K. S. pagal BK 294 str. 2 d., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–223/2009 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.4.4.2, 1.1.4.5.1, 1.2.28.4, 2.1.4.5.1, 2.1.4.5.4, 2.1.5.5, 2.4.4

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. S. ir D. B. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutarties.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžiu K. S. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį K. S., nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių, išteisintas. D. B. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis ši bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams penkiems mėnesiams. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį D. B.(, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių, išteisintas.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendis, iš dalies patenkinant K. S. ir D. B. apeliacinius skundus, pakeistas – iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta nuoroda, kad K. S., D. B. ir M. Ž. padarė didelės žalos nukentėjusiojo S. J. teisėms ir teisėtiems interesams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. Ž., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

n u s t a t ė :

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžiu K. S., M. Ž. ir D. B. nuteisti už tai, kad 2008 m. vasario 4 d., apie 19.33 val., degalinėje „Statoil“, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijimą bet nerealizuotą S. K. teisę priversti S. J. S. K. sumokėti 1100 Lt už automobilio „Opel Combo“ kėbulo dažymo paruošimo paslaugas – degalinės patalpose susitikę su S. J., plūdosi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo jį ir grasino suluošinti, jeigu šis jiems nesumokės už automobilio kėbulo dažymo paruošimo paslaugas, taip padarydami didelę žalą S. J. teisėms ir teisėtiems interesams.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendis pakeistas – iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta nuoroda, kad K. S., D. B. ir M. Ž. padarė didelės žalos nukentėjusiojo S. J. teisėms ir teisėtiems interesams.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. S. prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsta, nagrinėjant bylą buvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apeliacinės instancijos teisme jį gynė tas pats advokatas, kuris gynė ir kitą nuteistąjį – M. Ž. Kasatorius teigia, kad tas pats gynėjas negalėjo ginti jo ir nuteistojo M. Ž. BPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėjas, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Jo ir M. Ž. parodymai apie įvykio aplinkybes iš esmės sutapo, tačiau jų gynybos interesai skyrėsi. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad jis Kėdainių degalinėje buvusiuose įvykiuose dalyvavo M. Ž. pakviestas, kad jis nebuvo įvykių iniciatorius, todėl akivaizdu, kad jeigu jį būtų gynęs kitas gynėjas, jis šį argumentą būtų galėjęs panaudoti siekdamas, jog jam būtų paskirta švelnesnė bausmė. Tas pats gynėjas, gindamas nuteistąjį, kuris įtraukė jį į nusikaltimo padarymą, negalėjo panaudoti šio argumento ir bloginti kito savo ginamojo padėties. Kasatorius mano, kad toks jo teisės į gynybą suvaržymas turėtų būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso normų pažeidimas, suvaržęs gynybos teises bei sukliudęs teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti jo skundą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius teigia, kad nagrinėjant apeliacinį skundą buvo padaryta ir kitų Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs teismų, nagrinėjančių bylas apeliacine tvarka, praktiką, pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė jam aiškiai neteisingą bausmę. Ankstesniu nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, tačiau inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu paskirtąją bausmę buvo atlikęs. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme jis gali būti laikomas recidyvistu, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas nuteisti jį laisvės atėmimo bausme. BK 56 straipsnio 1 dalyje nėra kategoriškos nuostatos už tyčinio nusikaltimo padarymą recidyvistui skirti tik laisvės atėmimo bausmę. Nusikaltimas, už kurį jis nuteistas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, straipsnio sankcijoje be laisvės atėmimo yra numatyta ir kita bausmė – areštas. Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už apysunkį tyčinį nusikaltimą ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Apeliaciniame skunde kasatorius teigė, kad buvo pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, juo labiau kad pats pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nusikaltimas sunkių padarinių nesukėlė, jis esąs jauno amžiaus, nebuvo nusikaltimo iniciatorius, laisvalaikiu intensyviai sportuoja, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Apeliacinės instancijos teismas šių jo apeliacinio skundo argumentų nesvarstė. Nutartyje teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtų įrodymų visumą bei padarė teisingas išvadas, jo ir nuteistųjų M. Ž. bei D. B. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai ir paskyrė jiems tinkamas bausmes. Tokios teismo išvados yra nemotyvuotos, todėl, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinio skundo neišnagrinėjo.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvuotų išvadų ir dėl kitų jo apeliacinio skundo argumentų. Skunde jis teigė, kad teisme ištirti įrodymai nepatvirtina, jog jis atliko bent vieną savavaldžiavimo objektyviajam požymiui būdingą veiksmą, be to, ir apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyta, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus jis padarė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.3 punkte akcentuojama, kad tada, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, nustatomojoje dalyje jų nusikalstama veika aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas šį jo skundo teiginį, nutartyje nurodė, kad nuteistųjų vaidmenų neišskyrimas, atliekant BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius veiksmus, nuteistųjų kaltės nepaneigia, nes kaltinamieji veikė vieninga tyčia, visi yra bendravykdytojai, visi buvo informuoti apie daromo nusikaltimo pobūdį. Tai patvirtina nukentėjusiojo parodymai, kad visi vienu metu užėjo į degalinę, visi priėjo prie staliuko, kur stovėjo jis (nukentėjusysis), visi plūdosi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, grasino jį suluošinti, jeigu jis šiems nesumokės už automobilio kėbulo dažymo paruošimo paslaugas. Kasatorius mano, kad pacituota nutarties dalis negali būti laikoma motyvuota išvada, atsakančia į jo apeliacinio skundo argumentus.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija sutiko su jo apeliacinio skundo teiginiu, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryta didelė žala. Tokiu atveju teismas turėjo pripažinti, jog apskritai nėra savavaldžiavimo sudėties požymių. Psichinės ar fizinės prievartos naudojimas yra savavaldžiavimą kvalifikuojantys požymiai. Tačiau visų pirma turi būti nustatyta, kad savavaldžiaujant padaryta didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, t. y. veiką kvalifikuojant pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatyti savavaldžiavimo požymiai, nurodyti to paties straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, nagrinėjant bylą buvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, nors jis prašė bylos be jo nenagrinėti. BPK 322 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Be to, jame nurodoma, kad posėdyje turi teisę dalyvauti ir nuteistasis. Nuteistojo atvykimas į apeliacinės bylos nagrinėjimą nėra privalomas, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais apeliacinę bylą galima išnagrinėti jam nedalyvaujant. BPK 324 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi nuspręsti, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko. Šis sprendimas priimamas vadovaujantis BPK 266 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Minėtas Baudžiamojo proceso kodekso straipsnis nukreipia į to paties Kodekso 246–252 straipsnius, kuriuose užfiksuoti bendri bylų nagrinėjimo teisme principai. Vienas iš jų yra tas, kad byla negali būti nagrinėjama be traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens. Apeliacinės bylos nagrinėjimo taisyklėse numatytos išimtys, leidžiančios bylą nagrinėti nedalyvaujant tokiam asmeniui, jei jis tinkamai informuotas apie posėdžio vietą bei laiką. Jis žinojo kada ir kur bus nagrinėjama byla, tačiau į posėdį neatvyko ir prašė bylos be jo nenagrinėti, nes iki posėdžio pradžios susirgo. Teismas į jo prašymą neatsižvelgė ir bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, todėl jis mano, kad buvo esmingai pažeistos jo teisės. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Tai reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Be to, apeliacinės instancijos teismo proceso metu nuteistasis turi teises, numatytas BPK 324 straipsnyje. Teismas, nagrinėdamas bylą be jo, atėmė iš jo galimybę pasinaudoti įstatymo garantuotomis teisėmis. BPK 37 straipsnyje išvardytos svarbios asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys. Šio įstatymo 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi laikoma teismui adresuota sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma patvirtinta liga, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą. Neatvykimui į baudžiamąjį procesą pateisinti būtina nustatyti du pagrindus – faktinį ir teisinį. Faktinį pagrindą sudaro liga, kuri atima iš žmogaus galimybę atvykti į teismą, o juridinį – sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma. Jis teismui pateikė VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos gydytojo išrašytą nedarbingumo pažymėjimą, kuris liudijo, kad jis serga, yra nedarbingas, todėl negali atvykti į darbą ir dirbti. Toks dokumentas neatitiko BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkte keliamo reikalavimo, tačiau iš esmės jis patvirtino faktinį negalėjimo dalyvauti baudžiamajame procese pagrindą – ligą. Jeigu teismui kilo įtarimų dėl jo sugebėjimo atvykti į teismo posėdį, jis galėjo pasidomėti gydymo įstaigoje, ar dėl tos ligos, kuri buvo įrašyta nedarbingumo pažymėjime, jis gali atvykti. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kada ir kas privalo teismui pateikti atitinkamos formos pažymą. Teismui pateiktinos pažymos formą nustatė sveikatos apsaugos ministras, todėl medicinos darbuotojai ir privalėjo pasirūpinti, kad jo ligą patvirtinantis dokumentas būtų išduotas nustatytos formos, nes jis paaiškino, jog dokumentas jam reikalingas pateikti teismui. Jis atsidūrė situacijoje, kad atvykti į teismą dėl ligos negalėjo, o pateikti teismui nustatytos formos pažymą taip pat neturėjo galimybės, nes medikai, pasak jų, neturėjo tokios pažymos blanko. Vėliau jam buvo išduota medicininė pažyma, kurioje buvo nurodyta, kad nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2009 m. sausio 28 d. jis sirgo, kad iš tikrųjų teismo posėdžio dieną dėl svarbios priežasties jis negalėjo dalyvauti procese. Tai rodo, kad teismas, turėdamas informacijos apie jo susirgimą, tačiau neišsiaiškinęs jo sunkumo laipsnio bei nusprendęs bylą nagrinėti be jo, esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Be to, apeliacinės instancijos teisme jį gynė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančio koordinatoriaus parinktas gynėjas. Kasatorius mano, kad jo teikiamos teisinės pagalbos negalima laikyti pilnaverte. Su pasirinktuoju gynėju jis net nebuvo aptaręs gynybos pozicijos, nebuvo suderinęs gynybos taktikos bei strategijos. Jis norėjo, kad jį gintų jo pasirinktas gynėjas, tačiau dėl ligos į procesą pakviesti paties pasirinkto advokato nespėjo.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje pabrėžiama, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šio įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad atsakymai į apeliacinio skundo argumentus neturi būti formalaus pobūdžio, t. y. negali būti apsiribojama vien teiginiais, kad skundo motyvai nepagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas viską padarė gerai, o jei ko nors ir nepadarė arba padarė ne taip, tai nėra esminis pažeidimas. Apeliaciniame skunde jis kėlė klausimus, kurių teisingam išsprendimui buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti įrodymus, kurie yra prieštaringi. Apeliaciniame skunde jis teigė, kad nukentėjusiojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, tarp jų ir degalinėje padaryti vaizdo įrašai. Pirmosios instancijos teisme prieštaravimai tarp nukentėjusiojo teiginių ir to, kas užfiksuota įrašuose, iš kurių matyti, kad stebėjimo kamera „Įėjimas“ įrašytas vaizdas nuo 19:33:17 iki 19:38:30, kamera „Salė“ – vaizdas nuo 19:33:10 iki 19:37:06, kamera „Aikštelė 1“ – vaizdas nuo 19:33:10 iki 19:38:30 nebuvo išnagrinėti. Šie faktiniai duomenys liudijo, kad degalinės patalpose jie su nukentėjusiuoju užtruko mažiau nei keturias minutes. Teismas, posėdžio metu peržiūrėjęs kompaktinį diską, nustatė, kad nukentėjusysis tuo laiku stovėjo „Statoil“ degalinėje prie staliuko, jie visi trys įėjo į degalinės patalpas, priėjo prie staliuko, prie kurio stovėjo nukentėjusysis, visi buvo šalia vienas kito ir visi dalyvavo pokalbyje su S. J. Tačiau nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad per tokį trumpą laiką negalėjo būti atlikti tokie veiksmai, apie kuriuos kalba nukentėjusysis. Apeliacinės instancijos teismas į šį skundo argumentą nesigilino, o nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais bei vaizdo įrašu. Apeliacinės instancijos teismas nereagavo ir į apeliacinio skundo motyvą, kad S. J. yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes jų nuteisimas jam leistų išvengti prievolės. Šis argumentas pakankamai svarbus vertinant iš esmės vienintelį jo kaltės įrodymų šaltinį – nukentėjusiojo parodymus. Skunde jis teigė, kad nukentėjusiojo parodymai prieštaravo ne tik kitų kaltinamųjų, bet ir liudytojų L. K., D. S. ir E. T. parodymams. Pirmosios instancijos teisme esami prieštaravimai nebuvo pašalinti. Be to, skunde jis tvirtino, kad nė vienas iš įvykius degalinėje bei šalia jos stebėjusių asmenų nepatvirtino nukentėjusiojo pateiktos jų susitikimo versijos, prieš jį panaudotų neteisėtų veiksmų. Nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai D. S. ir L. K., prieštarauja faktams.

Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde kėlė problemas, susijusias ir su BK 24 straipsnio taikymu. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Jis skunde atkreipė dėmesį į tai, kad niekas iš kaltinamųjų neparodė, jog jie buvo iš anksto susitarę padaryti savavaldžiavimą. Buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikaltimą daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkavimo atveju būtina nustatyti, kad kiekvieno bendrininko veiksmai, nors ir labai skirtingi, yra reikšmingi bendroje nusikalstamoje veikloje, nes sudaro prielaidas bei sąlygas kitų bendrininkų veiksmams, nes būtent šių veiksmų visuma ir nulemia tai, kad vykdytojas ar vykdytojai įgyja realias galimybes realizuoti objektyviąją bendro nusikaltimo dalį. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodęs, kad nuteistųjų vaidmenų neišskyrimas atliekant BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius veiksmus jų kaltės nepaneigia, kad kaltinamieji veikė vieninga tyčia, konstatavo, kad apylinkės teismas pagrįstai ir argumentuotai pripažino, jog visi trys kaltinamieji yra bendravykdytojai, visi trys kaltinamieji buvo informuoti apie daromo nusikaltimo pobūdį ir tai patvirtina nukentėjusiojo parodymai.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl padarytos didelės žalos nukentėjusiojo interesams yra nepagrįsta, todėl šį požymį iš nuosprendžio pašalino. Savavaldžiavimo, kaip nusikalstamos veikos, būtinas požymis yra didelės žalos padarymas. Psichinės ar netgi fizinės prievartos naudojimas savaime nesudaro savavaldžiavimo sudėties. BK 294 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šį įstatymą atsiranda tam, kas savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, padarydamas didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Fizinės ar psichinės prievartos panaudojimas rodo tik didesnį veikos pavojingumą. Nusikaltimo padarymo būdas ir dėl nusikaltimo atsiradę padariniai yra skirtingi dalykai, nors ir priklauso tam pačiam objektyviajam nusikaltimo sudėties požymiui. Baudžiamosios teisės teorijoje laikoma, kad prie požymių, apibūdinančių objektyviąją pusę, priskiriami pavojinga veika, nusikalstami padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių padarinių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir kitos objektyvios aplinkybės. Dėl to akivaizdu, kad fizinės ar psichinės prievartos panaudojimas yra veiką kvalifikuojančios aplinkybės, bet ne aplinkybės, liudijančios didelės žalos buvimą. Kadangi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsiranda tik tam, kas savavaldžiavo panaudodamas fizinę ar psichinę prievartą, visų pirma turi būti nustatyti šio straipsnio pirmoje dalyje nurodyti požymiai. Jeigu nukentėjusiajam didelė žala nepadaryta, kaltininko veiksmuose savavaldžiavimo požymių nėra. Todėl teismas, pašalinęs iš nuosprendžio didelės žalos padarymo požymį, bet kartu pripažinęs, jog jo veikoje yra BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistųjų D. B. ir K. S. kasacinius skundus atmesti. Kasatorių skunduose nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinių skundų neišnagrinėjo ir tuo esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, BPK 332 straipsnio 3 dalyje – kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o BPK 332 straipsnio 5 dalyje – kad apeliacinio skundo atmetimo atveju nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigia kasatoriai, šių įstatymo reikalavimų nepažeidė. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas D. B. ir K. S. apeliaciniuose skunduose nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu argumentus išnagrinėjo bei, sulyginęs juos su byloje esančiais teisme ištirtais įrodymais, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, išsamiai aptarė kasatorių kaltę patvirtinančius įrodymus, nutartyje nurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia surinkti įrodymai. Nuteistasis D. B. nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui neatlikus įrodymų tyrimo nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių įrodymų. Savo teiginį nuteistasis grindžia tuo, kad degalinėje daryti vaizdo įrašai, jų trukmė nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų apie prieš jį naudotos psichinės prievartos apimtį. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, greta kitų įrodymų ištyręs UAB „Statoil Lietuva“ degalinėje darytą vaizdo įrašą, nustatė, kad nukentėjusiajam S. J. stovint prie degalinėje esančio staliuko, į degalinę užėjo nuteistieji ir priėjo prie nukentėjusiojo. Tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo vyko pokalbis, po to nukentėjusysis bei paskui jį sekę nuteistieji iš degalinės išėjo. Nukentėjusysis S. J. parodymuose teigė, kad degalinėje vykusio pokalbio metu nuteistasis M. Ž. kitiems nuteistiesiems dalyvaujant už V. K. atliktą darbą reikalavo pinigų. Jam atsisakius, pradėjo užgaulioti, grasino suluošinti. Degalinės operatorei liepus santykius aiškintis lauke, jis ir nuteistieji iš degalinės išėjo į lauką. Degalinės darbuotojai D. S. bei L. K. patvirtino, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų vyko ginčas, todėl jie, nenorėdami, kad patalpoje kiltų muštynės, liepė jiems išeiti ir santykius aiškintis lauke. Tokie byloje esantys įrodymai, priešingai nei teigia kasatorius, neprieštarauja, o patvirtina bei papildo nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes apie prieš jį naudotą psichinę prievartą. Apeliacinės instancijos teismui dar kartą tirti pirmosios instancijos teisme jau ištirtus įrodymus nebuvo jokio pagrindo, be to, niekas iš proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistojo gynėjas to neprašė. Kasatoriaus V. B. teiginiai apie tai, kad teismas jo skundą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, nelaikytini esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, suvaržiusiu jo teises. Iš teismo posėdžio protokolų bei kitos bylos medžiagos matyti, kad apie posėdžio laiką bei vietą kasatorius žinojo, savo nedalyvavimą pateisinančios įstatymo reikalavimus atitinkančios pažymos nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo kliūčių nagrinėti bylą. Nuteistasis V. B. neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teisme jam buvo apribota teisė laisvai pasirinkti gynėją. Iš Panevėžio apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pirmojo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis D. B. pareiškė, kad jis pasirinko gynėją R. Girdziušą, su kuriuo dėl gynybos susitarė telefonu, ir šiam neatvykus, prašė teismo atidėti bylos nagrinėjimą. Teismas jo prašymą patenkino, bylos nagrinėjimą atidėjo. Tačiau nuteistojo pasirinktas gynėjas į kitą posėdį neatvyko, teismui išsiaiškinus, kad nuteistasis su advokatu R. Girdziušu sutarties nepasirašė, todėl nuteistajam V. B. nepasirinkus gynėjo, teismas pagrįstai savo iniciatyva jam paskyrė advokatą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nustatyta tvarka. Nuteistasis K. S. skunde nepagristai teigia, kad apeliacinės instancijos teisme dėl priešingų gynybos interesų jo ir nuteistojo M. Ž. negalėjo ginti tas pats gynėjas. BPK 47 straipsnio 1 dalies nuostatos draudžia tam pačiam advokatui būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Pagal teisminę praktiką nuteistųjų gynybos interesų prieštaravimais laikomi esminiai jų gynybos pozicijų nesutapimai dėl kaltinimo pagrįstumo, apimties, kaltės pripažinimo, kitų esminių bylos aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji K. S. ir M. Ž., apeliaciniuose skunduose neigdami padarę jiems inkriminuotus nusikaltimus, iš esmės užėmė vienodą gynybos poziciją. Neginčydami aplinkybės, kad iš nukentėjusiojo reikalavo atsiskaityti už S. K. atliktus automobilio remonto darbus, nuteistieji neigė nukentėjusiajam grasinę ar naudoję prieš jį kitokią psichinę prievartą. Tai, kad, be minėtų aplinkybių, nuteistasis K. S. apeliaciniame skunde ginčijo su bausmės dydžiu susijusius klausimus, taip pat nelaikytina esminiu prieštaravimu tarp nuteistųjų gynybos interesų. Todėl, tam pačiam gynėjui apeliaciniame procese ginant K. S. ir M. Ž., BPK 47 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Kasatoriai D. B. ir K. S. nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinus nuorodą, jog K. S., M. Ž. ir D. B. padarė didelės žalos nukentėjusiojo S. J. teisėms ir teisėtiems interesams, jų veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes neliko būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams. BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl padarytos didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams yra nepagrįsta, ir iš nuosprendžio šis požymis pašalintas, tačiau nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paliktas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad didelis žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju jis turi būti įrodinėjamas atskirai. Nutartimi motyvuotai pripažinta, kad nukentėjusiajam turtinė žala nebuvo padaryta, pats nukentėjusysis pripažino patyręs didelę psichologinę ir moralinę žalą, tačiau jos nepagrindė jokiais argumentais. Tačiau, nesant savavaldžiavimo nusikaltimo požymio – padarytos didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. B. ir K. S. veikose yra BK 294 straipsnio 2 dalies nusikaltimo sudėtis, yra teisinga. Visų jų veikose liko savavaldžiavimo požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris pasireiškė tuo, kad nuteistieji D. B., K. S. ir M. Ž., savavališkai vykdydami ginčijamą, bet nerealizuotą S. K. teisę priversti S. J. sumokėti S. K. 1100 Lt už automobilio dažymo paruošimo paslaugas, prieš nukentėjusįjį vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo ir grasino jį suluošinti. Taip pat atmestinas nuteistojo V. B. teiginys, kad teismai nepagrįstai nuteistųjų veikoje įžvelgė bendrininkavimą. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio Kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistajam M. Ž. susitarus su nukentėjusiuoju S. J. dėl susitikimo, nuteistasis į susitikimo vietą atvažiavo kartu su K. S. bei D. B. Atvykę nuteistieji priėjo prie nukentėjusiojo, apstojo jį, sudarydami baimę keliančią aplinką. Siekdami priversti nukentėjusįjį sumokėti jiems pinigus, jį plūdo, įžeidinėjo, grasino suluošinti. Taip visi nuteistieji bendru sutarimu atliko veiksmus, būtinus nusikalstamai veikai (savavaldžiavimui) padaryti, veikė vieninga tyčia, todėl teismas pagrįstai jų veikoje įžvelgė bendrininkavimą bei teisingai pritaikė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kasatoriaus K. S. teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl bausmės, atmestinas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies matyti, kad teismas svarstė nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžio klausimą. Iš nuosprendžio pašalinęs didelės žalos požymį, teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžio, todėl jų nekeitė.

Kasaciniai skundai atmestini.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti ją ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo.

Dėl Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio taikymo

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžiu kasatoriai pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteisti už savavaldžiavimą panaudojant psichinę prievartą ir kartu didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams padarymą. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies didelės žalos požymį pašalino, o kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Kasatorių teiginiai, kad, apeliacinės instancijos teismui pašalinus didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams požymį, jiems negalėjo būti taikomas baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už savavaldžiavimą, atmestini. Pagal Administracinės teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188 straipsnį savavaldžiavimas yra savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Šioje įstatymo normoje pateikta savavaldžiavimo samprata. Pagal ATPK 9 straipsnio 2 dalį administracinė atsakomybė už šiame Kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda tuo atveju, jeigu savo pobūdžiu šie požymiai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. BK 294 straipsnyje nustatytos dvi savarankiškos alternatyvios savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtys: pirmoje dalyje – kai asmuo savavaldžiavo, t. y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – kai savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui (kasacinės bylos Nr. 2K–279/2005, 2K–171/2005, 2K–309/2006, 2K–831/2007). Byloje nustatyta, kad K. S. ir D. B., bendrai veikdami su M. Ž., savavaldžiavo panaudodami psichinę prievartą, todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš nuosprendžio pašalintas didelės žalos požymis (apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl šio požymio pašalinimo pagrįstumas nekvestionuojamas, nes dėl to kasaciniai skundai nepaduoti), nėra pagrindas konstatuoti, kad nuteistųjų padaryta veika neatitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistiesiems K. S. ir D. B. baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 2 dalis –pritaikytas tinkamai.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Priimtame sprendime (nuosprendyje, nutartyje) teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas ir tai pripažįstama esminiu Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, priimtoje nutartyje neatsakė į visus apeliacinių skundų argumentus. Nuteistasis K. S. tokį teiginį argumentuoja tuo, kad šis teismas neišnagrinėjo jo skundo argumentų dėl aiškiai neteisingos bausmės paskyrimo, dėl galimybės atidėti bausmės vykdymą, kad nutartyje išdėstytos išvados dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką nėra motyvuotos ir atsakančios į jo apeliacinio skundo argumentus, o nuteistasis D. B. – kad apeliaciniame skunde jis kėlė klausimus, į kuriuos atsakyti buvo galima tik atlikus įrodymų tyrimą, kad dėl BK 24 straipsnio taikymo nutartyje pasisakyta nemotyvuotai ir netinkamai.

Kasatorių argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas gali tiek savo iniciatyva, tiek proceso dalyviams prašant atlikti įrodymų tyrimą, t. y. tirti aplinkybes, kurios nebuvo tirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pakartotinai ištirti įrodymus, jeigu tarp jų yra prieštaravimų ir jie nepašalinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įrodymų tyrimo nebuvo atliekamas, nes teismas nemanė esant jį reikalingą, proceso dalyviai atlikti įrodymų tyrimo neprašė. Pažymėtina ir tai, kad baigus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, prašymų jį papildyti taip pat nebuvo pareikšta. Iš nuteistojo D. B. apeliacinio skundo, kuriuo buvo prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, argumentų (kurie pakartoti ir kasaciniame skunde) matyti, kad nuteistasis ginčijo tik ištirtų įrodymų ir aplinkybių vertinimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi ištirti įrodymai išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą, pripažino, kad visos bylos aplinkybės buvo ištirtos išsamiai ir nešališkai, ištirti įrodymai įvertinti teisingai. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai nusikalstama veika padaroma bendromis kelių tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais – gestu, mimika ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K–231/2007). Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistieji suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti – visi kartu atvyko į degalinę, vienu metu užėjo į patalpas ir priėjo prie nukentėjusiojo, visi plūdosi, įžeidinėjo jį ir grasino suluošinti, jeigu nesumokės jiems už S. K. suteiktas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs įrodymus, konstatavo, kad visi nuteistieji veikė vieninga tyčia, visi kartu siekė įbauginti nukentėjusįjį, palaužti jo valią ir priversti įvykdyti jam reiškiamas pretenzijas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe ir visi nuteistieji buvo jos bendravykdytojai, yra teisinga. Padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos ištirtų įrodymų visetu, todėl kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes jų argumentus dėl bendrininkavimo atmetė nemotyvuotai ir nepagrįstai, atmestini.

Nuteistasis K. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį. Iš apeliacinio skundo turinio (bei pasisakymų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) akivaizdu, kad nuteistasis, neigdamas savo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, ginčijo įrodymų vertinimą, teigė, kad teismas nebuvo objektyvus. Apelianto nuomone, teismo šališkumo faktą rodo tai, kad jam nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tai, jog buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir nuteistajam paskirta realiai atlikti laisvės atėmimo bausmę, nėra pagrindas pripažinti teismą buvus šališką. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog K. S. skiriamos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliaciniu skundu taikyti BK 75 straipsnį nebuvo prašoma, aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgė darydamas išvadą, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo (nusikalto neišnykus teistumui, nedirbo, nesimokė ir kt.), nebuvo ginčijamos, todėl kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas jam paskirtą bausmę nepakeistą, privalėjo atskirai pasisakyti dėl šio įstatymo taikymo, taip pat atmestini.

Į skunde nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta nustatant skiriamos bausmės dydį.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 47 ir 322 straipsnių taikymo

Nuteistasis K. S. teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos jo gynybos teisės, ir tai argumentuoja tuo, kad jį ir nuteistąjį M. Ž. gynė tas pats advokatas, o tai prieštarauja BPK 47 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Jo ir M. Ž. gynybos interesai buvo prieštaringi, jis degalinėje buvusiuose įvykiuose dalyvavo M. Ž. pakviestas, nebuvo įvykių iniciatorius, tačiau advokatas, siekdamas, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė, šio argumento negalėjo panaudoti, nes tai blogintų kito jo ginamojo padėtį.

Kasatoriaus argumentai atmestini. BPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėjas, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Šiame įstatyme nustatytas draudimas ginti kelis asmenis taikytinas tada, kai nustatomi realūs, tam tikrame proceso etape egzistuojantys šių asmenų gynybos interesų prieštaravimai. Iš bylos duomenų, apeliacinių skundų matyti, kad nuteistųjų M. Ž. ir K. S. gynybos pozicijos nesiskyrė, gynybos interesai nebuvo prieštaringi, abu neigė nukentėjusiajam grasinę ar naudoję prieš jį kitokią psichinę prievartą. Tai, kad K. S. nebuvo nusikaltimo iniciatorius, nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir atsižvelgta skiriant bausmę, todėl kasatoriaus argumentas, kad ši aplinkybė, kurios niekas net neginčijo, turi būti laikoma gynybos interesų prieštaringumu, yra nepagrįstas ir atmestinas. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka K. S. jam paskirto gynėjo neatsisakė, nušalinimų jam nereiškė, paskirti kito gynėjo neprašė (BPK 50, 61 straipsniai). Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynybos teisės nebuvo pažeistos ar suvaržytos.

Nuteistasis D. B. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas suvaržė jo gynybos teises, nes, jam dėl ligos negalint atvykti į teismo posėdį bei pareiškus prašymą jos nagrinėjimą atidėti, teismas bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant.

Pagal BPK 322 straipsnį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis (taip pat ir kiti šiame straipsnyje nurodyti asmenys), tačiau, jeigu jam buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, jo neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistajam D. B., kuriam apkaltinamasis nuosprendis nebuvo pradėtas vykdyti ir iki jo įsiteisėjimo jis buvo laisvėje, apie apeliacinės bylos nagrinėjimo laiką buvo laiku ir tinkamai pranešta. To neginčija ir pats kasatorius. Apeliacinės instancijos teismo 2009 m. sausio 8 d. posėdyje bylos nagrinėjimas buvo atidėtas nuteistajam pareiškus, kad jis nori, jog byla būtų nagrinėjama dalyvaujant jo paties pasirinktam advokatui. Teismas bylos nagrinėjimą atidėjo 2009 m. sausio 26 d., taip sudarydamas galimybę pačiam nuteistajam pasirinkti gynėją ir pasikviesti jį dalyvauti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka procese. Tačiau į 2009 m. sausio 26 d. teismo posėdį nuteistasis D. B. neatvyko, teismui pateikė nedarbingumo pažymėjimą bei prašė bylos nagrinėjimą atidėti. Apeliacinės instancijos teismas, apsvarstęs nuteistojo prašymą, atsižvelgęs į tai, kad nuteistajam apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nuteistojo pateikti dokumentai neatitinka BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų, nusprendė prašymą atmesti ir bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Pagal BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punktą svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi laikoma ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui adresuota sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma patvirtinta liga, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą. Tokia pažyma apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta. Be to, pažymėtina, kad nuteistasis į apeliacinės instancijos teismo procesą šaukimu nebuvo kviečiamas, nes apeliacinis skundas remiantis nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais nebuvo paduotas. Sprendžiant klausimą dėl galimumo nagrinėti bylą teismo posėdyje neatvykus nuteistajam ir priimant sprendimą vadovaujantis BPK 266 straipsniu, atsižvelgiama į BPK 322 straipsnio nuostatas, pagal kurias nuteistojo, jeigu jam laiku buvo pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką, neatvykimas, skirtingai nei kaltinamojo neatvykimas į teisiamąjį posėdį (BPK 266, 247 straipsniai), nekliudo nagrinėti bylą. Nuteistasis turėjo pakankamai laiko pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją, tačiau to nepadarė, todėl jį paskyrė apeliacinės instancijos teismas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įrodymų tyrimas, kaip jau buvo minėta, nebuvo atliekamas, apeliaciniu skundu nuteistasis, teigdamas, kad ištirti įrodymai nepatvirtina jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, ginčijo jų vertinimą, tirti kokias nors naujas aplinkybes nebuvo prašoma, apeliacinės instancijos teismo procese gynėjo dalyvavimas buvo užtikrintas, gynėjas palaikė nuteistojo argumentus ir prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį, todėl pripažinti, kad nuteistojo D. B. gynybos teisės buvo suvaržytos, ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintina teisėta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų K. S. ir D. B. kasacinius skundus atmesti

Teisėjai Viktoras Aidukas

Jonas Prapiestis

Aldona Rakauskienė