Dėl sandorio pripažinimą negaliojančiu kaip sudaryto suklydus reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-9-915/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02541-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko,,Snoras“ ir trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. B. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui,,Snoras“, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisės gauti indėlio draudimo išmoką pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl sandorio pripažinimą negaliojančiu kaip sudaryto suklydus reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas A. V. B. teismo prašė pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovo 2011 m. liepos 26 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį (toliau – ir Obligacijų sutartis), taikyti restituciją ir pripažinti ieškovo sumokėtus 49 999,15 Lt (14 480,75 Eur) lėšomis ieškovo sąskaitoje BAB banke,,Snoras“.

Pagal Obligacijų sutartį ieškovas įsigijo 500 vnt. AB banko,,Snoras“ obligacijų už 49 999,15 Lt (14 480,75 Eur), tuo pačiu metu jis pasirašė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Jos 3 punkte nurodyta, kad: „Klientui yra žinoma, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių investicijų draudimas“.

Ieškovas teigė, kas jis atskirai nebuvo supažindintas su AB banko,,Snoras“ 500 000 000 Lt (144 810 000 Eur) obligacijų emisijų Baziniu prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant. Ieškovo teigimu, atsakovas sudarant ginčo sutartį neatskleidė tikrosios finansinio produkto draudimo apimties. Negavęs iš atsakovo duomenų apie tikrąsias sudaromo sandorio aplinkybes, ieškovas neturėjo galimybės jų įvertinti, todėl ginčijamą sutartį sudarė esant esminiam suklydimui. Obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta ir dėl atsakovo apgaulės.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta atsakovo AB banko „Snoras“ bankroto byla, nurodyto teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo reikalavimas, kylantis iš ginčijamos Obligacijų sutarties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas su banku sudarė 2011 m. liepos 26 d. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant ar uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Ieškovas pagal 2011 m. liepos 26 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį įsigijo AB banko,,Snoras“ obligacijų už 49 999,15 Lt (14 480,75 Eur). Ieškovas yra neprofesionalus rinkos dalyvis (Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 30 dalis).

Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalimi atsakovas, veikiantis kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojas ir finansų makleris, įpareigotas aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o šio straipsnio 5 dalimi įpareigotas prieš pradėdamas teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. FPRĮ 22 straipsnyje nurodytos atsakovo pareigos labiau sietinos su ekonominių rizikų atskleidimu, o ne su teisės aktų normų aiškinimu.

Atsakovas, kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti labai rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimus ypač nepalankius padarinius.

Sudarant sutartis ieškovas atsisakė pateikti atsakovui informaciją apie save, tokios informacijos nepateikimo padariniai jam buvo išaiškinti. Ieškovas neigia, kad buvo supažindintas su Obligacijų emisijos prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kad buvo atsakovo darbuotojo įkalbėtas sudaryti ginčijamą sutartį, tačiau į bylą pateikti ieškovo ir atsakovo darbuotojo telefoninių pokalbių garso įrašai, jų išklotinės leidžia daryti išvadą, kad būtent ieškovas išreiškė susidomėjimą pirkti atsakovo obligacijų, pasidomėjo, ar gali susipažinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis atsakovo interneto puslapyje ir buvo patikintas apie tokios galimybės egzistavimą, taigi taip jis parodė ketinimą susipažinti su minėtais dokumentais prieš sudarant ginčo sutartį.

Obligacija pagal teisės aktus priskirta prie nesudėtingų finansinių priemonių. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Prospekte ar Galutinėse sąlygose, nei jokiame kitame dokumente nėra nuorodos, jog obligacijos yra draudžiamos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) nuostatas.

Teismo posėdyje ieškovas pripažino, kad atsakovo darbuotojas informavo, jog obligacijos yra garantuojamos atsakovo turtu, o apie indėlių ir investicijų draudimą pagal IĮIDĮ kalbos nebuvo. Nors atsakovas neįrodė, kad žodžiu aiškiai ir suprantamai paaiškino ieškovui, jog obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ, tačiau atsakovas pateikė ieškovui dokumentus, atskleidžiančius rizikas ir draudimo netaikymą obligacijoms.

Ieškovas, būdamas verslininkas, ir sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartį bei neįsigilindamas į galimas rizikas ir sutarties sąlygas, buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas suklaidino ar apgavo ieškovą, o jo klaidingas tam tikrų sudaromų sutarčių sąlygų supratimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės ar sandorio sudarymu dėl apgaulės (CK 1.90, 1.91 straipsniai).

Bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo A. V. B. atskirąjį skundą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį ir nutarė ieškinį tenkinti bei pripažinti negaliojančia 2011 m. liepos 26 d. Obligacijų pasirašymo sutartį bei grąžinti 49 999,15 Lt (14 480,75 Eur) į ieškovo A. V. B. sąskaitą AB banke,,Snoras“.

Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo praktika, pagal ją CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: 1) turi būti konstatuotas suklydimo faktas; 2) suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis; 3) suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. v. Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. Gudienė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2012">3K-3-373/2012</a>).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad bankui pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį kaip paslaugų teikėjui kyla pareiga prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimais padariniais, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Be to, suteikęs ieškovui neprofesionalaus kliento kategoriją, bankas prisiima prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>).

Vertinant atsakovo, kaip finansų maklerio įmonės, veiksmus atliekant FPRĮ 22 straipsnyje jam nustatytą pareigą – aiškiai ir suprantamai suteikti klientui visą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, – svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką.

Aplinkybė, kad ieškovas 2011 m. liepos 26 d. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje atsisakė suteikti informaciją apie savo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, atleidžia atsakovą nuo pareigos įvertinti finansinių priemonių ir siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovui, tačiau neturi įtakos atsakovo informavimo pareigai, nustatytai FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje.

Bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas kliento informavimo pareigą vykdė tinkamai. Nei Obligacijų sutartyje, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, kad obligacijos nėra draudžiamos; priešingai – aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ įtvirtinta nuostata, kad,,banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ši aplinkybė sudarė pagrindą ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, manyti, kad jo išperkamos obligacijos yra apdraustos. Atsakovo ieškovui suteikta informacija apie obligacijoms būdingą riziką buvo neaiški ir neišsami. Išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo įvertintos sudarančiomis pagrindą ginčo sutartį pripažinti negaliojančia dėl esminio ieškovo suklydimo (CK 1.90 straipsnio 1, 4 dalys).

Pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalį, jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymuose nenustatyta kitokių sandorio negaliojimo padarinių.

Atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, todėl jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovui lėšas, nes tai prieštarautų Įmonių bankroto įstatymo nustatytai atsiskaitymo su bankrutavusios įmonės (banko) kreditoriais tvarkai (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis, Bankų įstatymo 87 straipsnis). Jeigu ieškovas nebūtų sudaręs ginčo sutarties, jo teisinis statusas būtų analogiškas banko sąskaitos turėtojo statusui, o tokiose sąskaitose esančios lėšos laikytinos apdraustomis IĮIDĮ nustatyta tvarka, todėl joms būtų taikoma draudimo apsauga (IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Todėl, taikant restituciją, lėšos pagal sutartis grąžintinos į ieškovo sąskaitą AB banke,,Snoras“.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suklydimas gali būti konstatuotas, kai suklydo abi sandorio šalys arba kitą šalį suklaidino šalis, neturėjusi tikslo jos apgauti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad, sprendžiant ginčą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo, kitos šalies elgesys ar neveikimas (esminių sandorio aplinkybių nuslėpimas ar nutylėjimas) nėra reikšmingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2011">3K-3-126/2011</a>). Bankas, kaip finansų įstaiga ir finansų makleris, kuriam taikomi ypatingi rūpestingumo ir atidumo standartai, negalėjo sąžiningai klysti arba suklaidinti, neturėdamas tikslo apgauti (informacijos nuslėpimas ar reikšmingų sandorio aplinkybių nutylėjimas negalėtų būti laikomas kredito įstaigos sąžiningu suklydimu). Asmens suklydimas yra siejamas su teigiančiu, kad suklydo, asmeniu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis) ir priklauso būtent nuo jo subjektyvaus sudaromo sandorio suvokimo ir jo valios. Nurodytą sandorio negaliojimo pagrindą, t. y. subjektyvų ieškovo suklydimą (CK 1.90 straipsnio 4 dalis) gali patvirtinti arba paneigti tik pats ieškovas. Sprendžiant ginčą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo kitos sutarties šalies (banko) veiksmai neturi reikšmės.

Jei būtų pripažinta, kad bankas siekė apgauti ieškovą, tai ginčo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia ne CK 1.90 straipsnio dėl suklydimo, o CK 1.91 straipsnio dėl apgaulės pagrindu. CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas (net ir atitinkantis CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas) negali būti laikomas esminiu, jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Įvertinus tai, kad ieškovo menamas suklydimas yra susijęs su įstatymo (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis) nežinojimu (CK 1.6 straipsnis), tariamas suklydimas (net jei jis ir būtų įrodytas byloje) buvo nulemtas ieškovo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo.

IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta banko obligacijoms taikoma indėlių draudimo išimtis, o ginčo šalys negalėjo pakeisti imperatyviųjų teisės normų. Byloje neįrodyta, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovas teiravosi ar derėjosi su banko darbuotoju tik dėl indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi įstatymo nežinojimas prilygintas esminiam suklydimui, neatsižvelgus į CK 1.6 straipsnio nuostatą, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo sankcijų ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V., M. V. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>). Taigi ieškovas negali teigti buvęs suklaidintas dėl įstatyme nustatytos indėlių draudimo išimties netaikymo sutartimis įsigyjamoms obligacijoms.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai atskleidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies normoje nustatytos finansų maklerio pareigos esmę. To paties straipsnio 4 dalyje privaloma pateikti informacija yra apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus. Šiose FPRĮ normose nenurodyta, kad finansų makleris privalo neprofesionalius klientus informuoti apie finansų priemonės atžvilgiu taikomas ar netaikomas IĮIDĮ garantijas. Aptariamų normų paskirtis – atskleisti klientui ekonomines rizikas, t. y. galimą finansų priemonės nuvertėjimą, nuostolių riziką ir pan. Banko darbuotojas, sudaręs sutartis su ieškovu, negalėjo numatyti banko nemokumo įvykio, ieškovas turėjo galimybę įvertinti banko bankroto riziką.

Net ir pripažinus FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, tai būtų pagrindas ieškovui reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo, o ne pagrindas reikalauti ginčo sutartį pripažinti negaliojančia.

Ieškovas sutartyje patvirtino susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis (bendrosiomis ginčo sutarties sąlygomis), dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė ieškovą nežinojus apie bendrųjų sutarčių sąlygų turinį. Pagal sutarčių sisteminio aiškinimo principą bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visas sutarties dalis, priedus. Pagal CK 6.64 straipsnio 3 dalį jeigu sutarties šalis pažeidžia pareigą susipažinti su sutarties turiniu, kita šalis nelaikoma ją pažeidusia. Ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį.

Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą dėl ieškovo supažindinimo su bendrosiomis sutarčių sąlygomis bankui. Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Dėl to ieškovas turi įrodinėti, kad egzistuoja aplinkybės, sudarančios sandorių negaliojimo pagrindą. Priešingu atveju susidarytų kuriozinė situacija, kai bankui neįrodžius, kad jis tinkamai atskleidė sutarčių sąlygas ieškovui, šis savaime būtų laikomas suklydusiu.

IĮIDĮ nustatytos skirtingos garantijos indėlininkams ir investuotojams, jų taikomos garantijos negali būti tapatinamos. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Taip investicijų draudimu siekiama apsaugoti investuotojus nuo sukčiavimo, administracinio aplaidumo ar operacinių klaidų, dėl kurių investuotojas praranda savo turimus vertybinius popierius, tačiau vertybiniai popieriai neapdrausti emitento nemokumo atveju. Taigi tam tikras garantijas pagal IĮIDĮ ieškovas turėjo įgydamas obligacijas ir dėl šios priežasties sutarčių sudarymo dokumentuose buvo įrašyta, kad,,banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Nutartyje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis). Į ieškovo sąskaitą grąžinus jo sumokėtas lėšas, skirtas obligacijoms įsigyti, būtų pažeisti banko ir jo kreditorių interesai. Bankų įstatymo 87 straipsnyje įtvirtinta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, pagal ją VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ yra antrojoje eilėje, ieškovas su reikalavimu, kylančiu iš neišpirktų obligacijų, – ketvirtojoje eilėje. Grąžinus lėšas ieškovui į jo banko sąskaitą ir pripažinus jo teisę į indėlio draudimo išmoką būtų pažeista kreditorių eilė. Įmonių bankroto įstatyme nenustatyta, kad restitucija gali būti taikoma bankrutuojančio asmens atžvilgiu, dėl to toks sandorio negaliojimo padarinys negalimas.

CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sandorio negaliojimo padariniai gali būti taikomi tik sandorio šalims. Tai patvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Kleta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-399/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-399/2012">3K-3-399/2012</a>. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasirinkto restitucijos būdo taikymas buvo negalimas, nes negrąžino sandorio šalių į pradinę padėtį ir sukūrė ne sandorių šaliai – trečiajam asmeniui – pareigas. Į ieškovo sąskaitą grąžintos lėšos, sutartį pripažinus negaliojančia, savaime netampa indėlių draudimo objektu. IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka remdamasi draudėjo (atsakovo) draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) duomenimis. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi grąžinus lėšas ieškovui jis draudžiamojo įvykio dieną neturėjo indėlininko statuso.

Kasaciniu skundu atsakovas BAB bankas,,Snoras“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį. Kasacinio skundo argumentų santrauka pateikiama toliau tekste:

23.1 Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė CK 1.90 straipsnį ir nepagrįstai pripažino Obligacijų sutartį negaliojančia dėl ieškovo suklydimo, konstatavęs, kad ieškovas galėjo suklysti dėl Obligacijų sutarčiai taikomos ar netaikomos indėlių draudimo apsaugos pagal IĮIDĮ, o suklydimą motyvavo atsižvelgdamas ne į ieškovo veiksmus sudarant Obligacijų sutartį ir iki jos sudarymo, o akcentuodamas atsakovo tariamai netinkamai vykdytas pareigas ieškovo atžvilgiu.

23.2 CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas (net ir atitinkantis CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas) negali būti laikomas esminiu, jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Ieškovo menamas suklydimas susijęs su įstatymo nežinojimu (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis), dėl to akivaizdu, kad tariamas suklydimas (net jei jis ir būtų įrodytas byloje) buvo nulemtas paties ieškovo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo (CK 1.6 straipsnis).

23.3 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo, kitos šalies elgesys ar neveikimas (esminių sandorio aplinkybių nuslėpimas ar nutylėjimas) nėra reikšmingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2011">3K-3-126/2011</a>). Atsakovas negalėjo būti teismo įpareigotas įrodyti aplinkybes, kad ieškovas nesuklydo, nes subjektyvų ieškovo suklydimą, atitinkantį CK 1.90 straipsnyje nurodytą sandorio negaliojimo pagrindą, galėjo patvirtinti arba paneigti tik teigęs esantis suklydęs ieškovas.

23.4 Skundžiamoje nutartyje ieškovo esminiu suklydimu nepagrįstai laikyta ta aplinkybė, kad jis nebuvo nedviprasmiškai informuotas apie tai, kad atsakovo obligacijos neapdraustos indėlių draudimu ir būtent šios informacijos neatskleidimą ieškovui teismas prilygino jo „esminiam suklydimui“. Lietuvos apeliacinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad būtent indėlių draudimo taikymas ar netaikymas atsakovo platintoms finansinėms priemonėms buvo esminė sudarytos Obligacijų sutarties sąlyga. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta obligacijoms taikoma indėlių draudimo išimtis (netaikomas indėlių draudimas), o ginčo šalys susitarimu negalėjo pakeisti imperatyviųjų teisės normų taikymo. IĮIDĮ aiškiai nurodyta, kad obligacijos nėra draudimo objektas, ir tam suvokti nereikia papildomo aiškinimo. Skundžiama nutartimi įstatymo nežinojimas yra prilyginamas esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi Obligacijų sutartį pripažinti negaliojančia, tai prieštarauja CK 1.6 ir 1.90 straipsnių nuostatoms.

23.5 Ieškovas yra uždarųjų akcinių bendrovių valdymo organų narys, dėl to turėjo suvokti investavimo į obligacijas pobūdį, riziką ir negali teigti, kad buvo suklaidintas dėl įstatyme nustatytos indėlių draudimo išimties netaikymo Obligacijų sutartimi įsigyjamai finansinei priemonei. Atsakovo darbuotojo telefoninių pokalbių garso įrašo išklotinės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas domėjosi obligacijomis, taip pat teiravosi, ar jis gali susipažinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis atsakovo interneto svetainėje.

23.6 FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje ir ją patikslinančioje 4 dalyje nenustatyta, kad finansų makleris privalo neprofesionalius klientus informuoti apie finansų priemonės atžvilgiu taikomas ar netaikomas IĮIDĮ nustatytas garantijas. Aiškinant FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punkto normą finansų makleris privalo pateikti klientui konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investavimo strategijoms arba investicijoms į finansines priemones. Investicijų rizika ekonomikos teorijoje suprantama kaip tikimybė, kad investicijų grąža nebus tokia, kokios buvo tikimasi investuojant. Dėl to atsakovas negali būti laikomas pažeidusiu FPRĮ 22 straipsnio nustatytas pareigas.

23.7 Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje priėjo prie nepagrįstos išvados, kad atsakovo ieškovui pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką buvo neaiški ir neišsami, nes Obligacijų sutartyje ieškovas patvirtino susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Teigdamas priešingai ieškovas turėjo tai įrodyti.

23.8 Tai, kad indėlių draudimas atsakovo platinamoms obligacijoms netaikomas, nereiškia, kad obligacijų pirkėjų, kaip investuotojų (IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalis), interesai nėra užtikrinti šio įstatymo normomis. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios.

23.9 Nutartyje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis). Grąžinus ieškovo sumokėtas obligacijoms įsigyti lėšas į jo banko sąskaitą, būtų pažeisti banko ir jo kreditorių interesai. Įmonių bankroto įstatyme nenustatyta, kad restitucija gali būti taikoma bankrutuojančio asmens atžvilgiu, dėl to toks sandorio negaliojimo padarinys negalimas. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sandorio negaliojimo padariniai gali būti taikomi tik sandorio šalims. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasirinkto restitucijos būdo taikymas buvo negalimas, nes negrąžino sandorio šalių į pradinę padėtį ir sukūrė ne sandorių šaliai – atsakovui – pareigas. Kadangi ieškovo finansinis reikalavimas AB banko,,Snoras“ bankroto byloje patvirtintas, tai Obligacijų sutartis laikytina negaliojančia ne nuo jos sudarymo dienos, o nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, dėl to sudarydamas Obligacijų sutartį tuo metu ieškovas negalėjo būti banko indėlininku.

Atsiliepimu į trečiojo asmens VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ ir atsakovo BAB banko,,Snoras“ kasacinius skundus ieškovas A. V. B. prašo kasacinius skundus atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai argumentai:

24.1 Ieškovas neturėjo patirties investavimo srityje, dėl to savarankiškai negalėjo įvertinti aplinkybių dėl ginčo sutarties rizikos. Atsakovas netinkamai vykdė CK 6.719 straipsnio, FPRĮ 22 straipsnio, IĮIDĮ 13 straipsnio pareigas informuoti apie sutarties sąlygas, finansinių priemonių pobūdį, riziką. Atsakovas turėjo įrodyti, kad šias pareigas įvykdė tinkamai. Pagal IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalį atsakovas turėjo pareigą informuoti apie IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies išimtis, kai tiek indėliai, tiek įsipareigojimai investuotojams nedraudžiami, nepaisant to, kuri finansinė priemonė pasirenkama. Taigi atsakovas turėjo pareigą informuoti ieškovą apie indėlių draudimo negaliojimą obligacijoms, tačiau šios pareigos neįvykdė.

24.2 CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suklydimas galimas ir tuo atveju, kai jam turėjo įtakos ne tik suklydusio asmens elgesys ir veiksmai, bet ir kitos šalies veiksmai, neturint tikslo apgauti. Ieškovas klydo ir dėl su sandorio dalyku susijusių aplinkybių, kurios buvo sudarant sandorį. Apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovo ir atsakovo elgesį sudarant ginčo sutartį, laikėsi CK 1.90 straipsnyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų sandorio negaliojimo pripažinimo dėl suklydimo nuostatų.

24.3 Ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti Obligacijų sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo dienos ir taikyti restituciją – atkurti padėtį iki sutarties pasirašymo, t. y. lėšas obligacijoms pirkti pripažinti esančiomis ieškovo asmeninėje sąskaitoje AB banke,,Snoras“. Tenkindamas ieškinį apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė šį restitucijos būdą, nes tokį būdą taikytinu yra pripažinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 17 d. nutartimi sustabdytas civilinės bylos Nr. 3K-3-148/2014 (pakeistas Nr. 3K-3-9-915/2016) nagrinėjimas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 (pakeistas Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>) gavimo.

ESTT 2015 m. birželio 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 (toliau – prejudicinis sprendimas) dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime išaiškino, kad:

26.1 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, 7 straipsnio 2 dalis ir jos I priedo 12 punktas turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį – šioje direktyvoje numatytos garantijos netaikyti kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jeigu jie yra perleidžiami vertybiniai popieriai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir nebūtina įsitikinti, kad šie sertifikatai atitinka visus finansinės priemonės, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB, požymius.

26.2 Direktyva 94/19, iš dalies pakeista Direktyva 2009/14, ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų turi būti aiškinamos taip, kad kai reikalavimai kredito įstaigai gali būti priskirti ir prie „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią Direktyvą 94/19, ir prie „finansinės priemonės“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9, tačiau jeigu nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo minėtos Direktyvos 94/19 I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.

26.3 Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

26.4 Direktyva 97/9 turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis privalo netaikyti tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

27. Priėmus nurodytą ESTT prejudicinį sprendimą civilinės bylos Nr. 3K-3-9-915/2016 nagrinėjimas atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

28. CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

29. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

30. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo kriterijų (CK 1.90 straipsnis)

Ieškovas ginčija obligacijų įsigijimo sutartį, nurodydamas, kad ji sudaryta jam suklydus. Teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.

Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. K. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMy0yNDgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-23-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-23-248/2015">3K-3-23-248/2015</a>; kt.).

Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

CK 1.90 straipsnyje ir aptartoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovo) esminio suklydimo.

Dėl suklydimo sudarant obligacijų įsigijimo sutartį

Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose.

Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.

FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

Tačiau, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje vertindami galimą ieškovo suklydimą, jo esmingumą, t. y. kiek jis turėjo įtakos sudarant ginčijamą obligacijų įsigijimo sandorį, teismai nustatė ieškovo asmenines savybes, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes.

Obligacijų įsigijimo sutartyje ieškovas patvirtino susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką. Byloje nustatyta, kad jis išreiškė susidomėjimą pirkti atsakovo obligacijas, pasidomėjo, ar gali susipažinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis atsakovo interneto puslapyje, ir buvo patikintas apie tokią galimybę, taigi taip ieškovas parodė ketinimą susipažinti su minėtais dokumentais prieš sudarant ginčo sutartį. Sudarant sutartį ieškovas atsisakė pateikti atsakovui informaciją apie save, tokios informacijos nepateikimo padariniai jam buvo išaiškinti. Neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovą, bankas negalėjo individualizuoti ieškovo kaip kliento investavimo poreikių.

Ieškovas yra verslininkas, uždarųjų akcinių bendrovių valdymo organų narys, todėl visiškai atitinka ar net viršija vidutinio vartotojo standartą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovas pripažino, kad atsakovo darbuotojas informavo, jog obligacijos yra garantuojamos atsakovo turtu. Todėl jam sudarant obligacijų įsigijimo sutartį turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, jos skiriasi nuo indėlio ir pasižymi kitokiu rizikos laipsniu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.

Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>). Konstatuotina, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės.

Dėl išdėstytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo obligacijų įsigijimo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl esminio suklydimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi netinkamai taikius teisės normas sandoris pripažintas negaliojančiu dėl suklydimo, ši nutartis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmestas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Teisėjų kolegija nepriima ir nevertina trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ rašytinių papildomų paaiškinimų, pateiktų po to, kai buvo priimtas šio asmens kasacinis skundas, nes CPK nesuteikia teisės kasatoriui pateikti papildomus paaiškinimus, o pagal CPK 350 straipsnio 8 dalį išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, jo argumentų papildyti negalima.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu kasacinis teismas pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas prašo priteisti 2710,40 Lt (784,99 Eur), o trečiasis asmuo – 315,40 Eur išlaidų advokatui už kasacinio skundo parengimą atlyginimo iš ieškovo. Šios sumos neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.12 punkte nustatyto maksimalaus dydžio – 3,5 minimalios mėnesio algos, galiojusios pateikiant kasacinius skundus. Rekomendacijų 11 punktas leidžia nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas ir trečiasis asmuo yra dalyvavę ne vienoje analogiško pobūdžio ir buvo atstovaujami tų pačių advokatų civilinėse bylose, kuriose teikė tokią pačią teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, kolegija sprendžia, kad pakankama bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma yra 400 Eur atsakovui ir 200 Eur trečiajam asmeniui iš ieškovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį.

Priteisti atsakovui BAB bankui,,Snoras“ (j. a. k. 112025973) iš ieškovo A. V. B. 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) iš ieškovo A. V. B. 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas Norkus

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys