Dėl paveldimo turto dalių nustatymo, nuosavybės teisių pripažinimo, paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-484/2011

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 34.2; 34.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Vinco Versecko,

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant ieškovams S. Ž., R. Ž. ir J. M. V., ieškovų atstovui advokatui Gediminui Bulotui, atsakovei V. B., atsakovės atstovei advokatei Rimai Žiautienei, trečiojo asmens Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. atstovei advokatei Jolantai Grigaliūnienei,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. Ž., R. Ž. ir J. M. V. ieškinį atsakovei V. B. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais bei atsakovės priešieškinį ieškovams dėl paveldimo turto dalių nustatymo, nuosavybės teisių pripažinimo, paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo; tretieji asmenys Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. A., J. N.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, palikimą priėmusių įpėdinių tarpusavio santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovai yra K. Ž., mirusio 1996 m. balandžio 19 d., vaikai. Atsakovė yra B. M., mirusios 2003 m. gegužės 14 d., duktė. K. Ž. ir B. M. turėjo seserį M. Ž., kuri mirė 1994 m. kovo 25 d. Atsakovės motinai B. M. 1999 m. birželio 24 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į 606,90 Lt ŽŪB,,Linkmenys“ pajų, priklausiusį M. Ž., 2001 m. birželio 1 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į M. Ž. grąžintą 100/502 dalį 5,02 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 255/1112 dalis 11,12 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovei 2006 m. balandžio 13 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į 100/502 dalį 5,02 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir į 255/1112 dalis 11,12 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 27 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 1994 m. kovo 25 d., mirus M. Ž., jos palikimą priėmė brolis K. Ž., pradėdamas faktiškai valdyti paveldėtą turtą.

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiais atsakovei ir jos motinai B. M. išduotus pirmiau nurodytus paveldėjimo teisės liudijimus ir pripažinti jiems lygiomis dalimis nuosavybės teises į po M. Ž. mirties paveldėtą turtą. Ieškovai nurodė, kad, mirus jų tėvui (1996 m. balandžio 19 d.), ieškovai paveldėjo visą jo turtą, kurį, be kita ko, sudaro ir M. Ž. (tėvo sesers) turtas. Ieškovų nuomone, Utenos apskrities viršininko administracijai 2001 m. balandžio 11 d. sprendimu atkūrus M. Ž. po mirties nuosavybės teises į žemę, nuosavybės teisės į ją atsirado ieškovams, o ne atsakovės V. B. motinai B. M. (M. Ž. seseriai), nes teismo sprendimu nustatyta, kad M. Ž. turtą paveldėjo brolis K. Ž.. Ieškovų įsitikinimu, jiems taip pat turi būti pripažinta nuosavybės teisė į buvusios ŽŪB „Linkmenys“ pajų.

Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama pripažinti, kad po M. Ž. mirties jos turtą lygiomis dalimis paveldėjo ieškovų tėvas K. Ž. ir atsakovės motina B. M., pripažinti atsakovei asmeninės nuosavybės teisę į priešieškinyje nurodyto paveldėto turto dalis, atitinkamai panaikinti atsakovei ir jos motinai išduotų paveldėjimo teisės liudijimų dalis. Atsakovės teigimu, aplinkybė, kad po M. Ž. mirties jai priklausiusį turtą paveldėjo ieškovų tėvas K. Ž. ir atsakovės motina B. M., konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje, jos iš naujo nustatyti nereikia, byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl paveldėto turto tarp bendraturčių padalijimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad M. Ž., mirusios 1994 m. kovo 25 d., įpėdiniai – ieškovų tėvas K. Ž. ir atsakovės motina B. M. – per 1964 m. CK 586 straipsnyje nustatytą šešių mėnesių terminą nesikreipė į notarų biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo. Po K. Ž. mirties, 1996 m. balandžio 19 d., pagal 2000 m. gegužės 18 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą visą jo turtą paveldėjo vaikai – ieškovai. Įsiteisėjusiu Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 27 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po M. Ž. mirties jos palikimą priėmė brolis K. Ž., pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą. Kartu teismas nustatė, kad po M. Ž. mirties atsakovės motinai B. M. 1999 m. birželio 24 d. ir 2001 m. birželio 1 d. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į M. Ž. paliktą turtą – pajų ir žemės sklypų dalis. Po B. M. mirties (2003 m. gegužės 14 d.) atsakovei 2006 m. balandžio 13 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į nurodytas žemės sklypo dalis.

Teismas sprendė, kad M. Ž. priklausiusį turtą teisėtai paveldėjo tik ieškovų tėvas K. Ž., faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą. Tokias išvadas teismas grindė tuo, kad aplinkybė, jog K. Ž. priėmė palikimą, nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsakovės motina B. M. po M. Ž. mirties per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, byloje nėra duomenų apie tai, kad ji priėmė palikimą, faktiškai pradėdama paveldėtą turtą valdyti, t. y. kaip įpėdinė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, jog įgytų nuosavybės teises į paveldimą turtą. Tai, teismo nuomone, sudaro pagrindą spręsti, kad paveldėjimo teisės liudijimai jai išduoti nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, be to, praėjus daugiau kaip penkeriems metams po M. Ž. mirties. Teismas konstatavo, kad notarė neturėjo teisės išduoti B. M. paveldėjimo teisės liudijimų vadovaudamasi teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos (toliau - ir Instrukcija) 95 punkto 2 dalimi, pagal kurią kaip įrodymas, kad paveldimasis turtas priimtas valdyti, gali būti namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis jau priėmė palikėjo turtą, nes B. M. pateikta Ignalinos rajono Linkmenų seniūno 1999 m. gegužės 17 d. pažyma Nr. 76 neatitiko 1964 m. CK 578 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Teismas nurodė, kad notarė, 1999 m. birželio 24 d. išduodama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, savo iniciatyva pratęsė palikimo priėmimo terminą, taip pažeidė 1964 m. CK 588 straipsnį.

Teismas nurodė, kad K. Ž. priėmė visą M. Ž. palikimą, nepriklausomai nuo to, ar jis apie visą palikimą sudarantį turtą žinojo. Dėl to teismas pripažino pagrįstu ieškovų argumentą, kad, Utenos apskrities viršininko administracijai 2001 m. balandžio 11 d. sprendimu M. Ž. po mirties atkūrus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į jį atiteko ieškovams, o ne B. M.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje pateikta išvada, jog tiek ieškovai (jų tėvas), tiek atsakovė (jos motina) įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybes teises į M. Ž. paliktą turtą, todėl ginčas kilęs tarp bendraturčių, buvo padaryta sprendžiant ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamu atveju klausimą. Teismo nuomone, įvardytoje nutartyje nenurodyta, kad šalių kaip bendraturčių ginčas yra kilęs dėl turto pasidalijimo teisėtumo. Nagrinėjamu atveju buvo ginčijamos atsakovės nuosavybės teisės įgijimo teisėtumas ir pagrįstumas. Dėl to teismas sprendė, kad jis, tenkindamas ieškinį ir atmesdamas priešieškinį, nepažeidžia CPK 362 straipsnio 2 dalies reikalavimų, įpareigojančių teismą laikytis kasacinio teismo išaiškinimų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis, tenkino atsakovės prašymą atsisakyti priešieškinio ir nutraukė civilinės bylos dalį dėl paveldimo turto dalių nustatymo, nuosavybės teisių pripažinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalies panaikinimo pagal atsakovės priešieškinį; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad ieškovai neturi teisės reikšti reikalavimo dėl paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto B. M., panaikinimo, nes tokį reikalavimą galėjo reikšti tik K. Ž., teisėjų kolegija nurodė, jog ieškovai, paveldėdami K. Ž. turtą, kartu perėmė ir jo teises bei pareigas (2000 m. CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovai siekia paveldėti tėvui K. Ž. priklausiusį turtą, kurį jis paveldėjo po M. Ž. mirties, tačiau to negali padaryti, nes ginčo turtas nuosavybės teise priklausė B. M., o po jos mirties – atsakovei. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovai turi teisę ginčyti atsakovei ir jos motinai išduotus ginčo paveldėjimo teisės liudijimus, taip siekdami apginti pažeistas teises į nuosavybę.

Teisėjų kolegija nustatė, kad M. Ž. mirė 1994 m. kovo 25 d., tačiau tik 1999 m. birželio 24 d. atsakovės motina B. M. padavė notarų biurui pareiškimą, kuriame prašė išduoti jai paveldėjimo teisės liudijimą į po M. Ž. mirties likusį ŽŪB „Linkmenys“ pajų. Kartu su pareiškimu atsakovės motina pateikė 1999 m. gegužės 17 d. Ignalinos r. Linkmenų seniūno išduotą pažymą Nr. 76, kurioje nurodyta, kad M. Ž. iki mirties gyveno ir buvo registruota Ignalinos r., Linkmenų sen., Kiškių k., po jos mirties turtą perėmė ir jį valdo sesuo B. M., gyv. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija nustatė, kad, remiantis šia pažyma ir vadovaujantis Instrukcijos 95 punkto 2 dalimi, B. M. buvo išduoti byloje ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie išduoti nepagrįstai. Teisėjų kolegija nurodė, kad Instrukcijos 95 punkto 2 dalyje neįtvirtinta imperatyviosios nuostatos, kad notaras privalo visais atvejais išduoti paveldėjimo teisės liudijimą asmeniui, kuris pateikia vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimą, kad įpėdinis jau priėmė palikėjo turtą. Toks dokumentas gali būti vertinamas tik kaip įrodymas, kad paveldimas turtas priimtas valdyti. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė, priešingai nei ieškovai, nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad ji po M. Ž. mirties per šešis mėnesius išreiškė valią priimti M. Ž. palikimą. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P.ir kt., bylos Nr. 3K-7-468/2009, pateiktu išaiškinimu, kad dviejų palikimo priėmimo būdų sutaptis galima tik tuo atveju, jeigu per įstatymo nustatytą terminą (pagal 1964 m. CK – šešių mėnesių, pagal 2000 m. CK – trijų mėnesių) faktiškai valdantis paveldimą turtą asmuo kreipiasi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (1964 m. CK 598 straipsnis, 2000 m. CK 5.66 straipsnis), notaras pratęsti palikimo priėmimo termino savo iniciatyva negali. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad notarė L. A., 1999 m. birželio 24 d. išduodama paveldėjimo teisės liudijimą B. M., pratęsė palikimo priėmimo terminą ir taip pažeidė 1964 m. CPK 588 straipsnį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė V. B. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti tokie teisiniai argumentai:

1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 5.1 straipsnio 1 dalies, 5.2 straipsnio, 5.5 straipsnio 1 dalies, 5.8, 5.9 straipsnių normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos subjekto, turinčio teisę ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, klausimu. Įvardytose normose nustatyta, kad paveldėti palikėjo turtą gali tik įpėdiniai ir tik jie gali ginčyti kito įpėdinio paveldėjimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Toks šių normų aiškinimas pateikiamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. S. v. Ž. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-286/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-468/2009). Ieškovai nėra nei M. Ž., nei B. M., nei kasatorės įpėdiniai, tai, kasatorės nuomone, reiškia, kad byla išnagrinėta ir patenkintas reikalavimas subjektų, kurie neturėjo teisės reikšti tokio reikalavimo.

2. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, pateiktų išaiškinimų. Nurodytoje nutartyje konstatuota, kad tiek ieškovai (jų tėvas), tiek kasatorė (jos motina) įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į M. Ž. po mirties paliktą turtą. Kartu pažymėta, kad toks susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas yra teisinis pagrindas pripažinti, kad ginčas yra kilęs tarp bendraturčių, įgyvendinusių teises į nuosavybę, kilusias M. Ž. turto paveldėjimo pagrindu, kai vieni iš jų ginčija kito bendraturčio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, o tai suponuoja, jog tiek ieškovai, tiek atsakovė pagal teisinį statusą yra ne asmenys, pretenduojantys į palikimą (CK 5.8 straipsnis), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nesirėmė nurodytais išaiškinimais ir sprendė, kad ieškovai ir kastorė nėra ginčo palikimo bendraturčiai.

3. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovai teisėtai pareiškė ieškinį kasatorei dėl M. Ž. turto, nes jie yra K. Ž. teisių perėmėjai. CPK 48 straipsnio 1 dalyje nurodytas procesinis teisių perėmimas yra galimas tada, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos ir teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai negalimas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas. Procesinio teisių perėmėjo įtraukimo į procesą klausimas turi būti sprendžiamas teismo nutartimi. Šioje byloje teismai tokių veiksmų neatliko; nei K. Ž., nei B. M. nebuvo pradėję materialiojo teisinio ginčo, todėl nei ieškovai, nei kasatorė negali būti pripažinti jų teisių perėmėjais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai S. Ž., R. Ž.ir J. M. V. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovai nėra pretendentai į palikimą, jie laikytini asmenimis, priėmusiais palikimą, t. y. įgijusiais į jį nuosavybės teises. Ieškovų nuomone, tai reiškia, kad jie yra įgiję teisę ginti savo kaip savininkų teises CK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kasatorei ir jos motinai išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į M. Ž. turtą pažeidžia ieškovų nuosavybės teises. Ieškovų nuomone, B. M. M. Ž. palikimo nepriėmė, nes nesikreipė į notarą 1964 m. CK 587 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais, taip pat nepasinaudojo kitais palikimo priėmimo būdais. Į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo B. M. kreipėsi tik 1999 m. birželio 24 d., t. y. praėjus daugiau kaip penkeriems metams po M. Ž. mirties. Utenos apskrities viršininko administracijai 2001 m. balandžio 11 d. sprendimu atkūrus M. Ž. po mirties nuosavybės teises į žemę, nuosavybės teisės į ją atsirado ieškovams, o ne kasatorės motinai B. M., nes tuo metu ieškovai jau buvo paveldėję tėvo K. Ž. turtą ir įgiję į jį nuosavybės teisę, atitinkamai – ir į buvusios ŽŪB „Linkmenys“ pajų. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 27 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 1994 m. kovo 25 d., mirus M. Ž., jos palikimą priėmė brolis K. Ž. Teismas šiuo sprendimu nepripažino, kad kitas asmuo – B. M., yra M. Ž. turto paveldėtoja, nors teismui buvo pateikti B. M. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje pasisakyta dėl ieškinio senaties termino ir dėl to, kad ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių gynimo, bet nepasakyta, jog ginčas kilęs tarp asmenų, pretenduojančių į palikimą. Ieškovų teigimu, Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendime teisingai nustatyta, kad B. M. nuosavybės teisės į M. Ž. turtą atsirado neteisėtai, ji negali būti laikoma šio turto bendraturte ir negalėjo spręsti šio turto pasidalijimo su kitais bendraturčiais klausimų.

3. Kasacinio skundo teiginiai, kad nei ieškovai, nei kasatorė negali būti pripažinti K. Ž. ir B. M. teisių perėmėjais, prieštarauja CK 5.1 straipsnio nuostatoms ir yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad ieškovai yra K. Ž. turtinių teisių, įskaitant paveldėtų iš M. Ž., perėmėjai.

4. Kasacinis skundas neatitinka CPK 347 straipsnio reikalavimų. Atsakovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą, tačiau nenurodo, kokį konkrečiai.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo notarė L. A. prašo kasacinį skundą tenkinti. Trečiasis asmuo nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje konstatuota, jog tiek ieškovai, tiek kasatorė yra įgiję nuosavybės teises į palikėjos M. Ž. turtą. Trečiojo asmens nuomone, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas pripažino, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įpėdiniai tinkamai (įstatymo nustatyta tvarka ir terminais) įgyvendino paveldėjimo teises, todėl šis klausimas negali būti svarstomas iš naujo, juolab negali būti išspręstas kitaip nei įsiteisėjusioje kasacinės instancijos teismo nutartyje (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Trečiojo asmens įsitikinimu, ta aplinkybė, kad Ignalinos rajono apylinkės teismas 2004 m. vasario 27 d. sprendimu nustatė juridiškai reikšmingą faktą, kad po M. Ž. mirties ieškovų tėvas K. Ž. priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, nesudaro pagrindo išvadai, jog K. Ž. buvo vienintelis įpėdinis, kuris įstatymo nustatytu terminu ir tvarka priėmė palikimą. Trečiasis asmuo, išduodamas kasatorės motinai paveldėjimo teisės liudijimą, vadovavosi tuo metu galiojusios Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punkto 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad kaip įrodymas, jog paveldimas turtas priimtas valdyti, gali būti vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, jog įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis jau priėmė palikėjo turtą. Tokios pažymos pateiktos byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas jomis nesirėmė. Trečiojo asmens nuomone, teismai, nesivadovaudami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, neišsprendė bendraturčių ginčo ir neatkūrė teisinės taikos. Nors skundžiamais teismų procesiniais sprendimais panaikinti kasatorei ir jos motinai išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, tačiau kasatorės teisė paveldėti nenuginčyta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje iš naujo faktinės aplinkybės nenustatinėjamos, vadovaujamasi tomis, kurios nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir pasisakoma tik dėl to, ar teismai, spręsdami ginčą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei nepadarė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami palikimo priėmimą, įpėdinių tarpusavio santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, kuriais teisėjų kolegija pasisako.

Dėl palikimo priėmimo pradedant turtą faktiškai valdyti ir palikimą priėmusių įpėdinių tarpusavio santykių

Aktualiose byloje kilusiam ginčui spręsti 1964 m. CK nuostatose įtvirtinta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (587 straipsnio 1, 2 dalys). Analogiški palikimo priėmimo būdai, papildant juos palikimo priėmimu kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo, nustatyti ir 2000 m. CK 5.50 straipsnyje. Visi nurodyti palikimo priėmimo būdai sukelia tuos pačius teisinius padarinius, t. y. įpėdiniai, pasinaudoję bet kuriuo iš jų, tampa palikimą priėmusiais asmenimis – turto savininkais. Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad faktinis palikimo priėmimas reiškia, jog įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, kad jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-468/2009). Remiantis pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad, sprendžiant, ar asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, būtina nustatyti, ar buvo atlikti aktyvūs veiksmai, patvirtinantys, jog asmuo siekė valdyti paveldėtą turtą kaip šio savininkas.

Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo priėmimo veiksmus turi atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (šiuo metu galiojančio 2000 m. CK 5.50 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas). Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, 1994 m. kovo 25 d. mirus M. Ž., dėl kurios turto paveldėjimo iš esmės vyksta ginčas byloje, ieškovų tėvas K. Ž. (palikėjos brolis) ir atsakovės motina B. M. (palikėjos sesuo) buvo trečiosios eilės įpėdiniai pagal įstatymą (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą nei ieškovų tėvas K. Ž., nei atsakovės motina B. M. nesikreipė į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo. Paveldėjimo teisės liudijimai dėl M. Ž. palikto ŽŪB,,Linkmenys“ pajaus ir žemės, į kurią M. Ž. po mirties atkurtos nuosavybės teisės, paveldėjimo atsakovės motinai B. M. išduoti 1999 ir 2001 m., po motinos mirties šį turtą paveldėjo atsakovė (2006 m. balandžio 13 d. jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas). Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 27 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. Ž. palikimą priėmė jos brolis K. Ž., pradėdamas faktiškai valdyti paveldėtą turtą. Teismai sprendė, kad tik ieškovų tėvas priėmė po M. Ž. mirties atsiradusį palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti (tai patvirtina teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), atsakovės motina B. M. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų palikimui priimti, nustatytais terminais nepateikė notarui pareiškimo, paveldėjimo teisės liudijimai išduoti praėjus daugiau kaip penkeriems metams po palikėjos M. Ž. mirties, todėl, teismų nuomone, jie pripažintini negaliojančiais. Teisėjų kolegija su tokiomis teismų išvadomis nesutinka.

Minėta, kad ginčo palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimą reglamentavusios teisės normos nustatė galimybę priimti palikimą dviem būdais: kreipiantis su pareiškimu į notarą arba pradedant palikimą faktiškai valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tačiau nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo būdo teisinio įforminimo. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, ir norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti. Tokiais įrodymais galėjo būti: namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis priėmė palikėjo turtą, finansų organo pažymėjimas, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo mokėjo gyvenamojo namo mokesčius, arba mokesčių mokėjimo kvitai, įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo laiku priimtas, nuorašas bei kitokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad įpėdinis pradėjo valdyti palikėjo turtą (teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punkto 2 dalis). Taigi teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatomas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo vienas iš įrodymų, bet ne vienintelis palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinti. Be to, pažymėtina, kad reikalavimas priimti palikimą per šešis mėnesius nuo palikėjo mirties palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti turtą, atveju yra taikytinas tuo aspektu, jog asmuo per nustatytą terminą turi atlikti aktyvius veiksmus, patvirtinančius jo siekį įgyti turtą nuosavybėn, teisiniam tokio palikimo priėmimo įforminimui šis terminas netaikytinas, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. V. v. R. Z. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2008).

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad po M. Ž. mirties atsakovės motina B. M. siekė įgyvendinti savo teises į atsiradusį palikimą. Byloje yra pateikta 1994 m. gegužės 13 d. Ignalinos rajono Žemės ūkio bendrovės,,Linkmenys“ pažyma Nr. 32, kurioje nurodyta, kad M. Ž. bendrovėje priklausė 606,90 Lt pajinis įnašas. Liudytojų parodymai patvirtina, kad nurodyta pažyma išduota atsakovės motinai B. M. tam, jog ji galėtų įforminti paveldėjimą įstatymo nustatyta tvarka. Ta aplinkybė, kad B. M. kreipėsi dėl nurodytos pažymos išdavimo, jai tokia pažyma buvo išduota, reiškia, jog įstatymo nustatytais terminais buvo atlikti aktyvūs veiksmai, nukreipti į palikimo priėmimą. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad atsakovė nepateikė nurodytos pažymos notarui ir palikimo priėmimo įforminimo procedūra nebuvo užbaigta (neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas), nesudaro pagrindo išvadai, jog ji palikimo nepriėmė. Minėta, kad palikimo priėmimas nėra lygiavertis paveldėjimo teisės liudijimo išdavimui ar palikimo teisinei registracijai. Visos palikėjo turėtos turtinės ir iš dalies neturtinės teisės ir pareigos pereina įpėdiniams nuo tada, kai jie palikimą priima, o ne nuo jo įforminimo ar išviešinimo per registrą momento (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. N. P., bylos Nr. 3K-3-214/2007). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ta aplinkybė, jog vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. N. P., bylos Nr. 3K-3-214/2007). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad, ieškovų tėvui K. Ž. priėmus M. Ž. palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, atsakovės motina B. M. galėjo įgyvendinti savo teises į palikimą tokiu pačiu būdu. Byloje nustatyta, kad B. M., siekdama gauti jos paveldėtas nuosavybės teises patvirtinantį paveldėjimo teisės liudijimą, pateikė notarui 1999 m. gegužės 17 d. Ignalinos r. Linkmenų seniūno išduotą pažymą Nr. 76, kurioje nurodyta, kad M. Ž. iki mirties gyveno ir buvo registruota (duomenys neskelbtini), po jos mirties turtą perėmė ir jį valdo sesuo B. M., gyv. (duomenys neskelbtini). Pagal tuo metu galiojusios Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punkto 2 dalį tokia pažyma galėjo būti vertinama kaip įrodymas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Kadangi byloje nustatyta, kad B. M. palikimą priėmė laiku (per nustatytą šešių mėnesių terminą), o palikimo priėmimo, pradedant turtą faktiškai valdyti, teisinis įforminimas nėra ribojamas laiko atžvilgiu, tai teisėjų kolegija sprendžia, jog notarė L. A. turėjo teisę išduoti B. M. ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus ir nepažeidė palikimo priėmimą reglamentuojančių teisės normų (1964 m. CPK 588 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad teismai netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai sprendė, jog atsakovės motina B. M. įstatymo nustatytu terminu neatliko aktyvių veiksmų, patvirtinančių palikimo priėmimą, pradedant faktiškai jį valdyti, taip pat kad jai neteisėtai buvo išduoti ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ieškovų tėvas, tiek atsakovės motina B. M. priėmė palikimą, pradėdami faktiškai jį valdyti.

Palikimo negalima priimti su sąlygomis ar išlygomis (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, 2000 CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad tiek K. Ž., tiek B. M. priėmė visą palikimą ir valdė jį lygiomis dalimis (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 3 punktas), dėl to ieškovai, būdami jų tėvui priklausiusios palikimo dalies paveldėtojai, turi teisę ginčyti ½ dalį K. Ž. ir B. M. priklausiusios paveldėjimo teisės. Pažymėtina, kad kasatorė atsisakė teisės ginčyti paveldėjimo teisės dalį į paveldėtą namų valdą ir prie jos esančią žemę.

Šiuo atveju nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad ieškovai apskritai neturi teisės ginčyti paveldėjimo teisės liudijimų, nes nėra materialaus teisinio santykio, iš kurio kyla ginčas, subjektai. Teisėjų kolegija pažymi, kad palikimo priėmimas yra universalus palikėjo teisių ir pareigų perėmimas. Tai reiškia, kad, priimant palikimą, įpėdiniams pereina visos palikėjo turėtos teisės, tarp jų ir susijusios su paveldėjimo teisiniais santykiais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2000 m. gegužės 18 d. ieškovams išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, kurie patvirtina, kad ieškovai priėmė po jų tėvo K. Ž. mirties atsiradusį palikimą. Tai reiškia, kad, be kita ko, ieškovai, siekdami apginti savo nuosavybės teises, gali reikšti reikalavimus dėl jų tėvui priklausiusių paveldėjimo teisių ir atitinkamai ginčyti kitų įpėdinių paveldėjimo teises. Taigi nepriklausomai nuo to, ar ieškovų tėvas iki mirties yra atlikęs procesinius atsakovės B. M. paveldėjimo teisei nuginčyti skirtus veiksmus ar ne, ieškovai gali tokią teisę ginčyti, atsižvelgiant į jiems tenkančią paveldėjimo teisės dalį, t. y. šiuo atveju – ½ (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis ieškovų reikalavimai panaikinti ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus tenkinti visiškai, keistinos, panaikinant ½ dalį paveldėjimo teisės liudijimų ir pripažįstant ieškovams ½ nuosavybės teisės dalį į ginčo paveldėjimo teisės liudijimuose nurodytą turtą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kadangi keičiami šioje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai, atitinkamai keičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis), taip pat teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame teisme šalių ir teismo turėtų išlaidų priteisimo.

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Iš byloje pateiktų teismų procesinių sprendimų matyti, kad ieškovams iš kasatorės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sudaro: ieškovui S. Ž. – 11 665,18 Lt, ieškovui R. Ž. – 8078 Lt, ieškovei J. M. V. – 8848,66 Lt. Kasacinės instancijos teisme ieškovai už suteiktas atstovavimo paslaugas advokatui kiekvienas sumokėjo po 605 Lt (2011 liepos 14 d. pinigų priėmimo kvitai). Pagal galutinį rezultatą byloje tenkinta ½ dalis ieškovų reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, taip pat į tai, kad ieškovai reiškė vienodus reikalavimus, t. y. ieškovų vardu buvo teikiama po vieną procesinį dokumentą, ieškovus atstovavo visų instancijų teismuose tas pats advokatas, ginčas nebuvo labai sudėtingas, daro išvadą, jog yra pagrindas priteisti iš kasatorės ieškovui S. Ž. 3000 Lt, kitiems ieškovams po 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasatorė taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, atlyginimą. Už apeliacinio ir kasacinio skundų padavimą bei procesinių dokumentų įteikimą apeliacinės instancijos teisme kasatorė sumokėjo iš viso 687,07 Lt, už advokato atstovavimo paslaugas – 2000 Lt. Kadangi atmesta ½ dalis ieškovų reikalavimų, ieškovės nurodytos išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytų dydžių, tai jai priteistina iš atsakovų 1343,50 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuris įskaitytinas į iš kasatorės ieškovams priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas.

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 148,78 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas priteistinas lygiomis dalimis iš kasatorės ir ieškovų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo dalis tenkinti ieškinį visiškai ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą –tenkinti ieškinį iš dalies ir panaikinti ½ dalį 1999 m. birželio 24 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, išduoto Ignalinos rajono notarų biuro notarės L. A., registro Nr. 4382, B. M. dėl 606,90 Lt žemės ūkio bendrovės „Linkmenys“ pajaus paveldėjimo, ½ dalį 2001 m. birželio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, išduoto Ignalinos rajono notarų biuro notarės L. A., registro Nr. 3215, B. M. dėl M. Ž. sugražintų 100/502 dalių 5,02 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 255/1112 dalių 11,12 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo bei pripažinti ieškovams S. Ž., R. Ž. ir J. M. V. lygiomis dalimis ½ nuosavybės teisės dalį į 100/502 dalis 5,02 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į 255/1112 dalis 11,12 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir į 606,90 Lt ŽŪB,,Linkmenys“ pajų; kitą ieškinio dalį atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme ir kuria priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme ir priteistą iš atsakovės V. B. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovui S. Ž. sumažinti iki 2552 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimt dviejų litų), ieškovui R. Ž. iki 1552 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų penkiasdešimt dviejų litų), ieškovei J. M. V. iki 1552 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų penkiasdešimt dviejų litų).

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarties dalį, kuria tenkintas atsakovės prašymas atsisakyti priešieškinio ir ši bylos dalis nutraukta, palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų S. Ž. 24,80 Lt (dvidešimt keturis litus 80 ct), R. Ž. 24,80 Lt (dvidešimt keturis litus 80 ct) ir J. M. V. 24,80 Lt (dvidešimt keturis litus 80 ct) ir iš atsakovės V. B. 74,39 Lt (septyniasdešimt keturis litus 39 ct) valstybei išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas