Baudžiamoji byla Nr. 2K-398/2011
Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00359-2006-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.3;
2.1.7.4;
2.3.6.4.5.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
gynėjui advokatui Arūnui Žliobai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Arūno Žliobos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu keturiolikai metų, pagal 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 9 d. nutartis, kuria nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestas.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir K. J., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
A. R. ir K. J. 2006 m. rugpjūčio 6 d., apie 3 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, Kretingos rajone, Padvarių kaimo ribose, kelio Darbėnai–Kretinga kelkraštyje, veikdami bendrai, tyčia šiukščiai pažeisdami viešąją tvarką ir rodydami aiškų visuomenės negerbimą, elgdamiesi ypač įžūliai, dėl chuliganiškų paskatų prikibo prie šalikelėje stovėjusiame automobilyje,,Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ant galinės sėdynės sėdėjusio A. V.. Nuteistasis K. J. atidarė automobilio galines dureles ir spyrė iš automobilio išlipusiam A. V. į sėdmenis. Nuo šio spyrio nukentėjusysis kelkraščio šlaitu nuvirto ant žemės. K. J., prišokę prie ant pilvo gulinčio ir galvą rankomis užsidengusio A. V., koja ne mažiau kaip 3–4 kartus įspyrė jam į pilvą bei dešinįjį šoną ir vieną kartą į sėdmenis, o A. R. koja ne mažiau kaip 3–4 kartus įspyrė gulinčiam A. V. į pilvą bei kairįjį šoną. Tyčiodamiesi iš gulinčio nukentėjusiojo, tęsdami chuliganiškus veiksmus, jie numovė jam šortus. A. V. atsistojus ir pradėjus bėgti per lauką tolyn nuo kelio A. R. ir K. J. pasivijo jį, pagriovė ant žemės ir dar įspyrė į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų. Tokiais A. R. ir K. J. veiksmais A. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – dvylikapirštės žarnos plyšimas, nuo kurio 2006 m. rugsėjo 4 d. nukentėjusysis ligoninėje mirė.
Be to A. R. ir K. J. nuteisti už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 6 d., nuo 3 val. iki 3. 30 val., grįžę po A. V. sumušimo, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tęsdami chuliganiškus veiksmus, prikibo prie tame pačiame automobilyje,,Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) sėdėjusio A. J., kurį K. J. ištraukė ir automobilio salono ir jam vieną kartą koja įspyrė į sėdmenis bei pargriovė ant žemės. Gulintį ant žemės A. J. nuteistasis A. R. kartu su K. J. spardė į įvairias kūno vietas sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą. K. J., tęsdamas chuliganiškus veiksmus, nusišlapino ant gulinčio nukentėjusiojo. Chuliganiškų veiksmų metu A. R. ir K. J. suplėšė nukentėjusiojo 20 Lt vertės marškinius ir 12 Lt vertės trumpikes.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. R. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kasatorius teigia, kad nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. R. kaltumo klausimą susiejo su 2006 m. rugpjūčio 6 d. nakties įvykio aplinkybėmis. Teismas netyrė kitų svarbių aplinkybių, kurios galėjo paneigti, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko ne nuo nuteistojo A. R. panaudoto smurto, ir nepasinaudojo BPK 287 straipsnyje numatytomis galimybėmis atlikti pačiam arba pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti veiksmus, kurie galėtų padėti tinkamai spręsti asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą. To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas. Advokato nuomone, byloje yra akivaizdžių duomenų, rodančių, kad nukentėjusysis A. V. galėjo mirti nuo kitų traumų, patirtų apytikriai tuo pačiu laiku (buvo sumuštas, patyrė traumą dirbdamas), tačiau esminis tyrimas dėl šių svarbių įvykių nebuvo atliktas. Taigi, priimant apkaltinamąjį nuosprendį A. R., nepaisyta BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatų, reikalaujančių tirti visus duomenis, galinčius paneigti arba patvirtinti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, – šioje byloje teismai netyrė aplinkybių, galinčių paneigti išvadą, kad A. V. mirė dėl A. R. ir K. J. jam padarytų sužalojimų.
Kasaciniame skunde nurodomi byloje užfiksuoti duomenys apie tai, kad A. V. mirties priežastis galėjo būti 2006 m. liepos 29 d. arba 2006 m. rugpjūčio 5 d. patirtos traumos.
Medicinos specialistų dokumentuose nurodoma, kad nukentėjusysis buvo sumuštas 2006 m. liepos 29 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto ekspertas G. P., 2006 m. rugsėjo 6 d. atlikdamas nukentėjusiojo A. V. mirties priežasčių tyrimą, remdamasis Kretingos ligoninės gydymo stacionare istorija Nr. 3662/1003, konstatavo, jog „iš namiškių sužinota, kad 2006 m. liepos 29 d. buvęs sumuštas, pranešta policijai“. Minėtoje ligos istorijoje yra įrašas, jog „iš motinos sužinota, kad 2006 m. liepos 29 d. ligonis buvo stipriai sumuštas, niekur nesikreipė, namuose vartojo daug vaistų nuo skausmo“ (T. 5, b. l. 106). Šie duomenys išsamiau nebuvo tiriami.
Taip pat teismai netyrė duomenų, patvirtinančių, kad A. V. galėjo nukentėti 2006 m. rugpjūčio 5 d. Iš Kretingos ligoninės asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriaus apskaitos kortelės Nr. P5191 kopijos matyti, kad A. V. 2006 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į gydymo įstaigą teigdamas, jog pjaunant malkas užkrito pagalys ant dešinės blauzdos, įtariamas kaulo lūžimas. Nurodoma, kad ši trauma patirta prieš penkias dienas, t. y. rugpjūčio 5 d. Iš Kretingos ligoninės gydymo stacionare istorijos Nr. 3662/2009 matyti, kad A. V. paguldytas į stacionarą 2006 m. rugpjūčio 13 d., o 2006 m. rugpjūčio 17 d. toliau gydyti išvežtas į Klaipėdos ligoninę, kur diagnozuota supūliavusi dešinės šlaunies hematoma, dešinės šlaunies flegmona, dvylikapirštės žarnos plyšimas, pūlingas peritonitas, hipovolemija, anemija.
Pirmosios instancijos teismas netyrė, kas iš tikrųjų atsitiko ar galėjo atsitikti 2006 m. rugpjūčio 5 d. (ar tikrai tą dieną A. V. buvo sužalota koja kritus rąstui, kas tą dieną dirbo pas A. V., ar iš tikrųjų dirbo, ką dirbo). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat išsamiai šio fakto nenagrinėjo. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl A. V., tikėtina, patirtos traumos, užkritus rąstui ant kojos, tačiau šį įvykį nagrinėjo kaip buvusį 2006 m. rugsėjo 10 d., t. y. tuo metu, kai pagal byloje esančius dokumentus A. V. kreipėsi į medikus. Teismas tokią sužalojimų versiją atmetė kaip išgalvotą. Pasak kasatoriaus, teismas suklydo nustatydamas šio įvykio laiką ir ši klaida lėmė, kad sužalojimo, iš tiesų įvykusio rugpjūčio 5 d., o ne rugpjūčio 10 d., tikrosios aplinkybės taip ir liko nenustatytos bei neištirtos. Kasatoriaus nurodo, kad rugpjūčio 5 d. įvykio laikas yra labai artimas rugpjūčio 6 d. nakties įvykiui, dėl to šias aplinkybes būtina išsamiai ištirti, nes jos yra itin svarbios nustatant, kada iš tiesų nukentėjusysis patyrė mirtinus sužalojimus, bei sprendžiant kaltės dėl A. V. mirties klausimą.
Taip pat, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų R. M., A. S., P. M. parodymus apie rugpjūčio 5 d. konfliktą tarp A. V. ir S. T. kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms. Pasak kasatoriaus, yra pagrindas manyti, kad S. T. ir A. V. slėpė tikrąsias rugpjūčio 5 d. įvykio aplinkybes, todėl labai išsamiai ir detaliai turėjo būti tikrinami antstolio Aleksandro Selezniovo surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytų liudytojų parodymai.
Taigi, pasak kasatoriaus, šioje byloje A. R. apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas remiantis kaltinamuoju aktu, kurio esmė pagrįsta tik vieno įvykio aplinkybėmis ir nepakankamai ištirti duomenys, kurie rodo, kad nėra akivaizdžiai žinoma, kurio įvykio metu buvo sunkiai sužalotas A. V.. Esant tokiai situacijai, dėl nuteistųjų pripažinimo kaltais, tyčinio nužudymo ir griežtų bausmių paskyrimo kyla rimtų abejonių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte teigiama, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso bei kitų įstatymų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kasatoriaus nuomone, Klaipėdos apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai A. R. baudžiamojoje byloje dėl padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų neatitinka šių reikalavimų.
Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad kaltinamajame akte ir Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje neteisingai nurodytas kaltinamojo A. R. vardas.
Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Arūno Žliobos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo A. R. bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų reikalavimus, nes netyrė ir nenagrinėjo svarbių bylos aplinkybių, susijusių su galimais nukentėjusiojo A. V. sužalojimais, nepagrįstai atmetė tam tikrus byloje esančius įrodymus, teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Reikalavimus duomenų pripažinimui įrodymais, įrodymų tyrimui ir vertinimui nustato BPK 20 straipsnis. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylą išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, kad, prieš nuspręsdamas pagal savo vidinį įsitikinimą dėl esminių konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų, teismas turi pareigą išsamiai išnagrinėti visas reikšmingas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes — teismas privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai išsamiai neištyrė visų aplinkybių, susijusių su 2006 m. liepos 29 d. ir 2006 m. rugpjūčio 5 d. įvykiais, nors byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, kad A. V. mirtinus sužalojimus galėjo patirti ir šių įvykių metu. Būtent dėl to, pasak kasatoriaus, negalima daryti kategoriškos išvados, kad nukentėjusiojo A. V. mirtį sukėlė nuteistojo A. R. 2006 m. rugpjūčio 6-osios naktį atlikti veiksmai.
Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, kolegiją daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė: tyrė visus reikšmingus bylos duomenis, aiškinosi svarbias aplinkybes. Versijas, kad A. V. galėjo būti mirtinai sužalotas kitų — ne rugpjūčio 6 d. — įvykių metu, nuteistųjų gynėjai kėlė savo apeliaciniuose skunduose, todėl, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, šios aplinkybės buvo kruopščiai nustatinėjamos ir tikrinamos. Tenkindama gynybos prašymus, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą. Apklausęs liudytojus ir ištyręs kitą bylos medžiagą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esantys duomenys (nukentėjusiosios V. J., liudytojo S. T., eksperto J. R. parodymai, Kretingos rajono policijos komisariato pranešimas) paneigia gynybos versiją, jog 2006 m. liepos 29 d. įvyko konfliktas, kurio metu A. V. galėjo būti mirtinai sumuštas.
Taip pat teismas pagrįstai atmetė A. R. gynėjo apeliaciniame skunde keltą versiją, kad A. V. galėjo susižeisti pats – dirbant užkritus rąstui ant kojos. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą, nes šį įvykį turėjo nagrinėti kaip buvusį rugpjūčio 5 d., o ne rugpjūčio 10 d., ir ši klaida turėjo esminę įtaką teisingam bylos išnagrinėjimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. R. gynėjo apeliaciniame skunde kaip galima traumos diena akcentuojama būtent rugpjūčio 10 d., į šiuos gynėjo argumentus teismas motyvuotai atsakė. Kita vertus, tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo duomenų, susijusių su rugpjūčio 5 d. įvykiais. Nutartyje teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog rugpjūčio 5 d. A. V. nepatyrė jokių traumų, buvo sveikas ir darbingas (dirbo namuose, vėliau išvažiavo su draugais linksmintis, artimiesiems sveikata nesiskundė). Be to, pažymėtina ir tai, kad kojos trauma nelaikytina pavojinga gyvybei. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. V. mirė nuo komplikacijų, susijusių su dvylikapirštės žarnos plyšimu (t. y. pilvo trauma), o ne nuo komplikacijų, susijusių su kojos trauma.
Lietuvos apeliacinis teismas išsamiai analizavo gynėjo iškeltą versiją, kad A. V. galėjo mirtinai sužaloti S. T. tarpusavio konflikto Kretingos rajone Kurmaičių kaime metu. Ištyręs gynybos kviestų liudytojų R. M., A. S., P. M. ir G. R., mačiusių konfliktą tarp A. V. ir S. T., parodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šie parodymai negali būti laikomi patikimu įrodymų šaltiniu. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs liudytojų R. M., A. S., P. M. ir G. R. parodymus, teismas pagrįstai juos atmetė nutartyje nurodydamas tokio sprendimo motyvus: šių liudytojų parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei vieni kitiems, t. y. liudytojai skirtingai aiškina neva tuo pačiu metu matytas aplinkybes.
Taigi kolegija konstatuoja, kad žemesnių instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su A. V. mirtimi (taip pat ir tas, kurios nurodytos nuteistojo A. R. gynėjo kasaciniame skunde). Remiantis bylos duomenimis, kaip nepagrįsti atmetami kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai nėra pakankamai motyvuoti (surašyti pažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimus) ir dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl A. R. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BPK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Tik pats teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų suformuoti (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltumo, bausmės ir kt.).
Nors kasatorius nesutinka su įrodymu vertinimu ir teismų padarytomis išvadomis, tačiau, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, negu tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų — bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu sprendimai pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Teismų sprendimai turi būti surašyti vadovaujantis BPK 305 straipsnio reikalavimais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatomis. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Lietuvos apeliacinio teismo posėdžio protokolas, skundžiamos nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visos esminės bylos aplinkybės buvo išsamiai ištirtos ir aptartos nutartyje, detaliai išnagrinėti gynybos argumentai ir versijos. Atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė duomenis, kuriais grindžia nuteistojo A. R. kaltę, ir motyvus, kuriais remdamasis atmeta tam tikrus įrodymus, gynybos iškeltas versijas.
Kolegija konstatuoja, kad tirdami ir vertindami įrodymus teismai nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismų išvados dėl A. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalies 8 punkte, pagrįstos neabejotiną įrodomąją vertę turinčiais faktais ir aplinkybėmis. Teismų sprendimuose veika, pripažinta įrodyta, aprašyta tinkamai, įvardijus visas būtinas jos padarymo aplinkybes bei jas pagrindus byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina gynybos versijų dėl to, kad A. V. galėjo būti mirtinai sužalotas 2006 m. liepos 29 d., 2006 m. rugpjūčio 5 d., 2006 m. rugpjūčio 10 d. įvykių metu ir kad byloje surinktų įrodymų pakanka neginčijamai išvadai dėl A. R. kaltės nužudžius A. V. padaryti.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus: ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Kasatorius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydamas, kad ne visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos. Vadovaujantis BPK 382 straipsnio 5 punktu ir 383 straipsniu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija gali priimti nutartį perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tuo atveju, kai buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurių kasacinės instancijos teisme neįmanoma ištaisyti – kai yra būtina nustatyti ar ištirti tam tikras aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje kolegija neturi pagrindo kelti abejonių dėl aplinkybių, galinčių turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl A. R. kaltės nužudžius A. V., tyrimo išsamumo. Remdamiesi tinkamai ištirtais įrodymais, teismai nuosekliai ir logiškai pagrindė savo daromas išvadas dėl įrodinėtinų aplinkybių buvimo bei nuteistojo kaltumo. Išanalizavusi bylos medžiagą kolegija nenustatė jokių esminių BPK pažeidimų, teismų padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio mechanizmo, priežastinio ryšio, nuteistųjų kaltės ir kitų svarbių aplinkybių abejonių nekelia.
Dėl to kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymą grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek kaltinamajame akte, tiek Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodytas kaltinamojo (nuteistojo) A. R. vardas. Tačiau 2010 m. rugpjūčio 10 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį, kuria ištaisė šį rašymo apsirikimą. Todėl pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendžiu kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir 284 straipsnio 1 dalyje, pripažintas A. R., o ne B. R..
Nesant BPK 369 straipsnyje nurodytų teismo nuosprendžio bei nutarties keitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Arūno Žliobos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Aldona Rakauskienė
Valerijus Čiučiulka
Viktoras Aidukas
