E. P. pagal BK 300 str., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-330/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10; 1.2.18.4; 1.2.17.6; 1.2.14.6.2;

2.3.2.2.11; (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

nuteistiesiems E. P. ir F. L.,

jų gynėjams advokatams Henrikui Mackevičiui ir Romualdui Mikliušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 3 d. nuosprendžių ir nuteistojo F. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 3 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu nuteisti :

E. P. - pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) – 50 MGL (6 250 Lt) bauda;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) – 80 MGL (10 000 Lt) bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) – 80 MGL (10 000 Lt) bauda;

pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) – 20 MGL (2 500 Lt) bauda;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) – 50 MGL (6 250 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį subendrintos apimties, po to dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 200 MGL (25 000 Lt) bauda.

E. P. dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

F. L. - pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) – 80 MGL (10 000 Lt) bauda;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) – 50 MGL (6 250 Lt) bauda;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) – 60 MGL (7 500 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 100 MGL (12 500 Lt) bauda.

F. L. dėl kaltinimų pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) ir 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti :

S. M. - pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį; dėl kaltinimų pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14), 203 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar nusižengimo požymių;

juridinis asmuo UAB „L“ – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį; juridinis asmuo UAB „L“ dėl kaltinimų pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14), 202 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

juridinis asmuo UAB „D“ – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį; juridinis asmuo UAB „D“ dėl kaltinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl S. M. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį panaikinta apeliacinės instancijos teismo ir jis nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14), 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį; nuosprendžio dalis dėl juridinių asmenų UAB „L“ ir UAB „D“ išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį panaikinta ir jie nuteisti pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14), o dėl juridinio asmens UAB „L“ išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį panaikinta ir byla šioje dalyje nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Juridinis asmuo UAB „D“ pagal BK 203 straipsnio 2 dalį išteisintas.

Nuosprendžių dalys dėl S. M., juridinių asmenų UAB „L“ ir UAB „D“ nuteisimo kasacine tvarka neapskųstos.

Taip pat skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 3 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalis dėl E. P. ir F. L. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, o F. L. išteisinimo dar ir pagal BK 202 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis kuriuo:

E. P. nuteistas laisvės atėmimu:

pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) - trejiems metams šešiems mėnesiams;

pagal 184 straipsnio 2 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) – trejiems metams septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė E. P. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams septyniems mėnesiams.

Dėl E. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuspręsta laikyti, kad jis pripažintas kaltu pagal 2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakciją, įsigaliojusią 2004-07-13.

F. L. nuteistas laisvės atėmimu:

pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) - trejiems metams trims mėnesiams;

pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) - ketveriems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė F. L. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams.

F. L. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Dėl F. L. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuspręsta laikyti, kad jis pripažintas kaltu pagal 2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakciją, įsigaliojusią 2004-07-13.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu E. P. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė apskaitą, o būtent: 2003 m. gegužės 21 d. – 2003 m. liepos 4 d. laikotarpiu adresu: (duomenys neskelbtini) Šilutė, būdamas UAB „D“, 1996-03-06 registruotos Klaipėdos m. valdyboje, registracijos Nr. AB 96-64, kodas (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Šilutė, direktorius – vadovas ir atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalis) 2003 metų laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „D“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas BAĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002-03-05 Nr. IX-751) 64 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM ataskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą arba kitą šiame Įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui“, 2003 m. gegužės 21 d. – 2003 m. liepos 4 d. laikotarpiu tyčia UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje užfiksavo neįvykusias ūkines operacijas, panaudodamas 16 žinomai suklastotų dokumentų – PVM sąskaitas faktūras, (serija LEA Nr. 9057803, 9057804, 9057811, 9057812, 9057813, 9057814, 9057815, 9057831, 9057830, 9057838, 9057837, 9057847, 9057848, 9057849, 9057858, 9057857), įtraukė į UAB „D“ buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas –140 030 litrų žalios naftos, 65 500 litrų dyzelinio kuro bei 7,2 tonos mazuto už 204 746,30 Lt (iš jų PVM 31 232,50 Lt) pirkimą ir tokiu būdu nepagrįstai padidino UAB „D“ sąnaudas, pagal šiuos suklastotus dokumentus į apskaitos registrus įrašė neteisingus duomenis apie ūkines operacijas, kurios nėra susijusios su turtu, įsipareigojimų dydžio pasikeitimu, iškreipdamas tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę, bei duomenis apie turtą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „D“ 2003 m. sausio 1 d. – 2003 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpio ūkinės, komercinės, finansinės būklės, veiklos rezultatų ir įvertinti turto.

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu E. P. taip pat nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasaciniu skundu neskundžiama.

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu F. L. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasaciniu skundu neskundžiama.

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu F. L., E. P., UAB,,L“ ir UAB,,D“ pagal BK 216 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog F. L. 52,39 tonos dyzelinio kuro įgijo nusikalstamu būdu. Taip pat neįrodyta, jog E. P. žinojo, kad turtas įgytas būtent nusikalstamu būdu. Be to, kaltinime nenurodyta, kokiais kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais – grobimu, sukčiavimo ar kitais veiksmais – įgytas turtas.

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu F. L. ir E. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o S. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, kad byloje ištirtais įrodymais neįrodyta, jog S. M. laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 15 d. iki 2003 liepos 4 d. savo paties ir kitų asmenų neteisėtai įgytus naftos produktus UAB „P“ suklastotais buhalterinės apskaitos dokumentais legalizuodamas UAB „D“ ir UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje, veikdamas bendrininkų grupe su E. P., F. L. bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - FNTT prie LR VRM) darbuotojais L. K. ir R. T., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelį (toliau – NVIM) (2003-03-03 teikimas Nr. S2-22s), padėjo F. L. ir E. P. pasisavinti jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. 102 277,68 Lt UAB „L“ ir 101 836 Lt UAB „D“ pinigų; F. L., veikdamas bendrininkų grupe su S. M. bei FNTT prie LR VRM darbuotojais L. K. ir R. T., pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. 102 277,68 Lt UAB „L“ pinigų; E. P., veikdamas bendrininkų grupe su S. M. bei FNTT prie LR VRM darbuotojais L. K. ir R. T., pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. 101 836 Lt UAB „D“ pinigų. Šis teismas nustatė, kad tiek UAB „L“, tiek UAB „D“ realiai naftos produktai buvo gauti, jie apskaityti buhalteriniuose dokumentuose, realizuoti ir už juos atsiskaityta. Kaltinime nurodytų pinigų sumų kaltinamieji nepasisavino, nepavertė savo turtu. Kaltinamieji, panaudodami UAB „P“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ne pasisavino jiems patikėtą turtą, o išvengė turtinės prievolės, ir jų nusikalstami veiksmai sudaro BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu F. L. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismas nustatė, kad F. L. sukčiavimą (apgaule PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje išvengė turtinės prievolės valstybės biudžetui) padarė kaip UAB „L“ direktorius, o ne kaip privatus asmuo, kuris stambiu mastu ėmėsi ūkinės-komercinės veiklos neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ši reikalinga. F. L. kaip UAB „L“ direktorius, iš nenustatytų asmenų, be įsigijimo dokumentų, nesumokėdamas PVM, įsigijo 52,39 tonas dyzelinio kuro, kurį UAB „P“ jam žinomai suklastotais buhalterinės apskaitos dokumentais legalizavo UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje, jį pardavė ir tokiu būdu apgaule išvengė 15 601,68 Lt turtinės prievolės valstybės biudžetui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 3 d. nuosprendžiu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl E. P. ir F. L. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį bei F. L. išteisinimo dar ir pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo nustatė tokias bylos aplinkybes:

F. L. 2003 m. birželio 9-26 d. laikotarpiu, veikdamas kaip fizinis asmuo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už nenustatytą kainą be dokumentų, nesumokėdamas jokių mokesčių, iš jų ir pirkimo PVM, neteisėtai įsigijo 52,39 tonos dyzelinio kuro, t. y. kitokiu neteisėtu būdu stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys. Tokiais veiksmais F. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad net jei UAB „L“ ir turėjo licenciją verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, tačiau F. L. kaltintas ne kaip individualios įmonės savininkas, bet kaip fizinis asmuo. Byloje nustatyta, jog jis neteisėtai įsigijo 52,39 tonos dyzelinio kuro ne per savo individualią įmonę (priešingų duomenų byloje nėra), o iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už nenustatytą kainą be dokumentų, nesumokėdamas jokių mokesčių, iš jų ir pirkimo PVM. Dėl to F. L., nurodytomis aplinkybėmis įsigijęs dyzelinį kurą kaip fizinis asmuo (būtent tuo jis kaltinamas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį), o per bendrovę tik jį legalizavęs (tai jau sudaro kitos nusikalstamos veikos sudėtį) ir realizavęs, vertėsi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys. Tokius F. L. veiksmus atitinka ne kaltinime nurodytas BK 202 straipsnio 1 dalies objektyvusis požymis licencijos (leidimo) neturėjimas, bet kitas objektyvusis požymis – kitoks neteisėtas būdas. Šis teismas tokią F. L. veiklą vertino kaip komercinę, nes komercinė veikla – veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti, o F. L., kaip fizinio asmens, realiai atlikti veiksmai neatitinka ūkinei veiklai būdingų kriterijų. Teismas padarė išvadą, kad kaltinime pagrįstai nurodyta, jog F. L. ėmėsi veiklos stambiu mastu, nes šį kriterijų pagrindžia be dokumentų įgytos produkcijos kiekis - 52,39 tonos dyzelinio kuro. Įstatymas nenumato konkrečios piniginės išraiškos, apibrėžiančios stambaus masto požymį finansinio kriterijaus prasme. Nors įsigyto dyzelinio kuro vertė liko nenustatyta, tačiau jo kiekis rodo komercinės veiklos didelę apimtį, taigi ir didelę vertę pinigine išraiška, o tai įrodo stambaus masto požymį. Šis teismas konstatavo, kad byloje įrodyta F. L. kaltė padarius aptariamą nusikaltimą, nes F. L. didelį kiekį dyzelinio kuro, sudaranti stambų mastą, įsigijo neteisėtu būdu, t. y. iš nenustatytų asmenų už nenustatytą kainą be dokumentų, nesumokėdamas mokesčių ir neturėdamas teisės to daryti, o tai ir sudaro BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla – alternatyvią sudėtį. Vėlesnis dyzelinio kuro legalizavimas ir realizavimas per įmonę nepaneigia aptariamo nusikaltimo sudėties, nors F. L. nuosekliai savo kaltę neigė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad F. L. dėl aptariamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes jos padarymo metu (2003 metų birželis) galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, o minėtas nusikaltimas yra nesunkus (BK 11 straipsnio 3 dalis). Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismas panaikino skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria F. L. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

E. P. 2003 m. gegužės 21 d. – 2003 m. liepos 4 d. laikotarpiu Šilutėje, būdamas UAB „D“, registruotos Klaipėdos m. valdyboje 1996-03-06, registracijos Nr. AB 96-64, kodas (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Šilutė, direktorius, žinodamas, kad UAB „P“ faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su S. M. bei FNTT prie LR VRM pareigūnais L. K. ir R. T., veikusiais pagal NVIM (2003-03-03 teikimas Nr. S2-22s) kaip L. S. ir UAB „P“ direktorius R. J. ar komercijos direktorius D. K., iš anksto susitarė apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, išvengti turtinės prievolės Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, panaudojant suklastotas UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras, krovinio važtaraščius, sutartis, mokėjimo dokumentus, ir, veikdamas bendrininkų grupe, įgyvendindamas S. M. nusikalstamą sumanymą, 2003 m. birželio – liepos mėn. laikotarpiu, S. M. kaip fiziniam asmeniui kitokiu neteisėtu nusikalstamu būdu iš R. M. bei kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už nenustatytą sumą, be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, įgijus 140 030 litrų žalios naftos, 65 500 litrų dyzelinio kuro ir 7,2 tonos mazuto M-100, siekė legalizuoti S. M. nusikalstamu būdu įgytą turtą – minėtą kiekį naftos produktų. L. K. ir R. T. įrašius į UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB „P“ bei UAB „D“, R. T., veikusiam pagal NVIM, patvirtinus parašu į UAB „Paladė ir Ko“ PVM sąskaitų faktūrų, serija LEA Nr. 9057803, 9057804, 9057811, 9057812, 9057813, 9057814, 9057806, 9057832, 9057831, 9057830, 9057815, 9057838, 9057837, 9057847, 9057848, 9057849, 9057858, 9057857, blankus įrašytus žinomai melagingus duomenis, kad UAB „Paladė ir Ko“ pardavė UAB „D“ 140 030 litrų žalios naftos, 65 500 litrų dyzelinio kuro ir 7,2 tonos mazuto M-100 už 204 746,30 Lt (iš jų PVM 31 232,50 Lt), bei kartu su L. K. perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus S. M., šis suklastotas PVM sąskaitas faktūras perdavė UAB „D“ direktoriui E. P.. Pastarasis, įgyvendindamas S. M. nusikalstamą sumanymą, įtraukė į UAB „D“ buhalterinę apskaitą žinomai suklastotus dokumentus – 18 minėtų PVM sąskaitų faktūrų, siekdamas melagingai nurodyti UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje, kad žalia nafta, dyzelinis kuras, mazutas gauti iš teisėtos veiklos, ir realizavo S. M. nusikalstamu būdu įgytą turtą – 140 030 litrų žalios naftos, 65 500 litrų dyzelinio kuro ir 7,2 tonos mazuto M-100 Lietuvos Respublikos rinkoje, o būtent - AB „Š“ bei ABF „Š. R.“. Taip 2003 m. gegužės 21 d. – 2003 m. liepos 4 d. laikotarpiu E. P. su S. M. bei FNTT prie LR VRM darbuotojais L. K. ir R. T., veikiančiais pagal NVIM, Lietuvos Respublikos rinkoje legalizavo 140 030 litrų žalios naftos, 65 500 litrų dyzelinio kuro ir 7,2 tonos mazuto M-100, įtraukdamas į UAB „D“ buhalterinę apskaitą UAB „P“ suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus už 209 707,46 Lt su PVM. AB „Š“ bei ABF „Š. R.“ neatsiskaičius už parduotą produkciją ir nepervedus į UAB „D“ banko sąskaitą mokėjimo pavedimais 209 707,46 Lt su PVM, E. P. banko pavedimais į UAB „P“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. 23467770, buvusią AB banke „NORD/LB Lietuva“, pervedė 101 836 Lt. L. K. ir R. T. paėmė iš UAB „P“ banko sąskaitos šias lėšas grynaisiais pinigais, sau pasiliko 2 117,96 Lt, o likusius pinigus perdavė S. M.. Tokiais veiksmais E. P. legalizavo S. M. nusikalstamu būdu įgytą turtą – minėtus įvairius naftos produktus bei iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, - 101 836 Lt UAB „D“ pinigų. Apeliacinės instancijos teismas šiuos E. P. veiksmus kvalifikavo pagal BK 216 straipsnio 1 dalyje (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) ir BK 184 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) numatytų nusikaltimų sutaptį.

F. L. 2003 m. birželio 9-26 d. laikotarpiu Tauragėje, būdamas UAB „L“, registruotos Tauragės m. savivaldybėje 1991-02-25, registravimo Nr. UAB 91, kodas (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Tauragė, direktorius, žinodamas, jog UAB „P“ faktiškai jokios veiklos nevykdo ir naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su S. M. bei FNTT prie LR VRM pareigūnais L. K. ir R. T., veikusiais pagal NVIM (2003-03-03 teikimas Nr. S2-22s) kaip L. S. ir UAB „P“ direktorius R. J. ar komercijos direktorius D. K., iš anksto susitarė apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, išvengti turtinės prievolės Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, panaudojant suklastotus UAB „P“ dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, krovinio važtaraščius, sutartis, mokėjimo dokumentus), ir, veikdamas bendrininkų grupe, realizuodamas savo ir S. M. nusikalstamą sumanymą, 2003 m. birželio 9-26 d. laikotarpiu, siekdamas įteisinti nusikalstamu būdu iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, įgytą jo paties (F. L.) 52,39 tonos dyzelinio kuro bei legalizuoti šį nusikalstamu būdu įgytą turtą, nurodė S. M. išrašyti fiktyvius pardavimo dokumentus, siekiant melagingai nurodyti UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje, kad dyzelinis kuras gautas iš teisėtos veiklos. S. M. nurodė L. K. ir R. T. įrašyti į UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB „P“ bei UAB „L“. R. T., veikusiam pagal NVIM, patvirtinus parašu į UAB „P“ PVM sąskaitų faktūrų, serija LEA Nr. 9057806, 9057832, blankus įrašytus žinomai melagingus duomenis, jog UAB „P“ pardavė UAB „L“ 52,39 tonos dyzelinio kuro už 102 277,68 Lt (iš jų PVM 15 601,68 Lt), bei kartu su L. K. perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus S. M., šis suklastotas PVM sąskaitas faktūras perdavė UAB „L“ direktoriui F. L.. Pastarasis, realizuodamas savo ir S. M. nusikalstamą sumanymą, įtraukė į UAB „L“ buhalterinę apskaitą žinomai suklastotus dokumentus – minėtas PVM sąskaitas faktūras ir tokiu būdu įteisino Lietuvos Respublikos rinkoje 52,39 tonos dyzelinio kuro, kurį realizavo, ir paėmęs iš UAB „L“ kasos pagal 2003-07-08 kasos išlaidų orderį Nr. 401 grynaisiais pinigais 51 138,84 Lt bei pagal 2003-07-15 kasos išlaidų orderį Nr. 402 grynaisiais pinigais 51 138,84 Lt, iš viso 102 277,68 Lt, perdavė 50 procentų PVM sumos – 7 800,84 Lt S. M. kaip atsiskaitymą už suklastotus dokumentus, o likusius pinigus pasisavino.

Tokiais veiksmais F. L. legalizavo savo paties įgytą 52,39 tonos dyzelinio kuro suklastotais buhalterinės apskaitos dokumentais UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje ir pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. 102 277,68 Lt UAB „L“ pinigų. Apeliacinės instancijos teismas minėtus F. L. veiksmus kvalifikavo kaip BK 216 straipsnio 1 dalyje (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) ir BK 183 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01) numatytų nusikaltimų sutaptį.

Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas E. P. ir F. L. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta tai, jog S. M. be dokumentų, nesumokėdamas jokių mokesčių, iš R. M. ir nenustatytų asmenų neteisėtai įsigijęs įvairių naftos produktų, ėmėsi neteisėtos komercinės veiklos, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog tokį patį nusikaltimą padarė ir F. L. bei UAB,,L“. Šis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl E. P. ir F. L. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį - tai, jog neįrodyta, kad F. L. dyzelinį kurą įgijo nusikalstamu būdu, o E. P. žinojo, kad naftos produktai įgyti nusikalstamu būdu, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas laikė įrodytais BK 216 straipsnyje numatytos veikos objektyviuosius požymius, tačiau ignoravo teismų praktikoje pripažįstamą akivaizdų faktą, jog turtas, įsigytas iš neteisėtos komercinės veiklos, BK 216 straipsnio 1 dalies prasme yra įgytas nusikalstamu būdu (kasacinė nutartis Nr. 2K-147/2010).

Nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo sampratoje išskiriami du esminiai momentai: 1) legalizuojant pinigus ar turtą naudojamos pajamos ar turtas, kurių šaltinis nusikalstamas (pajamos ar turtas gaunami nusikalstamu būdu); 2) šiomis pajamomis ar turtu disponuojama arba su jais atliekamos finansinės, komercinės, ūkinės operacijos, siekiant juos įteisinti kaip gautus iš legalių šaltinių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje nuteistųjų veiksmuose nustatyti abu šie momentai. Bylos medžiaga patvirtinta, jog S. M., E. P. ir F. L., iš anksto žinodami, kad sandoriai tarp UAB „P“ bei bendrovių,,L“ ir,,D“ realiai neįvyks, remdamiesi fiktyviais dokumentais įformino komercines operacijas dėl 140 030 litrų žalios naftos, 65 500 litrų dyzelinio kuro, 7,2 tonos mazuto M-100 ir dar 52,39 tonos dyzelinio kuro pirkimo. Nustatyta, jog nuteistieji šių naftos produktų iš UAB „P“ nepirko, nes S. M. ir F. L. juos jau buvo įsigiję nusikalstamu būdu, neteisėtai versdamiesi komercine veikla, o E. P. juos be dokumentų įsigijo iš fizinių asmenų. Siekdami legalizuoti šiuos nusikalstamu būdu įgytus naftos produktus, nuteistieji ir sudarė fiktyvius sandorius tarp UAB „P“ bei bendrovių,,L“ ir,,D“ (visos su šiais fiktyviais sandoriais susijusios ūkinės operacijos buvo įtrauktos į bendrovių buhalterinę apskaitą). Taigi tokiu būdu atlikus šias operacijas, iš R. M. bei kitų nenustatytų asmenų be dokumentų ir nesumokant jokių mokesčių įgyti naftos produktai buvo legalizuoti ir juos S. M. pardavė, E. P. įgijo ir vėliau pardavė AB „Š“ bei ABF,,Š. R.“, o F. L. 52,39 tonos dyzelinio kuro realizavo bendrovės,,L“ degalinėje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvą, jog neįrodyta E. P. žinojus, kad naftos produktai įgyti nusikalstamu būdu, paneigia nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma, tarp jų ir paties E. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Dalis jų itin akivaizdi: kartą UAB „P“ išrašytus pardavimo dokumentus – PVM sąskaitą – faktūrą bei krovinio važtaraštį – S. M. liepė E. P. pasiimti Mažeikiuose iš pašto dėžutės daugiabučiame gyvenamajame name. Neįtikėtina, jog legaliai perkant naftos produktus pirkimo dokumentai gali būti perduoti tokiu neįprastu būdu. Neįtikinama, kad verslo patirtį turintis E. P. tokioje situacijoje galėjo nesuprasti sandorį buvus neteisėtą, t. y., nusikalstamą.“ Kitas E. P. ir F. L. išteisinimo motyvas, kad pačiame kaltinime nenurodyta, kokiais kaltinamųjų veiksmais – grobimu, sukčiavimo ar kitais veiksmais – įgytas turtas, pasak apeliacinės instancijos teismo, yra teisiškai nepagrįstas, nes naftos produktai įgyti iš neteisėtos komercinės veiklos (šį nusikaltimą įrodė pirmosios instancijos teismas), o tai yra nusikalstamas būdas, nereikalaujantis konkrečių veiksmų įrodinėjimo. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog S. M., E. P. ir F. L. atlikti veiksmai atitinka BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apeliacinės instancijos teismas nuteisdamas E. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. P. dėl turto pasisavinimo, nuosprendyje motyvavo: jog naftos produktai UAB „D“ realiai buvo gauti, apskaityti buhalteriniuose dokumentuose, realizuoti ir už juos atsiskaityta, dėl to jis ne pasisavino patikėtą turtą, bet išvengė turtinės prievolės, o tai sudaro BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutiko ir nurodė, kad bet kurios veikiančios įmonės ūkinė veikla yra nenutrūkstamas procesas. Dėl to ir UAB „D“ buvo nuolat gaunami bei realizuojami naftos produktai. Šis teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti, jog UAB „D“ yra gavusi S. M. nusikalstamu būdu įgytus naftos produktus. Tačiau tai nereiškia, kad pagal UAB,,P“ fiktyvias sąskaitas faktūras jai iš UAB „D“ pervesti 101 836 Lt yra pinigai būtent už šią produkciją. Pareiga E. P. pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, galinčius patvirtinti faktą, kad UAB,,P“ pervesti pinigai yra būtent už iš S. M. įgytus kaltinime nurodytus nelegalius naftos produktus, išlieka ir baudžiamajame procese dėl kaltinimo pasisavinus bendrovės „D“ lėšas, nes mokėjimo pavedimais pervestos konkrečios pinigų sumos, kurių nepateisina UAB,,P“ išrašyti juridinės galios neturintys dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad to pakanka kelti atsakomybės klausimą dėl bendrovės pinigų pasisavinimo arba iššvaistymo, o E. P. neigiant šią aplinkybę jam atsiranda pareiga pateikti duomenis, pateisinančius UAB „D“ piniginių lėšų pervedimą, kurie patvirtintų, jog mokėjimo pavedimais sumokėta UAB,,P“ būtent už tuos naftos produktus, kuriuos UAB „D“ nelegaliai įsigijo iš S. M. ir pardavė AB,,Š“ bei ABF „Š. R.“. Taigi pateikdamas savo versiją dėl 101 836 Lt pervedimo į UAB,,P“ sąskaitą, E. P. turėjo pateikti ir įrodymus ar nurodyti duomenis, galinčius ją patvirtinti. Teismų praktika tokios situacijos nevertina kaip pareigos įrodyti savo nekaltumą perkėlimo įtariamam, kaltinamam ar nuteistam asmeniui (kasacinė nutartis Nr. 2K-108/2008). Aptariamų įrodymų ar duomenų E. P. teismui nepateikė ir nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad E. P., būdamas UAB „D“ direktorius ir dėl einamų pareigų turintis bendrovės turtą savo žinioje, neturėdamas tam įstatymais numatyto pagrindo, 101 836 Lt pervedė į UAB „P“ sąskaitą, o vėliau beveik visi šie pinigai grąžinti S. M.. Taigi tokiais veiksmais E. P. iššvaistė UAB „D“ turtą. Kadangi BK 190 straipsnis (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) numato, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl apeliacinės instancijos teismas E. P. veiką kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas F. L. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas F. L. dėl turto pasisavinimo nuosprendyje motyvavo, kad dyzelinis kuras UAB „L“ realiai buvo gautas, apskaitytas buhalteriniuose dokumentuose, vėliau realizuotas ir už jį atsiskaityta. Kaltinime nurodyta pinigų suma nebuvo pasisavinta ir paversta savo turtu. Dėl to F. L. ne pasisavino patikėtą turtą, bet išvengė turtinės prievolės, o tai sudaro BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nes veikiančios įmonės ūkinė veikla yra nenutrūkstamas procesas, todėl bendrovėje „L“, užsiimančioje naftos produktų realizavimu, naftos produktai nuolat gaunami ir realizuojami. Šis teismas nustatė, kad F. L. stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos kitokiu neteisėtu būdu, legalizavo nusikalstamu būdu įgytą turtą. Tai reiškia, jog jo bendrovės apyvartoje kartu su legalia produkcija cirkuliavo neteisėtos veiklos produktai, įgyti už nežinomą kainą. Dėl to, pasak apeliacinės instancijos teismo, nėra pagrindo teigti, kad aptariamo nusikaltimo dalyką sudarantys 102 277,68 Lt, paimti grynaisiais iš UAB „L“ kasos, yra atsiskaitymas būtent už dyzelinį kurą, legalizuotą UAB,,P“ suklastotomis sąskaitomis faktūromis, įtrauktą į bendrovės buhalterinę apskaitą ir realizuotą jos degalinėje. Pagal UAB,,P“ išduotas suklastotas PVM sąskaitas faktūras LEA Nr. 9057832, 9057806 ir krovinio važtaraščius SAC Nr. 1640801, 1640776 dyzelinis kuras (du benzinvežiai po 26,195 tonos) į UAB „L“ vežtas 2003-06-12 ir 2003-06-09. AB banko,,Snoras“ Vilniaus filialo 2003-06-23 ir 2003-06-18 kvitai pagal F. L. įrodo, jog UAB „L“ sumokėjo bendrovei,,P“ už pateiktą dyzeliną, tačiau pagal NVIM veikę liudytojai L. K. ir R. T. parodė, kad tai jie, veikę neperžengdami modelio ribų, S. M. nurodymu suklastojo tuos kvitus imituodami atsiskaitymą, o realiai pinigų iš F. L. negavo, taip pat jam nepateikė suklastotose PVM sąskaitose faktūrose nurodyto dyzelinio kuro, nes UAB,,P“ buvo priedangos įmonė ir naftos produktais neprekiavo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad išdėstyti motyvai neginčijamai rodo nuteistojo F. L. parodymų nepagrįstumą ir jo kaltę.

Nustatęs tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad F. L., būdamas UAB „L“ direktorius ir dėl einamų pareigų turintis bendrovės turtą savo žinioje, neturėdamas įstatyminio pagrindo, 102 277,68 Lt grynais paėmė iš bendrovės kasos, tačiau UAB,,P“ jų negavo, taigi minėtą pinigų sumą jis pasisavino. Tolesni F. L. veiksmai su šiuo turtu nenustatyti, bet tai neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Kadangi BK 190 straipsnis (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) numato, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl apeliacinės instancijos teismas F. L. veiką kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Nuteistojo E. P. gynėjas kasaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo ginamojo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir jį pagal šį straipsnį išteisinti. Be to, kasatorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje atmestas gynėjo skundas dėl E. P. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo ginamojo nuteisimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį.

Kasatorius teigia, kad teismai jo ginamąjį nepagrįstai nuteisė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Jis mano, kad teismai padarė neteisingą išvadą dėl negalimumo nustatyti UAB „D“ ūkinės, finansinės būklės veiklos rezultatų ir įvertinti turto, nes tai galima atlikti tik atmetus netikslius duomenis, dėl teismo nuosprendyje minėtų sandorių, kurie, teismo teigimu, neįvyko, nes formaliai buvo sudaryti tarp UAB „D“, kaip pirkėjo, ir UAB „Paladė ir Ko“, kaip pardavėjo, o iš tikrųjų – tarp UAB „D“, kaip pirkėjo, ir S. M., kaip pardavėjo. Byloje buvo aiškiai nustatyta, kad valstybei padaryta 31 232 Lt turtinė žala ir tarp kokių asmenų vyko ūkinės operacijos. Buvo nustatyta tikroji ūkinių operacijų prigimtis, taip pat tai, kokie duomenys turėjo būti pateikti valstybės institucijoms ir kokio dydžio prievolės atsirado valstybės biudžetui. Kasatorius mano, kad nebuvo nustatytas vienas iš BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių – padariniai, kurių nustatymas šio nusikaltimo inkriminavimui yra būtinas, taip teismai pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kadangi nebuvo įrodyta, kad dėl E. P. veiksmų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, jis negalėjo būti nuteistas dėl šio nusikaltimo padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas E. P. skundą, nurodė, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pasekmės nustatytos 2004 m. kovo 26 d. specialisto išvadoje dėl UAB „D“ ūkinės finansinės veiklos ir 2005 m. rugsėjo 22 d. ekspertizės akte. Kasatorius nesutinka su šias motyvais ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai atsižvelgė į specialisto išvadą ir į tai, kad joje specialistas teigia, jog negalima nustatyti UAB „D“ veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir įvertinti turto. Teismas neanalizavo, kad specialisto išvadoje tiksliai nurodomi įsigytų naftos produktų kiekiai ir teigiama, jog negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, nors šios aplinkybės buvo nustatytos – ūkinės operacijos vyko ne tarp UAB „D“ ir UAB „P“, o tarp E. P. ir S. M.. Kasatorius teigia, kad specialisto išvadoje analizuojami ne BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padariniai, o nurodomi tikrovės neatitinkantys duomenys, nepateikiant jokių motyvų, kokiu būdu šių tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas sutrukdė nustatyti UAB „D“ veiklą, jos ūkinę, komercinę, finansinę būklę ir įvertinti turtą. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, nuosprendyje remiasi ekspertizės aktu, tačiau neįsigilino į jos turinį ir padarė nepagrįstas išvadas. Kasatorius nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis aktas buvo keičiamas net penkis kartus. BPK 255 straipsnio 2 dalis nustato, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kasatorius mano, kad jei negalima nustatyti UAB „D“ turto, įsipareigojimų dydžio bei veiklos rezultatų, pasekmės kyla ne iš kaltinime nurodytų, o iš kitų veiksmų, tuomet, remiantis BPK 255 straipsnio 2 dalimi, E. P. negali būti nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje netinkamai taikė BPK 20 straipsnį, nes byloje esantys įrodymai – specialisto ir eksperto išvados - įvertinti tik formaliai, neatsižvelgiant į šių įrodymų turinį.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteisė jo ginamąjį pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, nes veikoje nėra kaltės – tiesioginės tyčios, kadangi neįrodyta, kad jo ginamasis žinojo nusikalstamą naftos produktų kilmę. Kasatorius nurodo, kad jei ir sutiktume, jog E. P. suprato, kad įsigyjami naftos produktai gauti neteisėtu būdu, šio supratimo negalima sutapatinti su žinojimu, jog naftos produktai yra įgyti iš nusikalstamos veikos. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas painioja neteisėtumo ir nusikalstamumo sąvokas. Administraciniai teisės pažeidimai, drausminiai nusižengimai, civiliniai deliktai yra neteisėtos veikos, tačiau pagal BK 216 straipsnio 1 dalies dispoziciją, kaltininkas turi suvokti, kad turtas įgytas nusikalstamu, o ne neteisėtu būdu. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 4 punktą, nes nuteisė jo ginamąjį pagal BK 216 straipsnio 1 dalį nenustatęs visų šio nusikaltimo sudėties požymių.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas nuteisdamas jo ginamąjį pagal BK 184 straipsnio 2 dalį suvaržė jo kaip kaltinamojo teises. Jam nebuvo reiškiamas kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymo, buvo inkriminuojama BK 183 straipsnio 2 dalis. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą nuteisti E. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir kaltinimą dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, ir tuo, kad BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatyta griežtesnė bausmė. Prokuroras apeliaciniame skunde prašė pripažinti E. P. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, tačiau prašymo nemotyvavo, todėl, kasatoriaus nuomone, prokuroro apeliacinis skundas ne tik neatitinka BPK 313 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bet ir suteikia pagrindą teigti, jog toks skundas dėl E. P. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalies ir 183 straipsnio 2 dalies nebuvo paduotas. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti šios skundo dalies ir keisti nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad prokuroras, apeliacinio skundo pabaigoje formuluodamas prašymą E. P. pripažinti kaltu, nurodė BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, tačiau tai vertino kaip akivaizdų rašymo apsirikimą naudojant technines priemones, nes iš viso apeliacinio skundo turinio, pasak teismo, matyti, jog prokuroras prašo E. P. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tačiau nuteisė jį pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Prokurorui skunde nenurodžius motyvų dėl E. P. nepagrįsto išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismui šioje dalyje perkvalifikavus E. P. veiksmus į BK 184 straipsnio 2 dalį, buvo pažeistos E. P. teisės, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje, suvaržant E. P. galimybę tinkamai gintis nuo kaltinimo ir jam perkelta nekaltumo įrodinėjimo pareiga.

Kasaciniu skundu nuteistasis F. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė procesinės teisės nuostatas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir dėl to padarė neteisingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad F. L. už nenustatytą kainą be dokumentų, nesumokėdamas jokių mokesčių, iš jų ir pirkimo PVM, neteisėtai įsigijo 52,39 tonos dyzelinio kuro, kuris buvo legalizuotas UAB „L“ buhalterijoje, organizavus suklastotų UAB „P“ dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų bendrai 102 277,68 Lt sumai išrašymą. Kasatorius teigia, kad jam negalėjo būti ir nebuvo žinoma, kad UAB „P“ yra bendrovė, veikianti pagal NVIM, o jos išduodami buhalterinės apskaitos dokumentai suklastoti. Nupirktas dyzelinis kuras (52,9 tonos) buvo realiai gautas, užpajamuotas ir realizuotas per bendrovės degalinę, sumokėti visi mokesčiai, tai rodo, kad turtas buvo realiai įgytas, o ne pasisavintas. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme atlikus buhalterinę ir ekonominę ekspertizes nustatyta, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros suklastotos dėl to, kad UAB „P“ neturėjo prekės – dyzelinio kuro ir jo F. L. nepardavė, o prisidengdama NVIM nuostatomis išrašė ir pateikė jam suklastotas sąskaitas faktūras. Dėl to jis nepasisavino patikėto turto, nes turtas – dyzelinas bendrovėje buvo gautas, apskaitytas, todėl buvo išvengta turtinės prievolės valstybei (sumokėti mokesčius), o tai sudaro BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Teismas nusprendė, kad F. L. ir E. P. nusikaltimai kvalifikuotini pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje jo įvykdytos sukčiavimo veikos dalyką sudaro svetimas turtas ar teisė į turtą – PVM, kurį jis apgaule užvaldė. Realiai ūkinės-finansinės operacijos tarp UAB „L“ ir UAB „P“ neįvyko, nes 52,39 tonos dyzelinio kuro jis įgijo iš nenustatytų asmenų už nenustatytą kainą, neatitinkančią PVM sąskaitose-faktūrose, išrašytose UAB „P“, todėl jo nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 d. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino jį pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nes baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais buvo nustatyta, kad nusikalstamą veiką – sukčiavimą jis padarė kaip UAB „L“ direktorius, o ne kaip privatus asmuo, kuris stambiu mastu ėmėsi ūkinės–komercinės veiklos, neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ši reikalinga. Kasatorius teigia, kad baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nenustatyta, jog jis bendravo su L. K. ir R. T., veikusiais pagal nusikalstamos veiklos imitacijos modelį. Kasatorius teigia, kad L. K., veikęs pagal nusikalstamos veiklos imitacijos modelį, suklastojo AB banko „Snoras“ Vilniaus filialo mokėjimo kvitus, įrašydamas juose melagingus duomenis, kad jis neva pats asmeniškai atsiskaitė su UAB „P“ už neva parduotą 52,39 t dyzelinio kuro už 102 2777,68 Lt. Apie tokius L. K. veiksmus (kvitų klastojimą) jis nieko nežinojo, nė su vienu iš kaltinamųjų dėl šių veiksmų nesitarė. Kasatorius nurodo, kad BK 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai arba juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Kadangi jis buvo išteisintas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, todėl ir juridinis asmuo UAB „L“ dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BK 216 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku turtas yra tik tada, kai jis yra įsigytas nusikalstamu būdu. Nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo dalyku negali būti pripažįstamas turtas, gautas padarius administracinį teisės pažeidimą. Baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais neįrodyta, kad kasatorius 52,39 tonos dyzelinio kuro įgijo nusikalstamu būdu. Taip pat neįrodyta, kad kaltinamasis E. P. žinojo, jog turtas įgytas būtent nusikalstamu būdu. Pačiame kaltinime nėra nurodyta, kokiais kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais - grobimu, sukčiavimu ar kitais veiksmais - buvo įgytas turtas. Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai jį išteisino pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, nagrinėdamas bylą padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų. Apeliaciniame skunde buvo prašoma išsiaiškinti, kokiu būdu priedangos UAB „P“ buvo išduota licencija, leidžianti verstis naftos produktų prekyba, tačiau į tai teismas neatsakė, todėl skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę aiškiai nukrypo nuo teismų praktikos ir tokia bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, yra neadekvati ir neproporcinga padarytam nusikaltimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartimi byla perduota nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

Nuteistojo E. P. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo F. L. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 222 straipsnio taikymo

BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija numato:,,Tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros...“.

Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtinos pasekmės : dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Toliau aptariama tik viena iš minėtų alternatyvių veikų - apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, nes tik ši veika aktuali šioje byloje.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (BAĮ 2 straipsnio 1 punktas). Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (BAĮ 2 straipsnio 2 punktas). Pagal BAĮ 10, 11 ir 21 straipsnių prasmę apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektais gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad E. P., būdamas UAB „D“ vadovas ir sąmoningai pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (nuosprendyje nurodyti teisės aktai ir jų reikalavimų pažeidimai bei konkretūs veiksmai), apgaulingai ją tvarkė – tyčia klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas faktūras) dėl įvairių naftos produktų pirkimo, kuriuos 2003 m. gegužės–liepos mėnesiais pateikė buhalterei įtraukti į apskaitą ir apskaitos registrus, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „D“ 2003 m. sausio 1 d.–2003 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpio ūkinės, komercinės, finansinės būklės, veiklos rezultatų ir įvertinti turto.

E. P. tiesioginė tyčia buvo nukreipta neteisėtai gautiems naftos produktams įteisinti - pateikdamas buhalterei žinomai suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir to siekė. Taigi tarp E. P. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismų išvada dėl kilusių padarinių nepagrįsta, nes neteisingai buvo įvertinti įrodymai. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą patikrino apeliacinės instancijos teismas ir nurodė įrodymų vertinimo motyvus (esminis dalykas – neaišku, už kokią kainą buvo pirkti naftos produktai, todėl ir kilo minėti padariniai). Įrodymų vertinimas ir jų pagrindu faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra minėtų teismų nagrinėjimo dalykas. Kasatorius neteigia, kad įrodymai, būtent specialisto išvada ir ekspertizės aktas, kurių pagrindu teismai konstatavo padarinių atsiradimą, buvo gauti neteisėtu būdu ar juose įtvirtinti neteisingi duomenys – esmingai pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl šis kasatoriaus argumentas paliekamas nenagrinėtas. Žemesnės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad E. P. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymiai. Taigi pagal nustatytas faktines aplinkybes jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 216 straipsnio 1 dalies taikymo E. P.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. P. ir UAB,,D“ pagal BK 216 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog E. P. žinojo, kad naftos produktus S. M. įgijo nusikalstamu būdu. Be to, kaltinime nenurodyta, kokiais kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais – grobimu, sukčiavimo ar kitais veiksmais – įgytas turtas. Pirmosios instancijos teismas išteisino E. P. ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o S. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, kad byloje ištirtais įrodymais neįrodyta, jog E. P., veikdamas bendrininkų grupe su S. M. bei FNTT prie LR VRM darbuotojais L. K. ir R. T., pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą - 101 836 Lt - UAB „D“ pinigų. Šis teismas nustatė, kad UAB „D“ realiai naftos produktai buvo gauti, jie įtraukti į apskaitą buhalteriniuose dokumentuose, realizuoti ir už juos atsiskaityta. Kaltinime nurodytų pinigų sumų kaltinamieji nepasisavino, nepavertė savo turtu. Kaltinamieji, panaudodami UAB „P“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ne pasisavino jiems patikėtą turtą, o išvengė turtinės prievolės, ir jų nusikalstami veiksmai sudaro BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 3 d. nuosprendžiu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl E. P. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo nustatė tokias bylos aplinkybes:

E. P. 2003 m. gegužės 21 d.–2003 m. liepos 4 d. laikotarpiu Šilutėje, būdamas UAB „D“ (didmeninė naftos produktų prekyba) direktorius, įgyvendindamas S. M. nusikalstamą sumanymą, šiam kaip fiziniam asmeniui kitokiu neteisėtu būdu iš R. M. bei kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už nenustatytą sumą be pirkimo dokumentų įgijus 140 030 litrų žalios naftos, 65 500 litrų dyzelinio kuro ir 7,2 tonos mazuto M-100, siekė legalizuoti S. M. nusikalstamu būdu įgytą turtą – minėtą naftos produktų kiekį, įrašydamas į UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias komercines operacijas tarp UAB „P“ bei UAB „D“, kad UAB „P“ pardavė UAB „D“ minėtą kiekį naftos produktų už 204 746,30 Lt (iš jų 31 232,50 Lt PVM). S. M. suklastotas PVM sąskaitas faktūras perdavė UAB „D“ direktoriui E. P.. Pastarasis įtraukė į UAB „D“ buhalterinę apskaitą žinomai suklastotus dokumentus, siekdamas melagingai nurodyti UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje, kad žalia nafta, dyzelinis kuras, mazutas buvo gauti iš teisėtos veiklos, ir realizavo S. M. nusikalstamu būdu įgytą turtą – 140 030 litrų žalios naftos, 65 500 litrų dyzelinio kuro ir 7,2 tonos mazuto M-100 Lietuvos Respublikos rinkoje, būtent - AB „Š“ bei ABF „Š. R.“. Taip jis legalizavo naftos produktų už 209 707,46 Lt su PVM. AB „Š“ bei ABF „Š. R.“ neatsiskaičius už parduotą produkciją ir nepervedus į UAB „D.“ banko sąskaitą mokėjimo pavedimais 209 707,46 Lt su PVM, E. P. banko pavedimais į UAB „P“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. 23467770, buvusią AB banke „NORD/LB Lietuva“, pervedė 101 836 Lt. L. K. ir R. T. paėmė iš UAB „P“ banko sąskaitos šias lėšas grynaisiais pinigais, sau pasiliko 2 117,96 Lt, o likusius pinigus perdavė S. M.. Tokiais veiksmais E. P. legalizavo S. M. nusikalstamu būdu įgytą turtą – minėtus įvairius naftos produktus bei iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, - 101 836 Lt UAB „D“ pinigų. Šiuos E. P. veiksmus apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo kaip BK 216 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį, o UAB „D“ pripažino kalta pagal BK 216 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas E. P. veiksmus kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad S. M., veikdamas kaip fizinis asmuo, kitokiu neteisėtu būdu iš R. M. bei kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už nenustatytą sumą be pirkimo dokumentų įgijo 140 030 litrų žalios naftos, 65 500 litrų dyzelinio kuro ir 7,2 tonos mazuto M-100 ir šiuos naftos produktus pardavė UAB „D“, pateikdamas šios bendrovės, kurios veikla didmeninė naftos produktų prekyba, direktoriui E. P. UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys, kad iš jos buvo pirkti minėti naftos produktai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatę, kad S. M., veikdamas kaip fizinis asmuo, kitokiu neteisėtu būdu stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys, jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas E. P. kaltę pagal BK 216 straipsnio 1 dalį už nusikalstamu būdu įgytų naftos produktų legalizavimą, nurodė S. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (S. M. pripažino, kad jis bendravo su UAB „P“ atstovais, iš E. M. pirko naftą, kurią, panaudodamas UAB „P“ fiktyvius dokumentus, pardavė UAB „D“, kuriai vadovavo E. P.). Šis teismas nurodė, kad S. M. parodymai detaliai išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, todėl jie nekartojami.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, E. P. ir UAB „D“ dėl kaltinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį buvo išteisinęs, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar nusižengimo požymių. Esminis šio teismo argumentas išteisinant E. P. – neįrodyta, kad jis žinojo jog naftos produktai įgyti nusikalstamu būdu, t. y. nėra subjektyviojo šio nusikaltimo sudėties požymio – kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas E. P. kaltę pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – už nusikalstamu būdu įgytų naftos produktų legalizavimą, neišdėstęs įrodymų turinio tuos pačius įrodymus įvertino priešingai – kad jie patvirtina E. P. kaltę. E. P. pripažino, kad naftos produktus tiekė S. M. su UAB „P“ fiktyviais dokumentais, tačiau nuosekliai neigė žinojęs, kad naftos produktai įgyti nusikalstamu būdu. S. M. taip pat nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino, kad E. P. sakė apie naftos produktų gavimo būdą. Priešingai, jis nurodė, kad naftą pirko iš E. M. be dokumentų, o E. M. tai patvirtino, paaiškindamas, kad naftos produktai buvo jo pirktos įmonės cisternose, kuriuos reikėjo utilizuoti, todėl juos pardavė S. M.. Byloje nėra jokių duomenų, kad naftos produktai buvo įgyti nusikalstamu būdu. Prielaidomis pagrįsti asmens kaltės negalima, be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių įrodymų, kurie patvirtintų E. P. žinojus, jog naftos produktai įgyti nusikalstamu būdu.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. P. veiksmuose, o kartu ir UAB „D“ veiksmuose, nėra BK 216 straipsnio 1 dalyje (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių yra teisinga.

Kadangi netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas turi įtakos ne tik nuteistojo E. P., bet ir nuteistojo juridinio asmens UAB „D“ veiksmų kvalifikavimui (BPK 376 straipsnio 2 dalis), tai kasacinės instancijos teismas patikrina teismų sprendimų teisėtumą ir jo atžvilgiu. Jau buvo argumentuota, kad E. P. veiksmuose nėra BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, todėl ir juridinis asmuo UAB „D“ negalėjo būti pripažintas kaltu dėl minėto nusikaltimo padarymo, nes juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Dėl BPK 255, 256 straipsnių taikymo apeliacinės instancijos teisme bei E. P. teisės į gynybą pažeidimo

Remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas nutartyje nurodo ir inkriminuotą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą (BPK 233 straipsnio 3 dalis). Tačiau toks kvalifikavimo nurodymas tik parodo prokuroro poziciją, išdėstytą kaltinamajame akte, ir bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Teismas, bylos nagrinėjimo teisme metu nustatęs, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nei nurodyta kaltinamajame akte sudėtį, privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti.

BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra BPK nenustatyta. Tai akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-7-13/2007, 2K-555/2007 ir kt.).

Tokio BPK 255, 256 straipsnių aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikytasi nepriklausomai nuo to, ar perkvalifikuojant veiką būdavo tik pašalinami ją apibūdinantys teisiniai požymiai (lengvinant ar nepasunkinant kaltinamojo teisinės padėties), ar inkriminuojami nauji (kasacinės bylos Nr. 2K-429/2006, 2K-431/2006, 2K-455/2006, 2K-466/2006, 2K-85/2007, 2K-539/2007, 2K-553/2007, 2K-555/2007, 2K-709/2007, 2K-744/2007, 2K-26/2008, 2K-61/2008 ir kt.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje išaiškino, kad kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje taip pat laikomasi nuostatos, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (kasacinė byla Nr. 2K-509/2008).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro skundą dėl E. P. pripažinimo kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, neįspėjo E. P., kad teismas gali svarstyti jo veiksmų perkvalifikavimą į BK 184 straipsnio 2 dalį, ir nesuteikė galimybės gintis nuo tokio jo veiksmų kvalifikavimo. Taigi nuteistojo E. P. gynėjas skunde pagrįstai nurodo, kad jie neturėjo galimybės gintis nuo tokio kaltinimo.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. P. keičiant kaltinimą apeliacinio proceso metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Apeliacinės instancijos teismas E. P. procesines teises pažeidė nesuteikdamas jam galimybės teisiamajame posėdyje gintis nuo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyto veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavicius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002) buvo konstatuota, kad kaltinamojo galimybėms gintis nuo kaltinimo yra pakenkiama, jei kaltinamasis iki nuteisimo nežino apie veikos perkvalifikavimo galimybę. Konvencijos pažeidimas nurodytoje byloje nebuvo nustatytas dėl to, kad pareiškėjas turėjo teisę ginčyti apkaltinamojo nuosprendžio teisės ir faktų aspektus apeliacinės instancijos teisme, be to, bylą kasacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Veikos kvalifikavimo keitimo situaciją nagrinėjamoje byloje palyginus su veikos kvalifikavimo keitimo aplinkybėmis Sipavičiaus byloje, pastebimas svarbus skirtumas:

nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimo pakeitimas buvo atliktas apeliacinės instancijos teisme, t. y. bylos nagrinėjimo teisme dalyviams paliekant tik galimybę paduoti kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, tačiau nesant galimybės teismo procese tikrinti faktų nustatymo klausimų, tikėtina reikšmingų, nustatinėjant veikos perkvalifikavimo teisingumą.

Šis veikos kvalifikavimo keitimo aspektas yra pagrindas daryti išvadą, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme buvo padarytas esminis BPK pažeidimas – buvo pažeista E. P. teisė į gynybą (BPK 10, 44 straipsniuose įtvirtintas teisės į gynybą principas), taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta esminių veikos aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris proceso šalims tapo staigmena. Nei kaltinimas, nei gynyba proceso metu neturėjo jokios galimybės dėstyti argumentų dėl galimybės veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008).

Minėtas esminis Baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimas suvaržė įstatymo garantuotas E. P. teises bei sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti šią bylos dalį ir priimti teisingą nuosprendį, todėl ši jo dalis naikintina paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies ir 216 straipsnio 1dalies, 183 straipsnio 2 dalies taikymo F. L.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu F. L. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismas nustatė, kad F. L. sukčiavimą (apgaule PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje išvengė turtinės prievolės valstybės biudžetui) padarė kaip UAB „L“ direktorius, o ne kaip privatus asmuo, kuris, kaip nurodyta kaltinamajame akte, stambiu mastu ėmėsi ūkinės-komercinės veiklos neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ši reikalinga. F. L., kaip UAB „L“ direktorius, iš nenustatytų asmenų be įsigijimo dokumentų, nesumokėdamas PVM, įsigijo 52,39 tonos dyzelinio kuro, kurį UAB „P“ jam žinomai suklastotais buhalterinės apskaitos dokumentais legalizavo UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje, jį pardavė ir tokiu būdu apgaule išvengė 15 601,68 Lt turtinės prievolės valstybės biudžetui. Dėl BK 216 straipsnio 1 dalies teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog F. L. 52,39 tonos dyzelinio kuro įgijo nusikalstamu būdu. Be to, kaltinime nenurodyta, kokiais kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais – grobimu, sukčiavimo ar kitais veiksmais – įgytas turtas. Teismas, išteisindamas F. L. dėl turto pasisavinimo nuosprendyje motyvavo, kad dyzelinis kuras UAB „L“ realiai buvo gautas, įtrauktas į apskaitą buhalteriniuose dokumentuose, vėliau realizuotas ir už jį atsiskaityta. Kaltinime nurodyta pinigų suma nebuvo pasisavinta ir paversta savo turtu. Dėl to F. L. ne pasisavino patikėtą turtą, bet išvengė turtinės prievolės, o tai sudaro BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 3 d. nuosprendžiu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl F. L. išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo nustatė tokias bylos aplinkybes:

F. L. 2003 m. birželio 9-26 d. laikotarpiu, veikdamas kaip fizinis asmuo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų už nenustatytą kainą be dokumentų, nesumokėdamas jokių mokesčių, iš jų ir pirkimo PVM, neteisėtai įsigytą 52,39 tonos dyzelinį kurą, S. M. ir FNTT priedangos UAB „P“ pagalba (pateikė suklastotas PVM sąskaitas faktūras) legalizavo UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje ir šį dyzeliną realizavo, o gautus pinigus – 102 277 Lt per du kartus iš kasos paėmė grynaisiais ir juos pasisavino. F. L., veikdamas kaip fizinis asmuo, iš nenustatytų asmenų už nenustatytą kainą be dokumentų neteisėtai įsigijo 52,39 tonos dyzelinio kuro, t. y. kitokiu neteisėtu būdu stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys. Tokiais veiksmais F. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01). Šis teismas nuosprendyje nurodė, kad net jei UAB „L“ ir turėjo licenciją verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, tačiau F. L. kaltintas ne kaip individualios įmonės savininkas, bet kaip fizinis asmuo. Byloje nustatyta, jog jis neteisėtai įsigijo 52,39 tonos dyzelinio kuro ne per savo individualią įmonę (priešingų duomenų byloje nėra), o iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, už nenustatytą kainą be dokumentų, nesumokėdamas jokių mokesčių, iš jų ir pirkimo PVM. Dėl to F. L., nurodytomis aplinkybėmis įsigijęs dyzelinį kurą kaip fizinis asmuo (būtent tuo jis kaltinamas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį), o per bendrovę tik jį legalizavęs (tai jau sudaro kitos nusikalstamos veikos sudėtį) ir realizavęs, vertėsi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys. Be to, teismas pažymėjo, kad turtas įsigytas iš neteisėtos komercinės veiklos, BK 216 straipsnio 1 dalies prasme yra įgytas nusikalstamu būdu (rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika nurodydamas kasacinę nutartį Nr. 2K-147/2010), todėl F. L. veiksmus kvalifikavo dar ir pagal BK 216 straipsnio 1 dalį. Šis teismas nustatė, kad F. L., veikdamas kaip fizinis asmuo, iš nenustatytų asmenų už nenustatytą kainą be dokumentų, neteisėtai įsigijo 52,39 tonos dyzelinio kuro, t. y. kitokiu neteisėtu būdu stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys, kurą įteisinęs UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje panaudodamas suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, veikė UAB „L“ naudai, nes minėtą kurą legalizavus ir realizavus naudos turėjo ir juridinis asmuo. Nustatęs tokias aplinkybes šis teismas padarė išvadas, kad ne tik F. L. veiksmuose yra BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, bet ir juridinio asmens UAB „L“ veiksmuose yra BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, tačiau šią bylos dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuriame nurodyta, kad,,teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuodamas savo sprendimą dėl F. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi Nr. 2K-147/2010, tačiau neatkreipė dėmesio į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą dėl precedento taikymo, nes šioje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios toms aplinkybėms kurios buvo nustatytos kasacinėje byloje Nr. 2K-147/2010. Minėtoje byloje kaltininkai buvo individualių įmonių savininkai ir tik jie kaip fiziniai asmenys buvo nuteisti, o juridiniams asmenims - individualioms įmonėms - kaltinimai nebuvo pareikšti.

Beje, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje klaidingai nurodo, kad F. L. kaltintas kaip individualios įmonės savininkas, nes jis nebuvo individualios įmonės savininkas, o buvo UAB „L“, kurios veikla didmeninė ir mažmeninė naftos produktų prekyba (turi ir degalinę), direktorius. Dėl F. L., kaip fizinio asmens, padarytų nusikalstamų veiksmų pirmosios instancijos teismas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį nuteisė ne tik F. L., bet ir juridinį asmenį UAB „L“.

Atsakant į esminį klausimą, ar pagal nustatytas aplinkybes F. L. veiksmuose yra BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, reikia išsiaiškinti, ar jis veikė kaip fizinis asmuo ar kaip juridinio asmens vadovas jo naudai arba interesais.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kad F. L., įgydamas kurą, veikė kaip fizinis asmuo, o jau jį įteisindamas UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje panaudojant suklastotus dokumentus - kaip juridinio asmens UAB „L“ vadovas šios naudai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik F. L. veiksmuose konstatavo BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, bet ir juridinio asmens UAB „L“ veiksmuose konstatavo BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nors UAB „L“ yra juridinis asmuo ir turėjo licenciją verstis didmenine ir mažmenine naftos produktų prekyba. Taigi šio teismo padarytos išvados yra nelogiškos ir prieštaringos, nes iš F. L. veiksmų sekos išplaukia vienareikšmė išvada, kad jis įgydamas kurą veikė kaip juridinio asmens vadovas, o juridinis asmuo UAB „L“ turėjo licenciją verstis didmenine ir mažmenine naftos produktų prekyba. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje dirbtinai išskaidė F. L. veiksmus t. y. dėl neteisėto 52,39 tonos dyzelinio kuro įgijimo nustatė, jog veikė kaip fizinis asmuo, ir pripažino kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, bet kartu nustatė, kad veikė juridinio asmens UAB „L“ naudai, ir juridinį asmenį pripažino kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad F. L., tiek įsigydamas dyzelinį kurą, tiek jį įteisindamas (neįgijęs neįteisinsi) UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje, panaudojant suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, ir realizuodamas per UAB „L“, veikė kaip šios bendrovės vadovas, nes tik būdamas bendrovės, kuri turėjo licenciją verstis didmenine ir mažmenine naftos produktų prekyba, vadovu jis galėjo neteisėtai įsigytą dyzelinį kurą įteisinti tokiu būdu UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje ir jį realizuoti bei gauti pajamas. Nors F. L. neigia savo kaltę, tačiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad minėtus veiksmus apėmė vienas sumanymas ir buvo vieninga tyčia – pasinaudojant savo kaip UAB „L“ vadovo statusu įsigyti dyzelinį kurą, jį įteisinti minėtu būdu kaip gautą teisėtai, realizuoti ir gauti pajamas (pelną).

Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad F. L. padarė BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ją grindžia tuo, kad jis padarė BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (kitokiu neteisėtu būdu stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys), nes turtas, įsigytas iš neteisėtos komercinės veiklos, BK 216 straipsnio 1 dalies prasme yra įgytas nusikalstamu būdu, o juridinio asmens UAB „L“ veiksmus kvalifikavo dar ir pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, nes vadovas veikė šios naudai.

Teisėjų kolegija jau išdėstė argumentus, kodėl F. L. veiksmuose nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

BK 216 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatyta: „Tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos,...“. Šio straipsnio pavadinimas – nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, taigi jo paskirtis užkirsti kelią nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimui. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta „pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį“.

Įstatymų leidėjas minėto straipsnio dispozicijoje nustatė šio nusikaltimo subjektyviuosius požymius – kaltininkas, įteisindamas pinigus ar turtą, turi žinoti, kad jie įgyti nusikalstamu būdu. Ši aplinkybė byloje turi būti įrodyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad F. L., prieš įgydamas dyzelinį kurą, žinojo, kad šis gautas nusikalstamu būdu. Akivaizdu, kad F. L., prieš įgydamas dyzelinį kurą, suvokė, kad šis gautas neteisėtu būdu, nes pardavėjas neturėjo jokių dokumentų, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad F. L. suvokė, jog kuras gautas nusikalstamu būdu. Beje, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendžio aprašomojoje dalyje vartoja abi sąvokas, - tai, kad dyzelinis kuras buvo gautas ir neteisėtu būdu, ir nusikalstamu būdu; tokių prieštaravimų teismo nuosprendyje neturi būti. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad F. L. veiksmuose yra BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis.

BK 183 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyta:,,Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę...“.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta svetimo turto pasisavinimu, būtina nustatyti minėtų požymių visumą. Svetimo turto pasisavinimas gali būti padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato žalą bendrovei ir to nori. Apeliacinės instancijos teismas F. L. kaltę dėl UAB „L“ pinigų pasisavinimo grindė tik pinigų paėmimo faktu, tačiau šią aplinkybę įvertino neatsižvelgdamas į kitų aplinkybių visumą. Šis teismas privalėjo vertinti visus F. L. veiksmus, tiek subjektyviuosius, tiek ir objektyviuosius požymius. Objektyviosios aplinkybės – neteisėtai gautas kuras buvo įteisintas UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje suklastotais dokumentais, o jį realizavus paimti pinigai. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dyzelinis kuras UAB „L“ realiai buvo gautas, įtrauktas į apskaitą buhalterinėje apskaitoje, realizuotas, o gautais pinigais atsiskaityta už kurą, todėl šie nebuvo pasisavinti, motyvavo tuo, kad bendrovės apyvartoje kartu su teisėtai įgytais naftos produktais cirkuliavo ir neteisėtai įgyti naftos produktai, todėl neaišku, ar paimti pinigai buvo gauti realizavus būtent neteisėtai įgytą dyzelinį kurą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju tai yra prielaida, kuria grįsti kaltės negalima. Šią aplinkybę buvo galima tiksliai nustatyti ikiteisminio tyrimo metu paskyrus reviziją, tačiau tai nebuvo padaryta. Įvertinus minėtas objektyviąsias bei subjektyviąsias (F. L. nuosekliai teigė gautais pinigais atsiskaitęs už kurą) aplinkybes, negalima neabejotinai teigti, kad F. L. tyčia buvo pasisavinti bendrovės pinigus.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad F. L. ir UAB „L“ veiksmuose nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14), o F. L. veiksmuose ir BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisinga.

Kadangi netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas turi įtakos ne tik kasatoriaus F. L., bet ir nuteistojo juridinio asmens UAB „L“ bei nuteistojo S. M. veiksmų kvalifikavimui (BPK 376 straipsnio 2 dalis), tai kasacinės instancijos teismas patikrina teismų sprendimų teisėtumą ir dėl jų. Jau buvo argumentuota, kad F. L. veiksmuose nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties, todėl ir juridinis asmuo UAB „L“ negalėjo būti pripažintas kaltu dėl minėtų nusikaltimų padarymo, nes juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Aptarta, kad F. L. veiksmuose nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, todėl ir S. M. nepagrįstai nuteistas pagal šį straipsnį kaip padėjėjas. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Apeliacinės instancijos teismas, subendrindamas S. M. paskirtas bausmes, taikė bausmių apėmimo būdą, todėl jam subendrinant paskirtas bausmes taip pat taikytinas šis būdas, nes pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį galima tik esant dėl to prokuroro skundui (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 3 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti jo dalį, kuriuo E. P. nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) ir 184 straipsnio 2 dalį, bei dalį dėl paskirtų bausmių subendrinimo, ir E. P. palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų;

panaikinti jo dalį, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl F. L. ir juridinio asmens UAB „L“ išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų;

panaikinti jo dalį, kuriuo F. L. nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) ir 183 straipsnio 2 dalį, bei dalį dėl paskirtų bausmių subendrinimo, ir F. L. palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų;

panaikinti jo dalį, kuria juridinis asmuo UAB „L“ nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14), bei dalį dėl paskirtų bausmių subendrinimo, ir juridiniam asmeniui UAB „L“ palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų;

panaikinti jo dalį, kuria juridinis asmuo UAB „D“ nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija, įsigaliojusi 2004-02-14) ir palikti galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį juridiniam asmeniui UAB „D“ be pakeitimų;

panaikinti jo dalį dėl juridinio asmens UAB „D“ paskirtų bausmių subendrinimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo, po to dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 160 MGL (20 000 Lt) baudą;

panaikinti jo dalį, kuria S. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (dėl padėjimo F. L. pasisavinti didelės vertės turtą), ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų;

panaikinti jo dalį dėl S. M. paskirtų bausmių subendrinimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, S. M. paskirtas bausmes pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams;

Kitą apeliacinio nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Gintaras Goda

Armanas Abramavičius

Viktoras Aidukas

Olegas Fedosiukas

Vladislovas Ranonis

Tomas Šeškauskas

Vytautas Masiokas