Dėl nuostolių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-70/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.2; 124.2.7; 124.2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“ prašymą atnaujinus procesą civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį atsakovams 305-ajai Gyvenamojo namo statybos bendrijai, UAB „Pramoninė santechnika“, M. M., A. M., P. K. (teisių perėmėjai – V. K., J. N., A. S.), VĮ Registrų centro Vilniaus skyriui dėl potvarkių dalies, sandorių ir teisinės registracijos panaikinimo ir pagal atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“ priešieškinį ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami atnaujintos bylos nagrinėjimo ribų ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 7 ir 9 punktų taikymo klausimai.

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba pareikštu ieškiniu prašė teismo:

1) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V 1 punkto dalį dėl teisės suteikimo 305-ajai Gyvenamojo namo statybos bendrijai (toliau – 305-oji GNSB) remontuoti butus ir patalpas su visais priklausiniais bei 2.3 punkto dalį dėl dokumentų, suteikiančių teisę įregistruoti butus ir patalpas 305-osios GNSB nuosavybės teise, išdavimo;

2) pripažinti negaliojančiais Vietinio ūkio skyriaus 1995 m. balandžio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą dėl pastatų (duomenys neskelbtini) perdavimo 305-ajai GNSB;

3) pripažinti negaliojančia pastato (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją 305-osios GNSB vardu ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti šią registraciją;

4) pripažinti negaliojančia pastato (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją 305-osios Daugiabučių namų savininkų bendrijos,,Bokštas“ (toliau – 305-osios DNSB,,Bokštas“) vardu ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti šią registraciją;

5) iškeldinti 305-ąją GNSB iš neteisėtai valdomų patalpų (duomenys neskelbtini);

6) pripažinti negaliojančia patalpų (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją M. M. vardu ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti šią registraciją;

7) pripažinti negaliojančia patalpų (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją A. M. vardu ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti šią registraciją;

8) pripažinti negaliojančia patalpų (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją P. K. vardu ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti šią registraciją;

9) pripažinti negaliojančiomis 1996 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas A. M. ir UAB,,Pramoninė-santechnika“, dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini);

10) pripažinti negaliojančiomis 1996 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas M. M. ir UAB,,Pramoninė santechnika“, dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini);

11) pripažinti negaliojančia 1996 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą P. K. ir UAB,,Pramoninė santechnika“, dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini);

12) pripažinti negaliojančia butų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją UAB,,Pramoninė santechnika“ vardu ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti šią registraciją;

13) grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei pastatus, esančius (duomenys neskelbtini);

14) atkurti nuosavybės teisę valstybei į jai priklausantį turtą (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad savivaldybės turtu, kaip viešosios nuosavybės teisės objektu, galima disponuoti tik įstatyme įsakmiai nustatytais atvejais ir būdais. Pagal Vyriausybės 1992 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 740 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo remontuojant, rekonstruojant ir restauruojant pastatus“ pastatai negalėjo būti perduoti juridinio asmens nuosavybėn, nes tai prieštaravo imperatyviosioms Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo, Butų privatizavimo įstatymo ir Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatoms. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838 V 1 punktas ir Vietinio ūkio skyriaus 1995 m. balandžio 10 d. perdavimo–priėmimo aktas dėl pastatų (duomenys neskelbtini) perdavimo 305-ajai GNSB yra niekiniai, nes nesukėlė ir negalėjo sukelti teisinių padarinių. Atsakovams A. M., M. M., P. K. nebuvo nustatyta tvarka leista remontuoti butus (duomenys neskelbtini), todėl, nesant baigtos statybos priėmimo naudoti valstybinių komisijų aktų, šių asmenų vardu atlikta teisinė registracija yra neteisėta. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 1996 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 9-5800 informavo UAB,,Pramoninė santechnika“, kad ji patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įgijo iš neteisėtų savininkų. Atsakovai nėra sąžiningi įgijėjai, todėl ginčo turtas turi būti grąžintas į ankstesnę padėtį, taikant restituciją.

Vilniaus apygardos teismas 2003 m. liepos 9 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio:

1) pripažino negaliojančiomis Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V 1 punkto dalį dėl teisės suteikimo 305-ajai GNSB remontuoti butus ir patalpas su visais priklausiniais bei 2.3 punkto dalį dėl dokumentų, suteikiančių teisę įregistruoti butus ir patalpas 305-osios GNSB nuosavybės teise, išdavimo;

2) pripažino negaliojančiu Vietinio ūkio skyriaus 1995 m. balandžio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą dėl pastatų (duomenys neskelbtini) perdavimo 305-ajai GNSB;

3) taikė restituciją ir nusprendė išieškoti 3241 Lt iš Vilniaus miesto savivaldybės 305-osios GNSB naudai;

4) pripažino negaliojančia pastato (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją 305-osios GNSB vardu;

5) pripažino negaliojančia pastato (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją 305-osios DNSB,,Bokštas“ vardu;

6) nusprendė iškeldinti 305-ąją GNSB iš patalpų (duomenys neskelbtini);

7) pripažino negaliojančia patalpų (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją M. M. vardu;

8) pripažino negaliojančia patalpų (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją A. M. vardu;

9) pripažino negaliojančia patalpų (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją P. K. vardu;

10) pripažino negaliojančiomis A. M. ir UAB,,Pramoninė santechnika“ 1996 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir nusprendė išieškoti iš A. M. 205 237 Lt ir 84 992 Lt, iš viso - 290 229 Lt UAB,,Pramoninė santechnika“ naudai;

11) pripažino negaliojančiomis M. M. ir UAB,,Pramoninė santechnika“ 1996 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir nusprendė išieškoti iš M. M. 60 687 Lt ir 123 927 Lt, iš viso – 184 614 Lt UAB,,Pramoninė santechnika“ naudai;

12) pripažino negaliojančia P. K. ir UAB,,Pramoninė santechnika“ 1996 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir nusprendė išieškoti iš P. K. 63 743 Lt UAB,,Pramoninė santechnika“ naudai;

13) pripažino negaliojančia butų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją UAB „Pramoninė santechnika“ vardu;

14) grąžino Vilniaus miesto savivaldybei pastatus, esančius (duomenys neskelbtini);

kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 30 d. potvarkiu Nr. 838V 305-ajai GNSB suteikė teisę remontuoti butus ir patalpas su visais priklausiniais; 305-ajai GNSB leido išduoti dokumentus, suteikiančius teisę įregistruoti butus ir patalpas šios bendrijos nuosavybės teise. 305-oji GNSB Vietinio ūkio skyriui 1995 m. kovo 31 d. kasos pajamų orderiu sumokėjo 2204 Lt (pastatų likutinės balansinės vertės sumą), o 1995 m. balandžio 6 d. kvitu – 1037 Lt už atliktus statybos remonto darbus pagal 1995 m. vasario 17 d. aktą. Vietinio ūkio skyriaus išduotu 1995 m. balandžio 10 d. perdavimo–priėmimo aktu 305-ajai GNSB buvo perduoti pastatai (duomenys neskelbtini). 1995 m. balandžio 20 d. buvo atlikta pastato (duomenys neskelbtini) teisinė registracija 305-osios GNSB vardu, o 1996 m. vasario 2 d. – jau 305-osios DNSB,,Bokštas“ vardu. Pastatų (duomenys neskelbtini) teisinė registracija nebuvo atlikta. Pagal 1996 m. 305-osios DNSB,,Bokštas“ valdytojo P. K. išduotas pažymas, nurodant apie visišką atsiskaitymą su šia bendrija, butai (duomenys neskelbtini) buvo įregistruoti atsakovų A. M., M. M., P. K. vardu. 1996 m. lapkričio 9 d. A. M. ir UAB,,Pramoninė santechnika“ sudarė butų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis. 1996 m. lapkričio 9 d. M. M. ir UAB,,Pramoninė santechnika“ sudarė butų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis. 1996 m. lapkričio 11 d. P. K. ir UAB,,Pramoninė santechnika“ sudarė buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. 2002 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės rejestro tarnyboje 305-oji DNSB,,Bokštas“ ir jos įstatų įregistravimas buvo panaikinti.

Teismas konstatavo, kad 305-oji GNSB, kaip fizinių asmenų susivienijimas, buvo įsteigta siekiant aprūpinti jos narius gyvenamosiomis patalpomis. Tai, kad dauguma šios bendrijos narių – Senamiesčio restauravimo direkcijos darbuotojai, įrašyti į eilę valstybės paramai gauti, nesuteikia šiai bendrijai teisės aprūpinti savo narius gyvenamosiomis patalpomis, pažeidžiant įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus, nesuteikia privilegijų ar pirmumo prieš kitus asmenis. Teismas konstatavo, kad apie galimybę dalyvauti remontuojant ginčo pastatus nebuvo paskelbta viešai, nebuvo sudaryta visų pretendentų remontuoti pastatus sąrašo, sutarčių dėl pastatų remonto. Dėl to Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V 1, 2.3 punktai yra neteisėti, nes prieštarauja įstatymų leidėjo nustatytiems reikalavimams, jų pagrindu dar nesuremontavus pastatų, šie buvo perduoti bendrijai. Vietinio ūkio skyriaus 1995 m. balandžio 10 d. perdavimo–priėmimo aktu pastatai buvo perduoti tik eksploatuoti, bet ne nuosavybėn. Teismas nusprendė, kad 305-oji GNSB nėra sąžininga įgijėja.

Teismas nurodė, kad, 305-ąją GNSB neteisėtai perregistravus į 305-ąją DNSB,,Bokštas“, neteisėtai šios bendrijos vardu buvo atlikta ir pastato (duomenys neskelbtini), teisinė registracija. Naikintina ir patalpų (duomenys neskelbtini) teisinė registracija atsakovės M. M. vardu, patalpų (duomenys neskelbtini) – A. M. vardu, patalpų (duomenys neskelbtini) – P. K. vardu, nes buvo atlikta pagal tikrovę neatitinkančius duomenis ir niekines pažymas, melagingai nurodžius jų savininkais šiuos atsakovus, kuriems pagal nustatytą tvarką nebuvo leista remontuoti ginčo patalpų. Teismas konstatavo, kad M. M., A. M., P. K. nėra sąžiningi įgijėjai.

Atsakovas UAB,,Pramoninė santechnika“, gavusi informaciją apie ginčo patalpų neteisėtus savininkus (Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 21-509/97), notarine tvarka neanuliavo šių sandorių, siekė kuo skubiau įregistruoti šiuos sandorius Nekilnojamojo turto registre. Dėl to UAB,,Pramoninė santechnika“ nėra sąžininga įgijėja.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. spendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 30 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimą paliko nepakeistus.

Kasacinis teismas nustatė, kad atsakovų sudarytas butų pirkimo–pardavimo sutartis teismai pripažino negaliojančiomis tuo pagrindu, kad atsakovas UAB,,Pramoninė santechnika“ nėra sąžiningas įgijėjas. Vienu motyvų, rodančių šio atsakovo nesąžiningumą, teismai laikė jo veiksmus nagrinėjant Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme civilinę bylą pagal UAB,,Pramoninė santechnika“ ieškinį dėl įpareigojimo įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartis (bylos Nr. 21-509/97). Tuo metu Vilniaus apygardos teisme jau buvo iškelta ir nagrinėjama civilinė byla dėl nupirktų butų teisinės registracijos panaikinimo. Ieškinys šioje byloje pareikštas tuo pagrindu, kad butus A. M., M. M. ir P. K. įgijo neteisėtai. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1997 m. vasario 20 d. nutartimi bylos Nr. 21-509/97 nagrinėjimas buvo sustabdytas tuo pagrindu, kad Vilniaus apygardos teisme iškelta ir nagrinėjama byla dėl nupirktų butų teisinės registracijos panaikinimo. Pagal 1964 m. CPK 242 straipsnį bylos nagrinėjimas galėjo būti atnaujinamas tik pašalinus aplinkybes, dėl kurių ji buvo sustabdyta, t. y. įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarčiai) Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje. Šio teismo nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas ar nutartis nebuvo priimti, tačiau šalys, kurių viena buvo UAB,,Pramoninė santechnika“, prašė atnaujinti bylos dėl įpareigojimo įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartis nagrinėjimą. Šalys nuslėpė, kad bylos nagrinėjimo sustabdymo aplinkybės nepašalintos. Tokios teismų nustatytos aplinkybės buvo pagrindas spręsti, kad UAB,,Pramoninė santechnika“ buvo nesąžininga butų pirkimo–pardavimo sutarties šalis.

Atsakovai A. M., M. M., P. K. butus įgijo neteisėtai. Juos iš atsakovų pagal pirkimo-pardavimo sutartis įgijo įmonė (UAB,,Pramoninė santechnika“), turinti didesnių galimybių patikrinti įgyjamo daikto teisinį statusą, negu įprastinėmis sąlygomis fizinis asmuo.

2008 m. balandžio 25 d. pareiškėjas (atsakovas) UAB „Pramoninė santechnika“ kreipėsi į teismą prašydamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktų pagrindu atnaujinti procesą ir bylą nagrinėti iš naujo, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia butų, esančių (duomenys neskelbtini) teisinė registracija UAB „Pramoninė santechnika“ vardu, ir dalį, kuria nuspręsta grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei pastatą, esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 22 d. jam tapo žinoma, jog Vilniaus miesto taryba (Vilniaus miesto valdyba) ieškinius, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms ir remdamasi tais pačiais pagrindais (Vilniaus miesto savivaldybės mero 1995 m. kovo 30 d. potvarkiu Nr. 838V), buvo pareiškusi ne tik UAB „Pramoninė santechnika“, bet ir kitiems asmenims. Kitose bylose Vilniaus miesto valdyba kreipėsi į teismus, prašydama panaikinti pačios priimto 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V (bei kitų analogiškų potvarkių) dalis, kurių pagrindu asmenims buvo perduotos patalpos, taip pat panaikinti įregistruotų perduotų patalpų teisinę registraciją ir išreikalauti patalpas iš šių asmenų valdymo. Teismai kitose bylose, nors ir nustatę Vyriausybės 1992 m. spalio 8 d. nutarimo Nr. 740 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo remontuojant, rekonstruojant ir restauruojant pastatus“ 2.7 punkte įtvirtintų sąlygų pažeidimų, neišreikalavo perduotų butų iš asmenų. Teismai konstatavo, kad Vilniaus miesto valdybos aktų pagrindu asmenims atsirado tam tikrų teisių į perduodamus remontuoti butus, todėl naujai išrinkta valdyba naikinti anksčiau dirbusios valdybos potvarkių negalėjo. Taigi asmenys, kuriems buvo perduotos remontuoti patalpos ir kurie vėliau jas įgijo nuosavybės teise, buvo sąžiningi įgijėjai, todėl šios aplinkybės turi esminę reikšmę, sprendžiant klausimą ir dėl pareiškėjo sąžiningumo, jam sudarant patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. kad jis neturėjo ir negalėjo žinoti, kad patalpas perleidžiantys asmenys neturi teisės jų perleisti, nes visi asmenys, Vilniaus miesto valdybos minėtais potvarkiais įgiję patalpas, laikė save sąžiningais ir teismai juos tokiais pripažino. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo sąžiningumo klausimą nepagrįstai nustatinėjo, vertindamas jo veiksmus laikotarpiu nuo VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo 1996 m. lapkričio 18 d. rašto Nr. 9-5800 gavimo momento iki Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme iškeltos civilinės bylos Nr. 21-509/97 atnaujinimo ir teismo 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo bei patalpų įregistravimo. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal UAB „Pramoninė santechnika“ ieškinį dėl įpareigojimo įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartis, atnaujino bylos nagrinėjimą atsakovo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo iniciatyva, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nuslėpė, kad bylos nagrinėjimo sustabdymo aplinkybės nepašalintos. Pareiškėjo teigimu, teismai, nepagrįstai konstatavę jo, kaip turto įgijėjo, nesąžiningumą, taikė restituciją ir pripažino negaliojančia patalpų teisinę registraciją jo vardu, pažeisdami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, Konstitucijos 23, 29 straipsnius, CK 1.80, 4.93, 4.96, 6.145, 6.153 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią draudžiama išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Pramoninė santechnika“ prašymą atnaujinti procesą patenkino – atnaujino procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Teismas nurodė, kad UAB,,Pramoninė santechnika“ naujomis, esminę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis nurodo teismų sprendimus, kuriais išnagrinėti, pareiškėjo teigimu, analogiški ginčai tarp Vilnius miesto savivaldybės tarybos ir kitų asmenų, įsigijusių patalpas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V bei kitų analogiškų potvarkių pagrindu, ir nė vienu atveju iš šalių butai (pastatai) nebuvo išreikalauti. Šiomis aplinkybėmis pareiškėjas grindžia faktą, kad, sudarydamas patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, jis negalėjo žinoti, kad patalpas perleidžiantys asmenys neturi teisės jų perleisti, nes patalpas įgiję asmenys laikė save sąžiningais ir teismai juos tokiais pripažino. Teismo teigimu, šios paaiškėjusios aplinkybės turi esminę reikšmę ir svarbą jau išnagrinėtoje byloje, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą.

UAB „Pramoninė santechnika“ pareiškė priešieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, prašydama jam iš Vilniaus miesto savivaldybės priteisti 1 743 637 Lt nuostolių. Pareiškėjo teigimu, dėl Vilniaus miesto savivaldybės (ieškovo) neteisėtų veiksmų ir priimtų aktų, inicijuoto civilinio proceso, turint tikslą išreikalauti butus, bendrovė negalėjo naudoti ginčo patalpų komerciniais tikslais, negavo pajamų iš negyvenamųjų patalpų nuomos, dėl to patyrė 1 743 637 Lt nuostolių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Pramoninė santechnika“ prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimo dalies, kuria pripažinta negaliojančia butų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinė registracija UAB „Pramoninė santechnika“ vardu ir grąžintas Vilniaus miesto savivaldybei pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), panaikinimo.

Teismas konstatavo, kad faktinės aplinkybės, nustatytos pareiškėjo nurodytose bylose, ir šioje byloje yra visiškai skirtingos: teismo sprendimuose nėra jokių išvadų ir (ar) pasisakymų dėl UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo, sudarant nuginčytas patalpų sutartis, kurios galėtų turėti įtakos sprendžiant UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo klausimą atnaujintoje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktų sprendimų turinys negali būti siejamas su aplinkybėmis, sudarančiomis ieškinio pagrindą (dalį, dėl kurios yra peržiūrima byla), sprendžiant UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo klausimą atnaujintoje byloje. Įrodymai, kurių pagrindu konstatuojamas UAB „Pramoninė santechnika“ nesąžiningumas, nepaneigti. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodytas aplinkybes, kad bylos atnaujinimą sustabdytoje byloje inicijavo VĮ Registrų centro atstovai, paneigia paties pareiškėjo raštas. UAB „Pramoninė santechnika“ yra nesąžininga ginčo patalpų įgijėja, todėl butų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinė registracija UAB „Pramoninė santechnika“ vardu pripažinta negaliojančia ir patalpos grąžintos Vilniaus miesto savivaldybei pagrįstai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo, vadovavosi kasacinio teismo praktika dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d nutartis, priimta civilinėje byloje komercinis bankas „Sekundės bankas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-233/2004; 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. M. prašymą Nr. 3K-3-303/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Serfas“ v. AB „Dara“, bylos Nr. 3K-3-451/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. K. prašymą, bylos Nr. 3K-3-108/2009). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartimi procesas šioje byloje atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Aplinkybė, kai pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, galėjusi turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, sudaro kitą proceso atnaujinimo pagrindą, nustatytą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kuris nebuvo ir negalėjo būti taikomas, atnaujinant procesą šioje byloje, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

Civilinėse bylose, kurias savo prašyme atnaujinti procesą nurodė pareiškėjas UAB „Pramoninė santechnika“ ir kuriose priimti teismų sprendimai, jo teigimu, turi esminę reikšmę, sprendžiant pareiškėjo sąžiningumo klausimą šioje byloje, UAB „Pramoninė santechnika“ nebuvo dalyvaujantis asmuo ir sprendimai nurodytose bylose pagal savo pobūdį negali sukelti teisinių padarinių nedalyvaujančiam byloje asmeniui. Taigi nurodytose bylose nustatytos aplinkybės, tarp jų – ir su asmenų, gavusių patalpas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V pagrindu, sąžiningumo klausimu susijusios, šioje byloje negali būti pripažįstamos prejudiciniais faktais. Dėl to pareiškėjo, kaip šioje byloje negaliojančiomis pripažintų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu ginčo patalpas įgijusios šalies sąžiningumo klausimas, nagrinėjant šią bylą iki proceso atnaujinimo, buvo sprendžiamas pagrįstai.

Įgijėjo (ne)sąžiningumą lemiančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje nustatomos individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, teisinių santykių šalių padėtį, elgesį ir kt. Šioje byloje nustatyta, kad ginčo patalpų perdavimas 305-ajai GNSB prieštaravo Vyriausybės 1992 m. spalio 8 d. nutarimui Nr. 740,,Dėl gyventojų lėšų panaudojimo remontuojant, rekonstruojant ir restauruojant pastatus“, nes pastatai buvo perduoti ne fiziniams asmenims, o juridiniam asmeniui – bendrijai, nors pagal nurodyto nutarimo nuostatas lėšos, kuriomis turėjo būti remontuojami pastatai, turėjo būti fizinių asmenų – gyventojų (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartis). Pareiškėjo nurodytose bylose (išskyrus vieną) patalpos buvo perduotos tiesiogiai gyventojams, leidžiant savo lėšomis jas remontuoti. Nurodytose bylose patalpos buvo perduotos ne tik Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V, bet ir kitų potvarkių pagrindu, bylose nustatytos skirtingos patalpų perdavimo aplinkybės. Bylose, kuriomis remiasi atsakovas, fiziniai asmenys butus savo vardu įregistravo Vilniaus miesto valdybos potvarkių, jų pagrindu sudarytų perdavimo–priėmimo aktų ir Vietinio ūkio skyriaus pažymų pagrindu. Pareiškėjas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įgijo pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu iš neteisėtų įgijėjų. Nurodytose bylose pareiškėjas nebuvo dalyvaujantis asmuo ir jo, kaip sandorio šalies, sąžiningumo klausimas nebuvo sprendžiamas. Taigi bylose nebuvo nagrinėjamos ir aplinkybės, susijusios su momentu, nuo kurio turėjo būti vertinami pareiškėjo veiksmai, leidžiantys nustatyti, ar jis buvo sąžiningas įgijėjas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas teisinis proceso atnaujinimo pagrindas negalėjo būti taikomas šioje byloje, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo sąžiningumo klausimą po patalpų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, galbūt nepagrįstai ir neteisėtai aiškino ir taikė 1964 m. CK 47 straipsnį, 143 straipsnio 1 dalį ir CK 4.96 straipsnio 2 dalį ir padarė galimą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, nėra susijusi su proceso atnaujinimo šioje byloje pagrindu. Pasisakant dėl nurodytų argumentų būtų pažeistos atnaujintos bylos nagrinėjimo ribos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas UAB „Pramoninė santechnika“ prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia butų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinė registracija UAB „Pramoninė santechnika“ vardu ir grąžintas Vilniaus miesto savivaldybei pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl lygybės įstatymui ir teismui principo pažeidimo. UAB „Pramoninė santechnika“ ginčo patalpas įgijo sandorių pagrindu iš asmenų, įgijusių šias patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704 patvirtintas Savivaldybių, valstybinių įmonių ir organizacijų gyvenamųjų patalpų pardavimo pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą taisykles. Patalpos gyvenamųjų namų statybos bendrijoms ir gyventojams savo lėšomis remontuoti butus bei pastatus su visais jų priklausiniais buvo perduodamos pagal 1994 m., 1995 m. Vilniaus miesto valdybos potvarkius, jų prieduose nurodant iki keliasdešimt asmenų, tarp jų – ir bendrijų. Ginčo patalpos 305-ajai GNSB buvo perduotos Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkiu Nr. 838 V, kuriuo buvo patvirtintas 23 asmenų (tarp jų – ir bendrijų) sąrašas. Vilniaus miesto taryba kreipėsi į teismus prašydama panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkį Nr. 838V (ir kitų analogiškų potvarkių) dalis, kurių pagrindu asmenims buvo perduotos patalpos, jų teisinę registraciją ir išreikalauti patalpas iš šių asmenų valdymo. Visose byloje, išskyrus šią, teismai, nors ir nustatę Vyriausybės 1992 m. spalio 8 d. nutarimo Nr. 740 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo remontuojant, rekonstruojant ir restauruojant pastatus“ pažeidimų, neišreikalavo perduotų patalpų iš asmenų, t. y. netaikė nei restitucijos, nei vindikacijos. Nagrinėjamoje byloje teismas taikė restituciją ir patalpas grąžino savivaldybei, todėl, pareiškėjo nuomone, buvo paneigtas lygybės įstatymui ir teismui principas, pažeistos jo teisės, teisėti interesai ir lūkesčiai (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 6, 9 straipsniai, 33 straipsnio 4 dalis, CK 1.2 straipsnis). Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Nurodytose bylose pagal Vilniaus miesto tarybos ieškinius atsakovais patraukti asmenys neprarado valdymo teisių į jiems ieškovo perduotas patalpas ir buvo laikomi sąžiningais patalpų įgijėjais. Atsižvelgiant į tai, UAB „Pramoninė santechnika“, sudarydama patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, neturėjo ir negalėjo žinoti, kad jas perleidžiantys asmenys neturi teisės jų perleisti, nes visi asmenys, Vilniaus miesto valdybos potvarkių pagrindu įgiję patalpas, laikė save sąžiningais ir teismai kitose bylose juos tokiais pripažino, tai buvo užfiksuota viešame registre, tai nustatė ginčo sutartis tvirtinusi notarė.

Pažymėtina, kad teismai ignoravo galiojantį Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 21-509/97, kuriuo paneigta, kad UAB „Pramoninė santechnika“ nusipirko patalpas iš neteisėtų savininkų ir įpareigojo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialą įregistruoti nekilnojamojo turto sutartis, taip paneigdami įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą (Teismų įstatymo 9 straipsnis, CPK 18 straipsnis).

2. Dėl 1964 m. CK 255 straipsnio taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Orestas“ v. UAB „Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. PĮ „Maturė“ v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonė, bylos Nr. 3K-3-174/2002; 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos paštas“ v. Susisiekimo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-116/2008; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Artapolas“ v. UAB,,Autoreikmuo“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-237/2011; kt.). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. B. v. G. P., bylos Nr. 3K-3-332/2010, pateiktu išaiškinimu, sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirmenybė turi būti teikiama ne formaliems sandorio negaliojimo dėl teisinės registracijos neatlikimo argumentams, bet šalių valiai.

Nepaisant nurodytos kasacinio teismo praktikos teismai nepagrįstai UAB „Pramoninė santechnika“ nepripažino sąžininga įgijėja, vertindami sąžiningumo aspektą ne butų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo momentu, kai bendrovė įgijo nuosavybės teisę į ginčo patalpas, o jau po jų sudarymo (1964 m. CK 47, 143 straipsnio 1 dalis, 255 straipsniai, 2000 m. CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

3. Viešo registro duomenų teisingumo. Pareiškėjas, sudarydamas ginčo sandorius, vadovavosi viešo registro duomenimis, kurie sandorių sudarymo metu buvo teisingi ir neginčijami. Remiantis kasacinio teismo praktika, nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-364/2009). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Pažymėtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir atidžiai, turėjo teisinį pagrindą manyti, kad pardavėjai turi teisę disponuoti patalpomis, o pirkimo–pardavimo sutartys atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, nes jos sudarytos notarine forma, pardavėjai pateikė teisinės registracijos pažymėjimus ir detalizuojančius pažymėjimus, patvirtinančius jų nesuvaržytą teisę disponuoti ginčo butais (pažymėjimus patikrino ir patvirtino notarė).

4. Dėl bylų nagrinėjimo atnaujinus procesą taisyklių taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką atnaujinus procesą civilinėje byloje teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Neris“ v. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2006; 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Serfas“ v. BAB „Dara“, bylos Nr. 3K-3-451/2007). Pareiškėjas prašė atnaujinti bylos nagrinėjimą tiek CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto, tiek ir 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Nepaisant to, teismai argumentų, susijusių su aiškiai netinkamu teisės taikymu, nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, taip nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. M. ir kt. prašymą, bylos Nr. 3K-7-362/2007), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (bylose Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/9S); Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/02). Teismai bylos atnaujinimo pagrindą taikė formaliai, neatsižvelgę į visas bylos aplinkybes, nesivadovavo CPK 259 straipsnio nuostata, kad civilinė byla turėjo būti pakartotinai išnagrinėta iš esmės.

5. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Sandorių sudarymo metu galiojusios redakcijos Notariato įstatymo 46 straipsnyje buvo nustatyta, kad, tvirtindami sandorius dėl nekilnojamojo turto, kuriam būtina valstybinė registracija, perleidimo, notarai patikrina, ar turtas priklauso jį perleidžiančiam asmeniui. Sutartis tvirtinusiam notarui abejonių, kad pardavėjai galėjo neturėti teisės perleisti patalpas, nekilo ir sutartys buvo notariškai patvirtintos. Pareiškėjas neturėjo pareigos veikti rūpestingiau ir atidžiau už sutartis tvirtinusį notarą, kuriam keliami aukštesni reikalavimai. Taigi pareiškėjas iki patalpų įgijimo įsitikino, kad pardavėjai turi teisę perleisti patalpas. Pareiškėjo nuomone, teismai turėjo spręsti dėl Kauno miesto 4-ojo notarų biuro notarės Virginijos Jarienės įtraukimo dalyvauti byloje klausimą. CPK 266 straipsnyje nustatytas draudimas sprendime pasisakyti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie UAB „Pramoninė santechnika“ kasacinio skundo atsakovės M. M. ir A. M. prašo kasacinį skundą tenkinti, priimti naują sprendimą – pastato (duomenys neskelbtini), kurį UAB „Pramoninė santechnika“ valdo jau dešimt metų, savivaldybei negrąžinti.

Pareiškime nurodoma, kad Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatė, kad UAB „Pramoninė santechnika“ yra sąžininga butų (duomenys neskelbtini), įgijėja, pirkimo–pardavimo sutartys patvirtintos notariškai (1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis), todėl įpareigojo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialą jas įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymu, garantuojančiu savininko teisių gynimą (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 142 straipsnis) ir nustatančiu nuosavybės teisės gynimo būdus, atsižvelgiama ir į teisėtus kitų asmenų interesus. Tokia įstatymo nuostata grindžiama konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucijos 29 straipsnis). Šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros principas įtvirtintas ir 1964 m. CK 143 straipsnyje, kuriuo ginamos sąžiningo įgijėjo teises ir nustatomi vindikacijos apribojimai. UAB „Pramoninė santechnika“ nusipirko iš M. M., A. M. ir P. K. butus (duomenys neskelbtini) įstatymų nustatyta tvarka. Pagal 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą įgijėjui atsiranda nuo sutarties, kuria perleidžiamas daiktas, įregistravimo momento.

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 1997 m. lapkričio 19 d. sprendime, kuris įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas, nustatė, kad Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas nepagrįstai atsisakė įregistruoti butų pirkimo–pardavimo sutartis UAB „Pramoninė santechnika“ vardu, todėl įpareigojo atnaujinti butų pirkimo–pardavimo sutarčių registracijos terminą ir jas įregistruoti. Įsigaliojus teismo sprendimui, sutarčių teisinė registracija kartu su sutartimis yra juridiniai faktai, sukuriantys daiktui įgijėjo nuosavybės teisę (1964 m. CK 4 straipsnis, 2000 m. CK 1.136 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl to turto išreikalavimas iš tokio įgijėjo galimas tik laikantis 1964 m. CK 142, 143, 146 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Savininkas, norėdamas išreikalauti turtą iš kito asmens valdymo, turi įrodyti, kad arba įgijėjas yra nesąžiningas, arba, nepaisant to, kad įgijėjas yra sąžiningas, egzistuoja bent viena aplinkybių, nustatytų CK 143 straipsnyje (2000 m. CK 4.96 straipsnyje). Savivaldybė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Pramoninė santechnika“ yra nesąžininga patalpų įgijėja. Faktų, kad yra bent viena CK 143 straipsnyje (2000 m. CK 4.96 straipsnyje) nustatytų aplinkybių, kurioms esant turtas gali būti išreikalautas net iš sąžiningo įgijėjo, Vilniaus miesto savivaldybė teismui nepateikė. Priešingai, remiantis Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkiu Nr. 838V, kuriuo Vietinis ūkio skyrius buvo įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. asmenys, pagal įstatymus turintys teisę įgyvendinti savivaldybės, kaip savininko, teises, pritarė pastatų (duomenys neskelbtini) perdavimui. Aplinkybė, kad savivaldybės darbuotojai, davę tokį sutikimą ir savo aktyviais veiksmais pažeidę galiojančius įstatymus, veikė priešingai savivaldybės interesams ir taip padarė jai žalą, nėra pakankamas pagrindas taikyti vindikaciją, nes nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Pramoninė santechnika“ apie tokius įstatymo pažeidimus žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 20 d. priėmė šiuo klausimu atskirąją nutartį, kurioje nurodė būtinumą patraukti atsakomybėn kaltus savivaldybės darbuotojus ir imtis priemonių savivaldybei dėl padarytos žalos atlyginimo, tačiau savivaldybė šios atskirosios nutarties neįvykdė. 1964 m. CK 144 straipsnis, reglamentavęs neribotą valstybės ir savivaldybės turto vindikacijos galimybę, buvo pripažintas netekusiu galios. Tai atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą privačios nuosavybės teisės, kaip Lietuvos ūkio pagrindo, principą. Tiek viešoji, tiek privati nuosavybė turi būti ginamos vienodai. Savivaldybė, prisidengdama viešojo intereso gynimu, negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl lygybės įstatymui ir teismui principo pažeidimo. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika dėl Konstitucijos 29 straipsnio nuostatų taikymo (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. spalio 30 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai) nurodytame straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas nepaneigia to, kad skirtingų faktų, tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, skirtingose situacijose, vertinimas gali būti nevienodas. Nagrinėjama situacija skiriasi nuo kitų pareiškėjo nurodytose civilinėse bylose nagrinėtų situacijų, todėl nėra pagrindo teigti esant lygybės įstatymui ir teismui principo pažeidimą.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Prašyme atnaujinti procesą UAB „Pramoninė santechnika“ nurodytos civilinės bylos ir ši byla negali būti laikomos analogiškomis, nes faktinės bylų aplinkybės skirtingos. Visose prašyme atnaujinti procesą nurodytose civilinėse bylose atsakovai buvo fiziniai asmenys, kuriems leista savo lėšomis remontuoti butus ir pastatus su visais jų priklausiniais. Šioje byloje pastatus leista remontuoti 305-ajai GNSB, taip pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas (1992 m. balandžio 7 d. Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 6, 7, 9–11, 13, 15–17 straipsniai, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnis, 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo 1, 2, 4 straipsniai, Vyriausybės 1992 m. spalio 8 d. nutarimo Nr. 740 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo remontuojant, rekonstruojant ir restauruojant pastatus“ nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 305-oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Bokštas“ v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-512/2002).

Be to, Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkis Nr. 838V yra individualus teisės aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individuliais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Prašyme atnaujinti procesą nurodytas civilines bylas ir šią bylą nagrinėję teismai sprendė ne dėl nurodyto potvarkio, bet dėl jo dalies, susijusios su konkrečių butų ir pastatų perdavimu konkretiems asmenims, teisėtumo. Taigi nagrinėjant civilines bylas buvo sprendžiama dėl kiekvieno įgijėjo sąžiningumo atskirai ir priklausomai nuo padarytos išvados priimami atitinkami sprendimai ginti įgijėjo teises ar ne. Be to, ne visose pareiškėjo nurodytose bylose buvo sprendžiamas butus įgijusių asmenų sąžiningumo klausimas. Butų įsigijimo aplinkybės nurodytose bylose ir šioje byloje yra skirtingos. Bylose, kuriomis remiasi UAB „Pramoninė santechnika“, asmenys butus savo vardu įregistravo Vilniaus miesto valdybos potvarkių, perdavimo–priėmimo aktų ir Vietinio ūkio skyriaus išduotų pažymų pagrindu, o UAB „Pramoninė santechnika“ patalpas (duomenys neskelbtini) įgijo pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu iš neteisėtų įgijėjų. Be to, nagrinėjamoje byloje buvo svarbu analizuoti UAB „Pramoninė santechnika“ elgesį po pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo. Beveik visose nurodytose bylose, kurios buvo nagrinėjamos iš esmės, teismai butų teisinę registraciją asmenų, kuriems šie butai buvo perduoti remontuoti, vardu panaikino, t. y. teismai sprendė, kad asmenys neįgijo nuosavybės teisių į butus, dėl to kasacinio skundo argumentas, kad butus įgiję asmenys teismų sprendimais buvo pripažinti sąžiningais įgijėjais, yra nepagrįstas. Be to, nurodytose bylose UAB „Pramoninė santechnika“ nebuvo dalyvaujantis byloje asmuo ir jos, kaip sandorio šalies, sąžiningumo klausimas nebuvo sprendžiamas.

2. Dėl UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo. Remiantis CPK 370 straipsnio 4 dalimi, atnaujinęs bylos nagrinėjimą teismas bylą nagrinėja pagal bendrąsias šio Kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Nagrinėjamoje byloje procesas atnaujintas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad šiuo atveju bylos nagrinėjimo ribas sudarė naujai paaiškėjusių aplinkybių reikšmės išnagrinėtai bylai įvertinimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytas teisinis proceso atnaujinimo pagrindas šioje byloje nebuvo ir negalėjo būti taikomas. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK nuostatų taikymo nesusiję su proceso atnaujinimo šioje byloje pagrindu.

Pažymėtina, kad sandorio šalies sąžiningumą reikia vertinti ne tik sutarties sudarymo metu, bet ir iki bei po sutarčių sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2007). Po butų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo VĮ Respublikinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras 1996 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 9-5800 informavo UAB „Pramoninė santechnika“, kad ji nusipirko butus iš neteisėtų įgijėjų ir tuo pagrindu buvo atsisakyta atlikti nupirktų butų teisinę registraciją įmonės vardu (1964 m. CK 255 straipsnis). UAB „Pramoninė santechnika“, nepaisydama gautos informacijos, kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti VĮ Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialą įregistruoti nupirktą nekilnojamąjį turtą bendrovės vardu. Iškelta civilinė byla Nr. 21-509/97 buvo sustabdyta iki bus išnagrinėta ši civiline byla. Tačiau civilinės bylos Nr. 21-509/97 nagrinėjimas buvo atnaujintas dar neišnykus bylos sustabdymo pagrindui, t. y. nepasibaigus ginčui dėl butų teisinės registracijos panaikinimo. Nepaisant to, UAB „Pramonine santechnika“ neinformavo teismo apie tai, priešingai, 1997 m. lapkričio 17 d. raštu prašė teismo atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą. Ieškovo nuomone, sąžiningas asmuo būtų atsisakęs sutarties, o ne skubėjęs ją įregistruoti (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 234 straipsnio 2 dalis).

3. Dėl proceso atnaujinimo. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimas buvo peržiūrėtas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, todėl Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 3 d. nutartimi negalėjo ir neatnaujino proceso civilinėje byloje dėl administracinių aktų dalies, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir butų teisinės registracijos panaikinimo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Procesas išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Kadangi procesas byloje nebuvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, tai teismai argumentų, susijusių su teisės normų taikymu, negalėjo nagrinėti. Prašyme atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas nebuvo nurodytas ir procesas šiuo pagrindu neatnaujintas, todėl spręsti dėl ginčo butų pirkimo–pardavimo sandorius tvirtinusios notarės įtraukimo į bylos nagrinėjimą teismai neturėjo teisinio pagrindo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Remdamasi nurodytomis nuostatomis teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą tik pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti, remdamasi bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Dėl atnaujintos bylos nagrinėjimo ribų ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 7 ir 9 punktų taikymo

CPK 370 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs teismo posėdyje prašymo atnaujinti procesą klausimą ir nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto šio Kodekso 368 straipsnyje, ir pagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad dėl šios dalies yra trūkumų; procesą byloje atnaujinus, teismo nutartyje turi būti nurodytas atnaujinimo pagrindas. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio Kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pagrindai, pagal kuriuos išnagrinėta byla buvo atnaujinta – pagal atnaujinimo pagrindus patikrinamas ankstesnio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Atnaujinus procesą, teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo (pareiškėjų) nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Neris“ v. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas ir k., bylos Nr. 3K-3-416/2006; 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Serfas“ v. AB „Dara“, bylos Nr. 3K-3-451/2007; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo byloje dviem pagrindais, nustatytais CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose: 1) naujai paaiškėjus esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu ir 2) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 3 d. nutartimi atnaujino procesą nagrinėjamoje byloje ir nurodė proceso atnaujinimo pagrindą – CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, argumentavo dėl pareiškėjo nurodytų paaiškėjusių naujų aplinkybių reikšmės išnagrinėtos bylos teisiniam rezultatui. Atnaujindamas procesą byloje teismas nepasisakė dėl proceso atnaujinimo (ne)galimumo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodytu pagrindu pagal pareiškėjo prašymą bylos atnaujinimas negalimas dėl tos priežasties, kad teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Tokiu atveju kreiptis dėl proceso atnaujinimo byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu suteikta tik Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kuris šioje byloje prašymo atnaujinti procesą nėra pateikęs. Be to, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kaip proceso atnaujinimo pagrindas, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartyje nenurodytas. Dėl išvardytų priežasčių ir remiantis CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatytomis atnaujintos bylos nagrinėjimo ribomis teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nebuvo pagrindo pasisakyti dėl to, ar ankstesniame teismo sprendime padaryta teisės normos taikymo aiški ir esminė klaida, ir dėl to teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kaip turėtų būti pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, jei byla būtų atnaujinta CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005; 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Serfas“ v. AB „Dara“, bylos Nr. 3K-3-451/2007; kt.).

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo šiuo pagrindu įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas ne pagal tai, ar atitinka esamą byloje ir papildomai pristatytą medžiagą, bet dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Iki šių aplinkybių paaiškėjimo teismo priimtas sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis priimtas remiantis tais faktais, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, objektyviai galėjo turėti. Tai nereiškia, kad atnaujintoje civilinėje byloje negalima iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje, jeigu tai yra būtina siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes priešingu atveju būtų paneigta proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti ne tik teisines, bet ir faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medas“ v. UAB „Čeltaura“, bylos Nr. 3K-3-458/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-363/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje atnaujintas procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kad kitose civilinėse bylose buvo kilę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir asmenų, įsigijusių patalpas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V ir kitų potvarkių pagrindu, analogiški ginčai ir butai (pastatai) iš asmenų valdymo neišreikalauti, t. y. nurodytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, lemia kitokias išvadas dėl jo sąžiningumo sudarant pirkimo–pardavimo sutartis su A. M., M. M. ir P. K. ir įsigyjant iš jų patalpas (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atnaujinus procesą šioje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių įrodinėjimo dalykas nepakito, t. y. jį sudaro visų aplinkybių, tarp jų – prašyme atnaujinti procesą nurodytų naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių, ir byloje surinktų įrodymų viseto įvertinimas, nustatant pareiškėjo (ne)sąžiningumą dėl butų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje nustatytas aplinkybes, tarp jų – ir pareiškėjui naujai paaiškėjusias, byloje esančius įrodymus ir konstatavo pareiškėjo nesąžiningumo, sudarant ginčo butų pirkimo-pardavimo sandorius, faktą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada.

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Tačiau ši prezumpcija yra nuginčijama. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad turto įgijėjo sąžiningumą ar nesąžiningumą lemiančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje nustatomos individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, teisinių santykių šalių padėtį, elgesį ir kt. Sprendžiant dėl turto įgijėjo sąžiningumo visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką (pvz., verslininkas), įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007; teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2007; kt.).

Nagrinėjamos bylos metu nustatyta, kad 1996 m. lapkričio 9 d. UAB,,Pramoninė santechnika“ su A. M. sudarė butų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis, 1996 m. lapkričio 9 d. – su M. M. butų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis, o 1996 m. lapkričio 11 d. – su P. K. buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. A. M., M. M. ir P. K. vardu nurodytas nekilnojamasis turtas buvo registruotas Nekilnojamojo turto registre pagal 1996 m. 305-osios DNSB,,Bokštas“ valdytojo P. K. išduotas pažymas, nurodant apie visišką atsiskaitymą su šia bendrija, kurios vardu nurodyti butai buvo įregistruoti 1996 m. vasario 2 d. Iki to – 1995 m. balandžio 20 d. nurodyti butai buvo įregistruoti 305-osios GNSB, kurios teisių perėmėja vėliau tapo 305-osios DNSB,,Bokštas“, vardu. 305-ajai GNSB ginčo butai buvo perduoti Vietinio ūkio skyriaus išduotu 1995 m. balandžio 10 d. perdavimo–priėmimo aktu, priimtu Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V pagrindu. Tiek nurodyto potvarkio atitinkamos dalys (susijusios su ginčo butais), tiek Vietinio ūkio skyriaus 1995 m. balandžio 10 d. perdavimo–priėmimo aktas, tiek butų teisinė registracija 305-osios GNSB, vėliau – 305-osios DNSB,,Bokštas“, A. M., M. M. ir P. K. vardu nagrinėjamoje byloje pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais, konstatuotas šių asmenų nesąžiningumas. Teisėjų kolegija, laikydamasi ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, nepasisako dėl priimto teismo sprendimo atitinkamais klausimais (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. M., M. M. ir P. K. nesąžiningumas, jiems įsigyjant ginčo butus, konstatuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje 305-oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Bokštas“ v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-512/2002.

Pareiškėjas, nesutikdamas su byloje nustatytu jo nesąžiningumu, sudarant pirkimo–pardavimo sutartis su A. M., M. M. ir P. K., prašydamas atnaujinti procesą byloje, pateikė teismui kitose civilinėse bylose priimtus teismo sprendimus (nutartis), kuriais, minėta, grindžia faktą, jog, sudarydamas ginčo butų pirkimo–pardavimo sutartis, jis negalėjo žinoti, kad butus perleidžiantys A. M., M. M. ir P. K. neturi teisės jų perleisti, nes Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V ir kitų potvarkių pagrindu visi patalpas įgiję asmenys laikė save sąžiningais ir teismai juos tokiais pripažino. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjo išvardytose bylose nustatytos aplinkybės dėl patalpas įgijusių asmenų (ne)sąžiningumo nesusiję su šia byla, nes neturi prejudicinės galios nagrinėjant šią bylą – A. M., M. M., P. K. ir UAB „Pramoninė santechnika“ nebuvo nurodytose bylose dalyvaujantys asmenys ir jose nebuvo sprendžiamas šių subjektų, kaip sandorio šalių, sąžiningumo klausimas (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Minėta, kad A. M., M. M. ir P. K. nesąžiningumo faktas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad teismų sprendimai, priimti kitose bylose, būtų padarę įtaką pareiškėjo sprendimui sudaryti ginčo sandorius su A. M., M. M. ir P. K., nes, kaip teismo nustatyta atnaujinant procesą šioje byloje, apie nurodytus teismų sprendimus (nutartis) pareiškėjui tapo žinoma tik pasibaigus procesui šioje byloje. Įvertinusi pareiškėjo nurodytas naujai paaiškėjusias aplinkybes esančių byloje jau nustatytų faktų kontekste, sprendžiant dėl pareiškėjo (ne)sąžiningumo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti esant konkrečių faktinių bylos duomenų skirtumą nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo (konkrečiai – dėl pareiškėjo nesąžiningumo, sudarant ginčo butų pirkimo-pardavimo sandorius), ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad pareiškėjo nurodytos naujai paaiškėjusios bylos aplinkybės, įvertinus jas kartu su byloje anksčiau teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neteikia pagrindo konstatuoti ankstesnio teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjo sąžiningumo prezumpcija paneigta, neteisėtumo ir nepagrįstumo. Šią bylą iki proceso atnaujinimo nagrinėję teismai vertino byloje nustatytus faktus, pareiškėjo elgesį po ginčo sandorių pasirašymo su A. M., M. M. ir P. K., kas atitinka nutartyje nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką, iki jų teisinio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, kai pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į ginčo butus remiantis 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalimi, 255 straipsniu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal 1964 m. CK 255 straipsnį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atveju sandorio šalis privalėjo atlikti aktyvų veiksmą – sutartį pateikti turto registravimo įstaigai įregistravimo veiksmui atlikti, nes tik tokiu atveju sutartis galėjo sukelti civilinius teisinius padarinius, t. y. nuo sutarties įregistravimo momento turto įgijėjui pagal sutartį atsirasdavo nuosavybės teisė į įsigytą turtą (CK 149 straipsnio 2 dalis). Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančia (CK 255 straipsnio 2 dalis); dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą teismas galėjo atnaujinti (CK 255 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. W. ir kt. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-66/2000; 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-70/2006; 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. S. I., bylos Nr. 3K-3-404/2012; kt.). Įstatyme nustatytų imperatyviųjų reikalavimų sandorio formai nesilaikymas, kai šiame įstatyme nurodyta, kad dėl formos trūkumų sandoris bus laikomas negaliojančiu, reiškia, jog tokio turinčio esminių formos trūkumų sandorio sudarymas yra neužbaigtas, dėl to jis yra nesudarytas ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. S. I., bylos Nr. 3K-3-404/2012). Taigi iki pareiškėjo su A. M., M. M. ir P. K. sudarytų ginčo butų pirkimo–pardavimo sutarčių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pareiškėjas nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į ginčo butus, nes nebuvo užbaigtas šių sandorių sudarymas įstatyme nustatyta forma. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai byloje nustatyto pareiškėjo nuosavybės teisių į ginčo butus atsiradimo momento ir atitinkamai dėl jo sąžiningumo sandorių sudarymo metu laikytini nesuteikiančiais pagrindo nuspręsti dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų, konstatuojant pareiškėjo nesąžiningumą įsigyjant ginčo butus, klaidingumo.

Dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 21-509/97, kuriuo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialas buvo įpareigotas įregistruoti ginčo butų pirkimo–pardavimo sutartis, teisėjų kolegija nurodo, kad šis teismo sprendimas buvo įvykdytas, sutartys ir atitinkamai nuosavybės teisės į ginčo butus pareiškėjo vardu buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tačiau tai nereiškia, kad savivaldybė, kuri (kaip ir šios bylos atsakovai, išskyrus pareiškėją ir VĮ Registrų centro Vilniaus skyrių) nedalyvavo nurodytos bylos nagrinėjime, neturi teisės ginčyti ginčo butų teisinės registracijos pareiškėjo vardu, priešingu atveju būtų pažeista ieškovo teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, tam, kad būtų apginta jo pažeista teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 21-509/97 nebuvo sprendžiami Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V 1 ir 2.3 punktų atitinkamų dalių, Vietinio ūkio skyriaus 1995 m. balandžio 10 d. perdavimo–priėmimo akto, ginčo butų pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo klausimai, t. y. skiriasi šios bylos ir civilinės bylos Nr. 21-509/97 nagrinėjimo dalykas. Taigi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimas neturi prejudicinės galios šioje byloje, sprendžiant dėl pareiškėjo nesąžiningumo sudarant ginčo butų pirkimo–pardavimo sutartis (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Atmestini kasacinio skundo argumentai ir dėl pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimo. Remiantis kasacinio teismo praktika asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad garantuojama asmens, kuriam teisinė sistema duoda pagrindą tikėtis, jog jis turės tam tikrą rezultatą, jei veiks teisėtai, interesus. Taigi asmens teisėtų lūkesčių apsaugai svarbu paties asmens veiksmų teisėtumas. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011; 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-270/2012). Esant nagrinėjamoje byloje nustatytam pareiškėjo nesąžiningumo, įsigyjant ginčo butus, faktui, nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir tuo pagrindu naikinti teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia ginčo butų teisinė registracija pareiškėjo vardu ir pastatas (duomenys neskelbtini) grąžintas ieškovui.

Dėl ginčo butų pirkimo–pardavimo sandorius tvirtinusios notarės neįtraukimo į bylos nagrinėjimą teisėjų kolegija nurodo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką inicijuoti proceso atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto (kai teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų) pagrindu gali tik neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-148/2011). Nagrinėjamoje byloje notarė prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą šiuo pagrindu nepateikė, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 3 d. nutartimi proceso šiuo pagrindu neatnaujino, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl nurodytų kasacinio skundo argumentų, nes priešingu atveju būtų pažeistos CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatytos atnaujintos bylos nagrinėjimo ribos.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje byloje

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas šioje byloje yra patyręs 111,55 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Pramoninė santechnika“ (į. k. duomenys neskelbtini) 111,55 Lt (vieną šimtą vienuolika Lt 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigito Gurevičiaus

Vincas Verseckas