Baudžiamoji byla Nr. 2K-474/2011
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01589-2008-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.1;
2.1.7.4.4
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
išteisintajai N. K.,
gynėjai advokatei Galinai Kardanovskajai,
nukentėjusiosios P. G. atstovui A. G.,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Simono Šlapšinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. nuosprendžiu N. K. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nuosprendžiu patenkinus nuteistosios N. K. gynėjos advokatės G. Kardanovskajos apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. nuosprendis panaikintas: N. K. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintosios, jos gynėjos ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Išteisintoji N. K. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2008 m. liepos 17 d., apie 13.03 val., vairuodama A. G. priklausantį automobilį „Ford Ka“ (duomenys neskelbtini), važiuodama Vilniuje, Architektų gatve, buvo neatsargi ir neatidi, prieš sukdama į kairę, į Architektų g. 81 namo kiemą, neįsitikino, ar tai daryti saugu, ar netrukdys kitiems eismo dalyviams, nedavė kelio bei sudarė kliūtį Architektų gatve priešinga kryptimi pirmąja eismo juosta tiesiai važiuojančiam automobiliui „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), vairuojamam J. V. Ž., ir susidūrė su juo, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 50, 53, 145, 154 punktų reikalavimus. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio „Ford Ka“ keleivė (išteisintosios duktė) P. G., kuriai dėl dešiniojo raktikaulio lūžio padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 29 d. nuosprendžiu N. K. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog N. K. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. išteisinamąjį nuosprendį, palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. apkaltinamąjį nuosprendį.
Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, vieniems teikdama prioritetą prieš kitus. Kasatorius laiko nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra objektyvių ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog automobilio „Ford Ka“ vairuotoja N. K. pažeidė KET 145 punkto reikalavimus. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė byloje esančių įrodymų visuma: eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, autotechninio tyrimo išvada, specialisto išvada, autotechninės ekspertizės aktu, liudytojų J. V. Ž., R. B., E. K. parodymais. Remdamasis minėtais faktiniais duomenimis, teismas nustatė, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo N. K. veiksmai, priešingi KET 145 punkto reikalavimams: prieš sukdama į kairę, į namo kiemą, ji neįsitikino, ar tai daryti saugu, ar netrukdys kitiems eismo įvykio dalyviams, nedavė kelio priešinga kryptimi pirmąja eismo juosta tiesiai atvažiuojančiam J. V. Ž. vairuojamam automobiliui „Audi 80“, sudarė jam kliūtį, dėl to kilo eismo įvykis. Būtent N. K. veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis (nukentėjusiajai P. G. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu), o tai, kasatoriaus teigimu, atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimo sudėtį.
Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisinamąjį nuosprendį grįsdamas faktiniais duomenimis, gautais 2011 m. sausio 14 d. atlikto eksperimento metu, padarė išvadą, jog J. V. Ž., būdamas nuo įvykio vietos 32,1 m atstumu, važiuodamas 50 km/h greičiu, turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį (N. K. vairuojamą „Ford Ka“ automobilį) ir laiku sustabdyti savo automobilį. Tačiau, kasatoriaus manymu, kolegija neatsižvelgė į tai, kad eksperimento metu nebuvo išsiaiškinta, kurioje vietoje tuo momentu, kai V. J. Ž. automobilis buvo nutolęs nuo įvykio vietos minėtu atstumu, buvo N. K. vairuojamas automobilis. Skunde nurodoma, kad modeliuojant eismo įvykio situaciją buvo remiamasi vien tik subjektyviais N. K. parodymais, jog, prieš susiduriant automobiliams, ji apie 30 sekundžių stovėjo priešpriešinėje eismo juostoje, o smūgis įvyko jos automobiliui nejudant. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojai J. V. Ž., R. B., E. K., o ir pati išteisintoji ikiteisminio bylos tyrimo metu tvirtino, jog į priešpriešinę eismo juostą įvažiavo nestabdydama, o automobilį „Ford Ka“ pristabdė tik priartėjusi prie įvažiavimo į kiemą. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino ir nuosprendyje neaptarė byloje esančių 2009 m. vasario 2 d. specialisto išvados Nr. 11-3006(08) bei 2010 m. kovo 17 d. komisinės ekspertizės akto Nr. 11-3589(09), kuriuose konstatuota, jog pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo N. K. veiksmai. Tokios pozicijos specialistas M. M. ir ekspertai V. M. bei R. Š. laikėsi ir teismo posėdžio metu.
Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nesusiejo jų į vieningą loginę grandinę, dalies iš viso neaptarė, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, prokuroro nuomone, laikytinas esminiu, todėl yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, paliekant galioti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį, kuris priimtas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, įrodymais pripažintus duomenis, išanalizavus kiekvieną iš jų atskirai ir įvertinus jų visumą.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį pagrįstumo
Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą, turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytas KET pažeidimas, bet ir kiti faktoriai, taip pat galėję turėti reikšmės eismo įvykiui. Tačiau, net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes.
Neturėdamas pagrindo neabejotinai išvadai dėl visų šių požymių įrodytumo, teismas negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio, net jeigu ir eismo įvykio metu kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai.
Apeliacinės instancijos teismas išteisino N. K. dėl jai inkriminuoto nusikaltimo (BK 281 straipsnio 1 dalis), nes, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad objektyvių ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių N. K. kaltumą, byloje nėra, ir kilusias abejones vertino kaltinamosios naudai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, taip pat naujai paskirto eksperimento rezultatus, suabejojo kaltinimo versija, pagal kurią būtent N. K. padarytas KET pažeidimas, neduodant kelio bei sudarant kliūtį J. V. Ž. vairuojamam automobiliui, sukėlė eismo įvykį. Pažymėtina, kad kaltinimas N. K. buvo grindžiamas tuo, kad ji dėl neatidumo, prieš sukdama į kairę, į namo kiemą, neįsitikino, ar tai daryti saugu, ar netrukdys kitiems eismo dalyviams, nedavė kelio bei sudarė kliūtį priešinga kryptimi pirmąja eismo juosta tiesiai važiuojančiam automobiliui, vairuojamam J. V. Ž. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. V. Ž. parodytos aplinkybės, jog automobilį „Ford Ka“ jis pamatė likus tik 2-3 metrams iki susidūrimo, byloje nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys. Tuo tarpu iš detalių liudytojo I. S. parodymų galima spręsti, kad kaltinamosios vairuojamas automobilis „Ford Ka“ nuo pusės iki pusantros minutės stovėjo ant įvažiavimo į kiemą, taigi „Audi 80“ vairuotojas turėjo pamatyti kliūtį ir galėjo sustabdyti automobilį.
Prokuroras, grįsdamas savo nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, daro nuorodą į specialisto išvadą ir komisinės ekspertizės aktą, kuriuose konstatuota, jog pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo N. K. veiksmai. Pažymėtina, kad tiek ekspertizės akte, tiek specialisto išvadoje eismo įvykis įvertintas techniniu požiūriu, todėl juose suformuluotos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai, kurią gali padaryti tik teismas. Ši išvada neturi apsiriboti vien tik ekspertizės akto ar specialisto išvadų atkartojimu. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas nei buvo padarytos ekspertizės akte ir specialisto išvadoje, nelaikytina įrodinėjimo tvarkos pažeidimu. Be to, ekspertizės akte ir specialisto išvadoje tiesiogiai nurodyta, kad nėra galimybių atsakyti į klausimus, koks buvo J. V. Ž. vairuoto automobilio važiavimo greitis, ar šis vairuotojas turėjo techninę galimybę sustabdyti ir išvengti susidūrimo, ar susidūrimo metu N. K. vairuotas automobilis stovėjo ar judėjo (b. l. 45-46; 158-159). Taigi ekspertizės akto ir specialisto išvadoje suformuluotos išvados galėjo būti teismo įvertintos tik kaip tikėtinos. Ekspertas V. M., bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pripažino, kad esant prieštaringiems asmenų parodymams dėl to, ar N. K. vairuotas automobilis stovėjo ar judėjo, neįmanoma daryti galutinės išvados dėl priežastinio ryšio tarp J. V. Ž. vairavimo ir eismo įvykio (b. l. 252).
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė įvertinęs vien tik objektyviuosius veikos požymius, nenustatė ir visiškai nemotyvavo būtino subjektyvaus požymio – kaltės, neatskleidė neatsargumo rūšies, kuria buvo padaryta nusikalstama veika. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo pabrėžtos aplinkybės verčia abejoti ne tik dėl to, ar eismo įvykis sukeltas būtent N. K. neatidaus vairavimo, bet ir dėl to, ar ji galėjo numatyti tokią įvykių eigą ir kilusius padarinius. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad išteisintoji suko į kairę esant transporto priemonių spūsčiai, vienam iš automobilių praleidus jos vairuojamą automobilį; įvažiuodama į kiemą, išteisintoji buvo priversta sustoti ir laukti, kol iš kiemo išvažiuos kita transporto priemonė; tuo metu pirmojoje eismo juostoje, kurioje išteisintoji sudarė kliūtį, stovėjo priparkuotų automobilių eilė ir šioje susiaurėjusioje eismo juostoje automobiliai galėjo judėti tik sulėtintu greičiu. Tokiomis aplinkybėmis vairuotojas gali pagrįstai tikėtis, kad pirmąja eismo juosta važiuojančio automobilio vairuotojas pamatys objektyviai susidariusią kliūtį, sustos ir leis pabaigti manevrą, bet ne įvažiuos tiesiai į stovinį automobilį net nebandydamas stabdyti.
Priešingai nei teigia prokuroras savo kasaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, būtų netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir pažeidęs BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, paskyręs eksperimentą, atkuriantį eismo įvykį, itin kruopščiai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, logiškai motyvavo savo išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas
