Civilinė byla Nr. 3K-3-30-378/2016
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00443-210-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.11.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Specialus autotransportas“ ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos pareigos sumokėti tiekėjui skolą pagal teismų pripažintus neteisėtus viešojo paslaugų pirkimo sutarties pakeitimus.
Ieškovė UAB „Specialus autotransportas“ (toliau – ir ieškovė, tiekėja) prašė teismo priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, kasatorė, perkančioji organizacija) 1 646 215,37 Lt (476 776,92 Eur) skolos, 12 297,53 Lt (3561,61 Eur) palūkanų bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
Ieškovė buvo pripažinta atsakovės vykdyto viešojo pirkimo laimėtoja. 2006 m. lapkričio 24 d. sudaryta trejų metų trukmės viešojo paslaugų pirkimo sutartis dėl Klaipėdos miesto pietinės ir šiaurinės dalių gatvių mechanizuoto tvarkymo žiemos ir vasaros sezonais (paslaugų teikimo pradžia – 2006 m. gruodžio 1 d., pabaiga – 2009 m. gruodžio 1 d.) (toliau – ir Sutartis). Ši Sutartis dėl teikiamų paslaugų įkainių ir padidėjusio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) šalių buvo pakeista 2008 m. lapkričio 14 d. ir 2009 m. vasario 27 d. papildomais susitarimais (toliau – ir Papildomi susitarimai).
Iki 2009 m. birželio mėnesio atsakovė vadovavosi Papildomų susitarimų nuostatomis, tačiau vėliau už teikiamas paslaugas atsisakė mokėti pagal pakeistas Sutarties sąlygas, nurodė, kad sąskaitos faktūros turi būti išrašomos pagal iš pradžių suderėtus Sutarties įkainius. Atsižvelgiant į tai, atsakovei kiekvieną mėnesį apmokėti buvo pateikiamos dvi sąskaitos – dėl ginčijamos ir neginčijamos paslaugų kainos dalių. Atsakovė pripažino ir apmokėjo sąskaitas, išrašytas neginčijamai sumos daliai, tačiau atsisakė apmokėti kitą paslaugų kainos dalį. Dėl šio atsisakymo susidarė pirmiau nurodyta skola.
Atsakovė pateikė priešieškinį, kurį patikslinusi, prašė pripažinti negaliojančiais Papildomus susitarimus, taikyti restituciją ir priteisti iš ieškovės permokėtus 734 623,55 Lt (212 761,69 Eur); nurodė, kad, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 18 straipsnio 8 dalimi, Sutartyje nebuvo įtvirtinta galimybė didinti ar mažinti paslaugos įkainius, nebuvo gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas; kad ieškovė pagal niekinius ir negaliojančius sandorius (CK 1.80 straipsnis) už 2008 m. gruodžio mėnesį – 2009 m. gegužės mėnesį suteiktas paslaugas nepagrįstai gavo 734 623,55 Lt (212 761,69 Eur), todėl juos turi grąžinti.
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį, o atsakovės priešieškinį patenkino iš dalies – Papildomus susitarimus pripažino negaliojančiais, tačiau atsisakė taikyti restituciją. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pakartotinai ieškovės ieškinį atmetė, o atsakovės priešieškinį patenkino iš dalies – Papildomus susitarimus pripažino negaliojančiais, restitucijos netaikė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita šio teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Šis Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas kasacine tvarka apskųstas nebuvo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 1 646 215,37 Lt (476 776,92 Eur) skolos, 12 297,53 Lt (3561,61 Eur) palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. kovo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 55 833 Lt (16 170,35 Eur) žyminio mokesčio.
Teismas nurodė, kad: byloje nėra ginčo dėl įkainių dydžio, suteiktų paslaugų apimties bei jų kokybės; atsakovė priėmė visus ieškovės atliktus darbus ir už juos sumokėjo pagal pradinius Sutarties įkainius, net tuomet, kai atsisakė mokėti pagal pakeistus; 2008 m. būtinumas keisti įkainius kilo dėl padidėjusių tiekėjos sąnaudų (minimalios mėnesio algos (MMA), sąvartyno mokesčių, degalų, techninės druskos, smėlio kainų).
Teismas nustatė, kad įkainiai, nustatyti 2008 m. lapkričio 14 d. Papildomame susitarime, buvo suderinti su atsakove, kuri atlikusi įkainių pagrįstumo analizę, ieškovės pasiūlytus įkainius koregavo; Papildomuose susitarimuose nurodyta paslaugų kaina neprieštarauja VPĮ ir Sutarties nuostatoms, nes pastarosiose buvo nustatytos maksimalios kainos atskiroms paslaugų dalims ir bendra kaina vieneriems metams, ir susitarta, jog ją viršijus ieškovei nustatyta pareiga pritaikyti nuolaidą, kuri atitiktų šią bendrą kainą viršijantį dydį. Teismas konstatavo, kad paslaugų įkainiai 2009 m. vasario 27 d. Papildomu susitarimu buvo koreguoti tik dėl pasikeitusio PVM, o tai neprieštarauja pirkimo sąlygų 57.1 punktui.
Teismas dėl Sutarties nuostatų keitimo konstatavo, kad vien dėl susitarimo sudarymo procedūros pažeidimų įkainiai negali būti laikomi nepagrįstais ir kad nėra pagrindo išvadai, jog Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas dėl Papildomų susitarimų nebūtų buvęs duotas, nes konkurso tvarka sudarytos sutarties turinys nustatomas pagal paskelbtas konkurso sąlygas, kurių 57 punkte nustatyta, jog Sutartyje bus numatyta galimybė didinti ar mažinti įkainius (pagrindžiant teisės aktais) priklausomai nuo pasikeitusių mokesčių, rinkos kainų pasikeitimo ar kitų nuo sutarties šalių valios nepriklausančių aplinkybių.
Teismas sprendė, kad atsakovės 2009 m. gegužės 29 d. raštiškas vienašalis Papildomų susitarimų nutraukimas yra teisiškai nereikšmingas, nes ji 2009 m. liepos 9 d. raštu informavo ieškovę, jog ankstesnis raštas negalioja ir nesukelia jokių pasekmių; nėra pagrindo skirti ekspertizę dėl įkainių pagrįstumo, nes dėl jų byloje nėra ginčo, atsakovė atsikirtimais tiesiog neigė ieškovės teisę reikalauti didesnio atlyginimo už suteiktas paslaugas, be to, nesutiko skirti ekspertizę, nors šalims tai buvo siūloma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 2 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nors Papildomus susitarimus pripažinus negaliojančiais, restitucija kaip niekinio sandorio padarinys negali būti taikoma, tačiau tai nepaneigia atsakovės piniginės prievolės ieškovei, nes ji privalo grąžinti tai, ką be teisinio pagrindo dėl neatsargumo savo veiksmais įgijo, nors negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Ieškovė suteikė atsakovei sulygtas paslaugas, pastaroji sutiko su didesniais jų įkainiais, jas priėmė, ginčo dėl jų kokybės ar apimties nebuvo, todėl Papildomus susitarimus pripažinęs negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl jų negaliojimo padarinių, vadovaudamasis CK 6.145, 6.237 straipsnių, CK 6.240 straipsnio 4, 5 dalių nuostatomis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas, sudarant Papildomus susitarimus, jau yra konstatuotas ne tik dėl formalių, tačiau ir dėl esminių VPĮ nuostatų pažeidimo, nagrinėjamam šalių ginčui aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>, kurios ratio decidendi ne visiškai sutampa su nagrinėjamos bylos, tačiau joje yra suformuluota bendro pobūdžio taisyklė dėl tiekėjų teisėtų lūkesčių gynybos, kai yra konstatuota būtent perkančiosios organizacijos kaltė dėl VPĮ nuostatų pažeidimo.
Teisėjų kolegija dėl teisėtų ieškovės lūkesčių pažymėjo, kad VPĮ nuostatomis neapribota galimybė keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas įstatymo nustatyta tvarka (VPĮ 18 straipsnio 3 dalis); pirkimo sąlygų 57 punkte buvo įtvirtinta galimybė didinti ar mažinti įkainius, tačiau, pažeidžiant VPĮ 15 straipsnio 3 dalį, nebuvo perkelta į Sutartį; tačiau tai nereiškia, kad tokia pirkimo nuostata neteisėta ir negali būti vertinama nagrinėjant šį ginčą; pirkimo sutartyje privalėjo būti nustatytas kainos ir įkainių indeksavimas dėl infliacijos ar įkainių keitimas dėl pasikeitusių mokesčių, nes sutarties trukmė ilgesnė nei vieneri metai; pirmiau nurodytus pažeidimus padarė atsakovė, todėl būtent jai kyla su šiais pažeidimais susiję neigiami padariniai; sprendžiant, ar teisėti ieškovės lūkesčiai neprieštaravo VPĮ nuostatoms, reikšminga aplinkybė yra tai, kad bendra jos atliktų darbų kaina, įskaitant ginčo pinigų sumą, neviršija Sutartyje nurodytos maksimalios pirkimo sumos – 11 410 707,51 Lt (3 304 769,32 Eur) (faktiškai sumokėta apie 5 822 880,65 Lt (1 686 422,80 Eur), o šioje byloje kilęs ginčas dėl 1 646 215,37 Lt (476 776,92 Eur).
Teisėjų kolegija nurodė, kad perkančiosios organizacijos pozicija dėl Papildomais susitarimais nustatytų įkainių pagrįstumo nagrinėjant bylą buvo pasyvi, t. y. atsakovė iš viso neginčijo įkainių dydžio, nuo ieškovės pareikštų reikalavimų gynėsi išimtinai akcentuodama sandorių, iš kurių kildinama prievolė, negaliojimą, jų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms ir kt.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl objektyvaus paslaugų kainos padidėjimo pobūdžio. Pabrangusių prekių ir paslaugų (druskos, smėlio, sąvartyno mokesčio ir kt.) įtaką ieškovės teikiamų paslaugų kainai atsakovė reikalavo pagrįsti dar prieš pasirašant Papildomus susitarimus. Šiuos reikalavimus ieškovė vykdė, papildomus duomenis teikė 2008 m. sausio 29 d., 2008 m. liepos 8 d., 2008 m. spalio 27 d., juos atsakovė išanalizavo ir jų pagrįstumui pritarė, nes, juos pakoregavusi, 2008 m. lapkričio 14 d. sudarė Papildomą susitarimą dėl įkainių pakeitimo; kitas Papildomas susitarimas buvo sudarytas 2009 m. vasario 27 d., tačiau jame nustatytą kainų pokytį lėmė tik padidėjęs PVM.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė nepageidavo, jog būtų atlikta ekspertizė dėl įkainių padidinimo pagrįstumo, siekiant nustatyti ieškovei priklausantį atlyginimą už suteiktas paslaugas. Ekspertizės paskyrimo klausimas nagrinėjant šią bylą buvo sprendžiamas ne kartą, tačiau buvo atsisakyta, motyvuojant tuo, kad byloje yra visi jai išspręsti reikalingi dokumentai, ir šalys laikėsi pozicijos, kad byla turi būti išnagrinėta remiantis joje jau surinktais įrodymais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Neįrodinėtinas ir prejudiciniu laikomas faktas yra tai, kad Papildomi susitarimai Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. ir 2014 m. kovo 25 d. nutartimis buvo pripažinti negaliojančiais ab initio ne dėl formalių (Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo nebuvimo), o dėl esminių (buvo keičiama teiktinų paslaugų apimtis) VPĮ nuostatų pažeidimo. Sudarius Papildomus susitarimus dėl teikiamų paslaugų įkainių padidinimo buvo padidinti ne tik įkainiai, bet ir pakeista teikiamų paslaugų apimtis. Nesant nustatytų kainodaros taisyklių, joks sutarties kainų keitimas VPĮ nustatyta tvarka nėra galimas.
Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, restitucijos taikymas yra negalimas, nes pagal Papildomus susitarimus jokios papildomos paslaugos nebuvo teiktos, atsakovė pagal juos jokių paslaugų negavo (sudarius Papildomus susitarimus faktiškai teiktų paslaugų apimtis nepakito, ieškovė ir toliau teikė paslaugas taip, kaip buvo nustatyta pradinės Sutarties versijoje), todėl nebuvo ir ko grąžinti, o taikius restituciją ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita. Atsakovei vienašališkai nutraukus Papildomus susitarimus, buvo sudaromas tik vienas atliktų darbų aktas.
Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>, pateiktu išaiškinimu, nes bylos iš esmės skiriasi faktinėmis aplinkybėmis, be to, net ir vadovaujantis pateiktu išaiškinimu akivaizdu, kad ieškovė neįgijo pagrindo tikėtis, jog Papildomais susitarimais gali būti teisėtai pakeista fiksuota paslaugų kaina. Atsižvelgiant į tai, ieškovė neįgijo ir teisėtų teismo ginamų lūkesčių, dėl to ieškinys turi būti atmestas net nenustatant jokių paslaugų sudėtinių dalių, rinkos kainų pokyčių. Teismas, spręsdamas klausimą dėl teisėtų ieškovės lūkesčių, visiškai be pagrindo ignoravo vėlesnę kasacinio teismo praktiką.
Ieškovė UAB „Specialusis autotransportas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasacinio skundo argumentai nesudaro kasacijos dalyko, nes skundą sudaro tik subjektyvūs atsakovės pasvarstymai ir vertinimas, kaip teismas neva turėjo išspręsti ginčą, bet nėra nė vieno detaliai pagrįsto motyvo, kuris galėtų įrodyti konkrečios materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimo faktą, turintį teisinės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nenurodytas nė vienas precedentas, kuriuo remiantis būtų galima teigti, jog buvo nukrypta nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasaciniame skunde keliami klausimai iš esmės susiję tik su faktinio pobūdžio aplinkybių nustatymu ir jų vertinimu.
Visiems viešojo konkurso dalyviams buvo žinoma, kad vykdant Sutartį bus galima keisti paslaugų kainas, atsižvelgiant į mokesčių bei rinkos kainų pasikeitimus. Konkurso sąlygų 57 punktas, kuriame ši galimybė buvo įtvirtinta, nebuvo nei pakeistas, nei panaikintas. Papildomais susitarimais paslaugų įkainiai buvo keičiami griežtai laikantis Sutarties 1.3 punkte įtvirtintų maksimalių kainų (jų neviršijant ir nekeičiant) ir pačiai kasatorei itin atidžiai peržiūrint ir koreguojant ieškovės nurodytus įkainius.
Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartyje buvo vienareikšmiškai pripažinta ieškovės reikalavimo teisė ir būtinumas tenkinti jos ieškinį; buvo išskirta tik viena sąlyga – pirmosios instancijos teismas turi tinkamai nustatyti tenkinamų reikalavimų apimtį. Identiškai nurodyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartyje. Šių nutarčių ir jose pateiktų motyvų atsakovė neginčijo, todėl ieškovės reikalavimo teisės egzistavimo faktas šioje byloje negali būti ginčijamas (paneigtas).
Atsakovė nepateikė nė vieno argumento ir nė vieno įrodymo, kurie galėtų paneigti ieškovės reikalavimų apimtį, nurodytą skundžiamoje nutartyje. Viso bylos nagrinėjimo metu atsakovė neginčijo ieškovės reikalavimų apimties, o tik siekė paneigti reikalavimo teisę apskritai.
Papildomi susitarimai buvo panaikinti tik dėl formalaus VPĮ pažeidimo, už kurį atsakinga tik atsakovė, ir tai negali suteikti jai teisės išvengti turtinių prievolių vykdymo. Bylos medžiaga patvirtina, kad faktiškai teiktų paslaugų mastas (plotai, kuriuose buvo teikiamos paslaugos) nepakito, nes tiek Sutartyje, tiek Papildomuose susitarimuose buvo nustatytas tik orientacinis jų dydis, o atsiskaitymai vyko už faktiškai atliktą darbą.
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ginčo nagrinėjimo ribų kasacinės instancijos teisme
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos piniginės prievolės ir jos apimties tiekėjai pagal jų abiejų neteisėtai sudarytus Papildomus susitarimus, kuriais buvo pakeistos Sutarties nuostatos dėl paslaugos įkainių ir apimties bei PVM dydžio. Skundžiamais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais pagrindinė atsakovės piniginė prievolė (skola) ieškovei pripažinta, jos dydis nustatytas – 1 646 215,37 Lt (476 776,92 Eur).
Atsižvelgiant į tai, kad dalis mokėjimų pagal Papildomus susitarimus buvo atlikta, procese nagrinėti priešpriešiniai šalių reikalavimai, t. y. ne tik ieškovės reikalavimas priteisti skolą, bet ir atsakovės reikalavimas taikyti restituciją 734 623,55 Lt (212 761,69 Eur) sumai. Taigi dėl Papildomų susitarimų Sutarties vertė padidėjo 2 380 838,92 Lt (689 538,61 Eur), tačiau šalys tarpusavyje atsiskaitė tik iš dalies (beveik 31 proc.).
Be kitų šalių ginčo aspektų, dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo iš ieškovės priteisti permokėtas sumas pagal neteisėtai sudarytus Papildomus susitarimus išspręsta pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu, dėl šios procesinio sprendimo dalies nebuvo paduotas apeliacinis skundas, todėl ji įsiteisėjo ir įgijo res judicata galią. Dėl šių priežasčių kasacinis teismas negali pasisakyti dėl procesinio sprendimo dalies, susijusios su atsakovės priešieškinio reikalavimo atmetimu, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Inchcape Motors“ v. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublik?s vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODQtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-584-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-584-378/2015">3K-3-584-378/2015</a>, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad šalių ginčas dėl perkančiosios organizacijos skolos už teiktas paslaugas tiekėjai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo nagrinėjamas tris kartus: 2012 m. gegužės 17 d., 2014 m. kovo 25 d. ir 2015 m. liepos 2 d.
Pirmomis dviem apeliacinės instancijos teismo nutartimis, kurios kasaciniais skundais nebuvo skųstos, pirmosios instancijos teismo sprendimai panaikinti ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Jose apeliacinės instancijos teismo, inter alia, konstatuota, kad:
Papildomais susitarimais pakeisti ne tik paslaugų įkainiai, bet ir apimtis (tvarkomų gatvių plotas);
nebuvo gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas sudaryti Papildomus susitarimus (VPĮ 18 straipsnio 8 dalis), todėl šie sandoriai pripažįstami negaliojančiais;
į Sutartį nebuvo įtrauktos viešojo pirkimo sąlygos dėl galimybės tam tikrais atvejais keisti Sutarties nuostatas;
Sutarties pakeitimai, susiję su paslaugų apimties koregavimu, pripažintini prieštaraujančiais viešųjų pirkimų principams ir tikslui, o Papildomi susitarimai – pažeidžiantys VPĮ nuostatas, todėl konstatuotinas perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumas, netinkamas pareigų, išplaukiančių iš VPĮ, vykdymas; neigiami padariniai turi kilti būtent atsakovei;
tiekėja įvykdė sutartinius įsipareigojimus pagal Papildomus susitarimus, restitucija kaip niekinio sandorio padarinys negalima;
ieškovei pripažįstami iš VPĮ nuostatų kylantys teisėti lūkesčiai; Papildomų susitarimų negaliojimas neužkerta galimybės ieškovei reikalauti priteisti skolą;
atsižvelgiant į tai, spręstina dėl atsakovės piniginės prievolės apimties, kuri priklauso nuo, pirma, paslaugos kainos, nurodytos pasiūlyme, sudėtinių dalių ir, antra, šių kainos dalių pokyčio pagrindimo.
Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimu, kuriuo šalių ginčo dalis dėl atsakovės skolos ieškovei priteisimo nagrinėta trečią kartą, papildomai, inter alia, konstatuota:
byloje nėra ginčo, kad ieškovė suteikė atsakovei sulygtas paslaugas, pastaroji sutiko su didesniais įkainiais, paslaugas priėmė, nekėlė ginčo dėl jų apimties ir kokybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją ir nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas;
šalių ginčui spręsti aktualios ir reikšmingos viešojo pirkimo sąlygų 57 punkto nuostatos, kuriose buvo įtvirtintos viešojo pirkimo sutarties keitimo sąlygos;
sudarius Papildomus susitarimus padidėjusi paslaugų vertė vis tiek neviršijo maksimalios Sutartyje įtvirtintos sandorio kainos;
byloje nėra ginčo, kad paslaugų kainos pokytį lėmė objektyvios aplinkybės, būtent padidėję mokesčiai ir tiekėjos sąnaudos; dėl pastarosios aplinkybės pati atsakovė aiškinosi su ieškove prieš joms sudarant Papildomus susitarimus ir tik teismo procese pradėjo kvestionuoti šio padidėjimo pagrįstumą.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių ir teismo proceso eigos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme kasacinis teismas turi teisę spręsti dėl visų šalių ginčo aplinkybių, kurios keliamos kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį, išskyrus dėl restitucijos taikymo perkančiosios organizacijos pagal Papildomus susitarimus tiekėjai sumokėtoms sumoms. Kasacinis teismas iš naujo nevertins ir Papildomų susitarimų teisėtumo klausimo, nes pastarasis tiesiogiai susijęs su restituciją reglamentuojančių normų taikymu, dėl kurio galutinai išspręsta pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu.
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime sprendė, kad yra saistomas ankstesnėse savo nutartyse, priimtose šioje byloje, padarytų teisės išaiškinimų, nes jie nebegali būti pakartotinės (trečiosios) apeliacijos objektas. Tokia pozicija iš esmės atitinka horizontalaus precedento atvejį, taikytiną tik pagal analogiją, nes ankstesnės apeliacinės instancijos teismo nutartys priimtos toje pačioje ir galutinai dar neišspręstoje byloje.
Šiame kontekste kasacinio teismo konstatuota, kad, kai byla grąžinama siekiant, jog žemesnės instancijos teismas papildomai aiškintųsi, išnagrinėtų ir nustatytų tam tikras faktines aplinkybes, tai antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo metu aukštesnės instancijos teismas gali pateikti kitokius taikytinos teisės išaiškinimus tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo, arba jei, atsižvelgiant į konstitucinius teismų jurisprudencijos keitimo pagrindus, yra teisinis pagrindas ir būtinumas keisti ankstesnę teismų praktiką tokios kategorijos bylose (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ reabilitacijos centras „Aušveita“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2014">3K-3-128/2014</a>, ir joje nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija).
Horizontalaus precedento taisyklės, kurios apeliaciniame procese, kaip nurodyta pirmiau, iš esmės taikytinos analogijos pagrindu, bet kokiu atveju neaktualios aukštesniam, a fortiori kasaciniam teismui, ta dalimi, kiek precedentai suformuoti žemesnės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Leonhard Weiss RTE AS“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183-248/2015">3K-3-183-248/2015</a>, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Be to, nors apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gegužės 17 d., 2014 m. kovo 25 d. nutartys, neapskųstos kasacine tvarka, įsiteisėjo, tačiau jomis šalių ginčo dalis dėl atsakovės piniginės prievolės ieškovei nebuvo išspręsta iš esmės, byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Taigi šios nutartys toje pačioje byloje neįgavo res judicata galios.
Dėl pirmiau nurodytų argumentų visumos šalių ginčas kasacinėje instancijoje spręstinas iš esmės, atsižvelgiant į nutarties 28 punkte nurodytas ribas.
Dėl šalių ginčo teisinio kvalifikavimo
Tiekėjos ir perkančiosios organizacijos ginčas, susijęs su viešojo paslaugų pirkimo sutarties vykdymu, ieškovės inicijuotas ir pirmosios instancijos teismo spręstas kaip kreditoriaus reikalavimas iš skolininko priteisti pradelstą skolą. Vis dėlto, kaip nurodyta nutarties 23 punkte, skolininkė (atsakovė) kvestionavo prievolės atsiradimo pagrindo – Papildomų susitarimų – teisėtumą, taip pat reikalavo sumoms, kurios buvo sumokėtos ieškovei, taikyti restituciją.
Visų instancijų teismų šešiuose procesiniuose sprendimuose Papildomi susitarimai kvalifikuoti kaip neteisėti, prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms. Šiame kontekste išskirtinas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimas (trečiasis pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas), jame vienu metu konstatuotas imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimas, kartu įvertintas ir kaip formalus VPĮ nuostatų pažeidimas.
Procese iš dalies buvo netinkamai kvalifikuotas ir spręstas šalių ginčas, nes kontrahentų nesutarimas dėl tarpusavio piniginės prievolės, kurios egzistavimas pripažintas neteisėtu, apimties teismų palaipsniui nagrinėtas kaip ieškovės reikalavimas teismui vienos šalies valia pakeisti Sutarties nuostatas (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Iksados“ gamybinis ir techninis centras v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-75/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-75/2013">3K-3-75/2013</a>). Pati ieškovė nesiūlė taip (per)kvalifikuoti savo reikalavimą, o ir teismai expressis verbis nekonstatavo, kad tiekėjos reikalavimą nagrinėja ne kaip piniginės prievolės apimties nustatymą, o kaip prašymą pakeisti Sutarties nuostatas.
Sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure neegzistuoja (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), todėl iš jo šalims negali kilti teisių ir pareigų. Tokiu atveju teismai sprendžia dėl negaliojančio sandorio padarinių (restitucijos) ar dėl kitu pagrindu atsiradusios šalių tarpusavio prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjQtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-564-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-564-469/2015">3K-3-564-469/2015</a>, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Šalims ginčijantis ne tik dėl Papildomų susitarimų sudarymo tvarkos (kreipimosi į Viešųjų pirkimų tarnybą) ir jos reikšmės, bet ir dėl šių sandorių atitikties viešųjų pirkimų principams, o teismams nusprendus, kad jie pažeidžia tiek įsakmiąją viešojo pirkimo sutarčių keitimo tvarką, tiek iš lex specialis išplaukiančius tokio keitimo materialiuosius reikalavimus (ribojimus) (šiame kontekste žr. mutatis mutandis pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjQtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-564-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-564-469/2015">3K-3-564-469/2015</a>), atsakovės piniginės prievolės apimtis negalėjo būti nustatoma iš esmės vertinant tiekėjos pasiūlymo kainos sudėtinių dalių, kurios, a fortiori pasiūlyme nebuvo tiksliai išskirtos, pokytį (padidėjimą) vykdant viešojo pirkimo sutartį. Ieškinio patenkinimas visa apimtimi iš esmės reiškia visišką Sutarties keitimo legalizavimą, nors apeliacinės instancijos teismo sprendime pripažintas Papildomų susitarimų neteisėtumas, prieštaravimas viešųjų pirkimų principams ir tikslui.
Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisiškai nepagrįstais pripažįstami skundžiami apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl Sutarties keitimo galimybės ir teisėtumo, dėl viešojo konkurso nuostatų, kuriose buvo įtvirtintos viešojo pirkimo sutarties keitimo sąlygos, reikšmės, dėl atsakovės pasyvumo procese, dėl paslaugų kainos pokyčio objektyvumo bei šalių atsisakymo skirti teismo ekspertizę ir pan. Tokie argumentai iš dalies reikšmingi panašaus pobūdžio ginče sprendžiant dėl tiekėjo teisėtų lūkesčių, tačiau bet kokiu atveju jie negali lemti procese nagrinėjamo ieškovės reikalavimo de facto perkvalifikavimo.
Dėl materialiosios teisės normų taikymo (CK 6.145–6.147, 6.237, 6.240, 6.242 straipsniai)
Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime, kuriame iš esmės pritarta pirmosios instancijos teismo motyvams, sprendžiant dėl atsakovės piniginės prievolės ieškovei turinio ir apimties, vienu metu taikytos restituciją (CK 6.145–6.147 straipsniai) ir be pagrindo įgyto turto grąžinimą (CK 6.237, 6.240 straipsniai) reglamentuojančios teisės normos. Kasacinis teismas konstatuoja, kad materialiosios teisės normos taikytos netinkamai, tiek dėl pirmiau nurodytų CK normų taikymo ginčo teisiniams santykiams kartu, tiek dėl jų taikymo atskirai.
Iš nuoseklios kasacinio teismo praktikos matyti, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai; kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas, CK taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Utvilsta“ v. IĮ „Utenos stogai“, bylos Nr. 3K-3-140/2010, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nors skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime ir pažymėtas restitucijos ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo nuostatų subsidiarus taikymas, tačiau aiškiai nenurodyta, kodėl nagrinėjamoje byloje restitucija iš esmės gali būti taikoma, tačiau netaikyta, ar jos taikymas nėra pakankamas ieškovės pažeistoms teisėms apginti. Šią teismo poziciją, sistemiškai vertinant visą (nuo 2010 m.) šalių ginčo nagrinėjimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, iš dalies pagrindžia teismų motyvai dėl negalimumo šalis grąžinti į padėtį, buvusią prieš pažeidimą, taip pat argumentai, kuriais vadovautasi kasacinio teismo praktika dėl restitucijos taikymo negalimumo, kai pripažintos neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties objektas yra paslaugos ar darbai.
Vis dėlto šie argumentai nesudaro pagrindo spręsti apie restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymą. Nagrinėjamoje byloje restitucija laikytina ne nepakankamu, bet apskritai netinkamu (netaikytinu) ieškovės galbūt pažeistų interesų gynybos instrumentu, t. y. ji netaikoma ne dėl kokių nors kliūčių (pvz., dėl negalimumo iš asmens susigrąžinti jam perduotą nematerialaus pobūdžio vertybę) ar teismui išimtiniu atveju siekiant išlaikyti subjektų teisių ir pareigų pusiausvyrą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), o dėl to, kad pagal byloje nustatytas šalių ginčo aplinkybes šis teisių gynybos būdas apskritai netaikytinas.
Iš CK 6.145 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad restitucijos taikymas siejamas su perduoto (įgyto) turto grąžinimu. Kaip ne kartą pažymėta nutartyje, ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti skolą. Taigi ji reikalauja, kad kita šalis įvykdytų jai tenkančią piniginę prievolę. Vadinasi, pinigai už suteiktas paslaugas, kaip šios prievolės objektas, nebuvo sumokėti, o reikalavimas įvykdyti tokią piniginę prievolę nėra perleisto turto grąžinimas. Nagrinėjamo ginčo atveju piniginės prievolės atsakovei nustatymas reiškia ne šalių grįžimą į buvusią teisinę situaciją (status quo), o esamo teisinio intereso užtikrinimą, gynimą.
Kasacinio teismo jau spręsta, kad nekyla poreikis šalis grąžinti į padėtį, buvusią prieš sudarant neteisėtus sandorius, nes ieškovės ir atsakovės ginčas kilo dėl skolininko atsiskaitymo kreditoriui pareigos nevykdymo (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjQtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-564-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-564-469/2015">3K-3-564-469/2015</a>). Tokia pozicija koreliuoja su bendrąja kasacinio teismo restitucijos normų taikymo praktika (t. y. ne tik dėl viešųjų pirkimų) (žr., pvz., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. N. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-241/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-241/2007">3K-3-241/2007</a>; kt.).
Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje galėjo būti sprendžiama tik dėl kitais pagrindais atsiradusios prievolės, a fortiori nepagrįsto praturtėjimo, įtvirtinto CK 6.242 straipsnio nuostatose (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjQtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-564-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-564-469/2015">3K-3-564-469/2015</a>), ar be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Dėl pastarojo teisių gynybos būdo papildomai konstatuotinas netinkamas CK 6.237 straipsnio nuostatų taikymas, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatskleidė šios normos turinio ir jos taikymo nagrinėjamam šalių ginčui.
Nors pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, apima ir atvejus, kai prievolės įvykdymas nesusijęs su daikto perdavimu, o tik su tam tikrų paslaugų suteikimu (CK 6.237 straipsnio 5 dalis), bet kokiu atveju turi būti nustatyta, kad viena šalis iš kitos be teisinio pagrindo, inter alia, pripažinus jų sandorį negaliojančiu ab initio, gavo tam tikrą materialią ar nematerialią gėrybę. Nagrinėjamo ginčo atveju nenustatyta, kad atsakovė pagal niekiniais pripažintus Papildomus susitarimus iš ieškovės tokią gėrybę būtų gavusi. Atsižvelgiant į tai, dėl šios dalies teisėtais pripažįstami šią kasacinio teismo išvadą atitinkantys kasatorės argumentai.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl ieškovės atsakovei suteiktų paslaugų, jų, apimties, kokybės ir priėmimo. Vis dėlto šios aplinkybės visų byloje nustatytų aplinkybių, a fortiori Papildomų susitarimų, kontekste netinkamai įvertintos. Iš tiesų atsakovė iš ieškovės būtų gavusi (ir teisėtai gavo) sulygtas gatvių tvarkymo paslaugas nepriklausomai nuo Papildomų susitarimų egzistavimo de facto ir de jure, nes tokie šalių sutartiniai santykiai išplaukia iš viešojo pirkimo sąlygų ir vėliau pagal jas sudarytos viešojo paslaugų pirkimo sutarties.
Nepagrįsta apeliacinės instancijos išvada, kad atsakovė paslaugas gavo be teisinio pagrindo. Byloje nustatyta, kad tiekėja ir perkančioji organizacija Papildomais susitarimais ne išplėtė iš pradžių sulygtų paslaugų mastą ar susitarė dėl kitų (naujų ar papildomų), tačiau išreiškė valią Sutartyje nurodytų paslaugų apimtį sumažinti. Taigi dėl Papildomų susitarimų kontrahentų sulygtų paslaugų turinys iš esmės nepasikeitė, jų apimtis ne padidėjo, o, priešingai, – sumažėjo (šiame kontekste žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>; pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjQtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-564-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-564-469/2015">3K-3-564-469/2015</a>).
Kita vertus, procese tarp šalių nekilo ginčo dėl Papildomų susitarimų sudarymo prielaidų, priežasčių, sąlygų ir šių sandorių turinio. Šalys ne kartą, inter alia, kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pripažino, kad nors Papildomais susitarimais buvo sumažinta tam tikrų paslaugų apimtis, bet de facto ieškovė ir toliau gatves tvarkė, atsižvelgdama į Sutarties pradinės versijos nuostatas. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal Papildomus susitarimus, pripažintus niekiniais sandoriais, kasatorė be teisinio pagrindo būtų gavusi paslaugas, dėl ko ieškovė galėtų reikalauti grąžinti jų piniginį ekvivalentą (CK 6.240 straipsnio 4 dalis).
Dėl nutarties 48–50 punktuose nurodytų argumentų ir ne kartą pažymėtų ginčo faktinių aplinkybių nėra pagrindo, priešingai nei lakoniškai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, spręsti dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita (CK 6.242 straipsnis).
Kasacinio teismo šiame kontekste konstatuota, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius; tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos:
turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų;
turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių;
turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo;
atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.);
nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį;
šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos;
ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistų teisių kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2011">3K-3-196/2011</a>, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją).
Atsakovė negali būti laikoma praturtėjusia ar sutaupiusia ieškovės sąskaita, nes perkančioji organizacija atsisakė vykdyti Papildomus susitarimus (2009 m. gegužės 29 d. raštu pranešė apie Papildomų susitarimų nutraukimą), vėliau teismų dėl tų pačių motyvų pripažintus prieštaraujančiais imperatyviosioms įstatymo normoms. Už tos pačios apimties ir kokybės paslaugas kasatorė atsisakė mokėti didesnę nei iš pradžių šalių Sutartyje sulygtą kainą.
Pirmiau nurodytose kasacinio teismo nutartyse pripažinta galimybė tiekėjo naudai taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, atsižvelgiant į papildomų darbų suderėjimą ir jų atlikimą (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>) bei į paslaugų vykdymo pratęsimą (t. y. pirkimo objekto kiekio pasikeitimą), pasibaigus sutarties terminui (civilinė byla Nr. 3K-3-564-4696/2015). Panašių aplinkybių savo esme (dėl atsiskaitymo už papildomos vertės sukūrimą ir perdavimą pagal neteisėtai sudarytus sandorius) nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl teisėtų ieškovės (tiekėjos) lūkesčių ir jų apsaugos, sprendžiant dėl atsakovės piniginės prievolės apimties
Ieškovės ir atsakovės ginčas, kaip ne kartą nurodyta nutartyje, kilo dėl šalių tarpusavio atsiskaitymo pagal Papildomais susitarimais pakeistus Sutartyje įtvirtintus paslaugų įkainius. Atsižvelgiant į tai, kad proceso metu šie Sutarties pakeitimai pripažinti prieštaraujančiais imperatyviosioms įstatymo normoms, teisinis šalių nesutarimas transformavosi į klausimą dėl ieškovės galimybės (teisėto lūkesčio) gauti papildomą atlyginimą iš atsakovės de jure neturint tam teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime (kaip ir ankstesniuose šioje byloje), spręsdamas dėl teisėtų ieškovės lūkesčių gauti atsakovės skolos priteisimą, akcentavo teisės išaiškinimus, padarytus pirmiau nurodytoje kasacinio teismo 2011 m. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>. Kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis pastarojoje nutartyje nurodytais teisės išaiškinimais, nes, kaip buvo nurodyta, jos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi turi esminių skirtumų.
Aptariamoje 2011 m. kasacinio teismo nutartyje, inter alia, konstatuota, kad:
už VPĮ tinkamą vykdymą atsakinga perkančioji organizacija; jei ši nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai; jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų;
VPĮ nuostatų taikymas, sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus (bei kitais atvejais), kvalifikuoja šalių santykius, leidžia įvertinti viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektų veiksmų teisėtumą, t. y. įpareigoja teismą spręsti šalių ginčą teisėtumo prasme, tačiau negali pakeisti faktinės realybės; šalių teisiniai santykiai, kurie dėl tam tikrų aspektų pripažintini pasibaigusiais, pvz., pirkimo objektas sukurtas, priimtas ir naudojamas, galimi tik vertinti, bet ne pakeisti;
tiekėjai turi teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo bei perkančiosios organizacijos sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo; šie lūkesčiai teismo ginami tiek, kiek jų neriboja VPĮ ar kitas teisės aktas; net ir nustačius VPĮ nuostatų pažeidimą, tiekėjo teisės ginamos tokia apimtimi, kiek VPĮ tiekėjui jų suteikia, t. y. vertinama, kokias teises tiekėjas įgytų, jei perkančioji organizacija laikytųsi įstatymo nustatytos tvarkos;
tiekėjai (kaip ir perkančiosios organizacijos) – profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektai, todėl, nors atsakomybė už VPĮ vykdymą tenka perkančiajai organizacijai, tiekėjai, žinodami ar turėdami žinoti apie atitinkamą VPĮ reguliavimą, už VPĮ laikymąsi taip pat turi prisiimti dalį atsakomybės, juolab kad jų teisės, kylančios iš šio įstatymo, atitinka perkančiųjų organizacijų pareigas; atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo viešojo pirkimo sutarties nuostatų ir faktinių šalių santykių, tiekėjo teisėti, teismo ginami lūkesčiai dėl perkančiosios organizacijos prievolių įvykdymo negali išeiti už VPĮ reguliavimo (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>).
Nagrinėjamam ginčui taikant pirmiau nurodytus išaiškinimus, ieškovei iš esmės (išskyrus nutarties 65 ir 68 punktuose nurodytas aplinkybes) nepripažintini teisėtais lūkesčiai į atlyginimą už paslaugas pagal Papildomus susitarimus, nes:
tiekėjos teiktos paslaugos buvo trunkamojo pobūdžio, o perkančioji organizacija jai buvo išreiškusi valią, kad Papildomų susitarimų, kurie vėliau nagrinėjamoje byloje teismų pripažinti negaliojančiais, nevykdys (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-713/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-713/2013">3K-3-713/2013</a>);
kaip nurodyta nutarties 46–54 punktuose, byloje nustatytoms aplinkybėms netaikytinos be pagrindo įgyto turto grąžinimą ar nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos;
ginčo teisinių santykių teisinis vertinimas nekeičia faktinės realybės, nes šalys pačios Papildomais susitarimais jos (išskyrus paslaugų įkainius) iš esmės nekeitė;
teisėtų ieškovės lūkesčių apsauga priklauso nuo VPĮ nuostatų turinio ir jų taikymo, o įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu konstatuotas Papildomų susitarimų neteisėtumas; perkančiosios organizacijos veiksmų suklaidintam tiekėjui nekyla kokių nors lūkesčių, jei jie neatitinka VPĮ reguliavimo (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Būsto švara“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzQtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-674-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-674-969/2015">3K-3-674-969/2015</a>);
ne tik atsakovė, bet ir ieškovė žinojo ar turėjo žinoti VPĮ reguliavimą, inter alia, susijusį su viešojo pirkimo sutarties keitimu, todėl šio reguliavimo pažeidimas sukelia neigiamus padarinius ne tik perkančiajai organizacijai (mutatis mutandis dėl papildomų darbų vertės žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>).
Vertinant teisėtus ieškovės lūkesčius, papildomai atkreiptinas dėmesys į nutartyje ne kartą pažymėtą aplinkybę, kurią pripažino šalys ir nustatė teismai, kad, nors Papildomais susitarimais šalys de jure mažino paslaugų apimtį, tačiau de facto Sutartį vykdė pagal jos pradinės redakcijos nuostatas. Tai suponuoja pagrindą abiejų šalių veiksmus pripažinti iš dalies stokojančiais sąžiningumo, juos vertinti kaip apsimestinius (CK 1.87 straipsnis), nes tikroji šalių valia buvo didinti paslaugų įkainį, o paslaugų apimties (tvarkomų gatvių ploto) korekcija buvo atlikta, siekiant nepadidinti bendros numatomos paslaugų kainos vieneriems metams.
Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad teisėti ieškovės lūkesčiai gauti atlyginimą pagal didesnius paslaugų įkainius ir jų atitiktis VPĮ grindžiami aplinkybe, jog net ir sudarius Papildomus susitarimus bendra maksimali Sutarties kaina neviršyta. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tiek Sutartis, tiek Papildomi susitarimai sudaryti ne dėl fiksuotos kainos, o fiksuoto įkainio (Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodikos (toliau – Kainodaros metodika), patvirtintos Viešųjų pirkimų direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21, 6.2 punktas).
Darytina išvada, kad kasatorė pagal ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą (VPĮ 15 straipsnio 6 dalies 3 punktą) pasirinko vieną iš dviejų galimų kainos nustatymo sutartyje būdų – kainodaros taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-132/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-132/2012">3K-3-132/2012</a>). Dėl šių taisyklių aktualūs Kainodaros metodikos 10, 11.1, 12 punktai, kuriuose įtvirtintos fiksuoto įkainio nustatymo prielaidos ir taikymo tvarka.
Šias nuostatas taikant ginčo aplinkybėms, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyta 11 410 707,51 Lt (3 304 769,32 Eur) suma trejiems metams – maksimali Sutarties vykdymo vertė, kurios negalima viršyti. Ši pozicija, be kita ko, patvirtinama ir pirmuoju šalių Papildomu susitarimu (2008 m. lapkričio 14 d.), kurio 1 punkte nurodyta, kad jeigu pagal atliktų paslaugų aktus suteikiamų paslaugų suma viršija Sutarties prieduose nurodytas kainas su PVM vienam sezonui, tiekėja privalo pritaikyti tokio dydžio nuolaidą, kad užsakovės per sezoną sumokėta suma jos neviršytų.
Sutartyje įtvirtintą fiksuoto įkainio kainodaros taisyklės taikymą patvirtina ir perkančiosios organizacijos tiekėjai už suteiktas paslaugas sumokėtas perpus mažesnis atlygis lyginant su maksimalia jo verte. Darytina išvada, kad dėl oro sąlygų ir kitų priežasčių ieškovei teko atlikti mažesnės apimties paslaugų nei buvo iš anksto numatyta (pvz., dėl galbūt mažesnio sniego kiekio reikėjo mažiau valyti gatves, sniegą išvežti ir pan.). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl Sutartyje įtvirtintų preliminarių plotų reikšmės.
Kita vertus, iš dalies sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu dėl teisėtų ieškovės lūkesčių, atsižvelgiant į viešojo pirkimo sąlygų 57 punktą, kuriame įtvirtintos viešojo pirkimo sutarties keitimo prielaidos – mokesčių ir rinkos kainų pasikeitimai, juolab kad šios nuostatos atitinka privalomuosius VPĮ 15 straipsnio 6 dalies 4, 5 punktus: pirkimo sutartyje turi būti nustatyta kainos ar įkainių indeksavimas dėl infliacijos, jeigu sutarties trukmė ilgesnė kaip 1 metai; kainos ar įkainių keitimas dėl pasikeitusių mokesčių. Dėl šių nuostatų normatyvumo nėra pagrindo spręsti dėl nepagrįsto praturtėjimo (nutarties 52.4 papunktis).
PVM pasikeitimo nuostata yra konkreti, nereikalaujanti platesnių aiškinimų, tik aritmetinių skaičiavimų atlikimo. Dėl to byloje nustatyta aplinkybė dėl Sutartyje neįtvirtinto kainos keitimo, atsižvelgiant į pasikeitusius mokesčius (VPĮ 15 straipsnio 6 dalies 5 punktas), vertintina kaip akivaizdus perkančiosios organizacijos neteisėtas veiksmas, dėl kurio tiekėja galėtų tikėtis tam tikro dydžio atlygio (nutarties 57, 58 punktai).
Vis dėlto konkurso nuostata dėl rinkos kainų pasikeitimo pirmiau nurodytais kriterijais nepasižymi. Bet kokiu atveju, net jei būtų priešingai, kaip nurodyta nutarties 38 punkte, tai negalėtų lemti visiško ieškinio patenkinimo. Iš tiesų konkurso nuostata dėl rinkos kainų pasikeitimo nėra aiški bent jau ta prasme, kad ji gali būti aiškinama, a fortiori atsižvelgiant į VPĮ 15 straipsnio 6 dalies 4 punktą (kainos indeksavimas dėl infliacijos), tiek kaip gatvių tvarkymo paslaugų rinkos kainos, tiek kaip sudėtinių šios paslaugos dalių (tiekėjos sąnaudų) pokytis. Atsižvelgiant į tai, tiekėjos lūkestis dėl šios nuostatos nėra (negali būti) stiprus ir teismo ginamas.
Kita vertus, tiekėjos į bylą pateikiamuose paslaugų kainos pokyčio skaičiavimuose stokojama objektyvumo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pavyzdžiui, ieškovė jau 2005 m. savo darbuotojams mokėjo ne minimalią mėnesinę algą (t. 2, b. l. 163), todėl ši sąnaudų dalis negalėjo padidėti 45,5 proc., kaip deklaravo tiekėja. Be to, paslaugų kainoje išskirdama pelno dalį, ji taikė tą patį nominalų 5 proc. dydį, tačiau ta didesnė kitų sudėtinių dalių išraiška lėmė ir didesnį tiekėjos siekiamą gauti pelną (t. 2, b. l. 151–160).
Dėl ieškovės teisėtų lūkesčių galiausiai pažymėtina, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė 2009 m. liepos 9 d. raštu ieškovei pranešė, kad ankstesnį raštą dėl Papildomų susitarimų nutraukimo (nutarties 53 punktas) laikyti negaliojančiu (t. 1, b. l. 139). Kita vertus, perkančioji organizacija priimdavo ir apmokėdavo sąskaitas tik dėl neginčijamos paslaugų kainos dalies. Tokia iki galo neaiški kasatorės pozicija galėjo daryti įtaką Sutarties vykdymui, tiekėjos tikėjimui dėl paslaugų kainos ir savo interesų gynybos.
Teisėjų kolegija, remdamasi prieš tai nurodytų argumentų ir teisinių išvadų visuma, panaikina skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis ieškovės ieškinys patenkintas, iš atsakovės priteista skola ir palūkanos, dėl jų priima naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Atsižvelgdamas į šalių veiksmus, inter alia, nurodytus nutarties 68 punkte, ir jų vertinimą, į nutartyje pateiktų teisės normų aiškinimą ir taikymą, į aplinkybes, kad ieškovė iš atsakovės reikalauja priteisti 476 776,92 Eur, kad dėl Papildomų susitarimų vykdymo tiekėjai iš viso buvo sumokėta 212 761,69 Eur suma, kuri sudaro beveik trečdalį viso galimo Sutarties kainos padidėjimo, jei pagal Papildomų susitarimų nuostatas šalys tarpusavyje būtų visiškai atsiskaičiusios, į padidėjusį PVM ir infliacijos lygį vykdant Sutartį (http://osp.stat.gov.lt/), kasacinis teismas vertina, jog ieškovei negali būti pripažįstami teisėtais lūkesčiai į nesumokėtą skolą pagal Papildomus susitarimus. Dėl perkančiosios organizacijos veiksmų, nurodytų ir įvertintų nutarties 65, 68 punktuose, pobūdžio ir masto tiekėjos (ieškovės) teisėtų lūkesčių tinkamu Sutarties sudarymu ir vykdymu pažeidimas jai buvo pakankamai kompensuotas, todėl nėra teisinio pagrindo nustatyti papildomą piniginę prievolę, vykdytiną jos naudai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys); kasacinis teismas, pakeitęs apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ar priėmęs naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Kasacinio teismo viešųjų pirkimų ginčų praktikoje ne kartą spręsta, kad tais atvejais, kai dėl byloje susidėjusių aplinkybių ar kitų svarbių priežasčių nėra pagrindo patenkinti dalies ar visų ieškovo (tiekėjo) ieškinio reikalavimų, tačiau procese nustatyti neteisėti pirkėjo veiksmai, galima nukrypti nuo pirmiau nurodytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2011">3K-3-119/2011</a>).
Dėl pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos paliktina galioti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, susijusi su ieškovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose sumokėto žyminio mokesčio priteisimu iš atsakovės. Laikantis tos pačios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp proceso šalių tvarkos iš ieškovės atsakovei nepriteisiamas pastarosios sumokėtas žyminis mokestis už kasacinio skundo padavimą.
Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos tokias išlaidas ir jų dydį patvirtinantys duomenys nebuvo pateikti, tai ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 4,27 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į nutarties 72 punktą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimas patenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Specialus autotransportas“ ieškinio reikalavimus, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio priteisimo palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710823) 4,27 Eur (keturis Eur 27 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė
Gediminas Sagatys
