m. spalio 9 d. pranešimu apie apdraustuosius už 2008 m. 3 ketvirtį Nr. 08-4 (forma SAM) su priedais, vadovaudamiesi 2008 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. XI-71 pakeista Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, motinystės pašalpų dydį apskaičiavo pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, ir 2009 m. sausio 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba priėmė sprendimą Nr. 30-101 „Dėl D. S. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo D. S. nėštumo ir gimdymo atostogų nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. skirta 18536,94 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, iš kurios apgaule padidintos motinystės pašalpos dalis sudaro 8175,23 Lt.
Toliau tęsiant nusikalstamą veiką, D. S. 2009 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių, įrašydama prašyme skirti motinystės (tėvystės) pašalpą tikrovės neatitinkančias žinias apie ūkininkės B. L. ūkį kaip apie savo darbovietę, suklastojo dokumentą ir panaudojo pateikdama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus specialistams, remiantis dokumentais, tarp jų ir D. S. 2009 m. gegužės 11 d. suklastotu prašymu ir jos anksčiau pateiktais suklastotais dokumentais: pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 08-3 (Forma 1-SD) bei 2009 m. sausio 9 d. pranešimu apie apdraustuosius už 2008 m. 4 ketvirtį Nr. 08-5 (forma SAM) su priedais; vadovaudamasi 2008 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. XI-71 pakeista Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, jai motinystės pašalpų dydį apskaičiuodama pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, 2009 m. gegužės 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba priėmė sprendimą Nr. 30-1224 „Dėl D. S. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos“, kuriuo D. S. vaiko iki 1 metų priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. vasario 21 d. skirta 50740 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri 2010 m. sausio 6 d. ir 2010 m. sausio 13 d. įsakymais Nr. 24-1 bei Nr. 24-123 sumažinta iki 49 415,63 Lt, ir iš kurios apgaule padidintos motinystės (tėvystės) pašalpos dalis sudaro 24 644,73 Lt; po to, 2010 m. kovo 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba priėmė sprendimą Nr. 30-464 „Dėl D. S. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos“, kuriuo D. S. vaiko iki 2 metų priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. vasario 28 d. skirta 47 679,26 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri 2010 m. liepos 27 d. ir 2011 m. sausio 6 d. įsakymais Nr. 24-406 bei Nr. 24-4 sumažinta iki 38 680,13 Lt, iš kurios apgaule padidintos motinystės (tėvystės) pašalpos dalis sudaro 13 759,64 Lt.
Tokiu būdu B. L. ir D. S., veikdamos išankstine vieninga tiesiogine tyčia, apgaule D. S. naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti 46 579,60 Lt didesnes nei priklauso motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas ir, nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. išmokėjus D. S. dalį šios didesnės nei priklauso motinystės (tėvystės) pašalpos, apgaule D. S. naudai įgijo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias 45 125,51 Lt dydžio lėšas.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados nepagrįstos išsamiu bylos visų aplinkybių išnagrinėjimu, ši nutartis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, todėl turi būti panaikinta vadovaujantis BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 dalies nuostatomis.
Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo prokuratūros apeliacinio skundo ir padarė nepagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo išvada, kad byloje neįrodyta, jog abi išteisintosios klastojo dokumentus ir sukčiavo, padaryta vadovaujantis tik išteisintųjų parodymais, neįvertinant juose esančių prieštaravimų ir neatitikimo kitiems byloje esantiems duomenims. Be to, apygardos teismas argumentuotai nepasisakė, kodėl atmetė išteisintųjų kaltę pagrindžiančius duomenis, išsamiai nurodytus apeliaciniame skunde. Todėl prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių reikalavimus, nes byloje surinktus įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito ir nepanaikino neteisėto bei nepagrįsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Pagal Lietuvos Aukščiausiasis Teismo formuojamą teismų praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose yra nustatomi kriterijai, kuriais remiantis konstatuojamas darbuotojo darbo užmokesčio nepagrįstumas ir neteisėtumas. Šias aplinkybes galima konstatuoti tuomet, jei įmonė objektyviai negalėtų mokėti tokio dydžio atlyginimo arba jei darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai būtų fiktyvūs. Kasaciniame skunde prokuroras pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog B. L. ūkis galėjo D. S. mokėti sulygtą algą, tačiau teismų konstatuotas faktas apie realiai atliktą darbą, nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinis teismas teisingai konstatavo, jog 2008 m. liepos 23 d. darbo sutartimi sulygtų ir 2008 m. spalio 3 d. pareiginiais nuostatais apibrėžtų darbų D. S. neatliko. Tačiau prokuroras mano, kad teismai nepagrįstai nurodė, jog D. S. B. L. ūkyje dirbo kitą darbą, susijusį su informacijos apie parduodamus miško žemės paskirties sklypus suradimu ir pateikimu. Kasatoriaus nuomone, tokia išvada padaryta nepagrįstai remiantis tik išteisintųjų bei suinteresuoto asmens – liudytojo R. L. parodymais, nevertinant šių parodymų nenuoseklumo ir prieštaravimo kitiems byloje esantiems duomenims.
Išteisintosios B. L. paaiškinimai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaraujantys išteisintosios D. S. bei liudytojo R. L. parodymams. Teismas išteisintosios B. L. parodymus vertino neatsižvelgdamas ir nevertindamas apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ši 2010 m. liepos 26 d. apklausoje patvirtino savo ankstesnius parodymus, kuriuose nurodė, jog D. S. darbe vadovavosi pareiginiais nuostatais. Prokuroras nurodo, kad pastarajai pareiginiai nuostatai buvo sukurti ūkyje išdirbus tik kelis mėnesius specialiai jos pareigybei, nes anksčiau pardavimų vadybininkės pareigybės nebuvo. Teismas į šias aplinkybes taip pat nepagrįstai neatsižvelgė. Prokuroras mano, kad teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, nepagrįsti vadovavosi nuostata, jog darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia darbdaviui ir darbuotojui tartis dėl darbo funkcijų ir jas keisti. Be to, teismas neišnagrinėjo esminių liudytojo R. L. bei išteisintųjų D. S. ir B. L. parodymų neatitikimo dokumentuose įformintiems santykiams.
Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apygardos teismas nepateikė motyvuotų išvadų ir dėl kito esminio apeliacinio skundo argumento - ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog sutartimi sulygto ir pareiginiais nuostatais pavesto darbo išteisintoji D. S. neatliko ir buvo paneigti liudytojo R. L. ir išteisintosios D. S. parodymai apie tai, jog ji atlikusi kitokio pobūdžio darbą. Kasaciniame skunde pažymima, kad R. L. nurodyti visi liudytojai, išskyrus V. B., parodė, kad patys jokių skelbimų apie parduodamus miškus neskelbė ir miško pirkėją susiradę patys per skelbimus, kuriuose nurodytu telefonu paskambinus atsiliepdavo vyras, su kuriuo tvarkė pardavimo dokumentus. Be to, minėtas liudytojas (V. B.) įdėjo skelbimą apie parduodamą mišką tuo metu, kai išteisintoji D. S. jau buvo išėjusi nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų.
Aptardamas liudytojo R. L. parodymus, prokuroras teigia, kad šio liudytojo pateikta rašytinė medžiaga (rankraštiniai išteisintosios D. S. darbo lapai) prieštarauja išteisintosios B. L. 2010 m. liepos 26 d. rašte pateiktai informacijai apie tai, kad susirašinėjimai tarp darbuotojo ir darbdavio ūkyje nėra išsaugoti. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir to, jog D. S. darbą įrodantys užrašai nebuvo pateikti iš karto ir šie duomenys nurodyti tik nepasitvirtinus liudytojo R. L. pirmuosiuose parodymuose nurodytoms aplinkybėms. Kasacinio skundo autoriaus nuomone, pastarojo liudytojo nurodytos aplinkybės apie tai, kad D. S. darbo metu B. L. ūkyje surinkta informacija turi įtakos iki šiol, yra negyvenimiška, nes išteisintoji B. L., skirdama premijas už gerą darbą, tikrai negalėjo žinoti, kad po kelių metų D. S. padarytas darbas turės įtakas sandorių, vertinamų kaip pelningų, sudarymą. Prokuroras pažymi ir tai, kad šio liudytojo nurodyti pardavėjai (S. T. ir D. K.) teisme paaiškino, jog 2008 m. jie buvo paskelbę skelbimus apie parduodamus sklypus ir šie sklypai buvo parduoti atitinkamai 2009 m. gegužės 12 d. ir 2010 m. sausio 4 d. Be to, skundžiamoje nutartyje nepasisakyta ir dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kad 2009 m. gegužės 12 d. sutarties, kuri, pagal R. L. parodymus, buvo sudaryta D. S. dėka, ir tarp 2010 m. spalio 18 d. pateiktų 2008-2009 m. sutarčių kopijų, nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikti duomenys ir apie 2010 m. sausio 4 d. sutartį, nors ji buvo sudaryta prieš kelis mėnesius iki išteisintųjų ir minėto liudytojo pirmųjų apklausų bei išsiskirianti perkamo sklypo kaina.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir apeliaciniame skunde akcentuotų premijų, turinčių esminę reikšmę išaiškinant faktines bylos aplinkybes. Prokuroras teigia, kad išteisintosios D. S. veiksmai nesukūrė ir negalėjo sukurti ekonominės naudos B. L. ūkiui ir teismas nepagrįstai nevertino šių duomenų. Kartu prokuroras nurodo, kad teismas konstatavo, jog D. S. nevykdė nė vienos iš jai priskirtų funkcijų, ir B. L. paaiškinimus apie surastus D. S. pirkėjus nepagrįstai įvertino kaip netikslius.
Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, prie kokių tinklapių buvo prisijungusi D. S. jos naudojamu kompiuteriu, tačiau teismas, konstatavęs, jog tokiu būdu galima gauti nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti reikšmingų duomenų, pats nesiėmė jokių priemonių šiems duomenims nustatyti. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje neatlikdamas įrodymų tyrimo, pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, tai sukliudė nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Skundžiamoje nutartyje nenurodyti argumentai, kuriais remiantis buvo atmesti apeliacinio skundo motyvai, suponuojantys išvadą, kad darbo sutartimi nebuvo siekiama sukurti darbinių santykių (duomenys apie tai, kad darbo sutartyje nebuvo nurodyta, jog sulygstama dėl namudinio darbo bei kad D. S. nebuvo pristačiusi pažymų iš kitų darboviečių, kuriose ji dirbo). Kartu prokuroras pažymi, kad teismas nepagrįstai nevertino fakto, jog D. S. 2008 m. rugsėjo mėn. dirbo keturiose darbovietėse, o jos darbo dienos trukmė siekė beveik 14 valandų, nors minėtai išteisintajai buvo nustatytas nėštumo stebėjimas esant rizikos faktoriams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino, jog minėti Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“ nuostatų pažeidimai B. L. ūkyje padaryti dėl to, kad darbdaviui nebuvo įdomus D. S. sugebėjimas atlikti darbą, dėl kurio sulygstama darbo sutartimi, nes D. S. buvo priimta ne darbui, o tik didesnių draudžiamųjų pajamų fiksavimui. Be to, šiai išteisintajai B. L. ūkyje 2008 m. gruodžio 1 d. buvo suteiktos atostogos 2008 m. liepos 23 d.-2009 m. gegužės 23 d. laikotarpiui, t. y. už neužsidirbtą laikotarpį. Todėl prokuroras teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik dalimi šioje byloje surinktų įrodymų, kurių nesusiejo į vientisą logišką grandinę, ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į D. S. atlyginimo, nustatyto už 2 valandas bei gauto rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius, dydžius. Juo labiau kad kito darbuotojo (liudytojo R. L.), dirbusio tame pačiame ūkyje ne tik šį, bet ir kitus darbus, atlyginimas buvo žymiai mažesnis. Prokuroras pažymi ir tai, kad šiam darbuotojui atlyginimas nepadidėjo ir D. S. išėjus nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų, nors jis (R. L.) šiuo laikotarpiu vėl atliko tą patį darbą, kuriam priimta buvo D. S..
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių - darbdavio ir darbuotojo - susitarimo reikalas, bei remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad įstatymai nedraudžia motinai, siekiančiai užtikrinti sau ir kūdikiui geresnę materialinę padėtį, didesnei pašalpai gauti dirbti daugiau ir daugiau uždirbti, mokant nuo daugiau uždirbamos sumos ir didesnius mokesčius. Skundo autorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokią praktiką suformavo nagrinėdamas bylas, kuriose atlyginimas buvo mokamas darbuotojui, kurio pareigybė buvo naujai įsteigta jį priimant į darbą. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje už dalį analogiško darbo, kurį prieš priimant į darbą D. S. ir jai išėjus motinystės atostogų dirbo R. L., D. S. mokėta keliagubai daugiau ir tik tuo laikotarpiu, iš kurio vėliau skaičiuojamos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos. Be to, vaikui suėjus 2 metams, kai pašalpos nebemokamos, D. S. negrįžo dirbti į B. L. ūkį. Todėl prokuroras teigia, kad darbo užmokesčio dydžio klausimas turi būti nagrinėjamas bei įvertinamas kiekvienoje byloje atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes.
Apygardos teismas nepašalino prieštaravimų, esančių liudytojos A.P. Z. ir D. S. parodymuose (apie pareiginius nuostatus), B. L. ir D. S. parodymuose (dėl atostogų suteikimo anksčiau laiko) bei liudytojo R. L. ir B. L. parodymuose (dėl to, kas iki D. S. ieškojo miškų, ir dėl priežasčių, lėmusių pastarosios išteisintosios priėmimą į darbą). Prokuroro nuomone, toks apeliacinio skundo išnagrinėjimas ir įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos visų aplinkybių, reikšmingų išteisintųjų veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu. Todėl prokuroras teigia, kad šioje byloje toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas jokių išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, reikšmingų veikos subjektyviesiems požymiams nustatyti ir teisingai kvalifikuoti veiksmus, nepateikė. Kartu prokuroras nurodo, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, teismų praktikoje laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas ir taip pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl Panevėžio apygardos teismo nutarties
Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo prokuratūros apeliacinio skundo ir padarė nepagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais prokuroro kasacinio skundo motyvais. Kaip matyti iš apygardos teismo nutarties turinio, teismas vienpusiškai vertino byloje nustatytas aplinkybes. Teismo išvados padarytos vadovaujantis tik išteisintųjų ir jiems artimų asmenų parodymais, neįvertinant juose esančių prieštaravimų ir neatitikimo kitiems byloje esantiems duomenims, nelyginant jų su kita bylos medžiaga. Be to, apygardos teismas argumentuotai nepasisakė, kodėl atmetė išteisintųjų kaltę pagrindžiančius duomenis, išsamiai nurodytus apeliaciniame skunde.
Esminė apylinkės ir apygardos teismo klaida yra tai, kad teismai, vertindami byloje nustatytas faktines aplinkybes ir darydami išvadas, visai nesivadovavo BK 182 straipsnio nuostatomis, t. y. nesiejo byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir savo išvadų su šiame straipsnyje nustatytais nusikaltimo sudėties požymiais. Jei teismas laikė, kad kaltininkių veikoje nėra BK 182 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties, teismas turėjo išdėstyti esminius baudžiamajai atsakomybei kilti keliamus reikalavimus ir motyvuotai nurodyti, kokių sudėties požymių nėra B. L. ir D. S. veikoje. Apylinkės teismas bendruosius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius aprašė, tačiau giliau jų neanalizavo ir vertindamas įrodymus jais nesivadovavo. Panevėžio apygardos teismas ir to nepadarė, o nusikaltimo sudėties nebuvimą bandė patvirtinti argumentais, nieko bendro neturinčiais su BK 182 straipsnyje įtvirtintais nusikaltimo sudėties požymiais.
Vienas iš esminių teismų argumentų, turinčių įtakos išvadai dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo, buvo rėmimasis kai kuriomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose suformuluoti kriterijai, kuriais konstatuojamas darbo užmokesčio nepagrįstumas ir neteisėtumas. Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikos daugėja ir negalima teigti, kad kriterijų sąrašas yra išsamus. Abiejų instancijų teismai kaip vieną iš pagrindinių argumentų, pagrindžiančių išteisinamąjį nuosprendį, nurodo tezę, kad atlyginimas už darbą yra šalių susitarimo dalykas. Šiuo atveju apylinkės teismas, darydamas išvadą, o apygardos jai pritardamas, ištraukė šią tezę iš konteksto. Taip, atlyginimas už darbą yra šalių susitarimo dalykas. To nepaneigsi. Normalioje situacijoje nei darbdaviui, nei darbuotojui negali būti inkriminuojama per didelio atlyginimo už darbą nustatydamas, jei įmonės finansinė padėtis tai leidžia. Tačiau, vertinant šalių susitarimą baudžiamosios teisės požiūriu, reikia vadovautis ne tik formaliu susitarimo laisvės principu, o vertinti susitarimą vadovaujantis dar ir protingumo principu, atsižvelgiant į visų byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač darbo sutarties su asmeniu sudarymą sąlygojančias aplinkybes. Tai, kad darbdavys objektyviai gali mokėti sutartą atlyginimą darbuotojui, dar nerodo susitarimo daryti nusikalstamą veiką nebuvimo ir kaltinamųjų nekaltumo.
Bet kokia darbo sutartis turi būti vertinama konkrečių aplinkybių kontekste. Itin atidžiai darbo sutarties sudarymas ir jos vykdymas turi būti vertinami tais atvejais, kai darbo sutartis sudaroma su darbuotoja, kuri yra žinomai nėščia. Šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl sukčiavimo nusikaltimo sudėties tenka vertinti ir priėmimo į darbą aplinkybes bei tikslą, tokio darbuotojo reikalingumą įmonei, pareigybės buvimą iki darbuotojo priėmimo į darbą, ankščiau dirbusių ar analogišką darbą įmonėje dirbančių darbuotojų atlyginimą, atliekamo darbo pobūdį, darbo laiką, atlikto darbo kokybę ir kiekybę, darbo rezultatus ir naudą įmonei. Juk sutartas darbas gali būti neatliekamas ar atliekamas tik formaliai, kad būtų užmaskuotas darbo sutarties fiktyvumas, o atlyginimas gali neatitikti sutarto darbo pobūdžio, jo apimties, kiekybės, kokybės bei rezultatų. Šių aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra svarbus ta prasme, kad prisidengiant darbo sutartimi gali būti siekiama nusikalstamų tikslų – ateityje gauti iš valstybės išmokų, kurios nepagrįstos realiu darbo įnašu. O tai jau kelia klausimą dėl nusikalstamo susitarimo tarp darbdavio ir darbuotojo buvimo.
Šioje byloje teismai nepakankamai įvertino ir tą faktą, kad B. L. darbo sutartį su D. S. sudarė pastarajai jau esant nėščiai (8 savaičių nėštumas, kuris, tikėtina, buvo žinomas B. L.), iki tol nedirbus panašaus darbo ir neturint reikiamų darbo įgūdžių. Minėtos aplinkybės, kaip visuotinai žinoma, yra pagrindinis dalykas, lemiantis atlyginimo dydį. Šioje byloje jis kažkodėl buvo žymiai didesnis negu kitų įmonės darbuotojų, turinčių ir didesnį stažą bei dirbančių visą darbo dieną, t. y. 8 valandas. Teismai nustatė ir pažymėjo šias aplinkybes, bet padarė nemotyvuotas išvadas. Atsižvelgtina ir į tai, kad anksčiau tokios pareigybės įmonėje nebuvo, nors įmonė miško pirkimu užsiėmė dar iki D. S. įdarbinimo, o po D. S. išėjimo gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų kitas žmogus į šias pareigas įdarbintas nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad D. S. po vaiko priežiūros atostogų į darbą negrįžo. Atsižvelgtina ir į tai, kad įmonės savininkės sūnus R. L., greta kitų funkcijų atlikęs ir D. S. perduotas funkcijas, gaudavo mažesnį atlyginimą. Teismai visų šių aplinkybių nesusiejo.
Atskiro aptarimo reikalauja premijų išmokėjimas D. S.. Teismai nustatė, kad kitiems įmonės darbuotojams premijos nebuvo išmokomos, nors jie dirbo visą darbo dieną. Tuo tarpu vos vieną mėnesį po dvi valandas per dieną dirbusiai D. S. buvo paskirta 2500 Lt premija. Iš B. L. parodymų matyti, kad premijos buvo išmokėtos, nes darbas su kompiuteriu žalingas sveikatai. Tačiau kompiuteriu šiais laikais dirba daugelis žmonių. Niekas nesako, kad toks darbas, juo labiau tik 2 valandų trukmės, žalingas sveikatai, ir neteko girdėti, kad už tai būtų mokamos premijos. Kolegijos nuomone, toks premijos skyrimo motyvas nerimtas. Jei teismas sutinka su tokiu išteisintųjų argumentu, turėjo motyvuoti tokį sprendimą.
Be to, teismai neįvertino darbo sutarties sudarymo tikslo – gauti didesnes socialines išmokas. Toks tikslas pats savaime nevertintinas kaip neigiamas. Tačiau reikia vertinti, kad D. S. nebuvo bedarbė, ji jau turėjo darbą ir ne vieną. Jei kelis darbus dirba moteris, nesanti nėščia, tai nėra nieko blogo. Tačiau, kai papildomus darbus prisiima moteris, kuri laukiasi vaiko, kai tuo tarpu iki to ji tiek darbų nedirbo ir, turint galvoje, kad, laukiantis vaiko, sveikas protas ir medicina reikalauja kaip tik riboti darbo krūvį, jau kyla klausimas, ar ji realiai pajėgia dirbti tiek darbų. Ar nėra čia apgaulės elementų – valstybės apgaulės, siekiant iš valstybės nepagrįstai gauti daugiau socialinių išmokų.
Pagaliau svarbiausias dalykas šioje byloje - kokie darbai buvo sulyginti atlikti darbo sutartimi ar pareigybių nuostatose numatyti darbai buvo dirbami, ar atlyginimas buvo mokamas už padarytą darbą, ar buvo protingas ir proporcingas padarytam darbui esamoje situacijoje, ar nebuvo apgaulės elementų. Pirmosios instancijos teismas detaliai įsigilino į byloje esančią situaciją, nustatė faktines bylos aplinkybes, bet padarė išvadas, kurios prieštaringos ir ne visada atitinka paties teismo nustatytas faktines aplinkybes. Dėl to prokuroras padavė apeliacinį skundą ir nurodė aplinkybes, kurių vertinimą jis ginčija. Panevėžio apygardos teismas, detaliai neaptaręs apylinkės teismo sprendimo motyvų, nesulyginęs jų su bylos medžiaga, neįsigilinęs į prokuroro apeliacinio skundo motyvus, paliko galioti apylinkės teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados nepagrįstos išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir tikėtina prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Įrodymų vertinimas byloje neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o tai vertintina kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, todėl nutartis naikintina.
Iš naujo nagrinėjant bylą būtina detaliai patikrinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo pagrįstumą, įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimą BK 182 ir 300 straipsniuose numatytų nusikaltimo sudėties požymių požiūriu, patikrinti ir įvertinti pirmiau pateiktus argumentus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartį B. L. ir D. S. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Albinas Sirvydis
Vytautas Piesliakas
