Baudžiamoji byla Nr. 2K-623/2013
Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02150-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.3.1.;
2.6.5.;
2.6.7.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. (D. N.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendžiu D. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš V. J.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš J. L.) laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Taip pat jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams dešimčiai mėnesių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartimi nuteistojo D. N. apeliacinis skundas atmestas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis patikslina ir išdėstyta taip: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, dėl idealių nusikalstamų veikų sutapčių bausmes, paskirtas pagal BK 180 straipsnio 1 dalies (dėl plėšimo, padaryto prieš J. L.) ir 302 straipsnio 1 dalies (J. L. asmens dokumento pagrobimas), apimti ir D. N. paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dėl realių nusikalstamų veikų sutapčių paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir D. N. paskirti galutinę bausmę laisvės atėmimą trejiems metams dešimčiai mėnesių.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
D. N. pripažintas kaltu už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d., apie 19.30 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini), prieš nukentėjusįjį V. J. panaudojo fizinį smurtą, padarydamas įvairius sužalojimus, ir iš rūbų kišenės ištraukė įvairius nukentėjusiojo daiktus, taip nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir 478 Lt turtinę žalą.
Be to, jis pripažintas kaltu už tai, kad 2012 m. rugsėjo 16 d., apie 9 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini), prieš nukentėjusįjį J. L. panaudojo fizinį smurtą, padarydamas įvairius sužalojimus, ir iš nukentėjusiojo kelnių kišenės ištraukė piniginę su joje buvusiais pinigais, asmens tapatybės kortele bei vairuotojo pažymėjimu, ir mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, po to su minėtais daiktais pabėgo, taip nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė 680 Lt vertės svetimą turtą bei svetimus fizinio asmens dokumentus.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo įvykdytas nusikalstamas veikas, kuriose yra požymiai nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavo ne pagal tuos BK straipsnius, pagal kuriuos reikėjo tai daryti. Be to, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neteisingai, apkaltinamojo nuosprendžio nepagrindė teisiniais argumentais ir taip nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 2006 m. sausio 16 d. nutarimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos Nr. 27-1 3.8.1 punkto, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.7 punkto nuostatų, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas ne tik padarė minėtus pažeidimus, bet ir išsamiai neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo, nepasisakė dėl visų šio skundo argumentų, taip nesilaikė Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 1, 18 ir 25 punktų nuostatų. Dėl to kasatorius teigia, kad bylą išnagrinėjo šališki teismai, įsiteisėjo neteisingas nuosprendis ir jam buvo paskirta bausmė už nusikalstamas veikas, kurių jis nepadarė ir kurios iš viso nebuvo padarytos.
Jam pareikštame kaltinime dėl veikų prieš nukentėjusiuosius V. J. ir J. L. yra nurodytos neteisingos aplinkybės, nes jis neturėjo tikslo paimti ir nepaėmė nė vieno nukentėjusiųjų daikto, tokie daiktai pas jį nebuvo surasti ir paimti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikos prieš nukentėjusįjį V. J., rėmėsi liudytojų J. B., A. G., N. R., D. S., A. V., M. G. parodymais, tačiau juos neteisingai įvertino ir padarė išvadą, neva nukentėjusiojo daiktai buvo rasti pas jį (kasatorių), prieštaraujančią minėtų liudytojų parodymams ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolui, taip pažeidė BPK 301 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, liudytojos D. S. parodymus iškraipė, juos neteisingai vertino. Taip pat, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir nukentėjusiojo J. L. parodymus, kad jo daiktus pagrobė būtent kasatorius. Anot kasatoriaus, nukentėjusiojo parodymai apie iš jo pagrobtą turtą yra melagingi, nes nukentėjusysis atsisakė nurodyti iš jo kelnių kišenės ištraukto telefono pavadinimą, modelį, SIM kortelės numerį, kada buvo skambinta iš šio telefono, ir nurodė, kad iš piniginės pagrobta tik dalis pinigų, o pačią piniginę jis pats (nukentėjusysis) surado prie policijos komisariato. Kasatorius mano, kad nukentėjusysis jį apkalbėjo, o apeliacinės instancijos teismas šio nukentėjusiojo parodymus vertino neteisingai, iškreipdamas jų turinį. Be to, dėl šios nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai, byla suklastota, nes buvo nuslėpti jį (kasatorių) teisinantys įrodymai, neišreikalauti įvykio vietą filmuojančių aplinkos stebėjimo kamerų vaizdo įrašai.
Kartu kasatorius teigia, kad buvo pažeista ir teisė į teisingą ir nešališką teismą (Konstitucijos 7 ir 31 straipsniai, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnis). Be to, jam paskirti gynėjai nevykdė savo pareigų, numatytų BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, atsisakė surašyti apeliacinį ir kasacinį skundus, jam nebuvo suteikta teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam J. L. ir taip buvo pažeista jo teisė į gynybą.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad nuteistojo D. N. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo pirmosios instancijos teisme netinkamai kvalifikuojant jo veiksmus yra nepagrįsti. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, pagrindžiančius kasatoriaus kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, tinkamai nustatė faktines šių veikų aplinkybes ir padarė teisingas, bylos įrodymais pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl jo kaltės. Anot prokuroro, nėra pagrindo abejoti apkaltinamojo nuosprendžio išvadomis ir vertinti, kad kasatoriaus veiksmų kvalifikacija pagal minėtus baudžiamuosius įstatymus yra netinkama ar jos nepagrindžia byloje surinkti ir teismo įvertinti įrodymai. Be to, šis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK nustatytų nuosprendžio surašymo reikalavimų (BPK 301 straipsnis), jame padarytos išvados motyvuotos ir pagrįstos byloje tinkamai įvertintais įrodymais. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas įrodymus šioje byloje vertino kaip jų visumą, pagrįstai susiedamas juos į vieną logišką seką, tai darė pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs D. N. kaltę įvykdžius minėtas nusikalstamas veikas, išanalizavo tiek jo, tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir baudžiamojo įstatymo taikymo bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį. Prokuroras teigia, kad nesutikti su skundžiamos nutarties išvadomis, motyvais ir argumentacija dėl kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo taip pat nėra jokio pagrindo. Priešingai nei nurodo kasatorius, baudžiamasis įstatymas (BK 180 straipsnio 1 dalis), kvalifikuojant jo veiką (dėl plėšimų, padarytų prieš nukentėjusiuosius V. J. ir J. L.), abiejų instancijų teismuose pritaikytas tinkamai. Juo labiau kad kasatorius savo teiginius dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš esmės grindžia subjektyviu bylos aplinkybių ir joje surinktų, abiejų instancijų teismų kvalifikuotai, pagrįstai bei visapusiškai įvertintų įrodymų vertinimu, o esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su bylos įrodymų vertinimu, jų pakankamumu ir patikimumu bei faktinių aplinkybių nustatymu. Tai yra išimtinai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas ir negali būti bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nustatytas BPK 376 straipsnio 1 dalyje. Be to, kai teismų sprendimai skundžiami dėl BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis 2 punktas, 3 dalis), o nagrinėjamu atveju – dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su įrodymų vertinimo taisyklių taikymu. Kartu prokuroras pažymi, kad kasaciniame skunde nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, jame turi būti nurodyti ir juos pagrindžiantys teisiniai argumentai (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Atsiliepime teigiama, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti ir vertinti, jog abiejų instancijų teismai pažeidė minėtas su įrodymų vertinimu susijusias BPK nuostatas, o kasatoriaus skunde nėra pakankamų teisinių argumentų, išskyrus subjektyvaus pobūdžio teiginius dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, susijusius tik su byloje esančių ir abiejų instancijų teismų jau atliktu įrodymų vertinimu.
Kasacinio skundo argumentai apie pažeistą teisę į gynybą taip pat yra nepagrįsti, deklaratyvūs, neparemti faktiniais duomenimis ir teisiniais argumentais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo abejose teismų instancijose metu kasatorių gynė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirti gynėjai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad dėl tariamo kasatoriaus teisės į gynybą pažeidimo ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs kasatoriaus apeliacinį skundą, taip pat padarė atitinkamus vertinimus ir išvadas. Šis teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė nuteistojo apeliacinio skundo teiginius dėl jo teisės į gynybą pažeidimo. Dėl kasatoriaus teiginio, kad valstybės paskirtas gynėjas atsisakė surašyti apeliacinį skundą, prokuroras taip pat mano, jog toks teiginys yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Tai, kad kasatoriaus teiginiai dėl netinkamos jo gynybos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo proceso metu yra nepagrįsti, patvirtina ir aplinkybė, jog kasatoriaus netenkino ir kito valstybės paskirto gynėjo veikla, kuris, siekiant išvengti interesų konflikto, buvo paskirtas apeliacinės instancijos teismo iniciatyva. Kasatorius nenurodo jokių faktinių duomenų, kuriais grindžia ir kito gynėjo atsisakymą jį ginti apeliacinėje ir kasacinėje teismo instancijoje. Kasatoriaus teiginys dėl analogiško pažeidimo – teisės į gynybą (teisės apklausti kaltinimo liudytoją (nukentėjusįjį) arba reikalauti, kad kaltinimo liudytojas būtų apklaustas teisminio nagrinėjimo metu), taip pat vertintinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos medžiagai. Pirmosios instancijos teisme kasatorius ne tik turėjo galimybę teisminio nagrinėjimo metu užduoti klausimus nukentėjusiesiems, liudytojams, bet šia procesine savo teise realiai ir pasinaudojo, todėl kasacinio skundo argumentai apie pažeistą teisę į gynybą atmestini.
Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nė vieno kasatoriaus apeliacinio skundo argumento, yra visiškai nepagrįstas, deklaratyvus, prieštaraujantis bylos duomenims. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas D. N. apeliacinį skundą išnagrinėjo visapusiškai, skundžiamoje nutartyje, kuri atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus, pateikė motyvuotus vertinimus ir išvadas iš esmės į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Nutarties motyvuose ir jos išvadose aiškiai išdėstyta, kodėl apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, dar kartą aptarti esminiai įrodymai, nurodytos aplinkybės, siejančios šiuos įrodymus į visumą. Dėl to nėra jokio pagrindo sutikti ar vertinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė atitinkamas BPK nuostatas, reglamentuojančias bylų apeliacinį procesą.
Kasacinio skundo teiginiai dėl bylą pirmojoje ir apeliacinėje teismo instancijoje nagrinėjusių teismų ir teisėjų šališkumo taip pat yra tik deklaratyvūs. Šioje byloje nėra jokių duomenų, rodančių nuteistojo D. N. bylą abejose instancijose nagrinėjusių teismų ar teisėjų asmeninį tendencingumą, ir nenustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo ar konkretaus teisėjo šališkumo. Tokių duomenų kasaciniame skunde taip pat nenurodyta, o tai, kad teismai priėmė kasatoriui nepalankius sprendimus (apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį atmesti jo apeliacinį skundą), negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.
Nuteistojo D. N. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ir nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos dalykas. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo, savaip vertinami įrodymai ir pateikiama sava įvykių versija, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad abiejų instancijų teismai, tirdami byloje surinktus duomenis, juos pripažindami įrodymais ir vertindami, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino visus asmenų parodymus bei rašytinius įrodymus kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės prioritetinės reikšmės, padarė motyvuotas išvadas dėl D. N. nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo prieš nukentėjusiuosius V. J. ir J. L.. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes D. N. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis D. N., panaudodamas fizinį smurtą prieš minėtus nukentėjusiuosius, pagrobė jų turtą, tai patvirtina rašytiniai įrodymai, iš dalies paties nuteistojo, abiejų nukentėjusiųjų ir liudytojų D. S., J. B., A. G., N. R., A. V., M. G. parodymai. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajam V. J. buvo grąžinta dalis iš jo pagrobtų daiktų – piniginė ir raktų ryšulys, kurie po nusikalstamos veikos padarymo buvo paimti būtent iš nuteistojo D. N., šį pristačius į policijos komisariatą. Nukentėjusiojo J. L. viso proceso metu nuosekliai nurodytas aplinkybes, kad būtent D. N. jį sumušė ir, iškraustęs jo drabužių kišenes, pagrobė jam priklausančius daiktus bei asmens dokumentus, patvirtina daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai, kita bylos rašytinė medžiaga. Teismas tinkamai nustatė kasatoriaus tyčią, kuri buvo nukreipta pagrobti svetimą turtą, tai įrodo nuteistojo veiksmai bei jų pobūdis, bei tyčios kryptingumą – siekis užvaldyti neapibrėžtą turtą. Taigi pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tyrė bei vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas, motyvuotas išvadas, analogiškas pirmosios instancijos teismo išvadoms. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Šis teismas tinkamai išsprendė įrodymų liečiamumo, pakankamumo, patikimumo, jų vertinimo, atsižvelgiant į išsamaus ir nešališko bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimus, klausimus bei patikrino ir motyvuotai atmetė nuteistojo D. N. apeliaciniame skunde (analogišką ir kasaciniame skunde) keliamą versiją, kad jis nepagrobė nė vieno nukentėjusiųjų daikto, ir tai pripažino pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Patikrinus nukentėjusiųjų V. J., J. L. ir liudytojų parodymų turinį, byloje esančius rašytinius duomenis, pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai, tirdami bei vertindami įrodymus, šį procesą reglamentuojančių BPK normų nepažeidė. Kasatorius, reikšdamas nepasitenkinimą dėl jam nepalankių sprendimų priėmimo, deklaratyviai ir nepagrįstai teigia apie kasaciniame skunde nurodytų tiek Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų nuostatų, tiek teismų praktikos nesilaikymą ir pažeidimus. Nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. N. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Olegas Fedosiukas
Vytautas Greičius
