R. Š. pagal BK 178 str. 2 d., 62 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-256-976/2016

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00584-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.10.1;

2.1.2.12;

2.1.4.4.2.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei,

nuteistajam D. K.,

nuteistojo gynėjui advokatui Povilui Jegorovui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria bausmę nuteistajam paskirta atlikti pataisos namuose. Be to, taikyta BK 75 straipsnio 1 dalis ir pirmosios instancijos teismo paskirtos galutinės bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, o pritaikius to paties straipsnio 2 dalį, nuteistajam paskirti įpareigojimai per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžiu nuteistas ir R. Š., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. D. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 4 d., apie 15 val., veikdamas bendrininkų grupe su nepilnamečiu R. Š. bei su mažamečiu, dėl kurio jauno amžiaus atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kartu siekdami bendro tikslo – pagrobti svetimą turtą, bendrais veiksmais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu įsibraudami į garažą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimus, M. B. priklausančius, garso stiprintuvą ir kitus bendros 865 Lt (250,52 Eur) vertės daiktus.

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendimą pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą D. K. nėra pagrindo.

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė D. Brudnienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendį be pakeitimų.

3.1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista D. K. teisė į gynybą dėl to, kad jis negavo jam paštu siųsto teismo išaiškinimo dėl gynėjo dalyvavimo, taip pat dėl to, kad kitas kaltinamasis nepilnametis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo gynėją, nepagrįsta. BPK 10, 21, 44, 50, 322 straipsniai įtvirtina asmens teisę turėti advokatą, o BPK 50-52 straipsniai detalizuoja gynėjo kvietimo, paskyrimo, atsisakymo nuo jo tvarką, įtvirtina būtinus gynėjo dalyvavimo atvejus. BPK 44 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats ar per pasirinktą gynėją, o BPK 10 straipsnyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisė į gynybą nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir teismo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis bei būdais gintis nuo įtarimų ir kaltinimų. Ši teisėsaugos pareigūnų pareiga ir gynėjo kvietimo ir paskyrimo tvarka detalizuota BPK 50 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti; apie tai turi būti surašomas protokolas. Pažymėtina, kad BPK neįtvirtina reikalavimo pirmosios instancijos teismui raštu pranešti kaltinamajam apie jo teises ir pareigas baudžiamajame procese. BPK 268 straipsnyje yra įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga teisiamojo posėdžio metu išaiškinti proceso dalyviams BPK nustatytas jų teises ir pareigas, tarp jų ir kaltinamojo teisę į gynėją. BPK 261 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga teismo posėdžio protokole nurodyti, kad kaltinamajam ir kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams išaiškintos jų teisės ir pareigos.

Šioje byloje esančiame teisiamojo posėdžio garso įraše, kuris pagal BPK 261 straipsnio 3 dalį yra sudedamoji teisiamojo posėdžio protokolo dalis, girdėti, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 22, 261, 268 straipsnių reikalavimų, parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje visiems proceso dalyviams, tarp jų ir kaltinamajam D. K., išaiškino BPK nustatytas jų teises ir pareigas, o kaltinamieji jas suprato. Be to, teismas paaiškino proceso dalyviams, kad nepilnamečiui kaltinamajam gynėjas yra pakviestas, o pilnametis kaltinamasis turi teisę turėti gynėją, buvo teiraujamasi, ar su tokia teise kaltinamieji susipažino, aiškinamasi, kodėl sugrįžo D. K. siųstas šaukimas į teismo posėdį ir atskiras išaiškinimas dėl teisės turėti gynėją. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. ikiteisminio tyrimo metu du kartus savanoriškai atsisakė gynėjo, o pirmosios instancijos teismas rengdamasis bylos nagrinėjimui paruošė rašytinį pranešimą kaltinamajam D. K. dėl gynėjo dalyvavimo ir išsiuntė jį paštu, tačiau šis dokumentas grįžo neįteiktas, nes laiškas nebuvo atsiimtas pašte. Nors šaukimas į teismą ir išaiškinimas dėl gynėjo buvo siunčiami viename laiške, o šis nebuvo atsiimtas, D. K. į teismo posėdį šaukime nurodyta data ir laiku atvyko. Vertinant šio atvejo aplinkybes taip pat atsižvelgtina į tai, kad D. K. yra socialiai subrendęs asmuo, turintis šeimą, dirbantis, fiziškai ir psichiškai sveikas, daug kartų teistas ir baustas administracine tvarka, o tai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad jis geba sąmoningai veikti ir pasirinkti jam priimtiną veikimo būdą baudžiamajame procese, tarp jų ir realizuoti savo teisę į gynybą.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl to, ar pats D. K. galėjo pasinaudoti teise į gynybą. Vien subjektyvi D. K. nuomonė, kad jam nebuvo pasiūlytas gynėjas, nors šis jam buvo reikalingas, nesuteikia pagrindo išvadai, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą. Pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktą gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kai yra įtariamųjų ir kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją. Šioje byloje prieštaravimai tarp kaltinamųjų D. K. ir nepilnamečio kaltinamojo R. Š. interesų susiklostė ikiteisminio tyrimo pradžioje ir R. Š., vadovaujantis BPK 51 straipsnio 4 dalimi, buvo paskirtas gynėjas, tačiau vėliau šie prieštaravimai buvo pašalinti, nes abu kaltinamieji savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, įvykio aplinkybės buvo aiškios, abejonių nekėlė, dėl to darytina išvada, kad skirti D. K. valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pažymėtina, kad pats D. K., parengiamosios teisiamojo posėdžio dalies metu tinkamai ir aiškiai išaiškinus jam teisę į gynybą, nepareiškė noro kviestis gynėjo.

3.2. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą atidėdamas D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal BK bendrosios dalies taisykles teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamas bendrosios dalies nuostatų, tarp jų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties, BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių, į kurias skirdamas bausmę turi atsižvelgti teismas. Be to, teismas turi nenukrypti nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio teisingumo principo, kuris suponuoja, kad baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės turi būti teisingos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Paskirti bausmę, kuri švelnesnė, nei numatyta specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcija, galima tik pagal BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio taisykles. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo nuožiūros dalykas, o apeliacinės instancijos teismas bausmę gali sušvelninti ar sugriežtinti tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta ar per švelni bausmė. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo D. K. paskirta aštuonerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, tačiau kaip kompensaciją už teisės į gynybą pažeidimą pritaikė BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams.

Jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kaltinamojo D. K. teisės į gynybą pažeidimo nepagrįsta, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo šiam nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga. Dėl to, atidėdamas D. K. paskirtos bausmės vykdymą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 75 straipsnį. Kasatorė pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, nes jis taikomas tik tada, kai, įvertinus visas reikšmingas šiam sprendimui aplinkybes, padaroma išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. D. K. yra teisiamas penktą kartą, nusikaltimą padarė būdamas teistas, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, pirmesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės bausmės buvo keičiamos dėl bausmių vykdymo taisyklių pažeidimų, administracine tvarka, tarp jų ir už smulkų svetimo turto grobimą, D. K. yra baustas dvidešimt vieną kartą, paskutinį kartą tai padaryta 2014 m. vasario 24 d. Nusikaltimą, už kurį nuteistas šioje byloje, D. K. padarė veikdamas bendrai su mažamečiu ir nepilnamečiu, padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių kategorijai, svetimo turto vagystės yra jo gyvenimo būdas, o tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Be to, bausmės vykdymo atidėjimas, kaip išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, negali būti taikomas kaip kompensacija už proceso pažeidimus, nes tokios galimybės nenumato BPK ir kiti teisės aktai, taip pat teismų praktika.

4. Prokurorės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

5. Kasatorė prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnį, nes bausmės vykdymą atidėjo kaip kompensaciją dėl teisės į gynybą pažeidimo, be to, netinkamai įvertino reikšmingas nurodyto baudžiamojo įstatymo taikymui aplinkybes.

6. Prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teisme buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, ir nepagrįstai tokį pažeidimą nurodė kaip vieną iš motyvų sprendžiant dėl BK 75 straipsnio taikymo. Prokurorė pateikia daug argumentų, kurie, jos įsitikinimu, paneigia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadą dėl nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo. Tačiau iš skundo matyti, kad kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl teisės į gynybą pažeidimo ta apimtimi, kad teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, kaip vieną iš bausmės vykdymo atidėjimo motyvų nurodė ir teisės į gynybą pažeidimą.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, dalyvaujant D. K. ir jo gynėjui, atliko įrodymų tyrimą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos ir nuteistajam paskirtos bausmės yra pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išnagrinėjo D. K. gynėjo prašymą taikyti BK 75 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip matyti iš nuosprendžio, vertino reikšmingas sprendimui dėl BK 75 straipsnio taikymo aplinkybes. Vien tai, kad tarp kitų teismo nagrinėtų faktinių aplinkybių, kuriomis jis grindė BK 75 straipsnio taikymą, buvo nurodytas ir BPK pažeidimas, savaime nedaro apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėto. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau nagrinės esminį kasacinio skundo klausimą: ar nagrinėjamoje byloje buvo tinkamai pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 straipsnis).

7. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

7.1. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-28/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-28/2013">2K-28/2013</a>, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

7.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012).

8. Kasaciniame skunde nurodyta, kad teismas neįvertino bylos duomenų, jog D. K. yra teisiamas penktą kartą, nusikaltimą padarė būdamas teistas, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, pirmesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės bausmės buvo keičiamos dėl bausmių vykdymo taisyklių pažeidimų, administracine tvarka, tarp jų ir už smulkų svetimo turto grobimą, D. K. yra baustas dvidešimt vieną kartą, paskutinį kartą tai padaryta 2014 m. vasario 24 d.; nusikaltimą, už kurį nuteistas šioje byloje, D. K. padarė veikdamas bendrai su mažamečiu ir nepilnamečiu, padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių kategorijai; svetimo turto vagystės yra jo gyvenimo būdas, o tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

8.1. Prokurorė teisingai pažymi, kad D. K. padarytas nusikaltimas priskirtinas prie apysunkių, įvykdytas bendrai su mažamečiu ir nepilnamečiu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis nebuvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, nusikalstama veika realios turtinės žalos nepadaryta, nes visi kaltinime nurodyti daiktai grąžinti nukentėjusiajam. D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikyta tai, kad veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe.

8.2. Nors D. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas, bausmės vykdymo atidėjimo metu, yra teisiamas penktą kartą, tačiau iš anksčiau padarytų keturių nusikalstamų veikų tik viena yra vagystė, o kitos jo padarytos nusikalstamos veikos yra susijusios su kitų teisės saugomų vertybių pažeidimu (viešosios tvarkos pažeidimas, pasipriešinimas policijos pareigūnams, fizinio skausmo sukėlimas). Už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes D. K. vykdė, tik viena iš jų buvo pakeista dėl to, kad nuteistasis ją piktybiškai vengė atlikti. Nors D. K. dvidešimt vieną kartą baustas administracine tvarka, tačiau už smulkų svetimo turto grobimą (paprastai alkoholio vagystes iš prekybos centrų) jis baustas tik aštuonis kartus, o kiti atvejai yra susiję su įvairių taisyklių pažeidimu (rūkymo, alkoholio vartojimo, pėsčiųjų elgesio kelyje ir pan.). Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad vagystės yra D. K. gyvenimo būdas.

Pagal bylos duomenis, paskutinį kartą D. K. administracinį teisės pažeidimą padarė 2014 m. vasario 24 d., o šioje byloje yra nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą 2014 m. gegužės 4 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų apie naujas nuo to laiko padarytas D. K. nusikalstamas veikas ar administracinius teisės pažeidimus, o tai rodo, kad iškilus galimybei, kad jam bus paskirta reali gana ilgos trukmės laisvės atėmimo bausmė, D. K. padarė išvadas dėl savo elgesio ir daugiau nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų nebedaro.

8.3. Iš bylos duomenų matyti, kad D. K. yra įgijęs vidurinį išsilavinimą, užsiima individualia veikla statybose, su sugyventine augina du mažamečius vaikus (gim. 2008 ir 2009 metais), turi gyvenamąją vietą, priklausomybės ligų centre neregistruotas, psichikos ligomis neserga.

8.4. Esant tokioms aplinkybėms, nėra teisinių argumentų paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas atidėti nuteistajam D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Aurelijus Gutauskas

Rima Ažubalytė