Baudžiamoji byla Nr. 2K-577/2012
Proceso Nr. 1-10-9-00186-2009-7
Procesinio sprendimo kategorija:
2.1.7; 2.4.2.1.; 2.4.7. (N)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. (M. B.) ir jo gynėjo advokato Mindaugo Banelio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš M. B. nukentėjusiajai J. F. priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendis pakeistas pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies teismo nustatytą aplinkybę, kad M. B. su mažamete J. F. atliko lytinį aktą. Patikslintas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, nustatant, kad M. B. nukentėjusiąją seksualiai prievartavo naktį iš 2009 m. birželio 4-osios į 5-ąją. Kita nuosprendžio dalis nekeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą,
n u s t a t ė:
M. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. nuo birželio 3 iki 5 d., nakties metu, tiksliai nenustatytu laiku, P dvaro, esančio P kaime, P seniūnijoje, Š rajone, pagalbinėje patalpoje, pažymėtoje Nr. 21, antrame aukšte, tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su mažamete J. F., gimusia 1999 m. liepos 7 d., prieš jos valią, pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl amžiaus ir taip, atimdamas galimybę priešintis, įvesdamas savo lytinį organą jai į išeinamąją angą seksuliai išprievartavo ją.
Kasaciniu skundu kasatoriai prašo panaikinti apeliacinės instancijos nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui arba panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde ginčijama nuteistojo kaltė ir nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes išvadas grindė įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalį), arba prielaidomis, nutartis surašyta pažeidžiant nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 305 straipsnis), teismo nustatytos aplinkybės grįstos prielaidomis, samprotavimais, teismas nepatikrino, nors privalėjo patikrinti kiekvieną versiją, ir taip byloje pašalinti prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas, remiantis nepatikimais, galimai melagingais, prieštaringais įrodymais, tarp kurių prieštaravimai bei abejonės viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti, priimtas remiantis tik M. B. kaltinančiais įrodymais, nepagrįstai atmetant teisinančius įrodymus (S. M., M. B. parodymai), pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Kasatoriai tvirtina, kad byla išnagrinėta neišsamiai bei nevisapusiškai jau vien dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. atnaujino įrodymų tyrimą ir nusprendė nukentėjusiąją apklausti teismo posėdyje, tačiau jai neatvykus nusprendė baigti bylos nagrinėjimą ir vertinti jau esančius byloje jos parodymus.
Kasatoriai pažymi, kad buvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios liudytojo apklausos ikiteisminiame tyrime tvarką (BPK 183 straipsnis), ir todėl teigia, kad 2009 m. gruodžio 15 d. nukentėjusiosios apklausa yra niekinė, pažeistos bylos išsamų nagrinėjimą reglamentuojančios teisės normos (BPK 241, 324 straipsniai), BPK 20 straipsnio 5 dalis, reglamentuojanti įrodymų vertinimo procesą.
Kasatorių nuomone, teismai nenustatė byloje tiesos, nebuvo pašalinti akivaizdūs prieštaravimai tarp nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų, parodymai nebuvo lyginti su gauta iš kitų procesinių šaltinių informacija. Teismai neatsižvelgė į parodymų suformavimo ypatumus - neįvertinta J. F. galimybė suvokti, įsisąmoninti bei atgaminti suvoktas aplinkybes, neįvertino jos asmeninių savybių bei galimo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi. Atnaujinus įrodymų tyrimą taip pat nebuvo pašalinti tarp įrodymų esantys prieštaravimai - nebuvo gautas psichologės A. Š. paaiškinimas dėl ekspertizės akto teisingumo, nebuvo apklausta J. F., buvo vertinami jos parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime.
Kasatoriai mano, kad nepilnametės K. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole (T. 1, b. l. 121-125) užfiksuoti parodymai patvirtina apkalbėjimo faktą.
Kasatoriai tvirtina, kad M. B. rūpinosi nukentėjusiąja, norėjo, kad ją įvaikintų šeima, dėl to įkalbinėjo važiuoti į Lenkiją, kur ją įsivaikins šeima, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji nenorėjo važiuoti į Lenkiją. Kasatorių nuomone, tai galėjo būti priežastis apkalbėti nuteistąjį.
Kasaciniame skunde tvirtinama, kad nepagrįstai atmesti liudytojų R. K., B. S., D. M. parodymai. Jų nuomone, būtina apklausti liudytoją N. S., nes jai žinomi faktai apie J. F. patirtą seksualinę prievartą yra esminiai, nors jos parodymai yra netiesioginiai įrodymai, tačiau jie mažiausiai nutolę nuo pirminio informacijos šaltinio.
Kasatoriai tvirtina, kad teismai neteisingai įvertino liudytojos L. B. parodymus, jos nurodytos aplinkybės nepatvirtina M. B. kaltumo.
Kasatorių nuomone, nukentėjusiosios parodymus paneigia teismo medicinos specialisto išvada (T. 1, b. l. 35-36).
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad tirdami ir vertindami įrodymus teismai nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išvadas pagrinde įrodymais, kurie buvo įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. M. B. kaltė grindžiama tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurie teismų buvo patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais.
2009 m. gruodžio 15 d. nukentėjusioji apklausta nepažeidžiant BPK 183, 184, 186 straipsnių reikalavimų, nes Vilniaus apygardos teismas detaliai išnagrinėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios apklausa, ir pašalino bet kokias abejones. 2011 m. sausio 26 d. posėdyje teismas kaip liudytoją apklausė J. F., kuri kaip vertėja dalyvavo mažametės nukentėjusiosios apklausoje. Ši liudytoja patvirtino, kad apklausos metu buvo verčiamas kiekvienas žodis, viskas buvo fiksuojama teismo posėdžio protokole. Prokurorė atkreipė dėmesį į tai, kad 2009 m. gruodžio 15 d. nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo fiksuojama ne tik protokole, tačiau buvo daromas ir vaizdo bei garso įrašas.
BPK 242 straipsnio reikalavimas teismui tiesiogiai ištirti bylos įrodymus nebuvo pažeistas. Iš Vilniaus apygardos teismo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad nukentėjusiosios parodymai buvo tiesiogiai ištirti paskelbiant juos teismo posėdžio metu. BPK 276 straipsnio 2 dalis leidžia teisiamajame posėdyje balsu perskaityti liudytojo ar nukentėjusiojo, pagal teismo nutartį nepašauktų į teisiamąjį posėdį dėl to, kad jiems buvo taikytas anonimiškumas arba kad jie neturi aštuoniolikos metų, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tokiu būdu įstatyme įtvirtintos galimybės užtikrinti vaiko psichologinį saugumą ir sumažinti teisinių procedūrų sukeliamas neigiamas pasekmes, nes nepilnamečio dalyvavimas teisminiame procese yra dar vienas vaiką traumuojantis įvykis. Šiuo atveju iš 2010 m. balandžio 27 d. ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr.lO3MS-68 matyti, kad J. F. dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, teismo posėdyje specialistai nerekomendavo (T. l, b. 1. 152-154). Vertindamas šias išvadas Vilniaus apygardos teismas, 2010 m. gruodžio 8 d. posėdyje protokoline nutartimi nutaręs neapklausti nukentėjusiosios J. F., BPK reikalavimų nepažeidė.
Kasaciniame skunde teisingai pastebima, kad apeliacinės instancijos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. posėdyje atnaujino įrodymų tyrimą ir nusprendė apklausti nukentėjusiąją J. F., tačiau, šiai neatvykus į 2012 m. vasario 29 d. posėdį, nusprendė baigti bylos nagrinėjimą ir vertinti byloje esančius nukentėjusiosios parodymus bei jų patikimumą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo bei nutarties turinys patvirtina, kad teismas dėjo pastangas apklausti liudytojus ir ekspertus, kad nepavyko iškviesti į posėdį mažametės nukentėjusiosios, ir tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą. Iš teismo paskelbtų duomenų matyti, kad mažametė nukentėjusioji šiuo metu yra įvaikinta ir gyvena kitoje valstybėje. Šios aplinkybės neabejotinai apsunkina galimybes apklausti nukentėjusiąją teismo posėdyje. Be to, teismo sprendimas apklausti nukentėjusiąją nėra galutinis ir nekeičiamas. Šiuo atveju objektyvios aplinkybės lėmė, kad teismas nusprendė apsiriboti jau byloje esančių nukentėjusiosios parodymų vertinimu. Prokurorė atkreipė dėmesį, kad ir pats nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebereiškė prašymų (tarp jų ir apklausti nukentėjusiąją), o siūlė pereiti prie baigiamųjų kalbų. Vertinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą pakartotinai nebekviesti nukentėjusiosios į posėdį, būtina įvertinti, ar šis sprendimas turėjo įtakos išsamiam ir visapusiškam bylos aplinkybių ištyrimui. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje analizavo tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir argumentuotai pasisakė, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus laiko patikimais. Išskirtinis dėmesys buvo skiriamas mažametės nukentėjusiosios parodymų vertinimui. Į apeliacinės instancijos teismo posėdį iškviesta ekspertė psichiatrė R. D. papildomai paaiškino, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusioji jau anksčiau yra patyrusi seksualinę prievartą, ekspertizės išvadų nekeičia. Dėl objektyvių aplinkybių į teismo posėdį neatvyko ekspertinį nukentėjusiosios tyrimą atlikusi psichologė A. Š., tačiau ši aplinkybė neturėjo esminės įtakos 2010 m. balandžio 27 d. ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr.lO3MS-68 vertinimui. Ekspertizės akte konstatuota, kad J. F. nenustatytos tokios individualios psichologinės ypatybės, kurios iš esmės trukdytų suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, jas įvertinti, vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymus. Teismas įvertino apeliacinio skundo argumentus ir pasisakė, kad byloje, priešingai nei teigiama skunde, nėra jokių duomenų, kad J. F. turėtų padidintą norą atkreipti į save aplinkinių dėmesį, fantazuoti ar meluoti. Atvirkščiai, iš ekspertės paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad tokios savybės J. F. nebūdingos. Įvertinta ir ta aplinkybė, kad ekspertizės atlikimo metu nukentėjusiajai buvo sunkiau lietuvių kalba apibūdinti nusikaltimo padarymo aplinkybes, nustatyta, kad ekspertėms tai buvo žinoma, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai, kad pats ekspertizės aktas yra neišsamus ir nepatikimas. Kolegija taip pat konstatavo, kad ji neturi pagrindo manyti, jog 10 metų vaikas, kurio protinis išsivystymas bei pažintinės veiklos ypatumai neatitinka statistinio amžiaus vidurkio ir yra ribinio lygmens, galėtų sąmoningai klaidinti tyrėjus, psichologus, ekspertus, t. y. suvokti, kokius parodymus ji turi duoti, kokias aplinkybes nurodyti tam, kad nepagrįstai apkaltintų nuteistąjį labai sunkaus nusikaltimo padarymu.
Dėl liudytojų R. K., B. S., D. M. parodymų, prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotą šių liudytojų parodymų vertinimą. Pažymi, kad išvados pripažįstant M. B. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindžiamos išsamiai išanalizuotų bylos įrodymų visuma, juos tarpusavyje palyginus ir tik po to įvertinus kiekvieno įrodymo patikimumą.
Liudytojos N. S. apklausa neturi įtakos bylos aplinkybių ištyrimo išsamumui ir visapusiškumui, nes N. S. apie J. F. patirtą prievartą sužinojo ne iš nukentėjusiosios, o iš nepilnametės S. R.. Apie tai buvo informuotos Pabradės vaikų globos namų vadovės J. V. D. ir I. F.. Nustatyta, kad asmenys, kuriems nukentėjusioji J. F. tiesiogiai pasipasakojo apie M. B. neteisėtus veiksmus, buvo apklausti teisme. Pirmosios instancijos teismas apklausė mažametes liudytojas K. D. ir S. R. bei tiesiogiai su J. F. bendravusią globos namų psichologę J. K.. Visos šios liudytojos teisme patvirtino iš nukentėjusiosios tiesiogiai girdėjusios apie M. B. nakties metu Pavoverės viešbutyje su ja atliktus veiksmus.
Teismai neturėjo pagrindo abejoti liudytojos L. B., kuri yra nesuinteresuota bylos baigtimi, parodymais. Kasatorių pateikiami argumentai taip pat nepaneigia šios liudytojos parodymų įrodomosios reikšmės. Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ji prižiūri P dvarą ir 2009 m. birželio mėnesio. pradžioje, kai pritrūko kambarių svečių iš Lenkijos apgyvendinimui, ji. M. B. prašymu atlaisvino pagalbinę patalpą Nr. 21. Šiame kambaryje buvo tik viena lova, o M. B buvo su maža mergaite. Kas jam buvo ta maža mergaitė, ji nežino, suprato, kad giminaitė, nes prieš šių dviejų grupių atvykimą M. B abu kartus buvo atvažiavęs į P su minėta mergaite. M. B pasakė, kad tiks ir viena lova, nes jis galbūt važiuos į namus. Ji davė du nepilnus patalynės komplektus ir dar pagalvojo - kaip jis miegos su ta mergaite vienoje lovoje. Liudytojos L. B. parodymai patvirtina mažametės nukentėjusiosios parodymus apie tai, kuriame kambaryje buvo nakvojama, kad buvo tik viena lova, ir kt.
Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, nukentėjusiosios parodymų nepaneigia ir teismo medicinos specialisto išvada. Apeliacinės instancijos teismas apklausė ekspertą V. K., kuris paaiškino, kad po lytinio organo įkišimo į nukentėjusiosios išangę matomų sužalojimų galėjo nelikti, jei buvo nedidelis paviršinis įplyšimas, jis galėjo sugyti ir be pėdsako.
Kasacinis skundas tenkintinas, byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad „konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“.
Kasacine tvarka apskųsta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis iš Konstitucijos kylančių reikalavimų teismo baigiamajam aktui neatitinka.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. posėdyje, kuriame buvo numatyta skelbti apeliacinės instancijos teismo nutartį ar nuosprendį, atnaujino įrodymų tyrimą ir nutarė apklausti nukentėjusiąją J. F. bei ekspertę psichologę. Pažymėtina, kad prieš tai 2011 m. spalio 7 d. vykusiame teismo posėdyje, kuriame buvo sakomos baigiamosios kalbos ir paskutinis žodis, niekas iš proceso dalyvių atlikti įrodymų tyrimo veiksmų neprašė. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas atnaujinti įrodymų tyrimą buvo priimtas nesiekiant patenkinti proceso dalyvių prašymus, garantuoti jų procesines teises ir taip išvengti galimų skundų dėl proceso dalyvių teisių pažeidimo apeliacinio proceso metu, o pačios bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos iniciatyva. Ši aplinkybė rodo, kad 2011 m. lapkričio 21 d. apeliacinės instancijos teisėjų kolegija buvo apsisprendusi, jog teisingas sprendimas byloje gali būti priimtas tik atlikus papildomus įrodymų tyrimo veiksmus. Atsižvelgiant į byloje esančius prieštaringus duomenis dėl įrodinėtinų bylos aplinkybių, toks apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos sprendimas buvo pagrįstas. Papildomus įrodymų tyrimo veiksmus ketinta atlikti 2012 m. vasario 29 d. posėdyje, tačiau paaiškėjus, kad numatytu laiku šių tyrimo veiksmų atlikti nepavyks, ketinimo atlikti įrodymų tyrimą teisėjų kolegija atsisakė. Vėl į pasitarimų kambarį priimti apeliacinės instancijos teismo nutarties ar nuosprendžio teisėjų kolegija išėjo turėdama tiek pat duomenų kaip ir po 2011 m. spalio 7 d. posėdžio. Tai, kad 2012 m. vasario 29 d. posėdyje nei nuteistasis, nei gynėjas, prašydami priimti išteisinamąjį nuosprendį, kartu neprašė būtinai atlikti įrodymų tyrimo veiksmus, kuriuos atlikti savo iniciatyva buvo numačiusi teisėjų kolegija, negali būti vertinama kaip aplinkybė, atleidžianti bylą nagrinėjantį teismą nuo pareigos teismo baigiamąjį aktą priimti prieš tai išsamiai išsiaiškinus reikšmingas bylos aplinkybes.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos iniciatyva pasitarimo kambaryje priimtas sprendimas atnaujinti įrodymų tyrimą leidžia daryti išvadą, jog teisėjų kolegija, išėjusi į pasitarimo kambarį priimti nutarties ar nuosprendžio, mano, kad tinkamai į apeliacinio skundo argumentus negali būti atsakyta ir teisėtas bei pagrįstas teismo baigiamasis aktas negali būti priimtas, nes dėl byloje nustatytinų faktinių aplinkybių kyla abejonių. Pareiga tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui teismo baigiamąjį aktą priimti tik išsamiai nustačius bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes kyla iš BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Jei teismas nusprendžia, kad nėra nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ar tos aplinkybės yra nustatytos netinkamai, apkaltinamais nuosprendis byloje negali būti priimamas ar paliekamas galioti. Tokioje situacijoje, kai atnaujinus įrodymų tyrimą numatytų veiksmų dėl objektyvių priežasčių neįmanoma atlikti, teismas turi svarstyti galimybę iškilusias abejones dėl reikšmingų bylai aplinkybių nustatymo pašalinti atliekant kitus tokių abejonių pašalinimui tinkamus proceso veiksmus. Neatlikus nei teismo iš anksto numatytų, nei kitų įrodymų tyrimo veiksmų teismo priimtas baigiamasis aktas negali būti laikomas įtikinančiu, tinkamai argumentuotu ir aiškiu bylos nagrinėjimo teisme dalyviams bei kitiems asmenims. Tokioje situacijoje visada išlieka pagrindas teigti, kad kaltinamojo kaltė nustatyta pažeidžiant in dubio pro reo principą, t. y. apkaltinamasis nuosprendis priimtas (paliktas nepanaikintas) byloje esant nepašalintų abejonių, ar reikšmingos teisingam išsprendimui aplinkybės yra išsamiai nustatytos.
Taigi apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka apskustą nutartį priėmė išsamiai neišsiaiškinęs visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas). Neįvykdęs šios pareigos apeliacinės instancijos teismas negalėjo bylos patikrinti tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir tinkamai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas) be to negalėjo tinkamai motyvuoti apeliacinės nutarties (BPK 332 straipsnio pažeidimas). Šie pažeidimai laikytini esminiais BPK pažeidimais, sutrukdžiusiais apeliacinės instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
BPK 386 straipsnio 2 dalis numato, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Todėl teisėjų kolegija nepasisako kasacinio skundo argumentų, kurie galės būti nagrinėjami iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Alvydas Pikelis
Gintaras Goda
