Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-377/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01075-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 73.1

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Zigmo Levickio ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutarties ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei N. V. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas klausimas dėl CK 1.125 straipsnio 7 dalies taikymo subrogacijos atveju.

2008 m. sausio 23 d. eismo įvykio metu buvo apgadintas N. M. automobilis: taksi automobilio keleivė N. V., lipdama į (iš) automobilio taksi automobilio durelėmis kliudė pravažiuojantį N. M. (V.) automobilį. Vilniaus apskrities VPK 2011 m. vasario 23 d. pažymoje dėl eismo įvykio nurodė, kad eismo įvykio kaltininkė yra N. V., pažeidusi Kelių eismo taisyklių 53, 97 ir 192 punktų reikalavimus ir dėl to patraukta administracinėn atsakomybėn.

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei N. V., prašydamas priteisti iš jos 4830,08 Lt žalos atlyginimo (CK 6.37, 6.263, 6.1015 straipsniai). Ieškovo teigimu, dėl 2008 m. sausio 23 d. įvykusio eismo įvykio jis išmokėjo draudėjai N. M. 4830,08 Lt draudimo išmoką ir ši ieškovo patirta žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės padarytais Kelių eismo taisyklių pažeidimais, todėl atsakovė privalo ją atlyginti.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti, be kitų argumentų, nurodydama, kad ieškinys paduotas praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, nurodydamas, kad praleistas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teismas išaiškino, kad subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens draudėjui padarytos žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje. Pagal CK 1.128 straipsnį prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, todėl draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto. Dėl to subrogacijos atveju ieškinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo 2008 sausio 24 d., kitą dieną po draudžiamojo įvykio. Draudimo bendrovė kreipėsi į teismą jį praleidusi, todėl ieškinys turi būti atmestas. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra atsakovės kaltės dėl ieškovo patirtos žalos, be to, ieškovas neįrodė priežastinio atsakovės veiksmų ir žalos ryšio (CK 6.270, 6.246, 6.247, 6.248 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu atmetė ieškinį, todėl kitų apeliacinio skundo argumentų nenagrinėjo. Grįsdamas išvadą dėl tinkamo senaties termino taikymo, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis prasidėjo 2008 m. sausio 24 d., kitą dieną po draudžiamojo įvykio. Draudimo bendrovė turėjo laikytis norminiais aktais nustatytų žalos administravimo terminų, ir subrogacijos teisę įgyvendinti nepraleisdama ieškinio senaties termino, tačiau ieškinį pateikė tik 2011 m. sausio 24 d., t. y. praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą iš draudimo teisinių santykių atsiradusiems reikalavimams (CK 1. 125 straipsnio 7 dalis). Teismo teigimu, toks procesinis sprendimas atitinka kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010).

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 7 dalį; neatsižvelgė į tai, kad šalių nesaistė draudimo teisiniai santykiai, todėl turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju draudėją ir atsakovę saisto iš žalos atlyginimo prievolės atsiradę teisiniai santykiai, todėl ieškovas, sumokėjęs draudimo išmoką draudėjai, įstojo į deliktinę prievolę vietoje draudėjos ir jam įstatymo pagrindu perdėjo draudėjos teisė į žalos atlyginimą. Tai reiškia, kad susiklostė ieškovo ir atsakovės žalos atlyginimo teisiniai santykiai ir ieškovas subrogacijos teisę turi įgyvendinti pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Dėl to ieškovas perėmė draudėjos teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo per trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimo į šį kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė remdamasis dviem pagrindais. Pirma, teismas nustatė, kad nėra atsakovės kaltės dėl ieškovo patirtos žalos, be to, ieškovas neįrodė priežastinio atsakovės veiksmų ir žalos ryšio. Antra, teismas pasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškovo reikalavimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors materialinio teisinio reguliavimo požiūriu šie du argumentai nėra suderinami, nes ieškinio senatis taikoma skolininko reikalavimu pažeistų teisių gynimo atveju, t. y. nustačius už žalą atsakingą asmenį ir šio reikalavimu, tačiau praktikoje toks teisinių argumentų dėstymas pirmosios instancijos teismo baigiamajame dokumente yra paplitęs ir galimas, nes pasisakoma dėl visų proceso metu pateiktų atsakovo argumentų. Toks materialinio teisinio reguliavimo ir procesinių dokumentų surašymo praktikos atskyrimas yra reikšmingas šioje byloje, nes, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovės atsakomybės sąlygų, šis klausimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako tik vienu teisės klausimu – dėl CK 1.125 straipsnio 7 dalies taikymo, nenagrinėdama atsakovės atsakomybės klausimo.

Dėl žalą padariusio asmens ir nukentėjusiojo draudiko santykių teisinio kvalifikavimo ir CK 1.125 straipsnio 7 dalies taikymo šiems santykiams

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. O reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Dėl to, spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą, teismas privalo kvalifikuoti ginčo santykius. Draudimo teisiniai santykiai susiklosto tarp draudimo bendrovės ir draudėjo ar kito asmens, dalyvaujančio šiuose santykiuose draudimo sutarties ir su ja susijusio specialaus draudimo teisinio reguliavimo pagrindu. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo kyla iš delikto (pažeidimo), t. y. neteisėto veiksmo asmens, kuris iki pažeidimo nebuvo jokiais teisiniais santykiais susijęs su nukentėjusiuoju, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės.

Nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovei dėl žalos atlyginimo grindžiamas neteisėtu turto sugadinimu (deliktu), t. y. reikalavimas kyla iš deliktinės civilinės atsakomybės. Aplinkybė, kad tokį reikalavimą pareiškė draudikas, išmokėjęs turto draudimo (kasko) išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Subrogacijos atveju turto draudikas perima draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą tiek specialiosios (CK 6.1015 straipsnis), tiek ir bendrosios (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktas) normų pagrindu. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šią nuostatą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Kluonas“; bylos Nr. 3K-3-580/2007; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis), draudiko už žalą atsakingam asmeniui reiškiamiems reikalavimams atlyginti draudėjui išmokėtas sumas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikomas. Tai paaiškinama tuo, kad tarp draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens nėra draudimo teisinių santykių, o subrogacijos būdu draudikui pereina draudėjo teisės į žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Estijos draudimo bendrovė AS „ERGO Kindlustuse“ v. UAB „Transmėja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-438/2006). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą vienerių metų senaties terminą, netinkamai taikė šią normą bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vienerių metų ieškinio senaties taikymo nagrinėjamoje byloje, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B. (bylos Nr. 3K-3-78/2010). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nurodyta kasacinio teismo nutartis tuo teisės aiškinimo klausimu, kuriuo ja remiasi teismas, t. y. dėl vienerių metų ieškinio senaties termino taikymo, šių kriterijų neatitinka, nes joje buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs iš transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykių, ir civilinės atsakomybės draudiko ieškinys buvo pareikštas transporto priemonės valdytojui Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į šiems teisiniams santykiams būdingą specialųjį teisinį reguliavimą, turintį reikšmės ir terminų skaičiavimui, kasacinio teismo pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis dėl konkrečių terminų taikymo negali būti remiamasi nagrinėjamoje byloje. Priešingai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kitą nurodytoje nutartyje pateiktą taisyklę, kurioje kasacinis teismas, remdamasis savo praktika, pasisakė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio nuostatos nelaikytinos subrogacija CK 6.1015 straipsnio prasme. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įstojo į deliktinius santykius būtent subrogacijos būdu CK 6.1015 straipsnio pagrindu, todėl turi būti taikomas ne vienerių (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), o trejų metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Atsižvelgdama į tokias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Šie teisės normų pažeidimai lėmė netinkamą bylos išnagrinėjimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Jau buvo minėta, kad materialinio teisinio reguliavimo požiūriu ieškinio senatis taikoma tik nustačius, kad reikalavimas pareikštas atsakingam už žalą asmeniui. Ieškovo apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, todėl teisėjų kolegija su jomis susijusiais teisės aiškinimo klausimais nepasisako, bet, panaikinusi skundžiamą procesinį sprendimą, grąžina bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme turėta 13,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turės spręsti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė