Baudžiamoji byla Nr. 2K-597/2013
Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00707-2012-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.5.4.;
2.6.5.;
2.6.7.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. T. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo I. T. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria nuteistosios I. T. apeliacinis skundas atmestas ir iš nuteistosios priteista valstybei 60 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. T. pripažinta kalta už tai, kad 2012 m. birželio 18 d., apie 20.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme grasino nužudyti žmogų, t. y. plūdo nukentėjusiąją L. V. necenzūriniais žodžiais, grasino ją užmušti, nušauti bei metė į nukentėjusiąją akmenį, pataikydama jai į kairės pusės klubą ir padarydama kairio klubo srities sumušimą su poodine kraujosruva – tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, taip sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.
Kasaciniu skundu nuteistosios I. T. gynėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą I. T. nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti, nes abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo ginamąją nepagrįstai patraukė baudžiamojoj atsakomybėn ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus. Be to, teismai bylą išnagrinėjo neišsamiai, nesivadovaudami ir nevertindami įrodymų viseto, nepateikė motyvuotų argumentų, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė kaip nepagrįstus arba vertino kritiškai, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis (teismo medicinos ekspertės Z. Makšimaitės iškelta versija, kad jei akmeniu būtų pataikyta į galvą, galėjo būti padarytas ir sunkus sveikatos sutrikdymas). Dėl to kasatorius teigia, kad teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nėra paremtos byloje surinktais ir įstatymo nustatyta tvarka įvertintais įrodymais. Taip pat kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistosios apeliacinį skundą, visiškai nepasisakė dėl dalies jame išdėstytų argumentų ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės, jie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus.
Abiejų instancijų teismai pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kasatoriaus ginamosios apeliacinį skundą, kuriame ji nurodė, kad nuteista remiantis vien tik nukentėjusiosios ir liudytojų N. J., D. Z., anot nuteistosios, melagingais parodymais ir ikiteisminio tyrimo veiksmais (įvykio vietos patikrinimas), atliktais jai nežinant, nes dėl to ji neturėjo galimybių apsiginti. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į gynybos baigiamojoje kalboje išdėstytus motyvus dėl surinktų įrodymų nepagrįstumo ir nepašalino byloje esančių abejonių. Kartu kasatorius ginčija ikiteisminio tyrimo metu atliktą įvykio vietos apžiūrą, jos įrodomąją vertę ir teigia, kad byloje neatlikti procesiniai veiksmai (nukentėjusiosios ir liudytojo N. J. parodymų patikrinimas vietoje, neišsiaiškintas nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas) kelia abejonių dėl nukentėjusiosios ir liudytojo N. J. parodymų atitikimo tikrovei. Kasaciniame skunde aptardamas minėto liudytojo, liudytojos D. Z. ir nukentėjusiosios parodymus, nuteistosios gynėjas teigia, kad juose esančių prieštaravimų nepašalino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai. Kasatorius nurodo N. J. gyvenamąją vietą ir giminystės ryšius, siejančius jį su nukentėjusiąja, bei teigia, kad pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus vertino kaip patikimus ir turinčius įrodomąją reikšmę, nors kartu nuteistosios sutuoktinio parodymus vertino kritiškai, nes jis neva suinteresuotas palankia jo žmonai bylos baigtimi. Be to, teismas nevertino liudytojos G. R., kaip nemačiusios įvykio aplinkybių, parodymų, tačiau įvykio taip pat nemačiusios liudytojos D. Z. parodymus vertino ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas tokiu sprendimu parodė savo šališkumą ir suvaržė nuteistosios teisę į gynybą.
Nuteistosios gynėjas skunde apibūdina BK 145 straipsnio 1 dalies dispoziciją, joje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir teigia, kad jos ginamosios atlikti veiksmai nesudarė pakankamo pagrindo nukentėjusiajai manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Kasatoriaus nuomone, iš nukentėjusiosios pateikto daiktinio įrodymo – akmens (skundo autoriaus manymu, ši galėjo pateikti bet kokį akmenį) požymių yra aišku, kad juo nebuvo galima nei nužudyti, nei sunkiai sutrikdyti sveikatą. Juo labiau, kad pati nukentėjusioji apie įvykį policijai pranešė ir į medikus kreipėsi gerokai vėliau. Dėl to kasatorius teigia, kad nukentėjusiajai nebuvo jokio pagrindo manyti, jog grasinimas užmušti gali būti įvykdytas, laikotarpiai kada ji kreipėsi į medikus ir į policiją, kelia abejonių tiek dėl nukentėjusiosios tikrojo sužalojimo fakto ir įvykio tikrumo, tiek dėl jos parodymų patikimumo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal kasatoriaus ginamosios apeliacinį skundą ir jį atmesdamas, vadovavosi teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2006">2K-403/2006</a>, 2K-142/2007, 2K-26/2010 ir 2K-341/2010), kurioje buvo nustatytos netapačios aplinkybės nei esančios nagrinėjamoje byloje. Anot gynėjo, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad jo ginamoji grasino nužudyti žmogų, o nukentėjusioji L. V. turėjo pakankamą priežastį manyti, kad grasinimas bus įvykdytas. Be to, skundžiamuose sprendimuose visiškai neįvardytos priežastys, dėl kurių nuteistoji turėjo grasinti nukentėjusiajai. Net ir nustačius, kad jo ginamoji atliko nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją ir šią sužalojo, tokia veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Apkaltinamasis nuosprendis jo ginamajai priimtas remiantis prielaidomis ir duomenimis, nepatvirtinančiais jos kaltės, o teisinančius įrodymus nepagrįstai vertinant kritiškai arba iš viso jų nevertinant, taip abiejų instancijų teismai pažeidė rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 7 straipsnis, 44 straipsnio 6 dalis, BK 2 straipsnio 4 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nuteisė I. T. už jos padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Atsiliepime aptardamas šio straipsnio dispoziciją ir nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje, sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Be to, grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2006">2K-403/2006</a>, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog I. T. tyčia žodžiu grasino nukentėjusiajai L. V. užmušti, nušauti, o mesdama į ją akmenį ir taip ją sužalodama – sudarė nukentėjusiajai įspūdį, jog grasinimas gali būti realizuotas. I. T. veiksmai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, ji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad grasina nužudymu, mesdama akmenį į nukentėjusiąją siekė šiai sudaryti įspūdį, kad grasinimas bus įvykdytas, ir norėjo taip veikti.
Vertindamas kasacinio skundo teiginius apie tai, kad teismai neteisingai nustatė bylos aplinkybes, neįrodė nuteistosios kaltės, netinkamai įvertino atskirus bylos duomenis ir pan., prokuroras teigia, jog kasatorius remiasi asmeniniu bylos aplinkybių subjektyviu vertinimu ir samprotavimais, o tai neatitinka kasacijos pagrindų, nes pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas, jų neigimas, nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu, kuris nepalankus kasatoriui ar jo ginamajai, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai dėl esminių proceso pažeidimų yra deklaratyvūs ir bylos medžiaga nesudaro prielaidų teigti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas visas kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes tyrė, vertino ir padarė dėl jų atitinkamas išvadas. Juo labiau kad kasatorius, teigdamas, jog teismai netinkamai įvertino atskiras aplinkybes, iš tiesų nesutinka su jų vertinimu ir, neigdamas teismų išvadas, iš esmės skundžia teismų sprendimų pagrįstumą, daugiausia pakartodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, dėl kurių jau pasisakė apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas skundžiamoje nutartyje motyvuotas išvadas.
Abiejų instancijų teismai, vertindami bylos įrodymus, tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis ir nėra jokio pagrindo netikėti kasatoriaus ginčijamoje teismo medicinos specialisto išvadoje fiksuotais duomenimis apie sužalojimų padarymo laiką ir mechanizmą. Jei tiriamas asmuo teismo medicinos ekspertų buvo apžiūrėtas ne iš karto po sužalojimų padarymo, o praėjus kelioms dienoms, tai ši aplinkybė nepaneigia nei sužalojimo fakto, nes sužalojimo laiko ir aplinkybių, kurias savo išvadoje konstatavo tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas. Be to, kasatoriaus teiginiai apie nukentėjusiosios tyrimui pateiktą ne tą akmenį, kuriuo ji buvo sužalota, visiškai nepagrįsti, nes nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios išsamiais ir nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Iš teismų sprendimų matyti, kad nuteistosios I. T. kaltė grindžiama surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, laikėsi visų įstatymo reikalavimų, nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis, patvirtinanti pirmosios instancijos teismo išvadas, pagrįsta įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, ir, priešingai nei teigia kasatorius, šio teismo nutartis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Nuteistosios I. T. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ir nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Vadinasi, kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos dalykas. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Dėl šios priežasties kasatoriaus argumentai dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų ar neatliktų atitinkamų procesinių veiksmų, taip pat kiti su įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu susiję kasacinio skundo teiginiai nenagrinėtini.
Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad šioje byloje nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymius teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistosios I. T. baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino visus asmenų parodymus bei rašytinius įrodymus kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė prioritetinės reikšmės, padarė motyvuotas išvadas dėl I. T. nusikalstamos veikos padarymo. Nėra pagrindo išvadai, kad abiejų instancijų teismai, tirdami byloje surinktus duomenis, juos pripažindami įrodymais ir šiuos vertindami, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad nuteistoji žodžiais grasino nukentėjusiąją užmušti, nušauti ir metė į ją akmenį, kuriuo pataikė nukentėjusiajai į klubą ir padarė kūno sužalojimą atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši aplinkybė įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų N. J. ir D. Z. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Viso proceso metu nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad ji su kaimyne I. T. konfliktuoja jau ilgą laiką, analogiškus grasinimus jai I. T. išreiškia ne pirmą kartą, anksčiau ši buvo apliejusi jos namo langus ir kiemo tvoras fekalijomis bei kartą sudavusi rankine jai per galvą, dėl to ji išsigando skundžiamuose sprendimuose nurodytų I. T. veiksmų ir turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog toks nuteistosios grasinimas gali būti įvykdytas. Teismų išvados, kad nuteistosios išreikštas grasinimas buvo realus, paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, L. V. grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą; kad mesdama į nukentėjusiąją akmenį, grasindama užmušti, siekė, jog pastaroji jaustų baimę, ir suprato, kad ši turėjo pagrindą galvoti, jog grasinimas bus įvykdytas, pagrįstos byloje esančių įrodymų visetu. Esant minėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad I. T. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Konstatuotina ir tai, kad kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų pažeidimo nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui. Šis teismas nuteistosios apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) kitų šio kodekso normų reikalavimų. Taip pat nepagrįstai kasatorius teigia ir apie teismo šališkumą, suvaržytą jo ginamosios teisę į gynybą, rungimosi bei in dubio pro reo principų pažeidimus.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios I. T. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Olegas Fedosiukas
Vytautas Greičius
