Dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais kaip sudarytų suklydus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-11-969/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02568-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko,,Snoras“ ir trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių G. S. ir K. S. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui,,Snoras“, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir teisės gauti indėlio draudimo išmoką pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais kaip sudarytų suklydus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė G. S. prašė teismo pripažinti negaliojančia jos ir atsakovo AB banko,,Snoras“ 2011 m. spalio 13 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį, taikyti restituciją ir ieškovei grąžinti pagal šią sutartį sumokėtus 133 986,06 Lt. Ieškovė K. S. prašė teismo pripažinti negaliojančia jos ir atsakovo AB banko,,Snoras“ 2011 m. rugsėjo 20 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti pagal šią sutartį sumokėtus 259 985,44 Lt į ieškovės sąskaitą.

Ieškovės reikalavimus grindė tuo, kad, atvykus į banką dėl terminuotųjų indėlių sutarčių pratęsimo, banko darbuotojos joms paaiškino, jog naudingiau pirkti obligacijas, kurios yra tapačios terminuotiesiems indėliams, yra saugios ir apdraustos indėlių ir investicijų draudimu. Pasitikėdamos banko darbuotojomis, ieškovės pasirašė obligacijų įsigijimo sutartis, kartu ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo specialiosios sutarties dalį, kurioje buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovės tikėjosi, kad investuojamos lėšos yra saugios, tinkamai tvarkomos ir pareikalavus bus grąžinamos.

Iškėlus atsakovui AB bankui,,Snoras“ bankroto bylą, paaiškėjo, kad obligacijos yra neapdraustos. Ieškovių teigimu, bankas neatskleidė ir neišaiškino esminių sutarties sąlygų, veikė nesąžiningai, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių, neatskleidė draudimo sistemos ar jos nebuvimo, taip pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus ir nesuteikė visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu ieškovės būtų galėjusios suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką. Ieškovės nebuvo supažindintos su sutarčių 1.22 punkte nurodytais Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, šių dokumentų negavo. Žinodamos, kad obligacijos yra nedraudžiamos, ieškovės Obligacijų pasirašymo sutarčių nebūtų sudariusios. Ieškovė K. S., sudarydama ginčijamą sutartį, dar mokėsi vidurinėje mokykloje, jokios patirties investavimo srityje neturėjo.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta atsakovo AB banko „Snoras“ bankroto byla, nurodyto teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Atsakovo bankroto byloje yra patvirtinti ieškovių reikalavimai, kylantys iš ginčijamų obligacijų sutarčių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi ieškinius atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovės su banku sudarė 2011 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. spalio 13 d. neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, pagal kurias atsakovas įsipareigojo teikti ieškovėms paslaugas, atidarant ar uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovių pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Ieškovė K. S. 2011 m. rugsėjo 20 d. sudaryta Obligacijų pasirašymo sutartimi įsigijo AB banko,,Snoras“ obligacijų už 259 985,44 Lt. Ieškovė G. S. 2011 m. spalio 13 d. Obligacijų pasirašymo sutartimi įsigijo AB banko,,Snoras“ obligacijų už 133 986,06 Lt. Abi ieškovės yra neprofesionalios rinkos dalyvės (Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 30 dalis).

Atsakovas, kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti labai rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimus ypač nepalankius padarinius. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi atsakovas, veikiantis kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojas ir finansų makleris, įpareigotas aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o šio straipsnio 5 dalimi įpareigotas prieš pradėdamas teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis.

Atsakovas rinko informaciją apie ieškovių patirtį investuojant, jų finansinę padėtį. Ieškovė G. S. nurodė, kad gauna pajamų iš investavimo, norėdama saugiai investuoti, sutiko prisiimti vidutinį rizikos laipsnį, turi pradinių žinių apie obligacijas. Ieškovė K. S. atsisakė pateikti informaciją apie save.

Ginčijamų sutarčių 1.22 punktu ieškovės patvirtino, kad yra susipažinusios su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutinka ir kad jos buvo supažindintos su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius, o sutarčių sąlygos atitinka jų valią. Nei Prospekte, nei Galutinėse sąlygose nėra nurodyta informacija apie obligacijų draustumą pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) nuostatas, todėl jų neįteikimas pats savaime nelemia ieškovių suklydimo dėl sandorio esmės. Paprastai teisės akto nežinojimas negali būti pagrindas pripažinti esant valios trūkumą dėl sandorio sudarymo, o IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad skolos (ne nuosavybės) vertybinis popierius, koks yra obligacija, nėra draudimo objektas pagal šį įstatymą. Be to, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovės savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Nors ieškovės neigia gavusios ir šiuos dokumentus, tačiau jų parašai patvirtina šių dokumentų gavimą, šį faktą paneigiančių įrodymų ieškovės nepateikė. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir atsakovo, kaip emitento, nemokumo riziką.

Obligacija pagal teisės aktus priskirta prie nesudėtingų finansinių priemonių. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Prospekte ar Galutinėse sąlygose, nei jokiame kitame dokumente nėra nuorodos, jog obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra bendro pobūdžio sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovėms investicines ir kitokias paslaugas, kurių vienos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas, kitos – ne, todėl šios sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgiant ir į šios sąlygos turinį, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai, įskaitant ir obligacijas, yra apdrausti. Pagal šią sutartį galėjo būti teikiamos tiek sąskaitų administravimo paslaugos, tokiu atveju lėšos banke yra draudžiamos indėlio draudimu, tiek investavimo paslaugos, tuomet ieškovėms, kaip investuotojoms, tam tikrais atvejais būtų taikomos garantijos banko, kaip finansų maklerio įmonės, bankroto atveju.

Ieškovė G. S. yra verslininkė, todėl jai taikytini šiek tiek didesni apdairumo ir rūpestingumo standartai. Ieškovės teigė, kad atsakovo darbuotoja joms nurodė, jog obligacijos yra draudžiamos, tačiau nepateikė tokį teiginį patvirtinančių įrodymų. Atsakovas neįrodė, kad žodžiu aiškiai ir suprantamai išaiškino, jog obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ, tačiau įstatymo nuostatos nepaaiškinimas nėra pakankamas pagrindas nuginčyti ieškovių su atsakovu sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis.

Ieškovės, sudarydamos Obligacijų pasirašymo sutartis ir neįsigilindamos į galimas rizikas ir sutarties sąlygas, buvo nepakankamai atidžios ir rūpestingos, nepaisant jų amžiaus ir išsilavinimo. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovės tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama aplinkybė pripažinti, kad jos buvo suklaidintos dėl sandorio esmės. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas suklaidino ieškoves, o jų klaidingas tam tikrų sudaromų sutarčių sąlygų supratimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorių esmės ar sandorių sudarymu dėl apgaulės (CK 1.90, 1.91 straipsniai).

Bylą apeliacine tvarka pagal ieškovių G. S. ir K. S. atskirąjį skundą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį ir nutarė ieškinius tenkinti bei pripažinti negaliojančiomis 2011 m. rugsėjo 20 d. ir 2011 m. spalio 13 d. Obligacijų pasirašymo sutartis ir grąžinti 259 985,44 Lt į ieškovės K. S. sąskaitą AB banke,,Snoras” bei 133 986,06 Lt į ieškovės G. S. sąskaitą AB banke,,Snoras”.

Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo praktika, pagal ją CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: 1) turi būti konstatuotas suklydimo faktas; 2) suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis; 3) suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. v. Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. Gudienė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2012">3K-3-373/2012</a>).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad bankui pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį kaip paslaugų teikėjui kyla pareiga prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimais padariniais, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Be to, suteikęs ieškovui neprofesionalaus kliento kategoriją, bankas prisiima prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>).

Vertinant atsakovo, kaip finansų maklerio įmonės, veiksmus atliekant FPRĮ 22 straipsnyje jam nustatytą pareigą – aiškiai ir suprantamai suteikti klientui visą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, – svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką.

Nei Obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse nėra nuostatos, kad obligacijos nėra draudžiamos. Klientų patvirtinimuose ir pasirinkimuose nurodyta, kad,,banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tai sudarė pagrindą ieškovėms, kaip neprofesionalioms klientėms, pagrįstai manyti, kad jų obligacijos yra apdraustos. Ieškovėms suteikta informacija apie obligacijoms būdingą riziką buvo neaiški ir neišsami.

Vien tai, kad ieškovė G. S. buvo priėmusi palikimą ir gavo pajamų iš investavimo, nesudarė pagrindo laikyti jos profesionalia investuotoja, sugebančia įvertinti aplinkybes dėl Obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo rizikos. Ieškovė K. S., sudarydama ginčo sutartį, buvo moksleivė, neturėjo patirties investavimo srityje, todėl taip pat negalėjo profesionaliai įvertinti sudaromos Obligacijų pasirašymo sutarties rizikos. Būdamos tokioje situacijoje ieškovės galėjo tikėtis, kad obligacijoms taikomas indėlių draudimas, tai lėmė jų apsisprendimą sudaryti ginčijamas sutartis. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo įvertintos sudarančiomis pagrindą ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl esminio ieškovių suklydimo (CK 1.90 straipsnio 1, 4 dalys).

Pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalį, jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymuose nenustatyta kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, todėl jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovėms lėšas, nes tai prieštarautų Įmonių bankroto įstatymo nustatytai atsiskaitymo su bankrutavusios įmonės (banko) kreditoriais tvarkai (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis, Bankų įstatymo 87 straipsnis). Jeigu ieškovės nebūtų sudariusios ginčo sutarčių, jų teisinis statusas būtų analogiškas banko sąskaitos turėtojo statusui, o tokiose sąskaitose esančios lėšos laikytinos apdraustomis IĮIDĮ nustatyta tvarka, todėl joms būtų taikoma draudimo apsauga (IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Todėl taikant restituciją lėšos pagal sutartis grąžintinos į ieškovių sąskaitas AB banke,,Snoras”.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suklydimas gali būti konstatuotas, kai suklydo abi sandorio šalys arba kitą šalį suklaidino šalis, neturėjusi tikslo jos apgauti. Bankas, kaip finansų įstaiga ir finansų makleris, kuriam taikomi ypatingi rūpestingumo ir atidumo standartai, negalėjo sąžiningai klysti arba suklaidinti, neturėdamas tikslo apgauti (informacijos nuslėpimas ar reikšmingų sandorio aplinkybių nutylėjimas negalėtų būti laikomas kredito įstaigos sąžiningu suklydimu). Asmens suklydimas yra siejamas su teigiančiu, kad suklydo, asmeniu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis) ir priklauso būtent nuo jo subjektyvaus sudaromo sandorio suvokimo ir jo valios. Nurodytą sandorio negaliojimo pagrindą, t. y. subjektyvų ieškovių suklydimą (CK 1.90 straipsnio 4 dalis), gali patvirtinti arba paneigti tik pačios ieškovės. Sprendžiant ginčą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia suklydus kitos sutarties šalies (banko) veiksmai neturi reikšmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad, sprendžiant ginčą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo, kitos šalies elgesys ar neveikimas (esminių sandorio aplinkybių nuslėpimas ar nutylėjimas) nėra reikšmingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2011">3K-3-126/2011</a>).

Jei būtų pripažinta, kad bankas siekė apgauti ieškoves, tai ginčo sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis ne CK 1.90 straipsnio dėl suklydimo, o CK 1.91 straipsnio dėl apgaulės pagrindu. CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas (net ir atitinkantis CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas) negali būti laikomas esminiu, jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Įvertinus tai, kad ieškovių menamas suklydimas yra susijęs su įstatymo (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis) nežinojimu (CK 1.6 straipsnis), akivaizdu, kad tariamas suklydimas (net jei jis ir būtų įrodytas byloje) buvo nulemtas ieškovių didelio neatsargumo ar nerūpestingumo.

IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta banko obligacijoms taikoma indėlių draudimo išimtis, o ginčo šalys negalėjo pakeisti imperatyviųjų teisės normų. Byloje neįrodyta, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovės teiravosi banko darbuotojų ar derėjosi su jais tik dėl indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi įstatymo nežinojimas prilygintas esminiam suklydimui, neatsižvelgus į CK 1.6 straipsnio nuostatą, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo sankcijų ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V., M. V. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>). Taigi ieškovės negali teigti buvusios suklaidintos dėl įstatyme nustatytos indėlių draudimo išimties netaikymo sutartimis įsigyjamoms obligacijoms.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje netinkamai atskleidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies normoje nustatytos finansų maklerio pareigos esmę. To paties straipsnio 4 dalyje privaloma pateikti informacija yra apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus. Šiose FPRĮ normose nenurodyta, kad finansų makleris privalo neprofesionalius klientus informuoti apie finansų priemonės atžvilgiu taikomas ar netaikomas IĮIDĮ garantijas. Aptariamų normų paskirtis – atskleisti klientui ekonomines rizikas, t. y. galimą finansų priemonės nuvertėjimą, nuostolių riziką ir pan. Banko darbuotojas, sudaręs sutartis su ieškovėmis, negalėjo numatyti banko nemokumo įvykio, ieškovės turėjo galimybę įvertinti banko bankroto riziką.

Net ir pripažinus FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, tai būtų pagrindas ieškovėms reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo, o ne pagrindas reikalauti ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis.

Ieškovės sutartyse patvirtino susipažinusios su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis (bendrosiomis ginčo sutarčių sąlygomis), dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė ieškoves nežinojus apie bendrųjų sutarčių sąlygų turinį. Pagal sutarčių sisteminio aiškinimo principą bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visas sutarties dalis, priedus. Pagal CK 6.64 straipsnio 3 dalį, jeigu sutarties šalis pažeidžia pareigą susipažinti su sutarties turiniu, kita šalis nelaikoma ją pažeidusia. Ieškovės pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su jomis buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis.

Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą dėl ieškovių supažindinimo su bendrosiomis sutarčių sąlygomis bankui. Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Dėl to ieškovas turi įrodinėti, kad egzistuoja aplinkybės, sudarančios sandorių negaliojimo pagrindą. Priešingu atveju susidarytų kuriozinė situacija, kai bankui neįrodžius, kad jis tinkamai atskleidė sutarčių sąlygas ieškovėms, šios savaime būtų laikomos suklydusiomis.

IĮIDĮ nustatytos skirtingos garantijos indėlininkams ir investuotojams, jų taikomos garantijos negali būti tapatinamos. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Taip investicijų draudimu siekiama apsaugoti investuotojus nuo sukčiavimo, administracinio aplaidumo ar operacinių klaidų, dėl kurių investuotojas praranda savo turimus vertybinius popierius, tačiau vertybiniai popieriai neapdrausti emitento nemokumo atveju. Taigi tam tikras garantijas pagal IĮIDĮ ieškovės turėjo įgydamos obligacijas ir dėl šios priežasties sutarčių sudarymo dokumentuose buvo įrašyta, kad,,banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Nutartyje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis). Į ieškovių sąskaitą grąžinus jų sumokėtas lėšas, skirtas obligacijoms įsigyti, būtų pažeisti banko ir jo kreditorių interesai. Bankų įstatymo 87 straipsnyje įtvirtinta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, pagal ją VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ yra antrojoje eilėje, ieškovės su reikalavimu, kylančiu iš neišpirktų obligacijų, – ketvirtojoje eilėje. Grąžinus lėšas ieškovėms į jų banko sąskaitą ir pripažinus jų teisę į indėlio draudimo išmoką, būtų pažeista kreditorių eilė. Įmonių bankroto įstatyme nenustatyta, kad restitucija gali būti taikoma bankrutuojančio asmens atžvilgiu, dėl to toks sandorio negaliojimo padarinys negalimas.

CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sandorio negaliojimo padariniai gali būti taikomi tik sandorio šalims. Tai patvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Kleta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-399/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-399/2012">3K-3-399/2012</a>. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasirinkto restitucijos būdo taikymas buvo negalimas, nes negrąžino sandorio šalių į pradinę padėtį ir sukūrė ne sandorių šaliai – trečiajam asmeniui – pareigas. Į ieškovių sąskaitas grąžintos lėšos, sutartis pripažinus negaliojančiomis, savaime netampa indėlių draudimo objektu. IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka remdamasi draudėjo (atsakovo) draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) duomenimis. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi grąžinus lėšas ieškovėms, jos draudžiamojo įvykio dieną neturėjo indėlininko statuso.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinio skundo atsakovas BAB bankas,,Snoras“ sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į trečiojo asmens VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą ieškovės G. S. ir K. S. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai argumentai:

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis); suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. S. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTQvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-514/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-514/2005">3K-3-514/2005</a>; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-585/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-585/2006">3K-3-585/2006</a>; 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2007">3K-3-150/2007</a>, kt.).

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovių atskirąjį skundą, pagrįstai konstatavo, kad, ieškovėms sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis, atsakovas netinkamai, neaiškiai ir neišsamiai atskleisdamas obligacijoms būdingą riziką, sudarė pagrindą pagrįstai manyti, jog įsigyjamos obligacijos yra apdraustos. Nei Obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse, nei viename atsakovo proceso metu pateiktame dokumente nėra nuostatos, kad obligacijos kokiais nors atvejais nėra draudžiamos. Sutarties priedas, kuriame nurodyta, kad „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovėms, kaip neprofesionalioms klientėms, taip pat banko darbuotojos patikinimas apie obligacijų draustumą sudarė pagrindą susiformuoti ieškovių įsitikinimui, jog įsigyjamoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga. Šis suklydimas laikytinas esminiu, nes ieškovės klydo dėl esminių sandorio elementų, kurie buvo sudarant sandorį.

Tam, kad asmuo galėtų tinkamai suformuoti ir išreikšti savo valią dėl sandorio sudarymo, jis turi žinoti visas sandorio esmines sąlygas, jo riziką ir tik tada pasirinkti sandorio rūšį, teisingai suvokdamas sudaromo sandorio padarinius. Klientui suteikta informacija apie draustumą ar jo nebuvimą yra viena iš esminių sąlygų, kuri leidžia priimti sprendimą dėl vertybinių popierių įsigijimo. Ieškovės, sudarydamos ginčijamas sutartis, pagrįstai tikėjosi, kad obligacijos yra apdraustos, ir būtent tai lėmė jų valią sudaryti tokią sutartį. Priešingu atveju jos Obligacijų pasirašymo sutarčių nebūtų sudariusios, o būtų padėjusios lėšas kaip terminuotuosius indėlius. Atsakovas, finansų maklerio įmonė, teikianti investicines paslaugas (FPRĮ 3 straipsnio 7 dalis), turėjo pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti ieškovėms visą informaciją, kurios pagrindu jos galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką bei galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, tačiau žinodama, kad obligacijos neapdraustos, apie tai klystančios šalies neinformavo.

Bankas, priskyręs ieškovėms neprofesionalaus kliento kategoriją, kuriai taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, privalėjo vykdyti FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepaisydamas jų asmeninių savybių ar gebėjimo vertinti sutartis. Bankas turėjo vykdyti prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jos galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis, 4 dalies 2 punktas). Į šią informavimo pareigą įeina ir informacijos apie siūlomos klientui finansinės priemonės draudimą pateikimas. Dėl to neįvykdžius aptariamos informavimo pareigos, nulėmusios ieškovių suklydimą sudarant sandorius, kasaciniame skunde nepagrįstai įstatymo nežinojimas suabsoliutinamas kaip ieškovių suklydimo priežastis.

Kasacinio skundo argumentas, kad atsakovas, nurodydamas, jog banko įsipareigojimai klientui apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nesiekė suklaidinti, o vykdė savo pareigą informuoti klientą apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę investuotojams (IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis), tik patvirtina, jog ši pareiga tinkamai vykdoma nebuvo. IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjas esamus ir būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą ir šio Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Šios informacijos pateikimo svarbą patvirtina ir tai, kad ieškovės nėra profesionalios investuotojos, banko pripažintos neturinčiomis investavimo patirties. Ieškovės Kliento aptarnavimo sutarčių prieduose buvo nurodžiusios niekada neinvestavusios į obligacijas ir žinių apie jas neturinčios, lėšas obligacijoms pirkti paveldėjusios iš palikėjo – ieškovių sutuoktinio ir tėvo.

Įstatyme nustatytos finansų maklerio įmonės pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis); įstatyme nustatyta šių ūkio subjektų pareiga: sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (FPRĮ 22 straipsnio 1 dalis); visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti (FPRĮ 22 straipsnio 2 dalis). Tai apima ir pareigą atskleisti atitinkamai finansinei priemonei būdingą riziką, įskaitant ir informaciją apie įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą arba atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų detalizuojama 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvoje Nr. 2006/73/EB. Jos 31 straipsnyje iš valstybės narės reikalaujama užtikrinti, kad investicinės įmonės pateiktų klientams arba potencialiems klientams bendrą finansinių priemonių pobūdžio ir su jomis susijusios rizikos aprašymą, visų pirma klientų skirstymą į mažmeninių arba verslo klientų kategorijas. Šiame aprašyme turi būti pakankamai išsamiai paaiškintas susijusios konkrečios priemonės rūšies pobūdis ir tai konkrečiai priemonės rūšiai būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą investuoti; o pagal 31 straipsnio 2 dalies a punktą, į rizikos apibūdinimą, kai tai susiję su konkrečia susijusios priemonės rūšimi ir kliento statusu bei jo žinių lygiu, įtraukiama rizika, susijusi su tos rūšies finansine priemone, įskaitant nuosavo ir skolinto kapitalo santykio bei jo poveikio, taip pat rizikos prarasti visą investiciją paaiškinimą. Tai apima ir informacijos patekimą klientams, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, įskaitant ir informaciją apie įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą arba atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.

Ieškovių su banku sudarytose sutartyse neatskleistas IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies turinys, t. y. atvejai, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, konkrečiai – obligacijos, kaip finansinės priemonės, nedraudžiami. Kliento, kuriam suteikta neprofesionalaus kliento kategorija, informavimas apie galimas finansinės priemonės rizikas tokiu būdu, kad jam paliekama savarankiškai įvertinti galimas rizikas banko bankroto atveju, nėra tinkamas tokio kliento informavimas, atsižvelgiant į jo turimą žinių, įgūdžių ir patirties lygį bei galimybę savarankiškai atlikti tinkamą su investavimu susijusių rizikų įvertinimą.

Dėl restitucijos taikymo – atsakovui iškelta bankroto byla ir jis net pripažinus sandorį negaliojančiu negali būti įpareigotas grąžinti ieškovėms lėšas, nes tai prieštarautų Įmonių bankroto įstatyme nustatytai atsiskaitymo su bankrutavusios įmonės (banko) kreditoriais tvarkai (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis, Bankų įstatymo 87 straipsnis). Nepakeitus restitucijos būdo ieškovių interesai nebūtų realiai apginti. Jeigu ieškovės nebūtų sudariusios ginčo sutarčių, jų teisinis statusas būtų analogiškas banko sąskaitos turėtojo statusui, o tokiose sąskaitose esančios lėšos yra apdraustos, todėl joms būtų taikoma draudimo apsauga (IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Nustatydamas šį restitucijos būdą apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, toks restitucijos būdas patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>. VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga mokėti draudimo išmoką kyla įstatymo pagrindu, o ne sutartį pripažinus negaliojančia restitucijos būdu.

Kasaciniu skundu atsakovas BAB bankas,,Snoras“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį. Kasacinio skundo argumentų santrauka pateikiama toliau tekste:

24.1 Lietuvos apeliacinis teismas, taikydamas CK 1.90 straipsnį ir konstatuodamas esminį ieškovių suklydimą, nepagrįstai vertino tik atsakovo tariamai neatliktus veiksmus (neva tinkamai neįvykdytas pareigas) ir nevertino ieškovių asmeninių savybių, elgesio ir tikrosios valios sudarant ginčijamas sutartis, žinių apie indėlių draudimą ir pan. CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas negali būti laikomas esminiu, jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai neišanalizavo faktinių bylos aplinkybių ir iš esmės nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovių suklydimas yra esminis. Tariamas suklydimas buvo nulemtas ieškovių didelio neatsargumo ir nerūpestingumo.

24.2 Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad pareiga įrodyti, jog suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-28/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-28/2011">3K-3-28/2011</a>). Suklydimu laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008).

24.3 Byloje ieškovės turėjo įrodyti, kad iš tiesų sandorius sudarė būdamos visiškai įsitikinusios, jog obligacijos yra draustos. Bankas supažindino ieškoves su obligacijoms būdinga rizika: Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 2 punkte nurodyta, kad ieškovės, be kita ko, gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą; šiame punkte taip pat nurodyta, kad ieškovės susipažino su šiais joms pateiktais dokumentais. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas skirtas supažindinti klientus ir potencialius klientus su finansinių priemonių esme bei rizikomis. Šis aprašymas pritaikytas neprofesionaliam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios (3 punktas). Šio aprašymo 7–8 punktuose nurodyta, kad obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai. Investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Ieškovės pasirašytinai patvirtino, kad gavo pirmiau nurodytus dokumentus ir kad susipažino su juose pateikta informacija. Teigdamos priešingai, kad ši informacija ieškovėms nebuvo pateikta, jos turėjo įrodyti šį teiginį (CPK 178 straipsnį). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai nurodyto ieškovių teiginio įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovui.

24.4 Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punkte nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Šioje sutartyje nustatyta, kad klientui atidaromos dvi sąskaitos: vertybinių popierių ir kliento banko (einamoji) sąskaita. Klientų einamojoje sąskaitoje esančios lėšos draudžiamos indėlių draudimu (IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis) ir sutarties nuoroda dėl draudimo taikytina kliento einamojoje sąskaitoje esančioms lėšoms. Sutartyje nėra teigiama, kad banko obligacijos draudžiamos indėlių draudimu, taigi bankas nepateikė ieškovėms informacijos, dėl kurios jos galėjo suklysti. Ieškovės pasirašė Obligacijų pasirašymo sutartyse, kad susipažino su Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, Prospektu, Galutinėmis sąlygomis. Klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. CK 6.189 straipsnyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS04NTgtNDgtMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-858-48-11')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-858-48-11">A-858-48-11</a>, išaiškinta, kad aplinkybė, jog investuotojas neišsamiai buvo susipažinęs su tais dokumentais, kuriuos jis pasirašė, negali pateisinti jo veiksmų ar neveikimo; toks elgesys neatitinka rūpestingumo ir apdairumo kriterijų, kurie itin reikšmingi prisiimant tam tikrus finansinius įsipareigojimus.

24.5 Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje vertino, kad ieškovės suklydo pasirašydamos Obligacijų pasirašymo sutartis, taikė CK 1.90 straipsnyje nustatytą sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą, tačiau tyrė ne tiek ieškovių suvokimą apie sudaromą sandorį, kiek banko veiksmų teisėtumą ir atitiktį FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatoms. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad sudarant obligacijų pasirašymo sutartis esmine aplinkybe ieškovės laikė obligacijų draudžiamumą; jeigu taip būtų buvę iš tiesų, pačios ieškovės būtų perskaičiusios visą sutarties tekstą, pasidomėjusios, ką nurodo Galutinės sąlygos, Prospektas, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas, koks yra jų turinys. Neperskaičiusios sutarties ieškovės nesiekė išsiaiškinti sandoriui būdingos rizikos.

Atsiliepimų į atsakovo BAB banko,,Snoras“ kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka nepateikta.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartimi sustabdytas civilinės bylos Nr. 3K-3-77/2014 (pakeistas Nr. 3K-3-11-969/2016) nagrinėjimas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 (pakeistas Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>) gavimo.

27. ESTT 2015 m. birželio 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 (toliau – prejudicinis sprendimas) dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime išaiškino, kad:

27.1 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, 7 straipsnio 2 dalis ir jos I priedo 12 punktas turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį – šioje direktyvoje numatytos garantijos netaikyti kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jeigu jie yra perleidžiami vertybiniai popieriai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir nebūtina įsitikinti, kad šie sertifikatai atitinka visus finansinės priemonės, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB, požymius.

27.2 Direktyva 94/19, iš dalies pakeista Direktyva 2009/14, ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų turi būti aiškinamos taip, kad kai reikalavimai kredito įstaigai gali būti priskirti ir prie „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią Direktyvą 94/19, ir prie „finansinės priemonės“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9, tačiau jeigu nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo minėtos Direktyvos 94/19 I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.

27.3 Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

27.4 Direktyva 97/9 turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis privalo netaikyti tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

28. Priėmus nurodytą ESTT prejudicinį sprendimą civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05LTkxNS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-9-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-9-915/2016">3K-3-9-915/2016</a> nagrinėjimas atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio Indėlių ir įsipareigojimų indėlininkams draudimo įstatymo tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl esminio suklydimo kriterijų (CK 1.90 straipsnis)

Ieškovės ginčija obligacijų įsigijimo sutartis, nurodydamos, kad jos sudarytos suklydus. Teismas sprendžia dėl esminio suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.

Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. K. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMy0yNDgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-23-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-23-248/2015">3K-3-23-248/2015</a>; kt.).

Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

CK 1.90 straipsnyje ir aptartoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoriai iš tikrųjų buvo sudaryti dėl ginčijančių sandorius šalių (ieškovių) esminio suklydimo.

Dėl suklydimo sudarant obligacijų įsigijimo sutartį

Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose.

Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.

FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aktyvi finansų tarpininko pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

Tačiau, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, dėl kurio sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje vertindami galimą ieškovių suklydimą, jo esmingumą, t. y. kiek jis turėjo įtakos sudarant ginčijamą obligacijų įsigijimo sandorį, teismai nustatė ir vertino ieškovių asmenines savybes, sandorių sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes, galinčias patvirtinti arba paneigti suklydimą sudarant sandorius. Nagrinėjamoje byloje obligacijų įsigijimo sutartis ginčija dvi ieškovės, dėl to jos vertintinos atskirai, sprendžiant, ar suklydo sudarydamos sutartis.

Byloje nustatytos obligacijų įsigijimo sutarčių sudarymo aplinkybės yra bendros abiem ieškovėms. Pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, kad ieškovės išreiškė susidomėjimą pirkti atsakovo obligacijų. Prieš sudarant sutartis atsakovas rinko informaciją apie ieškovių patirtį investuojant, jų finansinę padėtį. Ieškovė G. S. bankui anketoje nurodė, kad gauna pajamų iš investavimo, norėdama saugiai investuoti, sutiko prisiimti vidutinį rizikos laipsnį, turi pradinių žinių apie obligacijas ir kitas finansines priemones, jos investavimo patirtis yra iki vienerių metų. G. S. duktė ieškovė K. S. atsisakė pateikti informaciją apie save, tokios informacijos nepateikimo padariniai jai buvo išaiškinti. Neturėdamas visos reikiamos informacijos bankas negalėjo individualizuoti šios ieškovės kaip klientės investavimo poreikių.

K. S. Obligacijų pasirašymo sutartį sudarė kitą, o G. S. – tą pačią dieną, kai pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Byloje nėra duomenų, kad bankas jas būtų skubinęs, spaudęs greičiau sudaryti sutartis ar būtų naudojęsis jų patirties stoka. Ieškovės turėjo pakankamai laiko, tiek, kiek joms reikėjo, įsigilinti į informaciją apie ketinimą investuoti į obligacijas, apsvarstyti investavimo riziką ir įgyjamų vertybinių popierių tinkamumą savo poreikiams ir tuomet apsispręsti dėl sandorio sudarymo. Sandorius jos sudarė savo laisva valia, o jų sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją apie sandorius reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, bet dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės.

Ginčijamų sutarčių 1.22 punktu ieškovės patvirtino, kad yra susipažinusios su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jos buvo supažindintos su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius, o sutarčių sąlygos atitinka jų valią. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovės savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir atsakovo, kaip emitento, nemokumo riziką.

Ieškovė G. S. yra verslininkė, turinti pradinių žinių apie obligacijas ir nedidelę investavimo į vertybinius popierius patirtį, ši ieškovė visiškai atitinka vidutinio vartotojo standartą. Sudarant Obligacijų pasirašymo sutartį jai turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, jos skiriasi nuo indėlio ir pasižymi kitokiu rizikos laipsniu.

Ieškovė K. S. Obligacijų įsigijimo sutarties sudarymo metu buvo sukakusi 18 metų. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Tai reiškia, kad, būdama veiksnaus amžiaus, ši ieškovė galėjo prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovėms nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovių apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.

Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovėms turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>). Konstatuotina, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos ieškovės nesuprastų. Todėl riziką dėl emitento nemokumo patirti nuostolius prisiima pats asmuo, tapęs vertybinių popierių sutartinių teisinių santykių dalyviu, o įstatymų galimas nežinojimas ar nesidomėjimas jais neleidžia išvengti įstatymų reglamentuojamų pasekmių. Tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovės tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jos klydo sudarydamos sandorį arba buvo suklaidintos dėl sandorio esmės.

Dėl išdėstytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo obligacijų įsigijimo sandorius pripažinti negaliojančiais dėl esminio suklydimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi netinkamai taikius teisės normas sandoriai pripažinti negaliojančiais dėl suklydimo, ši nutartis panaikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu atmestas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Teisėjų kolegija nepriima ir nevertina trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ rašytinių papildomų paaiškinimų, pateiktų po to, kai buvo priimtas šio asmens kasacinis skundas, nes CPK nesuteikia teisės kasatoriui pateikti papildomus paaiškinimus, o pagal CPK 350 straipsnio 8 dalį išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, jo argumentų papildyti negalima.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu kasacinis teismas pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas prašo priteisti 1346,73 Eur išlaidų advokatui už kasacinio skundo parengimą atlyginimo. Ši suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.13 punkte nustatytą maksimalų dydį – 2,5 minimalios mėnesio algos, galiojusios pateikiant kasacinį skundą. Rekomendacijų 11 punktas leidžia nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas yra dalyvavęs ne vienoje analogiško pobūdžio ir buvo atstovaujamas tų pačių advokatų civilinėse bylose, kuriose teikė tokią pačią teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, kolegija sprendžia, kad pakankama bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma yra 400 Eur iš ieškovių, t. y. lygiomis dalimis iš kiekvienos po 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kasacinis teismas turėjo 13,28 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jų atlyginimas priteistinas iš ieškovių lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvienos po 6,64 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį.

Priteisti atsakovui BAB bankui,,Snoras“ (j. a. k. 112025973) iš ieškovių G. S. ir K. S. iš kiekvienos po 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovių G. S. ir K. S. iš kiekvienos po 6,64 Eur (šešis Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas Norkus

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys