Dėl bendrojo naudojimo dujotiekio tinklų išpirkimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-74/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 92; 95.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. J., V. K., V. G., V. V., V. R., D. K., S. J., G. S., A. R., A. Č., V. A., A. T., S. M., A. M., K. N., G. R. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos dujos” dėl bendrojo naudojimo dujotiekio tinklų išpirkimo; trečiasis asmuo A. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo AB „Lietuvos dujos“ pareigos atlyginti ieškovams už jam perduotus dujotiekių tinklus ir tokio atlyginimo dydžio.

AB „Lietuvos dujos“ firmai „Aukštaitijos dujos“ 1995 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo aktu buvo perduoti lauko dujotiekio tinklai, esantys Panevėžyje (duomenys neskelbtini). Akte nurodyta, kad tinklai perduodami į įmonės balansą nemokamai, jų balansinė vertė – 72 000 Lt. Ūkio ministro 1998 m. gruodžio 29 d. įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į šiuos inžinerinius tinklus.

Ieškovai nurodė, kad, remdamiesi Gamtinių dujų įstatymu (toliau – GDĮ) bei ūkio ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 201 patvirtinta Vartotojų lėšomis iki Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo įsigaliojimo įrengtų bendrojo naudojimo sistemų ir gamtinių dujų kiekio matavimo priemonių išpirkimo ar perėmimo eksploatuoti gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo įmonių žinion tvarka (toliau – Tvarka), 2006 m. pabaigoje raštu kreipėsi į atsakovą, prašydami išpirkti jų lėšomis įrengtas bendrojo naudojimo sistemas, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti prašymą. Ieškovai teigia, kad niekada nepritarė, jog dujotiekio tinklai atsakovui būtų perduoti neatlygintinai, nes įrengti jų pačių lėšomis ir darbu.

Kadangi atsakovas jau yra įregistravęs nuosavybės teises į ieškovų turtą (dujotiekio tinklus), tai, ieškovų nuomone, privalo už gautą turtą atsiskaityti ir sumokėti jiems dujotiekio tinklų vertę – 72 000 Lt; prašė kiekvienam ieškovų priteisti iš atsakovo po 3600 Lt bei 5 proc. procesines palūkanas.

Priešieškiniu atsakovas AB „Lietuvos dujos“ prašė pripažinti 1995 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu ir taikyti restituciją – grąžinti dujotiekio tinklus ieškovams. Atsakovas nurodė, kad, ginčo aktu perimdamas lauko dujotiekio tinklus į savo balansą, buvo įsitikinęs, kad neatlygintinis tinklų perdavimas atitinka visų (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų statybos bendrijos narių, kurių vardu veikė ir aktą pasirašė bendrijos pirmininkas A. J., valią, tačiau ieškinyje nurodytos aplinkybės patvirtina, jog tikroji tuomečių tinklų savininkų valia nebuvo išreikšta, nes jie neketino atsakovui perduoti tinklų neatlygintinai; AB „Lietuvos dujos“ ginčijamą aktą pasirašė tik dėl šios sąlygos, nebūtų sudariusi atlygintinio sandorio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apylinkės teismas 2008 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovams po 3600 Lt (A. R. – 1800 Lt) kompensaciją už perduotus atsakovui dujotiekio tinklus, bylinėjimosi išlaidas, procesines palūkanas; priešieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad tinklų perdavimo–priėmimo akto sudarymo, steigėjo įsakymo priėmimo metu galiojęs 1964 m. CK nenumatė statytojų pareigos neatlygintinai perduoti dujotiekio tinklus eksploatuojančioms įmonėms, kaip ir šių teisės tik neatlygintinai juos įgyti. Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 8 d. nutarimo „Dėl kaimo komunalinio ūkio objektų eksploatavimo“ 1.5 punkte nustatyta, kad suskystintų dujų įrenginius su tinklais, taip pat gamtinių dujų tinklus, esančius gyvenvietėse, pagal esamą techninę būklę perima į savo balansą Energetikos ministerijos specializuotos įmonės. Energetikos ministerijos 1992 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 12 2.4 punktu rekomenduota perimti gamtinių dujų paskirstomuosius dujotiekius ir įrengimus į valstybinių dujų įmonių balansą. Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 125 patvirtinta Negamybinės paskirties ir inžinerinės infrastruktūros objektų statybos finansavimo laikinoji tvarka leido miestuose ir kaimuose statomus energetikos objektus finansuoti ir fizinių asmenų lėšomis, bet neatlygintinio jų perdavimo pagal susitarimą į atitinkamų valstybinių įmonių nuosavybę iš fizinių asmenų galimybės nenumatė. Galimybė perduoti „į įmonių balansą“ numatyta tik miestų, rajonų valdyboms, įmonėms, organizacijoms ir bendrijoms. Tik GDĮ 22 straipsnis bei atitinkamai kiti teisės aktai nustatė dujų perdavimo ir paskirstymo įmonių pareigą išpirkti ir tokia forma įgyti juos nuosavybėn ar perimti eksploatuoti vartotojų lėšomis iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtas bendrojo naudojimo sistemas ir dujų kiekio matavimo priemones. Teismas pažymėjo, kad galimybė perduoti tinklus „į balansą“ savaime dar nereiškė, kad atsisakoma visų, įskaitant ir nuosavybės, o ne tik valdymo ir naudojimo teisių, į nuosavybės teise turėtą turtą; be to, perdavimo–priėmimo akte nenurodyta, kad turtas perduodamas nuosavybėn (nurodoma, jog perduodama „į balansą“), todėl negalima daryti išvados, jog perdavusysis su turtu neatlygintinai perdavė ir nuosavybės teises. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad aktą perduodančiųjų vardu kaip bendrijos pirmininkas pasirašė A. J., nors gyvenamųjų namų ar pan. statybos bendrija nebuvo įkurta, taigi šis asmuo neturėjo įgaliojimų neatlygintinio nuosavybės perleidimo sandoriui sudaryti. Teismas taip pat pažymėjo, kad neatlygintinio turto perdavimo (dovanojimo) sutarties sudarymo atveju šalys turėjo laikytis tuo metu galiojusio 1964 m. CK 282, 255, 2551 straipsnių (1995 m. liepos 26 d. redakcija) reikalavimų ir sandorį sudaryti notarine forma; formos nesilaikymas darė sandorį niekinį (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis); jam negaliojant, kai negalima grąžinti to, kas gauta natūra, kita sandorio šalis turi atlyginti to vertę pinigais (1964 m. CK 47 straipsnio 2 dalis).

Remdamasis 1964 m. CK 512 straipsniu ir 2000 m. CK 6.237 straipsniu, GDĮ 22 straipsniu, teismas sprendė, kad nuosavybės teisės įregistravimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos kompensuoti už be pagrindo įgytą pagal 1995 m. lapkričio 10 d. aktą turtą. Kadangi atsakovas gavo svetimo turto nuosavybėn neatlygintinai ir be teisinio pagrindo, ieškovai nereikalauja šio turto natūra sugrąžinti, be to, jo sugrąžinimas natūra yra neracionalus, nesaugus, naudojimas pagal paskirtį ieškovų praktiškai neįmanomas, tai jis turi sumokėti ieškovams už turtą piniginę kompensaciją. Darydamas tokias išvadas teismas atsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartį, priimtą civilinėje byloje P. J. ir kt. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-180/2006; 2004 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. Č. v. AB „Lietuvos dujos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2004.

Teismas nustatė, kad tinklų perdavimo metu jų reali vertė buvo 72 000 Lt, šis dydis buvo kaip pagrindas skaičiuojant kompensacijų dydį. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog ieškovai negali pateikti dokumentų, patvirtinančių visų faktinių išlaidų dydį, neturi teisinės reikšmės, nes sandorio šalys susitarė dėl turto vertės jį perimant, toks susitarimas įstatymui neprieštarauja. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovai veikė neviršydami įgaliojimų, dirba dujų rinkoje, todėl žinojo realius dujotiekių kūrimo kaštus bei sąnaudas, todėl negalima daryti prielaidos, jog sutarta tinklų vertė nereali. Kompensuojant už gautą turtą kompensuotina jo įgijimo vertė, o ne išlaidos daiktui sukurti (1964 m. CK 512 straipsnio 3 dalis, 2000 m. CK 6.240 straipsnio 4 dalis).

Tinklų perdavimo laiku jie buvo priskirti 19 abonentų. Kadangi tiek asmenų išreiškė valią sukurti dujų tiekimo tinklus, investavo į juos lėšas bei darbą, bet formaliai naujo juridinio asmens neįkūrė, tai teismas sprendė, jog abonentų santykiai atitiko 1964 m. CK 40 skirsnyje numatytus jungtinės veikos santykius. Nepateikta duomenų, kad sutarties dalyvių dalys apibrėžtos, todėl teismas preziumavo, jog jų dalys yra lygios, kiekvieno – po 3789,47 Lt, tačiau ieškovams pretenduojant į mažesnę kompensacijos dalį – 3600 Lt, teismas savo iniciatyva neviršijo šio dydžio.

Kadangi ieškovas A. R. yra gyvenamojo namo Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), bendraturtis, valdantis ½ dalį namo, o kitas namo bendraturtis S. I. reikalavimo priteisti kompensaciją nereiškia, savo reikalavimo teisės niekam nėra perleidęs, tai A. R. gali pretenduoti tik į ½ dalį (1800 Lt) kompensacijos.

Teismas, pažymėjęs, kad Tvarka šio ginčo atveju negali būti tiesiogiai taikoma, nes kreipimosi į teismą laiku ieškovai jau nebebuvo tinklų savininkai, taikė įstatymo analogiją (CPK 3 straipsnio 5 dalis) ir nurodė, jog pagal Tvarkos 23 punktą galutinė bendrojo naudojimo sistemos išpirkimo kaina nustatoma sandorio dalyvių tarpusavio susitarimu; šiuo atveju šalys susitarė dėl 72 000 Lt perduodamo turto vertės, todėl tinklų vertė nenustatytina taikant kitokius kriterijus ar procedūras.

Spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio, teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčija ne šalių turto perleidimo sandorį, bet tik vieną jo išraiškos elementų – akto, iš esmės atliekančio tik techninę funkciją, pagrįstumą. Teismas nurodė, kad atsakovas neturi reikalavimo teisės, nes priešieškinyje teigia, jog suklydusi šalis yra ieškovai; be to, negalima padaryti išvados, kad dėl esminių sutarties dalykų suklydo pats atsakovas. Jeigu atsakovas ir klydo dėl tinklų perėmimo neatlygintinai pobūdžio, tai neturi esminės reikšmės, nes atsakovas yra juridinis asmuo, kuris perėmimo metu ir dabar verčiasi dujų tinklų įrengimu, eksploatavimu, dujų tiekimu ir pan., todėl turi gerai žinoti teisinį, įskaitant nuosavybės perdavimo, reglamentavimą, turėjo specialistų, teisininkų tarnybų, turėjo suvokti, kad vien tik pasirašius perdavimo–priėmimo aktą apie turto „perdavimą į balansą“, nesudarant jokių sutarčių, negali teisėtai tokio turto įgyti nuosavybėn ir dar neatlygintinai. Dėl to teismas nepripažino, kas perdavimo metu atsakovas elgėsi atidžiai bei protingai, konkrečiomis aplinkybėmis pačiam atsakovui teko suklydimo rizika. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo nuosavybės teisės įgijimo pagrindas buvo ne ginčijamas aktas, o VĮ „Lietuvos dujos“ steigėjo Ūkio ministerijos 1998 m. gruodžio 29 d. įsakymas, kuris galioja, nėra panaikintas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija pažymėjo, kad dujų tiekimo, paskirstymo, laikymo ir naudojimo veikla yra specifinė padidinto pavojingumo veikla, todėl saugiai eksploatuoti dujų tiekimo ir paskirstymo sistemas gali tik atitinkamus leidimus, paskirstymo licencijas turintys asmenys, tačiau byloje nenustatyta, jog ieškovai būtų turėję tokius leidimus dujotiekio tinklų perdavimo atsakovui metu, todėl, siekdami gauti dujas, privalėjo sudaryti dujotiekio tinklų eksploatacijos sutartį su AB „Lietuvos dujos“ ar kita įmone, turinčia teisę tokius tinklus eksploatuoti. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstatymai ir kiti teisės aktai nenumatė nei statytojų (fizinių asmenų) pareigos neatlygintinai perduoti, nei dujotiekio tinklus eksploatuojančių įmonių pareigos neatlygintinai perimti šiuos tinklus (Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 8 d. nutarimas Nr. 654, energetikos ministro 1992 m. sausio 30 d. įsakymas Nr. 12). Nustačius, kad gyventojai nebuvo įkūrę bendrijos ar įpareigoję A. J. perduoti ginčo tinklus atsakovui neatlygintinai, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovai, perduodami savo lėšomis įrengtus tinklus, atsisakė teisės gauti kompensaciją tuo metu ar ateityje; be to, nepaneigti ir trečiojo asmens A. J. atsiliepime į ieškinį nurodyti teiginiai, kad perdavimo–priėmimo aktas buvo parengtas atsakovo, todėl, siekiant, jog gyventojų lėšomis sukurta dujotiekio trasa būtų priimta eksploatuoti, tiekiamos dujos, šis aktas turėjo būti pasirašytas, gyventojai neturėjo pasirinkimo, jų valia buvo apribota. Kolegija kritiškai vertino atsakovo teiginius, jog ieškovai turėjo ginčyti sandorį, nes ieškovai patys neturi teisės ir negali saugiai eksploatuoti dujotiekio tinklų, o įvertinus, kad dujotiekio tinklai atsakovui nuosavybės teise priklauso daugiau kaip 15 metų, ieškovams nebuvo pagrindo reikalauti perdavimo–priėmimo akto dalį pripažinti negaliojančia.

Kolegija sutiko su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 1964 m. CK 512 straipsniu, nes Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu konstatuota, jog ginčo dujotiekio tinklų nuosavybės teisė AB „Lietuvos dujos“ įregistruota ūkio ministro 1998 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 432 bei 1995 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu, todėl negalima daryti išvados, jog atsakovas ginčo tinklus įgijo be pagrindo. Kolegija pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK sandoriai, susiję su turto perdavimu nuosavybėn, išskyrus dovanojimą, konfiskaciją, buvo atlygintiniai, todėl, nepriklausomai nuo to, jog kreipimosi į atsakovą bei teismą metu ieškovai nebuvo dujotiekio tinklų savininkai, jie turi teisę reikalauti apmokėti už perduotus tinklus, nes nuosavybės teisės įregistravimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos kompensuoti už turtą. Be to, tokia pareiga nustatyta ir 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojusio GDĮ 22 straipsnio 2 dalyje, Tvarkos 4 straipsnyje.

Teisėjų kolegija iš perdavimo–priėmimo akto, liudytojo E. M. parodymų, ieškovų pateiktų rašytinių dokumentų nustatė, kad balansinė dujotiekio tinklų vertė buvo apskaičiuota įvertinus naudotas medžiagas ir su jų verte atsakovo atstovas sutiko. Aplinkybę, kad savo darbu, lėšomis įrengiant dujotiekio tinklus prisidėjo visi (duomenys neskelbtini) namų gyventojai, apeliacinės instancijos teismui patvirtino ieškovai K. N., G. R.. Atsakovo teiginių, kad tinklai nebuvo teisingai įvertinti, kolegija nepripažino pagrindu konstatuoti, jog tinklų vertė buvo mažesnė, nes perduoto turto vertę šalys turėjo teisę nustatyti ir tarpusavio susitarimu. Be to, kolegija nustatė, kad nuo ginčo dujotiekio nutiestos atšakos ir į kitų gatvių namus, taigi atsakovas įgijo turtą ne tik nenaudodamas bendrovės lėšų ir darbo, bet ir už nustatytą mokestį leisdamas prisijungti prie dujotiekio tinklų kitiems vartotojams, t. y. gavo ir gauna pajamų.

Byloje nepaneigta, kad dujotiekio įrengimo darbus bendromis jėgomis atliko (duomenys neskelbtini) namų gyventojai, todėl kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovui perduotas turtas buvo sukurtas jungtinės veiklos pagrindu ir jų indėlis yra lygus (1964 m. CK 472–474 straipsniai).

Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada atmesti priešieškinį.

Kolegija atmetė atsakovo skundo argumentus dėl CPK 329 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nes apeliacinį skundą pateikė atsakovas, o ne trečiasis asmuo A. J., kuris, be to, buvo informuotas apie pareikštą ieškinį, remiantis jo brolio ieškovo E. J. teismui pateikta informacija bei trečiojo asmens atsiliepimu į ieškinį. Ta aplinkybė, kad procesinių dokumentų įteikimas JAV gyvenančiam A. J. neatitinka CPK reikalavimų, neduoda pagrindo konstatuoti, jog jam nebuvo pranešta apie posėdį, o sprendimo nuorašo neišsiuntimas nėra pagrindas panaikinti sprendimą, nes tik konstatavus, jog dėl minėtų pažeidimų buvo neteisingai išnagrinėta byla, kolegija turėtų pagrindą naikinti sprendimą (CPK 122– 123 straipsniai, 329 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi Nekilnojamojo turto registro išrašais, kolegija nustatė, kad per laikotarpį nuo dujotiekio perdavimo atsakovui iki ieškinio pareiškimo galėjo pasikeisti ir pasikeitė namų savininkai, kurie vedė dujotiekį, tačiau atmetė atsakovo teiginį, jog dalis ieškovų neįdėjo lėšų dujotiekio statybai.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo V. A. reikalavimo teisę gauti kompensaciją patvirtina 1990 m. gruodžio 10 d. leidimas vykdyti individualinę statybą (duomenys neskelbtini), 3100 Lt sumokėjimas, namo rūsio apžiūra 1995 m. spalio 31 d. patikrinimo metu.

Nesant byloje duomenų, kad ieškovai A. R., S. M., G. R., gyvenamuosius namus įsigiję pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, buvusiems namų savininkams sumokėjo tik už statinius, kolegija pažymėjo, jog nėra pagrindo teigti, kad į sumokėtų sumų pagal sandorius dydį, nebuvo įskaičiuota įvesto dujotiekio kaina ir ieškovai neturi reikalavimo teisės į kompensaciją. Kadangi atsakovas nepateikė duomenų, kad namų statytojai–pardavėjai yra pareiškę pretenzijas dėl apmokėjimo už perduotus tinklus, tai teisėjų kolegija padarė išvadą, jog už savo lėšomis įrengtus dujų vamzdynus jie gavo atlygį iš pirkėjų – ieškovų. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir M. C., V. G., A. J., D. K. reikalavimo perleidimo sutartys, kurių atsakovas neginčija. Be to, gyvenamieji namai bei dujotiekio tinklai buvo statomi naudotis šeimai, todėl vieno šeimos narių pareikštas reikalavimas laikytinas pareikštu visos šeimos interesais (CK 3.92 straipsnio 1 dalis).

Kolegija taip pat atmetė apelianto teiginius dėl ieškovų A. Č., A. M. ir G. S. reikalavimo teisės neturėjimo, nes, bylos duomenimis, šie ieškovai savo lėšomis prisidėjo prie dujotiekio statybos.

Vėlesnis nei dujotiekio perdavimas gyvenamųjų namų įregistravimas nuosavybės teise viešajame registre nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atskiri ieškovai (V. V., A. Č., V. G., S. J., A. T. ir kt.) neturi reikalavimo teisės.

Tai, kad į bylą neįtraukti asmenys, nepareiškę reikalavimo atsakovui, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog sprendimu teismas pasisakė dėl jų teisių ir pareigų, nes jie gali reikšti ieškinį atskirai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti iš ieškovų kasacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl teisinio pagrindo priteisti ieškovams kompensaciją už tinklus iš kasatoriaus nebuvimo. Skundžiamoje nutartyje teismas rėmėsi 1964 m. CK, tačiau nenurodė nė vienos šio įstatymo normos, įpareigojančios mokėti ieškovams kompensaciją už dujotiekio tinklus. Kasatoriaus nuomone, jis neprivalo kompensuoti (atlyginti) ieškovams už kasatoriaus nuosavybėn neatlygintinai perduotus dujotiekio tinklus nei pagal GDĮ, nei pagal Tvarkos, nei pagal 1964 m. CK, nei pagal kito Lietuvos Respublikos teisės akto nuostatas, nes ieškovai kreipimosi į kasatorių dėl dujotiekio tinklų išpirkimo metu jau nebebuvo jų savininkai; GDĮ ir Tvarka negali būti taikomi atgaline tvarka; GDĮ 22 straipsnio 2 dalis ir Tvarkos nuostatos nėra skirtos vartotojų išlaidų, įrengiant dujų tiekimo sistemas, kompensavimo mechanizmui ar būdams nustatyti; 1964 m. CK nėra normos, nustatančios kasatoriaus pareigą išpirkti dujotiekio tinklus; dujotiekio perdavimo kasatoriui metu galioję teisės aktai, reglamentavę dujotiekio tinklų perdavimą specializuotoms įmonėms į balansą, nustatė galimybę perimti tuos tinklus neatlygintinai; apeliacinės instancijos teismas visiškai nesiaiškino priėmimo–perdavimo akto sudarymo aplinkybių ir jo šalių valios, dėl to neatskleista bylos esmė. Pagal GDĮ ir Tvarkos nuostatas kasatoriaus pareiga išpirkti dujotiekio tinklus kiltų tik tada, jei ieškovai kreipimosi metu (2006 m. lapkričio 27 d.) būtų buvę dujotiekio sistemos savininkai, tačiau ieškovai tinklus kasatoriui perleido ir nuosavybės teisės į juos neteko dar 1995 m. lapkričio 10 d. Tvarka tik nustato taisyklę, kad dujotiekio tinklai gali būti išperkami iš jų savininkų, t. y. leidžia sudaryti bendrojo naudojimo sistemos pirkimo–pardavimo sutartį, todėl teigimas, jog ieškovai, nebūdami dujotiekio tinklų savininkai, gali reikalauti juos išpirkti, prieštarauja ne tik Tvarkai, bet ir CK normoms, reglamentuojančioms pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, šios sutarties šalių pareigas. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, GDĮ ir Tvarka taikytini ieškovų ir kasatoriaus santykiams akto sudarymo metu, tačiau toks GDĮ ir Tvarkos aiškinimas ir taikymas prieštarauja konstituciniam principui lex retro non agit, pažeidžiami kasatoriaus teisėti lūkesčiai, konstituciniai teisinio tikrumo ir saugumo principai. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais ieškovams priteista „kompensacija“ už perduotus dujotiekio tinklus, tačiau GDĮ 22 straipsnio 2 dalis ir jam įgyvendinti priimta Tvarka nėra skirti vartotojų išlaidų, patirtų įrengiant dujų tiekimo sistemas, kompensavimo mechanizmui ar būdams nustatyti, jais nustatytas bendrojo naudojimo dujų tiekimo sistemų tinkamo ir saugaus eksploatavimo užtikrinimo mechanizmas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė 1964 m. CK normos, draudžiančios kasatoriui ir ieškovams dėl turto perdavimo susitarti kitaip, nei nustatyta 1964 m. CK, t. y. kad tinklai perduotini neatlygintinai, kaip tai numatyta Vyriausybės nutarime Nr. 125. Dujotiekio tinklai skirti tarnauti tik tų gyvenamųjų namų, į kuriuos eina įvadai nuo bendrojo naudojimo sistemos, poreikiams ir jokios papildomos naudos kasatorius iš jų neturi, todėl jam nebuvo jokios prasmės siekti, kad tinklai būtų perduoti jam nuosavybės teisėmis; numatant, kad kasatorius turės atlyginti už tinklus, šis nebūtų sudaręs tokio sandorio. Kasatorius turėjo ir turi pareigą rūpintis tokiais tinklais nepaisant fakto, kieno tai nuosavybė; akivaizdu, kad savininkai nenorėjo mokėti už eksploatavimą sutarčių pagrindu ir patys laisva valia pasirašė nuosavybės teisių perdavimo neatlygintinai aktą, kuris pažodžiui atitiko Vyriausybės nutarimo Nr. 125 9 punkto nuostatas, neprieštaravo to meto teisės aktų nuostatoms ir nesukuria kasatoriui pareigos po keliolikos metų valdymo ir naudojimo mokėti ieškovams kokias nors kompensacijas, kai ieškovai visą tą laiką gavo naudą, o išlaidų, susijusių su tinklų eksploatavimu, naudojimu ir priežiūra, nepatyrė. Kadangi aktas yra nuosavybės teisių į tinklus įgijimo teisinis pagrindas, aiškinantis, ar kasatorius privalo atlyginti už tinklus, reikia analizuoti akto sudarymo aplinkybes, šalių valią ir elgesį akto sudarymo metu ir po jo, tačiau teismai to nedarė. Ieškovai buvo tinklų perdavimo kasatoriaus nuosavybėn iniciatoriai, todėl tinklai kasatoriaus nuosavybėn nebūtų priimti, jei kasatoriui už jų įrengimą būtų reikėję su ieškovais atsiskaityti, tuo buvo įsitikinę ir ieškovai, tai patvirtina ir jų veiksmai po tinklų perdavimo – nė vienas jų iki pat 2007 m. kasatoriui pretenzijų nereiškė, todėl skundžiamos nutarties teiginiai, kad gyventojai neturėjo pasirinkimo, nepagrįsti. Kasatoriaus nuomone, trečiojo asmens atsiliepimas neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes jam nebuvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą, neaišku, kokiu būdu į bylą pateko tas „atsiliepimas“. Aktas nebuvo ginčijamas, nepripažintas niekiniu ar negaliojančiu kaip sudarytas spaudimo pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįsdamas savo išvadų jokiomis teisės normomis, daro viena kitai prieštaraujančias išvadas – teigia, kad ieškovai nebuvo sudarę bendrijos ir A. J. jai negalėjo atstovauti, tačiau kartu nurodo, jog ieškovai elgėsi jungtinės veiklos sutarties pagrindu, nors byloje nėra ieškovų sudarytos jungtinės veiklos sutarties, panašių dokumentų ar įrodymų, kad tinklai buvo įrenginėjami bendromis lėšomis ir darbu.

2. Dėl neteisingu ieškovams priteistinų sumų dydžių nustatymo. Kasatoriaus nuomone, net jei ir būtų pagrindas priteisti ieškovams kokias nors sumas iš kasatoriaus už jo perimtus tinklus, iš skundžiamos nutarties neaišku, kaip šios sumos turi būti kvalifikuojamos – kompensacija, tinklų statybos išlaidų atlyginimu ar šalių suderinta išpirkimo kaina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kaip turi būti kvalifikuojamos vartotojams, perdavusiems (ar siekiantiems perduoti) dujotiekio tinklus juos eksploatuojančiai įmonei priteistinos sumos, taip pat nevienoda: pvz., 2006 m. kovo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. J. ir kt. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-180/2006, neanalizuota, kaip turi būti kvalifikuojamos tokios sumos, tačiau paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame įvertinta korporacijos „Matininkai“, vertinančios turtą ir verslą, tinklų išpirkimo metu nustatytą ieškovų dujų kiekio suvartojimas per metus, išperkamo dujotiekio vamzdžio skersmuo, reali vertė; 2004 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2004, pripažinta, kad, skaičiuojant atlyginimą už perduodamus dujotiekio tinklus, nesivadovaujama CK nuostatomis ir šio objekto įrengimo kaštais, nes turi būti vadovaujamasi GDĮ ir Tvarka, pagal kurios 22 punktą dujų perdavimo ar paskirstymo įmonė įvertina numatomas išpirkti bendrojo naudojimo sistemas ir suderinusi su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija paskelbia viešai rekomenduojamas bendrojo naudojimo sistemų išpirkimo kainas. Kasatoriaus nuomone, visiškai nepagrįstas nei teismų atliktas tariamai ieškovams priklausančios kompensacijos kvalifikavimas, nei jos apskaičiavimo būdas, nes ieškovai neįrodė tinklų statybai patirtų išlaidų dydžio; akte nurodyta balansinė vertė negali būti laikoma šalių susitarimu nustatyta kaina. Jeigu ieškovams iš kasatoriaus neva priteistina suma būtų laikoma jų patirtomis tinklų tiesimo išlaidomis, jos laikytinos kiekvieno ieškovų patirta žala (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovai turėjo pateikti įrodymus, kad būtent jis statė tinklus, ir dokumentus, pagrindžiančius kiekvieno jų patirtas išlaidas; be to, kiekvienas turėjo įrodyti, kad tokios išlaidos buvo realios (tikrai patirtos), būtinos, protingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Jurgelionio firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-62/2008). Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, tačiau nė vienos nurodytų aplinkybių ieškovai neįrodė, tai pripažįstama ir skundžiamoje nutartyje, kurioje teigiama, kad išlaidų dydį ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas netiesiogiai konstatavo, kad akte nurodyta tinklų balansinė vertė yra šalių suderėta kaina, tačiau ši išvada nepagrįsta, nes akte aiškiai parašyta, kad tinklai perduodami neatlygintinai; balansinė vertė akte buvo įrašyta tik tam, kad būtų galima turtą įtraukti į kasatoriaus balansą, teismo išvada prieštarauja ieškovų pozicijai byloje, neva jų valia buvo tik perduoti tinklus kasatoriui eksploatuoti, o ne nuosavybėn. Teismo išvada, kad kasatoriui perduotas turtas buvo sukurtas jungtinės veiklos pagrindu, todėl ieškovų indėlis neva yra lygus, neparemta nei byloje surinktais įrodymais, nei teisės normomis; lygiai taip pat iš byloje esančios gausybės įrodymų teismas galėjo padaryti išvadą, kad tinklų statytojai veikė įkūrę gyvenamųjų namų statybos bendriją, tačiau teismas byloje esančių įrodymų nevertino. Byloje pateiktas tinklų išpirkimo kainos apskaičiavimas, atliktas vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, pagal kurį tinklų išpirkimo kaina yra 26 461,10 Lt. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad GDĮ ir Tvarkos normos įpareigoja kasatorių išpirkti tinklus, tačiau neatsižvelgė į tai, kad šie teisės aktai taip pat nustato ir specialią išpirkimo procedūrą ir kainos nustatymo tvarką.

3. Dėl nepagrįsto kompensacijos priteisimo asmenims, kurie nebuvo nei tinklų statytojai, nei savininkai akto sudarymo metu. Kasatoriaus nuomone, net jeigu jam ir kiltų pareiga kažkam mokėti kompensaciją (patirtas išlaidas) už tinklus, tai, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, nebent tinklų statytojų būtinas, protingas, realiai patirtas ir konkrečiais įrodymais pagrįstas išlaidas už tinklų įrengimą. Tam, kad galėtų pareikšti ieškinį, ieškovai turėjo įrodyti savo procesinį subjektiškumą (CPK 5 straipsnio 1 dalis), t. y. kad būtent jie patyrė išlaidų dėl tinklų statybos arba perėmė šią reikalavimo teisę iš kitų asmenų. Ieškovai tokių įrodymų byloje nepateikė. Teismai kompensacijas daliai ieškovų priteisė be pagrindo, nes dalis jų procesinio subjektiškumo neįrodė – nebuvo tinklų statytojai ir neįrodė šiems mokėję kokias nors sumas už tinklus. Apeliacinės instancijos teismas remiasi prezumpcija, kad visi ieškovai turi reikalavimo teisę, nes buvo arba gyvenamųjų namų statytojai arba įgijo tuos namus ir neva į namų įgijimo kainą įėjo ir išlaidos tinklų statybai. Šios išvados nepagrįstos jokiais įrodymais. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nurodęs, kad kasatorius nepateikė įrodymų, jog tinklų statybos kaina nebuvo įtraukta į tam tikrų ieškovų sumokėtų sumų pagal pirkimo–pardavimo sandorius dydį. Akivaizdu, kad norėdami įrodyti savo procesinį subjektiškumą ieškovai turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimo teisės kasatoriui egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Viena įrodinėjimo taisyklių nustato, kad vieną ar kitą faktą turi įrodyti ta šalis, kuriai tą padaryti yra lengviau, nes ji turi ar gali lengviau nei kita šalis gauti atitinkamus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Medimeta“, bylos Nr. 3K-3-593/2003). Teismams nepasirodė būtina išreikalauti iš ieškovų dokumentų, pagrindžiančių, kad jie tikrai perėmė reikalavimo teises atlyginti tinklų statybos išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, kad ieškinio padavimo metu S. M., G. R., D. K. ir E. J. neturėjo teisės kreiptis nei į kasatorių, nei į teismą, nes reikalavimo perleidimo sutartys su šiais asmenimis buvo sudarytos jau prasidėjus civilinei bylai, šių sutarčių 4 punktuose nurodyta, kad pradiniai kreditoriai patvirtina, jog perleidžiamas reikalavimas yra galiojantis, dėl jo iškelta byla Panevėžio miesto apylinkės teisme, nors, kasatoriaus nuomone, pradinis kreditorius negali to patvirtinti, nes ne jis teismui teikė ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių dėl ieškovų reikalavimo teisės turėjimo, dėl to buvo pažeisti CPK 183, 185, 260 straipsniai. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes į bylą trečiaisiais asmenimis neįtraukti tikrieji dujotiekio statytojai (abonentai) ir neišsiaiškinta, ar jie neturi reikalavimo teisės kasatoriui dėl to paties. Teismas leido tinklų statytojams, kurie neva perleido reikalavimo teisę, reikšti ieškinį atskirai dėl tos pačios kompensacijos priteisimo, taip suteikė galimybę iš kasatoriaus prisiteisti tuos pačius pinigus kelis kartus.

4. Dėl trečiojo asmens A. J. dalyvavimo byloje būtinumo ir bylos esmės neatskleidimo. Apeliaciniame skunde kasatorius išreiškė nuomonę, kad trečiojo asmens dalyvavimas šioje byloje būtinas, nes be jo dalyvavimo visi argumentai apie ieškovų valią, ketinimus ir akto pasirašymą yra tik spėlionės. Konstatuoti aplinkybę, kad A. J. neturėjo įgaliojimų perduoti tinklų, galima tik gavus jo patvirtinimą ir paaiškinimus, kokiu pagrindu jis veikė pasirašydamas aktą. Byla išnagrinėta pažeidžiant proceso teisės normas, susijusias su dokumentų įteikimu ir įrodymų tyrimu bei vertinimu.

5. Dėl kasatoriaus priešieškinio. Kasatoriaus nuomone, teismų sprendimai prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl sandorio pripažinimo sudarytu dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011; kt.) Ieškovų tikroji valia, buvusi akto sudarymo metu, bylos nagrinėjimo metu liko neatskleista. Ieškovai teigė, kad neturėjo ketinimų tinklus perduoti kasatoriaus nuosavybėn (nors niekada neginčijo jų teisinės registracijos kasatoriaus vardu). Jei ieškovai neturėjo tokios valios, tai kasatorius, pasirašydamas aktą, suklydo, manydamas, jog ieškovai iš tiesų perduoda tinklus jam ne tik eksploatuoti, prižiūrėti, bet ir nuosavybėn. Ieškovai neprašo tinklų grąžinti, o tik sumokėti už juos, teigdami, jog sudarydami aktą manė, kad tinklus perduoda už 72 000 Lt. Jeigu ieškovai norėjo perduoti nuosavybę atlygintinai, tai jie turėjo nepasirašyti akto, kuriame aiškiai parašyta, kad tinklai perduodami neatlygintinai, arba nuginčyti šią sandorio nuostatą teisme, tačiau to nedarė. Taip kasatorius buvo iš esmės suklaidintas: manė, jog ieškovai sutinka perduoti tinklus neatlygintinai, nes, jei būtų žinojęs tikrąją jų valią, sandorio nebūtų sudaręs. Kasatorius akto sudarymo metu elgėsi pakankamai apdairiai ir atidžiai. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, akto sudarymo metu galioję teisės aktai nenumatė pareigos atlyginti už perduodamus dujotiekio tinklus. Ieškovai negali reikalauti kasatorių sandorį vykdyti taip, kaip jie mano, kad jis buvo sudarytas.

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl dujų perdavimo ir paskirstymo įmonių pareigos išpirkti vartotojų lėšomis įrengtas bendrojo naudojimo dujotiekio sistemas

Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka dujų perdavimo ir paskirstymo įmonės išperka ar perima eksploatuoti vartotojų lėšomis iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtas bendrojo naudojimo sistemas ir dujų kiekio matavimo priemones. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 88 pavedė Ūkio ministerijai parengti, patvirtinti bei paskelbti specialią vartotojų lėšomis įrengtų bendrojo naudojimo sistemų ir gamtinių dujų kiekio matavimo priemonių išpirkimo ar perėmimo eksploatuoti gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo įmonių žinion tvarką. Vykdant šį Vyriausybės pavedimą ūkio ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 201 patvirtinta Vartotojų lėšomis iki Gamtinių dujų įstatymo įsigaliojimo įrengtų bendrojo naudojimo sistemų ir gamtinių dujų kiekio matavimo priemonių išpirkimo ar perėmimo eksploatuoti gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo įmonių žinion tvarka. Tvarkos 4 punkte buvo nustatyta, kad bendrojo naudojimo sistemos yra išperkamos vartotojo prašymu arba dujų perdavimo ar paskirstymo įmonės pasiūlymu. Tvarkos 5 punkte įtvirtinta bendrojo naudojimo sistemos savininko teisė nepriimti pasiūlymo parduoti sistemą, apribota reikalavimo turėti atestatą eksploatuoti bendrojo naudojimo sistemą, paskirstymo licenciją arba sudaryti sutartį su įmone, turinčia tokį atestatą, licenciją. Dujų perdavimo ir paskirstymo įmonės teisės atsisakyti išpirkti bendrojo naudojimo sistemas Tvarkoje nenustatyta. Vartotojui (asmeniui, perkančiam dujas) pareiškus pageidavimą išpirkti bendrojo naudojimo dujotiekio sistemas, dujų perdavimo ir paskirstymo įmonė privalo išnagrinėti prašymą ir apie priimtą sprendimą informuoti vartotoją (jo įgaliotąjį atstovą) per 6 mėnesius nuo prašymo priėmimo dienos (Tvarkos 21 punktas), o visi ginčai, kylantys dėl bendrojo naudojimo sistemų išpirkimo, sprendžiami teisme nustatyta tvarka (Tvarkos 26 punktas). Darytina išvada, kad, dujų vartotojui išreiškus valią parduoti bendrojo naudojimo sistemas dujų perdavimo ir paskirstymo įmonei, įmonė privalo teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti tokių sistemų išpirkimo klausimą, o esant ginčui, jis turi būti sprendžiamas teisme. Tokios nuostatos laikosi ir kasacinis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. J. ir kt. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-180/2006).

Kasatoriaus teigimu, pagal Gamtinių dujų įstatymą bei Tvarkos nuostatas kasatoriaus pareiga išpirkti dujotiekio tinklus kiltų tik tada, jei ieškovai kreipimosi metu būtų buvę dujotiekio sistemos savininkai, tačiau tinklai ir nuosavybės teisės į juos kasatoriui perleisti dar 1995 m. lapkričio 10 d., todėl ieškovai, nebūdami dujotiekio tinklų savininkai, negali reikalauti juos išpirkti, o toks jų reikalavimas prieštarauja ne tik Tvarkai, bet ir CK normoms, reglamentuojančioms pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais kasatoriaus argumentais dėl toliau išdėstytų argumentų.

Byloje nustatyta, kad 1995 m. lapkričio 10 d. neįsteigtos gyvenamųjų namų statybos bendrijos pirmininku įvardytas, tačiau veikęs dujotiekio tinklų statytojų vardu, ką šioje byloje pripažino ieškovai, A. J. ir firma „Aukštaitijos dujos“ surašė perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo atsakovui iš balanso į balansą neatlygintinai buvo perduoti ginčo dujotiekio tinklai, kurių balansinė vertė nurodyta 72 000 Lt. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu nustatyta, kad nuosavybės teisė į ginčo tinklus 1999 m. kovo 3 d. įregistruota Nekilnojamojo turto registre ūkio ministro 1998 m. gruodžio 29 d. įsakymo bei 1995 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu.

Teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, jog dujotiekio statybos metu galioję įstatymai ir teisės aktai nenumatė dujų tinklų statytojų (vartotojų) pareigos neatlygintinai perduoti bendrojo naudojimo dujotiekio tinklus juos eksploatuojančioms įmonėms, kaip ir šių teisės neatlygintinai įgyti dujotiekio tinklus. Tuo metu nebuvo specialaus įstatymo, o dujų tinklų perdavimas buvo reglamentuotas atitinkamų kitų teisės aktų: Vyriausybės nutarimų bei energetikos ministro įsakymų, kuriais buvo numatytas dujų tinklų perėmimas į valstybinių įmonių balansą. Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 125 leido statomus energetikos objektus finansuoti ir fizinių asmenų lėšomis, taip pat numatė galimybę įmonėms, organizacijoms bei bendrijoms nutiestus inžinerinius tinklus nustatyta tvarka neatlygintinai perduoti pagal susitarimą į atitinkamų įmonių balansą arba užtikrinti jų tinkamą naudojimą savo jėgomis ar sutarčių pagrindu, tačiau jokio neatlygintinio jų perdavimo iš fizinių asmenų į valstybinių įmonių balansą nebuvo numatyta. Tik priėmus Gamtinių dujų įstatymą bei Tvarką buvo nustatyta tokių tinklų išpirkimo tvarka bei dujų perdavimo ir paskirstymo įmonių galimybė įgyti nuosavybę (išpirkti) ar perimti eksploatuoti vartotojų lėšomis iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtas bendrojo naudojimo sistemas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš 1995 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo akto turinio negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog ieškovai atsisakė nuosavybės, nes akte nurodyta, kad turtas perduodamas neatlygintinai iš balanso į balansą, tačiau ne nuosavybės teise. Kasacinis teismas analogiškoje situacijoje yra konstatavęs, jog dujų bendrojo naudojimo sistemos priėmimas į atsakovo balansą ir jos įregistravimas kaip atsakovo nuosavybės dar savaime nereiškia, jog buvo išspręstas nuosavybės klausimas, ir pagal įstatyminį reglamentavimą nuosavybės teisės įregistravimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos sumokėti už turtą, kurį įgijo pagal perdavimo aktą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. J. ir kt. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-180/2006). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovai nereiškė reikalavimo ginti jų teises išreikalaujant turtą (ginčo dujotiekio tinklus), nepretenduoja valdyti nuosavybės teisėmis jų lėšomis sukurtą turtą, nes tai yra specifinės paskirties objektas, reikalaujantis kvalifikuotos priežiūros, tačiau siekia, kad jiems už šį turtą būtų atlyginta. Laikantis kasatoriaus nuostatų, kad dujotiekio tinklai išperkami tik iš vartotojų, kurie tinklus perdavė jau po Gamtinių dujų įsigaliojimo įstatymo, būtų pažeistas civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), nes dujų vartotojai, iki įstatymo priėmimo perdavę dujotiekio tinklus, prarastų teisę reikalauti juos išpirkti, toks teisės normų aiškinimas prieštarauja teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 1995 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo aktu atsakovui nebuvo perleista neatlygintinai nuosavybės teisė į ginčo bendrojo naudojimo sistemas, tačiau, ieškovams nereiškiant reikalavimo dėl šio turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir teisinės registracijos panaikinimo, o priešingai, jiems išreiškus valią perleisti jį kasatoriui Gamtinių dujų įstatymo ir Tvarkos nustatytomis sąlygomis, kasatoriui tenka pareiga šiuos tinklus išpirkti, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti išspręstas už tinklus sumokėtinos kainos nustatymo klausimas. Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus priešieškinio dėl 1995 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu ir restitucijos taikymo – dujotiekio tinklų grąžinimo ieškovams, nes šis aktas nelaikytinas kasatoriaus nuosavybės teisės į ginčo dujotiekio tinklus įgijimo pagrindu, o ieškovai reikalauja, jog dujotiekio tinklai turi būti išpirkti teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti priešieškinį, paliekama galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bendrojo naudojimo sistemų išpirkimo kainos nustatymo

Minėta, kad vartotojo ir gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo įmonės santykiai dėl iki Gamtinių dujų įstatymo įsigaliojimo įrengtų dujotiekio tinklų išpirkimo tvarkos ir sąlygų yra reglamentuoti Gamtinių dujų įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų. Tvarkos 22 punkte nustatyta, kad dujų perdavimo ar paskirstymo įmonė įvertina numatomas išpirkti bendrojo naudojimo sistemas ir, suderinusi su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, paskelbia viešai rekomenduojamas bendrojo naudojimo sistemų išpirkimo kainas. Nurodytos kainos buvo patvirtintos AB,,Lietuvos dujos“ generalinio direktoriaus 2002 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 1-61, suderinus su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininku. Galutinę bendrojo naudojimo sistemos kainą pavesta nustatyti sandorio dalyvių susitarimu (Tvarkos 23 punktas), tačiau, sudarant sutartis, vartotojui negali būti siūloma mažesnė nei paskelbta rekomenduojama išpirkimo kaina.

Bylą nagrinėję teismai, nustatydami dujotiekio tinklų išpirkimo kainą, laikėsi nuostatos, kad perdavimo–priėmimo akte nurodyta tinklų balansinė vertė yra šalių suderėta kaina ir šią kainą atsakovas privalo sumokėti. Akte nurodyta, kad dujotiekio tinklai perduodami neatlygintinai, o iš byloje surinktų įrodymų darytina išvada, jog balansinė vertė akte buvo įrašyta tuo tikslu, kad būtų galima perduodamą turtą (dujotiekio tinklus) įtraukti į atsakovo balansą, tačiau tai nebuvo tarp šalių suderinta dujotiekio tinklų kaina. Be to, teismai nurodė, kad ta aplinkybė, jog ieškovai negali pateikti įrodymų, patvirtinančių turėtų išlaidų dydį, neturi teisinės reikšmės, nes šalys perduodant dujotiekio tinklus susitarė dėl jų vertės ir kompensuojant už gautą turtą kompensuotina jo įgijimo vertė, o ne išlaidos daiktui sukurti (CK 6.240 straipsnio 4 dalis). Tačiau tokios teismų išvados negalima laikyti teisėta ir pagrįsta. Nustatant dujotiekio tinklų išpirkimo kainą atsižvelgtina į tai, kad vartotojo lėšomis įrengtas dujotiekis yra specialios paskirties konkretaus vartotojo poreikiams tenkinti skirtas įrenginys, kurio įrengimo tvarką, sąlygas ir eksploatacijos ypatumus reglamentuoja specialieji teisės aktai – Gamtinių dujų įstatymas ir jo pagrindu leidžiami teisės aktai. Vartotojo lėšomis įrengtas dujotiekis eksploatuojamas ne atskirai kaip toks objektas, o įeina į bendrą gamtinių dujų perdavimo įrenginių sistemą, kurios paskirtis – tenkinti visų vartotojų poreikius, todėl atsižvelgtina į viešai paskelbtas rekomenduojamas bendrojo naudojimo sistemų išpirkimo kainas. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, jog aptarti teisės aktai nustato specialią išpirkimo procedūrą ir kainos nustatymo tvarką, atsižvelgiant į tai, kad išperkamas specialios paskirties objektas – dujotiekio skirstomieji tinklai, kuriems nustatytas specialus jų sistemų tinkamumo ir saugaus eksploatavimo užtikrinimo mechanizmas. Byloje yra pateiktas Gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistemos išpirkimo kainos apskaičiavimas, atliktas vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, pagal kurį ginčo objekto išpirkimo kaina yra 26 461,10 Lt. Šis rašytinis įrodymas nebuvo tiriamas ir vertinamas, laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177–185 straipsniai), taip buvo pažeistos proceso teisės normos bei nesivadovauta Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi ir Tvarkos 22 punktu, taip pat nukrypta nuo formuojamos praktikos, jog, skaičiuojant atlyginimą už perduodamus dujotiekio tinklus, nesivadovaujama CK nuostatomis ir šio objekto įrengimo kaštais, nes turi būti vadovaujamasi Gamtinių dujų įstatymu ir Tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. Č. v. AB „Lietuvos dujos“ ir kt., Nr. 3K-3-215/2004), be to, nustatant išpirkimo kainą gali būti remiamasi ir ekspertų išvada (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. J. ir kt. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-180/2006).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vartotojų lėšomis įrengtų gamtinių dujų sistemų išpirkimo tvarką ir sąlygas bei proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ieškinį patenkinti iš dalies, naikintina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Dėl ieškovų tinkamumo (reikalavimo teisės turėjimo) bei į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.

Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė CPK nuostatas, nes ieškovai neįrodė savo procesinio subjektiškumo, t. y. kad būtent jie patyrė išlaidų dėl dujotiekių statybos arba perėmė šią reikalavimo teisę iš kitų asmenų, todėl kompensacijas daliai ieškovų, kurie nebuvo dujotiekio statytojai, priteisė be pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai įrodė materialųjį ir procesinį teisinį subjektiškumą (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad A. R., V. A., A. M., S. M., G. S., G. R., D. K., A. Č. ir E. J., nors ir nebuvo gyvenamųjų namų, į kuriuos buvo įvestas dujotiekis, savininkai 1995 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo akto pasirašymo metu, tačiau turi teisę į materialiojo reikalavimo pateikimą ir yra tinkami ieškovai šiame ginče. Dalis nurodytų ieškovų, įgijusių gyvenamuosius namus iš statytojų, pateikė reikalavimo perleidimo sutartis, nes dalis buvusiųjų savininkų atsisakė nuo reikalavimo atlyginti lėšas už įrengtus dujotiekius. Nurodyti ieškovai įsigijo gyvenamuosius namus iš statytojų, kartu įsigijo ir atitinkamų gyvenamųjų namų priklausinius – bendrojo naudojimo dujų sistemas, įrengtas buvusiųjų savininkų, tokiu atveju negalima paneigti tos aplinkybės, jog į gyvenamųjų namų kainą buvo įskaičiuota ir dujotiekio tinklų kaina. Byloje nustatyta, kad 1995 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo aktu atsakovui nebuvo perleista neatlygintinai nuosavybės teisė į ginčo bendrojo naudojimo sistemas, taigi buvę savininkai tuo metu buvo šių įrenginių savininkai ir kartu su pagrindiniu daiktu turėjo teisę perleisti ir jų priklausinius – dujotiekio tinklus. Ieškovai, įgiję gyvenamuosius namus, tapo materialiojo teisinio santykio subjektai ir įgijo teisę reikalauti išpirkti dujotiekio tinklus, taip įrodė savo procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, buvę savininkai (dujotiekio statytojai) neturėjo būti traukiami į bylą byloje trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų, nes, pardavę savo gyvenamuosius namus kartu su dujotiekio tinklais, atsisakė reikalavimo teisės, todėl negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, jog, neįtraukus į bylos nagrinėjimą visų asmenų, kurie buvo dujotiekio tinklų statytojai, buvo pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų. Teismai pagrįstai sprendė klausimą dėl dujotiekio išpirkimo pareiškusiųjų reikalavimus šešiolikos ieškovų naudai, laikydami, jog visų dujotiekio tinklų savininkų dalys yra lygios, nepriklausomai nuo to, ar turintys materialųjį teisinį reikalavimą jį pareiškė nagrinėjamoje byloje.

Dėl likusiųjų kasacinio skundo argumentų kaip neturinčių įtakos priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumui teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme patirta 167,58 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Panevėžio apylinkės teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimo dalis ieškinį tenkinti iš dalies ir ieškovams priteisti kompensaciją už perduotus atsakovui dujotiekio tinklus, bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas. Šią bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis