Civilinė byla Nr. 3K-3-294/2013
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 54 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos energija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo AB „Lietuvos energija“ (toliau – atsakovas) priteisti 646 685,12 Lt skolos, 6078,84 Lt palūkanų, 15,21 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 27 d. ieškovas su atsakovu sudarė Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sutartį Nr. 1013-07 (toliau – VIAP sutartis), o 2007 m. gruodžio 28 d. – Elektros energijos ir galios rezervų pirkimo–pardavimo ir perdavimo paslaugos sutartį Nr. 1025-07. Pagal VIAP sutartį ieškovas įsipareigojo patiekti į elektros perdavimo tinklą Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nustatytą elektros energijos kiekį, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, o atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas Sutartyje nustatytais terminais ir tvarka (VIAP sutarties 1.1 punktas). Ieškovas teigia, kad, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, pateikė atsakovui apmokėti 2008 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą KTE Nr. 080277 už suteiktas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – ir VIAP) 4 005 768 Lt (be PVM) sumai, tačiau atsakovas dalies sąskaitos (646 685,12 Lt) neapmokėjo, motyvuodamas tuo, jog ieškovas netinkamai įvykdė sutartis – 2008 m. patiekė 4268,54 kWh elektros energijos, pagamintos ne teikiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, tačiau parduotos aukcione nupirkus elektros energiją kaip balansavimo arba papildomą elektros energiją, už kurią negali būti mokama VIAP sutartyje nustatyta suma.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 646 685,12 Lt skolos, 6078,84 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metinių palūkanas už priteistą sumą nuo 2009 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad atsakovo pateikta 2008 m. remtinos gamybos apimties elektros energijos suvestinė patvirtina faktą, jog per 2008 metus ieškovas iš viso pagamino ir į tinklą pateikė 616 819,050 MWh elektros energijos. Kadangi šalys nebuvo susitarusios, kad termofikacinės elektros energijos gamybai, balansavimui reikalinga energija atsakovo bus vienašališkai išskaičiuojama iš pateiktos į elektros perdavimo tinklą, byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas, kaip VIAP lėšų administratorius, buvo įpareigotas atlikti balansavimo ir (ar) papildomos ir (ar) reguliavimo elektros energijos išskaičiavimus, pateikiamus į elektros perdavimo tinklą po to, kai baigėsi VIAP sutarties vykdymas, tai, nenuginčijus VIAP sutarties vykdymo metu šalių pasirašytų aktų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ieškovą pripažinti per 2008 metus termofikaciniu būdu nepagaminusiu 374 400 MWh elektros energijos. Dėl nurodytų argumentų teismas laikė, kad, atsisakęs sumokėti paslaugos teikėjui VIAP lėšas, atsakovas pažeidė iš VIAP sutarties kilusią prievolę.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AB „Lietuvos energija“ apeliacinį skundą, 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą iš esmės sutikdama su jame išdėstytais motyvais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AB „Lietuvos energija“ kasacinį skundą, 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovo vykdoma veikla, t. y. elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse, priskirta prie viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančios veiklos (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37, 38 dalys). Teisėjų kolegija sprendė, kad papildoma elektros energija nepriskiriama remiamai energijai tik tada, kai ji pagaminta virš remtinos gamybos apimties; nurodė, jog ieškovo nupirkta balansavimo energija galėjo būti panaudota balansuoti visas jo gaminamos energijos rūšis; aplinkybę, kad atsakovui pardavė savo pagamintą energiją, turi įrodyti į VIAP lėšas pretenduojantis ieškovas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad išvada, jog ieškovo nupirkta balansavimo energija mažina jo gautinas VIAP lėšas, nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes ieškovo realiai pagaminta ir pateikta eksportinė elektros energija kartu su papildoma elektros energija, kuri patenka į remtinos gamybos apimtį, viršija VIAP sutarties priedu Nr. 1 2008 metams nustatytą VIAP paslaugų apimtį (374 400 MWh), todėl ieškovui priklauso visos jo negautos VIAP lėšos.
Kasaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos energija“ prašo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, papildomą elektros energiją priskirdama prie remtinos elektros energijos, už kurią turi būti mokama kaip už VIAP suteikimą, teisėjų kolegija nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, netiksliai nustatė, kiek remtinos elektros ieškovas pagamino ir pateikė kasatoriui. Kasatorius teigia, kad, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi atsisakė taikyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ 1.4 punktą ta apimtimi, kuria jame nustatyta, jog į remtiną elektros energijos apimtį patenka tik Lietuvos vartotojams skirta elektros energija, bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netaikė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punkto ir ta apimtimi, kuria jis nustato, kad į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos gamybos apimtis yra remiama tik tais atvejais, kai pagaminta elektros energija pagal sudarytas sutartis yra parduodama elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms, taip pažeisdama šį teisės aktą. Kasatorius mano, kad teisėjų kolegijos išvada, jog ieškovo vykdoma veikla, t. y. elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse, aiškiai priskirtina prie viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančios veiklos yra klaidinga, nes ieškovas elektros energiją kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėje ginčijamu laikotarpiu gamino ir šiuo metu gamina tik iš iškastinio kuro (gamtinių dujų, mazuto), o ne iš atsinaujinančių energijos išteklių. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 punkte nustatyta, jog viešuosius interesus energetikos sektoriuje atitinka tik elektros energijos gamyba kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse iš atsinaujinančių energijos išteklių. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdami ginčą teismai nepagrįstai vadovavosi ir taikė Direktyvos Nr. 2001/77/EB ir Direktyvos Nr. 2009/28/EB, reglamentuojančių elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimą, nuostatas.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ prašo kasacinį skundą atmesti; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikdamas su kasatoriaus argumentais, ieškovas teigia, kad teisėjų kolegija papildomą elektros energiją pagrįstai priskyrė remtinos gamybos apimties elektros energijai. Ieškovo manymu, tie atvejai, kai gamintojas per aukcioną parduoda savo paties pagamintą elektros energiją, neviršydamas remtinos gamybos apimties (papildoma elektros energija, kuri patenka į remtinos gamybos apimtį), atitinka Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų taisyklių ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatytus reikalavimus. Kadangi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punkto antroji dalis paaiškina, ką reiškia pirmosios dalies sąvoka „Lietuvos Respublikos vartotojų elektros energijos poreikiams tenkinti“, tai ieškovas daro išvadą, kad eksportą apriboja visas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punktas, o ne tik pirmoji jo dalis, kaip teigia kasatorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad remtinos gamybos apimties elektros energija negali būti skirta tik Lietuvos vartotojų poreikiams tenkinti, o gali būti taip pat ir eksportuojama, todėl, pasak ieškovo, tai kartu reiškia, jog remtinos gamybos apimties elektros energija gali būti parduodama ne vien tik elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms, bet ir tiesiogiai paties gamintojo ar per trečiuosius asmenis (eksportuotojus) kitų ES valstybių narių vartotojų poreikiams tenkinti. Ieškovas nurodo, kad pagal. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. gruodžio 7 d įsakymo Nr. 4-495 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ 1.2 punktą, viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinka elektros energijos gamyba termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į miestų centralizuotus šilumos tiekimo tinklus; jokių kitų papildomų reikalavimų į VIAP lėšas pretenduojančioms termofikacinėms elektrinėms Lietuvos nacionalinėje teisėje nenustatyta.
k o n s t a t u o j a :
Byloje kilo ginčas dėl skirtingų rūšių elektros energijos priskyrimo remtinos gamybos apimties elektros energijai ir nustatymo, kurios rūšies elektros energijos gamyba laikytina viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimu. Teisėjų kolegija nustatė, kad kasaciniame skunde atsakovas kelia inter alia Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ 1.4 punkto taikymo apimties ir ieškovo veiklos atitikties Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 punkto reikalavimams klausimus, į kuriuos atsikirsdamas ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ patvirtintomis Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas taisyklėmis ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 4-495 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“.
Nagrinėjant nurodytus šalių argumentus svarbi ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu šiame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės – prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, vadovaudamasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje, šiame įstatyme nenustačius aiškių ir neprieštaringų kriterijų, apibrėžiančių viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje ir viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai (prašymo Nr. 1B-36/2011).
Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalies nuostatą teismas nutartimi sustabdo bylos nagrinėjimą, kai Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti kito teismo nutartyje suformuluotą paklausimą tuo pačiu teisės klausimu ir teismas neturi kitų teisinių argumentų dėl įstatymo arba teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams. Tai vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų (CPK 163 straipsnio 7 punktas). Proceso įstatyme nenustatyta pareigos teismui sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei į Konstitucinį Teismą kreipiasi kitas subjektas, pvz., Seimo narių grupė. Tačiau toks teisinis reguliavimas nekliudo teismui spręsti dėl bylos sustabdymo savo iniciatyva, jei pripažįstama, kad kito subjekto kreipimesi keliami sprendžiamam ginčui aktualių teisės normų konstitucingumo klausimai ir bylą sustabdyti yra būtina (CPK 1623 straipsnis, 164 straipsnio 4 dalis).
Nors nei kasaciniame skunde, nei atsiliepime į jį nekeliamas Elektros energetikos įstatymo ar jo lydimųjų teisės aktų konstitucingumo klausimas, tačiau teisėjų kolegija spendžia, kad jis aktualus aiškinant ginčo šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančius pirmiau nurodytus Elektros energetikos įstatymo lydimuosius aktus, kurių teisėtumas ir atitiktis Konstitucijai priklausys nuo Konstitucinio Teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus Seimo narių prašymą. Pažymėtina, kad Seimo narių kreipimesi nurodytas teisinis reguliavimas – Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 41 dalies nuostata (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) – buvo įtvirtintas ir nagrinėjamoje byloje taikytinoje Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje (2004 m. liepos 1 d. redakcija). Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad, siekiant tinkamai išspręsti šalių ginčą bei teisingai kvalifikuoti jų teisinius santykius, būtina įvertinti, ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 41 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl nagrinėjama byla stabdytina iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Seimo narių grupės prašymą byloje Nr. 34/2011 (CPK 164 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 164 straipsnio 4 dalimi, 166 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Sustabdyti civilinės bylos pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Seimo narių grupės prašymą byloje Nr. 34/2011.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
