Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-556/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 93.2.3;

95.1; 95.4.1; 123.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Algio Norkūno ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB DNB banko (buvęs pavadinimas – AB DnB NORD bankas) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovėms notarėms V. S.-M. ir L. J. bei atsakovui A. R. dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys: Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, L. T., S. V., akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, AAS „Gjensidige Baltic“, uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2008 m. sausio 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 55 740,95 Lt žalos, patirtos netekus galimybės išieškoti paskolą iš jos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas, tuo metu – AB Lietuvos žemės ūkio bankas, pagal 1995 m. vasario 13 d. kredito sutartį Nr. 1 suteikė trečiajam asmeniui S. V. lengvatinį 50 000 Lt kreditą iš Paramos žemės ūkiui fondo lėšų, priklausančių Lietuvos valstybei.

Įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti 1995 m. vasario 13 d. buvo sudaryta turto – buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), priklausančio trečiajam asmeniui L. T., – įkeitimo sutartis, kurią patvirtino Pasvalio rajono notarų biuro notarė L. J., trečiojo asmens L. T. vardu pasirašė jos brolis atsakovas A. R., veikęs pagal 1995 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės V. S.-M. patvirtintą įgaliojimą.

Skolininkui S. V. nustojus grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas, ieškovas 2001 m. spalio 11 d. kreipėsi į teismo Hipotekos skyrių, pradėdamas priverstinio išieškojimo ne ginčo tvarka iš įkeisto turto procedūras.

Apie tai sužinojusi L. T. 2002 m. sausio 10 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais 1995 m. vasario 11 d. įgaliojimą ir jo pagrindu sudarytą 1995 m. vasario 13 d. turto įkeitimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2002 m. gruodžio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 239-665/2002 ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiais įgaliojimą bei turto įkeitimo sutartį kaip sudarytus dėl apgaulės ir neatitinkančius įgaliotojos tikrosios valios – jai priklausančio buto įkeitimu užtikrinti tik A. R. gaunamos paskolos grąžinimą. Teismas konstatavo, kad A. R., gaudamas ginčijamą įgaliojimą butui įkeisti, nuslėpė nuo įgaliotojos aplinkybę, jog paskolą gaus ne jis, o jo kaimynas S. V., apie kurį įgaliotoja nieko nežinojo. Ginčas galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje L. T. v. AB Lietuvos žemės ūkio bankas, A. R., S. V., bylos Nr. 3K-3-1012/2003, kuria panaikintas apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti ieškinio reikalavimus.

Ieškovui netekus galimybės išieškoti paskolą iš jos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto, buvo kreiptasi į teismą su ieškiniu, prašant priteisti iš S. V. skolą. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 14 d. sprendimu ir šį iš dalies pakeitusiu 2004 m. birželio 28 d. sprendimu, priimtu atnaujinus procesą, ieškinys tenkintas – ieškovui priteista iš S. V. 50 000 Lt negrąžintos paskolos, 4789,71 Lt palūkanų, 3506,24 Lt delspinigių, iš viso – 58 295,95 Lt.

2004 m. spalio 25 d. išduotas vykdomasis raštas, kuris 2004 m. lapkričio 10 d. pateiktas vykdyti. Kadangi abejota, kad skolininkas turės pakankamai turto, tai, ieškovo teigimu, dėl vykdymo išlaidų skaičiavimo prašyta vykdymo veiksmus atlikti dėl 6999 Lt skolos. Vykdymo metu išieškota 2455 Lt skolos (dalis delspinigių). 2006 m. gruodžio 7 d. antstolė surašė skolos (4544 Lt) išieškojimo negalimumo aktą. Ieškovo nuomone, tai patvirtina, kad išnaudotos visos priverstinio išieškojimo iš skolininko galimybės, tačiau 55 740,95 Lt skolos (50 000 Lt paskolos, 489,71 Lt palūkanų ir 951,24 Lt delspinigių) liko neišieškota ir negrąžinta. Atsižvelgiant į tai, skolos išieškojimo negalimumo akto surašymo data pripažintina nuostolių fakto, dydžio ir teisės reikalauti jų atlyginimo iš kaltų dėl galimybės išieškoti skolą netekimo asmenų (t. y. teisės į ieškinį) atsiradimo diena (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Nuostoliai šiuo atveju – pagal pripažintą negaliojančiu 1995 m. vasario 13 d. įkeitimo sandorį buvusio įkeisto buto vertė, kurią ieškovas būtų galėjęs gauti iš priverstinio jo pardavimo ir panaudoti skolai padengti, jeigu atsakovai būtų laikęsi įstatymų reikalavimų ir neatlikę neteisėtų veiksmų. Ieškovo teigimu, dar 2004 m. birželio 17 d. buto vertė buvo mažiausiai 130 000 Lt, nekilnojamojo turto kainos per paskutiniuosius metus tik kilo, todėl neabejotina, kad buto vertės būtų užtekę visai S. V. skolai padengti, taigi nuostolių dydis – visa likusios neišieškotos ir iki šiol negrąžintos paskolos suma.

Ieškovo nuomone, nuostolių patirta (galimybės susigrąžinti skolą, parduodant priverstinai įkeistą butą, netekta) dėl neteisėtų ir kaltų šių asmenų veiksmų: notarės V. S.-M., kuri, pagal Notariato įstatymo 2 straipsnį turėdama pareigą užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, patvirtino įgaliotojos L. T. tikrosios valios neatitinkantį 1995 m. vasario 11 d. įgaliojimą; įgaliotinio atsakovo A. R., kuris, žinodamas tikrąją įgaliotojos valią, sudarė turto įkeitimo sandorį, kurį nebuvo įgaliotas sudaryti, todėl yra atsakingas pagal CK 2.133 straipsnio 8 dalį; notarės L. J., kuri, tinkamai neišsiaiškinusi įgaliojimo turinio ir apimties, neįvertinusi įgaliotojo A. R. nurodytų paaiškinimų dėl įgaliojimo išdavimo aplinkybių, įgaliotojos tikrųjų ketinimų bei jos susitarimo su A. R. ir taip pažeidusi Notariato įstatymo 2, 30 straipsnius, patvirtino vėliau negaliojančia pripažintą 1995 m. vasario 13 d. turto įkeitimo sutartį.

Išvardytos aplinkybės konstatuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2003, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, todėl jų, kaip turinčių prejudicinę galią, nagrinėjamoje byloje nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Nurodydamas, kad nuostata „bendrai“ reiškia ne tiek bendrus, suderintus asmenų veiksmus, kiek atliktų veiksmų bendrą ryšį su padariniais (CK 6.279 straipsnio 4 dalis), ieškovas prašė priteisti žalos atlyginimą solidariai iš atsakovų – notarės V. S.-M., kaip patvirtinusios neteisėtą įgaliojimo sandorį, pagal šį veikusio įgaliotinio A. R. ir notarės L. J., kaip patvirtinusios neteisėtą turto įkeitimo sutartį.

Išieškojimas iš S. V. gaunamų socialinių išmokų tebevyksta, todėl bylos nagrinėjimo metu išieškojus iš jo 1456,97 Lt skolos ir ieškovui dėl to atsisakius tokio dydžio reikalavimo, jo prašoma priteisti nuostolių atlyginimo suma – 54 283,98 Lt.

Atsakovai nesutiko su ieškiniu, visų pirma ginčydami ieškovo teisę reikalauti žalos atlyginimo. Atsakovų teigimu, paskola S. V. suteikta iš valstybės lėšų. Ieškovas, kaip bankas, atliko ir šiuo metu atlieka tik paskolų administravimo funkciją, už tai gauna tam tikrą atlygį, dėl to nepagrįstai teigia patyręs prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio nuostolių. Ieškovo patirta žala galėtų būti pripažintas tik jam valstybės už ginčo paskolos išieškojimą nesumokėtas atlygis. Materialinį teisinį suinteresuotumą žalos atlyginimu galėtų turėti Lietuvos valstybė, tačiau ji nėra pareiškusi savarankiško reikalavimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. sausio 6 d. sprendimu dalį ieškinio tenkino:

priteisė ieškovui iš atsakovo A. R. 30 399,03 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2001 m. sausio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3555,04 Lt bylinėjimosi išlaidų;

priteisė ieškovui iš atsakovės L. J. 13 028,15 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2001 m. sausio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

priteisė atsakovei L. J. iš ieškovo 1136,41 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

priteisė trečiajam asmeniui L. T. iš ieškovo 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

kitą ieškinio dalį atmetė;

bylos dalį dėl 1456,97 Lt žalos atlyginimo nutraukė (priėmęs ieškovo atsisakymą nuo tokio dydžio reikalavimo);

priteisė valstybei iš ieškovo 35,62 Lt, iš atsakovo A. R. 191,52 Lt, iš atsakovės L. J. 82,08 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Spręsdamas dėl bylos nagrinėjimo metu kilusio šalių ginčo, ar ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovų, teismas, remdamasis aktualiu teisinu reglamentavimu, taip pat Žemės ūkio ministerijos ir ieškovo 1999 m. rugsėjo 30 d. sudarytos Pavedimo sutarties Nr. 330 sąlygomis, nustatė, kad Paramos žemės ūkiui fondas – lėšos už parduotus grūdus, gautus iš JAV, priklausė Lietuvos valstybei. Žemės ūkio ministerija konkurso tvarka parinkdavo lengvatinius kreditus iš šio fondo lėšų gausiančius asmenis, o ieškovas, kaip bankas, buvo įpareigotas sudaryti su jais savo vardu paskolų ir jų grąžinimą užtikrinančias sutartis. Atsiradusią paskolų negrąžinimo riziką ieškovas dengdavo iš savo lėšų, darydamas specialiuosius atidėjimus, kuriuos vėliau jam kompensuodavo valstybė. Ši ieškovo veikla buvo ir yra atlygintinė – už pavedimų pagal Pavedimo sutartį vykdymą ministerija moka jam sutartyje nustatyto dydžio aptarnavimo mokestį. Kadangi paskolų gavėjai buvo parenkami ne ieškovo, o valstybės, skolinimo sąlygos iš esmės taip pat buvo nustatytos valstybės, tai paskolų negrąžinimo rizika taip pat teko jai – ieškovas įpareigotas pervesti lėšas valstybei tik po to, kai paskolų gavėjai sumoka apskaičiuotas palūkanas ir grąžina paskolas. Ieškovas įsipareigojo savo nuožiūra imtis įstatymuose ir (ar) sutartyse su paskolų gavėjais nustatytų priemonių paskoloms išieškoti ar kitokiu būdu jas susigrąžinti (Pavedimo sutarties 4.1 punktas). Teismo nuomone, ši Pavedimo sutarties nuostata, priešingai nei teigia atsakovai, neapriboja ieškovo tik teise pareikšti ieškinį dėl skolos priteisimo, o apima bet kokias teisines priemones, kurios padėtų kompensuoti paskolintas lėšas, tarp jų – ir išieškojimo į įkeistą turtą nukreipimą ar reikalavimo atlyginti žalą, netekus galimybės išieškoti paskolą iš įkeisto turto, atsakingiems asmenims pareiškimą. Teismas nesutiko su atsakovų tvirtinimu, kad šioje byloje nagrinėjamą ieškinį turėtų reikšti valstybė, nurodydamas, jog paskolą S. V. ieškovas suteikė iš valstybės jam paskolintų lėšų, paskolos sutartį ir vėliau nuginčytą turto įkeitimo sandorį pasirašė ieškovas savo vardu ir būtent ieškovui teismas priteisė iš atsakovo negrąžintą paskolą, taigi valstybė nebuvo ieškovą ir S. V. siejusių santykių dalyvė. Be to, tuo atveju, jeigu šis ieškinys būtų tenkintas, ieškovas gautas sumas privalėtų, išskaičiavęs jam tenkantį atlygį, pervesti valstybei juos siejančių santykių pagrindu, taigi nėra pagrindo galimam nepagrįstam ieškovo praturtėjimui įtarti. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl galimybės išieškoti paskolą iš įkeisto turto netekimo, ir ši žala nesietina tik su jam priklausančia atlygio pagal Pavedimo sutartį dalimi.

Spręsdamas dėl atsakovų ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų prašymo atmesti ieškinį kaip paduotą praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti, teismas nurodė, kad ieškovas neteko galimybės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto buto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai priėmus 2003 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2003, tačiau, teismo nuomone, negalima teigti, jog prašoma atlyginti žala ieškovui atsirado būtent nuo šio momento. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad L. T. buto įkeitimas buvo šalutinė prievolė, turėjusi užtikrinti pagrindinės prievolės – S. V. suteiktos paskolos grąžinimo – įvykdymą (CK 4.170 straipsnio 1 dalis, 6.70 straipsnis). Šios šalutinės prievolės išnykimas nepanaikino S. V. pareigos grąžinti jam suteiktą paskolą, todėl, tik paaiškėjus, kad nėra galimybės išieškoti iš jo paskolos, ir nebeturint teisės patenkinti reikalavimo iš įkeisto turto, galimas žalos ieškovui atsiradimas. Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartimi pripažinus turto įkeitimo sutartį negaliojančia, tačiau nežinant, yra galimybė ateityje išieškoti iš S. V. skolą priverstine tvarka ar ne, negalima teigti dėl žalos ieškovui atsiradimo, kartu – ir dėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl jos atlyginimo pareikšti pradžios. Pažymėjęs, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, kada tapo aišku, jog ieškovas negalės išieškoti iš S. V. paskolos, teismas sprendė, kad žalos atsiradimo ir sužinojimo apie ją momentas šioje byloje sietinas su antstolės 2006 m. gruodžio 7 d. surašytu ieškojimo negalimumo aktu, nes tik nuo šio momento tapo neabejotinai aišku, jog teismo sprendimas negali būti įvykdomas.

Spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pažymėjo, kad ieškovas patyrė žalos iš esmės dėl dviejų aplinkybių: 1) buto įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir 2) negalėjimo priverstine tvarka išieškoti iš S. V. negrąžintos paskolos. Jeigu nebūtų nors vienos iš šių aplinkybių, ieškovas žalos nepatirtų. Dėl to, teismo nuomone, šioje byloje svarbu: 1) nustatyti, kaip atsakovų ir paties ieškovo veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie įkeitimo sandorio nuginčijimo ir 2) išsiaiškinti, ar dėl negalėjimo efektyviai išieškoti iš S. V. priteistą skolą nėra paties ieškovo kaltės.

Spręsdamas dėl žalos (nuostolių) fakto ir dydžio, teismas nurodė, kad byloje esantis 2006 m. gruodžio 7 d. išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, jog S. V. akto surašymo metu neturėjo turto, iš kurio galėtų būti išieškota skola (CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos duomenimis, S. V. ir šiuo metu neturi turto, iš kurio galėtų būti visiškai patenkinamas ieškovo reikalavimas. Vykdymo veiksmai atliekami iš skolininkui mokamų socialinių išmokų. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad toks išieškojimas, atsižvelgiant į nedideles išieškomas sumas, yra neefektyvus ir gali trukti labai ilgą laiką arba iš viso nebūti baigtas. Tai pažeidžia ieškovo teises, todėl pripažintina, kad, netekus galimybės patenkinti reikalavimą iš įkeisto kito asmens turto, ieškovui padaryta žalos. Teismas konstatavo, kad ieškovo žala, patirta dėl galimybės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto netekimo, yra 54 283,98 Lt.

Spręsdamas dėl atsakovo A. R. neteisėtų veiksmų, teismas nurodė, kad žalos ieškovui atsirado dėl to, jog šis atsakovas, iš anksto nepranešęs savo seseriai L. T., įkeitė jos butą S. V. paskolai užtikrinti, vėliau slėpė šio sandorio faktą, taip viršijo jam suteikto įgaliojimo ribas ir nepaisė aiškiai žinomos sesers valios leisti įkeisti butą tik jo prievolei užtikrinti. Šie atsakovo veiksmai buvo pagrindas pripažinti L. T. įgaliojimą negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, taip pat pripažinti negaliojančiu šio įgaliojimo pagrindu atliktą buto įkeitimą, dėl to ieškovas neteko galimybės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Išvardytos aplinkybės konstatuotos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 239-665/2002, kurioje dalyvavo tie patys, kaip ir nagrinėjamoje byloje, asmenys, todėl iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Vertindamas notarės V. S.-M., tvirtinusios nuginčytą įgaliojimą, veiksmus, teismas nurodė, kad notarė neaiškiai ir netiksliai surašė įgaliojimo tekstą (Notariato įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, 34 straipsnio 1 dalis), taip neužtikrino, kad jame būtų išreikšta tikroji L. T. valia – suteikti A. R. teisę įkeisti jos butą būtent jo prievolės įvykdymui užtikrinti (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 239-665/2002; CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Notarės L. J. veiksmai pripažintini neteisėtais dėl to, kad taip (neaiškiai ir netiksliai) suformuluoto įgaliojimo pagrindu patvirtino S. V. prievolės įvykdymą užtikrinantį įkeitimo sandorį. Notarė, aiškindama įgaliojimo turinį, nesilaikė atstovavimo instituto reglamentavimo (kad įgaliojime įkeisti įgaliotojo turtą turi būti aptarta įgaliotinio teisė įkeisti įgaliotojo turtą kitų asmenų prievolėms užtikrinti; nesant tokio aptarimo, įgaliotojo turtas gali būti įkeistas tik paties įgaliotojo prievolėms užtikrinti) ir taip neužtikrino sudaromo sandorio teisėtumo (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Spręsdamas atsakovų kaltės klausimą, teismas pirmiau nurodytus neteisėtus atsakovo A. R. veiksmus pripažino patvirtinančiais, kad taip elgdamasis atsakovas neveikė kaip sąžiningas, rūpestingus, atidus asmuo, ir tokie jo veiksmai vertintini kaip atlikti tyčia (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Teismo nuomone, notarė V. S.-M. neįrodė, kad buvo rūpestinga ir dėjo visas protingas pastangas įgaliotojos tikrajai valiai išsiaiškinti ir įgaliojimo tekstui tinkamai suformuluoti. Iš L. T. ir A. R. paaiškinimų matyti, kad, tvirtindama įgaliojimą, savo pareigas notarė atliko tik formaliai. Notarė L. J., veikdama kaip profesionali teisininkė, nepateisinamai klydo, aiškindama įgaliojimo turinį ir tvirtindama turto įkeitimo sutartį. Be to, net ir pripažinus atitinkančiu tikrovę notarės teiginį, kad ji klaususi A. R., ar L. T. leido jam įkeisti butą S. V. paskolos grąžinimui užtikrinti, tokio notarės elgesio, teismo nuomone, negalima vertinti kaip pakankamai rūpestingo, nes, kilus abejonių, ji privalėjo apskritai atsisakyti tvirtinti įkeitimo sandorį. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti notarių veiksmuose tyčios, jų pirmiau aptarti neteisėti veiksmai vertinti kaip atlikti neatsargiai.

Spręsdamas dėl priežastinio ryšio, teismas pažymėjo, kad vien daiktinės teisės praradimas dar nebuvo pagrindas prašomai priteisti žala atsirasti – ji atsirado negalint patenkinti reikalavimo iš S. V. turto. Esant nenuginčytam turto įkeitimui, ieškovas savo reikalavimą galėjo visiškai patenkinti iš įkeisto turto, ir tokiu atveju žala jam nebūtų atsiradusi. Teismas padarė išvadą, kad ginčo situacijoje konstatuotinas tiek faktinis, tiek teisinis įkeitimo sandorio nuginčijimo ir ieškovui atsiradusios žalos priežastinis ryšys. Teismo nuomone, šioje byloje svarbu nustatyti, kurie atsakovai ir kaip prisidėjo prie to, kad atsirastų pagrindas pripažinti turto įkeitimo sutartį negaliojančia. Pagrindine priežastimi, lėmusia įkeitimo sandorio nuginčijimą, teismas pripažino neteisėtus atsakovo A. R. veiksmus, nurodydamas, kad būtent jis turėjo materialinį suinteresuotumą sudaryti įkeitimo sutartį. Šiam tikslui pasiekti atsakovas gavo apgaulės būdu L. T. įgaliojimą ir veikė, nepaisydamas jam aiškiai žinomos įgaliotojos valios. Tačiau tam, kad turtas būtų įkeistas, reikėjo ne tik L. T. sutikimo, bet ir įgaliojimo bei įkeitimo sandorio notarinio patvirtinimo. Teismas nurodė, kad, net esant netiksliai ir neaiškiai surašytam įgaliojimui, neatspindinčiam L. T. valios įgalioti A. R. įkeisti butą jo paskolos grąžinimui užtikrinti, notarė L. J. negalėjo tvirtinti įkeitimo sandorio, nes, nesant įgaliojime aptartos įgaliotinio teisės įkeisti turtą savo ar trečiųjų asmenų prievolėms užtikrinti, įgaliotojo turtas gali būti įkeistas tik įgaliotojo prievolėms užtikrinti (1964 m. CK 65–67 straipsniai). Teismas sprendė, kad jeigu notarė L. J. būtų aiškinusi įgaliojimo turinį pagal įstatymų reikalavimus, ji būtų atsisakiusi tvirtinti įkeitimo sutartį ir taip nebūtų sudariusi prielaidų žalai atsirasti. Klausimas, ar notarė L. J. būtų atsisakiusi tvirtinti svetimo daikto įkeitimo sandorį, jeigu notarė V. S.-M. būtų tinkamai surašiusi įgaliojimą, teismo nuomone, yra hipotetinis, į jį negalimas objektyvus atsakymas. Teismas konstatavo, kad notarės V. S.-M. neteisėti veiksmai teisine prasme yra pernelyg nutolę nuo ieškovui atsiradusios žalos, kad būtų galima taikyti šiai notarei civilinę atsakomybę, o notarės L. J. veiksmų ir įkeitimo sandorio nuginčijimo priežastinis ryšys akivaizdus – notarė (turėjusi suvokti, kad bet koks jos neapsižiūrėjimas, nerūpestingumas ar klaida, užtikrinant teisėtumą civilinėje apyvartoje, gali sukelti neigiamų padarinių) privalėjo ir galėjo užkirsti kelią neteisėto sandorio sudarymui, tačiau to nepadarė.

Pažymėjęs, kad, nustatant priteistinos žalos atlyginimo dydį, svarbu įvertinti paties ieškovo veiksmus sudarant įkeitimo sandorį, teismas nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2003, be kita ko, pažymėta, kad ieškovas turi juridinę tarnybą, todėl galėjo ir turėjo žinoti, jog A. R. pateiktas įgaliojimas yra ydingas bei nepakankamas L. T. turto įkeitimo sutarčiai, kuria užtikrinamas ne jos prievolės įvykdymas, sudaryti; be to, ieškovas privalėjo įsitikinti, ar L. T. buto įkeitimas nepažeidžia įgaliotojos interesų. Kadangi to nebuvo padaryta, tai toks ieškovo, kaip bankininkystės srityje veikiančio profesionalo, neveikimas pripažintinas dideliu neatsargumu. Teismas konstatavo, kad ieškovas, matydamas ydingai suformuluotą įgaliojimą, nedėjo jokių pastangų įsitikinti, ar įgaliotoja iš tikrųjų sutinka įkeisti savo turtą kito asmens prievolės įvykdymui užtikrinti. Teismo nuomone, jeigu ieškovas šioje situacijoje būtų veikęs atidžiai ir rūpestingai, ginčo įkeitimo sandoris nebūtų buvęs sudarytas, o S. V. būtų reikalauta pateikti kitą įkeitimo objektą jam suteikiamos paskolos grąžinimui užtikrinti. Konstatavęs, kad ieškovo didelis neatsargumas taip pat lėmė žalos jam atsiradimą, teismas sprendė, jog nebūtų teisinga ir sąžininga priteisti iš atsakovų patirtos žalos atlyginimą visa apimtimi (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).

Spręsdamas dėl ieškovui priteistinos žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad pagrindine ydingos turto įkeitimo sutarties sudarymo priežastimi pripažinti neteisėti A. R., apgaule gavusio įgaliojimą ir veikusio prieš įgaliotojos valią, veiksmai. Svarbi priežastis buvo ir notarės L. J. klaida, aiškinant įgaliojimo turinį, tačiau, teismo nuomone, būtų neprotinga reikalauti iš ieškovo didesnio rūpestingumo ir atidumo, sudarant bei notariškai tvirtinant įkeitimo sandorį, nei iš notarės, kurios pagrindinė profesinė pareiga yra teisėtumo civiliniuose santykiuose užtikrinimas. Įvertinęs šias ir pirmiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad protinga ir teisinga būtų sumažinti ieškovui atlygintinos žalos dydį 20 procentų (arba 10 856,80 Lt).

Spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės pobūdžio, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti ieškovo prašomos žalos atlyginimą iš atsakovų solidariai, nes atsakovų A. R. ir notarės L. J. kaltė skirtingų formų: A. R., gaudamas įgaliojimą apgaulės būdu, veikė tyčia, o notarė L. J., tvirtindama buto įkeitimo sutartį, nepateisinamai klydo, t. y. veikė neatsargiai. Be to, šių atsakovų veiksmai atlikti skirtingu laiku, byloje nėra duomenų, kad veikta susitarus. Dėl to, teismo nuomone, taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę būtų neprotinga ir nesąžininga notarės L. J. atžvilgiu. Nustatydamas atsakovų civilinės atsakomybės dalis, teismas, pripažinęs reikšmingomis aplinkybėmis skirtingas jų kaltės formas, notarės L. J. profesinę padėtį, atsakovo A. R. vaidmenį sudarant neteisėtus sandorius, sprendė, kad būtų teisinga priteisti ieškovui iš notarės L. J. 30 procentų arba 13 028,15 Lt ((54 283,98 Lt – 10 856,80 Lt) x 30 proc.), o iš atsakovo A. R. – 70 procentų arba 30 399,03 Lt ((54 283,98 Lt – 10 856,80 Lt) x 70 proc.) atlygintinos žalos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškovo AB DNB banko apeliacinį skundą atmetė; atsakovės notarės L. J. apeliacinį skundą iš dalies tenkino; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista iš atsakovės L. J. 13 028,15 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, o valstybei – 82,08 Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; padidino atsakovei L. J. iš ieškovo AB DNB banko priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 2391 Lt; padidino valstybei iš ieškovo priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 117,70 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo teisės į šioje byloje pareikštą ieškinį atsiradimo momentas sietinas su antstolės ieškojimo negalimumo akto 2006 m. gruodžio 7 d. surašymu, nurodydama, jog apie savo pažeistą teisę – galimybės nukreipti negrąžinamos paskolos išieškojimą į įkeistą turtą praradimą – ieškovas sužinojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai priėmus 2003 m. spalio 29 d. nutartį, kuria, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį, buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti ieškinį dėl įgaliojimo ir turto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančiais. Faktas, kad ieškovas neteko galimybės nukreipti skolininko negrąžinamos paskolos išieškojimą į įkeistą turtą, ir buvo pagrindas teikti teismui ieškinį, prašant priteisti žalos atlyginimą iš ją padariusių asmenų, dėl kurių veiksmų buvo pripažinti negaliojančiais įgaliojimas ir turto įkeitimo sutartis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šie asmenys, atlyginę žalą, atsiradusią bankui dėl paskolos negrąžinimo, įgytų teisę reikalauti atlyginti nuostolius iš skolininko S. V. Teisėjų kolegijos nuomone, žalos atsiradimo momentas šioje byloje sietinas ne su ieškovo žinojimu, bus paskola išieškota iš S. V. priverstine tvarka ar ne, o su skolininko pareigos grąžinti paskolą nevykdymu ir teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą praradimu. Grįsdama šią išvadą, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, turėdamas teisę išieškoti skolą iš įkeisto L. T. turto, galėjo ją įgyvendinti, nepriklausomai nuo to, buvo galimybė išieškoti iš skolininko S. V. turto ar ne, nes įkeitimu užtikrinto reikalavimo patenkinimas sietinas ne su išieškojimo galimybe, o su tuo, kad skolininkas neįvykdo įkeitimu užtikrintos prievolės (1964 m. CK 208 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, jau 2001 m. spalio 11 d. skolininkas nevykdė prievolės ir ieškovas siekė išieškoti skolą iš įkeisto turto. Aplinkybė, kad, panaikinus įkeitimo sutartį, neišnyko skolininko pareiga grąžinti suteiktą paskolą, byloje neginčyta, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė ją kaip argumentą prašymui taikyti senaties terminą atmesti. Pažymėjusi, kad atsakovų veiksmus, gaunant ir tvirtinant įgaliojimą bei sudarant įkeitimo sutartį, su atsiradusia žala sieja tiesioginis, o trečiojo asmens S. V. veiksmus, negrąžinant paskolos, su atsakovų ieškovui padaryta žala – netiesioginis priežastinis ryšys, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą netinkamai nustačiusiu ieškinio senaties termino pradžią, dėl to šio teismo sprendimo dalį dėl žalos bei palūkanų priteisimo ieškovui iš atsakovės notarės L. J. panaikino ir reikalavimus šiai atsakovei atmetė. Kadangi apeliacinis skundas, grindžiamas ieškinio senatį reglamentuojančių materialiosios teisės normų netinkamu taikymu, buvo paduotas tik atsakovės L. J., o atsakovo A. R. apeliacinis skundas, kuriuo buvo ginčijama teismo sprendimo dalis dėl žalos atlyginimo iš jo priteisimo, nebuvo priimtas, tai teisėjų kolegija tikrino tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, nes, viešajam interesui nereikalaujant ginti fizinio asmens turtinių interesų, nenustatė pagrindo viršyti apeliacinio skundo ribas.

Teisėjų kolegija atmetė atsakovės L. J. apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčyta ieškovo teisė reikalauti žalos atlyginimo, nurodydama, kad atsakovė netinkamai aiškina 1999 m. rugsėjo 30 d. Pavedimo sutartimi ieškovui suteiktas Žemės ūkio ministerijos teises. Pagal Pavedimo sutarties 3.2.7, 3.2.8 punktus ieškovas turi pareigą imtis priemonių, kad suteiktos, bet nesugrąžintos paskolos ir palūkanos būtų išieškotos, o tai, kad šios sutarties 3.1.1 punkte jis įsipareigojo priimti iš paskolų gavėjų sumokamas palūkanas ir grąžinamas paskolas bei, išskaičiavus pagal sutartį ieškovui priklausantį atlygį, pervesti jas į nurodytą ministerijos sąskaitą, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas yra įgaliotas išieškoti nuostolius, kurių dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo patiria Paramos žemės ūkiu ir Ūkininkų rėmimo fondai, kartu – ir ieškovas, negaudamas lėšų, kurias galėtų gauti pagal Pavedimo sutarties 3.1.1 punktą.

Pasisakydama dėl atsakovės L. J. apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į jį argumentų išieškojimo iš skolininko S. V. galimybės klausimu, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog priteista suma negali būti išieškota iš skolininko. Nustačiusi, kad skolininkas turi ir kitų įsipareigojimų bankui (negrąžina ieškovui ne tik teismo 2003 m. liepos 14 d. ir 2004 m. birželio 28 d. sprendimais priteistų sumų, bet ir kitu, 2006 m. gruodžio 18 d., sprendimu priteistos 42 777,50 Lt skolos, taip pat iš jo neišieškoma likusi negrąžinta 30 994,33 Lt paskola, suteikta I. B., kurios grąžinimą S. V. užtikrino, įkeisdamas nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini)), teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ieškovas turi galimybę išsiieškoti negrąžinamas paskolas, tačiau ja nesinaudoja. Tačiau, tenkinusi atsakovės L. J. apeliacinį skundą dėl to, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija sprendė, jog netikslinga siūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus dėl skolininko S. V. turimo turto rinkos vertės ir, tęsiant bylos nagrinėjimą, didinti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytais argumentais padarytą išvadą, kad ieškovas įrodymais nepagrindė tvirtinimo, jog priteista suma negali būti išieškota iš S. V., teisėjų kolegija konstatavo, kad nebuvo pagrindo ieškiniui tenkinti. Nurodydama, kad atsakovas A. R. nepateikė apeliacinio skundo, teisėjų kolegija sprendė, jog pateiktų apeliacinių skundų ribos neperžengtinos ir dėl šios dalies, nes, viršijus jas, būtų apgintos fizinio asmens turtinės teisės, o ne viešasis interesas.

Teisėjų kolegija atmetė atsakovės L. J. apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigta dėl jos kaltės, tvirtinant įkeitimo sandorį, nebuvimo, nurodydama, kad aplinkybę, jog įkeitimo sutartis notarės patvirtinta pažeidžiant įstatymo reikalavimus, pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2003 padarytos išvados (kad įgaliojime įkeisti įgaliotojo turtą turi būti aptarta įgaliotinio teisė įkeisti įgaliotojo turtą kitų asmenų prievolėms užtikrinti; nesant tokio aptarimo, įgaliotojo turtas gali būti įkeistas tik paties įgaliotojo prievolėms užtikrinti). Teisėjų kolegijos nuomone, notarė L. J., pagal savo profesinę pareigą privalėjusi atsisakyti tvirtinti ginčo įkeitimo sandorį, tačiau to nepadariusi, netinkamai atliko savo pareigas, todėl tai, kad ieškovas neteko teisės išieškoti skolą iš įkeisto turto, iš dalies yra ir šios notarės veiksmais padaryta žala. Sutikusi su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad notarės V. S.-M. veiksmų, neišsiaiškinant įgaliotojos tikrosios valios bei netiksliai ir neaiškiai suformuluojant įgaliojimo tekstą, nesieja tiesioginis priežastinis ryšys su atsiradusia žala (nes jos atliktų veiksmų atitiktį įstatymo reikalavimams turėjo įvertinti kita, įkeitimo sandorį tvirtinusi, notarė, be to, įgaliojimas pripažintas negaliojančiu ne dėl prieštaravimo įstatymų reikalavimams, o dėl jo sudarymo apgaulės būdu), teisėjų kolegija atmetė ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl notarės V. S.-M. atsakomybės tiek šiuo pagrindu, tiek dėl to, kad ieškinys šiai notarei turėjo būti atmestas ir dėl ieškinio senaties ieškovo reikalavimui taikymo.

Teisėjų kolegija pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl solidariosios atsakovų atsakomybės nebuvimo, nurodydama, kad, net ir konstatavus, jog žalos ieškovui padarė tiek atsakovas A. R., tiek atsakovė L. J., ši žala nebuvo padaryta bendrais jų veiksmais. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė kiekvieno šių atsakovų kaltės laipsnį, t. y. kiek kiekvienas jų prisidėjo prie žalos atsiradimo.

Nesutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčytos pirmosios instancijos teismo išvados dėl didelio neatsargumo ieškovo veiksmuose buvimo, teisėjų kolegija nurodė, kad tas faktas, jog dėl įgaliojimo turinio ir apimties suklydo Lietuvos apeliacinis teismas, vėliau panaikintu 2003 m. gegužės 5 d. sprendimu atmetęs ieškinį dėl įgaliojimo ir įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, neleidžia vertinti ieškovo veiksmų, suteikiant paskolą ir sudarant įkeitimo sandorį, kaip atliktų pakankamai rūpestingai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas AB DNB bankas prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo bei nutarties dalis, kuriomis ieškinio reikalavimai atmesti, ir ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nepagrįsto ieškinio senaties termino taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo šioje byloje pareikšti skaičiuotinas nuo 2001 m. spalio 11 d., kai skolininkas S. V. nevykdė prievolės, o ne nuo 2006 m. gruodžio 7 d., kai buvo gauti duomenys apie priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko negalimumą, pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas – CK 1.127 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje AB Lietuvos žemės ūkio bankas v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-1353/2001, pateikto išaiškinimo, kad, norint konstatuoti nuostolius dėl pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymo (pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymo faktą), reikia konstatuoti, jog visos skolos priverstinio išieškojimo iš pagrindinio skolininko galimybės išnaudotos ir tai patvirtinančios procedūros baigtos. Kasatoriaus teigimu, jis, sužinojęs, kad skolininkas neįvykdė prievolės ir teismas panaikino prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, nors ir galėjo ar turėjo pagrindą įtarti, jog jo teisės bus pažeistos, tačiau, remiantis nurodytu išaiškinimu, teisę pareikšti ieškinį įgijo tik išnaudojęs visas galimybes išieškoti skolą iš skolininko, t. y. antstolei surašius išieškojimo negalimumo aktą. Nuo šio momento tapo galima konstatuoti nuostolių faktą ir dydį, kartu – atsirado kasatoriaus teisė reikalauti, kad šiuos nuostolius atlygintų atsakovai. Kadangi ieškinys šioje byloje pareikštas 2008 m. sausio 24 d., t. y. nepraleidus nurodyto trejų metu termino nuo antstolės 2006 m. gruodžio 7 d. surašyto išieškojimo negalimumo akto gavimo, tai apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, pažeidė kasatoriaus teises.

2. Dėl netinkamo CK 6.279 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai, netenkindami prašymo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų solidariai tuo pagrindu, kad įgaliotinio A. R. ir notarės L. J. kaltė – skirtingų formų, veiksmai atlikti skirtingu laiku, byloje nėra duomenų, jog veikta susitarus, netinkamai aiškino ir taikė atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, kad solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai asmenis sieja bendri veiksmai padarinių atžvilgiu, arba, kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. G. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-420/ 2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008; teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Personalo valdymo grupė“ v. UAB „Švaros greitis“, bylos Nr. 3K-3-543/2009). Kasatoriaus įsitikinimu, nagrinėjamo ginčo atveju akivaizdu, kad žalos atsiradimą lėmė visų atsakovų neteisėti ir kalti veiksmai.

3. Dėl netinkamo CK 6.282 straipsnio 1 dalies taikymo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje R. N. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-127/2003) notarams keliami aukštesni atsargumo, atidumo, rūpestingumo profesinėje veikloje reikalavimai, todėl civilinė atsakomybė jiems taikytina net už mažiausio laipsnio neapdairumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje V. M. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-130/2008, nurodyta, kad ieškinys dėl asmens, kuris atsako be kaltės, padarytos žalos atlyginimo gali būti atmestas CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (dėl nukentėjusiojo kaltės) tik tuo atveju, kai padaroma išvada, jog svarbiausia žalos atsiradimo priežastis yra kalti nukentėjusiojo veiksmai. Nagrinėjamo ginčo atveju, esant nurodytai teismų praktikai dėl civilinės atsakomybės notarams taikymo, kasatoriaus nepakankamo rūpestingumo faktas, kuris tiesiogiai nesusijęs su žalos atsiradimu, neturėtų būti pagrindas atleisti (visiškai ar iš dalies) notares nuo atsakomybės. Kasatoriaus vertinimu, teismai nepagrįstai pripažino jo veiksmus dideliu neatsargumu, taigi be pagrindo taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį ir sumažino jam atlygintinos žalos dydį 20 proc.

4. Dėl notarės V. S.-M. neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio neteisingo vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad įgaliojimą tvirtinusi notarė neišsiaiškino įgaliotojos tikrosios valios ir netiksliai bei neaiškiai suformulavo įgaliojimo tekstą, pagrįstai konstatavo neteisėtus notarės veiksmus, tačiau padarė klaidingą išvadą, jog šie veiksmai teisine prasme pernelyg nutolę nuo kasatoriui atsiradusios žalos, kad būtų galima taikyti notarei civilinę atsakomybę. Kasatoriaus įsitikinimu, akivaizdu, kad jeigu notarės V. S.-M. patvirtintame įgaliojime būtų buvusi aiškiai ir konkrečiai nurodyta įgaliotojos valia įkeisti butą tik jos ar įgaliotinio prievolių įvykdymui užtikrinti, įgaliotinis nebūtų turėjęs galimybės pasinaudoti įgaliojimo turinio trūkumais, o kiti asmenys (kasatorius, įkeitimo sandorį tvirtinusi notarė ir kt.) – suklysti dėl įgaliojimo turinio. Taigi, jeigu įgaliojimą tvirtinusi notarė būtų tinkamai atlikusi savo pareigas ir nepadariusi neteisėtų veiksmų, kasatorius nebūtų patyręs žalos. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad notarės V. S.-M. veiksmus turėjo papildomai įvertinti įkeitimo sandorį tvirtinusi notarė ir kad įgaliojimas pripažintas negaliojančiu ne kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų, o kaip sudarytas dėl apgaulės, kasatoriaus vertinimu, nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo, nes įkeitimo sandorį tvirtinusi notarė niekaip negalėjo nustatyti A. R. apgaulės įgaliojimo išdavimo jam metu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad neteisėti ir kalti notarės V. S.-M. veiksmai buvo pirminė ir būtina sąlyga neteisėtiems sandoriams sudaryti ir dėl šių – kasatoriaus žalai atsirasti.

Pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, nurodydama, kad palaiko kasatoriaus poziciją, prašo tenkinti kasacinį skundą.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovės notarės V. S.-M., L. J. ir trečiasis asmuo L. T. prašo skundą atmesti.

Atsakovės notarės V. S.-M. atsiliepime nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Kasatorius neturi nei materialiojo, nei procesinio teisinio suinteresuotumo reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo šioje byloje. 50 000 Lt kreditas S. V. buvo suteiktas valstybės lėšomis. Iš 1999 m. rugsėjo 30 d. Pavedimo sutarties 1.2, 5.2 punktų matyti, kad kasatorius negalėjo savo nuožiūra suteikti kredito, taip pat kreditas galėjo būti grąžintas tikrajam kreditoriui – Žemės ūkio ministerijai. Pagal Pavedimo sutarties 3.3 punktą už šioje sutartyje nustatytų veiksmų atlikimą kasatorius turėjo teisę gauti atlygį. Įsipareigojimų neįvykdymo riziką taip pat prisiėmė Lietuvos valstybė. Skolininkams neturint galimybių grąžinti paskolas, dėl jų spręsdavo valstybė – nurašydavo kaip beviltiškas skolas, perimdavo savo žinion ir pan. Pavedimo sutarties 2.1 punkto 2 dalyje nurodyta, kad bankas neatsako už paskolų gavėjų prievolių vykdymą; bankas perveda ministerijai lėšas tik po to, kai paskolų gavėjai sumoka apskaičiuotas palūkanas ir sugrąžina suteiktas paskolas. Materialinį teisinį suinteresuotumą žalos atlyginimu galinti turėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Žemės ūkio ministerijos, dalyvauja byloje kaip trečiasis asmuo, tačiau savarankiško reikalavimo nepareiškė. Pavedimo sutarties 2.1 punkte kasatoriui suteikta įgaliojimų atlikti tam tikrus veiksmus, tarp jų – ir juridinius, ministerijos vardu bei sąskaita, tačiau šių pagrindu kasatorius gali veikti tik kaip ieškovo atstovas, o ne kaip ieškovas. Pagal Pavedimo sutarties 3.4 punktą kasatorius santykiuose su paskolų gavėjais turi visas įstatymuose ir sutartyse su paskolų gavėjais bei trečiaisiais asmenimis, užtikrinusiais paskolų gavėjų prievolių įvykdymą, nustatytas kreditoriaus (įkaito turėtojo) teises. Taigi Pavedimo sutartyje bankui suteiktą įgaliojimų išieškoti paskolas ir palūkanas, tačiau nesuteikta įgaliojimų pareikšti ieškinius notarams ir kitiems asmenims dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad kasatorius nėra tinkamas ieškovas šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo Pavedimo sutarties pagrindu susiklosčiusius kasatoriaus ir valstybės santykius kaip paskolos teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino kasatorių kaip veikiantį pagal įgaliojimą, tačiau neleistinai plečiamai aiškino bankui suteiktus įgaliojimus ir nepagrįstai sutapatino jį, atstovą, su ieškovu. Bylos duomenimis, kasatorius nėra grąžinęs valstybei paskolos, suteiktos S. V., todėl nėra patyręs žalos. Banko nuostoliais galėtų būti pripažintas nebent jo negautas atlygis, kurį jis turėjo teisę gauti pagal Pavedimo sutarties 3.3 punktą už šios sutarties vykdymą.

2. Kasaciniame skunde nedėstoma išsamių teisinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl notarės V. S.-M. veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio nebuvimo.

3. Apie teisės pažeidimą – galimybės nukreipti negrąžinamos paskolos išieškojimą į įkeistą turtą praradimą – kasatoriui tapo žinoma Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2003 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-1012/2003. Šį faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad dar 2004 m. kasatorius kreipėsi į notares, prašydamas atlyginti žalą. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl ieškinio senaties termino pradžios 2006 m. gruodžio 7 d., kai antstolė surašė išieškojimo negalimumo aktą, nes išieškojimas iš S. V. ir šiandien yra galimas bei tebevyksta. Taigi bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškinio senaties termino taikymo klausimą, nepadarė kasatoriaus nurodomų teisės pažeidimų.

Atsakovės notarės L. J. atsiliepimas iš esmės grindžiamas argumentais, kad: ieškovo kasaciniame skunde keliami fakto klausimai, susiję su bylos faktinių duomenų ir joje nustatytų aplinkybių įvertinimu iš naujo, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas; kasaciniame skunde cituojama teismų praktika dėl notaro civilinės atsakomybės susijusi su notarinių veiksmų fiziniams asmenims, kurių teisės žinios dažnai labai elementarios, atlikimu, tuo tarpu kasatoriui, vykdančiam banko veiklą, taip pat, kaip ir notarui, keliami jo teikiamų paskolų bei sudaromų įkeitimo sandorių teisėtumo užtikrinimo reikalavimas; taigi bankas pats, kaip profesionalas, atsakingas už skolinimą.

Trečiojo asmens L. T. atsiliepime teigiama, kad:

1. Kasatorius AB DNB bankas nėra tinkamas ieškovas šioje byloje. Paskolą S. V. suteikė ne bankas, o Lietuvos valstybė. Dėl to, jeigu nuostolių ir padaryta, jie padaryti valstybei, o ne kasatoriui. 1999 m. rugsėjo 30 d. Pavedimo sutartyje kasatoriui pavesta atstovauti Žemės ūkio ministerijai santykiuose su paskolų gavėjais (ūkininkais), o ne su trečiaisiais asmenimis, todėl kasatorius neturėjo teisės, remdamasis šia sutartimi, kreiptis su ieškiniu, juolab grindžiamu delikto pagrindu, į teismą.

2. Apeliacinės instancijos teismo pagrįstai pripažinta, kad kasatorius, nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutarties priėmimo žinojęs, jog ginčo paskola negali būti išieškota iš įkeisto turto, tačiau ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo teismui pateikęs tik 2008 m. sausio 24 d., praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Draudimas peržengti kasacinio skundo ribas nereiškia, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, turi nagrinėti tik kasaciniame skunde nurodytus teisinius argumentus. Kasacinio teismo rėmimasis teismų byloje nustatytais faktais ir teisiniais argumentais, nenurodytais kasaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į kasacinį skundą, nelaikomas išėjimu už kasacinio skundo ribų. Taigi bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas lemia kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą byloje dalyvaujančių asmenų nurodyti kasacijos pagrindą sudarantys teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. J. K., Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-453/2011).

Nagrinėjamoje byloje kasacinis skundas paduotas ieškovo. Atsakovė notarė V. S.-M. ir trečiasis asmuo L. T. pateikė atsiliepimus į kasacinį skundą, juose nurodo nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, taip pat motyvus dėl teismų išvados, kad ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti žalą, patirtą netekus galimybės susigrąžinti S. V. suteiktą paskolą, neteisėtumo. Vertindama, kad šie atsakovės ir trečiojo asmens atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai taip pat teisiškai reikšmingi bylai teisingai išnagrinėti, teisėjų kolegija nurodo, jog kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje – kasacinio skundo teisiniai argumentai, kuriais keliami teisės normų, susijusių su ieškinio senaties termino pradžia, atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės pobūdžiu bei jos taikymu, aiškinimo ir taikymo klausimai (ieškinio senaties klausimu, lemsiančiu, ar bus analizuojami kiti kasacinio skundo argumentai, pasisakytina pirmiausia), taip pat atsakovės ir trečiojo asmens atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, tarp jų – ir tie, kuriais ginčijamos teismų išvados dėl ieškovo teisės reikalauti šioje byloje žalos atlyginimo.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios reikalavimui atlyginti žalą, patirtą netekus galimybės išieškoti paskolą iš jos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsni). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Kirsnė“ v. UAB,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. B. V. v. T. M., UAB „Vartų technika“, bylos Nr. 3K-3-137/2009).

Ieškovo (kasatoriaus) šioje byloje pareikštam reikalavimui atlyginti žalą, patirtą netekus galimybės išieškoti paskolą iš jos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto, taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuota, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti nurodytą žalą pareikšti. Teismas sprendė, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę – galimybės nukreipti negrąžinamos paskolos išieškojimą į įkeistą turtą praradimą – sužinojo 2003 m. spalio 29 d. (o ne 2001 m. spalio 11 d., kaip kad nurodoma kasaciniame skunde), kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje L. T. v. AB Lietuvos žemės ūkio bankas, A. R., S. V., bylos Nr. 3K-3-1012/2003, kuria, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį, buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti ieškinį dėl įgaliojimo ir turto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančiais. Kadangi ieškovas, turėdamas teisę išieškoti skolą iš įkeisto L. T. turto, galėjo ją įgyvendinti, nepriklausomai nuo to, buvo galimybė išieškoti iš skolininko S. V. kito turimo turto ar ne, tai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, faktas, kad ieškovas neteko galimybės nukreipti skolininko negrąžinamos paskolos išieškojimą į įkeistą turtą, ir buvo pagrindas teikti teismui ieškinį.

Kasatorius ginčija šias teismo išvadas, teigdamas, kad jo teisė pareikšti ieškinį atsirado tik išnaudojus visas galimybes priverstinai išieškoti skolą iš skolininko S. V. Kadangi ši aplinkybė (kartu žalos faktas ir dydis) paaiškėjo tik antstolei 2006 m. gruodžio 7 d. surašius išieškojimo negalimumo aktą, tai CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas reikalavimui atlyginti ieškinyje nurodomą žalą pareikšti skaičiuotinas nuo 2006 m. gruodžio 7 d., kaip kad teisingai spręsta pirmosios instancijos teismo.

Dėl šio kasatoriaus argumento teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad jam pagrįsti klaidingai remiamasi nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje AB Lietuvos žemės ūkio bankas v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-1353/2001, ir joje neva esantį išaiškinimą, jog, norint konstatuoti nuostolius dėl pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymo, reikia nustatyti, jog visos skolos priverstinio išieškojimo iš pagrindinio skolininko galimybės išnaudotos ir tai patvirtinančios procedūros baigtos. Pirma, šioje nutartyje nepateikta tokio išaiškinimo. Antra, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, grindžiant kasacinį skundą CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu kasacijos pagrindu, galima remtis tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėstomais išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. F. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-9/2006; kt.). Nagrinėjama byla savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skirtinga nuo bylos, kurioje priimta kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, todėl ir dėl šios priežasties šia nutartimi nesivadovautina kaip aktualia teismų praktika, sprendžiant dėl teisės į ieškinį šioje byloje atsiradimo momento. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, nukrypo nuo neva suformuotos teismų praktikos, kad reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo iš trečiųjų asmenų galima tik išnaudojus visas skolos išieškojimo iš pagrindinio skolininko galimybes.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ieškinio senaties taikymo klausimas (t. y. nuo kurio momento skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia) reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo, prašant jį priteisti iš žalą padariusių asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų buvo pripažinti negaliojančiais įgaliojimas ir šio pagrindu sudarytas turto įkeitimo sandoris, pareikšti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog ieškovas apie savo pažeistą teisę – negrąžinamos paskolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą negalimumą – sužinojo 2003 m. spalio 29 d., kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2003, iš esmės teisingai sprendė dėl ieškinio senaties termino šiuo konkrečiu atveju pradžios momento.

Savo teises hipotekos kreditorius įgyvendina kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduodamas iš viešųjų varžytynių, o gautais pinigais – visiškai atlyginta jam priklausanti suma (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeisto daikto vertės (CK 4.219 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, skolininkui neįvykdžius įkeitimu (hipoteka) užtikrintos prievolės, kreditorius įgyja teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, ir tik tuo atveju, kai, pardavus įkeistą turtą, gautos sumos neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis gali reikalauti jų patenkinimo bendra tvarka iš skolininko kito, t. y. neįkeisto, turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008).

Sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų ieškovo šioje byloje pareikštam reikalavimui taikymo, atsižvelgtina ir į teisinio santykio, iš kurio kilo nagrinėjamas ginčas, specifiką. Minėta, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovų turtinę žalą, padarytą dėl to, jog dėl neteisėtų atsakovų veiksmų jis neteko galimybės išieškoti paskolą iš jos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto. Turtine žala ieškovas laiko pagal pripažintą negaliojančiu įkeitimo sandorį buvusio įkeisto buto vertę, kurią jis būtų galėjęs gauti iš priverstinio jo pardavimo. Ieškovui pareiškus tokio pobūdžio reikalavimą, ieškinio senaties termino pradžia dėl jo nustatytina pagal paaiškėjimo, kad iš įkeisto (o ne viso skolininko turimo) turto prievolė nebus (visiškai ar iš dalies) įvykdyta, momentą. Atsižvelgiant į tai, taip pat į pirmiau aptartą kreditoriaus – įkaito turėtojo – specifinę teisinę padėtį ir jo teisių įgyvendinimo reglamentavimą, pripažintina, kad ieškinio senaties terminas ieškovo teisei (iš įkeisto turto pardavimo gautais pinigais padengti negrąžintą skolą) ginti tokiu, kaip nagrinėjamos bylos situacija, atveju (reikalaujant atlyginti žalą iš kaltų dėl turto įkeitimo neteisėtumo asmenų) prasidėjo ne nuo to momento, kada jam tapo žinoma apie visų skolos priverstinio išieškojimo iš skolininko galimybių išnaudojimą (kaip kad teigiama kasaciniame skunde), o nuo tos dienos, kada paaiškėjo, jog jo reikalavimai negali būti patenkinami iš skolos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto, nesvarbu, buvo (yra) galimybė išieškoti iš skolininko paskolą bei kitas su ja susijusias sumas iš jo kito, t. y. neįkeisto, turto ar ne.

Remdamasi, tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad jo teisė pareikšti ieškinį atsirado tik išnaudojus visas galimybes priverstinai išieškoti skolą iš skolininko S. V. Aptartas kasatoriaus argumentas galėtų būti reikšmingas teismui sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Ieškovo reikalavimų patenkinimo iš įkeisto turto negalimumo aplinkybė paaiškėjo ir tapo jam žinoma (CK 1.127 straipsnio 1 dalis) 2003 m. spalio 29 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2003, kurioje jis, tuo metu – AB Žemės ūkio bankas, dalyvavo kaip atsakovas. Ieškinys pateiktas 2008 m. sausio 24 d., taigi praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų senaties terminą ieškiniui pareikšti. Atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, todėl ieškinys atmestinas CK 1.131 straipsnio pagrindu. Tai pagrįstai konstatavo bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti šio teismo sprendimą dėl ieškinio senaties termino ieškovo pareikštam reikalavimui taikymo.

Tai konstatavus, kasacinio skundo argumentai, kuriais keliami teisės normų, susijusių su atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės pobūdžiu bei jos taikymu, aiškinimo ir taikymo klausimai, neanalizuotini ir dėl jų šioje nutartyje nepasisakytina.

Dėl ieškovo teisės reikalauti atlyginti žalą

Civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas reikalavimas). Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės (atvejai, kai šalys civiliniame procese nėra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės yra tada, kai, pavyzdžiui, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ieškinys pagal CPK 49 straipsnį pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir pan.). Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2007). Teismui sprendžiant klausimą dėl konkretaus asmens procesinės padėties – ieškovo ar atsakovo – tinkamumo, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialiojo teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialiojo teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi reikalavimo teisę ir kuris – pareigą pagal ją atsakyti. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi reikalavimo teisės (netinkamas ieškovas) ir (ar) pareigos pagal ją atsakyti (netinkamas atsakovas), nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą ieškovą ir (ar) atsakovą byloje. Tokiais atvejais pagal CPK 45 straipsnį teismas gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu.

Pirmiau nurodytų teisės normų ir išdėstytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas; šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, jog būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą; įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, valstybės ar savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikši ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Taigi pagal šias proceso teisės normas teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Jose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vizbarų žuvininkystė“ v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr. 3K-3-252/2009). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, yra konstatavęs, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006).

Ieškovas šioje byloje, teigdamas, kad dėl neteisėtų atsakovų veiksmų (notarės V. S.-M. neteisėto įgaliojimo patvirtinimo, įgaliotinio A. R. pagal šį veikimo ir notarės L. J. neteisėtos turto įkeitimo sutarties patvirtinimo) patyrė žalos – neteko galimybės patenkinti savo reikalavimą susigrąžinti S. V. valstybei priklausančiomis lėšomis suteiktą paskolą iš šios prievolės įvykdymui užtikrinti įkeisto buto vertės, prašė priteisti iš atsakovų kaip šios žalos atlyginimą visą likusios neišieškotos ir iki šiol S. V. negrąžintos paskolos sumą. Patirta turtine žala ieškovas, minėta, nurodo pagal pripažintą negaliojančiu įkeitimo sandorį buvusio įkeisto buto vertę, kurią jis būtų galėjęs gauti iš priverstinio jo pardavimo ir kurios, jo teigimu, butų užtekę visai skolininko S. V. negrąžintai skolai padengti. Atsižvelgiant į ieškovo pareikštą reikalavimą, jo pasirinktą nurodomų kaip pažeistų teisių gynimo būdą ir faktus, kuriais jis grindžia savo reikalavimą atsakovams, materialusis teisinis santykis, iš kurio kilęs nagrinėjamas ginčas, kvalifikuotinas deliktinės civilinės atsakomybės teisiniu santykiu. Šis apibrėžiamas kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Kreditorius deliktinėje prievolėje yra asmuo, kuriam padaryta žalos – jis neteko turto arba šis buvo sužalotas, turėjo išlaidų ar negavo pajamų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą asmenų procesinio subjektiškumo reglamentavimą ir materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kilęs ginčas, pobūdį, šioje byloje konstatuoja, kad teisę reikšti reikalavimą atlyginti padarytą žalą turi pats žalos patyręs asmuo (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

S. V. paskola (kuriai susigrąžinti iš įkeisto turto praradęs galimybę teigia patyręs žalos AB DNB bankas), kaip nustatyta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų, o kasacinis teismas yra saistomas šių teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), buvo suteikta valstybės nurodymu ir iš jai priklausančių, o AB DNB banko pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, taip pat jo ir Žemės ūkio ministerijos 1999 m. rugsėjo 30 d. sudarytą Pavedimo sutartį Nr. 330 (tik) administruojamų lėšų. Šios aplinkybės šalių neginčijamos. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, apskųstame sprendime nurodydamas dėl nuostolių, kuriuos dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo patiria valstybės iš tam numatytų lėšų formuojami Paramos žemės ūkiui ir Ūkininkų rėmimo fondai, taip pat vertindamas, kad ieškovas nepateikė duomenų priteistos sumos išieškojimo iš skolininko S. V. negalimumui pagrįsti, priešingai – turi tokią galimybę, tačiau ja nesinaudoja, iš esmės pripažino, jog kasatorius nepatyrė ieškinyje nurodomos žalos.

Pagal bylos duomenis, paskolų sutartys su paskolų gavėjais, kuriems per banką iš Paramos žemės ūkiui fondo lėšų, priklausančių Lietuvos valstybei, buvo teikiamos lengvatinės paskolos, buvo sudaromos AB DNB banko. Šiam, kaip paskolos davėjui pagal paskolos sutartį, taip pat buvo priteista S. V. negrąžinta paskola, nors šiuose paskolos teisiniuose santykiuose pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą bei Pavedimo sutartį bankas turėjo veikti kaip valstybės, kuriai priklausė ir turėjo būti grąžintos, tiesiogiai (Pavedimo sutarties 5.2 punktas) ar per banką, ūkininkams skolinamos lėšos, atstovas, už Pavedimo sutartyje nurodytų juridinių ir kitų veiksmų atlikimą Žemės ūkio ministerijos vardu bei sąskaita (Pavedimo sutarties 2.1 punktas) turėjęs teisę gauti nustatyto dydžio atlygį (Pavedimo sutarties 3.3 punktas). Aplinkybė, kad ieškovui iš S. V. buvo priteista paskola remiantis šalių sudaryta sutartimi, nesaisto šią bylą nagrinėjančio teismo, nes joje reikalavimai pareikšti kitu – delikto – pagrindu, todėl nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar ieškovas yra dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patyręs žalos asmuo. Pavedimo sutarties turinys, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, neteikia pagrindo išvadai, kad pirmiau aptarta AB DNB banko, kaip valstybės atstovo administruojant jos lėšomis per jį paskolų gavėjams teiktas paskolas, teisinė padėtis suteikė jam teisę kreiptis savo vardu į teismą su ieškiniu dėl žalos, patirtos netekus galimybės jų susigrąžinti, atlyginimo. Juolab kad pagal Pavedimo sutarties 2.1 punktą jis neatsakingas už paskolų gavėjų prievolių vykdymą ir perveda Žemės ūkio ministerijai lėšas tik po to, kai paskolų gavėjai sumoka apskaičiuotas palūkanas bei susigrąžina suteiktas paskolas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju AB DNB bankas, paskolinęs valstybei priklausančius ir jai grąžintinus pinigus, nėra materialiųjų deliktinių teisinių santykių, iš kurių kildina savo reikalavimą, šalis. Atsižvelgiant į tai, nepripažintina, kad AB DNB bankas įrodė, jog turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko – ieškinyje nurodomos turtinės žalos atlyginimo, nes šios žalos pagal ieškinyje nurodomas aplinkybes ir bylos faktinius duomenis nėra patyręs. Taigi nenustatyta pagrindo jo, kaip banko, subjektinių teisių ir (ar) įstatymų saugomų interesų pažeidimui konstatuoti, kartu – teigti, jog egzistuoja poreikis ir banko teisė reikalauti šiuos ginti. AB DNB banko pateiktu ieškiniu ginčas yra keliamas dėl valstybės teisių gynimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pinigų, paskolintų S. V., savininkė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Žemės ūkio ministerijos, byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, apie teisme nagrinėjamą ginčą žinojo, taigi turėjo teisę naudotis visomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir pareikšti savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, jeigu būtų maniusi esant tai reikalinga, tačiau to nepadarė, be to, nurodė, jog AB DNB bankas yra tinkamas ieškovas pagal šioje byloje pareikštą reikalavimą. Kita vertus, nei ši aplinkybė, nei trečiajam asmeniui Lietuvos valstybei šioje byloje atstovaujančios Žemės ūkio ministerijos pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo išdėstyti argumentai dėl kasatoriaus teisės pareikšti ieškinį turėjimo šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes jie nesudaro pagrindo daryti išvadą apie reikalavimo teisės perleidimą ieškovui.

Dėl išdėstytų argumentų AB DNB banko ieškinys turėjo būti atmestas taikant vien tik CPK 5 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, negali būti tenkinamas ir jo pateiktas kasacinis skundas, kuriuo prašoma tenkinti teismų atmestus ieškinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria spręsta atmesti ieškinį, paliktina nepakeista, tačiau kitais, šioje nutartyje išdėstytais, teisiniais argumentais.

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, jog apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovo reikalavimai atmestini dėl ieškinio senaties termino jiems pareikšti pasibaigimo (CK 1.131 straipsnio pagrindu), taip pat dėl to, kad ieškovas nepateikė pakankamai duomenų išvadai, jog suteikta paskola negali būti išieškota iš skolininko S. V., pagrįsti, t. y. iš esmės neįrodė patyręs žalos, sprendė, kad nebuvo pagrindo AB DNB banko šioje byloje pareikštam ieškiniui tenkinti, tačiau, atsižvelgęs į tai, jog atsakovo A. R. apeliacinis skundas, kuriuo buvo skųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas (taip pat jo dalis dėl 30 399,03 Lt žalos atlyginimo iš jo ieškovui priteisimo), nebuvo priimtas, ir nurodęs, kad, viešajam interesui nereikalaujant ginti fizinio asmens turtinių teisių, nėra pagrindo viršyti atsakovės L. J. pateikto apeliacinio skundo ribas, panaikino tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria žalos atlyginimas priteistas ieškovui iš šios atsakovės.

Šioje byloje aktualu tai, kad AB DNB bankas, teigdamas, jog dėl neteisėtų, tarpusavyje susijusių visų atsakovų veiksmų (notarės V. S.-M. neteisėto įgaliojimo patvirtinimo, įgaliotinio A. R. pagal šį veikimo ir notarės L. J. neteisėtos turto įkeitimo sutarties patvirtinimo) netekęs galimybės susigrąžinti S. V. suteiktą paskolą iš šios prievolės įvykdymui užtikrinti įkeisto buto vertės, patyrė nuostolių, prašė priteisti bendrai iš visų atsakovų kaip šių nuostolių atlyginimą visą likusios neišieškotos ir iki šiol S. V. negrąžintos paskolos sumą. Iš šiuo AB DNB banko pareikštu materialiuoju teisiniu reikalavimu kildinamos deliktinės civilinės atsakomybės prievolės (bendros pareigos, nesvarbu solidariai ar tam tikromis, savo apimtimi, be kita ko, viena nuo kitos priklausančiomis, dalimis, atlyginti reikalaujamą žalą) atsirado jos šalių (šiuo atveju – atsakovų) CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas privalomas procesinis bendrininkavimas. Jį lemia materialieji teisiniai santykiai, iš kurių kilo nagrinėjamas ginčas.

Be to, pirmiau išdėstytais argumentais pripažinta, kad AB DNB bankas neturi teisės reikalauti ieškinyje nurodomos žalos atlyginimo, nes neįrodė savo kaip banko teisių, netekus galimybės susigrąžinti per jį valstybės lėšomis S. V. suteiktą paskolą, pažeidimo. Vienas iš civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (CPK 2 straipsnis). Siekiant šio tikslo ir kartu užtikrinant asmens teisę į tinkamą teismo procesą CPK įtvirtintos normos dėl asmenų procesinio subjektiškumo reglamentavimo, tarp jų – nagrinėjamoje byloje aktualios su asmens procesinės padėties tinkamumo nustatymu, taip pat privalomuoju procesiniu bendrininkavimu ir jo lemiamais teisiniais padariniais susijusios nuostatos. Šiomis normomis šalims užtikrinama, kad teisminė gynyba bus suteikta asmeniui, kuriam iš tikrųjų priklauso reikalavimo teisė, o pagal pareikštą reikalavimą atsakys tas, kuris tikrai tokią pareigą turi, taigi šių normų laikymasis yra ir asmens teisės į tinkamą procesą garantija. Šis civilinio proceso teisės principas atitinka ne tik atskirų subjektų, bet ir visos visuomenės interesus, todėl viešasis interesas civilinėje teisėje taip pat saugomas nustatant ir civiliniame procese įgyvendinant teismo pareigą rūpintis tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu, sprendžiant ginčus taip, kad tos pačios faktinės ir teisinės situacijos įsiteisėjusiais teismo sprendimais nebūtų vertinamos skirtingai.

Minėta, kad kasacinis teismas peržiūri apskųstą teismo procesinį sprendimą pagal bylos šalių suformuluotą kasacinio nagrinėjimo dalyką ir ribas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau turi teisę jas peržengti, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus kasacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija, vertindama, kad asmenų procesinį subjektiškumą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimas ir vienodas teisės normų taikymas tapačiomis faktinėmis bei teisinėmis situacijomis, kaip asmens teisės į tinkamą procesą garantijos, yra visuotinai svarbūs, ir, be to, atsižvelgdama į: 1) pirmiau išdėstytus motyvus, kuriais spręsta dėl privalomo procesinio bendrininkavimo šioje byloje fakto, lėmusio tai, kad atsakovės L. J. apeliacija (kartu pagal jos apeliacinio skundo argumentus teismo padarytų išvadų dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir ieškovo tvirtinimo, jog patyrė ieškinyje nurodomos žalos, neįrodytumo teisiniai padariniai – sprendimas, kad nebuvo pagrindo AB DNB banko šioje byloje pareikštam ieškiniui tenkinti) turėjo įtakos ir kito bendrininko – atsakovo A. R. teisinei padėčiai; 2) bylos duomenis, tarp jų – susijusius su tuo, kad atsakovas A. R. teikė apeliacinį skundą, kuriame buvo teigta dėl ieškinio senaties termino praleidimo, taip pat AB DNB banko kaip netinkamo ieškovo; 3) teismų priimtų procesinių sprendimų turinį, be kita ko, apeliacinės instancijos teismo argumentus, kuriais, esant privalomam procesiniam bendrininkavimui, iš esmės nepagrįstai spręsta nevertinti dėl atsakovo A. R. priimtos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas, nes, jų neperžengus, būtų pažeistas viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Konstatavus, kad atsakovus šioje byloje sieja privalomo procesinio bendrininkavimo teisinis santykis, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pagal atsakovės L. J. apeliacinį skundą buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka dėl visų atsakovų, taip pat – A. R., nors jo apeliacinį skundą ir buvo atsisakyta priimti. Atitinkamai bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka proceso baigtis – teismo sprendimas, kad nebuvo pagrindo AB DNB banko šioje byloje pareikštam ieškiniui tenkinti (nes jis pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, be to, neįrodytas patirtos žalos, kartu – subjektinės teisės pažeidimo faktas), turi įtakos ir šio atsakovo teisėms, pareigoms bei interesams. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs pagrindo tenkinti byloje pareikštus reikalavimus nebuvimą, nepagrįstai, pažeisdamas proceso teisės normas, sprendė atmesti ieškinį tik dėl vieno iš atsakomybės bendrininkų – atsakovės L. J. ir netaikė šių teisinių padarinių dėl kito iš jų – atsakovo A. R., panaikindamas ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria žalos atlyginimas priteistas ieškovui iš šio atsakovo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovui A. R. pareikštų reikalavimų keistina – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria spręsta priteisti iš atsakovo A. R. žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas, naikintina ir ši AB DNB banko ieškinio dalis atmestina. Priimdama tokį sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad jis priimamas CPK 353 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, todėl CPK 353 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas priimti dėl kasatoriaus blogesnį sprendimą, negu yra skundžiamas procesinis sprendimas, jeigu jį skundžia viena iš šalių, nagrinėjamoje byloje nepažeidžiamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui pakeitus teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis): valstybei iš ieškovo AB DNB banko priteista 117,70 Lt pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme suma padidintina iki 342 Lt; trečiajam asmeniui L. T. iš ieškovo priteista 100 Lt atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų suma padidintina iki 500 Lt.

Iš ieškovo taip pat priteistina valstybei 229,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. gruodžio 23 d. pažyma; CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 6 d. sprendimo dalis dėl 30 399,03 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, 3555,04 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui AB DNB bankui bei 191,52 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo valstybei iš atsakovo A. R.priteisimo, ir šią ieškinio dalį atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo dalį, kuria valstybei iš ieškovo AB DNB banko priteista bylinėjimosi išlaidų suma padidinta iki 117,70 Lt, ir šią sumą padidinti iki 342 Lt.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 6 d. sprendimo dalis dėl 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui L. T. iš ieškovo AB DNB banko priteisimo, ir šią bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą padidinti iki 500 Lt.

Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti valstybei iš ieškovo AB DNB banko (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 229,35 Lt (du šimtus dvidešimt devynis litus 35 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Algis Norkūnas

Pranas Žeimys