Dėl žalos ir kompensacijos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-367/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00465-2010-6 Procesinio sprendimo kategorija 32.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovė S. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos dujos“, tretieji asmenys D. S. ir V. S., dėl žalos ir kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuostolių, patirtų dėl žemės servituto nustatymo administraciniu aktu, atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė nurodė, kad Utenos apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 14-1117 „Dėl žemės servitutų nustatyto privačios žemės sklypui Ignalinos rajone“ (toliau – 2004 m. gruodžio 21 d. įsakymas) buvo nustatytas servitutas jos bei trečiųjų asmenų 5,7 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypui, esančiam Ignalinos r., Mieliatilčio k. Sklypo dalyje, kuri pagal naudojimosi tvarkos nustatymo su trečiaisiais asmenimis sutartį tenka ieškovei, servitutu atsakovui buvo suteikta teisė tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), jais naudotis, prižiūrėti – įrengti magistralinį dujotiekį Pabradė-Visaginas. Dėl šio servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo klausimas išspręstas Utenos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 60-28 „Dėl paskaičiuotų vienkartinių kompensacijų dydžių patvirtinimo Ignalinos rajone“ (toliau – 2005 m. gegužės 30 d. įsakymas), nurodant išmokėti vienkartinę kompensaciją. Ieškovės teigimu, 2005 m. gegužės 30 d. įsakymą ji ginčijo teisme, prašė panaikinti dėl jos priimtą šio įsakymo dalį. Utenos rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė, jog apskaičiuojant nuostolius (vienkartinę kompensaciją) nebuvo laikytasi įstatymų nustatytos tvarkos, tačiau pažymėjo, kad servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko nei jo nuosavybės teisės, nei teisės į nuostolių atlyginimo CK 4.129 straipsnio pagrindu. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m balandžio 19 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, nurodė, kad: atsakovas 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu sprendė tik vienkartinės kompensacijos dydį; ieškovei nėra užkirstas kelias reikalauti iš atsakovo AB „Lietuvos dujos“ nuostolių atlyginimo; Vyriausybės 2004 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintoje „ Dėl vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika) patvirtinta kompensacijų apskaičiavimo tvarka nustato tik tiesioginius nuostolius.

Ieškovė, remdamasi, be kita ko, pirmiau nurodytais teismų procesinių sprendimų argumentais, prašė priteisti iš atsakovo 70 817 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ji nurodė, kad dėl nustatyto servituto patyrė didelių nuostolių. Kadangi jos sklypo dalimi eina dujotiekio magistralės atkarpa, tai sklypo vertė sumažėjo, šis faktiškai prarado savo tikslinę – miško ūkio – paskirtį, ji – galimybę naudoti sklypą pagal paskirtį. Be to, jai buvo padaryta tiesioginė žala, nes nukirsta daug jai priklausančių medžių. Ieškovės teigimu, ji patyrė 7817 Lt nuostolių, kurie susideda iš 7017 Lt jai padarytos žalos (pelnas iš nupjauto miško ir būsimo negauto pelno dabartinė vertė), apskaičiuotos turto vertinimo įmonės, bei 800 Lt atlyginimo, kurį ji sumokėjo už turto įvertinimą. Be to, anot ieškovės, jai priteistina 63 000 Lt kompensacija už teisių suvaržymą atsižvelgiant į tai, kad: negalės naudoti pagal paskirtį jai tenkančios žemės sklypo dalies ir ši tarnaus tik atsakovo dujotiekiui, nes servitutas nustatytas neribotam laikui; dėl servituto atsakovas gauna tiesioginę komercinę naudą, nes dujotiekiu atsakovo klientams tiekiamos dujos, t. y. dujotiekis naudojamas komerciniais tikslais; atsakovo pelnas per 9 mėnesius 2009 metais, sudarė 64 800 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2010 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad vienkartinės kompensacijos dydis buvo nustatytas 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu, ieškovei išmokėta 106,30 Lt kompensacija, o jos (ieškovės) ieškinys dėl šio įsakymo dalies panaikinimo yra atmestas įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje byloje. Nurodęs, kad, nenuginčijus administracinio akto dėl kompensacijos, tarnaujančiojo daikto savininkas neturi teisės dar kartą reikalauti nustatyti tokią kompensaciją teismo sprendimu, teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti 63 000 Lt kompensaciją yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad ieškovė, remdamasi CK 4.129 straipsnio nuostatomis, turi teisę reikalauti atlyginti konkrečius nuostolius, kuriuos patyrė dėl servituto nustatymo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės nurodyta 7817 Lt turtinė žala yra įrodyta ir pagrįsta, susijusi su servituto nustatymu, nes miško dalis buvo iškirsta tiesiant centralizuotus inžinerinės infrastruktūros tinklus. Kita vertus, teismas konstatavo, kad pagrįsti atsakovo argumentai, jog byloje yra suėjęs ieškinio senaties terminas pateikti reikalavimą atlyginti žalą. Teismas, nustatęs, kad ieškovė apie iškirstą mišką sužinojo 2004 m lapkričio 17 d., sprendė, jog reikalavimui atlyginti turtinę žalą senaties terminas suėjo 2007 m. lapkričio 17 d. Ieškovės argumentus, kad reiškiant ieškinį kitame procese ieškinio senaties termino eiga nutrūko, teismas vertino kaip nepagrįstus, nes reikalavimai bylose skiriasi.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu: panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas atlyginti 7017 Lt žalos; iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 7017 Lt žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. vasario 24 d.) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; perskirstė bylinėjimosi išlaidas; likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog reikalavimui priteisti turtinę žalą pareikšti trejų metų senaties terminas prasidėjo 2004 m lapkričio 17 d. ir suėjo 2007 m. lapkričio 17 d., kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kuriuose teigiama, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Kita vertus, kolegija, atsižvelgusi į aktyvius ieškovės veiksmus ginant savo galbūt pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus kitoje byloje, senyvą jos amžių ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog įstatymu nustatytas trejų metų ieškinio padavimo terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas priteisti 63 000 Lt vienkartinę kompensaciją yra nepagrįstas, nes šią kaip atlyginimą už tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą ieškovei atsakovas jau išmokėjo remdamasis 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu. Pažymėjusi, kad Utenos rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 23 d. sprendimu konstatavo, jog 2005 m. gegužės 30 d. įsakymas yra teisėtas, vienkartinė kompensacija apskaičiuota laikantis teisės aktų reikalavimų, kolegija konstatavo, kad priteisti jokiais skaičiavimais ir įstatymu nepagrįstą 63 000Lt kompensaciją pagrindo nėra. Vertindama ieškovės reikalavimą atlyginti žalą kolegija nurodė, kad prašoma priteisti žala yra tiesiogiai susijusi su servituto nustatymu. Kolegija rėmėsi turto vertinimo pažyma, kurioje nurodyta, kad dėl nustatyto servituto 0,205 ha miško ūkio paskirties žemei, iškirsto miško ir negalėjimo auginti miško yra padaryta 7017 Lt žala, iš kurios 5568 Lt – negautas pelnas dėl galimo 42,50 kub. m medienos pardavimo ir 1449 Lt – tęstinumo vertė, atsižvelgiant į vidutinį būsimą metinį pelną. Kolegija sprendė, kad ieškovė pagrindė patirtos žalos faktą leistinais įrodymais, yra nustatytos visos įstatyme įtvirtintos būtinosios sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Kolegija ieškovės naudai taip pat priteisė 800 Lt žalos nustatymo išlaidų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti 63 000 Lt kompensaciją, ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.129 straipsnį. Ši įstatymo norma, be kita ko, nustato servituto atlygintinumą, kuris apima tiek nuostolių atlyginimą, tiek kompensaciją kaip atlyginimą už teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai", ir kt. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Kasatorės teigimu, tiesioginius nuostolius sudaro turto, kuriuo ji negali naudotis, vertė – 7817 Lt, taip pat negautos pajamos iš naudojimosi savo turtu. Teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti 63 000 Lt už pažeistų teisių suvaržymą, nepagrįstai susiaurino sąvokos „nuostoliai“ reikšmę, nes šie gali būti atlyginami tiek juos sumokant, tiek kitaip kompensuojant. Sąvokos „atlyginimas“ ir „kompensacija“ yra sinonimai, nes reiškia šalies grąžinimą į pradinę situaciją. Anot kasatorės, jos teisės disponuoti savo nuosavybe ir iš to gauti pajamas yra pažeistos, ji patyrė nuostolių, kurie turi būti atlyginami, t. y. kompensuojami. Teismai, taikydami ir aiškindami CK 4.129 straipsnį, neatsižvelgė į tai, jog Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintoje Metodikoje patvirtinta kompensacijų apskaičiavimo tvarka nustato tik tiesioginius nuostolius. Kasatorė pažymi, kad remiantis šia Metodika jai apskaičiuota 56,30 Lt nuostolių, patirtų už iškertamą mišką, 50 Lt nuostolių, patirtų už galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės paskirtį, naudojimo būdą ar pobūdį praradimą, bendra nuostolių suma – 106,30 Lt. Kasatorė teigia, kad kadangi ši suma skirta tik tiesioginiams nuostoliams padengti, tai, neatlyginus netiesioginių jos nuostolių, lieka neįgyvendintas konstitucinis principas – dėl savininko nuosavybės teisės suvaržymo savininkui privalo būti užtikrintas teisingas atlyginimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą procesinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-99-356/2007 išspręstas ieškovės nuostolių dėl administraciniu aktu nustatyto servituto atlyginimo klausimas ta apimtimi, kiek ieškovės nuostoliai ir jų dydis buvo nustatyti 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu. Bylą nagrinėję teismai, taikydami ir aiškindami CK 4.129 straipsnį, pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad atsakovės prievolė sumokėti vienkartinę kompensaciją ieškovei už servituto nustatymą buvo nustatyta administraciniu aktu laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo priteisti jokiais skaičiavimais ir įstatymu nepagrįstą 63 000 Lt kompensaciją už servituto nustatymą dar kartą. Nustačius kompensaciją administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkas neturi teisės dar kartą reikalauti nustatyti kompensaciją už servituto nustatymą. Aiškinant normą lingvistiškai, logiškai ir sistemiškai darytina išvada, kad CK 4.129 straipsnis nustato alternatyvius viešpataujančiojo daikto savininko prievolės mokėti kompensaciją nustatymo būdus, todėl, panaudojus vieną jų, prarandama teisė naudotis kitais šioje normoje nustatytais kompensacijos nustatymo būdais. Kasacinio teismo praktika, kuria skunde remiasi ieškovė, yra suformuota bylose, kuriose teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, o ne bylose, kuriose kompensacijos dydis buvo nustatytas administraciniu aktu, o šį priėmęs subjektas privalėjo taikyti Metodiką tiesiogiai ir vadovautis jos nuostatomis. Taigi nagrinėjamos bylos ratio decidendi yra kitokios, nei buvo nustatytos civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009. Bylą išnagrinėję teismai tinkamai įvertino aplinkybes, kad administraciniu aktu servitutas nustatytas 5,7 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalyje, kurios plotas 0,21 ha, servituto turinys ir pobūdis nesukelia asmeninio pobūdžio suvaržymų tarnaujančiojo daikto savininkui, o veiklos suvaržymo ir turtinių nuostolių nustatymo apskaičiavimas reglamentuojamas teisės aktuose. Nepagrįsti yra ieškovės argumentai, kad atsakovė, kaip viešpataujančiojo daikto savininkė, dėl servituto nustatymo įgijo komercinę naudą, nes magistralinis dujotiekis yra valstybinės svarbos energetikos objektas, pirmiausia skirtas ne atsakovės veiklos pelnui gauti, o viešiesiems interesams patenkinti (dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo atsirado poreikis aprūpinti Visagino miestą gamtinėmis dujomis). Ieškovė jokiais įrodymais byloje nepagrindę reikalaujamos priteisti 63 000 Lt kompensacijos už jos teisių suvaržymą dydžio. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad viso 5,7 ha žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2006 m. kovo 8 d. buvo 7942 Lt. Ieškovei priklauso 1/3 dalis žemės sklypo, todėl jos vertė – 2647,33 Lt. Taigi ieškovės reikalaujama priteisti kompensacija beveik 24 kartus didesnė nei jai nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad Metodika nustato tik tiesioginius nuostolius. Anot atsakovo, Metodikos 9 punkte pateiktos netiesioginių nuostolių (prarastos galimybės vertės) apskaičiavimo formulės. Atsakovo teigimu, ieškovės teisių suvaržymas dėl servituto nustatymo iš esmės reiškia galimybės naudoti žemės sklypo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį praradimą, o šios prarastos galimybės vertės kompensacijos apskaičiavimą reglamentuoja būtent Metodika, kuria remiantis ieškovei ir tretiesiems asmenims buvo apskaičiuota kompensacija. Be to, ieškovė neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius ir už kitus du bendraturčius – trečiuosius asmenis – nes aplinkybė, kad nuo 2006 m. gegužės 29 d. (t. y. jau po nuostolių atsiradimo) ieškovė su bendraturčiais D. S. ir V. S. nustatė naudojimosi sklypu tvarką, pagal kurią žemės sklypo dalimi, per kurią nutiestas magistralinis dujotiekis, naudosis tik ieškovė, nesuteikia jai teisės reikalauti priteisti visą nuostolių atlyginimą tik jai vienai, ignoruojant likusių bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisę, nes byloje nėra duomenų, kad jie atsisakė savo reikalavimo teisės ieškovės naudai (CK 4.76 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 4.129 straipsnio, Vyriausybė 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos aiškinimo ir taikymo

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, kuris yra nustatytas teisės aktais. Nepaisant to, kad servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami.

CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka; įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu, administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK,,Naujieji Berniūnai“, ir kt. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Vėliausioje šios kategorijos bylų praktikoje konstatuota, kad CK 4.129 straipsnio prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2012).

Iš šios bylos duomenų matyti, kad žemės servitutas, dėl kurio atlygintinumo kilęs ginčas, yra nustatytas administraciniu aktu – Utenos apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 21 d. įsakymu, jis (servitutas) nustatytas atlygintinis. Tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 23 straipsnio 7 dalyje byvo nustatyta, kad žemės savininkams ir valstybinės žemės patikėtiniams nuostoliai dėl nustatytų servitutų (išskyrus nuostolius žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų sandoriais, kai nuostoliai atlyginami šalių susitarimu) turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis. Šio straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtintos nuostatos, kad kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį praradimo; vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė. Vadovaudamasi šia įstatymo norma Vyriausybė 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtino Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką. Šioje Metodikoje nustatyta, kad ji reglamentuoja apskrities viršininko sprendimu nustatyto žemės servituto nuostolių atlyginimo apskaičiavimo tvarką (1 punktas); nuostoliai dėl žemės servituto, nustatyto administraciniu aktu tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui, atlyginami už: sunaikinamus pasėlius ir sodinius, iškertamą mišką, prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį (2 punktas). Metodikos 4, 5, 8, 9 punktai atitinkamai reglamentuoja sunaikinamų pasėlių rinkos vertės, sunaikinamų sodinių rinkos vertės, iškertamo miško rinkos vertės, nuostolių dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiavimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Metodika reglamentuoja ne tik nuostolių už sunaikinamus pasėlius ir sodinius, iškertamą mišką atlyginimą ir šių apskaičiavimo tvarką, bet ir nuostolių už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį atlyginimą ir šių apskaičiavimo tvarką, daro išvadą, jog ji (Metodika) reglamentuoja tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių nuostolių, susijusių su administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, patiriamų tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio, atlyginimą ir apskaičiavimo tvarką. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatose ir Metodikoje nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas (baigtinis kompensuojamųjų nuostolių sąrašas), tuo tarpu yra galimos situacijos, kai dėl žemės servituto administraciniu aktu nustatymo tarnaujančiojo daikto savininkas patirs nuostolių ir dėl kitokių objektų, patirs kitokių rūšių nuostolių, taip pat situacijos, kai, išmokėjus Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuotą nuostolių kompensaciją, tarnaujančiojo daikto savininko realiai patirti dėl žemės servituto nustatymo nuostoliai (realiai patiriamas jo teisių ribojimas) nebus visiškai (realiai) ir teisingai atlyginti (kompensuoti). Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, 30 straipsnio 2 dalimi, teisinės valstybės, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei CK 4.129 straipsniu, 6.246 straipsnio 3 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, kad tokiu atveju, kai Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuota nuostolių kompensacija visiškai (realiai) ir teisingai nekomensuoja visų tarnaujančiojo daikto savininko dėl žemės servituto nustatymo patirtų nuostolių (patirtiriamo jo teisių ribojimo), tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančiojo daikto savininką dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo, pateikdamas savo nurodomą nuostolių dydį patvirtinančius faktinius ir teisinius argumentus.

Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog kasatorei dėl nuostolių, patirtų dėl žemės servituto nustatymo, atlyginimo yra priimtas Utenos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 30 d. įsakymas, ji turėjo teisę kreiptis į teismą dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo. Konstatuotina ir tai, kad teismai padarė netinkamą išvadą, jog kasatorės reikalavimas priteisti 63 000 Lt vienkartinę kompensaciją yra nepagrįstas ir netenkintinas jau vien dėl to, kad atsakovas jau yra jai išmokėjęs 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu nustatytą vienkartinę kompensaciją. Taip pat konstatuotina, kad Utenos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-99-356/2007 priimti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai, kuriais atmestas ieškovės S. B. ieškinys dėl Utenos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 30 d. įsakymo dalies panaikinimo, konstatavus, jog šis įsakymas teisėtas ir vienkartinė kompensacija apskaičiuota laikantis teisės aktų reikalavimų, neteikė pagrindo atmesti šioje byloje viešpataujančiojo daikto savininkui pareikštą reikalavimą (ieškinio dalį) priteisti 63 000 Lt vienkartinę kompensaciją. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, jog šis kasatorės reikalavimas netenkintinas ir atmestinas dėl jo nepagrįstumo. Kasatorės ieškinyje nenurodyta faktinių ir teisinių argumentų, kurie pagrįstų reikalavimą priteisti 63 000 Lt vienkartinę kompensaciją. Utenos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu nustatyta vienkartinė kompensacija apima tiek tiesioginius, tiek ir netiesioginius nuostolius, todėl yra nepagrįstas kasatorės teiginys, kad ši suma skirta tik tiesioginiams nuostoliams padengti, o netiesioginiai nuostoliai liko neatlyginti. Tai, kad Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m balandžio 19 d. nutartyje, kuria Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimas paliktas nepakeistas, nurodyta, jog Metodikoje patvirtinta kompensacijų apskaičiavimo tvarka nustato tik tiesioginius nuostolius ir Utenos apskrities viršininkas 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu sprendė tik vienkartinės kompensacijos dydį, nesaisto šią bylą nagrinėjančios kasacinio teismo teisėjų kolegijos ir nedaro įtakos teisės normų aiškinimui bei taikymui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatorės reikalavimą priteisti 63 000 Lt vienkartinę kompensaciją, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Kasacinio skundo argumentais konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.129 straipsnį, bei naikinti apskųstą sprendimą nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 52,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės S. B. (duomenys neskelbtini) 52,68 Lt (penkiasdešimt du litus 68 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Česlovas Jokūbauskas

Antanas Simniškis