Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-382/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03029-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 45.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Zigmo Levickio ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Sergejus ir kompanija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Metalplast Vilnius“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sergejus ir kompanija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties ir kilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktų nuostatų aiškinimo bei pirkėjo pareigos sumokėti už pardavėjo jam perduodamą kilnojamąjį turtą, esantį perkamose patalpose.

Ieškovas BUAB „Metalplast Vilnius“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Sergejus ir kompanija“ (toliau – atsakovas) 219 856,50 Lt skolos, 47 640,80 Lt palūkanų, 15,21 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 2009 m. vasario 26 d. su atsakovu sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartis), pagal kurios 3.3 punktą šalių susitarimu pardavėjas (ieškovas) įsipareigojo atskiru šalių pasirašytu perdavimo–priėmimo aktu per 20 kalendorinių dienų po sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos perduoti pirkėjui (atsakovui) visus parduodamose patalpose esančius baldus, orgtechniką bei visą kitą kilnojamąjį turtą. 2009 m. vasario 27 d. ieškovas ir atsakovas sudarė kilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktus Nr. 1, 2 ir 3, kuriais perduota turto už 219 856,50 Lt. Ieškovo teigimu, šie aktai atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, jų pagrindu tarp šalių susiklostė kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai. Vadovaujantis CK 6.314 straipsnio 1–3 dalimis, atsakovui kilo pareiga sumokėti kilnojamojo turto kainą, kurios neįvykdė, todėl yra skolingas ieškovui 219 856,50 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Įvertinęs sutarties 3.3 punkto nuostatą teismas nustatė, kad sudarydamos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį šalys susitarė, jog kartu su konkrečios paskirties negyvenamosiomis – administracinėmis – patalpomis pirkėjui bus perduotas ir visas jose esantis kilnojamasis turtas, kaip neatskiriama sutarties objekto – administracinių patalpų – dalis, už bendrą sutarties 2.1 punkte nurodytą kainą. Kadangi ši kaina atsakovo ieškovui buvo sumokėta, tai teismas sprendė, jog atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu tiek už nekilnojamąjį turtą, tiek už kartu kaip neatskiriamą jo dalį parduotą kilnojamąjį turtą. Kilnojamuosius daiktus teismas kvalifikavo kaip antraeilius daiktus, susijusius su pagrindiniu daiktu (CK 4.13 straipsnio 1 dalis), kuriuos ištiko pagrindinio daikto ­– nekilnojamojo daikto – likimas (CK 4.14 straipsnis). Teismas taip pat nustatė, kad priėmimo–perdavimo aktuose kilnojamojo turto kaina nėra įvardyta (nurodyta tik jo buhalterinė vertė), o viso turto, tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo, bendrą kainą patvirtina ieškovo 2009 m. vasario 27 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 0004539, kurioje numatyta bendra turto kaina, pateikiant pastabą apie pridedamą kilnojamojo turto sąrašą. Atskira PVM sąskaita faktūra atsiskaityti už kilnojamąjį turtą nebuvo išrašyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, priteisė ieškovui 219 856,50 Lt skolos, 47.640,80 Lt palūkanų, 15,21 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi šalių sudarytos sutarties nuostatas, sprendė, kad sutarties 1.1 punkte šalys aiškiai apibrėžė, kas yra sutarties objektas, t. y. susitarė, jog parduodamas nekilnojamasis turtas, nepriskiriant ginčo kilnojamojo turto; iš Sutarties 2.1.1-2.1.2 punktų analizės nustatė, kad nekilnojamojo turto pardavimu ieškovas siekė atsiskaityti su kreditoriumi AB SEB banku (ginčo nekilnojamasis turtas buvo įkeistas, užtikrinant ieškovo gauto kredito grąžinimą). Teisėjų kolegija įvertino, kad nekilnojamojo turto kaina buvo lygi ieškovo skolai, sutarta, kad atsakovas visą už parduotą turtą mokamą sumą perves į AB SEB banko sąskaitą, kilnojamasis turtas bankui nebuvo įkeistas, daiktai nekonkretizuoti, jų ryšys su nekilnojamuoju turtu bei daiktų kaina neaptarti. Atsižvelgdamas į padarytas išvadas, kad nekilnojamojo turto kaina kilnojamojo turto kainos neapima, perduoti ginčo daiktai neatitinka antraeilių daiktų sampratos, už juos neapmokėta, teismas sprendė, jog, vadovaujantis CK 6.38, 6.344 straipsnių nuostatomis, atsakovas už papildomai įgytą kilnojamąjį turtą privalo sumokėti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Sergejus ir kompanija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo praktiką, nesiaiškino tikrosios šalių valios sudarant ginčo sutartį:

1. Teismas nevertino nei sutarties šalių atstovų – buvusio UAB „Metalplast Vilnius“ direktoriaus V. Š. ir buvusio UAB „Sergejus ir kompanija“ direktoriaus S. L. – parodymų, turinčių esminę reikšmę nustatant tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį ir prisiimant iš jos kylančius įsipareigojimus (kasatoriaus teigimu, savo parodymais abu vadovai paaiškino, kad visas, tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis, turtas buvo parduotas už bendrą kainą), nei vėlesnio sutarties šalių elgesio vykdant sutartį (ieškovas neišrašė PVM sąskaitos faktūros už kilnojamąjį turtą, nors tokią pareigą jam nustato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnis, nereikalavo sumokėti už perduotą kilnojamąjį turtą), taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sutarties kainą sudaro tik nekilnojamojo turto kaina. Kasatoriaus nuomone, sutarties tikslas (parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą ir už jį gautomis lėšomis atsiskaityti su įkaito turėtoju AB SEB banku) ir aplinkybė, jog pardavimo kaina lygi ieškovo skolos bankui dydžiui, neįrodo, kad sutartyje kaina nurodyta tik už nekilnojamąjį turtą. Kasaciniame skunde teigiama, kad turto pardavimo tikslas neturi įtakos sutarties aiškinimui, pirkėjas nėra įpareigotas domėtis, kokių tikslų siekdamas pardavėjas parduoda turtą.

3. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas savo sprendime kilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktus Nr. 1, 2 ir 3 netinkamai kvalifikavo kaip atskiras pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas nesiaiškino ginčo sutarties 3.3 punkto, kuriuo išspręstas kilnojamojo turto teisinis likimas, prasmės ir tikslo, taip pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles. Papildomai nurodoma, kad priėmimo–perdavimo aktų turinys patvirtina, jog kilnojamieji daiktai perduodami pagal 2009 m. vasario 26 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, aktai yra sutarties vykdymą įrodantys išvestiniai dokumentai, todėl negali būti laikomi atskira kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi (juose nėra tokioms sutartims būdingų sąlygų dėl kainos, atsiskaitymo terminų, atsakomybės ir pan.).

4. Kasatoriaus nuomone, daiktų skirstymas į pagrindinius ir antraeilius turi prasmę sprendžiant šių daiktų likimą (CK 4.14 straipsnis), tačiau negali daryti įtakos jų priėmimo–perdavimo aktų kvalifikavimui kaip atskiroms sutartims bei atsiskaitymui už daiktus. Kadangi šalių susitarimu (sutarties 3.3 punktas) kilnojamasis turtas buvo laikytas antraeiliais daiktais bei susitarta dėl jo likimo, nėra pagrindo nė vieno iš 2009 m. vasario 27 d. priėmimo–perdavimo aktų vertinti kaip atskiros pirkimo–pardavimo sutarties, sukuriančios naujas prievoles šalims.

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, teismai visų pirma turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties turinys – fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tikrojo sutarties turinio kasacine tvarka gali būti peržiūrėtos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. firma „Elestra“ v. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-233/2012; kt.).

Siekdami nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, teismai turi taikyti įstatyme įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo būdų visumą: sutartys aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (CK 6.193 straipsnis). Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Švedijos Karalystėje registruota bendrovė Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; kt.). Svarbios ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010).

Nors sutarties aiškinimo tikslas – tikrosios šalių valios nustatymas – lemia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2009). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2009; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Vindeva“ v. UAB,,Vilpra“, bylos Nr. 3K-3-146/2012).

Įvertinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo išvada, jog nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui nebuvo perleistas patalpose buvęs ginčo kilnojamasis turtas, padaryta pažeidžiant įstatyme ir teismų praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas nesilaikė reikalavimo sutarties sąlygas aiškinti įvertinant jų tarpusavio ryšį, netinkamai atliko sutarties ir jos priedų lingvistinę analizę. Teismas nepagrįstai suabsoliutino sutarties sąlygos dėl objekto (1 punktas) reikšmę, neatsižvelgdamas į 3 punkte įtvirtintas sąlygas dėl nuosavybės teisės perėjimo, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad šalių susitarimu pardavėjas įsipareigoja atskiru šalių pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu per dvidešimt kalendorinių dienų po šios sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos perduoti pirkėjui visus parduodamose patalpose esančius baldus, orgtechniką bei visą kitą kilnojamąjį turtą; teismas taip pat neįvertino šios sutarties sąlygos kartu su šalių pasirašytais priėmimo–perdavimo aktais, kuriuose nurodyta, kad tai kilnojamojo turto, perduodamo pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, priėmimo–perdavimo aktai, ir PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodytas prekės pavadinimas:,,Administ. patalpos 1097-4010-8021/0003 (visas esantis patalpoje kiln. turtas)“ bei pastaba, kad kilnojamojo turto sąrašas pridedamas. Visos šios sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės yra tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo. Iš bylos aplinkybių visumos bei teismų procesinių dokumentų turinio teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ginčo nekilnojamojo turto sutartimi buvo susitarta ir dėl patalpose esančio kilnojamojo turto pardavimo, teisinga. Pagrindinių ir antraeilių daiktų klausimas nagrinėjamu atveju neaktualus. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko (perleidžiamų daiktų) yra esminė sutarties sąlyga, ji laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnio 3 dalis), šalims nesusitarus dėl šios sąlygos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma nesudaryta, tokia sutarties spraga negali būti užpildyta teismo (CK 6.195 straipsnis). Ši teisės norma aiškintina kartu su CK 6.329 straipsnyje nustatytomis daiktų kiekiui taikytinomis taisyklėmis: daiktų, kuriuos pardavėjas privalo perduoti pirkėjui, kiekis nustatomas pirkimo–pardavimo sutartyje svorio, kiekio, tūrio ar kitais matais arba pinigais; jeigu sutartis pradėta vykdyti, laikoma, kad ji sudaryta dėl tokio daiktų kiekio, kiek jų pirkėjas faktiškai priėmė; jeigu iš pirkimo–pardavimo sutarties turinio ir ją aiškinant neįmanoma nustatyti perduotinų daiktų kiekio, laikoma, kad sutartis nesudaryta. Vien ta aplinkybė, jog pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantys daiktai nėra pažodžiui įvardyti sutarties tekste, savaime nereiškia, kad sutartis dėl tų daiktų nesudaryta; sutarties dalykas gali būti nustatytas sutartį aiškinant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“, bylos Nr. 3K-3-107/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys pakankami pripažinti, kad sudarydamos sutartį šalys žinojo, kokius kilnojamuosius daiktus perleidžia nekilnojamojo daikto perleidimo sutartimi, t.y. šalys susitarė dėl esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, ir abejonių dėl kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nekyla.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal Lietuvos apeliacinio teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirta 1,55 Lt bylinėjimosi išlaidų, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 17,85 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors atsakovo kasacinis skundas tenkinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti, tačiau ieškovas šioje byloje yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi nurodytos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo valstybės naudai nepriteistinos. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas prašė priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas advokato pagalbai, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė