Baudžiamoji byla Nr. 2K-264-895/2016
Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00494-2013-6 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.2
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendžiu D. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šią bausmę subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. ir 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir 3620 Eur bauda. Į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal ankstesnius nuosprendžius.
Priteista iš D. B. nukentėjusiajai Monikai J. J. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu nuteistosios D. B. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendis pakeistas – D. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šią bausmę subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. ir 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir 3620 Eur bauda. Į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal ankstesnius nuosprendžius. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant D. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. D. B. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės – 115 000 Lt (33 306,30 Eur) – vertės svetimą turtą, t. y. 2006 m. birželio 16 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, (duomenys neskelbtini), turėdama tyčią apgaule savo naudai įgyti M. J. J. turtą – pinigus, piktnaudžiaudama jos pasitikėjimu, būdama įsipareigojusi įvairiems kreditoriams ir žinodama, jog yra nepajėgi atsiskaityti su jais, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji yra finansiškai stabili, ir pasirašė skolos raštelį, pagal kurį iš M. J. J. pasiskolino 15 000 Lt (4344,30 Eur). Tęsdama nusikalstamą veiką, D. B. 2006 m. rugpjūčio 7 d., tiksliau nenustatytu laiku, AB Šiaulių banko patalpose, Klaipėdoje, H. Manto g. 1, įtikinusi M. J. J., kad pinigai reikalingi biuro patalpoms, esančioms Klaipėdoje, Turgaus a., pirkti, ir taip ją suklaidinusi, pasiskolino iš jos 100 000 Lt (28 962 Eur). Pasiskolintus pinigus turėjo grąžinti iki 2006 m. gruodžio 31 d., tačiau, suėjus skolos grąžinimo terminui, pinigų negrąžino.
2. Kasaciniu skundu nuteistoji D. B. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nes jos veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių.
2.1. Nuteistoji kasaciniame skunde pateikia teismų praktiką dėl BK 182 straipsnio taikymo kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-293/2002, 2K-549/2003, 2K-23/2004, 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-387/2009, 2K-133/2010, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-123/2014 ir teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai kvalifikavo jos veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Vien tik turtinės prievolės pagal paskolos sutartį nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės.
2.2. Kasatorė nurodo, kad 2006 m. birželio 16 d. ji ir nukentėjusioji pasirašė skolos raštelį, kuris teisine prasme atitinka paskolos sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.871 straipsnio 3 dalis). Sandoris sudarytas rašytine forma, todėl jo tikrumo neįmanoma nuslėpti ir skolos negrąžinimo atveju pažeistų teisių gynimas teismine tvarka nebūtų pasunkintas. Pasak kasatorės, nėra pagrindo teigti, kad ji skolinosi pinigus iš M. J. J., turėdama didelę skolų naštą ar nemokumą. Priešingai, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. kovo 28 d. patikrinimo akto Nr. SK6-18 turinys patvirtina, kad 2004–2005 m. laikotarpiu, parduodama nekilnojamąjį turtą ir tarpininkaudama fiziniams asmenims perkant ir (ar) parduodant nekilnojamąjį turtą, kasatorė gavo 1 601 338 Lt pajamų. 2006 m. laikinojoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje užfiksuota, kad kasatorės 2006 m. gautų pajamų suma yra 80 806,68 Lt. Iš nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos ir gyventojų individualios veiklos pajamų–išlaidų apskaitos žurnalo matyti, kad D. B. nuo 2015 m. vasario 11 d. užsiima nekilnojamojo turto agentūrų veikla.
2.3. Nuteistoji pažymi, kad jos veiksmuose nebuvo apgaulės. Nukentėjusioji prisiteisė iš jos skolintą pinigų sumą civilinio proceso tvarka, taigi jos, kaip kreditorės, galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės nebuvo pasunkintos. Esant pakankamam pagrindui manyti, kad kasatorė piktybiškai nevykdo teismo sprendimo, jos veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 245 straipsnį, o ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
2.4. Kasatorės nuomone, sandoris buvo sudarytas 2006 m. birželio 16 d., todėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimas turi būti siejamas tik su aplinkybėmis, kurios egzistavo sandorio sudarymo metu, o ne su aplinkybėmis, kurios kilo po sandorio sudarymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar nuteistosios padaryta veika yra sukčiavimas, negalėjo remtis UAB „Olympic Casino Group Baltija“ 2014 m. gegužės 26 d. pažyma apie gyventojo patirtas išlaidas ir išmokėtus azartinių lošimų laimėjimus. Tokiu atveju lieka neaišku, kada kasatorės padaryta nusikalstama veika laikoma baigta, t. y. ar baigtumo momentas yra sandorio sudarymo laikas, ar jis siejamas su kaltininko galimybės turėjimu ir skolos negrąžinimo laikotarpiu, kaip šiuo atveju 2008 metais.
2.5. Kasatorė pažymi, kad labai svarbus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2014">2K-84/2014</a>, 2K-123/2014). Tačiau abiejų instancijų teismai šio svarbaus kriterijaus teisine prasme nevertino, apsiribojo tarpusavio santykių analize sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismai nustatė, kad kasatorę ir kaltinamąją siejo gana glaudūs asmeniniai santykiai, jos gyveno kaimynystėje, kasatorė buvo nukentėjusiosios dukters draugė, jos kartu mokėsi, tiek nukentėjusioji, tiek jos duktė buvo paskolinusios kasatorei pinigų ir ji skolas grąžino, be to, nukentėjusioji yra sudariusi ne vieną nekilnojamojo turto sandorį, dėl to turi šioje srityje teisinių žinių.
2.6. Kasatorės nuomone, teismai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to 2006 m. birželio 16 d. skolos raštelio pagrindu atsiradusius civilinius teisinius santykius nepagrįstai sutapatino su baudžiamosios atsakomybės atsiradimu.
3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, D. B. pagrįstai pripažinta kalta dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistoji suklaidino nukentėjusiąją dėl savo finansinių galimybių ir ketinimų, įvardydama save kaip sėkmingą, patikimą ir sąžiningą verslininkę. Būtent toks savęs apibūdinimas įtikino nukentėjusiąją apsispręsti dėl pinigų perdavimo, nes M. J. J., žinodama tikrąją nuteistosios finansinę padėtį, jos skolas, lankymąsi lošimų namuose, nebūtų jai skolinusi pinigų. Civiliniai santykiai, kada sudaromas sandoris slepiant tikruosius ketinimus negrąžinti pinigų, perauga į baudžiamuosius ir kvalifikuojami kaip sukčiavimas.
4. Atsiliepimu nukentėjusioji M. J. J. prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad nuteistoji, sužinojusi, jog nukentėjusioji pardavė žemę, paprašė paskolinti pinigų, įtikinėjo, kad jos verslas klesti, rodė pastatą, kurį neva tai ketino pirkti už jos pinigus. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad už paskolintą sumą nebūtų galėjusi to padaryti, nes pastatas kainavo gerokai brangiau. Nukentėjusioji teigia pasitikėjusi D. B. dar ir todėl, kad anksčiau buvo paskolinusi jai pinigų ir ji šiuos grąžino net su palūkanomis, tačiau tai buvo gerokai mažesnės sumos. Nukentėjusiosios nuomone, tai buvo tarsi repeticija prieš suplanuotą apgavystę. Dėl baudžiamosios bylos iškėlimo buvo kreiptasi vėliau, nes D. B. vis melavo, kad pinigus grąžins, įtikinėjo, kad reikia palaukti. 2006 m. birželio 16 d. pasiskolintus 15 000 Lt ir 2006 m. rugpjūčio 7 d. – 100 000 Lt D. B. žadėjo grąžinti iki 2006 m. pabaigos, tačiau visą tą laiką, kol skola 2007 m. birželio 27 d. buvo priteista teismo įsakymu, skolos negrąžino. Tuo metu D. B. jau buvo apgavusi ne vieną žmogų, didelių skolų turėjo jau tada, kai skolinosi iš nukentėjusiosios, ir akivaizdu, kad ji nesiruošė laiku pinigų grąžinti ir nebūtų sugebėjusi to padaryti. Iš UAB „Nesė Casino“ ir „Olympic Casino Group Baltija“ pateiktos informacijos matyti, kad D. B. kazino lošia nuo 2005 m. Bylos duomenimis, D. B. dideles pinigų sumas ne tik išlošdavo, bet ir pralošdavo ir iš laimėtų pinigų (2006 m. iš viso laimėjo 250 268 Lt) net nebandė atiduoti bent dalies skolos. Nukentėjusiosios įsitikinimu, tai paneigia D. B. versiją apie sąžiningai vykdomą verslą bei geranoriškumą kreditorių atžvilgiu.
5. Nuteistosios D. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų
6. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
7. Kasatorės argumentai dėl netinkamo BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo atmestini kaip nepagrįsti.
8. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015).
8.1. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).
8.2. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra pasunkintas.
8.3. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012, 2K-161/2013, 2K-179-895/2015). Pažymėtina, kad paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Norint veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, pripažinti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo ar mažesnės pinigų sumos sumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti už daiktą, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014, 2K-7-27-746/2015).
8.4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp nuteistosios D. B. ir nukentėjusiosios M. J. J. buvo susiklostę asmeniniai tarpusavio ryšiai: D. B. buvo labai gera nukentėjusiosios dukters I. S. draugė, su M. J. J. gyveno kaimynystėje, todėl bendravo ir kaip kaimynės, be to, tiek nukentėjusioji, tiek jos duktė anksčiau buvo paskolinusios kasatorei pinigų ir ši skolas grąžino. Bendraudama D. B. save pateikdavo kaip sėkmingą ir patikimą verslininkę, nekilnojamojo turto agentūros direktorę, turinčią daug sklypų, besiverčiančią nekilnojamuoju turtu, todėl I. S. užtikrino savo motiną, kad D. B. galima pasitikėti, kad skolą ji tikrai grąžins. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, pasitikėdama D. B., M. J. J. per du kartus (2006 m. birželio 16 d. ir rugpjūčio 7 d.) paskolino jai 115 000 Lt (33 306,30 Eur), kuriuos ši turėjo grąžinti iki 2006 m. gruodžio 31 d., tačiau to nepadarė.
8.5. Taip pat teismas nustatė, kad 2006 m. D. B. turėjo didelių įsiskolinimų fiziniams asmenims ir tų skolų nesugebėjo atiduoti. 2006 m. birželio 15 d. ir liepos 10 d. D. B. su asmenimis, 2004 m. ir 2005 m. suteikusiais jai kreditus, sudarė naujas sutartis, kuriomis kreditoriams buvo padidintos įsiskolinimų sumos vienu atveju iki 420 000 Lt, kitu – iki 230 000 Lt, pratęstas jų grąžinimo terminas, šių paskolų užtikrinimui buvo įkeistas jų vertę atitinkantis D. B. turtas. Be to, 2005 m. rugpjūčio 16 d., 2006 m. vasario 4 d., gegužės 16 d., liepos 24 d., rugpjūčio 25 d., rugpjūčio 28 d., 2007 m. sausio 11 d., sausio 20 d., vasario 14 d. birželio 8 d. nuteistoji skolinosi įvairias pinigų sumas iš įvairių asmenų ir pagal paskolos raštelius ar paprastuosius neprotestuotinus vekselius, bendra įsiskolinimų suma, be pirmiau nurodytų įsiskolinimų, siekė 453 852,30 Lt, šių pinigų nuteistoji kreditoriams negrąžino. Teismas nustatė ir tai, kad D. B. nuo 2005 m. sausio 1 d. lankėsi lošimų namuose ir intensyviai lošė, kad UAB „Nesė Casino“ lošimų namuose 2007 m. D. B. išmokų suma siekė 300 000 Lt, 2008 m. – 270 000 Lt, o UAB „Olimpyc Casino Group Baltija“ lošimų namuose 2006 m. D. B. lošimo priemonėms išleido 383 731,60 Lt, išmokėta laimėjimų suma – 250 268,29 Lt, 2008 m. lošimo priemonėms išleido 337 545,05 Lt, išmokėta laimėjimų suma – 218 812,16 Lt, 2009 m. lošimo priemonėms išleido 7280 Lt, laimėjimų nebuvo.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad D. B. padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Teismas sprendė, kad D. B. užvaldė M. J. J. turtą (115 000 Lt) piktnaudžiaudama jos pasitikėjimu, pateikdama tikrovės neatitinkančią informaciją, jog ji yra finansiškai stabili. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
8.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl D. B. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką yra teisingos. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje. Taigi kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama ne tik atsižvelgiant į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes.
8.7. Teismai nustatė, kad D. B. pinigų skolinimosi metu nukentėjusiajai melagingai žadėjo grąžinti skolą iki 2006 m. pabaigos, nutylėdama apie tikrąją savo finansinę padėtį (t. y. apie didelius įsiskolinimus kitiems asmenims) ir tikruosius ketinimus (negrąžinti nukentėjusiajai skolos, skolintis dar iš kitų asmenų, žaisti azartinius žaidimus), taip elgdamasi D. B. numatė, jog M. J. J. bus padaryta turtinė žala, kurią bus problemiška atlyginti, ir to norėjo. Iš aptartų aplinkybių teismai sprendė, kad prieš tai įgytas pasitikėjimas ir skolinimosi metu prieš nukentėjusiąją panaudota apgaulė buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiosios apsisprendimą paskolinti pinigus, nes nukentėjusiajai buvo sudarytas įspūdis, kad pinigai bus grąžinti. Jeigu nukentėjusioji būtų žinojusi apie tikrąją D. B. finansinę padėtį ir ketinimus, pinigų jai nebūtų skolinusi. Taigi, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apie D. B. tyčios turinį, t. y. apie apgaulės prieš nukentėjusiąją panaudojimą, kasatorės jau skolinimosi metu susiformavusį ketinimą negrąžinti pasiskolintų pinigų, teismai nustatė iš bylos aplinkybių visumos.
8.8. Tai, kad kasatorė neginčijo įsiskolinimo nukentėjusiajai, nukentėjusioji turėjo galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti skolintą pinigų sumą civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudojo, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokiais kasatorės veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas. Dėl didelių įsiskolinimų įvairiems asmenims buvo įkeistas ar areštuotas nuteistosios turtas, dėl to ji tapo beturte. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas civilinio proceso tvarka nuo pat pradžių buvo neperspektyvus, kai kasatorė dėl savo sąmoningų veiksmų tapo nemoki.
8.9. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes D. B. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – taikytas tinkamai.
9. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijų teismas, priimdamas dėl D. B. apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas jį galioti, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
9.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.
9.2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas nukentėjusiosios M. J. J., liudytojos I. S., iš dalies nuteistosios D. B. parodymais, taip pat kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, visi jie buvo išsamiai tiriami ir vertinami. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo, rėmėsi ne tik pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, bet ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikto įrodymų tyrimo metu apklaustų liudytojų V. M., K. V. ir A. P. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, savo nutartyje pateikė išsamią bylos įrodymų analizę bei vertinimą, motyvuotai pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu, o apeliacinis skundas atmetamas.
9.3. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios D. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Aurelijus Gutauskas
Armanas Abramavičius
