Baudžiamoji byla Nr. 2K-267-942/2016
Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01833-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.7.4; 1.1.2.1; 1.2.27.2; 1.2.27.5.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 5 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžiu D. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 287 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 25 MGL (941,5 Eur) dydžio bauda, pagal BK 290 straipsnį – 5 MGL (188,3 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. R. paskirta subendrinta 25 MGL (941,5 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas ir D. R. paskirta galutinė bausmė – 23 MGL (866,18 Eur) dydžio bauda.
Iš D. R. priteista nukentėjusiajam A. N. 280 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 5 d. nutartimi nuteistosios D. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. D. R. pagal BK 287 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, panaudodama psichinę prievartą bei fizinį smurtą, grasino savo pareigas atliekantiems valstybės tarnautojams, būtent: 2012 m. rugsėjo 30 d., apie 2.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įsodinta į policijos tarnybinį automobilį,,Škoda Octavia“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) blaivumo patikrinimui ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui galbūt vairavus neblaiviai, panaudodama psichinę prievartą, reikalavo iš savo pareigas atliekančių valstybės tarnautojų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių (duomenys neskelbtini) būrio vyriausiojo patrulio A. N. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių (duomenys neskelbtini) būrio vyresniojo patrulio D. T. – susilaikyti nuo veiksmų prieš ją atlikimo, t. y. pažeisti Policijos patrulių veiklos instrukcijos (patvirtintų įsakymu Nr. 5-V-673) V skyriaus „Asmenų sulaikymas ir pristatymas į policijos įstaigą“ nuostatas ir jos nesulaikyti, netikrinti jos blaivumo ir paleisti iš tarnybinio automobilio; pati, nesėkmingai pabandžiusi iš tarnybinio automobilio išlipti pro galines automobilio dureles, persisvėrė per vairuotojo ir keleivio sėdynes į priekį ir mėgino perjungti užvesto pareigūnų tarnybinio automobilio pavarų svirtį, o A. N. viena ranka ją pasodinus ant galinės sėdynės, ji prieš jį panaudojo fizinį smurtą – sudavė plaštaka jam į veidą, tuo sukeldama fizinį skausmą, ir dar kartą ranka bandė suduoti jam į veidą, tačiau A. N. sureagavus, ji nepataikė; dėl agresyvaus elgesio D. R. buvo surakinta antrankiais, tačiau toliau policijos pareigūnams grasino sakydama, kad jiems bus „p....c“, jog „ji gali, kad ir tuoj pat, paskambinti telefonu ir jiems bus blogai“, kad „jie ne pirmi bus atleisti iš darbo“; taip, panaudodama psichinę prievartą prieš savo pareigas atliekančius valstybės tarnautojus D. T. ir A. N. bei fizinį smurtą prieš valstybės tarnautoją A. N., reikalavo paleisti iš tarnybinio automobilio, susilaikyti nuo veiksmų atlikimo – jos sulaikymo ir blaivumo tikrinimo.
Be to, D. R. pagal BK 290 straipsnį nuteista už tai, kad įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, būtent: 2012 m. rugsėjo 30 d., apie 2.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasodinta į policijos tarnybinį automobilį,,Škoda Octavia“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) prieš savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių (duomenys neskelbtini) būrio vyriausiąjį patrulį A. N. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių (duomenys neskelbtini) būrio vyresnįjį patrulį D. T. vartojo necenzūrinius žodžius, vadino juos „piderastais“ – taip įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus.
2. Kasaciniu skundu nuteistoji D. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
2.1. Kasatorė mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 5 dalis).
Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo D. R. apeliacinio skundo argumentų, išvadas pagrindė deklaratyviais teiginiais apie neginčytinai teisingą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, o ne nustatytomis byloje aplinkybėmis. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino remdamasis neišsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apibendrinta išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados paremtos nustatytomis aplinkybėmis, tačiau atskirai neįvertino pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų teisėtumo bei jų patikimumo. Taip pat kasatorė kritikuoja nukentėjusiųjų (policijos pareigūnų A. N. ir D. T.) parodymų patikimumą, teigia, kad jai buvo suvaržytos teisės patvirtinti savo parodymų teisingumą poligrafu.
2.2. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino apeliacinio skundo argumentų apie tai, jog kiekvienas transporto priemonių vairuotojų neblaivumo (girtumo) tikrinimo atvejis turi būti registruojamas tam skirtuose žurnaluose, juose nurodomi tam tikri konkretūs duomenys, tarp jų parašas, patvirtinantis, kad asmuo susipažino su tikrinimo rezultatais. Pasak kasatorės, nukentėjusiojo A. N. pateiktas lapelis su alkotesterio parodymais įrodomosios reikšmės apklausai neturi, o Vilniaus AVPK 5 PK Neblaivumo (girtumo) ar apsvaigus būsenos nustatytus žurnale ir alkotesterio duomenų kvite jos parašas yra akivaizdžiai suklastotas. Be to, jos neblaivumo patikrą atliko tyrėja R. N., kurią su A. N. sieja giminystės ryšiai, ji yra A. N. sutuoktinė. Skunde nurodyta, kad byloje nustatyta, jog R. N. atliko ir kitus D. R. paieškos veiksmus, susijusius su įvykio aplinkybių tyrimu, šios aplinkybės konstatuotos Vilniaus AVPK NTV YNTVOS 2013 m. liepos 24 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Skunde taip pat nurodyta, kad pristačius D. R. į Vilniaus m. 5 PK, jos uždarymas į sulaikymo kamerą nebuvo užfiksuotas oficialiuose dokumentus, o pareigūnai A. N. ir D. T. kelias valandas darė jai psichologinį poveikį. Pažymėta, kad šios aplinkybės užfiksuotos video įrašuose. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ne tik minėtais argumentais, bet ir dėl Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – PVĮ) 21 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 23 straipsnio 2 dalies, 4 dalies 2 punkto, 5 dalies nuostatų pažeidimo. Kasatorė teigia, kad policijos patruliai A. N. ir D. T. taip pat pažeidė Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – PPVI) 9.3, 20.2, 20.9, 26.3, 28, 31, 32 punktų reikalavimus. Skunde pažymima, kad dėl aplaidžios minėtų policijos pareigūnų tarnybinės veiklos, nebuvo galima objektyviai nustatyti tikrųjų įvykio policijos tarnybiniame automobilyje aplinkybių. Be to, anot kasatorės, visos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos išimtinai nukentėjusiųjų A. N. ir D. T. parodymais, nutylint reikšmingas tokių parodymų vertinimui aplinkybes, liudijančias apie šių policijos pareigūnų piktnaudžiavimą savo tarnybiniais įgaliojimais ir nevykdymą PVĮ, PPVI nustatytų tarnybos funkcijų.
3. Atsiliepimu į nuteistosios D. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo jį tenkinti iš dalies.
3.1. Atsiliepime pažymėta, kad įvertinus teismų sprendimus darytina išvada, jog teismai tinkamai nustatė įvykio aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, todėl pagrindo tenkinti skundą dėl D. R. nuteisimo pagal BK 287 straipsnio 2 dalį ir šią bylos dalį nutraukti nėra pagrindo. Tačiau, pasak prokuroro, kasatorės skundas turėtų būti tenkintas iš dalies ir abiejų instancijų teismų sprendimų dalys, kuriose D. R. pripažinta kalta pagal BK 290 straipsnį ir paskirtos bausmės vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu pagal BK 287 straipsnio 2 dalį ir 290 straipsnį subendrintos apėmimo būdu, turėtų būti panaikintos ir baudžiamoji byla, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, dėl šių dalių nutraukta.
Nuteistosios D. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Taigi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012).
4.1. Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatorės nuomone, netinkamo BK 287 straipsnio 2 dalies ir 290 straipsnio taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų. Pažymėtina, kad didžioji dalis šių kasatorės skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant bei nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, liudytojų parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Dėl BK 290 straipsnio taikymo
5. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad D. R. buvo nuteista pagal BK 287 straipsnio 2 dalį ir 290 straipsnį. Pagal BK 290 straipsnį kasatorė buvo nuteista už tai, kad įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – policijos pareigūnus A. N. ir D. T., kurių atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, vadino juos „pidarastais“.
6. BK 290 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimas gali pasireikšti žodžiais ar veiksmais, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakomybę už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą numato ne tik baudžiamieji, bet ir administraciniai įstatymai. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK 187 straipsnio 2 dalis) atsakomybė kyla už pasipriešinimą inter alia (be kita ko) policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš principo ATPK 187 straipsnio ir BK 290 straipsnio paskirtis yra ta pati – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2010">2K-505/2010</a>). Iš esmės teismų praktika atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo remiasi šių veikų objektyviųjų požymių turiniu. Baudžiamajame kodekse veikos – įžeidimo – turinys absoliučiai nedetalizuotas, o administracinių teisės pažeidimų kodekse – šiek tiek detalizuojamas, tačiau sąvoka „kitokiu elgesiu“ taip pat gali būti vertinama labai įvairiai. Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Greta to, didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie žodžiai buvo vartojami pareigūnų atžvilgiu pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių. Pats valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas gali būti padaromas viešai arba neviešai. Nors veikai kvalifikuoti įžeidimo pobūdis reikšmės neturi, tačiau viešas nukentėjusiojo įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia objektą. Darydami tokio pobūdžio veikas, dažnai asmenys būna neblaivūs. Tokiais atvejais svarbios tampa tokios detalės: ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324/2013">2K-324/2013</a>).
6.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas yra išaiškinęs, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2014, 2K-476/2014 ir kt.).
7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje abiejų instancijų teismai nesvarstė galimybės taikyti administracinę atsakomybę už savo pareigas einančių valstybės tarnautojų – policijos pareigūnų A. N. ir D. T. įžeidimą. Kita vertus, BK 290 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1888 (TAR, 2015-07-09) nuo 2016 m. balandžio 1 d. neteko galios, t. y. ši veika buvo dekriminalizuota.
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi, nustačius D. R. veiksmuose, padarytuose 2012 m. rugsėjo 30 d., visus būtinus nusikalstamos veikos požymius, kasatorė D. R. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 290 straipsnį.
8.1. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Dėl to nėra pagrindo pripažinti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis) vien tuo pagrindu, kad jau po procesinių sprendimų priėmimo buvo priimtas ir įsigaliojo šią veiką dekriminalizuojantis įstatymas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai buvo priimti tinkamai pritaikius sprendimų priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nepadarius esminių BPK pažeidimų, tačiau dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo jie yra naikintini.
8.2. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Pagal BPK 3621 straipsnį įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Tačiau sisteminis baudžiamojo proceso nuostatų aiškinimas yra toks, kad, nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 3621 straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, taip pat siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 3621 straipsnio 4, 5 dalyse numatytus sprendimus, taip pat, remdamasis BK 2 straipsniu bei BPK 3 straipsnio nuostatomis, nutraukti baudžiamąjį procesą.
8.3. Taigi, kasacinės bylos nagrinėjimo metu konstatavus, kad veika, dėl kurios asmuo buvo nuteistas, nebėra laikoma nusikalstama, baudžiamoji byla nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzctNTA3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-77-507/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-77-507/2015">2K-77-507/2015</a>, 2K-403-222/2015, 2K-635-976/2015, 2K-247-303/2016).
9. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo šioje byloje yra taikytinos BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos ir teismų priimti sprendimai, dalyje dėl D. R. pripažinimo kalta pagal BK 290 straipsnį ir paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 287 straipsnio 2 dalį ir 290 straipsnį subendrintos apėmimo būdu yra naikintini, o baudžiamoji byla šioje dalyje jai turi būti nutraukta.
Dėl BK 287 straipsnio 2 dalies taikymo
10. Kasaciniame skunde kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sutrukdžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, ir suvaržė kasatorės įstatymų garantuojamas teises.
10.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi, nustačius D. R. veiksmuose, padarytuose 2012 m. rugsėjo 30 d., visus būtinus nusikalstamos veikos požymius, kasatorė D. R. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 287 straipsnio 2 dalį.
10.2. Pagal BK 287 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai, o to paties straipsnio 2 dalį – tam, kas šią veiką padarė panaudodamas fizinį smurtą. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už reikalavimą iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai yra diferencijuojama pagal tai, kokiu būdu toks reikalavimas pasireiškė. Jeigu panaudojant psichinę prievartą – veika kvalifikuojama pagal BK 287 straipsnio 1 dalį, o jeigu fizinį smurtą – pagal 2 dalį. Nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo psichinės prievartos ar (ir) fizinio smurto panaudojimo reikalaujant atlikti veiksmus kaltininko ar kito asmens naudai momento.
10.3. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kasatorė nesutinka su teismų nustatytomis aplinkybėmis, nukentėjusiųjų A. N. ir D. T. parodymais, konstatuodama apie jų neva padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos kasacinio skundo argumentus išnagrinėjo ir įvertino. Vilniaus apskrities VPK Vidaus tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos E. B. 2012 m. spalio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS-194 konstatuota, jog Vilniaus apskrities VPK ir Vilniaus miesto penktojo PK pareigūnų A. N. ir D. T. veiksmai atitiko Lietuvos policijos veiklos įstatyme įtvirtintas 16 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 3 dalies bei 23 ir 24 straipsnių nuostatas. Taip pat nenustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto penktojo PK pareigūnai pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtintame Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekse įtvirtintas nuostatas. Taigi, remiantis šiomis tarnybinio patikrinimo išvadomis, policijos pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimas buvo nespręstas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriaus vyresniosios tyrėjos O. R. 2013 m. liepos 24 d. nuarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą policijos pareigūnų atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamojoje byloje taip pat buvo įvertintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tyrimų skyriaus vyresniosios tyrėjos D. B. 2013 m. rugpjūčio 12 d. atliktas patikrinimas Nr. 10-PR5-6702 dėl V. J. ir D. R. pareiškimuose nurodytos informacijos, kuriame konstatuota, jog pareigūnų veiksmuose (VPK Patrulių rinktinės patrulių A. N., D. T. ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato tyrėjų R. N. ir V. V.) nenustatyta jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų ir procedūra dėl tarnybinio nusižengimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo nepradėta.
10.4. Kasatorė teisi teigdama, kad iš apeliacinės instancijos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties bei teisiamojo posėdžių protokolų matyti, kad nukentėjusieji A. N. ir D. T. teismo posėdyje nedalyvavo (t. 4, b. l. 126-127) ir dėl nukentėjusiųjų duotų parodymų įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Tačiau iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties turinio galima spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo omenyje ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. y. pirmosios instancijos teisme) duotus nuoseklius, aiškius ir išsamius nukentėjusiųjų asmenų parodymus. Todėl šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas jokios klaidos nepadarė.
11. Nors kasatorė savo kaltę kategoriškai neigia, tačiau teismai pagrįstai nustatė jos veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 287 straipsnio 2 dalyje, įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, remdamiesi nukentėjusiųjų, liudytojo E. U. parodymais, 2012 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto penktojo PK Operatyvaus valdymo poskyrio laikino sulaikymo patalpų vaizdo įrašais ir kita bylos medžiaga. Be to, kaip minėta anksčiau, D. R. sulaikant, įsodinant į policijos automobilį ir nuvežus į policijos komisariatą, nebuvo pažeisti tokią policijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai.
11.1. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, kad sustabdžius D. R. vairuojamą automobilį, įtariant ją padarius administracinį teisės pažeidimą, ir įsodinus į policijos tarnybinį automobilį blaivumo patikrinimui ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, ji panaudojo psichinę prievartą – reikalavo policijos patrulių A. N. ir D. T. susilaikyti nuo teisėtų, jiems suteiktų veiksmų atlikimo (netikrinti jos blaivumo, paleisti ją iš automobilio), taip pat bandė perjungti užvesto policijos automobilio pavarų svirtį, sudavė policijos pareigūnui A. N. ranka į veidą, panaudodama necenzūrinius žodžius, grasino atleisti juos iš darbo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visos D. R. keliamos versijos, nurodyti galimi įstatymų pažeidimai buvo patikrinti ir įvertinti. Tai, kad kasatorė nesutinka su teismų nustatytomis aplinkybėmis, nedaro teismo išvadų dėl jos kaltumo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 287 straipsnio 2 dalyje, nepagrįstų ar neteisėtų.
11.2. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, kuriose paaiškino, kurie apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2009">2K-109/2009</a>, 2K-115/2009, 2K-279/2010, 2K-116/2014, 2K-129/2014).
11.3. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus – dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų – atsakyta. Taigi, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 1 ir 2 punktais,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 5 d. nutarties dalį, kuria D. R. pripažinta kalta pagal BK 290 straipsnį, o paskirtos bausmės vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu pagal BK 287 straipsnio 2 dalį ir 290 straipsnį subendrintos apėmimo būdu, panaikinti, ir šią bylos dalį nutraukti. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Artūras Pažarskis
Aurelijus Gutauskas
