Baudžiamoji byla Nr. 2K-367/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.17.1.; 1.2.23.3.; 2.1.2.13.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartis, kuria nuteistojo S. M. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas A. U., o Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartimi nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmestas. Dėl šios nuosprendžio ir nutarties dalies kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
S. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. U. organizavo labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą, turėdamas tikslą jas platinti, ir narkotinių medžiagų kontrabandą, būtent:
2006 metų pabaigoje A. U. pagal išankstinį susitarimą su S. M. Rusijos Federacijos Grozno mieste įsigijo 4 696,08 g baltos, geltonos, rudos spalvos miltelių bei jų kietų fragmentų mišinių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis - 851,965 g narkotinės medžiagos - heroino, kurį vėliau pergabeno į Kazachstano Respublikos Čimkento miestą ir 2007 m. balandžio mėnesio nenustatytą dieną iš anksto paslėpė specialiai paruoštoje automobilio „Iveco-Fiat“ (duomenys neskelbtini) slėptuvėje, įrengtoje prie automobilio kairės pusės galinių ratų ašies. Realizuodami nusikalstamą sumanymą dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, S. M. ir A. U., pasamdė J. K. ir V. K., kad šie automobiliu „Iveco-Fiat“ (duomenys neskelbtini), kuriame buvo paslėptos minėtos narkotinės medžiagos, atvažiuotų į Lietuvos Respubliką tariamai parvežti lengvųjų automobilių į Kazachstano Respubliką, tą šie ir padarė, t. y. V. K. ir J. K., vykdydami A. U. nurodymus, kuris savo veiksmus derino su S. M., nežinodami, kad automobilyje gabena narkotines medžiagas, iš Kazachstano Respublikos per Rusijos Federaciją, Baltarusijos Respubliką ir 2007 m. gegužės 6 d., 17.10 val., iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą neteisėtai įvežė heroiną, kurį, vykdydami S. M. ir A. U. nurodymus, kartu su automobiliu turėjo perduoti S. M., tačiau buvo sulaikyti pareigūnų, o narkotinė medžiaga aptikta ir paimta Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio poste policijos pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami sprendimus, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, priimti teisingą nuosprendį bei nutartį, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį bei 31 straipsnio 2-4 dalis.
Kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas tyčia padarė Lietuvos Respublikos BPK 36 straipsnio pažeidimą, pagrįsdamas jo kaltę teiginiu, prieštaraujančiu teisiamojo posėdžio protokolo turiniui. S. M. teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nuteistasis A. U. kaltu prisipažino ir nurodė, kad jo dėdė (kasatorius S. M.) apie kontrabandą nieko nežinojo, nesiėmė priemonių nustatyti, ar A. U. parodymus davė savanoriškai, ar jie buvo išgauti prievartos būdu. Kasatorius abejoja, ar autovežio, kuriuo buvo gabenamos narkotinės medžiagos, vairuotojai J. K. ir V. K. galėjo nepastebėti jų autovežio suvirinimo siūlių, kurios buvo akivaizdžiai matomos.
Pasak S. M., iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties akivaizdžiai matyti siekis tyčia apkaltinti, nors nėra jokių patvirtinančių duomenų, kad narkotinė medžiaga priklausė būtent jam, o ne kitiems asmenims.
Kasaciniame skunde S. M. teigia, kad yra padarytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, pažeidimas ir nuosprendis priimtas remiantis vien tiktai kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, kai to nepatvirtina kiti įrodymai. Kasatoriaus manymu, nuosprendis grindžiamas tiktai prielaidomis, nes nėra jokių tiesioginių įrodymų, tokių kaip pirštų antspaudai, ir panašiai.
Savo skunde S. M. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenorėjo įsigilinti į bylos aplinkybes bei nesuteikė galimybės paaiškinti teismui dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, neužtikrino galimybės įsitikinti, ar jam viskas teisingai buvo išversta, pabrėžia, kad jis yra Azijos pilietis ir nelabai gali rusiškai paaiškinti visų aplinkybių.
Atsiliepimu į nuteistojo S. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas išsamiai išnagrinėjo ikiteisminio tyrimo duomenis, pripažino juos įrodymais, ir, įvertinęs juos pagal savo vidinį įsitikinimą, priėmė pagrįstą sprendimą. Išsamaus visų įrodymų vertinimo, kurio pagrindu buvo priimtas nepalankus kasatoriui teismo sprendimas, negalima traktuoti kaip esminio baudžiamojo proceso normų pažeidimo, nes toks sprendimas, pasak prokuroro, buvo priimtas remiantis duomenimis, kurie surinkti įstatymo nustatyta tvarka bei teismo ištirti ir pripažinti įrodymais. Kasatoriaus teiginys apie tai, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo suinteresuotas, yra tiktai deklaratyvus, nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teisme byla nebuvo išnagrinėta pakankamai išsamiai, nepatikrinti visi įrodymai, nepašalintos visos kylančios abejonės, tačiau apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas, iš naujo apklausti liudytojai, tenkinant S. M. apeliacinį skundą, buvo iškviesti ir apklausti nauji liudytojai, iš naujo išklausyti telefoninių pokalbių įrašai. Taip pat papildomai buvo apklausti nuteistieji S. M. ir A. U., jiems buvo sudaryta galimybė duoti paaiškinimus dėl visų paskelbtų įrodymų, todėl teigti, kad S. M. nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus, nėra pagrindo. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos metu buvo užtikrintas vertėjo į nuteistiesiems suprantamą rusų kalbą dalyvavimas, todėl S. M. teiginys, kad jis negalėjo suprasti užduotų klausimų ir duoti teisingų parodymų, neteisingas. Prokuroras pabrėžia, kad byloje užfiksuoti S. M. telefoniniai pokalbiai rusų kalba, kurių autorystės nuteistasis neneigia, todėl teigti, kad rusų kalbos jis nesupranta, nėra pagrindo.
Prokuroras atsiliepime pažymi, kad kasatorius S. M. deklaratyviai nurodo, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies, 31 straipsnio 2, 3, 4 dalių reikalavimai, tačiau nenurodo konkrečių aplinkybių ar faktų, kurie pagrįstų tokį jo deklaratyvų teiginį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų
Iš nuteistojo S. M. kasacinio skundo matyti, kad kasatorius laiko savo kaltę neįrodyta, o iš BPK 369 straipsnyje numatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų kaip esminį BPK pažeidimą nurodo, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 36 straipsnio pažeidimą, pagrindžiant jo kaltę teiginiu, prieštaraujančiu teisiamojo posėdžio protokolo turiniui, bei nuosprendžio surašymą nesilaikant teismų praktikos taikant atitinkamas BPK normas. Taip pat jis teigia, kad byla išnagrinėta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 31 straipsniuose įtvirtintus principus.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties kasatorius nurodo tik tai, kad jis nelabai suprato užduodamus klausimus, o pats rusiškai negali laisvai reikšti savo minčių, be to, nėra tikras, kad jo paaiškinimai buvo išversti teisingai.
Faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir įrodymų vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su šiomis aplinkybėmis, paliekami nenagrinėti.
Dėl vertėjo dalyvavimo ir apeliacinio proceso
Pagal BPK 8 straipsnio 2 dalį lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga, proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis.
Nuteistasis S. M. viso proceso metu pageidavo kalbėti rusų kalba, todėl byloje dalyvavo šios kalbos vertėjas, o apeliacinės instancijos teisme tiriant garso įrašus čečėnų kalba, dalyvavo vertėjas, mokantis čečėnų kalbą. Jokių nusiskundimų teismui dėl to, kad nesupranta ar nepakankamai supranta proceso eigą ir nagrinėjamų klausimų esmę, S. M. nepareiškė. Be to, nuteistasis pats asmeniškai parašė apeliacinį skundą rusų kalba, iš kurio vertimo į lietuvių kalbą matyti, kad rusų kalbą jis moka pakankamai gerai. Kasatorius painioja apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktus teiginius, kad jis neprisipažįsta kaltas, bet pripažįsta palaikęs ryšį su vairuotoju, gabenusiu narkotines medžiagas, ir iš to daro nepagrįstą išvadą apie vertimo klaidas.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo S. M. ir jo gynėjo bei nuteistojo A. U. apeliacinius skundus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nepatikrino visų įrodymų ir nepašalino visų kylančių abejonių, o nuosprendis nevisiškai atitinka jam keliamus reikalavimus. Vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, šis teismas, tenkindamas praktiškai visus nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus, atliko įrodymų tyrimą, apklausė pačius nuteistuosius, liudytojus, išklausė ir išnagrinėjo pateiktus, išreikalavo ir ištyrė kitus telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu padarytus įrašus bei atliko kitus procesinius veiksmus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėdamas visas bylos aplinkybes. Priimtoje nutartyje pateikta kompleksinė visų įrodymų analizė, kurios pagrindu prieita prie išvados, kad nuteistojo kaltė padarius nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas pirmosios instancijos teismo, yra įrodyta. Taigi apeliacinės instancijos teismas pašalino pirmosios instancijos teismo padarytus, taip pat ir kasatoriaus nurodytus nuosprendžio surašymo bei BPK 36 straipsnio pažeidimus.
Kasatorius nepateikia jokių argumentų dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 31 straipsniuose įtvirtintų asmenų lygybės, nekaltumo prezumpcijos, teisės į viešą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ir kitų žmogaus ir valstybės santykius reglamentuojančių principų pažeidimą.
Baudžiamojo proceso taisyklės yra suderintos su Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos teisės aktais ir kitomis tarptautinės teisės normomis. Minėtų konstitucinių principų pažeidimas galėtų būti konstatuotas nustačius konkrečius BPK nuostatų pažeidimus, kurie nebūtų ištaisyti instancinio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Tokių pažeidimų kasacinės instancijos teismas nenustatė.
Nesant teismų sprendimų panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, įtvirtintų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo S. M. kasacinį skundą.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis
