Dėl skolos priteisimo ir sutarties sąlygų pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-75/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04541-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 45.4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Vinco Versecko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Iksados“ gamybinio ir techninio centro kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Iksados“ gamybinio ir techninio centro ieškinį atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Viešųjų pirkimų tarnybai, dėl skolos priteisimo ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo šalių ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų, nustatančių sutarties kainą, pakeitimo, pasikeitus (padidėjus) PVM tarifui.

Ieškovas UAB,,Iksados“ gamybinis ir techninis centras prašė: 1) pakeisti 2008 m. gegužės 30 d. ieškovo ir atsakovo pasirašytos nuomos sutarties Nr. 35-32/69-N 2 punktą, išdėstant jį taip:,,2. Nuomininkas už šia Sutartimi gaunamus laikinai valdyti ir naudotis 5 (penkis) Automobilius įsipareigoja sumokėti 5 820 840,61 Lt (penkis milijonus aštuonis šimtus dvidešimt tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt litų 61 centą) be PVM. Sutarties sudarymo metu PVM yra 18 proc. dydžio ir bendra Sutarties kaina su 18 proc. PVM yra 6 868 592 Lt (šeši milijonai aštuoni šimtai šešiasdešimt aštuoni tūkstančiai penki šimtai devyniasdešimt du litai). Pakeitus PVM tarifą, automatiškai atitinkamai PVM tarifo pokyčiui yra perskaičiuojama ir galutinė Sutarties kaina. Į Sutarties kainą įskaičiuota Eiliniai mokėjimai, Administravimo mokestis, Kreditavimo išlaidos (Užstatas), draudimas TPVPCA ir,,Kasko“, techninės priežiūros ir techninės apžiūros išlaidos, pridėtinės vertės mokestis ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 24 darbuotojų apmokymas dirbti su nuomojamais automobiliais gamintojo ar kitoje mokymo bazėje, su leidimų išdavimu. Nuomos kaina galioja tik šiai Sutarčiai“; 2) pakeisti 2008 m. gegužės 30 d. nuomos sutarties Nr. 35-32/69-N priede Nr. 1 nurodytas nuomos paslaugų kainas, prie nuomos kainos pridedant sąskaitos išrašymo metu galiojantį PVM tarifą; 3) pripažinti, kad atsakovas, pagal 2008 m. gegužės 30 d. nuomos sutartį Nr. 35-32/69-N iš ieškovo nuomojęsis specialųjį transportą IVECO MAGIRUS DLK 37 CS bei apmokėti priėmęs PVM sąskaitas–faktūras, įgijo ir prievolę tinkamai atsiskaityti su ieškovu bei sumokėti visą PVM sąskaitose–faktūrose nurodytą 1 732 407,35 Lt sumą, bei priteisti iš atsakovo 29 738,74 Lt skolos.

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. gegužės 30 d. su atsakovu sudarė nuomos sutartį, kurios pagrindu išnuomojo 5 gaisrines automobilines kombinuoto judesio kopėčias ant bazinės važiuoklės, o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. Sutarties sudarymo metu galiojo 18 proc. PVM tarifas. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 21 proc. PVM tarifas. Atsakovas, priėmęs ir apmokėjęs PVM sąskaitas–faktūras, kuriose buvo nurodytas 19 proc. PVM tarifas, vėliau, tarifui padidėjus iki 21 proc., atsisakė mokėti didesnį PVM, be to, atsisakė pakeisti nuomos sutarties sąlygas. Ieškovo teigimu, padidintas PVM mokestis grįš į valstybės biudžetą, todėl jo mokėjimo naštos perkėlimas ieškovui laikytinas nesąžiningu atsakovo elgesiu. Ieškovas rėmėsi tuo, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnyje numatyta galimybė pakeisti sutarties sąlygas, turint Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. Ieškovas taip pat nurodė, kad, siekdamas vykdyti su atsakovu sudarytą nuomos sutartį, jis sudarė su banku kredito sutartį; per visą sutarties laikotarpį nepakeitus PVM tarifo sutarties vykdymas jam pabrangtų 161 075,69 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2008 m. gegužės 30 d. ieškovas ir atsakovas sudarė nuomos sutartį, kuria ieškovas išnuomojo 5 gaisrines automobilines kombinuoto judesio kopėčias ant bazinės važiuoklės, o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. Kadangi atsakovas yra biudžetinė įstaiga, atitinkanti Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje nustatytus perkančiosios organizacijos kriterijus, tai visi jo prekių bei paslaugų pirkimai gali būti vykdomi tik VPĮ nustatyta tvarka pagal viešojo pirkimo procedūrą. Šalių nuomos sutartis sudaryta laikantis VPĮ ir CK reikalavimų, nepripažinta niekine ar negaliojančia, todėl turi būti vykdoma.

Teismas nurodė, kad galiojančios redakcijos VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas imperatyvas, jog sutarties sąlygos jos galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai, ir kai tokiems sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos VPĮ nebuvo numatyta galimybės keisti viešųjų pirkimų procedūrų metu sudarytos sutarties sąlygų. Šalių nuomos sutarties 45 punkte nustatyta, kad sutarties sąlygos negali būti keičiamos jos galiojimo laikotarpiu, išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis. Teismas konstatavo, kad nuomos sutarties 45 punkto sąlyga „išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis“ prieštarauja imperatyviajai sutarties sudarymo metu galiojusiai VPĮ 18 straipsnio normai, todėl ex officio pripažino ją negaliojančia ir netaikė.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad atsakovas, apmokėdamas sąskaitas–faktūras, kuriose buvo nurodyta didesnė PVM suma, konkliudentiniais veiksmais pritarė sutarties kainos pakeitimui; nurodė, kad be viešojo pirkimo procedūros pakeitus sutartyje nustatytą paslaugų kainą, būtų pažeisti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principai, imperatyviosios VPĮ nuostatos bei nuomos sutarties sąlygos, draudžiančios jas pakeisti.

Teismas nustatė, kad nuomos sutartimi šalys galutinai sutarė dėl kainos, įskaitant PVM. Ieškovas, kaip rūpestinga šalis, dalyvaudama paslaugų teikimo viešųjų pirkimų procedūroje, turėjo įvertinti savo galimybes teikti nuomos paslaugas bei šių paslaugų kaštus ir suvokti, kad teikiamų paslaugų įkainiai negali būti keičiami jokiais kitais būdais, nei nustatyta VPĮ. Byloje išvadą teikiančios Viešųjų pirkimų tarnybos atstovas patvirtino, kad atsakovas nesikreipė į juos dėl sutarties sąlygų pakeitimo; nurodė, kad šiuo atveju negali pateikti išvados, nes turi būti atsižvelgiama ir į atsakovo finansinius pajėgumus bei į tai, jog viešųjų pirkimų ir nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos VPĮ nebuvo numatyta galimybės keisti sudarytos sutarties sąlygas. Teismas konstatavo, kad, nesant įstatyme ir sutartyje nustatytos galimybės pakeisti nuomos sutarties sąlygas, atitinkamas ieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas; tais pačiais motyvais atmestinas ir ieškovo reikalavimas priteisti skolą, kildinamas iš padidintos nuomos kainos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šalių nuomos sutartyje nustatyta fiksuota kaina (VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punktas); dėl to šalių ginčo nekilo. Pagal VPĮ 18 straipsnio 3 dalį, sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina, derybų protokole ar po derybų pateiktame galutiniame pasiūlyme užfiksuota galutinė derybų kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos. Šalių nuomos sutarties sudarymo metu PVM tarifas buvo 18 proc. Nuo 2009 m. sausio 1 d. tarifas padidėjo iki 19 proc., o nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. – iki 21 proc. Nuomos sutarties 2 punkte nustatyta, kad nuomininkas už šia sutartimi gaunamus laikinai valdyti ir naudotis 5 automobilius įsipareigoja sumokėti 6 868 592 Lt su PVM; PVM sudaro 1 047 751,39 Lt. Teisėjų kolegija sprendė, kad sutartyje kaina apibrėžta kaip suma su PVM, ir tai yra visa suma, mokama už nuomos paslaugas. Ieškovui buvo žinoma Atviro konkurso sąlygų aprašo 12.7.4 punkte nurodyta sąlyga, kad įmokų dydis yra nekintamas visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį; ieškovas, pateikdamas pasiūlymą, su tuo sutiko. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio pripažino niekine šalių nuomos sutarties 45 punkto sąlygą, kurioje numatytas sutarties sąlygų keitimas pagal teisės aktų nustatytas išimtis, nes sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos VPĮ buvo draudžiama keisti sutarties sąlygas ir nenustatyta jokių šio draudimo išimčių; CK nustatytas sutarties keitimo institutas šiuo atveju netaikytinas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, pasirašydamas sutartį, kurioje nenumatyta galimybės perskaičiuoti kainą, prisiėmė riziką dėl kainos pokyčių. Mokesčių teisės normų pasikeitimas dėl tarifų dydžio nesudaro teisinio pagrindo modifikuoti viešojo pirkimo būdu sudarytą sutartį, nes tai draudžia viešuosius pirkimus reglamentuojančios imperatyviosios teisės normos. Sutarties kaina yra viena iš pagrindinių sutarties sąlygų, todėl ieškovas, kaip juridinis asmuo ir kvalifikuotas viešųjų pirkimų teisinių santykių dalyvis, būdamas apdairus bei atsakingas, turi suvokti, kad, pakeitus viešojo pirkimo sutarties bendrą kainą (su PVM) didėjimo linkme, sudaryta viešojo pirkimo sutartis turi būti nutraukiama ir vykdomos naujos viešojo pirkimo procedūros. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, kaip tiekėjas, negali jam tenkančios rizikos perkelti perkančiajai organizacijai, nes sutartis, sudaryta viešojo pirkimo procedūros būdu, negali būti keičiama kitokia tvarka, kaip tik laikantis VPĮ nustatytų procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės statyba“, bylos Nr. 3K-3-458/2007). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, manydamas, jog jo interesų netenkina viešojo pirkimo sutarties bendra kaina, turi teisę nutraukti sutartį joje nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, kad, ieškovui PVM sąskaitose–faktūrose vienašališkai pritaikius padidėjusį PVM tarifą, iš esmės padidėjo galutinė sutarties kaina, taip pažeidžiant VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punkto nuostatas, sutarties 1, 2 ir 45 punktus. Tokiomis aplinkybėmis atsakovas turėjo teisę išskaičiuoti permokėtas sumas iš 2010 m. sausio–vasario mėn. sąskaitų faktūrų (CK 6.130, 6.131 straipsniai), apie tai pranešdamas ieškovui. PVM sąskaita–faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių ar paslaugų tiekimas bei avanso mokėjimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalis); tai nesudaro teisinio pagrindo vertinti ją kaip sutarties sąlygų pakeitimo dokumentą. Aplinkybė, kad atsakovas priėmė sąskaitas–faktūras, kuriose buvo nurodytas didesnis nei sutartyje PVM tarifas, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog jis konkliudentiniais veiksmais pritarė sutarties sąlygos, nustatančios kainą, pakeitimui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Iksados“ gamybinis ir techninis centras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti nuo ieškinio priėmimo dienos. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismų argumentai, kad kasatorius, kaip rūpestingas asmuo ir profesionalas, privalėjo iš anksto apskaičiuoti ir tinkamai įvertinti dalyvavimo viešajame pirkime riziką, atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis faktinėms aplinkybėms. 18 proc. PVM tarifas galiojo daugiau kaip šešiolika metų, todėl kasatorius, sudarydamas nuomos sutartį, turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad jis yra pastovus ir nekintamas. PVM tarifas buvo pakeistas netikėtai, jo keitimo niekas iš anksto neprognozavo ir joks asmuo negalėjo protingai to tikėtis. Iki tol buvęs pastovus PVM tarifas sudarė pagrindą kasatoriui tinkamai įvertinti visas aplinkybes ir pagal jas prisiimti sutartinius įsipareigojimus.

2. PVM yra vartojimo mokestis, kurį moka galutinis prekės ir (ar) paslaugos įgijėjas, jam ir turi būti perkeliama padidėjusio PVM mokestinė našta. Tokią išvadą patvirtina ir įstatymų leidėjo veiksmai (po PVM tarifo padidinimo buvo atitinkamai pakeistas VPĮ, o šio pagrindu – ir įstatymų įgyvendinamieji aktai, leidžiantys dėl padidėjusio PVM atitinkamai keisti viešųjų pirkimų procedūros metu sudarytas sutartis), taip pat Viešųjų pirkimų tarnybos atstovo paaiškinimai teisme (jis paaiškino, kad perkančiajai organizacijai kreipiantis visada duodamas sutikimas keisti viešųjų pirkimų procedūros metu sudarytą sutartį, jeigu sutarties keitimas grindžiamas būtent PVM tarifo pasikeitimu).

3. Teismai sprendė, kad šalių nuomos sutartis negali būti pakeista, nes tokios galimybės nebuvo numatyta tuo metu galiojusios redakcijos VPĮ. Toks argumentas, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojančios redakcijos VPĮ galimybė pakeisti sutarties sąlygas jau yra nustatyta, vertintinas kaip sudarantis pagrindą priimti skirtingus sprendimus dėl tokių pačių aplinkybių (t. y. sutartims, sudarytoms iki ir po įstatymo pakeitimo) ir atitinkamai – pažeidžiantis asmenų lygybės principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Tiek ieškinio, tiek kasacinio skundo pateikimo metu galiojančios redakcijos VPĮ ir kituose teisės aktuose leidžiama keisti viešųjų pirkimų procedūros metu sudarytą sutartį pasikeitus PVM. Priešingas situacijos interpretavimas laikytinas nesąžiningu kasatoriaus atžvilgiu, neteisėtu bei prieštaraujančiu įstatymų leidėjo valiai, kuris, kaip nurodyta, pakeitė ne tik PVM tarifą, bet ir kitus teisės aktus, suteikiančius galimybę dėl PVM tarifo pasikeitimo keisti viešojo pirkimo sutartį.

4. Teismai nevertino aplinkybės, kad nuomos sutartyje kaina nurodyta ir be PVM, t. y. sutarties kaina susideda iš dviejų dalių – kasatoriaus teikiamo siūlymo įsigyti nuomos paslaugas ir valstybės reikalaujamo prie teikiamos paslaugos pridėti PVM. Kasatoriaus ekonominė nauda sudarius sutartį susideda tik iš kopėčių nuomos paslaugų kainos be PVM. Būtent vadovaudamasis šia kaina ieškovas, teikdamas pasiūlymą atsakovui, apskaičiavo viso pasiūlymo vertę ir sudarė kitus būtinus sandorius, susijusius su kopėčių įsigijimu bei įsigijimo finansavimu. Teismai, motyvuodami negalimumą keisti sutartį tuo, kad negalima keisti sutarties kainos, iš tikrųjų būtent kainą ir keičia, nes ieškovas privalo sumokėti valstybei ne sutartyje nurodytą 18 proc., bet 21 proc. PVM, t. y. jo teisėtai ir pagrįstai gautina kaina už kopėčių nuomos paslaugą, dėl kurios jis susitarė su atsakovu, sumažinama 3 proc.

5. Teismai atsisakymą pakeisti šalių sutarties sąlygas nepagrįstai argumentavo tuo, kad taip būtų neracionaliai naudojamos valstybės biudžeto lėšos. Kasatoriui už kopėčių nuomą tiesiogiai moka Finansų ministerija, o PVM kasatorius kiekvieną mėnesį sumoka į valstybės biudžetą, t. y. mokestis sugrįžta valstybei. Taigi pakeitus sutartį racionalaus valstybės lėšų naudojimo principas nebūtų pažeistas, o šalys būtų grąžinamos į teisinę padėtį, buvusią sudarius sutartį iki PVM tarifo pakeitimo.

6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės statyba“, bylos Nr. 3K-3-458/2007. Ši nutartis nėra daugumos kasacinio teismo teisėjų aprobuota ir paskelbta teismų praktikos biuletenyje.

7. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2008 m. birželio 19 d. sprendime byloje pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06 konstatavo, kad, sprendžiant dėl pasirašytos viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimo, reikia išsiaiškinti, ar dėl tokio pakeitimo nebus pažeista ekonominė sutarties pusiausvyra, t. y. ar tiekėjas neįgys papildomos ekonominės naudos, ko nebuvo nustatyta pirminėje viešojo pirkimo sutartyje, ir tai yra pagrindinis kriterijus sprendžiant klausimą dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo galimybės. Teismai šiuo išaiškinimu nesivadovavo. Akivaizdu, kad, pakeitus šalių nuomos sutarties sąlygas, kasatorius negaus jokios papildomos ekonominės naudos, o atsakovas ar valstybė, kuriai jis atstovauja santykiuose su kasatoriumi, nepatirs jokių papildomų piniginių išlaidų.

8. Situacija, kai viena sutarties šalių (valstybė) turi daugiau teisių bei galių daryti įtaką kitai sutarties šaliai ir vienašališkai savo nuožiūra didinti jos sutartines prievoles, civilinėje teisėje neleistina, nes prieštarauja pagrindiniams civilinės teisės principams, įtvirtintiems CK 1.2 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius neturi jokios galimybės atsisakyti mokėti valstybei padidėjusį PVM remdamasis tuo PVM tarifu, kuris nurodytas nuomos sutartyje. Dėl to būtų teisinga, protinga ir sąžininga atitinkamai pakeisti viešojo pirkimo sutartį ir kasatoriaus valstybei sumokėtą PVM skirtumą priteisti iš atsakovo. Priešingu atveju šalių pusiausvyra nebus išlaikyta. Valstybė, per atsakovą veikdama sutartiniuose santykiuose su kasatoriumi, negali turėti pranašumų, juolab vienašališkai didinti kasatoriaus prievoles. Kasatorius pripažintinas silpnesniąja sutarties šalimi, todėl jo interesai turi būti ginami remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.

9. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius gali apginti savo teises nutraukdamas nuomos sutartį. Sudarydamas nuomos sutartį, kasatorius įsipareigojo ją vykdyti; tam iš kredito įstaigos pasiskolino beveik 3 milijonus litų, už kuriuos įsigijo atsakovui nuomojamą turtą. Taigi nutraukęs sutartį kasatorius ne tik pažeistų savo įsipareigojimus atsakovui, bet ir patirtų didelių nuostolių dėl neišmokėto kredito grąžinimo bei specialiosios technikos realizavimo.

10. Teismai nepagrįstai nurodė, kad ginčas, kilęs iš viešojo pirkimo santykių, gali būti sprendžiamas tik pagal VPĮ normas, todėl netaikė CK 6.204 straipsnio, reglamentuojančio sutarties pakeitimo pagrindus. VPĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešasis pirkimas pasibaigia pasirašius viešojo pirkimo sutartį. Sutarties vykdymas toliau reglamentuojamas CK normų. Nagrinėjamu atveju yra visos CK 6.204 straipsnyje nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą sutarčiai pakeisti.

11. Teismai nepagrįstai ex officio pripažino negaliojančia šalių nuomos sutarties 45 punkto sąlygą „išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis“. Ši sąlyga neprieštarauja jokiai teisės normai, priešingai, ji nukreipia į įstatymus. Be to, šalys, sudarydamos nuomos sutartį, turėjo teisėtų lūkesčių, kad sutarties nuostatos yra nekintamos, joms gali turėti įtakos tik naujai priimtų įstatymų reikalavimai, bet ne kiti asmenys.

12. Atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo vienašališkai už 2009 metus jau ieškovui sumokėtomis sumomis užskaityti dalį nuomos kainos ir taip neteisėtai sumažinti kopėčių nuomos kainą. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 89 straipsnio 1 dalį ir 90 straipsnio 1 dalį kasatorius, kaip PVM mokėtojas, pateikdamas atsakovui PVM sąskaitą–faktūrą už kopėčių nuomą, turėjo pareigą apskaičiuoti ir privalėjo sąskaitoje nurodyti sąskaitos išrašymo metu galiojantį, o ne nuomos sutartyje nurodytą PVM tarifą. Atsakovas priėmė iš kasatoriaus PVM sąskaitas–faktūras, kuriose buvo nurodytas didesnis nei sutartyje PVM tarifas, ir nereiškė jokių pretenzijų. Tai patvirtina, kad atsakovui atsirado prievolė sumokėti kasatoriui už nuomą visas sąskaitose nurodytas sumas, nes kasatorius, kaip PVM mokėtojas, už atsakovą, kaip paslaugos gavėją, jau sumokėjo PVM valstybei ir įgijo teisę reikalauti šių sumų iš atsakovo. Kadangi kasatorius iki ieškinio pateikimo teisėtai gavo iš atsakovo 1 732 407,35 Lt (tarp jų ir atsakovo vienašališkai kitiems mokėjimo mėnesiams užskaitomą 22 113,73 Lt), tai atsakovo kasatoriui mokėtinų sumų už vėlesnį laikotarpį sumažinimas 22 113,73 Lt pripažintinas neteisėtu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo skundą atmesti, o teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Šalių nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punkte buvo nustatyta, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos. VPĮ normos yra specialiosios CK normų atžvilgiu (CK 6.382 straipsnis). Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas. Viešojo pirkimo sutarties keitimo draudimas be jokių išlygų buvo nustatytas VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punkte. Tai reiškia, kad šiai sutarčiai negali būti taikomas CK sutarties keitimo institutas.

2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirkimas baigiasi, kai sudaroma viešojo pirkimo sutartis, todėl sutarties vykdymo metu gali būti taikomos CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos sutarčių keitimo nuostatos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad VPĮ imperatyviosios normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją saisto ir po sutarties sudarymo. VPĮ reglamentuoja tam tikrus sutarties šalių santykių teisinius aspektus, kurie išeina už viešojo pirkimo procedūrų. Nors pagal VPĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia, tačiau ne perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-320/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-7-304/2011, konstatavo, kad viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas – VPĮ reguliuojama sritis, kuriai nustatytos imperatyviosios teisės normos ir apribojimai, susiję su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu bei išplaukiantys iš viešųjų pirkimų principų turinio. Jeigu VPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostata, draudžianti keisti pirkimo sąlygas, būtų aiškinama kaip reiškianti perkančiosios organizacijos ir pirkimą laimėjusio tiekėjo veiksmų ribojimą tik viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu, tokia praktika sutarties šalims leistų piktnaudžiauti keičiant viešojo pirkimo sutarties nuostatas po jos sudarymo, taip būtų pažeisti kitų konkurso dalyvių interesai ir viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo bei skaidrumo principai. Dėl šių priežasčių VPĮ įtvirtinta sutarties laisvės principo išimtis.

3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad kaina – svarbi viešojo pirkimo sutarties sąlyga. Jos pakeitimas sutarties galiojimo metu, jeigu tam nėra aiškaus leidimo pirminės sutarties sąlygose, gali pažeisti skaidrumo ir vienodo požiūrio į dalyvius principus (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99 P, Rink. 2004, p. I-3801).

4. Teismas turi pareigą savo iniciatyva tikrinti, ar sutarties nuostata, iš kurios kildinamas ieškovo reikalavimas, yra teisėta ir pagrįsta, ar nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų. Teismai, vadovaudamiesi VPĮ 18 straipsnio 3 dalimi bei 6 dalies 11 punktu, pagrįstai konstatavo, kad šalių sutarties 45 punkto sąlyga „išskyrus teisės aktų numatytas išimtis“ prieštarauja šioms imperatyviosioms normoms, todėl yra niekinė. Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos VPĮ buvo numatytas besąlygiškas draudimas keisti sutarties sąlygas.

5. Atvirojo konkurso sąlygų aprašo 12.7.4 punkte buvo nustatyta sąlyga, kad įmokų dydis yra nekintamas visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį. Kasatoriui ši sąlyga buvo žinoma, jis jos neginčijo, o pateikdamas pasiūlymą patvirtino, kad su ja sutinka. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorius prisiėmė aplinkybių pasikeitimo (šiuo atveju – PVM padidėjimo) riziką. Dėl to nėra pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnyje nustatytų sutarties pakeitimo būdų.

6. Konstatavus sutarties keitimo negalimumą, nėra tikslinga aiškintis ir teismai pagrįstai nenagrinėjo, ar dėl tokio pakeitimo nebus pažeista ekonominė sutarties pusiausvyra, kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendime byloje C-454/06. Taigi kasatoriaus teiginiai, kad, teismui pakeitus sutarties sąlygas ir priteisus iš atsakovo tariamą skolos sumą, jis negaus jokios papildomos ekonominės naudos, yra teisiškai nereikšmingi.

7. VPĮ tik nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. nustatyta galimybė, gavus Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimą, keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, jeigu toks keitimas nepažeis viešųjų pirkimų principų ir tikslų (18 straipsnio 8 dalis). Pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad VPĮ 18 straipsnio 8 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. rugsėjo 15 d., leidžia keisti jau sudarytos sutarties sąlygas. Tokie įstatymo pakeitimai neturi įtakos sutarčiai, nes įstatymas negalioja atgaline tvarka. Be to, vėlesnis vykdomos sutarties pakeitimas, nustatant galimybę perskaičiuoti kainą pasikeitus PVM, pažeistų VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus. Svarbu ir tai, kad naujoje VPĮ 18 straipsnio 8 dalies redakcijoje nustatyta perkančiosios organizacijos teisė (bet ne pareiga) kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą su prašymu leisti pakeisti sudarytos sutarties sąlygas. Teismui pakeitus sutartyje nurodytą kainą, atsakovas būtų priverstas prisiimti įsipareigojimus, kurių negali įvykdyti; tai iš esmės prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams bei pažeistų civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, nes atsakovas, sudarydamas su kasatoriumi nuomos sutartį, pagrįstai tikėjosi gauti nuomos paslaugas penkerius metus mokėdamas fiksuotą nuomos mokestį.

8. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jam uždedama prievolė sumokėti padidėjusį PVM. Šalių sutartiniuose santykiuose būtent kasatorius yra prekių ar paslaugų teikėjas ir jis turi įstatyme nustatytą prievolę apskaičiuoti bei sumokėti PVM įstatymo nustatyta tvarka. Šios mokestinės prievolės perkėlimas atsakovui prieštarautų ne tik Pridėtinės vertės mokesčio įstatymui, bet ir viešųjų pirkimų tikslui – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 3 straipsnio 2 dalis). Kasatorius, kaip PVM mokėtojas, išrašydamas sąskaitą–faktūrą, privalėjo nurodyti tą dieną galiojantį PVM tarifą, tačiau pirkimo sutarties kaina (su mokesčiais) nekeičiama, nes sutartyje nenumatyta perskaičiuoti sutarties kainos. Taigi padidėjusi PVM suma išskaičiuotina iš galutinės sutartyje nurodytos sumos su PVM. Kasatoriui vienašališkai pritaikius padidėjusį PVM tarifą, iš esmės padidėja galutinė sutarties kaina ir pažeidžiami VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punktas bei šalių sutarties 1, 2, 45 punktai. Tokiomis aplinkybėmis atsakovas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis CK 6.130-6.131 straipsniais, išskaičiavo permokėtas sumas iš 2010 m. sausio–vasario mėnesių sąskaitų–faktūrų, apie tai pranešdamas ieškovui 2010 m. vasario 24 d. raštu Nr. 9.4.-527.

9. Kasatoriaus teiginys, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais pritarė nuomos kainos padidėjimui, atmestinas kaip nepagrįstas. PVM sąskaita–faktūra negali būti traktuojama kaip sutartį pakeičiantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008). Be to, kasatoriui yra žinoma, kad VPĮ nustatyta specifinė viešojo pirkimo sutarčių keitimo procedūra, pagal kurią sutarčiai pakeisti būtina gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. CK 6.478 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui turi būti rašytinė; sutarties pakeitimas turi būti tokios pat formos (CK 6.192 straipsnio 4 dalis). Atsakovo suklydimas priimant ir apmokant sąskaitas–faktūras negali būti kasatoriaus nepagrįsto praturtėjimo teisinis pagrindas. Taigi kasatoriaus teiginys, kad atsakovas, priėmęs sąskaitas–faktūras, kuriose buvo nurodytas didesnis nei sutartyje PVM tarifas, įgijo prievolę mokėti padidintas mėnesinio nuomos mokesčio sumas, yra nepagrįstas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galimybės keisti viešojo pirkimo sutartį, sudarytą pagal pirkimo sąlygas, paskelbtas iki 2008 m. rugsėjo 15 d. (VPĮ 18 straipsnio 3 dalis, 6 dalies 11 punktas, 24 straipsnio 2 dalies 9 punktas)

Šalių sutarties sudarymo metu, 2008 m. gegužės 30 d., galiojusios redakcijos VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punkte buvo nurodyta, kad pirkimo sutartyje turi būti įtvirtinta nuostata, jog pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos. Ši norma buvo pakeista 2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1673, įsigaliojusiu nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. Naujai įsigaliojusios redakcijos VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai ir tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Ši norma galioja ir bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamoje byloje kilo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu klausimas, sprendžiant, kokios VPĮ redakcijos nuostatos taikomos šalių nuomos sutarčiai: galiojusios iki ar po 2008 m. rugsėjo 15 d. Atsižvelgiant į VPĮ reguliavimą, pagal kurį tam tikros viešojo pirkimo sutarties sąlygos turi būti paskelbtos pirkimo sąlygose (VPĮ 24 straipsnio 2 dalies 9 punktas), o sudarant sutartį negali būti keičiamos pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos (VPĮ 18 straipsnio 3 dalis), senosios VPĮ redakcijos 18 straipsnio 6 dalies 11 punkto nuostatos turėjo būti įtvirtintos ne tik šalių sudaromame sandoryje, bet ir pirkimo dokumentuose. Dėl to teisėjų kolegija lex retro non agit (įstatymas negalioja atgaline tvarka) principo aiškinimo ir taikymo kontekste pasisakys dėl galimybės keisti viešojo pirkimo sutartį, sudarytą pagal pirkimo sąlygas, paskelbtas iki 2008 m. rugsėjo 15 d., t. y. iki naujosios redakcijos VPĮ 18 straipsnio 8 dalies įsigaliojimo.

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad šalių sutarčiai taikytina sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos draudžiamoji norma, todėl ieškovo ieškinio reikalavimai pakeisti sutartį negali būti patenkinti vien dėl to, jog tai imperatyviai draudė Viešųjų pirkimų įstatymas. Teismų nuomone, VPĮ 18 straipsnio 8 dalies norma šalių santykiams netaikytina, nes įsigaliojo jau po to, kai buvo sudaryta 2008 m. gegužės 30 d. nuomos sutartis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokiu aiškinimu nesutinka.

Pirma, CK 6.157 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, tačiau ši norma taikytina ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į sutarties sąlygas ir į konkrečios taikytinos imperatyviosios normos pobūdį ir tikslus. Aktualioje VPĮ normoje (2008 m. gegužės 30 d. galiojusios redakcijos 18 straipsnio 6 dalies 11 punktas, o nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. įsigaliojusios redakcijos 18 straipsnio 8 dalis) nenustatyta reikalavimų sutarties sąlygų turiniui, t. y. konkrečių šalių teisių ir pareigų, bet šiek tiek praplėstos sutarties laisvės ribos viešųjų pirkimų srityje, įtvirtinant galimybę pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, nustatant materialiojo (sutarties keitimas sąlygojamas viešųjų pirkimų principų laikymusi) ir procedūrinio (dėl sutarties keitimo šalių suderintos valios reikia kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą aprobacijos) pobūdžio reikalavimus. Šalių teises ribojantis ar plečiantis normos pobūdis svarbus sprendžiant dėl draudimo taikyti įstatymą atgaline tvarka.

Antra, atsižvelgiant į tęstinį sutarties pobūdį, t. y. į tai, kad norma buvo pakeista nuomos sutarties vykdymo metu, darytina išvada, jog VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostata, leidžianti laikantis įstatymo reikalavimų pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, taikytina ir šalių nuomos sutarčiai, sudarytai iki šios normos pakeitimo, nes pakeitimas įsigaliojo sutarčiai dar nepasibaigus ir šalių sutartiniams santykiams tebesitęsiant. Konstatuotina, kad tokiomis aplinkybėmis lex retro non agit principas nepažeidžiamas, nes, sutarties vykdymo metu atsiradus aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą sutartį pakeisti, šalių teisėms ir pareigoms taikytina jų atsiradimo metu galiojanti įstatymo norma, kuri numato pakeitimo galimybę. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas galėtų būti pažeistas tuo atveju, jei sutarties keitimas apimtų ir laikotarpį, kurio metu jis buvo draudžiamas (iki 2008 m. rugsėjo 15 d.). Ši išvada daroma ne tik atsižvelgiant į aptariamo bendrojo teisės principo turinį, bet ir kasacinę praktiką dėl viešojo pirkimo sutarties (net ir sudarytos pagal pirkimo sąlygas, paskelbtas po VPĮ 18 straipsnio nuostatų naujos redakcijos įsigaliojimo) keitimo apribojimo atgaline tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. 3K-3-132/2012).

Trečia, VPĮ 18 straipsnio 8 dalies taikymą šalių sutarčiai patvirtina ir Viešųjų pirkimų tarnybos, kuri pagal VPĮ 8 straipsnį yra VPĮ reikalavimų laikymąsi prižiūrinti institucija, turinti įgaliojimus pagal kompetenciją rengti ir (ar) priimti viešuosius pirkimus reglamentuojančius teisės aktus, pozicija. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 31 d. įsakymo Nr. 1S-90 „Dėl perkančiųjų organizacijų prašymų pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių patvirtinimo“ (originali versija) 2 punkte nurodyta, kad perkančiųjų organizacijų prašymų dėl Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimų, numatytų, be kita ko, ir VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje, nagrinėjimo taisyklės taikomos visiems viešiesiems pirkimams, nepriklausomai nuo viešojo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo datos. Be to, Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijų, patvirtintų Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1S-43 (toliau – Rekomendacijos), 5 punkte nurodyta, kad, vadovaujantis VPĮ 18 straipsnio 8 dalimi, pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams turi būti gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas; ši nuostata taikoma visoms raštu sudarytoms pirkimo sutartims, nepriklausomai nuo perkančiosios organizacijos tipo, pirkimo sutarties sudarymo laiko, pirkimo sutarties trukmės, vykdytų pirkimo procedūrų.

Ketvirta, skirtingas viešųjų pirkimų subjektų teisių ir pareigų traktavimas priklausomai nuo to, ar viešojo pirkimo sutartis sudaryta iki, ar po VPĮ 18 straipsnio 8 dalies įsigaliojimo, kai šiai normai įsigaliojus viešųjų pirkimų santykiai tebesitęsia, pažeistų VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintą (ir bendrąjį civilinės teisės) lygiateisiškumo principą.

Penkta, šalių sutarties 45 punkte įtvirtinta, kad sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl šios aplinkybės pažymi, kad sutarties šalių santykius, be įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuoja jų sudarytos sutarties sąlygos, jeigu jos nepanaikintos ir galioja. Nagrinėjamoje byloje atsakovo paskelbto atviro pirkimo konkurso sąlygų apraše buvo nustatyta, kad nuomos sutarties sąlygos jos galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis (Aprašo 12.11 punktas). Kaip nurodyta pirmiau, VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sudarant pirkimo sutartį negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos (ši norma iš esmės nepakeista galioja ir šiuo metu). Laikantis šios normos reikalavimų, aptariama konkurso aprašo sąlygų 12.11 punkto nuostata perkelta į šalių sudarytą nuomos sutartį, kurios 45 punkte įtvirtinta, kad sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šios sutarties sąlygos plėtinį „išskyrus įstatymų nustatytas išimtis“ ex officio pripažino niekiniu kaip prieštaraujantį sutarties sudarymo metu galiojusiai imperatyviajai VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punkto nuostatai, draudusiai keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas. Ši teismų išvada pripažintina nepagrįsta. VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punktu, galiojusiu nuomos sutarties sudarymo metu, buvo draudžiama keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, bet šia norma nedrausta sutartyje įtvirtinti galimybės pakeisti sutarties sąlygas, jeigu tai leis poreikio keisti sutartį atsiradimo metu galiosiantys įstatymai. Šalių sutarties 45 punkto plėtinys „išskyrus įstatymų nustatytas išimtis“ neįtvirtina savarankiškos sutarties sąlygos, bet nukreipia į įstatymo reikalavimus, todėl teismams nebuvo teisinio pagrindo ex officio pripažinti jį pažeidžiančiu imperatyviąsias normas ir dėl to niekiniu. Pažymėtina, kad teismai nekonstatavo konkurso sąlygų aprašo 12.11 punkto, iš kurio į sutartį perkelta ginčijama nuostata, neteisėtumo. Taigi atsakovas pirkimo dokumentuose numatė galimybę, jeigu tai leistų galiojantys įstatymai, pakeisti sutarties sąlygas; ši galimybė įtvirtinta ir šalių nuomos sutartyje. Tokia sutarties sąlyga įstatymų reikalavimų nepažeidžia, todėl yra galiojanti. Įsigaliojus VPĮ 18 straipsnio 8 daliai, atsižvelgiant į šalių nuomos sutarties 45 punktą, kuris nukreipia į įstatymo nuostatas, konstatuotina, kad VPĮ 18 straipsnio 8 dalies normos taikymas neprieštarauja ne tik įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklėms, bet ir šalių sutarties sąlygoms.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog šalių nuomos sutarčiai netaikytinos VPĮ 18 straipsnio 8 dalies, įsigaliojusios 2008 m. rugsėjo 15 d., nuostatos. Konstatavus, kad ši norma nagrinėjamos bylos šalių santykiams gali būti taikoma, spręstina dėl jos taikymo sąlygų.

Dėl galimybių perskaičiuoti viešojo pirkimo sutarties kainą, atsižvelgiant į padidėjusį PVM tarifą

Byloje kilo šalių ginčas dėl viešųjų pirkimų būdu sudarytos nuomos sutarties sąlygos, nustatančios sutarties kainą, pakeitimo, remiantis tuo, kad po sutarties sudarymo PVM tarifas buvo padidintas nuo 18 iki 21 proc., o sutartyje nebuvo įtvirtintų kainos perskaičiavimo (kainodaros) taisyklių.

Sprendžiant dėl viešojo pirkimo sutarties bendros kainos perskaičiavimo (pvz., padidinimo), atsižvelgiant į pasikeitusį PVM dydį, pirmiausia vertintinos šios sutarties nuostatos dėl kainos nustatymo. Priklausomai nuo šių sutarties sąlygų, perskaičiuojant sutarties bendrą kainą, skirsis šalių teisių ir pareigų apimtis. Išskirtinos dvi situacijos, kai sutartyje (ne)įtvirtintos kainos perskaičiavimo taisyklės.

Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 6 dalies 3 punkte nurodyta, kad pirkimo sutartyje turi būti nustatyta kaina arba kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką. Kasacinio teismo jau spręsta, kad, atsižvelgiant į šią VPĮ normą, viešojo pirkimo sutarties kaina (kai tai leidžiama pagal pirkimo objektą ir sutarties vykdymo specifiką) perkančiosios organizacijos pasirinkimu gali būti nustatyta dviem būdais: nurodant konkrečią fiksuotą kainą arba jos apskaičiavimo taisykles (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-132/2012). Pastaruoju atveju viešojo pirkimo sutartyje įtvirtinama ne tik sutarties kaina, bet ir jos perskaičiavimo (kainodaros) taisyklės tiek didėjimo, tiek mažėjimo tvarka, įvykus sutartyje nustatytam įvykiui, pavyzdžiui, pakitus PVM dydžiui. Jei sutarties vykdymo metu tam tikras iš anksto numatytas įvykis neįvyksta, sutarties kaina nekinta, jei įvyksta – priešingai, sutarties kaina perskaičiuojama. Analogiškai sutarties kaina nekinta, kai kainos perskaičiavimo taisyklių sutartyje neįtvirtinta.

Priklausomai nuo to, ar viešojo pirkimo sutartyje įtvirtintos (neįtvirtintos) kainodaros taisyklės, skirtingai kvalifikuojamas sutarties kainos perskaičiavimas. Pirkimo dokumentuose ir pirkimo sutartyje įtvirtinus ne tik fiksuotą kainą, bet ir kainodaros taisykles, pagal kurias sutarties kaina koreguotina atsižvelgiant į mokesčių įstatymų pasikeitimus, įvykus tokiems pasikeitimams, sudarytos sutarties kainos perskaičiavimas nekvalifikuotinas sutarties pakeitimu VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme. Tokiu atveju viešojo pirkimo sutarties pakeitimo poreikio nekyla, nes sutarties sąlygos, nustatančios kainą, koreguojamos sutartyje nustatyta tvarka. Tuo atveju, kai viešojo pirkimo sutartyje įtvirtinta tik fiksuota kaina be kainodaros taisyklių, kainos perskaičiavimas kvalifikuotinas sutarties keitimu VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme, todėl spręstina dėl poreikio pagal atitinkamas naujas aplinkybes (pvz., mokesčių bazės pasikeitimą) perskaičiuoti fiksuotą sutarties kainą tenkinimo galimybių ir teisėtumo. Nagrinėjamoje byloje šalių nuomos sutartyje nustatyta tik fiksuota kaina, taigi ji negali būti perskaičiuojama nekeičiant sutarties VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme.

Dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų, įtvirtinančių kainos nustatymą, keitimo sąlygų ir tvarkos

VPĮ – lex specialis, dėl jo ir kitų teisės aktų subsidiaraus taikymo viešojo pirkimo sutarties keitimas reguliuojamas VPĮ 18 straipsnio 8 dalies ir jį įgyvendinančių teisės nuostatų.

VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti dvejopo pobūdžio reikalavimai tam, kad pirkimo sutarties sąlygų sutarties galiojimo laikotarpiu pakeitimas būtų teisėtas: pirma, jos gali būti keičiamos tik tokiu atveju, jeigu jas pakeitus nebus pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai; antra, pakeitimams turi būti gautas Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimas. Ši norma nustato viešojo pirkimo sutarčių pakeitimo ribas draudimo pažeisti VPĮ nustatytų viešųjų pirkimų principus ir tikslus aspektu; tai, ar pakeitimas nepažeis šių VPĮ nuostatų, prižiūri Viešųjų pirkimų tarnyba, pritardama arba nepritardama viešojo pirkimo sutarties pakeitimui.

Kasacinio teismo praktikoje plačiai pasisakyta apie ribojimus keisti viešojo pirkimo sutartį jos vykdymo metu, kai sutartyje neįtvirtintos atitinkamos šalių teisių ir pareigų apimties pasikeitimą leidžiančios sąlygos. Iš esmės ribojimas keisti viešojo pirkimo sutartį sietinas su vertinimu, ar šis keitimas laikytinas esminiu sutarties keitimu ar ne. Draudžiami tik esminiai sutarties keitimai, reiškiantys naujos sutarties sudarymą be atskiro tiekėjų varžymosi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-7-304/2011). Šioje nutartyje konstatuota, kad, siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (lygiateisiškumą), viešojo pirkimo sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei nustatomos iš esmės skirtingos sąlygos nei pradinėje sutartyje ir taip parodoma šalių valia sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų (Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑337/98, Rink. 2000, p. I-8377). Galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo: a) nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą; b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą; c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose; d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas pressetext Nachrichtenagentur,C-454/06, Rink. 2008, p. I-4401; 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Wall, C-91/08. Rink. 2010, p. I-2815).

Atsižvelgiant į tai, tiek Viešųjų pirkimų tarnyba, vertindama prašymus pakeisti viešojo pirkimo sutartį, tiek teismai, spręsdami kontrahentų ginčus, privalo įvertinti, ar siekiamu sutarties pakeitimu nebus pažeisti viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principai, kurių turinys atsiskleidžia viešojo pirkimo sutarties pakeitimo kvalifikavimo esminiu ar neesminiu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios bylos specifika ta, jog šalys nesutaria dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo: tiekėjas siekia, o perkančioji organizacija vengia perskaičiuoti kainą. Teismas pažymi, kad VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje ir jo lydimajame akte įtvirtinta sutarties keitimo tvarka taikytina tais atvejais, kai šalys bendrai sutaria dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo poreikio ir jo tenkinimo galimybių. Ši pozicija grindžiama tuo, kad Viešųjų pirkimų tarnyba neįgaliota spręsti tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų. Pirmiau nurodytą teismo poziciją taip pat patvirtina ir Rekomendacijų 18 punktas, kuriame nurodyta, kad pirkimo sutarties šalims tarpusavyje susitarus dėl pirkimo sutarties sąlygų keitimo, perkančioji organizacija kreipiasi į Viešųjų pirkimų tarnybą su prašymu pritarti pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams. Atsižvelgiant į tai, tais atvejais, kai tarp šalių nėra bendro sutarimo dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo ir tokiam ginčui pasiekus teismą, būtent jis sprendžia dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokiu atveju teismas privalo vertinti ne tik tai, ar galima keisti viešojo pirkimo sutartį, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus ir pirmiau nurodytus jos keitimo ribojimus, tačiau, įvertinęs tokį galimumą VPĮ prasme, turi spręsti dėl galimybės keisti viešojo pirkimo sutartį vienos šalies reikalavimu, t. y. ne bendru kontrahentų sutarimu.

To VPĮ nereglamentuoja, taigi tokiu atveju taikytinos sutarčių teisės nuostatos, įtvirtintos Civiliniame kodekse (CK 6.382 straipsnis). CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų numatytais atvejais. Specialūs sutarties pakeitimo atvejai nustatyti kituose CK straipsniuose (CK 6.204, 6.228 straipsniuose), taip pat gali būti aptarti šalių sudarytoje sutartyje. Pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai sutarties įvykdymas vienai šaliai tampa sudėtingesnis, ji turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti, o nepavykus susitarti – į teismą, kuris gali arba nutraukti sutartį, arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (CK 6.204 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad turi būti nustatytos visos šios sąlygos. Taigi sprendžiant šalių ginčą dėl nuomos sutarties sąlygos, nustatančios sutarties kainą, pakeitimo, turi būti nustatytas sutarties pakeitimo pagrindas pagal CK 6.204 straipsnį, taip pat išsiaiškinta, ar sutarties pakeitimas nepažeis VPĮ 3 straipsnyje nustatytų principų ir tikslų.

Pažymėtina, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog PVM tarifas buvo padidintas nuo 18 iki 21 proc., savaime nesudaro pagrindo keisti šalių sudarytą nuomos sutartį pagal CK 6.204 straipsnį. Ši aplinkybė būtų absoliutus pagrindas sutarties kainai koreguoti, jeigu tai būtų numatyta sutartyje, joje įtvirtinus kainodaros taisykles ir galutinės kainos nustatymą susiejus su PVM dydžiu. Kadangi nagrinėjamu atveju šalių nuomos sutartyje nustatyta fiksuota kaina, tai ieškovo nurodyta aplinkybė dėl PVM pasikeitimo vertintina visų CK 6.204 straipsnyje nustatytų kriterijų aspektu ir spręstina, ar tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovui sutarties vykdymas buvo neproporcingai suvaržytas.

Dėl procesinės bylos baigties

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad šalių sutarties keitimas apskritai negalimas, nes prieštarauja įstatymams, pirmiau nurodytų įstatymo normų netaikė ir joms taikyti reikšmingų aplinkybių nenustatinėjo, ieškovo pateiktų įrodymų netyrė ir nevertino, todėl kasacinis teismas, neturėdamas kompetencijos spręsti fakto klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis), šioje byloje negali priimti galutinio sprendimo ir turi grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylai reikšmingos aplinkybės gali būti nustatytos apeliacinės instancijos teisme, todėl, laikydamasi proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo, bylą grąžina nagrinėti iš naujo ne pirmosios, bet apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad, šalims ginčą perdavus nagrinėti teismui, šis yra kompetentingas patikrinti, ar sutarties pakeitimas neprieštarautų VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintiems viešųjų pirkimų principams ir tikslams. Be to, Viešųjų pirkimų tarnyba dalyvauja byloje kaip išvadą teikianti institucija, taigi ji turi procesinę teisę ir pareigą pateikti savo išvadą byloje, kurią teismas privalo vertinti visų aplinkybių kontekste.

Dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo perkančiosios organizacijos konkliudentiniais veiksmais

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, jog atsakovas konkliudentiniais veiksmais pritarė sutarties sąlygos, nustatančios kainą, pakeitimui, todėl jam kilo prievolė mokėti didesnę sutarties kainą. Pirmiau nurodyta, kad viešojo pirkimo sutartis gali būti pakeista tik griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, be to, rašytinės formos sutarties pakeitimas turi būti įformintas raštu (CK 6.192 straipsnio 4 dalis). Taigi konkliudentiniais veiksmais negali būti pakeista sutartis, kurios pakeitimo sąlygos ir pagrindai imperatyviai reglamentuoti įstatymo. Šių reikalavimų nebuvo laikomasi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, priimdamas ir apmokėdamas ieškovo pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, kuriose buvo nurodytas didesnis PVM tarifas (19 proc.), konkliudentiniais veiksmais pritarė šalių nuomos sutarties pakeitimui. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentui, kad PVM sąskaita–faktūra negali būti traktuojama kaip sutartį pakeičiantis dokumentas.

Nepaisant išdėstytų argumentų, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas trečiasis ieškinio reikalavimas, nes juo prašoma ne tik pripažinti, jog sutartis buvo pakeista atsakovo pritarimu, bet ir priteisti ieškovui atitinkamas sumas, apskaičiuotas taikant didesnį PVM. Sutarties pakeitimo klausimas grąžinamas spręsti apeliacinės instancijos teismui iš naujo; tai reiškia, kad tik konstatavus, ar yra pagrindas ir įstatyme nustatytos sąlygos sutartį pakeisti ir, jeigu yra, tai kaip ir nuo kurio momento ji turėtų būti pakeista, bus galima nustatyti sutarties pakeitimo padarinius, t. y. kokio dydžio nuomos mokesčio ieškovas turėtų teisę reikalauti iš atsakovo. Taigi iš esmės ieškovo ieškinyje nurodyto trečiojo reikalavimo pagrįstumo klausimas byloje dar neišspręstas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos šioje byloje aktualių teisės normų aiškinimui bei taikymui ir neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat neanalizuoja kasacinio skundo argumentų dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, nes jie grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose pateikti išaiškinimai esant kitokioms bylų aplinkybėms, todėl šiai bylai netaikytini.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Vincas Verseckas

Pranas Žeimys