Baudžiamoji byla Nr. 2K-259-976/2016
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00374-2014-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5; 2.1.2.7; 2.4.2.1; 2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistojo gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžio bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. P. (M. P.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš V. D. priteista M. P. 31,42 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžiu nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiojo M. P. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta V. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nukentėjusiajam M. P. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos (negautų pajamų ir išlaidų kurui) patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, iš V. D. nukentėjusiajam V. P. priteistas neturtinės žalos dydis padidintas iki 1700 Eur.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokurorės, prašiusios nukentėjusiojo ir nuteistojo bei jo gynėjo kasacinius skundus atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio jų kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. D. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 14 d., apie 01.30 val., vykdamas automobiliu „Ford tranzit“ (duomenys neskelbtini), Vokietijos teritorijoje, tiksliau nenustatytoje vietoje, tyčia kumščiu sudavė M. P. vieną smūgį į kairį smilkinį, o šiam užsidengus galvą rankomis, kumščiais sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą ir kaklą, taip padarė dešinės plaštakos trečio piršto vidurinio pirštakaulio lūžį su jo panirimu, o tai sukėlė M. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis M. P. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos ir ją padidinti.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio šioje byloje, iš esmės pažeidė BPK 109, 113, 115 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jo sužaloto piršto judesiai per sąnarį yra minimalūs ir prognozuojama, kad piršto sulenkimas išliks ribotas ir ateityje, tačiau nusprendė, kad jis nepateikė įrodymų, kad dėl patirtos traumos turėjo pakeisti gyvenimo įpročius, laisvalaikio praleidimo būdus, kad piršto nesulenkimas apsunkino darbinių funkcijų vykdymą, kad tai kaip nors neigiamai atsilieps jo visaverčiam gyvenimui ateityje. Ši išvada prieštarauja teismų praktikai, nes asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtos Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos dalis „Neturtinės žalos nustatymo kriterijai“; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-68/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-68/2008">2K-68/2008</a>), kad susirūpinimas dėl būsimų pasekmių šalinimo negali būti vertinamas kaip būsima ar nereali žala, nes susirūpinimas dėl pasekmių pašalinimo būtinumo ateityje ir sėkmės yra realus ir suprantamas, kad asmeniui veikiant tyčia padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtos Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos dalis „Neturtinės žalos nustatymo kriterijai“). Kasatorius pažymi, kad estetinis jo rankos vaizdas, atsižvelgus į jo profesiją, yra ne koks, dėl traumos jis nuolat jaučia nepatogumus bendraudamas su aplinkiniais bei darbo aplinkoje (pirštas žymiai storesnis, standus, jis negali sulenkti kumščio ir toks jis išliks visą gyvenimą) ir tai matė bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo teisėjai.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. ir jo gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 12 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą V. D. nutraukti.
Kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 3 dalis, pagal kurias įrodymais yra tik tokie duomenys, kuriais remdamasis teismas nustato faktines bylos aplinkybes, BPK 20 straipsnio 5 dalį, kuri įtvirtina reikalavimus įrodymų vertinimui, taip pat BPK 324 straipsnio 6 dalį, įtvirtinančią apeliacinės instancijos teismo pareigą atlikti įrodymų tyrimą tam, kad būtų pašalinti įrodymų prieštaravimai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnį, nes nuosprendį pagrindė tiesiogiai teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė nukentėjusiojo M. P. parodymais. Įvertindamas nukentėjusiojo parodymus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, tačiau dėl esminių aplinkybių – jam suduotų smūgių, jų sudavimo mechanizmo, lokalizacijos – nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja bylos duomenims. Antai nukentėjusysis bent tris kartus skirtingai nurodė jam suduotų smūgių skaičių, jo parodymai dėl konflikto pradžios, mačiusių įvykį asmenų, prieštarauja pačių liudytojų O. T., M. J., G. Z., J. J. parodymams.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas pakartotinai apklausė tik nukentėjusįjį M. P. ir liudytoją J. J., todėl savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie tiesiogiai nebuvo ištirti šio teismo posėdyje. Dėl liudytojų O. T., M. J., G. Z. parodymų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, nors BPK numato, kad turi būti vertinamas kiekvienas įrodymas, tiek atskirai, tiek kartu su kitais įrodymais, kad nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai ir pan.) nė vienas įrodymas nėra svarbesnis už kitą. Neįvertinus šių liudytojų parodymų, negalima daryti išvados, kad teismų išvados apie faktines bylos aplinkybes buvo pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.
Kasatoriai pažymi, kad iš nekaltumo prezumpcijos išplaukia, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Įrodyti kaltinamojo kaltumą yra valstybės institucijų pareiga. Jei šios institucijos nesurenka pakankamai kaltės įrodymų arba duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, nepakankamai išsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų apie kaltumą, kaltinamasis turi būti išteisintas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs, prieštarauja liudytojų O. T., M. J., G. Z., J. J. parodymams, todėl teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą tam, kad juos pašalintų, tačiau to nepadarė. Dėl to darytina išvada, kad skundžiami nuosprendžiai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Įvertindamas įrodymus dėl civilinio ieškinio dydžio ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė jų vertinimo klaidų, nes remdamasis tais pačiais įrodymais padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas. Antai teismas teigė, kad nukentėjusysis dėl V. D. veikos patyrė nepatogumus, organizacinius rūpesčius ir kita, tačiau tuo pat metu nurodė, kad nėra pateikta jokių įrodymų, kad dėl patirtos traumos nukentėjusiajam teko keisti gyvenimo įpročius, laisvalaikio praleidimo būdus. Anot kasatorių, logiška, jei nukentėjusysis dėl traumos neturėjo keisti gyvenimo įpročių, laisvalaikio praleidimo būdų, tai dėl traumos jis nepatyrė jokių nepatogumų ar organizacinių rūpesčių.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo V. D. paduoto apeliacinio skundo, nepateikė dėl jo aiškių motyvų, todėl iš esmės pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalį, 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Anot kasatorių, teismas nepasisakė dėl V. D. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu ir jų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumu, nusikalstamos veikos kvalifikavimo teisingumu ir kt. Jei teismas manė, kad apeliaciniame skunde nurodomi prieštaravimai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo yra nepagrįsti, jis privalėjo savo nutartyje (nuosprendyje) aiškiai nurodyti, kodėl daro tokią išvadą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiais, todėl darytina išvada, kad į esminius V. D. apeliacinio skundo motyvus nebuvo atsakyta. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių nuteistojo apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikytina, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio negalima laikyti teisėtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-135/2015 ir kt.).
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal nukentėjusiojo M. P. apeliacinį skundą, peržengė jo ribas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčijo V. D. paskirtos bausmės, neformulavo prašymo panaikinti V. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikindamas šią aplinkybę aiškiai peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
4. Nuteistojo V. D. ir jo gynėjo advokato K. Jonaičio, nukentėjusiojo M. P. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme
5. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a>, 2K-79-976/2016).
7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015, 2K-79-976/2016).
8. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas turi priimti įvertinęs jo būtinumą konkrečioje byloje.
8.1. Apeliacinės instancijos teismo veiksmai, kurie atliekami tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, tiesiogiai priklauso nuo apeliacinio skundo turinio (ribų) ir šį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sprendimo. BPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio gali būti paduodamas bet kokiais pagrindais ir motyvais, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas gali spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisme nagrinėjant apeliacinį skundą dažnai fakto ir teisės klausimo aiškus atskyrimas yra sunkiai įmanomas, nes teisės taikymo klausimų teisingas išsprendimas neišvengiamai gali būti susijęs su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių patikrinimu, o tai lemia įrodymų tyrimo būtinumą sprendžiant taip pat ir teisės taikymo klausimus.
8.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). BPK 324 straipsnio 6 dalies nuoroda, kad įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai paskelbtas kaltinamasis aktas ir pakartotinai ištirti visi byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2008, 2K-21/2009, 2K-97/2009, 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-142/2012, 2K-148/2014, 2K-276-976/2015).
8.3. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į EŽTT praktikos nuostatą, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti bylą dėl faktų ir dėl teisės bei atlikti visapusišką pareiškėjo kaltumo ar nekaltumo klausimo vertinimą, šis teismas dėl proceso teisingumo sumetimų negali išspręsti šių klausimų be tiesioginio įrodymų vertinimo. EŽTT, be kita ko, pažymėjo, kad liudytojo parodymų tikrumo vertinimas yra sudėtingas uždavinys, kuris paprastai negali būti įvykdomas tik perskaičius užrašytus parodymus (pavyzdžiui, Dan v. Moldova, no. 8999/07, judgment of 5 July 2011).
9. Nagrinėjamoje byloje kasatorius V. D. Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
9.1. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė argumentus, kodėl, jo nuomone, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, būtent, kad įrodymai įvertinti paviršutiniškai ir vienpusiškai, išimtinę reikšmę suteikiant nenuosekliems nukentėjusiojo parodymams, taip pat nepašalinus prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų O. T., M. J., G. Z., J. J. parodymų, dėl to teismas padarė nepagrįstas įrodymų visumos vertinimu išvadas, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad dėl tokių BPK pažeidimų buvo neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nepagrindė bylos įrodymais visų būtinųjų BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nuteistojo veiksmuose.
9.2. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžiu nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiojo M. P. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta V. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nukentėjusiajam M. P. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos (negautų pajamų ir išlaidų kurui) patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, iš V. D. nukentėjusiajam V. P. priteistas neturtinės žalos dydis padidintas iki 1700 Eur.
10. Kasaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir nepašalinęs apeliaciniame skunde nurodytų prieštaravimų tarp įrodymų, esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir neatsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.
10.1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teismas iš dalies patenkino nuteistojo gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir apklausė nukentėjusįjį M. P. ir liudytoją J. J., atmesdamas gynėjo prašymą apklausti liudytojus, kurių parodymai, kaip buvo teigiama apeliaciniame skunde, prieštarauja nukentėjusiojo parodymams.
10.2. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nurodęs, jog nukentėjusiojo parodymus vertina kaip ne visiškai nuoseklius, remiasi jais tik tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad tiki nukentėjusiojo parodymais dėl alkoholio vartojimo (tai patvirtina kiti liudytojai), tačiau nesiėmė priemonių pašalinti ir nepasisakė dėl esminių apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų (tiesiogiai susijusių su konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilimu bei eiga) prieštaringumo: dėl konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, susijusio su nukentėjusiojo kaltinimais dėl pinigų vagystės; dėl paties konflikto aplinkybių, kurias nukentėjusysis ir liudytojai nurodo skirtingai: nukentėjusiajam teigiant, kad nuteistasis sudavė smūgį į galvą liudytojui O. T., pats liudytojas neigia tokį faktą; tą, kaip matyti iš bylos medžiagos, vėliau pripažįsta ir nukentėjusysis; nukentėjusiajam teigiant, kad konflikto metu liudytojas M. J. atitraukė nuteistąjį nuo nukentėjusiojo, šis liudytojas neigia dalyvavęs tokiame konflikte; nukentėjusiajam nurodant, kad keli liudytojai konflikto metu nemiegojo ir stebėjo jį, liudytojai tvirtina miegoję; nukentėjusiajam teigiant, kad vairuotojas skambino nuteistojo tėvui G. D. dėl muštynių, pats G. D. nurodo, kad jam buvo skambinta dėl to, kad jis įtikintų sūnų leistis apieškomam nukentėjusiojo, kuris jį kaltina vagyste.
10.3. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuosprendžio išvados yra grindžiamos bendro pobūdžio teiginiais apie nusikalstamos veikos įrodytumą, nors, be nukentėjusiojo parodymų, kurie, kaip minėta, paties teismo pripažįstami ne visiškai nuosekliais ir kurių tikrumas bei patikimumas nebuvo tiesiogiai ištirtas gretinant juos tarpusavyje (aiškinantis tam tikros jų kaitos priežastis), taip pat su kitų liudytojų parodymais, kitų tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių konstatuotas faktines aplinkybes, byloje nenustatyta. Tiesa, teismas išsamiai pasisakė dėl apeliacinės instancijos teisme apklausto J. J. parodymų, kurie teismo buvo atmesti dėl praeityje buvusių priešiškų santykių su nukentėjusiuoju. Neabejotina, kad teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių gali grįsti, be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, tačiau toks įrodinėjimas reikalauja itin kruopštaus ir nuoseklaus argumentavimo.
10.4. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atsakyta į esminius apeliantų argumentus dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kitų apeliaciniame skunde keliamų pirmiau nurodytų klausimų.
Taigi, toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentavimas negali būti laikomas tokiu, kokio reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatos, ir šių normų reikalavimus pažeidžia.
10.5. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nagrinėjo apeliacinį skundą, kuriame iš esmės buvo ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurias, kaip nurodė apeliantai, pirmosios instancijos teismas nustatė nesilaikydamas įrodinėjimo taisyklių, būtent nepašalinęs prieštaravimų tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, nemotyvuotai atmetęs nukentėjusiojo parodymams prieštaraujančius parodymus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti sąžiningą procesą, turėjo atidžiau spręsti klausimą dėl įrodymų tyrimo apimties.
10.6. Įvertinus tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai. Atsižvelgus į tai, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų nevertina, ir padarius išvadą dėl esminių proceso pažeidimų apeliacinės instancijos teisme, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 12 d. nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
10.7. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atidžiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus, imtis priemonių pašalinti prieštaravimus dėl byloje esančių įrodymų ir savo sprendime pateikti motyvuotas išvadas.
10.8. Tinkamas tikrųjų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas ir jų vertinimas, laikantis įrodinėjimui keliamų reikalavimų bei baudžiamojo proceso principų, yra pagrindas spręsti ir baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei civilinio ieškinio, įskaitant ir žalos dydį, klausimus. Todėl kasacinės instancijos teismo kolegija nepasisako dėl nuteistojo ir jo gynėjo argumentų dėl lengvinančios baudžiamąją atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir susijusios išskirtinai su faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir jų vertinimu, ir atitinkamai dėl civilinio ieškinio dydžio.
Dėl civilinio ieškinio
11. Nukentėjusysis M. P. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir nurodo argumentus, dėl kurių neturtinė žala turi būti padidinta.
11.1. Kaip matyti iš pirmiau šioje nutartyje nurodytų kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos argumentų ir padarytų išvadų, konstatavus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, byla šiais pagrindais grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
11.2. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nepasisako dėl nukentėjusiojo M. P. skundo argumentų, nes kasacinio teismo išvados dėl nukentėjusiojo prašymo padidinti neturtinės žalos atlyginimą gali turėti išankstinę reikšmę apeliacinės instancijos teismo išvadoms vertinant bylos duomenis dėl nusikalstamos veikos požymių ir kitų bylos klausimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Aurelijus Gutauskas
Rima Ažubalytė
