Administracinė byla Nr. eI2-796-872/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02142-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 28.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. patikslintą skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas S. B. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – Sprendimas); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus, 120 686,26 Eur žalą, 5 proc. metines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo 2017 m. vasario 6 d. iki sprendimo įvykdymo; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus, 170 000 Eur neturtinę žalą ir valstybės nustatytą metinę infliaciją nuo skundo padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu įvertinti ar pritaikius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 str. 7 d. 4 p., valstybės socialiai remtinam pareiškėjui ir tokiu būdų užkirtus galimybę pareiškėjui kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a>, nebuvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Nurodo, jog pareiškėjas 2021 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Tarnybos Vilniaus skyrių su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą ir pateikė dokumentus patvirtinančius, kad pareiškėjo šeima yra socialiai remtina iš valstybės biudžeto. Tarnybos Vilniaus skyrius 2021 m. gegužės 7 d. atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, kadangi prašymas nebuvo pasirašytas kvalifikuotu parašu. Pareiškėjo teigimu, 2021 m. gegužės 7 d. jis pateikė naują prašymą, pasirašytą kvalifikuotu elektroniniu parašu, tačiau Tarnybos Vilniaus skyrius 2021 m. gegužės 17 d. pateikė pareiškėjui raštą, kuriuo įpareigojo pateikti papildomą informaciją dėl turtinės padėties. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 18 d. pateikė nesutikimą su Tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. surašytu įpareigojimu ir paprašė iš naujo vertinti prašymą, tačiau Tarnybos Vilniaus skyrius skundžiamu Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka ir teigia, jog šis Sprendimas užkerta pareiškėjui galimybę, neturint finansinių išteklių, ginti savo pažeistas teises ir laisves Lietuvos Aukščiausiame Teisme.
Teigia, kad norėdamas įvykdyti keliamus reikalavimus kasaciniam skundui, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybos Vilniaus skyrių su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet Tarnyba atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, pasirėmusi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 7 d. 4 p., kur nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos.
Pareiškėjo teigimu, jo šeimai nėra suteikiama galimybė ginti save teisme, kadangi šeima neturi piniginių lėšų samdyti advokatų, o valstybė nesuteikė antrinės teisinės pagalbos, todėl susidarė teisinė situacija, kai teisinis reguliavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio, 3 punkte ir 354 straipsnyje ir Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p. veikdami kartu užkerta galimybę kreiptis į teismą ir apginti pažeistas teises ir laisves, o tai suponuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisėje įtvirtintų teisių pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p. pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ir Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 punktą.
Nurodo, kad Tarnybos Vilniaus skyriui priėmus skundžiamą Sprendimą ir atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą, valstybės socialiai remtinam pareiškėjui buvo užkirsta galimybė, pasirėmus CPK 347 straipsnio, 3 punktu, 354 straipsniu ir 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktais teisėtai pateikti kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a> dėl 2021 m. kovo 25 d. nutarties, kurioje pagal CPK 347 straipsnį kasacinį skundą turi surašyti advokatas.
Pareiškėjas teigia, jog surašė ir pateikė 2021 m. balandžio 24 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą dėl 2021 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a>, tačiau šis skundas nebuvo priimtas, dėl to, kad pareiškėjas neturi teisės surašyti kasacinį skundą pats, o tai turi padaryti advokatas. Taigi tai patvirtina pareiškėjo argumentus, kad būtent skundžiamas Sprendimas užkirto pareiškėjui galimybę ginti save teisme.
Teigia, jog būtent Tarnybos Sprendimas, priimtas remiantis Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p., užkirto pareiškėjui galimybę ginti save teisme ir tokiu būdų padarė turtinę žalą. Ši žala atsiranda iš pareiškėjui užkirstos galimybės ginti save teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi ir Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 punktu ir tokiu būdu pareiškėjui negalint ginti savęs teisme buvo padaryti pareiškėjui nuostoliai 2021 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a>, kurioje iš pareiškėjo buvo priteista mokėti ieškovei 119 468,26 Eur nuostolių atlyginimo, 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo priteistos sumos, tai yra nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. vasario 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Tai yra šių iš pareiškėjo priteistų mokėti sumų pareiškėjas negalėjo nuginčyti teisme.
Nurodo, jog sukūrus teisinį reguliavimą, kuris užkerta valstybės socialiai remtinam žmogui teisę į teisminę gynybą yra pažeistas pamatinis Konstitucijos punktas, todėl šis veiksmas sukėlė pareiškėjui visus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, nurodytus veiksnius, asmens fizinį skausmą, dvasinį išgyvenimą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, kadangi buvo pakirstas pareiškėjo pasitikėjimas Lietuvos valstybe, Prezidentu, tai yra pamatinėmis valstybės vertybėmis.
Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasakęs, kad valstybės pareiga yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Be to, kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją. Pareiškėjo teigimu, pagrindinės Konstitucijos teisės į teisminę gynybą suvaržymas, turi būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus valstybės pareigų pažeidimas, todėl pareiškėjas prašo iš valstybės priteisti 170 000 Eur neturtinę žalą. Atkreipia dėmesį, kad pagal teismo nutartį, kurios pareiškėjas negalėjo apskųsti, jau yra išduotas vykdomasis raštas, tai yra pradėti išieškojimo procesai, kurie didina patiriamus nuostolius.
Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 30 d. elektroniniu paštu pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Tarnyba 2021 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (8.1Mr)TPS-2254 atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad 2021 m. balandžio 30 d. elektroniniu paštu pateiktas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą elektroniniu parašu nepasirašytas, todėl Tarnyba šį prašymą paliko nenagrinėtu ir grąžino jį pareiškėjui.
Pareiškėjas 2021 m. gegužės 10 d. elektroniniu paštu pateikė Tarnybai elektroniniu parašu pasirašytą prašymą, reg. Nr. (8.1 Mr) VTP-931 suteikti antrinę teisinę pagalba, kuriame nurodė, kad antrinė teisinė pagalba reikalinga dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a> peržiūrėjimo kasacine tvarka.
Tarnyba 2021 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (8.1Mr)TPS-2418 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti papildomus dokumentus bei informaciją. Tarnyboje 2021 m. gegužės 19 d. gauti papildomi dokumentai, reg. Nr. TPPI-1583.
Tarnyba nustačiusi, kad pareiškėjo prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos bei skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.
Nurodo, jog sprendžiant kilusį ginčą, yra aktuali Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p. nuostata, nurodanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Pareiškėjas neginčija, kad jo reikalavimas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a> peržiūrėjimo kasacine tvarka yra kildinamas iš jo, kaip ūkinės komercinės veiklos subjektų vadovo, veiklos.
Akcentuoja, kad teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra užtikrinama visiems asmenims visose bylose ir be jokių sąlygų. Pirma, valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba užtikrinama tik tiems asmenims, kurie dėl savo turtinės padėties neturi galimybių tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų (t. y. jų turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti) arba kurie atitinka kitas šiame Įstatyme nustatytas sąlygas (t. y. kreipiasi dėl teisinės pagalbos tokiose bylose, kuriose pagalbai teikti netaikomas finansinis kriterijus) (Įstatymo 12 str.) Antra, tokia pagalba, kad ir koks būtų asmens turimo turto ir gaunamų pajamų lygis, paprastai neteikiama tam tikrų kategorijų civilinėse bylose, dėl tam tikrų aplinkybių arba, kai asmenys, pageidaujantys gauti antrinę teisinę pagalbą, nesilaiko Įstatyme įtvirtintų pareigų. Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p. ir yra vienas iš įtvirtintų apribojimų dėl ko negali būti teikiama antrinė teisinė pagalba.
Tarnyba laikosi nuomonės, kad CPK 347 str. 3 d. ir 354 str. įtvirtintas reglamentavimas nepaneigia pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, nes ji yra užtikrinama bylos nagrinėjimu pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, o bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme nėra būtina ir neišvengiama civilinio proceso dalis, neatsiejama nuo asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo. Akcentuoja, kad kasacinis procesas yra galimas tik tais atvejais, kai iškyla poreikis gauti tam tikrus išaiškinimus išimtinai teisės klausimais, kurie dėl savo pobūdžio yra aktualūs ir kitiems asmenims taikant tas pačias teisės normas. Tuo tarpu faktinių aplinkybių klausimai yra išnagrinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kurie išsprendžia vien konkrečios bylos šalims rūpimus jų tarpusavio santykių fakto klausimus. Be to, teisinė pagalba yra valstybės lėšomis apmokama paslauga, kuri teikiama ne visiems asmenims ir atsisakymas teikti tokią paslaugą negali būti tapatinamas su asmens teisių ribojimu kreiptis į teismą.
Tarnyba pažymi, jog pareiškėjo siekis ginčyti Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p. konstitucingumą yra išimtinai susijęs su pareiškėjo bandymu išvengti Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p. nustatyto reglamentavimo ir pasinaudoti antrine teisine pagalba. Nepaisant to, kad spręsti klausimus, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, sprendžia teismas, Tarnyba mano, kad šiuo atveju nėra jokių teisinių prielaidų inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą.
Tarnyba akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė argumentų bei įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba priėmė teisės normomis pagrįstus ir teisėtus sprendimus ir tai reiškia, jog nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų - Tarnybos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, o Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 25 d. sprendimas civilinėje byloje e2A-484-78112021, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo priteisti nuostolius už pareiškėjo atliktus neteisėtus veiksmus negali būti vertinamas kaip turtinės žalos dydį patvirtinantis įrodymas. Be to, nesant Tarnybos neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius patirtos neturtinės žalos, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos - priežastinio ryšio.
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 30 d. elektroniniu paštu pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Tarnyba 2021 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (8.1Mr)TPS-2254 atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad 2021 m. balandžio 30 d. elektroniniu paštu pateiktas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą elektroniniu parašu nepasirašytas, todėl Tarnyba šį prašymą paliko nenagrinėtą ir grąžino jį pareiškėjui.
Pareiškėjas 2021 m. gegužės 10 d. elektroniniu paštu pateikė Tarnybai elektroniniu parašu pasirašytą prašymą, reg. Nr. (8.1 Mr) VTP-931 suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame nurodė, kad antrinė teisinė pagalba reikalinga dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a> peržiūrėjimo kasacine tvarka.
Tarnyba 2021 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (8.1Mr)TPS-2418 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti dokumentą, įrodantį pareiškėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, t. y. pasirašytą metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. bei turtinę padėtį pagrindžiančius dokumentus arba įrodantį dokumentą suteikiantį teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 12 str.
Tarnyboje 2021 m. gegužės 19 d. gauti pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai, reg. Nr. TPPI-1583.
Tarnybos Vilniaus skyrius skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.
Dėl skundžiamo Sprendimo
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašo panaikinti Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimą.
Įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesu (įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal Įstatymą užtikrina Tarnyba (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).
Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punkte nustatyta, kad Tarnyba, be kita ko, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir sudaro su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kontroliuoja šių sutarčių vykdymą.
Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra pažymėjęs, kad Tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose pagal Įstatymo 9 straipsnį administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010)
Be to, LVAT praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.).
Kaip jau buvo minėta aukščiau, Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p. numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1121/2013).
Administracinių teismų praktikoje Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 7 punkte įstatymų leidėjo įtvirtinta taisyklė aiškinama kaip reiškianti, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra / buvo priežastinis ryšys. Jo nenustačius antrinė teisinė pagalba, nesant kitų ją paneigiančių aplinkybių, turėtų būti teikiama. Ir priešingai, jei reikalavimas, kuriam išdėstyti bei pagrįsti reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijęs su ūkine komercine veikla ar savarankiška profesine veikla, tokią pagalbą teikti turi būti atsisakoma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014, aiškindama analogišką nuostatą (pagal tuo metu galiojusią Įstatymo redakciją, ši nuostata buvo įtvirtinta 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte), pažymėjo, kad neturi teisinės reikšmės, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs, ar ji vykdoma; teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai tiesiogiai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla. Vertintina, kad teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014).
Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog Tarnyba nustatė, kad pareiškėjui reikalinga teisinė pagalba dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a> peržiūrėjimo kasacine tvarka. Aukščiau nurodytoje byloje buvo nagrinėjamas ieškovės V. B. ieškinys dėl nuostolių atlyginimo iš S. B., A. B., V. B. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės,,(duomenys neskelbtini)“. Tarnyba nustatė, jog Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu nutraukė ieškovės ir atsakovo S. B. santuoką. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi, spręsdamas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, ieškovei priteisė 8 250 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2003 m. balandžio 8 d. Šios bendrovės akcininku nuo 2008 m. liepos 14 d. buvo pareiškėjas, kuris nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. kovo 8 d. ėjo ir šios įmonės direktoriaus pareigas; nuo 2013 m. kovo 8 d. direktoriumi tapo atsakovas V. B., kuris šias pareigas ėjo iki 2014 m. liepos 22 d., kuomet Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 15 d. nutartimi iškėlė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2014 m. liepos 15 d.). 2011 m. rugsėjo 1 d. įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi ir akcininku buvo atsakovas A.B.; nuo 2013 m. spalio 31 d. direktoriumi tapo pareiškėjas, o nuo 2013 m. gruodžio 25 d. pareiškėjas tapo vieninteliu įmonės akcininku. Sprendime akcentuota, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu nutraukė ieškovės ir S. B. santuoką, tačiau turto, įskaitant ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, padalijimo klausimas buvo išspręstas tik Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimu – buvusiems sutuoktiniams padalinta po 50 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Tarnyba, susipažinusi su Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a>, nustatė, kad pareiškėjas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir direktorius bei nuo 2013 m. gruodžio 25 d. buvo vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės akcininku ir direktoriumi.
Taigi, pareiškėjo reikalavimas atstovauti jį kasacinės instancijos teisme kyla iš pareiškėjo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko bei direktoriaus ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelio įmonės akcininko ir direktoriaus veiksmų.
Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto normos turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios Įstatymo nuostatos taikymo aspektu, nustatytas faktines aplinkybes daro išvadą, jog Tarnyba teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui atsisakė teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu nustačiusi, jog pareiškėjo prašymas yra susijęs su reikalavimais, tiesiogiai atsirandančiais dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, ne, kaip jau buvo minėta aukščiau, šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas Tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovės Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus: yra motyvuotas, pagrįstas tinkamai taikytomis teisės normomis ir faktine pareiškėjo situacija. Taigi skundžiamas Tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo
Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus, 120 686,26 Eur žalą, 5 proc. metines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo 2017 m. vasario 6 d. iki sprendimo įvykdymo ir 170 000 Eur neturtinę žalą ir valstybės nustatytą metinę infliaciją nuo skundo padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0zMDcwLTU1Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-3070-556/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-3070-556/2018">A-3070-556/2018</a>).
Pagal CK 6,249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2006">3K-3-337/2006</a>).
Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas savo patirtą turtinę ir neturtinę žalą kildino iš to, jog CPK 347 straipsnio 3 dalyje, 354 straipsnyje bei Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintas reglamentavimas užkirto kelią pareiškėjui be advokato pagalbos pateikti kasacinį skundą. Be to, yra sukurtas teisinis reglamentavimas, kuris užkerta socialiai remtinam asmeniui teisę į teisminę gynybą.
Teismo vertinimu pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Teismui aukščiau nustačius, kad Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas darytina, jog nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra betikslis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos Vilniaus skyriaus, 120 686,26 Eur žalą, 5 proc. metines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo 2017 m. vasario 6 d. iki sprendimo įvykdymo ir 170 000 Eur neturtinę žalą ir valstybės nustatytą metinę infliaciją nuo skundo padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo laikytinas nepagrįstu (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą
Pareiškėjas taip pat teismo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu įvertinti ar pritaikius Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p., valstybės socialiai remtinam pareiškėjui ir tokiu būdų užkirtus galimybę pareiškėjui kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ4NC03ODEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-484-781/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-484-781/2021">e2A-484-781/2021</a>, nebuvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, jog pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yNzc0LTEwNjIvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2774-1062/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2774-1062/2020">A-2774-1062/2020</a>; kt.).
Įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytinų teisės aktų turinį ir pareiškėjo prašymą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Fausta Vitkienė
