P. G. pagal BK 139 str., 137 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-352/2009

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.7.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. kasacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda. Iš nuteistojo priteista nukentėjusiajai Z. G. 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir Valstybinei ligonių kasai 2 001,10 Lt nukentėjusiosios Z. G. gydymo išlaidų.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartis, kuria nuteistojo P. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

P. G. nuteistas už tai, kad, būdamas Kaukazo aviganių veislės šuns, priskiriamo pavojingų šunų veislei, savininkas, pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo 1997 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. VIII-500 5 straipsnio 2 dalies (Savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų), Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintų Agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklių 18 (Atsakingi asmenys privalo garantuoti, kad agresyvių šunų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ir kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, ramybei ir nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų), 22 (Uždaroje atsakingo asmens valdoje šunys gali būti nepririšti, jeigu valda aptverta ne žemesne negu 2 m tvora, tačiau prie įėjimo į valdą (išskyrus butus) turi būti pakabintas įspėjamasis ženklas ir užrašas. Ženklas – baltas ne trumpesnių kaip 25 cm kraštinių trikampis ar stačiakampis su 3 cm pločio raudonu apvadu, kurio viduryje pavaizduotas juodas šuns galvos profilis ir užrašas – „Nepririštas šuo“. Ženklas turi būti gerai matomas tiek dienos, tiek nakties metu) punktus bei Akmenės rajono savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 80 patvirtintų Gyvūnų laikymo Akmenės rajone taisyklių 1.7 (Gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad jiems priklausantys gyvūnai nesužeistų žmonių ar kitų gyvūnų, nedarytų žalos kitų savininkų turtui) punkto reikalavimus, neužtikrino, kad šuo nesukels grėsmės žmonių gyvybei ar sveikatai, 2008 m. birželio 12 d., apie 20 val., Kaukazo aviganių veislės šuniui atsidarius paliktus neužrakintus kiemo vartus ir jam pabėgus iš P. G. priklausančios valdos, Naujoji Akmenė (duomenys neskelbtini) užpuolė ir apkandžiojo Z. G., padarydamas jai kairės rankos 2-o piršto kąstines žaizdas, daugybines nugaros, pilvo, juosmens kairės blauzdos kąstines žaizdas, kairės plaštakos 2-o piršto pamatinio pirštikaulio atvirą skeveldrinį lūžį, sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. G. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Pažymėtina, kad P. G. kasacinis skundas analogiškas jo apeliaciniam skundui.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos.

Pasak P. G., nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas visiškai nereagavo į jo ir kai kurių liudytojų teiginius, kad užsklandos, sujungiančios abi vartų dalis iš viršaus į vieną visumą, šuo pats atsidaryti nesugebėtų, tam buvo reikalinga žmogaus pagalba. Kasatoriaus teigimu, neįrodyta, kad dėl jo neatsargumo (jau nekalbant apie kaltę) šuo išbėgo pro vartus, nes vartus galėjo atidaryti pašaliniai žmonės, net ir pati nukentėjusioji Z. G.

Kasatoriaus teigimu, teismas konstatavo, kad P. G. pažeidė teisės aktus, susijusius su šuns laikymu, tačiau teismai ignoravo faktą, jog jo šuo buvo registruotas savivaldybėje, taigi P. G. teisėtai įgijo ir laikė šunį.

Kasatorius nurodo, kad už gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą jis galėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 straipsnį, todėl mano, kad jis neteisingai nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

P. G. pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jo elgesį po nusikalstamos veikos – jis nukentėjusiajai siūlė 3 000 Lt žalai atlyginti, sutiko atlyginti išlaidas, susijusias su nukentėjusiosios gydymu (ligonių kasai), tačiau teismas nepripažino šių aplinkybių atsakomybę lengvinančiomis.

Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2007. P. G. manymu, nuoroda į minėtą bylą yra nepagrįsta, nes priimant sprendimą toje byloje, baudžiamojoje teisėje dar negaliojo būtinumas taikyti precedentą, nutartyje aptariami neturtinės žalos atlyginimo klausimai, o ne baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo aspektai.

Atsiliepimu į nuteistojo P. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad nėra P. G. kaltės dėl šuns įsigijimo ir laikymo teisėtumo, nes šis turėjo išduotą šuns registracijos pažymėjimą ir registruojant šunį savivaldybės administracijoje niekas nepareikalavo jokių dokumentų. Asmuo, nusprendęs įsigyti ir laikyti gyvūną, prisiima tam tikrą riziką, tampa atsakingas už augintinį ir jo atliktus veiksmus, todėl privalo užtikrinti, kad šuo nesukels grėsmės žmogaus gyvybei ar sveikatai, nedarys žalos kitų savininkų turtui ir kt. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai nurodė, kokius teisės aktus, susijusius su agresyvių šunų laikymu, pažeidė nuteistasis P. G., dėl kurių nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Atsiliepime pažymima, kad nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog P. G. neteisėta veika turėjo būti vertinama kaip administracinės teisės pažeidimas pagal ATPK 110 straipsnį, nes neįrodyta, kad dėl jo neatsargumo šuo išbėgo pro vartus ir sukandžiojo kitą asmenį. Iš tikrųjų ATPK numato administracinę atsakomybę už gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių ir Agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, registravimo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimus, net jei tuo padaroma žala asmens sveikatai ar turtui (ATPK 110 straipsnis). Tačiau, kaip savo nutartyje nurodė ir Šiaulių apygardos teismas, ATPK 9 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai pasakyta, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda tada, kai savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad dėl P. G. neatsargaus elgesio iš kiemo pabėgęs jo šuo užpuolė ir sukandžiojo nukentėjusiąją Z. G., dėl to jai buvo padaryti sužalojimai, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą. Neteisėti veiksmai, kuriais padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl pagrįstai P. G. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal baudžiamojo įstatymo normas.

Be to, prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2007. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika 2007 m. kovo 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2007 apylinkės teismas rėmėsi spręsdamas ne P. G. kaltės, o nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl asmeniui atlygintinos neturtinės žalos dydžio (10 000 Lt) už sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą įkandus Amerikiečių stafordšyro terjerų veislės šuniui, yra motyvuotas ir neprieštaraujantis CK 6.250 straipsnio nuostatoms. Taigi, taikydamas lyginamąjį metodą, apylinkės teismas sumažino nukentėjusiosios Z. G. prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 10 000 Lt iki 6 000 Lt.

Atsiliepimu į nuteistojo P. G. kasacinį skundą nukentėjusioji Z. G. prašo jo kasacinį skundą atmesti.

Z. G. atsiliepime pažymi, kad nuteistasis kasaciniame skunde pateikia iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir apeliaciniame skunde, tik nežymiai papildęs apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais teiginiais. Pasak nukentėjusiosios, kasaciniame skunde daugiausia kalbama apie fakto klausimus, įvykio aplinkybes ir mažai dėmesio skiriama teisės klausimams. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 376 straipsnio 1 dalyje taip pat akcentuojama, jog nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ar nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Kasaciniame skunde, pasak nukentėjusiosios Z. G., nekalbama apie procesinių normų pažeidimus, akcentuojamos faktinės įvykio aplinkybės.

Nukentėjusioji Z. G. nesutinka su P. G. kasacinio skundo teiginiu, kad ji pati galėjo atidaryti vartus, nes toks kaltinimas yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad vartai buvo užverti, bet neužsklęsti. Vartų dalys atsidaro į išorę, todėl, kai šuo atsirėmė į juos priekinėmis letenomis, vartai ir atsidarė. Z. G. manymu, turėtų būti keliamas klausimas, ne kas atsklendė vartus, bet kas jų neužsklendė. Tikėtina, kad, suleidęs šunis, P. G. pats pamiršo tinkamai užsklęsti kiemo vartus, o tai nulėmė vėlesnį nukentėjusiosios Z. G. užpuolimą.

Atsiliepime nukentėjusioji nepritaria kasacinio skundo teiginiui, kad už gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą jis galėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 straipsnį, ir jam už tuos pačius veiksmus neteisingai taikyta sunkesnė baudžiamoji atsakomybė. Nukentėjusioji pažymi, kad ATPK 9 straipsnyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taigi pirmiausia bandoma nustatyti, ar padaryta veika atitinka BK pateiktas sudėtis. Tik nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, kyla administracinė atsakomybė pagal ATPK. Kadangi šiuo atveju buvo nustatyta nusikaltimo sudėtis pagal BK 139 straipsnį, administracinė atsakomybė netaikoma. Be to, ATPK nenumato atsakomybės už nukentėjusiojo asmens sveikatai padarytą žalą, atsiradusią pažeidus gyvūnų laikymo ir priežiūros taisykles, todėl kaltas asmuo tokiu atveju tarsi ir išvengtų bausmės už kito asmens vienokio ar kitokio masto sveikatos sutrikdymą ir būtų baudžiamas tik už administracinės teisės pažeidimą.

Atsiliepime Z. G. nesutinka su P. G. kasacinio skundo teiginiu, kad nebuvo įrodyta jo kaltė. Teismas pripažino, kad P. G. veikoje tyčios nebuvo, tačiau buvo neatsargumas. BK 16 straipsnis nustato, kad nusikaltimas yra neatsargus (kaip šiuo atveju), jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, taip pat tais atvejais, kai jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Z. G. manymu, tiek kaltės forma, tiek kiti nusikaltimo sudėties elementai buvo pakankamai detaliai išanalizuoti prokuroro pirmosios instancijos teisme, todėl neaišku, kuo remdamasis P. G. teigia, kad jo neatsargumas neįrodytas.

Z. G. nesutinka su P. G. teiginiu, kad teismas buvo tendencingas, nes neatsižvelgė ir nepripažino lengvinančia aplinkybe to, jog P. G. siūlė nukentėjusiajai Z. G. 3 000 Lt žalai atlyginti. Toks teismo sprendimas, nukentėjusiosios nuomone, buvo pagrįstas. Po įvykio pats šuns šeimininkas nė karto su nukentėjusiąja nebendravo ir atsiprašė tik antrojo teismo posėdžio metu. Įvykio vakarą telefonu ir dar kelis kartus vėliau pinigus siūlė P. G. motina, iškeldama sąlygą, kad niekam nukentėjusioji Z. G. nesiskųstų ir atsiimtų pareiškimą. Nukentėjusioji pabrėžia, kad ji atsisakiusi pinigų, nes tikėjusi, kad teisinėmis priemonėmis P. G. bus teisingai nubaustas ir ji pati bei aplinkiniai gyventojai galės jaustis saugiai, bus apsaugoti nuo tokių ar dar skaudesnių įvykių.

Nukentėjusioji Z. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstai rėmėsi teisminiu precedentu analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartis Nr. 2K-235/2007) su ta išlyga, kad nukentėjusiajai šioje byloje padarytas lengvesnis sveikatos sutrikdymas. Dėl to jai priteista mažesnė suma. Kadangi vienas iš byloje sprendžiamų klausimų buvo neturtinės žalos atlyginimas, apylinkės teismas pagrįstai nurodė minėtą bylą kaip padedančią nustatyti neturtinės žalos dydį. Be to, ši byla susijusi ir su baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektais. Joje taip pat buvo pažeistos įvairios gyvūnų laikymo bei priežiūros taisyklės, todėl agresyvių šunų veislei priskiriamas šuo užpuolė ir sunkiai sužalojo žmogų. Šuns savininkas buvo nubaustas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį bei įpareigotas sumokėti atitinkamas sumas turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė teisės aktus bei rėmėsi esančia teismų praktika, įrodo ir tai, jog nukentėjusiosios Z. G. prašytą neturtinei žalai atlyginti sumą – 10 000 Lt – teismas sumažino iki 6 000 Lt.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų

Pagal BPK 369 straipsnį įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasaciniame procese faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami. Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Kasacinio skundo argumentais iš esmės ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimas bei pateikiama sava įvykių, susijusių su nuteistojo P. G. šuns išbėgimu iš kiemo ir nukentėjusiosios Z. G. užpuolimu bei apkandžiojimu, interpretacija. Jais pakartojami apeliacinio skundo argumentai, kurie išsamiai išnagrinėti apeliacine tvarka ir pagrįstai paneigti, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir paliekami nenagrinėti.

Dėl administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo

Kasatorius mano, kad už gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą jis galėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 straipsnį, tačiau teigia, kad už tuos pačius veiksmus jam neteisingai taikyta sunkesnė baudžiamoji atsakomybė. Šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį asmuo už gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą baudžiamas tada, kai tuo pažeidimu padaryta žala asmens sveikatai ar turtui. Kasatorius P. G. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios Z. G. sveikatą. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes P. G. neatsargi kaltė buvo nerūpestingumas. Jis pažeidė gyvūnų laikymo taisyklių ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus, dėl to jo pavojingos Kaukazo aviganių veislės šuo išbėgo į gatvę, užpuolė nukentėjusiąją Z. G. ir ją apkandžiojo.

Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje, kurioje I. Š-S nuteista pagal senojo BK 115 straipsnį už tai, kad jos šuo apkandžiojo nukentėjusįjį, padarydamas apysunkį kūno sužalojimą (pagal dabar galiojančias taisykles tokio masto sužalojimas vadinamas nesunkiu), konstatavo, kad tuo atveju, jeigu tokia pat veika yra numatyta ir baudžiamajame, ir administraciniame įstatymuose, traukiant asmenį atsakomybėn, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį: vadovaujantis ATPK 9 straipsnio 2 dalimi, administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė byla Nr. 2K-863/2001, Teismų praktika Nr. 16). Taigi kasacinio skundo argumentas, esą teismai išimtinai tik P. G. taikė šią įstatymo nuostatą, prieštarauja teismų praktikai. Byloje nustatyta, kad P. G. yra kaltas dėl Z. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo, todėl pagrįstai nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Teigdamas esant neįrodyta, kad dėl jo neatsargumo (jau nekalbant apie kaltę) šuo išbėgo pro vartus, kasatorius neteisingai supranta kaltės sąvoką. Pagal BK 14 straipsnį asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Taigi neatsargumas yra viena iš kaltės formų. Minėta, kad įrodytumo klausimas šioje byloje nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatoriui neinkriminuotas neteisėtas šuns įsigijimas ir laikymas, todėl jo argumentas, kad šuo buvo įregistruotas savivaldybėje, su baudžiamąja byla nesusijęs. Šuns įregistravimas savivaldybėje neatleidžia savininko nuo pareigos užtikrinti, kad šuo nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, ir laikytis kitų gyvūnų laikymo taisyklių reikalavimų.

Priešingai, negu teigia kasatorius, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į jo elgesį po nusikalstamos veikos – siūlymą suteikti pagalbą nukentėjusiajai ir atlyginti materialinę žalą, nuo kurio nukentėjusioji atsisakė. Tos pačios aplinkybės nebegali būti pripažintos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė savanoriškas padarytos žalos atlyginimas ar pašalinimas preziumuoja realų žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimą, rėmėsi teisminiu precedentu analogiškoje byloje su ta išlyga, kad nukentėjusiajai šioje byloje padarytas lengvesnis sveikatos sutrikdymas. Dėl to jai priteista mažesnė suma. Kasatorius painioja baudžiamojo įstatymo galiojimo ir teisminio precedento sąvokas, neargumentuotai tvirtindamas, kad jo padarytos veikos metu teismai negalėjo taikyti teisminio precedento.

Teismai, nagrinėdami P. G. baudžiamąją bylą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo P. G. kasacinį skundą.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Viktoras Aidukas

Vladislovas Ranonis