Dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis

Civilinė byla Nr. 3K-3-560/2011

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-25128-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys D. P. ir M. P., dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl gyvenamosios patalpos laikymo socialiniu būstu ir su tuo susijusių nuomos sutarties sąlygų galiojimo bei vykdymo.

Ieškovei D. K. 1982 m. birželio 24 d. Panemunės r. VK išduotu orderiu Nr. 232 suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovei 1988 m. rugsėjo 7 d. nutraukus santuoką, Kauno miesto valdybos 1999 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 1048 nutarta ieškovei D. K. ir jos buvusiam sutuoktiniui V. K. pakeisti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Remdamiesi šiuo sprendimu, SĮ „Panemunės butų ūkis“ ir V. K. 1999 m. spalio 14 d. sudarė Gyvenamosios patalpos nuomos tipinę sutartį, kuria V. K. išnuomota 22,18 kv. m ploto patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Ieškovė D. K. ir atsakovas Kauno miesto savivaldybė 2004 m. kovo 4 d. sudarė savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 315, kuria ieškovei išnuomota 47,66 kv. m ploto gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 2.1 punkte įtvirtinta nuomininko pareiga pateikti asmens (šeimos) pajamų ir turto deklaracijas, o 8.2 punkte nustatyta, kad nuomos sutartis nutraukiama, jei nuomininko šeimos turtas ir pajamos viršija Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus dydžius. Ieškovė ir atsakovas 2005 m. balandžio 29 d. sudarė savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 435, kuria ieškovei išnuomota 69,84 kv. m ploto gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), prie ieškovei nuomojamo ploto prijungiant iškeldinto buvusio sutuoktinio gyvenamąjį plotą. Šios sutarties 2.1 ir 8.2 punktuose nustatytos tokios pat sąlygos, kaip ir 2004 m. kovo 4 d. sutartyje. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyrius 2009 m. gegužės 7 d. raštu Nr. 53-5-1492 nurodė ieškovei iki 2009 m. birželio 1 d. pateikti pajamų ir turto deklaraciją už 2008 m. bei deklaraciją pagrindžiančius dokumentus. Ieškovė 2009 m. gegužės 21 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyriui prašymą ištaisyti klaidą buto nuomos sutartyje, t. y. išbraukti sutarties 2.1 punktą. Atsakydamas į šį prašymą, Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyrius 2009 m. gruodžio 7 d. raštu nurodė ieškovei vykdyti nuomos sutartimi prisiimtas pareigas ir pateikti pajamų ir turto deklaraciją teisei į socialinį būstą nustatyti.

Ieškovė D. K. 2009 m. gruodžio 29 d. pateikė teismui ieškinį, prašydama pripažinti negaliojančiomis 2005 m. balandžio 29 d. savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 435 2.1 punkto sąlygą,,nuomininkas įsipareigoja pateikti asmens (šeimos) pajamų ir turto deklaracijas (12 paskutinių mėnesių)“ ir 8.2 punkto sąlygą,,nuomos sutartis nutraukiama, kai nuomininko šeimos turtas ir pajamos viršija dydžius, nustatytus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos“; taip pat atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą ieškiniui paduoti. Ieškovė nurodė, kad ginčo bute apsigyveno 1982 m. orderio pagrindu, susiklostė tęstiniai buto nuomos santykiai. 2004 m. ir 2005 m. nuomos sutartys buvo koreguojamos, nes atsakovo darbuotojai nurodė, jog keitėsi tipinė nuomos sutarties forma, be to, iš buto iškeldinus buvusį ieškovės sutuoktinį, pasikeitė ieškovei nuomojamo gyvenamojo būsto plotas. Ieškovė 2004 m. ir 2005 m. sutartis pasirašė jų neskaičiusi, nes pasitikėjo atsakovo darbuotojų tvirtinimu, jog sutarčių sąlygos nekeičiamos. Ieškovės teigimu, ginčijamų sutarties 2.1 ir 8.2 punktų įrašymas į naujai su ieškove sudarytą 2005 m. balandžio 29 d. nuomos sutartį pažeidžia jos teisėtus interesus bei pagrįstus lūkesčius ateityje lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą patalpą, be to, ji niekada neteikė prašymo socialiniam būstui gauti. Ieškovės nuomone, ji nepraleido senaties termino ieškiniui paduoti, nes apie ginčijamas sutarties sąlygas pirmą kartą sužinojo gavusi atsakovo 2009 m. gegužės 7 d. raštą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai ginčyti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys, 6.586 straipsnio 5 dalis), nes į teismą kreipėsi 2009 m. gruodžio 29 d., o senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2004 m. kovo 4 d., nes tą dieną pasirašyta savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 315, kurioje nurodytos ieškovės ginčijamoms sąlygoms analogiškos sutarties sąlygos. Teismo teigimu, ieškovės ginčijamoms sutarties sąlygoms suprasti teisinis išsilavinimas nėra reikalingas, nes šios sąlygos yra išdėstytos aiškiai ir suprantamai. Ieškovė sutarčių sąlygų neskaitė, jomis nesidomėjo visą įstatymo nustatytą ieškinio senaties termino laikotarpį, t. y. pati savo valia nebuvo susipažinusi su nuomos sąlygomis. Pritaikęs ieškinio senatį, teismas nevertino ieškovės reikalavimų pagrįstumo, tačiau pažymėjo, kad ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 177, 178, 183, 185 straipsniai). Teismo teigimu, ieškovės teisės ginčijamomis sutarties sąlygomis nebuvo pažeistos, nes, sudarant 2005 m. balandžio 29 d. sutartį, jau galiojo Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnio 4 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatos ir šalys privalėjo jas įtraukti į sutartį (CK 6.157 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 7 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo nuomos sutartimi buvo nuomotojo, t. y. Kauno miesto savivaldybės, sąskaita gerinamos ieškovės gyvenamosios sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog privalu vadovautis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Be to, 2004 m. kovo 4 d. nuomos sutarties sąlygos tapačios ginčijamoms, todėl, sudarius 2005 m. balandžio 29 d. sutartį, nuomininkei išliko ta pati pareiga teikti šeimos pajamų ir turto deklaracijas. Ieškovės ginčijama sutartis atitiko ne tik šalių valią, bet ir įstatymo keliamus reikalavimus (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.157 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat laikė, kad be svarbių priežasčių buvo praleistas ieškinio senaties terminas (CK 6.586 straipsnio 5 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė D. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimti naują sprendimą: atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pripažinti negaliojančiomis 2005 m. balandžio 29 d. nuomos sutarties 2.1 punkto sąlygą,,nuomininkas įsipareigoja pateikti asmens (šeimos) pajamų ir turto deklaracijas“ bei 8.2 punkto sąlygą,,nuomos sutartis nutraukiama, kai nuomininko šeimos turtas ir pajamos viršija dydžius, nustatytus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos“. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė netinkamas teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorė niekada nei raštu, nei žodžiu neprašė įtraukti jos ar jos šeimos į asmenų, socialiniam būstui gauti, sąrašą, niekada nebuvo registruota savivaldybės vykdomojoje institucijoje kaip pretenduojanti gauti socialinį būstą. Šalis siejo nuo 1982 m. susiklostę tęstiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, 2004 m. kovo 4 d. ir 2005 m. balandžio 29 d. nuomos sutartys negali būti laikomos socialinio būsto nuomos sutartimis, todėl ginčijamos sutarčių sąlygos nustatytos nepagrįstai ir neteisėtai.

2. Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes neatsižvelgė į esminę sutarties šalių nelygybę (CK 6.228 straipsnis), ieškovės išsilavinimą, atsakovo darbuotojų elgesį ir esminį ieškovės suklydimą dėl ginčo sutarties turinio (CK 1.90 straipsnis). Ieškovė nebuvo informuota, kad su ja pasirašoma socialinio būsto nuomos sutartis, tikėjosi, jog keičiama sutarties forma, o ne turinys, todėl jos valią sudarant ginčijamą sandorį lėmė neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės.

3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes apie ginčijamus sutarties punktus ir jų taikymo aplinkybes kasatorė sužinojo tik 2009 m. gegužės mėnesį gavusi atsakovo siųstą 2009 m. gegužės 7 d. raštą.

Trečiasis asmuo D. P. pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo skundą tenkinti, nurodydama tokius pat argumentus, kaip ir kasaciniame skunde.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

1. Teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ginčo butas priskirtas socialinio būsto fondui, todėl jo nuomos sąlygas ir tvarką nustato specialusis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Savivaldybė neturi kitų gyvenamųjų patalpų, kurios būtų nepriskirtos socialinio būsto fondui (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 2 straipsnio 7 dalis). Be to, imperatyviosios pirmiau nurodyto įstatymo 11 straipsnio 4 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo pasirašant 2004 m. kovo 4 d. bei 2005 m. balandžio 29 d. sutartis, todėl privalėjo būti į jas įtraukiamos (CK 6.157 straipsnis).

2. Nepagrįsti kasatorės teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nes kasatorė neįrodė, kad ginčijamos sutarties sąlygos į sutartis įrašytos prieš jos valią ar nesilaikant įstatymų.

3. Teismai pagrįstai laikė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2004 m. kovo 4 d., ir teisingai sprendė, jog kasatorė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, nes ieškinys paduotas tik 2009 m. gruodžio 29 d. Teismai taip pat pagrįstai sprendė, kad nėra priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, nes kasatorės ginčijamos sutarties sąlygos yra aiškios, kasatorė dėl jų neprieštaravo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl gyvenamosios patalpos laikymo socialiniu būstu

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybės socialinė orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Socialinės valstybės principas pripažįstamas konstitucine vertybe, o socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Viena iš valstybės socialinės funkcijos vykdymo išraiškų – socialinio būsto nuoma, kaip valstybės paramos teikimo labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams forma.

Aiškindamas socialinio būsto suteikimo teisinį reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turinčioms asmenims (šeimoms) forma. Socialinis būstas apibrėžiamas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal sąlygas, kurios nustatytos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme (toliau tekste – Paramos būstui įstatymas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-501/2009; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010). Taigi teisė į socialinį būstą atsiranda gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu, kuri sudaroma įstatyme nustatytais pagrindais ir sąlygomis.

Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarką reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos XXXI skyrius. Į šių teisės normų reglamentavimo sritį patenka ir gyvenamųjų patalpų, priklausančių valstybei ar savivaldybėms, nuomos santykiai (CK 6.575 straipsnis). Minėtos Civilinio kodekso normos nereglamentuoja savivaldybės socialinio būsto nuomos sąlygų ir tvarkos, kaip vienos iš valstybės paramos formų, nes šiuos santykius reglamentuoja Paramos būstui įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį savivaldybės socialinio būsto fondą sudaro savivaldybei nuosavybės teise priklausantys, taip pat patikėjimo teise jos valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai (ir kitos gyvenamosios patalpos), skirti nuomoti šeimoms ir asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą. Taigi, socialiniu būstu yra laikomos ne bet kokios savivaldybės gyvenamosios patalpos, o tik tos, kurios yra skirtos nuomoti asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus kriterijus (Paramos būstui įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina tai, kad asmenų teisės į būstą teisinis reglamentavimas istoriškai keitėsi. Byloje yra nustatyta, kad kasatorė ginčo bute apsigyveno 1982 metais. Tuo metu šis butas priklausė valstybiniam butų fondui ir buvo Kauno miesto savivaldybės žinioje. Asmenų, kuriems reikėjo gerinti buto sąlygas, teises gauti naudotis gyvenamąja patalpa, priklausiusia valstybiniam butų fondui, reglamentavo 1964 m. Civilinis kodeksas ir Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuostatai, galioję iki 1992 m. birželio 1 d. Šiuose teisės aktuose nustatyta, kad asmenys, kuriems reikia gerinti buto sąlygas, turi teisę gauti naudotis gyvenamąja patalpa valstybinio butų fondo namuose tik įstatymo nustatyta tvarka. Tokie asmenys turėjo būti įtraukti į atitinkamą įskaitą, o gyvenamosios patalpos buvo suteikiamos pagal eilę. Šio fondo gyvenamosios patalpos paprastai buvo išnuomojamos neribojant nuomos santykių jokiu terminu, sutarties galiojimas nebuvo siejamas su asmens turtine padėtimi. 1991 m. birželio 30 d. įsigaliojęs Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pardavimo tvarką nuomininkams, pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn nuomojamas patalpas, tačiau nenustatė pareigos būtinai šias patalpas pirkti (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis). Asmenų, kurie Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka nuomojamų butų nuosavybėn neįgijo, teisinis statusas nepakito, jie ir toliau išliko gyvenamųjų patalpų nuomininkai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog vien ta aplinkybė, kad butas priklauso savivaldybei, savaime nereiškia, jog toks būstas turi socialinio būsto statusą, o jame gyvenantiems nuomininkams taikomos socialinio būsto nuomos sąlygos. Jau minėta, kad socialinio būsto nuomininkais gali būti tik tie asmenys, kurie atitinka Paramos būstui įstatyme nustatytus kriterijus. Taigi tam, kad gyvenamoji patalpa būtų laikoma socialiniu būstu, turi būti nustatyta teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma: 1) gyvenamosios patalpos nuosavybės teise priklausymas savivaldybei arba šių patalpų valdymas patikėjimo teise; 2) patalpos turi būti skirtos nuomoti šeimoms ir asmenims, turintiems mažas pajamas pagal įstatymo nustatytas sąlygas ir nuomojamoms būtent tokį statusą atitinkantiems asmenims ir kt.

Paramos būstui įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su savivaldybės socialinio būsto nuomininkais sudaroma vadovaujantis Civiliniu kodeksu. Kartu šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatytos privalomos nuomos sutarties sąlygos, kurios turi būti socialinio būsto nuomos sutartyje, t. y. kad socialinio būsto nuomininkas privalo kas treji metai Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas už vienus metus, kad socialinio būsto nuomininko (jo šeimos nario) deklaruotam turtui ar gautoms pajamoms viršijant dydžius, nustatytus pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas, nuomos sutartis nutraukiama nuomos sutartyje nustatyta tvarka. Nurodytos privalomosios socialinio būsto nuomos sutarties sąlygos atspindi valstybės paramos, teikiamos mažas pajamas turintiems asmenims, paskirtį – suteikia galimybę išsinuomoti lengvatinėmis sąlygomis savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas. Nuomos mokesčio mokėjimas už naudojimąsi gyvenamosiomis patalpomis yra viena iš esminių nuomos sutarties sąlygų. Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka yra nustatyta Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 (2011 m. rugpjūčio 17 d. Vyriausybės nutarimo Nr.906 redakcija). Šiuo nutarimu yra patvirtinta bendra visų valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka. To paties nutarimo 2.1 punktu yra nustatyta, kad socialinio būsto nuomininkams ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas, taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Tokia lengvata įvardyti asmenys gali pasinaudoti savivaldybės vykdomajai institucijai pateikę prašymą ir duomenis apie turimą turtą bei gautas pajamas (Paramos būstui įstatymo 10 straipsnio 2 dalis). Taigi, teisė nuomoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis (mokant sumažintą nuomos mokestį) priklauso nuo įstatyme nustatytų sąlygų, susijusių su asmens turtine padėtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartas teisinis reglamentavimas duoda pagrindą išvadai, jog savivaldybėms priklausančios gyvenamosios patalpos nėra nuomojamos vien tik kaip socialinis būstas. Keičiantis gyvenamųjų patalpų suteikimą bei nuomos santykius reglamentuojantiems įstatymams nebuvo priimti teisės aktai, kurie savaime būtų pakeitę savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sąlygas taip, kad nuomininko teisių turinys būtų susietas su jo turimu turtu bei gaunamomis pajamomis.

Pažymėtina, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendroji taisyklė: įstatymas neturi grįžtamosios galios, t. y. įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo, o teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju įstatymas netektų autoriteto ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymai (išskyrus kai kurias išimtis) netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo, pagal galiojusių įstatymų reikalavimus įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo kasatorei teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės ir savivaldybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Tokia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėtų lūkesčių apsaugos principo samprata negali būti aiškinama kaip leidimas savivaldybei nepaisyti ieškovės įgytų teisių naudotis (arba) nuomoti užimamą būstą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog kasatorės teisės naudotis gyvenamosiomis patalpomis atsirado galiojant 1964 m. Civilinio kodekso nuostatoms, šios teisės į gyvenamąją patalpą pagal šį įstatymą automatiškai neišnyko, nors teisės aktas galėjo būti vėliau panaikintas arba pakeistas. Pirmiau nurodytas Civilinis kodeksas neteko galios, o vėliau įsigalioję teisės aktai (1992 m. balandžio 7 d. priimtas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, kuris nustatė apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis būdus, valstybės teikiamos paramos formas įsigyjant namą ar butą (nutartyje įvardijamas Paramos būstui įstatymu); 2001 m. įsigaliojęs Civilinis kodeksas) nenumatė, kad pagal anksčiau galiojusius įstatymus įgytos nuomininko teisės būtų panaikintos arba laikomos išnykusiomis nuo naujojo įstatymo įsigaliojimo dienos. Pagal CK 6.598 straipsnio 1 dalį valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pakeista CK 6.599–6.603 straipsniuose numatytais atvejais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki tol buvusios nuomos sutarties su kasatore pakeitimo pagrindas buvo CK 6.603 straipsnyje nustatytas atvejis (sutarties pakeitimas perdavus patuštintą kambarį), ką patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. A-1005). Remiantis CK 6.603 straipsnio 3 dalimi būtent patuštinto kambario perdavimas kitam nuomininkui buvo pagrindas pakeisti nuomos sutartį. Tačiau atsakovas, perkeldamas Paramos būsto įstatyme numatytas privalomąsias socialinio būsto nuomos sutarties sąlygas į su kasatore sudaromą nuomos sutartį, pakeitė buvusią gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį į socialinio būsto nuomos sutartį, jos nutraukimo pagrindą susiedamas su kasatorės turtine padėtimi, nors butas kasatorei nebuvo suteiktas Paramos būstui įstatyme nustatyta tvarka. Bylą nagrinėję teismai sprendė, jog tokia sutartis atitiko abiejų šalių valią bei įstatymo reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismai neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias socialinio būsto nuomą, dėl ko padarė neteisingas išvadas, jog Paramos būstui įstatyme numatytos privalomosios socialinio būsto nuomos sutarties sąlygos privalėjo būti įtrauktos į kasatorės nuomos sutartį. Ginčijamos sutarties sąlygos turi esminę reikšmę kasatorės teisių turiniui, todėl kasatorės suklydimas dėl sutarties sudarymo metu egzistavusių faktų laikytinas esminiu, tai sudaro pagrindą pripažinti ginčijamas nuomos sutarties sąlygas negaliojančiomis (CK 1.90 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino pradžios

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Bylą nagrinėję teismai kasatorės teisių pažeidimo momentą tapatino su ginčijamos nuomos sutarties pasirašymu, todėl sprendė, jog kasatorė be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą. Kasatorė šioje byloje įrodinėjo, jog apie savo pažeistą subjektinę teisę sužinojo tada, kai 2009 metų gegužės mėnesį gavo atsakovo siųstą raštą dėl įpareigojimo pateikti pajamų ir turto deklaraciją. Rašte atsakovas taip pat nurodė, jog pagal šalių pasirašytą nuomos sutartį bei Paramos būstui įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatas, nuomininko turtui ir pajamoms viršijant dydžius, nustatytus pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas, nuomos sutartis nutraukiama nuomos sutartyje nustatyta tvarka.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, vertinant, kada kasatorė sužinojo arba turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą, svarbu įvertinti tai, kad kasatorės nuomos santykiai į savivaldybei priklausančią gyvenamąją patalpą atsirado dar 1982 metais, tęsėsi ilgą laiką, niekada nebuvo nutrūkę, o nuomos sutarties pakeitimą lėmė tik vienas teisiškai reikšmingas faktas – patuštinto kambario perdavimas. Naujos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pasirašymas buvo būtent šio fakto įforminimo procedūra, už kurios tinkamą vykdymą yra atsakingas atsakovas, turėjęs pareigą išaiškinti kasatorei pasiūlytos sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog atsakinga institucija netinkamai taikė įstatymų nuostatas, negali sukelti neigiamų padarinių asmeniui, kuriam tokie veiksmai sukėlė atitinkamas pasekmes. Vertinant kasatorės elgesį rūpestingo ir apdairaus žmogaus standartais bei atsižvelgiant į byloje teismų nustatytas nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasatorė apie pažeistą teisę sužinojo nuo jos nurodyto momento, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, kasacinio teismo kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpos nuomos santykius, todėl priėmė neteisėtą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinami, priimamas naujas sprendimas ir, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, ieškinys patenkinamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują procesinį sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra patenkinamas, kasatorei iš atsakovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorė iš viso sumokėjo 535 Lt žyminio mokesčio (b. l. 8, 92, 139, 174), todėl ši suma jai priteistina iš atsakovo. Kasatorė nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas advokato pagalbai, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Valstybei iš atsakovo priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasaciniame teismuose, atlyginimas – iš viso 129,80 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 93, 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančia ieškovės D. K. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2005 m. balandžio 29 d. sudarytos Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 435 2.1 punkto sąlygą: „nuomininkas įsipareigoja pateikti asmens (šeimos) pajamų ir turto deklaracijas (12 paskutinių mėnesių)“.

Pripažinti negaliojančia ieškovės D. K. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2005 m. balandžio 29 d. sudarytos Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 435 8.2 punkto sąlygą: „nuomos sutartis nutraukiama, kai nuomininko šeimos turtas ir pajamos viršija dydžius, nustatytus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos“.

Priteisti ieškovei D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 535 Lt (penkis šimtus trisdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 129,80 Lt (vieną šimtą dvidešimt devynis litus 80 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas