Dėl drausminių nuobaudų panaikinimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-3-380/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-11707-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.7; 114.11

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Zigmo Levickio ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Unipakas“ dėl drausminių nuobaudų panaikinimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. Ž. ir atsakovas UAB „Unipakas” 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė darbo sutartį Nr. 154, pagal kurią ieškovas neterminuotai priimtas dirbti sandėlininku. 2007 m. rugsėjo 17 d. darbo sutartis pakeista, ieškovą perkeliant dirbti vairuotoju–ekspeditoriumi. UAB „Unipakas“ direktorius 2010 m. kovo 10 d. įspėjimu Nr. 03-10 „Dėl atidumo vykdant savo tiesiogines pareigas“ įspėjo ieškovą, kad priimant siuntas iš siuntėjų atkreiptų dėmesį į jų pakuotę, o kilus bet kokių neaiškumų nedelsiant informuotų logistikos vadybininką. 2010 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. P-1048,,Dėl drausminės nuobaudos R. Ž.“ ieškovui skirta drausminė nuobauda – pastaba, už tai, kad ieškovas 2010 m. gegužės 25 d. paėmė iš kliento siuntas, tačiau jų nepristatė į Vilniaus terminalą pervežti; dėl to klientui vežimo paslaugos teiktos nemokamai, įmonė patyrė nuostolių. Atsakovo direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. P-1116 „Dėl padarytos materialinės žalos“, atsižvelgiant į ieškovo paaiškinimą ir 2010 m. rugpjūčio 10 d. aktą, nutarta išskaičiuoti iš ieškovo 300 Lt įmonei padarytos žalos apgadinus įmonei priklausantį automobilį. UAB „Unipakas“ komisija 2010 m. rugsėjo 20 d. aktu patvirtino, kad 2010 m. rugsėjo 17 d. siunta, kurią pristatė ieškovas, gavėjui nuvežta apgadinta. Direktoriaus 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. P-1147 ieškovui skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Įsakyme nurodyta, kad ieškovas iš darbo atleidžiamas DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, atsižvelgiant į 2010 m. rugsėjo 20 d. aktą, 2010 m. kovo 10 d. įspėjimą Nr. 03-10, 2010 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. P-1048 ir 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. P-1116.

Ieškovas 2010 m. lapkričio 15 d. ieškiniu prašė pripažinti 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. P-1147 neteisėtu, negrąžinti į pirmesnį darbą, priteisti vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį (2100 Lt) ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2010 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovo teigimu, drausminės nuobaudos jam skirtos nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant DK reikalavimus.

Atsakovas UAB „Unipakas“ su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovui skirta pagrįstai ir teisėtai. Be to, atsakovo teigimu, ieškovas praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą drausminei nuobaudai ginčyti (DK 297 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino darbo sutarties nutraukimą 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. P-1147 neteisėtu; laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovo 4629,45 Lt išeitinę išmoką, 8443,65 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. balandžio 8 d., o nuo 2011 m. balandžio 9 d. – po 72,79 Lt per dieną iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; taip pat priteisė 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas sprendė, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – turi būti panaikinta, nes paskirta nesant drausminės atsakomybės pagrindo ir nesilaikant drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos (DK 240 straipsnis). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakyme nėra konkrečiai nurodytas ir aiškiai įvardytas pažeidimas, už kurį ieškovas traukiamas drausminėn atsakomybėn, taip pat ieškovo kaltė; nurodytas tik įsakymo priėmimo faktinis pagrindas: 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. P-1116, 2010 m. kovo 10 d. įspėjimas Nr. 03-10 ir 2010 m. rugsėjo 20 d. aktas. Įsakyme nurodyti 2010 m. kovo 10 d. įspėjimas ir 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas, teismo nuomone, nelaikytini darbdavio sprendimais taikyti darbuotojui drausminę atsakomybę, o įsakymu nutarta išskaičiuoti iš ieškovo 300 Lt padarytą žalą, t. y. taikyta materialinė atsakomybė (DK 237 straipsnio 2 dalis). Teismo teigimu, nei iš atsakovo 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo, nei iš kitų įrodymų negalima nustatyti drausminės atsakomybės taikymo pagrindo, o atsakovas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose darbuotojo darbo drausmės pažeidimą sieja su žalos padarymo faktu, o ne su darbo tvarkos taisyklių ar kitų darbo normų pažeidimu ir darbuotojo kalte. Be to, teismas nurodė, kad skirdamas nuobaudą atsakovas pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalį, nes iš darbuotojo nereikalavo pasiaiškinti dėl konkretaus darbo drausmės pažeidimo. Teismas atnaujino ieškovui terminą drausminei nuobaudai ginčyti teisme, nurodydamas, kad šis praleistas dėl svarbių priežasčių.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad pasiaiškinimo iš darbuotojo nepareikalavimas ar jo nebuvimas paprastai nelaikomas esminiu nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimu, galinčiu būti pagrindu panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą, todėl, nors drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovui paskirta preciziškai nesilaikant DK 240 straipsnyje nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ir pasisakyti dėl drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas sistemingai pažeidinėdavo darbo drausmę (darbo tvarkos taisykles, UAB „Unipakas“ siuntų gabenimo taisykles), todėl sprendė, jog drausminės nuobaudos jam skirtos pagrįstai ir atsakovas turėjo teisinį pagrindą spręsti ieškovo atleidimo iš darbo klausimą. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė tokius nustatytus ieškovo padarytus pažeidimus: 1) 2010 m. kovo 5 d. ieškovo vežtos siuntos gabenimo metu buvo pastebėta praplėšta pakuotė ir dingo fotoaparatas. Dėl šio įvykio įmonė patyrė 244 Lt nuostolį. 2010 m. kovo 8 d. atsakovo akte nurodyta, kad ieškovas atsisakė rašyti pasiaiškinimą. Dėl aplaidaus pareigų vykdymo ieškovas buvo įspėtas ir jam išaiškinta, kad kilus neaiškumų reikia informuoti logistikos vadybininką; 2) 2010 m. birželio 1 d. ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba, už tai, kad ieškovas, vykdydamas siuntų Nr. WEB0389558 ir Nr. WEB0389582 pervežimą, nepristatė siuntos į Vilniaus terminalą pervežti, todėl įmonė patyrė nuostolių. Ieškovas buvo įpareigotas parašyti pasiaiškinimą, tačiau tą daryti atsisakė; 3) 2010 m. sausio 14 d. apžiūros metu nustatyta, kad ieškovas apgadino įmonės automobilį „Fiat Ducato“; 4) 2010 m. rugpjūčio 10 d. akte nurodyta, kad ieškovas antrą kartą stipriai apgadino įmonės automobilį „Fiat Ducato“, nors pagal darbo tvarkos taisyklių 5.1.11 punktą darbuotojas turi saugoti įmonės turtą, racionaliai jį naudoti pagal paskirtį; 5) 2010 m. rugsėjo 6 d. ieškovui perduotas automobilis „VW Crafter“, kurį ieškovas apgadino ir apie tai niekam nepranešė; 6) kelionės lape už 2010 m. rugpjūčio mėnesį buvo nustatyta, kad ieškovas išeikvojo 71,87 l dyzelinio kuro; 7) 2009 m. lapkričio 5 d. ieškovas paėmė siuntą iš UAB „Autopašto terminalas“, tačiau į Vilniaus regiono terminalą jos nepristatė, pasiaiškinimą rašyti atsisakė. 2009 m. lapkričio 11 d. priimtas įsakymas dėl 1290 Lt žalos išskaičiavimo iš ieškovo atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. P-1147 nurodyti 2010 m. kovo 10 d. įspėjimas ir 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. P-1116 nelaikytini darbdavio sprendimais, kuriais darbuotojui taikyta drausminė atsakomybė, tačiau sprendė, jog atsakovo 2010 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. P-1048 yra teisėtas ir pagrįstas, nes ieškovas vykdydamas siuntų Nr. WEB0389558 ir WEB0389582 pervežimą pažeidė darbo tvarkos taisykles, atsisakė pateikti pasiaiškinimą; jo veiksmuose buvo visa drausmės pažeidimo sudėtis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas darbo drausmės pažeidimą (konstatuotą 2010 m. rugsėjo 20 d. komisijos akte) padarė po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda, ir kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė nuobauda (2010 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. P-1048) buvo galiojanti, sprendė, jog tai sudarė teisinį pagrindą darbdaviui nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. Ž. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kasatorius negalėjo būti atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, nes atleidimo dieną nebuvo galiojančių kitų drausminių nuobaudų, skirtų per paskutinius metus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius sistemingai pažeidinėdavo darbo drausmę, tačiau nepasisakė, kokias skirtas drausmines nuobaudas turi omenyje. Kasatorius iš darbo atleistas atsižvelgiant į 2010 m. rugsėjo 20 d. aktą, 2010 m. kovo 10 d. įspėjimą, įsakymą Nr. P-1048, įsakymą Nr. P-1116, o ne už teismo nurodytus pažeidimus.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neįrodė, jog kasatorius padarė darbo drausmės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų, kurių pagrindu kasatorius atleistas iš darbo, tų įrodymų iš naujo neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, skiriant kasatoriui drausminę nuobaudą, atsakovas nenurodė, už kokius neteisėtus veiksmus kasatorius yra baudžiamas ir kokia jo kaltė. 2010 m. rugpjūčio 20 d. aktas, 2010 m. kovo 10 d. įspėjimas, 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas nelaikytini drausminėmis nuobaudomis ir nepatvirtina kasatoriaus neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos ir jų priežastinio ryšio. Įsakymu Nr. P-1048 pareikšta pastaba dėl nepristatytos siuntos nėra priežastis atleisti iš darbo dėl pažeidimo mažareikšmiškumo, nes dėl pavėluoto siuntos pristatymo įmonė jokių nuostolių nepatyrė.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Unipakas“ prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Atsakovo teigimu, kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės neatitinka faktinės situacijos, nes atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kasatorius pažeidė darbo tvarkos taisykles. Kasatorius buvo atleistas iš darbo, nes per metus darė tuos pačius darbo pažeidimus, į pastabas nereagavo. Atleidimo pagrindą sudaro visuma kasatoriaus veiksmų (neveikimų), kuriais remiantis konstatuota, kad jis nerūpestingai atliko pareigas, o kitos poveikio jam priemonės neefektyvios. Kasatoriaus veiksmuose buvo visa darbo drausmės pažeidimo sudėtis, todėl įsakymas atleisti jį iš darbo teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visetą, todėl skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškinio drausmės pažeidimo sąvoką, nepagrįstai taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog kasatoriaus atleidimo iš darbo dieną nebuvo galiojančių kitų drausminių nuobaudų, nuobaudos skirtos nenurodant, už kokius neteisėtus veiksmus kasatorius baudžiamas, kokia jo kaltė ir kt. Apibendrinus kasacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad jie visi iš esmės susiję su įrodymų vertinimu, sprendžiant dėl drausminių nuobaudų kasatoriui skyrimo pagrįstumo ir DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo. Dėl to teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako šiuo kasatoriaus keliamu tinkamo teisės taikymo klausimu.

Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka savo darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011; kt.). Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o pagal DK 238 straipsnio nuostatas, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau ir kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindą suponuoja pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas, todėl, sprendžiant dėl šios nuostatos taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti atsižvelgiama į darbuotojo drausmės pažeidimų sistemingumą, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, t. y. į jo požiūrį į darbą.

Šios reikšmingos aplinkybės ir faktai nustatomi vertinant ir tiriant įrodymus. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę bei visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. S. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-348/2012; kt.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus būtina atsižvelgti ir į bylos specifiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, reikšmingų sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo kriterijų ir pan. (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. C. v. L. Š. IĮ „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. C. v. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; kt.). Vertinant darbdavio paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad darbdavys tiesiog gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar darbo tvarką nuolat pažeidžiančiu darbuotoju, t. y. jo sugebėjimu ateityje tinkamai atlikti pavestas darbo funkcijas; darbdaviui dėl darbuotojo padaryto pareigų pažeidimo net ir nepatiriant realios turtinės žalos, galima padaryti neturtinio pobūdžio žalą profesijos, tarnybos ar institucijos prestižui ir geram vardui. Be to, vertinant darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, turi būti atsižvelgiama ne tik į darbdaviui padarytą turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo), bet ir į darbdavio veiklos specifikos nulemtus darbo drausmės reikalavimus.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad atsakovo veikla yra susijusi su siuntų gabenimu, o kasatorius buvo atleistas iš vairuotojo–ekspeditoriaus pareigų, t. y. pareigų, kurias vykdant tiesiogiai bendraujama su atsakovo klientais ir kurių atlikimas iš esmės formuoja klientų įspūdį apie atsakovo, kaip pervežimus vykdančio juridinio asmens, suteikiamų paslaugų kokybę. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriaus darbas netenkino atsakovo ir šis sistemingai turėdavo imtis tam tikrų kasatorių drausminančių veiksmų: skyrė drausmines nuobaudas, papildomai informavo apie tai, kaip tinkamai turi būti atliekamos darbo pareigos, kontroliavo kasatoriaus sunaudojamo kuro kiekį, ėmėsi priemonių, kad negadintų ir saugotų jam perduodamas transporto priemones, ir pan. Teismas taip pat nustatė, kad kasatorius pakartotinai netinkamai atliko ir savo tiesiogines pareigas: 2010 m. kovo 5 d. kasatoriaus vežtos siuntos gabenimo metu buvo pastebėta praplėšta pakuotė ir dingo fotoaparatas; 2009 m. lapkričio 5 d. ir 2010 m. birželio 1 d. kasatorius nepristatė siuntų į paskirties vietą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus darbo veiklą, atsižvelgė į visus byloje esančius įrodymus: šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus – darbo sutartį, 2010 m. kovo 10 d. įspėjimą, 2010 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. P-1048, 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. P-1116, 2010 m. rugsėjo 20 d. aktą, 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. P-1147, 2010 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. P-963, 2010 m. rugsėjo 27 d. aktą, 2010 m. rugsėjo 9 d. aktą, 2010 rugsėjo 10 d. aktą, 2010 m. gegužės 26 d. aktą, tarnybinius pranešimus dėl kasatoriaus kuro pereikvojimo ir apgadintų įmonės automobilių, kasatoriaus pasiaiškinimus raštu ar fiksuotus atsisakymus juos duoti, darbo tvarkos taisykles, siuntų gabenimo taisykles ir kt.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, konstatavo, kad kasatorius sistemingai ir nuolat pažeisdavo darbo drausmę, netinkamai atlikdavo tiesiogines pareigas (dėl ko buvo daroma žala atsakovo reputacijai, sukeliami nepatogumai atsakovo klientams), elgėsi nerūpestingai su atsakovo jam perduotomis darbo priemonėmis. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tokias kasatoriaus darbą apibūdinančias aplinkybes, kaip nuolatinis transporto priemonių apgadinimas ar kuro išeikvojimas, nes jos sudaro pagrindą darbdaviui abejoti kasatoriaus sąžiningumu ir kruopštumu atliekant darbo funkcijas. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis), ir įvertinusi teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su kasatoriaus darbo veiklos apibūdinimu ir atsakovo teikiamomis paslaugomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino kasatoriaus padarytus darbo drausmės pažeidimus kaip sistemingus ir duodančius pagrindą atsakovui nepasitikėti tokius veiksmus atliekančiu darbuotoju. Aplinkybė, kad ne už visus teismo nustatytus darbo trūkumus atsakovas taikė drausminę atsakomybę arba kad ją taikydamas ne visada įsakymuose aiškiai suformuluodavo drausmės pažeidimo sudėtį sudarančias aplinkybes, o nurodydavo į tam tikrus aktus, kuriuose buvo konstatuoti kasatoriaus darbo trūkumai, patvirtinta kasatoriaus teiginius dėl formaliai netinkamo kai kurių drausminių nuobaudų įforminimo, tačiau neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kasatoriaus sistemingai netinkamai atliekamų tiesioginių darbo pareigų.

Pažymėtina, kad, net nustatęs sistemingą netinkamą kasatoriaus pareigų atlikimą, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo sprendimo atleisti kasatorių iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu pagrįstumo, rėmėsi tik tinkamai ir aiškiai kasatoriui 2010 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. P-1048 paskirta drausmine nuobauda ir, atsižvelgdamas į kasatoriaus darbo drausmės pažeidimą (konstatuotą 2010 m. rugsėjo 20 d. komisijos akte), sprendė, jog darbuotojui per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda, kuri galiojo pakartotinio drausmės pažeidimo įvykdymo dieną. Nustatytus kitus kasatoriaus darbinės veiklos trūkumus teismas vertino kaip papildomą medžiagą, patvirtinančią kasatoriaus daromų pažeidimų ir darbo trūkumų sistemingumą. Aplinkybės, kad 2010 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. P-1048 buvo skirta drausminė nuobauda, kuri galiojo nustačius antrą drausmės pažeidimą (konstatuotą 2010 m. rugsėjo 20 d. komisijos akte), neginčija ir kasatorius, nesutikdamas tik su šios nuobaudos vertinimu, t. y. laikydamas ją nereikšminga. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys faktinės situacijos kasacinio skundo argumentai, kad kasatoriaus atleidimo iš darbo dieną nebuvo galiojančių kitų drausminių nuobaudų, skirtų per paskutinius metus, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo, nepasisakė, kokias skirtas drausmines nuobaudas jis turi omenyje, ir kad kasatorius buvo atleistas iš darbo ne už apeliacinės instancijos teismo nurodytus pažeidimus.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, teismo nurodytas jam skirtas drausmines nuobaudas vadina mažareikšmėmis, formaliai remiasi atsakovo įsakymo dėl kasatoriaus atleidimo iš darbo formos trūkumu (t. y. tuo, kad atsakovas konkrečiai neįvardijo kasatoriaus padaryto pažeidimo, o rėmėsi nuorodomis į kitus dokumentus, kuriuose fiksuoti kasatoriaus darbo trūkumai), kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kasatorius iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų teisėtumu. Kasatoriaus kitokia nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik kasatoriaus nurodytais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į pirmiau šioje nutartyje aptartą bylos specifiką ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius nepagrindė savo teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus; bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas naujas sprendimas ir ieškinys atmestas, konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas pateikė mokėjimo nurodymo kopiją, iš kurios matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą jis sumokėjo advokatui 2000 Lt (T. 2, b. l. 20, 21). Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir 8.14 punktus, mažintina iki 1600 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – 17,85 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Unipakas“ (juridinio asmens kodas 300087912) iš ieškovo R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 17,85 Lt (septyniolika litų 85 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė