Dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo atsakovo UAB „Prostinvest“ bankroto byloje

Civilinė byla Nr. 3K-3-545/2011

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03192-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

36.2; 121.20; 126.1;126.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prostinvest“ ir kreditorės J. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 13 d. nutarties, kuriomis spręstas klausimas dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo atsakovo UAB „Prostinvest“ bankroto byloje, trečiasis asmuo Danske Bank A/S, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami teisės klausimai dėl Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 16 straipsnio, pagal kurį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, ir CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino kreiptis į laiduotoją taikymo tais atvejais, kai kreditorius pareiškia reikalavimus laiduotojui po bankroto bylos skolininkui iškėlimo, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių privalomojo bylos sustabdymo pagrindus bei apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, aiškinimo ir taikymo.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Prostinvest“ (buv. UAB „Baltijos ąžuolas“). Nutartis įsiteisėjo 2010 m. balandžio 15 d.

BUAB „Prostinvest“ administratorius 2010 m. liepos 1 d. prašymu prašė patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą ir jų reikalavimus. Be kita ko, nurodęs, kad kreditorė J. M. pateikė 5 941 712,00 Lt reikalavimą, o kreditorius Danske Bank A/S – 22 543 659,35 Lt reikalavimą, administratorius nesutiko su dalimi šių finansinių reikalavimų, prašė patvirtinti kreditorės J. M. 5 722 350,68 Lt reikalavimą, o kreditoriaus Danske Bank A/S – 4 008 892,92 Lt reikalavimą.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs nurodytą administratoriaus prašymą, 2010 m. liepos 13 d. nutartimi, be kita ko, patvirtino BUAB „Prostinvest“ kreditorių sąrašą ir jų reikalavimus pagal administratoriaus sudarytą sąrašą, taip pat dalį J. M. reikalavimo – 5 722 350,68 Lt ir dalį Danske Bank A/S reikalavimo – 4 008 892,92 Lt.

Danske Bank A/S pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 13 d. nutarties dalies, kuria išspręstas jo ir kreditorės J. M. reikalavimų patvirtinimo klausimas, prašė teismo nutartį panaikinti ir klausimą dėl nurodytų kreditorių reikalavimų dydžio perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pats panaikino savo 2010 m. liepos 13 d. nutarties dalį, kuria patvirtinti kreditorių Danske Bank A/S bei J. M. reikalavimai, ir šių asmenų finansinių reikalavimų bei jų dydžio klausimą paskyrė spręsti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartimi, be kita ko, patvirtino kreditoriaus Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, 22 543 659,35 Lt reikalavimą, iš kurio 4 008 892,92 Lt – kaip reikalavimą, užtikrintą hipotekos ir įkeitimo lakštais, o 18 534 766,43 Lt – kaip trečiosios eilės kreditoriaus, taip pat patvirtino J. M. 5 722 350,68 Lt reikalavimą trečiosios eilės kreditorių sąraše. Dėl Danske Bank A/S reikalavimo teismas nustatė, kad teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Prostinvest“ įsiteisėjimo dieną, t. y. 2010 m. balandžio 15-ąją, UAB „Prostinvest“ pagal sudarytas kredito sutartis buvo skolinga kreditoriui Danske Bank A/S 1 417 104,15 euro ir 128 Lt; šių prievolių įvykdymas užtikrintas hipoteka. Be to, 2006 m. gegužės 26 d. laidavimo sutartimi Nr. K200605-1156 UAB „Prostinvest“ įsipareigojo solidariai atsakyti bankui, jeigu UAB „BĄ investiciniai projektai“, už kurią laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2006 m. gegužės 26 d. kredito sutartį Nr. K200605-1156, o 2007 m. lapkričio 8 d. laidavimo sutartimi Nr. K200711-1076-2 – solidariai atsakyti bankui, jeigu UAB „BĄ Pilaitė“, už kurią laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2007 m. lapkričio 7 d. kredito sutartį Nr. K200711-1076 su visais pakeitimais ir papildymais. UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „BĄ Pilaitė“ prievolių pagal nurodytas kredito sutartis neįvykdė. Pagal laidavimo sutartis UAB „Prostinvest“ skolinga kreditoriui Danske Bank A/S iš viso 5 095 658,13 euro ir 256 Lt. Atsižvelgęs į banko nustatytą euro ir lito komercinį kursą (1 euras = 3,4614 Lt), teismas nustatė bendrą UAB „Prostinvest“ skolą kreditoriui Danske Bank A/S – 22 543 659,35 Lt. Teismas nurodė, kad šalys neginčija, jog nurodytos kredito sutartys neįvykdytos, taip pat laidavimo sutarčių, pagal kurias UAB „Prostinvest“ įsipareigojo atsakyti kaip solidarusis skolininkas tuo atveju, jei kredito gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartis. Kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, kad laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas patenkino Danske Bank A/S Lietuvos filialo prašymą ir patvirtino 22 543 659,35 Lt reikalavimą. Dėl J. M. reikalavimo teismas nurodė, kad kreditorius Danske Bank A/S, išreiškęs abejonių dėl šio reikalavimo pagrįstumo, nepateikė jokių jo nepagrįstumo įrodymų. Teismas nustatė, kad J. M. pareiškė 5 941 712 Lt reikalavimą, iš kurio 4 796 000 Lt yra skola pagal 2007 m. sausio 29 d. ir 2007 m. sausio 30 d. sutartis, 933 507 Lt – palūkanos, 180 600 Lt – nekompensuotas Gyventojų pajamų mokestis ir 31 605 Lt – palūkanos nuo laiku nekompensuoto Gyventojų pajamų mokesčio. Teismas nurodė, kad administratorius nesutiko su šios kreditorės apskaičiuota palūkanų suma, teigdamas, jog palūkanos nuo 4 796 000 Lt skolos pagal sutartį turėjo būti apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. (palūkanų skaičiavimo pradžia pagal sutarties 3.2 punktą – visiškas atsiskaitymas iki 2008 m. gruodžio 31 d.) iki 2010 m. balandžio 15 d. (bankroto bylos įsiteisėjimo data) ir yra 926 350,68 Lt. Teismas konstatavo, kad kreditorė J. M. nepateikė dokumentų, patvirtinančių 180 600 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimą, todėl ši suma ir palūkanos nuo laiku nekompensuoto gyventojų pajamų mokesčio negali būti priskaičiuoti prie jos reikalavimo.

Nurodyta nutartimi teismas taip pat patenkino kreditoriaus UAB „Kančo studija“ prašymą ir atnaujino terminą jo finansiniam reikalavimui pateikti, tačiau atsisakė patvirtinti pateiktą 41 585,71 Lt reikalavimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Kančo studija“, kreditorių Danske Bank A/S ir J. M. bei atsakovo bankrutuojančios UAB „Prostinvest“ atskiruosius skundus, 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartį pakeitė: nutarties dalį, kuria patvirtintas Danske Bank A/S 21 101 943,15 Lt reikalavimas, kurio 4 008 892,92 Lt dalis patvirtinta kaip reikalavimas, užtikrintas hipoteka bei įkeitimu, o 17 093 050,23 Lt dalis – kaip trečiąja eile tenkintinas kreditoriaus reikalavimas, paliko nepakeistą, o klausimą dėl trečiąja eile tenkintino kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimo dalies, sudarančios 1 442 190,34 Lt, tvirtinimo perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo; panaikino nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditorės J. M. 5 722 350,68 Lt reikalavimas, ir jo tvirtinimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo; panaikino nutarties dalį, kuria nepatvirtintas kreditoriaus UAB „Kančo studija“ 41 585,71 Lt reikalavimas, ir šio reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje aplinkybės, kurias dėl ginčijamų kreditorių reikalavimų teismas laikė nustatytomis, grindžiamos tik mechaniniu rašytiniu duomenų išvardijimu arba BUAB „Prostinvest“ bankroto administratoriaus teikime (prašyme) dėl pareikštų finansinių reikalavimų išdėstytų teiginių pakartojimu; trūksta šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų analizės bei įvertinimo, nepateikta kiekvieno reikalavimo teisinio ir faktinio įvertinimo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo ir (arba) jų dydžio nustatymo išsprendė neišsamiai išsiaiškinęs reikšmingas šiam klausimui aplinkybes, nesivadovavo įrodymų visapusiško ištyrimo ir įvertinimo taisyklėmis.

Spręsdama dėl Danske Bank A/S kreditorinių reikalavimų UAB „Prostinvest“ pagal laidavimo sutartis, teisėjų kolegija nurodė, kad, banko skolininkams pagal kredito sutartis iškėlus bankroto bylą, pagrindinė prievolė nesibaigė. CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Finansinių reikalavimų pareiškimas pagrindiniams skolininkams jų bankroto bylose nereiškia, kad bankas atsisakė teisės išieškoti skolą iš laiduotojo BUAB „Prostinvest“. Danske Bank A/S atsiliepime į BUAB „Prostinvest“ atskirąjį skundą pažymima, kad abiejų UAB „Prostinvest“ pasirašytų laidavimo sutarčių 22 punkte nurodyta, jog laidavimo sutartys galioja iki visiško kredito sutarčių bei laiduotojo skolinių įsipareigojimų kreditoriui įvykdymo. Vadinasi, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdoma, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių pagal paskolos ar kreditavimo sutartį įvykdymo (paskolos ar kredito grąžinimo), tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo sutarties pabaigos terminas netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl neterminuoto laidavimo pagal UAB „Prostinvest“ sudarytų laidavimo sutarčių sąlygas. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad bankroto bylų skolininkams UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „BĄ Pilaitė“ iškėlimas nepakeitė laiduotojo atsakomybės už sutartines prievoles galiojimo laiko atžvilgiu sąlygų; iškėlus bankroto bylą tik nutraukiami dar nepasibaigę prievolių vykdymo terminai, tačiau tai nėra pagrindas išvadai, jog bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas modifikuoja kreditoriaus ir laiduotojo susitarimą dėl prievolių pagal laidavimą galiojimo iki visiško prievolių pagal pagrindinę (paskolos, kreditavimo) sutartį įvykdymo. Bankroto bylos iškėlimas skolininkui nepakeičia sutartimi nulemtos laiduotojo neterminuotos prievolės kreditoriui į terminuotą prievolę, todėl nėra pagrindo išvadai, kad kreditorius Danske Bank A/S turėjo pareikšti reikalavimą laiduotojui ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo bankroto bylos skolininkams iškėlimo momento. Be to, teismas nurodė, kad UAB „BĄ Pilaitė“ bankroto byla iškelta 2010 m. vasario 2 d., tačiau teismo nutartis įsiteisėjo 2010 m. balandžio 8 d.; UAB „BĄ investiciniai projektai“ bankroto byla iškelta 2010 m. sausio 28 d., o teismo nutartis įsiteisėjo 2010 m. kovo 4 d. Taigi kreditorius Danske Bank A/S 2010 m. gegužės 25 d. finansinį reikalavimą BUAB „Prostinvest“ pateikė nepraėjus trims mėnesiams nuo teismo nutarčių iškelti bankroto bylas banko skolininkams UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „BĄ Pilaitė“ įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas, sprendžiantis kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo laiduotojo bankroto byloje klausimą, laiduotojo vykdytinos prievolės faktą ir mastą nustato teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną. Tai reiškia, kad tol, kol laidavimo sutartys, iš kurių yra atsiradusios BUAB „Prostinvest“ skolinės prievolės kreditoriui Danske Bank A/S, nėra pripažintos negaliojančiomis jas nuginčijus ar nepasibaigusios kitais pagrindais, tol nėra pagrindo netvirtinti kreditoriaus finansinio reikalavimo skolininkui pagal tas laidavimo sutartis. Aplinkybė, kad prieš pat skundžiamos nutarties priėmimą buvo iškelta civilinė byla dėl BUAB „Prostinvest“ sudarytų laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas atsisakyti tvirtinti iš jų kylantį kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimą, jo tvirtinimą atidėti ar sustabdyti.

Spręsdama dėl kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimo dydžio teisėjų kolegija nustatė, kad iš Danske Bank A/S pateiktų dokumentų nėra aiškus 88 581,88 euro (306 617,32 Lt) palūkanų pagal 2005 m. spalio 15 d. kredito sutartį, 2408,30 euro (8336,09 Lt) delspinigių pagal 2004 m. rugpjūčio 20 d. kredito sutartį, 192 939,94 euro (667 842,31 Lt) palūkanų pagal 2006 m. gegužės 26 d. laidavimo sutartį ir 132 719,31 euro (459 394,62 Lt) palūkanų pagal 2007 m. lapkričio 8 d. laidavimo sutartį įtraukimas į kreditoriaus reikalavimo sudėtį, nes banko 2010 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje šios sumos niekuo nepagrįstos, nepateikta jų detalaus apskaičiavimo; dėl to nusprendė šių reikalavimų tvirtinimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinėje instancijoje rašytinio proceso tvarka nėra galimybės įvertinti šių ginčytinų sumų įtraukimo į kreditoriaus reikalavimą pagrįstumo, nes būtina ne tik papildomai surinkti ir ištirti jų susidarymą ir dydį pagrindžiančius įrodymus, bet ir juos įvertinti žodinio teisminio nagrinėjimo procese. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino trečiąja eile tenkintino kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimo 17 093 050,23 Lt dalį (483 924,35 Lt – pagal 2005 m. spalio 14 d. kredito sutartį, 97 649,62 Lt – pagal 2004 m. rugpjūčio 20 d. kredito sutartį, 16 511 476,26 Lt – pagal dvi laidavimo sutartis).

Spręsdama dėl kreditorės J. M. reikalavimo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas kreditorės J. M. reikalavimą, tik perrašė bankroto administratoriaus 2010 m. liepos 1 d. prašymo tekstą, o dėl kreditoriaus Danske Bank A/S iškelto ginčo dėl J. M. finansinių pretenzijų ir jų dydžio lakoniškai nurodė, jog bankas savo teiginių neįrodė. Nei BUAB „Prostinvest“ bankroto bylos dokumentuose, nei atskiriesiems skundams nagrinėti pateiktoje bylos medžiagoje nėra esminių kreditorės J. M. pareikšto reikalavimo kilmę, jo susidarymą pagrindžiančių rašytinių įrodymų – administratoriaus 2010 m. liepos 1 d. prašyme nurodytų sutarčių, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galimybės ne tik patikrinti bankrutuojančios įmonės prievolių J. M. atsiradimo pagrindo, bet ir jų dydžio. Byloje nesant administratoriaus nurodytų dokumentų, pagrindžiančių J. M. pareikštos finansinės pretenzijos dydį, taigi nesant galimybės patikrinti, ar administratorius turėjo pakankamą pagrindą sutikti su dalimi šio reikalavimo ir teikti jį teismui tvirtinti, teisėjų kolegija nusprendė šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nurodė, kad, esant ginčui dėl kreditoriaus reikalavimo ar jo dydžio pagrįstumo, tikslinga UAB „Prostinvest“ finansinėje apskaitoje esančią suvestinę informaciją palyginti su skolinio įsipareigojimo atsiradimą ir jo dydį pagrindžiančiais pirminiais dokumentais (sutartimis, aktais, perduodamo turto ar suteikiamų lėšų užpajamavimo, kitais pirminiais apskaitos dokumentais ir pan.), kad neliktų jokių abejonių dėl suvestiniuose finansinės apskaitos dokumentų rinkiniuose arba apibendrinamojo pobūdžio sąrašuose esančios informacijos atitikties pirminių dokumentų duomenims.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovas BUAB „Prostinvest“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 13 d. nutarties dalis, kuriomis patvirtintas kreditoriaus Danske Bank A/S 17 093 050,23 Lt trečiosios eilės reikalavimas, ir šio reikalavimo nepatvirtinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 2006 m. gegužės 26 d. ir 2007 m. lapkričio 8 d. laidavimo sutartys yra neterminuotos ir kad Danske Bank A/S nepraleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino reikalavimams pareikšti, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles bei netinkamai taikė ĮBĮ 16 straipsnį. Tai, kad pagal ĮBĮ 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo visi įmonės prievolių vykdymo terminai laikomi pasibaigusiais, reiškia, jog ieškinius laiduotojams reikėtų pareikšti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo. Teismai netinkamai nustatė pagrindinių prievolių mokėjimo suėjimo termino pradžios momentus, dėl to netinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusius laidavimo santykius. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminuotas laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Šis terminas yra naikinamasis, o ne ieškinio senaties terminas, jis turėjo būti skaičiuojamas ne nuo laidavimo sutartyse nurodytų datų, o nuo to momento, kai teismo nutartimis juridiniams asmenims, už kurių prievoles kasatorius laidavo, buvo iškeltos bankroto bylos. Bankroto byla UAB „BĄ investiciniai projektai“ iškelta 2010 m. sausio 28 d. (teismo nutartis įsiteisėjo 2010 m. vasario 8 d.), o UAB „BĄ Pilaitė“ – 2010 m. vasario 2 d. (teismo nutartis įsiteisėjo 2010 m. vasario 12 d.), taigi 2010 m. vasario 8 d. UAB „BĄ investiciniai projektai“, o 2010 m. vasario 13 d. – UAB „BĄ Pilaitė“ atžvilgiu pasibaigė visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai, ir su šiuo įvykiu siejama CK 6.88 straipsnyje nustatyto termino eigos skaičiavimo pradžia. Trijų mėnesių terminas reikalavimams laiduotojui pareikšti baigėsi atitinkamai 2010 m. gegužės 8 d. ir 2010 m. gegužės 13 d., o Danske Bank A/S reikalavimą bankroto byloje pareiškė 2010 m. gegužės 28 d., t. y. jau suėjus CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių naikinamajam terminui. Tokios nurodytų normų aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-95/2010).

2. Teismai netinkamai aiškino abiejų UAB „Prostinvest“ laidavimo sutarčių 22 punkto sąlygas dėl sutarčių galiojimo, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009, taip pat kitose nutartyse, kuriose laidavimas buvo pripažintas neterminuotu remiantis laidavimo sutartyse šalių susitarimu įtvirtinta sąlyga dėl sutarties galiojimo, buvo aiškinamos ir taikomos laidavimo sutarčių nuostatos, kuriose šalys susitarė dėl laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo, o šiuo atveju UAB „Prostinvest“ pasirašytų laidavimo sutarčių 22 punkte įtvirtinta sąlyga dėl sutarties galiojimo termino numato, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško laiduotojo skolinių įsipareigojimų įvykdymo pagal šios sutarties sąlygas, t. y. kasatoriaus sudarytų laidavimo sutarčių galiojimo terminas nesiejamas su kredito sutarčių, iš kurių kylančių prievolių įvykdymas užtikrinamas laidavimo sutartimis, įvykdymu. Šių laidavimo sutarčių galiojimas siejamas tik su jose įtvirtintų įsipareigojimų bankui, o ne su kredito sutarčių visišku ir tinkamu įvykdymu. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad UAB „Prostinvest“ pasirašytos laidavimo sutartys galioja iki visiško kredito sutarčių ir laiduotojo skolinių įsipareigojimų kreditoriui įvykdymo, nepagrįstai išplėtė kasatoriaus pasirašytų laidavimo sutarčių 22 punkte įtvirtintos sąlygos taikymą, įtraukdamas ir visišką kredito sutarčių įvykdymą, nors laidavimo sutartyse tokios sąlygos nėra, jose nurodytas tik laidavimo sutarties galiojimas iki visiško ir tinkamo laiduotojo skolinių įsipareigojimų įvykdymo tik šių laidavimo sutarčių atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad šalių susitarimas, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę; atitinkamai kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009; 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2009). UAB „Prostinvest“ sudarytose laidavimo sutartyse tokios nuostatos nėra, priešingai, jose aiškiai nurodyta, kad laidavimo sutartys galioja iki visiško ir tinkamo įsipareigojimų pagal laidavimo sutarties sąlygas įvykdymo, o ne iki kredito sutartyse įtvirtintų skolinių įsipareigojimų įvykdymo. Ši sąlyga nedaro laidavimo sutarčių neterminuotų. Šalys įtvirtino nuostatą tik dėl laidavimo galiojimo, kol bus visiškai įvykdytos laidavimo sutartys, tačiau laidavimo sutartys, kurios įstatymų nustatyta tvarka (šiuo atveju – remiantis CK 6.88 straipsnio 1 dalimi) laikytinos pasibaigusiomis, nevykdytinos. Nepagrįstai ir neteisėtai išplėtę kasatoriaus sudarytų laidavimo sutarčių 22 punkto taikymo ribas, teismai be pagrindo netaikė CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino reikalavimams laiduotojui pareikšti.

3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 163 straipsnio 3 punktą, reglamentuojantį privalomąjį bylos sustabdymą, ir 182 straipsnio 2 punkto nuostatas dėl prejudicinių faktų, be to, nukrypo nuo teismų suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad 2006 m. gegužės 26 d. ir 2007 m. lapkričio 8 d. BUAB „Prostinvest“ laidavimo sutartys nėra ginčijamos, yra klaidingas, nes kitoje civilinėje byloje yra pareikštas UAB „Prostinvest“ bankroto administratoriaus ieškinys dėl šių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 163 straipsnio 3 punktą ir 182 straipsnio 2 punktą, nepagrįstai konstatavo, kad kol laidavimo sutartys, iš kurių yra atsiradusios BUAB „Prostinvest“ skolinės prievolės kreditoriui Danske Bank A/S, nėra pripažintos negaliojančiomis jas nuginčijus ar nepasibaigusios kitais pagrindais, tol nėra pagrindo netvirtinti kreditoriaus finansinio reikalavimo skolininkui pagal tas laidavimo sutartis, o aplinkybė, kad kitoje civilinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nėra pagrindas atsisakyti tvirtinti tų sutarčių pagrindu reiškiamą kreditoriaus reikalavimą, jo tvirtinimą atidėti ar sustabdyti. Lietuvos apeliacinis teismas laikosi praktikos, kad kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik tada, kai dėl tokio reikalavimo pagrįstumo nėra teisme nagrinėjamo ginčo (Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-253/2003; 2010 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1084/2010; 2011 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-260/2011; 2011 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-757/2011). Civilinėje byloje Nr. 2-3666-661/2010, kurioje nagrinėjamas ginčas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, priimtu procesiniu teismo sprendimu nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę reikšmę sprendžiant dėl Danske Bank A/S reikalavimo pagrįstumo bei atsakovo įsiskolinimo dydžio UAB „Prostinvest“ bankroto byloje. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, patvirtindami kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimą, a priori pasisakė dėl laidavimo sutarčių teisėtumo, nors teismo sprendimo dėl to dar nepriimta.

Kasaciniu skundu kreditorė J. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 13 d. nutarties dalis, kuriomis patvirtintas kreditoriaus Danske Bank A/S 18 534 766,43 Lt reikalavimas ir atsisakyta patvirtinti kreditorės J. M. 5 722 350,68 Lt reikalavimą, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – nepatvirtinti Danske Bank A/S 18 534 766,43 Lt reikalavimo ir patvirtinti J. M. 5 722 350,68 Lt reikalavimą trečiosios eilės kreditorių sąraše. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, taip pat ĮBĮ 16 straipsnio, CK 6.87 straipsnio 1 dalies ir 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl plečiamai išaiškino sudarytų laidavimo sutarčių 22 punktą, konstatuodami, jog šios laidavimo sutartys galioja iki įsipareigojimų pagal kredito sutartis įvykdymo. Kasacinio skundo argumentai dėl nurodytų pažeidimų iš esmės atitinka atsakovo BUAB „Prostinvest“ kasacinio skundo pirmąjį ir antrąjį argumentus. Kasatorė papildomai nurodo, kad ĮBĮ 16 straipsnio nuostata, jog nuo bankroto bylos iškėlimo dienos visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais, užtikrina vienodą visų kreditorių interesų apsaugą, nes įgalina nuo bankroto bylos iškėlimo momento įstoti į bylą ir reikšti savo reikalavimus bankrutuojančiai įmonei ir tuos kreditorius, kuriems iki bylos iškėlimo skolų mokėjimo terminai faktiškai dar buvo nesuėję. Teismai, patvirtindami kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimą pagal laidavimo sutartis, pažeidė kitų kreditorių interesus. ĮBĮ 16 straipsnio norma yra imperatyvioji, t. y. šalys susitarimu negali jos pakeisti ir susitarti, jog įmonei iškėlus bankroto bylą prievolių įvykdymo terminai pagal laidavimo sutartį nelaikomi suėjusiais ir laiduotojai atsako kreditoriui neribotą terminą. Be to, ši norma yra specialioji, ji reglamentuoja BUAB „Prostinvest“ ir Danske Bank AS sudarytų laidavimo sutarčių vykdymą tiek, kiek tai susiję su termino solidariajai prievolei įvykdyti pasibaigimu.

2. Teismai pažeidė CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai jos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Ši teisės norma yra imperatyvioji. Kasacinio skundo motyvai dėl nurodytos normos pažeidimo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos iš esmės analogiški kaip ir atsakovo BUAB „Prostinvest“ kasacinio skundo trečiasis argumentas.

3. Apeliacinės instancijos teismas, nutaręs grąžinti bylos dalį dėl kasatorės finansinio reikalavimo pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažeidė CPK 327 straipsnio reikalavimus, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Palangos kraštotyrininkų draugija v. Palangos miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-1227/2002). CPK 327 straipsnyje, kurio norma yra imperatyvioji, nurodytas išsamus atvejų, kada apeliacinės instancijos teismas turi teisę grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, sąrašas; ši apeliacinės instancijos teismo teisė nėra absoliuti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismo nurodymas, jog reikia rinkti naujus įrodymus, negali būti formalus, padarytas naudojantis vien teismo diskrecijos teise, o turi būti argumentuotas dėl tokių įrodymų būtinumo teisingai išnagrinėti bylą ir negalimumo tokių įrodymų priimti apeliaciniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. teismų praktikos apžvalga Nr. A-2). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nenustatė jokių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, taip pat nepagrindė būtinumo surinkti byloje naujus įrodymus, kurių nėra bankroto byloje ir kurie nebūtų prieinami bylos šalims. Be to, teismui konstatavus, kad byloje nepakanka įrodymų, šis trūkumas galėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilnių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. personalinė įmonė,,RBPĮ“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82/2005, išaiškino, kad konstatuoti bylos neatskleidimo pirmosios instancijos teisme faktą kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo galima tik tada, kai padaroma išvada, jog dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinių įrodymų apimčių bei pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visos apimties naujais aspektais. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad trūksta tik išsamesnio teisinio faktinių aplinkybių įvertinimo, ir dėl to grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pažeidė CPK 327 straipsnio reikalavimus; nesant kitų pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas turėjo bylą išnagrinėti iš esmės.

4. Byloje pažeistas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be to, netinkamai aiškinta ir taikyta CPK 178 straipsnio nuostata dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Kreditorius Danske Bank A/S nenurodė nė vieno argumento, pagrįsto įrodymais, dėl kasatorės finansinio reikalavimo ir jo dydžio nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, įrodinėjimo pareigą dėl kasatorės reikalavimo pagrįstumo perkėlė BUAB „Prostinvest“ bankroto administratoriui, nors pastarasis šio kreditoriaus reikalavimo neginčijo. Danske Bank A/S nepakanka nurodyti, kad jis nesutinka su kasatorės finansinio reikalavimo patvirtinimu, pagal CPK 12 ir 178 straipsnių reikalavimus jis privalo nurodyti konkrečius argumentus ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tariamą kasatorės finansinio reikalavimo neteisėtumą.

Atsakovas BUAB „Prostinvest“ pateiktu procesiniu dokumentu, pavadintu atsiliepimu į kasacinį skundą, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi kvalifikuotas kaip prisidėjimas prie kasacinio skundo, prisidėjo prie kreditorės J. M. kasacinio skundo.

Atsiliepimu į atsakovo BUAB „Prostinvest“ kasacinį skundą trečiasis asmuo Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašo skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Vilniaus apygardos teismui iškėlus bankroto bylas UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „BĄ Pilaitė“, šių asmenų prievolės pagal kredito sutartis, už kurias laidavo UAB „Prostinvest“, nepasibaigė. Sprendžiant iš laidavimo sutarčių sąlygų, šalys buvo susitarusios dėl laiduotojo (BUAB „Prostinvest“) įsipareigojimų kreditoriui egzistavimo iki visiško prievolių pagal pagrindines kredito sutartis įvykdymo, t. y. dėl neterminuoto laidavimo. Kasatorius, visiškai nepagrįstai ir neteisingai aiškindamas ĮBĮ 16 straipsnio nuostatas, teigia, kad pagrindinės prievolės terminai laikomi suėjusiais nuo teismo nutarčių iškelti bankroto bylas pagrindiniams skolininkams įsiteisėjimo, todėl nuo šios dienos privaloma taikyti CK 6.88 straipsnyje įtvirtintą trijų mėnesių ieškinio laiduotojui padavimo terminą. Bankroto bylų UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „BĄ Pilaitė“ iškėlimas ir ĮBĮ 16 straipsnio nuostatos taikymas nereiškia laiduotojo atsakomybės sąlygų pakeitimo.

2. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 163 straipsnio 3 punkto ir 182 straipsnio 2 punkto pažeidimų bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos nepagrįsti. Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurios priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės buvo kitokios nei nagrinėjamoje byloje. Ginčą dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo laiduotojo bankroto byloje nagrinėjantis teismas laiduotojo vykdytinos prievolės faktą ir mastą nustato teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną. Tai reiškia, kad kol laidavimo sutartys, iš kurių atsiradę BUAB „Prostinvest“ skoliniai įsipareigojimai suinteresuotam asmeniui Danske Bank A/S, nėra pripažintos negaliojančiomis jas nuginčijus ar nepasibaigusios kitais pagrindais, tol nebuvo ir nėra pagrindo netvirtinti kreditoriaus finansinio reikalavimo skolininkui pagal laidavimo sutartis.

k o n s t a t u o j a:

Dėl kasacinio nagrinėjimo šioje byloje dalyko ir ribų

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatorių BUAB „Prostinvest“ ir J. M. kasacinius skundus, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Dėl to kasacinio peržiūrėjimo objektas nagrinėjant kasatorių BUAB „Prostinvest“ ir J. M. kasacinius skundus yra tik skundžiamų teismų procesinių sprendimų atitinkama dalis (dėl trečiojo asmens Danske Bank A/S finansinio reikalavimo dalies, viršijančios 4 008 892,92 Lt, bei dėl kasatorės J. M. 5 722 350,68 Lt reikalavimo).

Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi priimtas atsakovo BUAB „Prostinvest“ pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo. Nurodytoje teisėjų atrankos kolegijos nutartyje išdėstyti argumentai dėl atsakovo BUAB „Prostinvest“ pateikto procesinio dokumento vertinimo ne kaip atsiliepimo į kasacinį skundą, o kaip pareiškimo dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo. Teisėjų kolegija, kasacine tvarka nagrinėdama bylą, remiasi nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartimi. Byloje priimto atsakovo BUAB „Prostinvest“ pareiškimo dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo kontekste pažymėtina, kad pagal CPK 348 straipsnio 1 dalį pareiškime dėl prisidėjimo prie paduoto kasacinio skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų apskųsto sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų bei savarankiškų reikalavimų. Taigi asmuo, prisidedantis prie paduoto kasacinio skundo, neturi teisės nurodyti nei savarankiškų apskųstų teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų (kasacijos pagrindų), nei savarankiškų reikalavimų, t. y. asmens prisidėjimas prie paduoto kasacinio skundo neturi įtakos kasacijos dalykui ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka riboms (CPK 353 straipsnis). Išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje atsakovo BUAB „Prostinvest“ pateiktas pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo neturi įtakos kasacijos dalykui ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka riboms (CPK 353 straipsnis).

Atsižvelgiant į ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis, taip pat į BUAB „Prostinvest“ bankroto bylos medžiagą ir šioje byloje teismų priimtus procesinius sprendimus, darytina išvada, kad nurodytoje bankroto byloje Danske Bank A/S procesinis statusas yra kaip trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, o J. M. – kaip kreditoriaus, tuo tarpu pastarieji kasaciniam teismui šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose netinkamai įvardijami kaip suinteresuoti asmenys.

Dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalies ir ĮBĮ 16 straipsnio taikymo šioje byloje bei BUAB „Prostinvest“ laidavimo sutarčių aiškinimo

Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą, įtvirtinta CK 6.87 straipsnio 1 dalyje – laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei dar galiojant. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Laidavimas tam tikram terminui reiškia, kad laidavimo sutartyje nurodyta konkreti data, iki kurios laiduojama, arba laikas, kuriam laiduojama, apibrėžtas kitaip, pavyzdžiui, nurodant, keliems mėnesiams laiduojama. Kai laidavimu užtikrinama terminuota prievolė, terminas nustatomas pagrindinei prievolei, už kurią laiduojama, vykdyti. Skolininkui nustatytu terminu prievolės ar jos dalies neįvykdžius, pareiga ją įvykdyti atsiranda laiduotojui, o kreditorius įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievolę ne tik iš skolininko, bet ir iš laiduotojo (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis). Taigi, terminuotos prievolės laidavimo atveju laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę atsiranda nuo tada, kai pagrindiniam skolininkui suėjo terminas laidavimu užtikrintai prievolei įvykdyti ir su sąlyga, kad šis jos neįvykdė arba padarė tai netinkamai.

Bankroto bylos iškėlimas pagrindiniam skolininkui modifikuoja jo prievoles kreditoriams. Šios bylos kontekste aktualu tai, jog pagal ĮBĮ 16 straipsnį, reglamentuojantį mokėjimo terminus, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytą įstatymo nuostatą, yra konstatavęs, kad ši nuostata reiškia, jog yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės, kuriai iškeliama bankroto byla, skolos fiksuojamos pagal jos prievoles: 1) kurių mokėjimo terminai jau yra suėję, ir 2) kurių mokėjimo terminai laikomi suėjusiais dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės turtas fiksuojamas balanse, kuris sudaromas iškėlus bankroto bylą ir perduodamas bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). ĮBĮ 16 straipsnio nuostata dėl skolų mokėjimo terminų suėjimo turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis šio įstatymo nuostatomis dėl teismo nutarties įsiteisėjimo teisinių ir ekonominių padarinių – pagrindo ir momento atsirasti įmonės skoloms fiksuoti. Iš to išplaukia išvada, kad pagal ĮBĮ 16 straipsnį visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos, kuri suprantama kaip nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje bylole AB bankas „Hansabankas“ v. M. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Taigi, ĮBĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas lemia, kad, iškėlus pagrindiniam skolininkui bankroto bylą, visi jo skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 16 straipsnis), todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo akcesorinę, iš laidavimo sutarties kylančią prievolę. Tokiu atveju, esant terminuotam laidavimui, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas kreditoriui pareikšti reikalavimą laiduotojui skaičiuotinas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Šioje byloje nustatyta, kad 2006 m. gegužės 26 d. laidavimo sutartimi Nr. K200605-1156 UAB „Prostinvest“ įsipareigojo solidariai atsakyti Danske Bank A/S (buvęs AB SAMPO bankas), jeigu UAB „BĄ investiciniai projektai“, už kurią laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2006 m. gegužės 26 d. kredito sutartį Nr. K200605-1156, o 2007 m. lapkričio 8 d. laidavimo sutartimi Nr. K200711-1076-2 įsipareigojo solidariai atsakyti tam pačiam bankui, jeigu UAB „BĄ Pilaitė“, už kurią laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2007 m. lapkričio 7 d. kredito sutartį Nr. K200711-1076 su visais pakeitimais ir papildymais. UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „BĄ Pilaitė“ prievolių pagal nurodytas kredito sutartis neįvykdė, šioms bendrovėms teismo nutartimis, priimtomis atitinkamai 2010 m. sausio 28 d. ir 2010 m. vasario 2 d., kurios įsiteisėjo atitinkamai 2010 m. kovo 4 d. bei 2010 m. balandžio 8 d., iškeltos bankroto bylos. Trečiasis asmuo Danske Bank A/S reikalavimą laiduotojui pagal nurodytas laidavimo sutartis – BUAB „Prostinvest“ – pareiškė 2010 m. gegužės 25 d. pastarosios bendrovės bankroto byloje, šis reikalavimas buvo pareikštas nepraėjus trims mėnesiams nuo teismo nutarčių iškelti bankroto bylas pagrindiniams skolininkams – UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir UAB „BĄ Pilaitė“ – įsiteisėjimo. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog BUAB „Prostinvest“, kaip laiduotojo, prievolės nėra pasibaigusios CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidus materialiosios teisės normas.

Konstatavus nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados teisingumą, taip pat konstatuotina, kad kasacinių skundų argumentai, kuriais apeliuojama į tai, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai išaiškino UAB „Prostinvest“ sudarytų laidavimo sutarčių 22 punkto sąlygas, taip pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles bei materialiosios teisės normas, neturi reikšmės ginčo išnagrinėjimo rezultatui. Pasisakyti dėl šių kasacinių skundų argumentų teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija negali, nes teisės normos yra taikomos pagal nustatytas bylos aplinkybes, kurios nustatomos CPK 177 straipsnyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, o UAB „Prostinvest“ sudarytų laidavimo sutarčių teksto, kuriame būtų aktualus 22 punktas, byloje nepateikta (pateikti laidavimo sutarčių tik pirmieji puslapiai – T. 2, b. l. 108, 112), apskųstuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra kaip nustatyta bylos faktinė bylos aplinkybė konstatuotas UAB „Prostinvest“ sudarytų laidavimo sutarčių 22 punkto turinys, dalyvaujantys byloje asmenys nurodyto sutarčių punkto turinį įvardija skirtingai. Minėto laidavimo sutarčių punkto turinio, kuris, kaip jau nurodyta, neturi reikšmės ginčo išnagrinėjimo rezultatui, nustatymas yra fakto klausimas, kuris netirtinas bylą nagrinėjant kasacine tvarka (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinių skundų argumentų, kuriais apeliuojama į tai, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai išaiškino UAB „Prostinvest“ sudarytų laidavimo sutarčių 22 punkto sąlygas, taip pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles bei materialiosios teisės normas.

Dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo sąlygų ir nagrinėjimo sustabdymo

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūra reglamentuojama ĮBĮ. Reikalavimai yra pareiškiami bankrutuojančios įmonės administratoriui. Administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Juos tvirtina teismas (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo teismas priima rašytinio proceso tvarka. Suinteresuotų asmenų prašymu gali būti skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas. Administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ bei CPK normas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra konstatvęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiajam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autokausta“ v. AB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas neįpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. UAB „Vaiba“, bylos Nr. 3K-3-369/2009; kt.). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autokausta“ v. AB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nenustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011). Kasacinis teismas formuoja teismų praktiką ta linkme, kad kai bankrutuojanti įmonė (skolininkas) ginčija sutartį, kurios pagrindu atsirado kreditoriaus reikalavimas jam, toks reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Autokausta“ v AB,,Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011; 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. BUAB „Kavaska“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-312/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autokausta“ v. AB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011). Nagrinėjimas šalių atskirų reikalavimų, kurių vienas nulemia kitą, ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinamas su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Autokausta“ v AB,,Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011; 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. BUAB „Kavaska“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-312/2011).

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. sausio 10 d. posėdyje, žodinio proceso tvarka nagrinėjant trečiojo asmens kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimo tvirtinimo klausimą, atsakovo BUAB „Prostinvest“ atsakovas informavo, jog tą dieną atsakovo administratorius pateikė ieškinį dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (T. 3, b. l. 115, 116). Teismas procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2011 m. sausio 24 d., o vėlesne nutartimi nutarė baigiamąjį teismo aktą paskelbti 2011 m. sausio 27 d. Per laikotarpį, kuriam teismo procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, Vilniaus apygardos teisme 2011 m sausio 10 d. gautas BUAB „Prostinvest“ ieškinys dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, paduotas prieš atsakovą Danske Bank A/S, buvo tą pačią dieną perduotas teisėjui, kuris nagrinėja ir BUAB „Prostinvest“ bankroto bylą, pagal nurodytą ieškinį buvo užvesta civilinė byla Nr. 2-3666-661/2011, teismas 2011 m. sausio 20 d. išsiuntė tos bylos atsakovui – Danske Bank A/S – nuorašus bei pareikalavo pateikti atsiliepimą (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Be to, BUAB „Prostinvest“ į bankroto bylą 2011 m. sausio 21 d. pateikė rašytinį pranešimą, kuriuo informavo teismą, kad ieškinys dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme, civilinės bylos Nr. 2-3666-661/11 (T. 3, b. l. 114). Taigi civilinėje byloje Nr. 2-3666-661/2011 pareikštu ieškiniu BUAB „Prostinvest“ siekia iš dalies paneigti bankroto byloje trečiojo asmens Danske Bank A/S reikalavimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, nurodyta civilinė byla pirmosios instancijos teisme dar neišnagrinėta. Patenkinus nurodytą BUAB „Prostinvest“ ieškinį, iš dalies nebūtų galima tvirtinti Danske Bank A/S reikalavimo bankroto byloje, todėl BUAB „Prostinvest“ reikalavimas laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis, nors ir pareikštas atskiroje byloje, savo esme yra priešieškinis (CPK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nagrinėjimas tokio bankrutuojančios įmonės ieškinio ne jos bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reiškia neracionalų procesą ir yra nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu. Atsižvelgdama į tai bei į bankroto proceso paskirtį ir tikslą, viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismo pareigą būti aktyviam, teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija šios bylos kontekste konstatuoja, kad, esant tokioms, kaip nurodytos, aplinkybėms, kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje klausimą nagrinėjantis teismas, akivaizdžiai žinodamas apie bankrutuojančios įmonės pareikštą ir teismo priimtą ieškinį, kuriuo ginčijamas kreditoriaus reikalavimo (reikalavimo dalies) pagrindas, turėtų atnaujinti nurodyto klausimo nagrinėjimą iš esmės dėl dalies, susijusios su bankrutuojančios įmonės pareikštu ieškiniu, ir išspręsti dėl civilinės bylos, kurioje pareikštu ieškiniu bankrutuojanti įmonė ginčija sandorį (sandorius), esantį (esančius) kreditoriaus reikalavimo (reikalavimo dalies) pagrindu, sujungimo su bankroto byla tam, kad toks bankrutuojančios įmonės reikalavimas būtų nagrinėjamas jos bankroto byloje (CPK 136 stripsnio 4 dalis, 143, 256 straipsniai). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas trečiojo asmens Danske Bank A/S finansinio reikalavimo dalį, viršijančią 4 008 892,92 Lt, netinkamai taikė proceso bei materialiosios teisės normas ir tai galėjo turėti įtakos neteisėtos teismo nutarties priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje nepagrįstai nekonstatavo nurodyto netinkamo teisės taikymo pirmosios instancijos teisme ir taip pat netinkamai taikė proceso bei materialiosios teisės normas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos atveju nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinių skundų argumentų, kad ją nagrinėję teismai pažeidė CPK 163 straipsnio 3 punktą, 182 straipsnio 2 punktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas netinkamas proceso bei materialiosios teisės normų taikymas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose yra pagrindas naikinti apskųstų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis patvirtintas trečiojo asmens Danske Bank A/S 17 093 050,23 Lt trečia eile tenkintinas kreditoriaus reikalavimas, kildinamas iš laidavimo sutarčių, ir klausimą dėl šios trečiojo asmens Danske Bank A/S reikalavimo dalies perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti kreditoriaus reikalavimo tvirtinimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui

Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Šie pagrindai taikytini ir tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teisme sprendžiama tik dėl dalies pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo panaikinimo. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. personalinė įmonė,,RBPĮ” v. V. Gibavičienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB „Revinė“, bylos Nr. 3K-3-121/2009; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, jog reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal trečiojo asmens (kreditoriaus) VĮ Valstybės turto fondo skundą dėl kreditorių komiteto nutarimų pripažinimo negaliojančiais, bylos Nr. 3K-3-180/2009). Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, todėl kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo procese sprendžiant, ar buvo atskleista bylos esmė, taikytinos tos pačios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autokausta“ v. AB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011).

Apskųstoje nutartyje, naikindamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria patrvirtintas kreditorės J. M. reikalavimas BUAB „Prostinvest“ bankroto byloje, ir šios kreditorės reikalavimo tvirtinimo klausimą perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad: pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas kreditorės J. M. reikalavimą, tik perrašė bankroto administratoriaus 2010 m. liepos 1 d. prašymo tekstą, o dėl kreditoriaus Danske Bank A/S iškelto ginčo dėl J. M. finansinių pretenzijų ir jų dydžio trumpai nurodė, jog bankas savo teiginių neįrodė; nei BUAB „Prostinvest“ bankroto bylos dokumentuose, nei atskiriesiems skundams nagrinėti pateiktoje bylos medžiagoje nėra esminių kreditorės J. M. pareikšto reikalavimo kilmę, jo susidarymą pagrindžiančių rašytinių įrodymų – administratoriaus 2010 m. liepos 1 d. prašyme nurodytų sutarčių, todėl nėra galimybės ne tik patikrinti bankrutuojančios įmonės prievolių J. M. atsiradimo pagrindo, bet ir jų dydžio; esant ginčui dėl kreditoriaus reikalavimo ar jo dydžio pagrįstumo, tikslinga UAB „Prostinvest“ finansinėje apskaitoje esančią suvestinę informaciją palyginti su skolinio įsipareigojimo atsiradimą ir jo dydį pagrindžiančiais pirminiais dokumentais (sutartimis, aktais, perduodamo turto ar suteikiamų lėšų užpajamavimo, kitais pirminiais apskaitos dokumentais ir pan.), kad neliktų jokių abejonių dėl suvestiniuose finansinės apskaitos dokumentų rinkiniuose arba apibendrinamojo pobūdžio sąrašuose esančios informacijos atitikties pirminių dokumentų duomenims.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas kreditorės J. M. reikalavimą, tik perrašė bankroto administratoriaus 2010 m. liepos 1 d. prašymo tekstą. Teisingai nurodyta ir tai, kad pateiktoje bylos medžiagoje nėra esminių kreditorės J. M. pareikšto reikalavimo kilmę, jo susidarymą pagrindžiančių rašytinių įrodymų – administratoriaus 2010 m. liepos 1 d. prašyme nurodytų sutarčių, todėl nėra galimybės ne tik patikrinti bankrutuojančios įmonės prievolių J. M. atsiradimo pagrindo, bet ir jų dydžio. Tai suponuoja išvadą, kad kreditorės J. M. reikalavimo tvirtinimo klausimas nebuvo ir negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą kaip esminės gali būti vertinamos aplinkybės, ar egzistuoja bankrutuojančios įmonės prievolė tam kreditoriui, ar ji yra galiojanti ir nepasibaigusi, koks yra prievolės mastas. Šios bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo nutarties turinys įgalina padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas kreditorės J. M. reikalavimą patvirtino neatskleidęs jo esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, nebuvo galima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Darytina išvada, kad dėl kreditorės J. M. reikalavimo tvirtinimo tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatorės J. M. kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas jos reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė nagrinėti iš naujo pažeisdamas proceso teisės normas bei nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

Dėl kasatorės J. M. kasacinio skundo argumentų, susijusių su CPK 12, 178 straipsnių pažeidimu

Dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo sąlygų bankroto byloje, teismo, nagrinėjančio tokį klausimą, vaidmens, įrodinėjimo pareigos bei jos paskirstymo jau yra pasisakyta šios nutarties dalyje „Dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo sąlygų ir nagrinėjimo sustabdymo“. Remdamasi tuo, kas išdėstyta nurodytoje šios nutarties dalyje, teisėjų kolegija, įvertinusi kasatorės J. M. kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į apeliacinės instancijos teismo padarytą CPK 12, 178 straipsnių pažeidimą, konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šioje byloje kasaciniame teisme patirta 60,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kadangi trečiojo asmens Danske Bank A/S reikalavimo dalies ir kreditorės J. M. reikalavimo tvirtinimo klausimas iš naujo nagrinėtinas pirmosios instancijos teisme, tai teisėjų kolegija nurodytų kasaciniame teisme patirtų išlaidų priteisimo klausimo nesprendžia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 13 d. nutartį pakeisti.

Nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarties dalis dėl Danske Bank A/S 17 093 050,23 Lt trečiąja eile tenkintino reikalavimo patvirtinimo BUAB „Prostinvest“ bankroto byloje, bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarties dalį dėl Danske Bank A/S 17 093 050,23 Lt trečiąja eile tenkintino reikalavimo patvirtinimo BUAB „Prostinvest“ bankroto byloje panaikinti ir klausimą dėl nurodyto reikalavimo tvirtinimo perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis