Civilinė byla Nr. 3K-3-370/2012
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04432-2010-1
Procesinio sprendimo kategorija 132
(S)
2012 m. liepos 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Baranausko (pranešėjas) ir Gražinos Davidonienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (ieškovo arbitražo byloje) UAB „Imlitex“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-513/2011, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo (atsakovo arbitražo byloje) UAB „Varėnos pienelis“ skundą dėl Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo (kasatoriaus) UAB „Imlitex“ ieškinį atsakovui UAB „Varėnos pienelis“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Varėnos kuras“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, grindžiamo sprendimo priėmimo tvarkos nesilaikymu arbitražo teisme.
Ieškovas UAB „Imlitex“ (toliau – ir suinteresuotas asmuo) kreipėsi į arbitražo teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Varėnos pienelis“ (toliau – ir pareiškėjas) skolą, palūkanas už pavėluotai atliktus mokėjimus, procesines palūkanas ir bylinėjimosi arbitražo teisme išlaidas. Ieškovas savo reikalavimą grindė šalių 2007 m. kovo 29 d. sudaryta didmeninio prekių pardavimo sutartimi Nr. 07/03-29/141 (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo pagal atsakovo užsakymus parduoti pieno riebalų pakaitalą „MFR33-36/Live cream“ (toliau – prekės) atsakovui, o atsakovas įsipareigojo už gautas prekes atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovas nurodė, kad atsakovo atstovas 2008 m. balandžio 14–18 d. (tiksli data nežinoma) užsakė iš ieškovo 23 400 kg prekių, kurias, ieškovo teigimu, atsakovas perėmė 2008 m. balandžio 18 d., tai patvirtina krovinio važtaraštis Nr. 087/04-18/01 (toliau – važtaraštis). Kadangi atsakovas prekes priėmė, tačiau už jas neatsiskaitė, tai ieškovas kreipėsi į arbitražo teismą.
Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutiko, nurodė, kad atsakovo parašo važtaraštyje nėra, prekių perdavimas atsakovui nėra užfiksuotas, todėl prekės atsakovui nebuvo perduotos ir jis neprivalo už jas atsiskaityti. Be to, šalių pasirašytame skolų suderinimo akte PVM sąskaitos–faktūros, kuriomis grindžiamas reikalavimas arbitražo teisme, nėra įtrauktos, todėl ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas.
Arbitražo teismo sprendimo esmė
Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismas (toliau – ir Arbitražo teismas) 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovo: 1) 99 403,20 Lt skolos pagal 2009 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. IMX-0802685 ir 17 250,95 Lt palūkanų nuo šios sumos už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 19 d.; 2) 79 854,60 Lt palūkanų už pavėluotai atliktus mokėjimus sutarties galiojimo metu; 3) 6 proc. dydžio procesines palūkanas; 4) arbitražo proceso išlaidas; reikalavimą priteisti 44 497,99 Lt skolos atmetė.
Arbitražo teismas nurodė, kad šalių sudarytas skolų suderinimo aktas negali būti vertinamas kaip sandoris, kuriuo ieškovas pripažino, jog atsakovas neprivalo apmokėti įsiskolinimo pagal 2009 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. IMX-0802685, nes iš ieškovo pareiškimų akivaizdu, kad ieškovas suderinimo aktu tik siekė suderinti skolas, dėl kurių nebuvo ginčo. Atsakovas nepaneigė fakto, kad jo atstovas pavedė vežėjui pervežti prekes iš ieškovo. Sutartis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai prekių pristatymą organizuoja ne ieškovas, o pats atsakovas, tai prekių perdavimo momentu laikytinas jų perdavimas vežti vežėjui. Važtaraštis, kurį pasirašė ieškovo darbuotojas, sandėlio, kuriame buvo laikomos prekės, darbuotoja ir vežėjo darbuotojas, laikomas dokumentu, patvirtinančiu prekių perdavimo–priėmimo faktą, kaip tai numatyta sutartyje. Ieškovas ir atsakovas sutartimi nesusitarė dėl palūkanų dydžio, todėl nuo visos laiku neapmokėtos skolos mokėtinos įstatyme nustatytos palūkanos. Delspinigių nustatymas sutartyje neužkerta kelio ieškovui prašyti priteisti ne delspinigius, bet palūkanas, laikytinas ieškovo minimaliais nuostoliais. Palūkanoms priteisti taikomas ne šešių mėnesių, o penkerių metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido.
Arbitražo teismo arbitras A. Š. su arbitražo teismo sprendimu nesutiko, pareikšdamas atskirąją nuomonę.
Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutarties esmė
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus tarptautinio ir komercinio arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, priimtą arbitražo byloje Nr. 6-NKA/10.
Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, nurodė, kad arbitražo teismo sprendimas yra tikrinamas tik Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 37 straipsnyje numatytų proceso normų (procesinės viešosios tvarkos) ir materialios viešosios tvarkos aspektu.
Pagal KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punktą Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi prašymą šalis pateikia įrodymus, kad arbitražo teismo nagrinėjimo procedūra neatitiko KAĮ reikalavimų. Pagal KAĮ 37 straipsnio 5 dalies 2 punktą Lietuvos apeliacinis teismas naikina arbitražo teismo sprendimą, jei nustato, kad šis sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.
Arbitražo byla, dėl kurioje priimto sprendimo kilo ginčas, buvo nagrinėjama Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teisme, kuriame nagrinėjant ir sprendžiant vietinius komercinius ir kitokius civilinius ginčus taikomas Lietuvos arbitražo asociacijos visuotinio narių susirinkimo 2005 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 7 patvirtintas Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentas (toliau – Reglamentas). Pagal Reglamento 39 straipsnio 1 dalį, kai arbitražo teismas prieina išvadą, kad visos su byla susijusios aplinkybės išnagrinėtos pakankamai, kolegijos pirmininkas paskelbia bylos nagrinėjimo baigtį ir teismas išeina tartis bei priimti sprendimą. Kolegialus arbitražo teismas savo sprendimus priima balsų dauguma uždarame teismo posėdyje (Reglamento 41 straipsnio 1 dalis). Analogiška nuostata įtvirtinta KAĮ 32 straipsnyje. Pagal šalių sudarytą arbitražo susitarimą tarpusavio ginčų nagrinėjimą šalys pavedė trijų arbitrų kolegijai. Skundžiamą Arbitražo teismo sprendimą pasirašė tik du arbitrai: D. M. ir A. S.. Prie sprendimo yra pridėtas trečio arbitro A. Š. pareiškimas dėl atskirosios nuomonės. Iš arbitro A. Š. pareiškimo matyti, kad šis arbitras nesutinka su Arbitražo teismo priimtu sprendimu, vienu iš nesutikimo argumentų nurodydamas Arbitražo teismo sprendimo priėmimo proceso pažeidimą. Arbitras A. Š. pareiškime dėl atskirosios nuomonės nurodė, kad, priimant sprendimą, kolegijos pirmininkas D. M. neorganizavo jokio arbitrų kolegijos uždaro posėdžio, kaip tai numatyta Reglamento 39 straipsnio 1 dalyje, ir arbitrų kolegijos pasitarimo, kur arbitrai tiesiogiai galėtų diskutuoti ir reikšti savo argumentus ir diskutuodami priimtų sprendimą. Arbitro A. Š. teigimu, sprendimas buvo priimtas neįvykus jokiai arbitrų kolegijos diskusijai dėl jo turinio, motyvų, rezoliucinės dalies, jam, kaip arbitrui, nebuvo sudarytos sąlygos pareikšti savo nuomonę ir argumentus dėl sprendimo.
Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad arbitro A. Š. pareiškime dėl atskirosios nuomonės nurodytos aplinkybės patvirtina, kad priimant skundžiamą Arbitražo teismo sprendimą buvo pažeistos Reglamento 41 straipsnio 1 dalies ir KAĮ 32 straipsnio nuostatos, kuriose yra nustatyta, jog kolegialus arbitražo teismas savo sprendimus priima balsų dauguma uždarame teismo posėdyje. Arbitrui A. Š. nebuvo suteikta galimybės diskutuoti (tartis), reikšti savo nuomonę priimant skundžiamą Arbitražo teismo sprendimą, t. y. iš esmės išsprendžiant šalių ginčą. Tai, kad arbitrai, priimdami sprendimą prieš balsavimą tariasi (diskutuoja, reiškia savo nuomonę) dėl sprendimo, tiesiogiai nurodyta Reglamento 39 straipsnio 1 dalyje ir išplaukia iš pamatinių sąžiningo arbitražo proceso ir kolegialaus bylos nagrinėjimo principų bei yra savaime suprantamas dalykas. Priešingu atveju, jeigu vienas iš arbitrų nušalinamas nuo sprendimo priėmimo, kolegialus bylos nagrinėjimas netektų prasmės. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstu pripažino argumentą, kad arbitražo teismo sprendimų priėmimas balsuojant uždarame teismo posėdyje (Reglamento 41 straipsnio 1 dalis) negali būti suprantamas kaip arbitrų fizinis buvimas vienoje vietoje priimant sprendimą, tačiau arbitrų kolegijos arbitrams turi būti suteikta galimybė išreikšti savo nuomonę dėl įrodymų, su byla susijusių aplinkybių, šalių argumentų vertinimo, teisės normų taikymo. Vieno iš kolegijos arbitro išsakyta nuomonė ir ją pagrindžiantys argumentai gali daryti įtaką kitų arbitrų nuomonei, todėl ji yra labai svarbi bendrai priimant sprendimą.
Ieškovo argumentą, kad nagrinėjamu atveju arbitražo byloje diskusijos tarp arbitrų buvo, nes dviejų arbitrų pozicija dėl sprendimo sutapo, o arbitrui A. Š. kitų dviejų arbitrų pozicija dėl ginčo jau iš esmės buvo žinoma, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino nepagrįstu, tai, teismo nuomone, patvirtina ir argumentai dėl kiekvieno kolegijos arbitro nuomonės išreiškimo svarbos priimamam sprendimui. Reglamento 41 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas arbitrų kolegijos posėdžio, kuriame balsuojama dėl sprendimo, uždarumas suprantamas kaip kitų asmenų, išskyrus arbitrus, nedalyvavimas priimant sprendimą, t. y. šioje nuostatoje įtvirtintas sprendimo priėmimo slaptumo principas. Tai reiškia, kad niekas, išskyrus arbitražo bylą išnagrinėjusius arbitrus, negali žinoti, vyko diskusijos tarp arbitrų priimant sprendimą ar nevyko. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad jeigu vienas iš arbitrų (šiuo atveju – A. Š.) pareiškime dėl atskirosios nuomonės nurodė, jog su juo nebuvo diskutuojama dėl priimamo sprendimo, jokios įrodinėjimo priemonės ir jokie argumentai ar samprotavimai negali to paneigti, o ieškovo argumentus, kad tarp arbitrų galėjo vykti pasitarimas dėl galutinio sprendimo per šiuolaikines telekomunikacijos priemones, laikė nepagrįstais.
Remdamasis nurodytais argumentais Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad Arbitražo teismo nagrinėjimo procedūra (konkrečiai – sprendimo priėmimo procedūra) neatitiko Reglamento 41 straipsnio 1 dalies ir KAĮ 32 straipsnio nuostatų. Nustačius, kad skundžiamo Arbitražo teismo sprendimo priėmimo procedūra buvo pažeista, teismas darė išvadą, jog Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai procesinei viešajai tvarkai, nes pažeidžia pamatinius sąžiningo arbitražo proceso ir kolegialaus bylos nagrinėjimo principus. Dėl to skundžiamas Arbitražo teismo sprendimas buvo panaikintas pagal KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir 5 dalies 2 punktą.
Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Suinteresuotas asmuo 2012 m. kovo 9 d. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-513/2011, ir priimti naują sprendimą: pripažinti Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, priimtą arbitražo byloje Nr. 6-NKA/10 neprieštaraujančiu procesinei viešajai tvarkai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
Buvo pažeista CPK 185 straipsnio 1 dalis, nes Lietuvos apeliacinis teismas atskirajai arbitro nuomonei nepagrįstai suteikė nepaneigiamo įrodymo galią. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nurodė, kad „jeigu vienas iš arbitrų <...> pareiškime dėl atskirosios nuomonės nurodė, kad su juo nebuvo diskutuojama dėl priimto sprendimo, jokios įrodinėjimo priemonės ar samprotavimai negali to paneigti“. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad atskirojoje nuomonėje arbitro išsakyta pozicija yra nepaneigiama, o toks vienos iš arbitrų pareikštos nuomonės vertinimas, suteikiant jai nepaneigiamo įrodymo galią, prieštarauja CPK 185 straipsniui, taip pat paneigia šalies teisę į objektyvų ir motyvuotą teismo sprendimą, atitinkantį teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Be to, atskiroji nuomonė nėra priskirta prie oficialiųjų rašytinių įrodymų (CPK 197 straipsnio 2 dalis), nei prie aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Dėl to, kasatoriaus teigimu, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad atskirojoje nuomonėje nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos jokiais kitais įrodymais.
Atskirojoje nuomonėje išdėstytų aplinkybių pripažinimas nepaneigiamomis neatitinka protingumo kriterijų dėl kelių priežasčių. Pirma, arbitras A. Š. neturi teisinio išsilavinimo ir todėl galėjo netinkamai suprasti Reglamento tekstą ir nuoširdžiai klysti dėl tariamo Reglamento pažeidimo. Iš atskirosios nuomonės turinio matyti, kad arbitras A. Š. Reglamento 39 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 1 dalies pažeidimu laikė tai, kad nebuvo sušauktas arbitrų posėdis, kuriame arbitrai galėtų, būdami vienoje vietoje (tiesiogiai) diskutuoti dėl sprendimo turinio, motyvų ir priimti galutinį sprendimą. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje patvirtino, kad Reglamento punktuose, kurių pažeidimą nurodė A. Š. atskirojoje nuomonėje, įtvirtintas arbitrų posėdžio uždarumo reikalavimas suprantamas kaip kitų asmenų, išskyrus arbitrus, nedalyvavimas priimant sprendimą. Atskirojoje nuomonėje nurodyti neva pažeisti Reglamento punktai nenustato sprendimo priėmimo procedūros (tvarkos), tai tik patvirtina, kad arbitras ne visai teisingai suprato jų turinį. Iš atskirosios nuomonės nėra visiškai aišku, ar nuomonių dėl arbitražo sprendimo apsikeitimas vyko kitais būdais (telefonu, el. paštu ar kitaip), tačiau nei Reglamente nei KAĮ aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti priimamas sprendimas, t. y., kokia sprendimo priėmimo procedūra turėtų būti taikoma. Reglamento 1 straipsnio 6 dalyje ir KAĮ 22 straipsnio 2 dalyje tik nustatyta, kad arbitražo teismas pats nusprendžia tiek dėl bylos nagrinėjimo, tiek dėl sprendimo priėmimo tvarkos, tokia praktika yra ir kitose šalyse, tai patvirtina teisės doktrina, o iš atskirtosios nuomonės neaišku, ar arbitras A. Š. būtent taip suprato Reglamentą ir sprendimo priėmimo procedūrą.
Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad atskirąją nuomonę pateikė šalies, kurios nenaudai buvo priimtas sprendimas (atsakovo) paskirtas arbitras. Visiems arbitrams keliami nepriklausomumo nuo ginčo šalių ir nesuinteresuotumo bylos baigtimi kurios nors iš šalių naudai reikalavimai, tai įtvirtinta ir KAĮ 15 straipsnio 1 dalyje, ir Reglamento 19 straipsnio 1 dalyje. Teisės doktrinoje yra autorių, abejojančių atskirąsias nuomones pateikiančių arbitrų nešališkumu. Nors atskirosios nuomonės pateikimas negali būti pagrindas teigti, kad ją pateikęs arbitras yra šališkas ar suinteresuotas bylos baigtimi jį paskyrusios šalies naudai, tačiau šioje byloje abejoti A. Š. kaip arbitro nešališkumu verčia kita aplinkybė: Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovo 2007 metų finansinių ataskaitų rinkinio auditą atliko UAB „Auditoriai ir konsultantai“, kurios prezidentas yra A. Š., taip pat Juridinių asmenų registrui pateiktą nepriklausomo auditoriaus išvadą pasirašė A. Š.. Kadangi Reglamente ir KAĮ įtvirtintas nešališkumo reikalavimas yra subjektyvus, tai paprastai iš arbitrų reikalaujama pranešti apie bet kokias aplinkybes, kurios gali būti laikomos pakankamu pagrindu arbitrui nušalinti. KAĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata, kad „kai kreipiamasi į bet kurį asmenį dėl jo galimo skyrimo arbitru, pastarasis turi pranešti šalims apie visas aplinkybes, galinčias kelti abejonių dėl jo šališkumo ar nepriklausomumo“. Kasatorius nurodo, kad iki kasacinio skundo surašymo jam niekada nebuvo pateikta pirmiau nurodyta informacija apie A. Š.. Kasatorius neturi duomenų apie tai, kad arbitras A. Š. ginčo nagrinėjimo metu arbitraže ar šiuo metu būtų susijęs su atsakovu ar nuo jo priklausomas, vis dėl to kyla tam tikrų abejonių dėl A. Š. nešališkumo: akivaizdu, kad A. Š., būdamas audito bendrovės paslaugas teikiančios bendrovės vadovas ir akcininkas, yra suinteresuotas gerais santykiais su bendrovių, kuriose jis turi akcijų, buvusiais, esamais ir būsimais klientais. Šių aplinkybių visuma leidžia abejoti atskirosios nuomonės, kaip įrodymo, patikimumu ir leidžia teigti, kad teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino atskirąją nuomonę kaip įrodymą.
Lietuvos apeliaciniam teismui panaikinus Arbitražo teismo sprendimą, Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismo sudaryta darbo grupė kasatoriaus prašymu atliko vidinį tyrimą dėl sprendimo priėmimo procedūros atitikties Reglamento ir KAĮ reikalavimams. Darbo grupė nustatė, kad arbitrai, prieš priimdami sprendimą, diskutavo tarpusavyje, to neneigia ir pats arbitras A. Š.. Tai, kad arbitrai A. Š. ir A. S. nepanoro tarpusavyje diskutuoti naudojantis ryšio priemonėmis, darbo grupės manymu, negali būti vertinama kaip galimybės vienas kitam pareikšti savo nuomonę nebuvimas, nes šių arbitrų nuomonės buvo pagarsintos arbitrų kolegijos pirmininko D. M.. Vidinio tyrimo išvadoje konstatuota, kad priimant sprendimą nebuvo pažeisti jokie procedūriniai reikalavimai, įtvirtinti Reglamente ar kituose teisės aktuose, o šią išvadą pagrįstai galima laikyti dar vienu pagrindu, leidžiančiu abejoti A. Š. atskirojoje nuomonėje išsakytais argumentais dėl sprendimo priėmimo procedūros pažeidimų bei atitinkamai patvirtinančių galimą arbitro A. Š. klaidingą teisės aktų nustatytos arbitražo sprendimo priėmimo procedūros vertinimą.
Teismas nepagrįstai nevertino kasatoriaus pateiktų įrodymų ir, priimdamas nutartį, apskritai nepasisakė dėl kasatoriaus argumentų ir aplinkybės, kad du iš trijų arbitrų, pasirašydami sprendimą, patvirtino, kad jis buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, laikantis arbitražo procedūros reikalavimų, ir kartu patvirtino priešingą nei atskirojoje nuomonėje išreikšta poziciją. Nemotyvuodamas atsisakymo įvertinti įrodymus, Lietuvos apeliacinis teismas neišsprendė ginčo iš esmės, nevykdė teisingumo ir pažeidė kasatoriaus teisėtą interesą sulaukti pagrįsto ir teisėto ginčo išsprendimo.
Teismas pažeidė reikalavimą dėl įrodymų pakankamumo, nes, priimdamas nutartį, rėmėsi išimtinai tik atskirąja nuomone bei joje išdėstytomis aplinkybėmis. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad kiti du arbitrai, pasirašydami sprendimą, patvirtino, jog jį priimant buvo laikytasi nustatytų procedūrų bei neargumentavo atsisakymo vertinti šią aplinkybę. Atskiroji nuomonė su joje išdėstytais argumentais dėl procedūrų priimant sprendimą pažeidimo ir dviejų arbitrų pasirašytas sprendimas laikytini vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais. Todėl, esant tokiam įrodymų prieštaravimui, t. y. nesant pakankamai įrodymų padaryti pagrįstą išvadą dėl faktinių aplinkybių buvimo, Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo priimti nutarties panaikinti sprendimą – nesant pakankamai įrodymų dėl procedūrų priimant sprendimą pažeidimo, t. y. atsakovui neįrodžius šių aplinkybių, teismas turėjo atsisakyti panaikinti sprendimą. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, o šis proceso teisės normų pažeidimas turėjo esminę įtaką neteisėtos nutarties priėmimui.
Kasaciniame skunde pateikti argumentai, juos išanalizavus kasacinės instancijos teisme bei teismui dėl jų pasisakius, turės esminę reikšmę tiek dėl arbitražo teismo sprendimų galutinumo bei stabilumo užtikrinimo, tiek ir dėl aiškios bei teisingos teismų praktikos, susijusios su arbitražo teismų sprendimų ginčijimu, formavimo.
Pareiškėjas (atsakovas arbitražo byloje) 2012 m. balandžio 25 d. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo perduoti bylą nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-513/2011palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą pareiškėjas grindžia tokiais argumentais:
Lietuvos apeliacinis teismas, nustatydamas faktą, ar tarp arbitražo bylą Nr. 6-NKA/10 nagrinėjusių arbitrų vyko diskusija dėl priimamo sprendimo, arbitro A. Š. atskirajai nuomonei prioritetinę reikšmę suteikė pagrįstai ir motyvuotai, palyginus su kitais ieškovo teismui pateiktais įrodymais. Pirma, teismas nustatė, kad atskiroji nuomonė yra vienintelis byloje esantis tiesioginis įrodymas, patvirtinantis įrodinėjamą faktą. Teismas nurodė, kad „Reglamento 41 straipsnio 1 dalyje <...> įtvirtintas sprendimo priėmimo slaptumo principas. Tai reiškia, kad niekas, išskyrus arbitražo bylą išnagrinėjusius arbitrus, negali žinoti, vyko diskusijos tarp arbitrų priimant sprendimą ar nevyko“. Pareiškėjo teigimu, teismas priėjo prie logiškos išvados, kad, nustatant šią faktinę aplinkybę, esminę reikšmę turi arbitražo bylą išnagrinėjusių arbitrų paaiškinimai. Atskirojoje nuomonėje išdėstytą arbitražo bylą nagrinėjusio arbitro A. Š. pozicija dėl sprendimo priėmimo arbitražo byloje Nr. 6-NKA/10, todėl teismas pagrįstai šį įrodymą vertino kaip tiesioginį įrodinėjimo dalyką patvirtinantį įrodymą, o kitų tiesioginių įrodymų byloje pateikta nebuvo. Antra, teismas įvertino, kad ieškovo pateikti įrodymai nepaneigia atskirojoje nuomonėje išdėstytų aplinkybių, susijusių su sprendimo priėmimo procedūra. Tai, kad sprendimą pasirašė du arbitrai, tik patvirtina, kad dviejų kolegijos arbitrų nuomonė dėl sprendimo buvo suderinta, tačiau tiesiogiai nepatvirtina fakto, kad ir trečiam arbitrui A. Š. buvo sudarytos galimybės išreikšti savo nuomonę dėl sprendimo priėmimo ir šiuo klausimu tartis su kitais arbitrais. Tai patvirtina, kad atskirajai nuomonei teismas motyvuotai suteikė svaresnę įrodomąją galią.
Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl arbitro A. Š. išsilavinimo ir jo įtakos Reglamento nuostatų supratimui nesudaro pagrindo naikinti nutartį. Pirma, kasaciniame skunde išreikštos abejonės dėl A. Š. galimybių teisingai suvokti Reglamento nuostatas jam neturint teisinio išsilavinimo yra nesuderinamos su Reglamente nustatytais reikalavimais arbitrui kvalifikuotai spręsti ginčus Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teisme, kuriame ginčų sprendimo procedūrą nustato Reglamentas. Pagal Reglamento 19 straipsnio 1 dalį, arbitru gali būti tik specialistas, kompetentingas kvalifikuotai išspręsti konkretų komercinį ar kitokį civilinį ginčą. Pagal Reglamento 22 straipsnio 5 dalį, arbitras gali būti nušalintas, kai paaiškėja, kad arbitras neturi šalių susitarime aptartos kvalifikacijos, arbitro A. Š. išsilavinimas ieškovui buvo žinomas arbitražo bylos nagrinėjimo metu, tačiau ieškovas nušalinimo teise nepasinaudojo. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl arbitro A. Š. kompetencijos nagrinėti arbitražo bylą sudarytų savarankišką pagrindą panaikinti sprendimą pagal KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punktą (arbitražo teismo sudėtis arba arbitražo nagrinėjimo procedūra neatitiko šalių susitarimo), konkrečiai – arbitražo teismo sudėtis tokiu atveju neatitiktų Reglamento 19 straipsnio 1 dalies, o arbitražo nagrinėjimo procedūra – 21 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį. Antra, atskirojoje nuomonėje A. Š. išdėstyta pozicija atskleidžia, kad Reglamento nuostatas A. Š. iš esmės suprato teisingai. Atskirojoje nuomonėje akcentuojama ta aplinkybė, kad A. Š. nebuvo sudarytos sąlygos pareikšti savo nuomonę likusiems dviem arbitrams, su jais tartis, diskutuoti dėl sprendimo, įtikinti kitus arbitrus savo nuomonės pagrįstumu, taigi, nuomonių apsikeitimas neįvyko nei jų susirinkimo vienoje vietoje forma, nei kitais būdais (pavyzdžiui, per telekomunikacinio ryšio priemones). Dėl to Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo, kad pamatinių kolegialaus bylos nagrinėjimo principų suvokimas yra „savaime suprantamas“ taigi tam specialus išsilavinimas nėra būtinas.
Kasacinio skundo argumentai dėl A. Š. nešališkumo nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, nes informacija apie ieškovui abejones dėl A. Š. nešališkumo sukėlusias aplinkybes yra vieša ir visiems arbitražo byloje Nr. 6-NKA/10 dalyvavusiems asmenims buvo prieinama nuo jos pateikimo Juridinių asmenų registrui dienos. Dėl to ieškovo teiginiai apie tai, kad ši informacija paaiškėjo kasacinio skundo rengimo stadijoje, yra nepagrįsti, ir ieškovas Reglamento 23 straipsnyje įtvirtinta arbitro nušalinimo teise laiku nepasinaudojo. Antra, ta aplinkybė, kad A. Š. yra pralaimėjusios šalies skirtas arbitras, negali būti pagrindu panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, nes tokia arbitražo teismo sudarymo praktika (kai šalis turi teisę skirti vieną arbitrą, arbitražo teismą sudarant iš trijų arbitrų) yra įprasta, tai savaime negali būti traktuojama kaip šalies paskirto arbitro suinteresuotumas bylos baigtimi jį paskyrusios šalies naudai. Toks vertinimas iš esmės neatitinka arbitrų nešališkumo principo, kurį įtvirtina KAĮ 15 straipsnis ir Reglamento nuostatos. Trečia, atsakovo teigimu, ta aplinkybė, kad 2007 metais arbitro A. Š. vadovaujama įmonė atliko atsakovo finansinių ataskaitų rinkinio auditą, nepatvirtina šio arbitro šališkumo ar suinteresuotumo arbitražo bylos baigtimi atsakovo naudai, nes Audito įstatymas įtvirtina audito įmonės nepriklausomumo nuo audituojamos įmonės ir objektyvumo principą. Be to, atlikto audito medžiaga niekaip nėra susijusi su arbitražo bylos medžiaga, nes arbitražo byloje buvo analizuojama vėlesnių metų informacija. Ketvirta, klausimas, ar arbitras A. Š. nepažeidė teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su arbitro nepriklausomumu ir nešališkumu, turėjo būti išnagrinėtas vidinį tyrimą atlikusios Lietuvos arbitražo asociacijos arbitrų kolegijos, tačiau šiuo klausimu išvadoje pasisakyta nebuvo. Iš to išplaukia išvada, kad ieškovo teiginiai, jog arbitras A. Š. pažeidė teisės aktuose numatytas nepriklausomumo ir nešališkumo pareigas, yra neįrodyti.
Kasaciniame skunde cituojamos Lietuvos arbitražo asociacijos arbitrų ekspertų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. išvados, priimtos atlikus vidinį tyrimą, pagrįstumas ir jos įrodomoji galia, yra abejotini. Pirma, išvadą pateikusi darbo grupė netinkamai aiškino Reglamento 41 straipsnio 1 dalį ir 39 straipsnio 1 dalį, nes išvadoje nurodyta, kad šių straipsnių pažeidimu negali būti laikoma ta aplinkybė, kad arbitrai A. Š. ir A. S. nepanoro diskutuoti tarpusavyje naudojantis ryšio priemonėmis. Toks Reglamento nuostatų aiškinimas prieštarauja kolegialaus bylos nagrinėjimo principui, nes iš išvadoje pateiktų aplinkybių akivaizdu, kad jokia diskusija tarp visų trijų kolegijos arbitrų nevyko, o arbitras A. Š. buvo nušalintas nuo sprendimo priėmimo – nuomonių apsikeitimas tarp arbitrų nevyko ne tik fiziškai, bet ir kitais būdais. Antra, abejoti išvados pagrįstumu yra pagrindas ir dėl to, kad neaišku, kokiais įrodymais remiantis buvo atlikta sprendimo priėmimo arbitražo byloje Nr. 6-NKA/10 procedūros analizė, o į atsakovo prašymus pateikti tokią informaciją nei Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas, nei Lietuvos arbitražo asociacija iki šiol neatsakė.
Pareiškėjas nurodo, kad Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja materialiajai Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai, ir tai grindžia Arbitražo teismo sprendimo prieštaravimu CK įtvirtintoms imperatyviosioms teisės normoms, nustatančioms pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Pareiškėjo teigimu, Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja sutarties laisvės (CK 6.156 straipsnis), sutarties privalomumo šalims (CK 6.186 straipsnio 1 dalis), teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) principams. Pareiškėjo teigimu, Arbitražo teismas ieškovui arbitražo byloje priteisdamas įsiskolinimą ir palūkanas, sankcionavo ieškovo galimybę nesilaikyti šalių susitarimo, pažeidė sutarties privalomumo šalims ir kitus nurodytus principus, taip pat vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, ignoravo šalių sutartyje numatytą susitarimą dėl konkretaus dydžio delspinigių. Arbitražo teismo sprendimas taip pat prieštarauja ieškinio senatį reglamentuojančioms imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), teisingumo bei protingumo, taip pat sąžiningo ir sisteminio sutarties aiškinimo principams (CK 6.193 straipsnis).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl svarstymų priimant arbitražo teismo sprendimą tvarkos ir arbitro atskirosios nuomonės, kurioje išdėstytos aplinkybės apie svarstymų eigą, įrodomosios reikšmės sprendžiant klausimą dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo
Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (nagrinėjamoje byloje aktuali iki 2012 m. birželio 30 d. galiojusi Komercinio arbitražo įstatymo redakcija) nustatė, kad arbitražo teismo sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui ir prašoma sprendimą panaikinti šio straipsnio 3 ir 5 dalyse išvardytais pagrindais. Aiškindamas šias įstatymo nuostatas kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad Komercinio arbitražo įstatyme nenustatyta galimybės skųsti arbitražo teismo sprendimų apeliacine tvarka, taip pat savo praktikoje yra pabrėžęs, kad Lietuvoje neleidžiamas arbitražo teismo sprendimų tikrinimas fakto ir (arba) materialiosios teisės taikymo aspektu, todėl teismas neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės ir aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus ir pan. – apskųstas arbitražo teismo sprendimas gali būti tikrinamas tik KAĮ 37 straipsnyje nustatytos procesinės ir materialiosios viešosios tvarkos aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. S. v. M. T., bylos Nr. 3K-3-573/2008, 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. IĮ v. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004;). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad naujos redakcijos Komercinio arbitražo įstatyme (galioja nuo 2012 m. liepos 1 d.) vartojama aiškesnė, tiksliau arbitražo sprendimo peržiūrėjimo teismine tvarka esmę atspindinti sąvoka. Tam skirtas įstatymo VIII skyrius „Arbitražo teismo sprendimo panaikinimas“. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismo sprendimas gali būti panaikintas, pateikus skundą Lietuvos apeliaciniam teismui šiame straipsnyje nustatytais pagrindais.
Nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai procesinei viešajai tvarkai, nes pažeidžia pamatinius sąžiningo arbitražo proceso ir kolegialaus bylos nagrinėjimo principus, ir panaikino Arbitražo teismo sprendimą KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punkte ir 5 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais. Su tokiomis teismo išvadomis teisėjų kolegija nesutinka dėl toliau nurodytų motyvų.
Komerciniame arbitraže išnagrinėjus kilusį ginčą priimamas galutinis arbitražo teismo sprendimas, kuriuo užbaigiamas arbitražinis ginčo nagrinėjimas. Pagal KAĮ 34 straipsnio 1 dalį arbitražo sprendimas surašomas raštu ir pasirašomas arbitrų ar arbitro. Kai bylą nagrinėja trys arbitrai, sprendimui pasirašyti pakanka šią bylą nagrinėjusių arbitrų daugumos, nurodant kitų arbitrų nepasirašymo priežastis. Arbitras ar arbitrai, atsisakę pasirašyti sprendimą, turi teisę raštu išdėstyti savo atskirąją nuomonę, ir ji pridedama prie sprendimo. Šia teise arbitražo nagrinėtoje byloje pasinaudojo atsakovo UAB „Varėnos pienelis“ paskirtas arbitras A. Š..
Teisėjų kolegija pažymi, kad ši įstatyme numatyta galimybė arbitražo sprendimą pasirašyti daugumai arbitrų bei arbitro teisė išdėstyti atskirąją nuomonę nereiškia, kad šis arbitras gali būti nušalintas nuo arbitražo sprendimo motyvų svarstymų. Bet kuris arbitras turi pareigą dalyvauti svarstymuose bei teisę teikti savo argumentus tam, kad būtų priimtas teisingas arbitražo sprendimas. Nei KAĮ, nei Reglamentas detaliai nereglamentuoja svarstymų dėl sprendimo priėmimo, kurių metu apsikeičiama argumentais ir priimamas galutinis sprendimas, proceso tvarkos, nes tai priklauso nuo įvairių aplinkybių individualiose bylose, todėl šią tvarką kiekvienu konkrečiu atveju nusistato sprendimą priiminėjantys arbitrai. Bet kokiu atveju sprendimo motyvų svarstymas turi atitikti sąžiningo proceso principus, taigi ir jame dalyvaujantys arbitrai privalo bendradarbiauti, keistis nuomonėmis ir pan. Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės teisingai sprendė, kad Reglamento 41 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas arbitrų kolegijos posėdžio, kuriame balsuojama dėl sprendimo, uždarumas suprantamas kaip kitų asmenų, išskyrus arbitrus, nedalyvavimas priimant sprendimą. Ši nuostata neturi būti aiškinama taip, kad kolegijos posėdis, kuriame vyksta svarstymai dėl sprendimo, vyktų tik vienoje vietoje susirinkus arbitrams. Toks sprendimo priėmimo reikalavimas gali būti neekonomiškas, neefektyvus ir nepatogus arbitrams, taigi ir svarstymų procedūra nelanksti, nepateisinamai ir perdėtai suvaržyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečioje byloje arbitrų apsikeitimas nuomonėmis ir argumentais, sprendimo motyvų derinimas gali vykti tiek vienoje vietoje, tiek kitais būdais, pvz., naudojant įvairias telekomunikacines priemones (elektroniniais laiškais, telefoniniais pokalbiais ir pan.). Kiekviename arbitražo procese turi būti užtikrinta, kad kiekvienas arbitras turėtų galimybę dalyvauti svarstymuose ir inter alia būti išklausytas kitų arbitrų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsti, ar svarstymas dėl arbitražo sprendimo vyko pagal sąžiningo proceso taisykles galima tik įvertinus visas aplinkybes, kurios reikšmingos svarstymų eigai konkrečioje byloje nustatyti. Nagrinėjamoje byloje apie svarstymų eigą ir sprendimo priėmimo procesą arbitražo procese teismas sprendė vadovaudamasis išimtinai arbitro A. Š. atskirojoje nuomonėje nurodytomis aplinkybėmis, kartu pažymėdamas, kad jeigu arbitras pareiškime dėl atskirosios nuomonės nurodė, jog su juo nebuvo diskutuojama dėl priimamo sprendimo, jokios įrodinėjimo priemonės ir jokie argumentai ar samprotavimai negali to paneigti. Tokia teismo išvada neatitinka CPK 185 straipsnio reikalavimų, kuriame nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Kaip jau nurodyta, pasisakydamas dėl svarstymų eigos teismas sprendė vadovaudamasis išimtinai arbitro atskirąja nuomone laikydamas joje nurodytas aplinkybes nepaneigiamomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia išvada padaryta netinkamai įvertinus atskirosios nuomonės įrodomąją reikšmę. Joje nurodytos aplinkybės apie svarstymų dėl Arbitražo teismo sprendimo priėmimo eigą negali būti laikomos įrodytomis vien tik remiantis arbitro atskirąja nuomone. KAĮ įtvirtinta arbitražo sprendimo surašymo tvarka nenustato, kad dauguma arbitrų pasisakytų dėl nesutinkančiojo su sprendimu arbitro atskirojoje nuomonėje išdėstytų argumentų, ir tai, kad tokio reikalavimo nėra, yra protingas ir proporcingas reglamentavimas, nes arbitražo sprendimo priėmimo ir surašymo tikslas yra motyvuotu sprendimu užbaigti tarp šalių kilusį ginčą, tačiau tuo nesiekiama išdėstyti arbitražo teismo sprendimo priėmimo aplinkybių. Taigi priėmus arbitražo teismo sprendimą arbitražo byloje arbitrų dauguma, sutarusi dėl arbitražo teismo sprendimo turinio, neturi galimybės pareikšti savo nuomonės apie atskirojoje nuomonėje dėstomus faktus, be to, toks reikalavimas nėra keliamas nei KAĮ, nei Reglamente. Iš to išplaukia išvada, kad tuo atveju, kai teismas a priori sutinka su vieno arbitro atskirojoje nuomonėje nurodytomis aplinkybėmis apie svarstymų eigą, taip yra pažeidžiamas audiatur et altera pars principas. Dėl šios priežasties arbitro atskiroji nuomonė neatitinka įrodymams keliamo pakankamumo reikalavimo. Priešingai aiškinant ir sutinkant su Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartyje padaryta išvada, būtų sudarytos prielaidos remiantis vien tik atskirojoje nuomonėje nurodytais faktais panaikinti arbitražo sprendimą, kurį pasirašydama dauguma arbitrų kartu patvirtina ir procedūrų, kuriomis vadovaujantis jis buvo priimtas, teisėtumą.
Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus dėl to, kad atskirosios nuomonės, kaip įrodymo, vertinimas neatitiko CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bet to, kad joje išdėstyti faktai teismo procese dėl Arbitražo teismo sprendimo apskundimo nepagrįstai buvo pripažinti nepaneigiamais. Teisėjų kolegija nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad atskirojoje nuomonėje arbitro išdėstyta svarstymų eiga negali būti paneigta kitais įrodymais. Tokia išvada nepagrįsta jokia įstatymo nuostata, nes peržiūrint arbitražo sprendimą teismine tvarka taikoma bendroji CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodymų teikimo pareigą nustatanti taisyklė – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Dėl to pareiškėjas UAB „Varėnos pienelis“ nagrinėjamoje byloje turėjo pareigą įrodyti arbitro atskirojoje nuomonėje nurodytas aplinkybes apie svarstymų eigą visomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis, kuria panaikintas Arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimas, pagrįsta tik arbitro atskirąja nuomone ir joje nurodytomis aplinkybėmis, todėl priimta pažeidžiant CPK 185 straipsnio reikalavimus. Toks proceso teisės normų pažeidimas turėjo esminės reikšmės neteisingam bylos išsprendimui, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis naikintina.
Dėl arbitražo teismo sprendimo atitikties Lietuvos Respublikos materialiajai viešajai tvarkai
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas UAB „Varėnos pienelis“ nurodo, kad Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos materialiajai viešajai tvarkai, nes prieštarauja CK imperatyviosioms teisės normoms, nustatančioms pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Detalizuodamas šį bendro pobūdžio teiginį pareiškėjas nurodo, kad arbitražo sprendimas prieštarauja sutarties laisvės (CK 6.156 straipsnis), sutarties privalomumo šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) principams, pažeidžia teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), teisingumo ir protingumo principus, taip pat sąžiningo ir sisteminio sutarties aiškinimo principus (CK 6.193 straipsnis). Tokie pareiškėjo argumentai iš esmės atitinka jo skunde dėl arbitražo sprendimo panaikinimo išdėstytus argumentus, o juos įvertinusi teisėjų kolegija sprendžia, kad visi jie yra susiję su teisės taikymo klausimais, ir šiais argumentais pareiškėjas išreiškia savo nesutikimą su arbitražo teismo sprendimo turiniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiais argumentais pareiškėjas siekia naujo bylos nagrinėjimo iš esmės, t. y. naujo faktinių aplinkybių nustatymo, ištyrimo ir jų teisinio vertinimo. Kaip teisėjų kolegija pažymėjo pirmiau, peržiūrintis arbitražo sprendimą teismas nėra apeliacinė instancija ir pagal KAĮ 37 straipsnio 1 dalį arbitražo sprendimo panaikinimas galimas tik jame nurodytais pagrindais, inter alia ir dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos įstatymų įvirtintai viešajai tvarkai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad „sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. individuali įmonė vs. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004, bylos Nr. 3K-3-612/2004, 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kipre registruota įmonė Duke Investment Limited v. Kaliningrado sritis ir Kaliningrado srities regioninis vystymo fondas, bylos Nr. 3K-7-179/2006, 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AS „Super FM” vs. UAB „Laisvoji banga”, bylos Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinė gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovei Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008). Toks viešosios tvarkos aiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, kuriose buvo sprendžiamas arbitražo teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokia viešosios tvarkos samprata taikoma ir procese dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo. Pagrindinis nustatytos viešosios tvarkos, kaip pagrindo panaikinti priimtą arbitražo teismo sprendimą, tikslas – apsaugoti fundamentalias valstybės teisinės sistemos vertybes nuo priimto ir įsiteisėjusio arbitražo teismo sprendimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Taigi viešoji tvarka tokiame procese turi būti suprantama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka. Teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes, pirma, tai nėra proceso dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo dalykas ir, antra, arbitražo teismo turinio vertinimas – tai, ką savo kasacinio skundo argumentais prašo daryti pareiškėjas – nepatenka į viešosios tvarkos išlygą. Taigi pateikti pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas suinteresuoto asmens UAB „Imlitex“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasacinės instancijos teisme. UAB „Imlitex“ nurodė, kad patyrė 3786,45 Lt išlaidų, kurias sudaro išlaidos teisinėms konsultacijoms, kasacinio skundo rengimo išlaidos, taip pat išlaidos paieškai viešuose registruose ir žyminio mokesčio sumokėjimui. Kadangi suinteresuoto asmens kasacinis skundas yra tenkinamas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos kasacinės instancijos teisme priteistinos iš pareiškėjo UAB „Varėnos pienelis“ (CPK 93 straipsnis).
Iš pareiškėjo UAB „Varėnos pienelis“ valstybei priteistina 41,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79, 88, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Varėnos pienelis“ skundą dėl Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo panaikinimo atmesti.
Priteisti iš pareiškėjo UAB „Varėnos pienelis“ (juridinio asmens kodas 300076289) 41,53 Lt (keturiasdešimt vieną litą 53 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai.
Priteisti iš pareiškėjo UAB „Varėnos pienelis“ (juridinio asmens kodas 300076289) 3786,45 Lt (tris tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis litus 45 ct) bylinėjimosi išlaidų suinteresuoto asmens UAB „Imlitex“ (juridinio asmens kodas 134004743) naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Gražina Davidonienė
