A. T. pagal BK 182 str. 2 d., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-587/2013

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-05050-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.8.10.5;

1.2.14.5.2;

1.2.14.6.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. gynėjo advokato R. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu A. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams, 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu septyniems mėnesiams, 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams; bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos taikant bausmių apėmimą ir paskiriant subendrintą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, prie kurios pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas iš dalies pridėta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė ir A. T. nurodytu nuosprendžiu paskirta subendrinta dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrinta iš dalies sudedant su Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai ir septyni mėnesiai laisvės atėmimo; bausmę atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitant laiką, A. T. išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2009 m. lapkričio 27 d.

Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį A. T. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Kasaciniu skundu skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartis, kuria nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmestas ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 28 d. nuosprendis paliktas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

A. T. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. sausio 5 d. iki vasario 28 d., būdamas individualios įmonės (toliau – IĮ) „M.“, į. k. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), savininku, kuris pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11, 14 straipsnių nuostatas yra atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, apskaitos dokumentų surašymą laiku bei teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, žinodamas, kad įmonė nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. nėra įregistruota PVM mokėtojų registre, pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio nuostatas, įpareigojančias apmokestinamą asmenį PVM sąskaita–faktūra įforminti įvykusį prekių tiekimą, 71 straipsnio 6 dalies nuostatas, įpareigojančias, kad bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, už kurį PVM neturėjo būti skaičiuojamas, taip išskirtą PVM sumą privalo sumokėti į biudžetą, 71 straipsnio 2 dalies nuostatas, reikalaujančias PVM skaičiuoti ir mokėti į biudžetą pradėti nuo to mėnesio, kurį bendra atlygio už vykdomą ekonominę veiklą suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt, 92 straipsnio 3 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad asmenys, neįsiregistravę PVM mokėtojais, apskaičiuotą už konkretų mėnesį mokėtiną PVM sumą sumokėti į biudžetą privalo iki kito mėnesio dvidešimt penktosios dienos bei kartu pateikti centrinio mokesčio administratoriaus nustatytos formos PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą, 2008 m. rugpjūčio 10 d. rangos sutarties tarp IĮ „M.“ ir UAB „N. B.“ pagrindu pagal pateiktą PVM sąskaitą–faktūrą MS Nr. 024 – 143 764,71 Lt sumai bei pagal pateiktą PVM sąskaitą–faktūrą MS Nr. 025–136 986,65 Lt sumai, iš viso gavęs 280 751,36 Lt pardavimo pajamų, iš kurių 44 825,85 Lt sudarė pardavimo PVM, savo IĮ „M.“ neįregistravo Alytaus apskrities VMI PVM mokėtoju, iki 2009 m. vasario 25 d. nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos už 2009 m. sausio mėnesį ir, nesumokėjęs privalomo sumokėti 44 825,85 Lt pardavimo PVM, apgaulės būdu išvengė didelės vertės PVM mokesčio valstybei sumokėjimo prievolės.

Be to, A. T., nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d., būdamas IĮ „M.“ savininku, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11, 14 ir 21 straipsnių nuostatas atsakingu už buhalterinių įrašų teisingumą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad privaloma į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų pagrįsti apskaitos dokumentais, surašytais ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruoti būtų ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys įregistruoti turi būti apskaitos registruose, 2008 m. rugpjūčio 10 d. sudarytos rangos sutarties tarp UAB,,N. B. “ ir IĮ „M.“ dėl statybos remonto darbų atlikimo pagrindu IĮ „M.“ po darbų atlikimo pagal 2009 m. sausio 5 d. išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą MS Nr. 024 iš UAB „N. B.“ kasos pajamų orderiu Nr. MIN 027 gautų 143 764,71 Lt bei pagal 2009 m. sausio 12 d. kasos pajamų orderį Nr. MIN 028 gautų 136 986,65 Lt, gautiems 280 751,36 Lt nesurašė šių gautų pinigų panaudojimą pateisinančių apskaitos dokumentų, nesutvarkė pardavimų, gautų pinigų ir jų panaudojimo apskaitos suvestinių registrų bei be apskaitos panaudojo gautus 280 751,36 Lt; taip ūkinių įvykių bei operacijų nefiksuodamas apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti juridinio asmens – IĮ,,M.“ – veiklos, jo turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Be to, A. T. nuo 2009 m. gegužės 4 d. iki 2010 m. birželio 7 d., būdamas UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2009 m. balandžio 2 d. sudarytą rangos sutartį Nr. 2009.04.02 tarp UAB „A.“ ir fizinio asmens L. Z. dėl darbų už 216 000 Lt atlikimo, 2009 m. gegužės 4 d. surašytos PVM sąskaitos–faktūros AGR Nr. 01 pagrindu nuo 2009 m. gegužės 4 d. iki 2009 m. birželio 1 d., tiksliau nenustatytu laiku, už atliktus darbus iš L. Z. gavęs 216 000 Lt, bendrovės veikloje jų nepanaudojęs, bendrovei jų negrąžinęs ir nepateikęs dokumentų, pateisinančių šių pinigų panaudojimo pagrįstumą, pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – UAB „A.“ priklausančius 216 000 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. T. gynėjas advokatas R. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nenustačius visų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių, bei dėl bausmių nuteistajam subendrinimo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. T. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors teismai nenustatė ir neatskleidė, kieno naudai, t. y. savo ar kitų asmenų, nuteistasis įgijo didelės vertės svetimą turtą ar svetimą turtinę teisę, o tai leidžia teigti, kad nėra nustatyta būtinųjų nurodyto nusikaltimo sudėties požymių: tiesioginės tyčios; taip pat neaiškus nusikalstamos veikos padarymo subjektas, nenustatyta, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė nuteistajam inkriminuoti apgaulės veiksmai, ar nuteistasis sąmoningai siekė išvengti PVM mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nurodė, kad A. T. teiginius, jog jis nežinojo esant pareigą įregistruoti IĮ „M.“ PVM mokesčio mokėtoja, paneigia tai, kad įmonė buvo įsteigta ir įregistruota dar 2005 m. kovo 30 d., o nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. buvo įregistruota ir PVM mokesčio mokėtoja, tačiau Alytaus apskrities VMI skyriaus 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. S3(A)-332 įmonė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų sąrašo mokesčių administratoriaus iniciatyva, nes buvo nustatyti faktai, patvirtinantys veiklos nevykdymą ir prekių įsigijimo nebuvimą. Teismas padarė išvadą, kad, pasikeitus situacijai ir įmonei vėl pradėjus vystyti įstatyme numatytos apimties veiklą, atitinkamai ir nuteistajam vėl atsirado pareiga įregistruoti įmonę kaip PVM mokesčio mokėtoją, kurios, anot teismo, nuteistasis sąmoningai nevykdė ir taip apgaulės būdu išvengė prievolės sumokėti didelės vertės PVM mokestį valstybei. Tačiau teismas nevertino to, kad nuteistasis ne savo iniciatyva buvo išregistravęs IĮ „M.“ iš PVM mokėtojų registro, tai padarė Alytaus apskrities VMI Alytaus skyrius, todėl A. T. pagrįstai negalėjo žinoti ir nežinojo apie tai, kad, įmonei atnaujinus veiklą, ji privalo vėl būti įregistruota kaip PVM mokesčio mokėtoja, todėl jo veiksmuose nebuvo apgaulės ir siekio įgyti svetimą turtą. Teismas nenustatė tiesioginio, sąmoningo nuteistojo siekio išvengti sumokėti PVM valstybei, A. T. parodė, kad „dėl 44 825,85 Lt tai iš dalies kaltę prisipažįstu, nes nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės [...] dabar aš suprantu, kad tuos pinigus kaip ir pasisavinau, o tada aš nežinojau, kad valstybei žalą darau“. Taigi, nuteistasis veikos darymo metu nesuvokė, kad veikia neteisėtai ir kad bus padaryta žalos valstybei, o iš to darytina išvada, kad jis nežinojo apie pareigą vėl įregistruoti įmonę PVM mokėtoja, t. y. neveikė tiesiogine tyčia.

Taip pat skunde teigiama, kad nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje, padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, jog neteisėtai pasisavindamas svetimą turtą ar turtinę teisę, daro žalą teisėtam savininkui ir to nori. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai nenustatė nuteistojo A. T. tikslo pasisavinti įmonei UAB „A.“ priklausančių lėšų, juolab kad UAB „A.“ priklauso nuteistajam ir jis yra vienintelis šios įmonės akcininkas, todėl ketinimų pasisavinti savo įmonei priklausančias lėšas jis tikrai neturėjo. Be to, nuteistasis buvo nurodęs, kad pinigų – 216 000 Lt – iš liudytojo L. Z. net nebuvo gavęs, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir tik nurodė, jog byloje surinkti ir teismo tiesiogiai ištirti įrodymai tik patvirtina kitokias aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nurodoma, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į tai ir į Kauno apygardos teismo nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, galima daryti pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamų ir neginčijamų įrodymų, jog kasatorius padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, net nenustačius, kur nurodytieji 216 000 Lt buvo panaudoti.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ankstesniu Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nusprendžiu A. T. buvo paskirta vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant vieneriems metams ir šešiems mėnesiams ir įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje. Kauno apygardos teismas, priimtame 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje bendrindamas bausmes, paskirtas šiuo nuosprendžiu su Alytaus rajono apylinkės teismo paskirtosiomis 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu, nurodė neteisingą Alytaus rajono apylinkės teismo paskirtos bausmės dydį, kad A. T. paskirta ne vienerių metų ir penkių mėnesių, o vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ir taip, kasatoriaus nuomone, savo priimtu nuosprendžiu pakeitė nurodyto teismo paskirtą bausmę ir, subendrindamas bausmes, paskyrė A. T. per didelę, nepagrįstą galutinę subendrintą bausmę.

Nusikalstamų veikų daugetas padaromas tais atvejais, kai asmuo padaro kelias nusikalstamas veikas iki pirmojo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, nors už tas veikas yra nuteisiamas skirtingais nuosprendžiais, kaip šiuo atveju: kasatorius padarė kelias nusikalstamas veikas iki Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio priėmimo. Tokios situacijos, anot kasatoriaus, pasitaiko tada, kai skirtingi teismai nagrinėja to paties asmens baudžiamąsias bylas arba nagrinėja tas pats teismas, bet skirtingu laiku. Tada kiekvienu vėlesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę teismas, remdamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, privalo subendrinti su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis pagal bausmių bendrinimo taisykles. Bendrindamas bausmes, teismas privalo vadovautis taisykle, kad asmens teisinė padėtis negali būti bloginama priklausomai nuo valstybės (teisėsaugos institucijų) vykdomo baudžiamojo persekiojimo efektyvumo, pasirinktos bylos nagrinėjimo eigos, privalo užtikrinti, kad, skiriant galutinę subendrintą bausmę, asmuo būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn lygiai taip pat, kaip tai būtų daroma ne keliais, o vienu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Bendrinant bausmes pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, susiduriama su problema, kai bendrinamos ankstesniu nuosprendžiu jau paskirtos ir subendrintos bausmės. Esant tokiai situacijai tampa neaišku, ar vėliau bausmes bendrinantis teismas, bausmes, kurios yra bylos nagrinėjimo dalykas, privalo bendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis už atskiras nusikalstamas veikas, ar su jau ankstesniu nuosprendžiu subendrinta bausme. Teisingo šio probleminio sprendimo svarbą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos priimtos viena kitai prieštaraujančios nutartys.

Kasatorius nurodo ir cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2005 m. gegužės 10 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282/2005, kuria formuota teismų praktika ta linkme, kad bendrinti galima tik bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, o subendrintų bausmių bendrinimas negalimas (išskyrus BK 63 straipsnio 6 dalis, 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija). Nurodomos išvados, kad pagal išaiškinimus šioje nutartyje, kai tenka bendrinti vienu nuosprendžiu už kelias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su bausmėmis už kelias nusikalstamas veikas, paskirtomis kitu nuosprendžiu, turi būti bendrinamos ne jau subendrintos bausmės, o už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės.

Toliau kasaciniame skunde analizuojama vėlesnė – 2007 m. gegužės 22 d. – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-193/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-193/2007">2K-P-193/2007</a>, kurioje pakoreguota suformuota teismų praktika ir taikytas kitas bausmių bendrinimo būdas: kad tais atvejais, kai, priėmus nuosprendį nustatoma, jog asmuo iki jo priėmimo yra padaręs dar vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę, ją subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai pirmesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo subendrintos – su ta subendrinta bausme, laikantis BK 63, 64 straipsniuose nurodytų taisyklių. Tokia pozicija motyvuojama tuo, kad BK nenustatyta galimybė, priimant antrąjį, trečiąjį nuosprendį, ignoruoti pirmojoje byloje subendrintas bausmes ir jas „išbendrinti“ tam, kad jos būtų subendrintos su nauju nuosprendžiu paskirtomis, nes teismų sprendimai tokiu atveju negali būti keičiami. Kasatorius nurodo, kad, bendrinant bausmes pagal šiuos nurodytus išaiškinimus, faktiškai bausmės bendrinamos ne pagal BK 63, o pagal 64 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus nuomone, ši nurodyta naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl bausmių bendrinimo gali pabloginti teisiamojo asmens teisinę padėtį, paskiriant galutinę subendrintą griežtesnę bausmę, vien dėl to, kad bylos nagrinėjamos skirtinguose procesuose.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisės mokslo doktrinoje nesutinkama su tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-193/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-193/2007">2K-P-193/2007</a>) bausmių bendrinimo klausimu, nurodant, kad ankstesni teismų sprendimai bendrinant bausmes keičiami bet kokiu atveju, neatsižvelgiant į tai, ar bendrinamos bausmės paskirtos už atskirus nusikaltimus, ar paskirta bausmė su jau subendrinta ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme, nes ankstesnis teismo sprendimas vis tiek yra keičiamas, galutinė subendrinta bausmė perkeliama į naują nuosprendį, o ankstesni nuosprendžiai galioja tik ta dalimi, kuri susijusi su bausmėmis, skirtomis už atskirus nusikaltimus, nes visais atvejais vykdoma paskutiniu nuosprendžiu paskirta bausmė. Be to, ankstesnių teismo sprendimų keitimo galimybė numatyta ir BK 38 straipsnio 3, 4 dalyse, 40 straipsnio 7, 8 dalyse, kai asmuo, sąlyginai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, padaro naują nusikalstamą veiką. Taip pat galima situacija, kai pagal pirmąjį nuosprendį asmeniui paskirtos bausmės vykdymas atidėtas, tai naujesniu nuosprendžiu subendrindamas bausmę su ankstesniu, teismas gali netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo, taip pakeisdamas ankstesnį teismo sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo. Būtent tokia situacija buvo ir nagrinėjamoje byloje, kai Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu buvo pakeistas Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendis, kuriuo bausmės vykdymas A. T. buvo atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Be to, subendrinta bausmė daugeliu atvejų yra griežtesnė už griežčiausią bausmę, skirtą už atskirą nusikaltimą, kai, neatsižvelgiant į kaltininko norus, bylos dėl padarytų nusikalstamų veikų išskaidomos ir nagrinėjamos skirtingu laiku. Taigi, tokiais atvejais asmeniui gresia griežtesnė bausmė negu tada, kai bylos dėl padarytų nusikalstamų veikų nagrinėjamos vienu metu, viename teismo posėdyje ir bausmės skiriamos, bendrinamos vienu nuosprendžiu. Be to, jei vėliau bylą nagrinėjantis teismas neišbendrins bausmių, t. y. bendrins bausmes ne už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o naują bausmę su jau subendrinta bausme, tai tokiu būdu teisiamas asmuo patirs papildomus suvaržymus, nes prie galutinės bausmės jam bus pridedama dalis už nesunkų nusikaltimą paskirtos bausmės, kuri, bausmes skiriant vienu nuosprendžiu, turėtų būti apimta. Taigi, jei vėlesnio teismo sprendimo metu absoliučiai negalima keisti ankstesnio teismo sprendimo, akivaizdu, kad žmogaus teisės pažeidžiamos – asmuo tampa baudžiamas griežčiau vien todėl, kad bylos nagrinėjamos atskiruose baudžiamuosiuose procesuose.

Apibendrindamas tai, kas nurodyta, kasatorius pabrėžia, jog tiek Kauno apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, bendrindamas bausmes, pirmiausia turėjo bausmes, paskirtas ankstesniuoju nuosprendžiu, „išbendrinti“, o tik vėliau jas subendrinti su savo paskirtosiomis, nes šiuo atveju teismui subendrinus jau subendrintas bausmes akivaizdu, kad paskirta per griežta bausmė, nepagrįstai suvaržanti nuteistojo teises ir teisėtus interesus. Dėl šios priežasties, kasatoriaus nuomone, reikėtų laikytis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2005 m. gegužės 10 d. nutarties, kurioje laikomasi BK 63 straipsnio reikalavimų ir pagal kurią, esant nusikalstamų veikų daugetui, turi būti bendrinamos už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, o ne jau subendrintos. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėję teismai nepasisakė, kodėl netaikė galutinei subendrintai bausmei bausmės vykdymo atidėjimo instituto, juolab kad nuteistasis per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nepadarė jokių naujų nusikalstamų veikų, nebuvo įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmės vykdymo atidėjimą. Teismui, subendrinant teisės doktrinoje vadinamuosius „nuosprendžius“, nedraudžiama toliau galutinei subendrintai bausmei taikyti bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo nuteistojo A. T. gynėjo advokato R. R. kasacinį skundą atmesti.

Kasatoriaus teiginiai, kad byloje nėra pakankamų bei neginčijamų įrodymų, kad kasatorius padarė jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, t. y. pasisavino ir iššvaistė UAB „A.“ priklausančias lėšas, prieštarauja byloje esantiems faktiniams duomenims. Byloje nustatyta, kad A. T., nebūdamas UAB „A.“ direktorius ir neturėdamas teisės bendrovės vardu sudaryti sutartis, 2009 m. balandžio 2 d. sudarė rangos sutartį tarp UAB „A.“, atstovaujamos direktoriaus A. T., ir fizinio asmens L. Z. dėl darbų už 216 000 Lt atlikimo. Pagal 2009 m. gegužės 4 d. surašytą PVM sąskaitą–faktūrą už atliktus darbus iš L. Z. gavęs 216 000 Lt, nuteistasis bendrovės veikloje jų nepanaudojo, bendrovei jų negrąžino ir nepateikė dokumentų, pateisinančių šių pinigų panaudojimo pagrįstumą, t. y. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „A.“ priklausantį turtą – 216 000 Lt. Tai, kad A. T. pinigus gavo, juos pasisavino, be kitų byloje esančių ir teismo įvertintų duomenų, įrodo byloje esantis 2009 m. birželio 1 d. kasos pajamų orderis, kur yra parašai, kad A. T. 216 000 Lt sumą gavo ir, neįnešdamas jų į bendrovės kasą, juos, kaip jam patikėtą svetimą turtą, pasisavino. Ši suma viršija įstatymo numatytą 250 MGL sumą, todėl konstatuotina, kad buvo pasisavintas didelės vertės svetimas turtas. Kasacinio skundo argumentas, kad „teisme nebuvo nustatytas kaltinamojo tikslas pasisavinti įmonei UAB „A.“ priklausančias lėšas ir kad UAB „A.“ priklauso nuteistajam ir jis yra vienintelis šios įmonės akcininkas, todėl ketinimų pasisavinti savo įmonei priklausančias lėšas jis tikrai neturėjo“, yra nepagrįstas ir atmestinas. Prokurorės teigimu, tai reikėtų vertinti kaip gynybinę poziciją, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą savininkai ar savininkas negali naudotis net pelnu, kol jis nepaskirstytas, o uždarosios akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas.

Taip pat byloje nustatyta, kad A. T., būdamas individualios įmonės savininku ir būdamas visiškai atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos teisingą tvarkymą, žinodamas, kad įmonė „M.“ nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. nėra PVM mokėtoja, pagal 2008 m. rugpjūčio 10 d. rangos sutartį už atliktus statybos darbus bendrovei UAB „N. B. “ išrašė dvi pridėtinės vertės sąskaitas faktūras už 280 751,36 Lt ir per du kartus gavo minėtą sumą. Nurodytoje sumoje 44 825,85 Lt buvo į valstybės biudžetą privalomas sumokėti PVM. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigojo individualią veiklą vykdantį asmenį PVM pradėti skaičiuoti ir mokėti į biudžetą nuo to mėnesio, kurį bendra atlygio už vykdomą ekonominę veiklą suma per paskutinius dvylika mėnesių viršijo 100 000 Lt. Minėto įstatymo 92 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalavo, kad asmenys, neįsiregistravę PVM mokėtojais, apskaičiuotą už konkretų mėnesį mokėtiną PVM sumą sumokėti į biudžetą privalo iki kito mėnesio 25 dienos bei kartu pateikti centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėjimo PVM apyskaitą. Remiantis byloje surinktais ir teismų įvertintais įrodymais, nustatyta, kad A. T., 2008 m., 2009 m. sausio mėn. jo vadovaujamos įmonės pajamoms viršijus 100 000 Lt sumą, individualios įmonės PVM mokėtoja neįregistravo, PVM mokesčio – 44 825,85 Lt valstybei nesumokėjo. A. T. neteisėtai išrašė PVM sąskaitas faktūras, nes įmonė „M.“ tuo metu nebuvo registruota valstybinėje mokesčių inspekcijoje PVM mokėtoja. Nedeklaruodamas 280 751,36 Lt pajamų A. T. nutylėjo tikrą faktą, apie kurį privalėjo pranešti, taip apgaulės būdu išvengė 250 MGL dydžio sumą viršijančios, t. y. didelės vertės turtinės prievolės – 44 825,85 Lt sumokėjimo į valstybės biudžetą. Prokurorė nurodo, kad A. T. privalėjo sumokėti PVM į valstybės biudžetą, bet to sąmoningai, tyčiniais veiksmais ir apgaule nepadarė. Kasacinio skundo teiginiai, kad A. T. nežinojo, kad būtina registruotis PVM mokėtoju, kad jo tiesioginės tyčios šiuose veiksmuose nėra, nes jis nežinojo įstatymo reikalavimų, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Šitie teiginiai buvo paneigti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek A. T. skundą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pagrįstai buvo įvertinti kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Atsiliepime nurodoma, kad argumentai dėl A. T. paskirtos neteisingai subendrintos bausmės yra nepagrįsti. Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu A. T. buvo nuteistas už keturias nusikalstamas veikas (tris nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą), už apysunkį nusikaltimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. T. buvo paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, todėl, net ir bendrinant Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes atskirai su Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, turėjo būti taikytas BK 63 straipsnio 1, 4 dalyse numatytas bendrinimo būdas, t. y. skirtos bausmės iš dalies sudėtos, kai prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės. Prokurorė pažymi, kad būtent taip padarė Kauno apygardos teismas, pridėdamas tik dalį Alytaus rajono apylinkės teismo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės: Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių tvarka iš dalies sudedant subendrino su Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme, t. y pridėjo tik dalį bausmės, paskirtos Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikalstamą veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Prokurorės nuomone, Kauno apygardos teismas pagrįstai A. T. skyrė galutinę subendrintą bausmę dvejus metus septynis mėnesius laisvės atėmimo ir BK 63 straipsnyje įtvirtintų bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas subendrinimo nuostatų nepažeidė.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad A. T. nepagrįstai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nenustatytas jo tiesioginis sąmoningas siekis išvengti sumokėti PVM valstybei. Be to, pažymima, kad IĮ „M.“ iš PVM mokesčių mokėtojų buvo išregistruota mokesčių administratoriaus, o ne įmonės ar jos direktoriaus iniciatyva, todėl A. T. nežinojo apie savo pareigą iš naujo įregistruoti IĮ „M.“ PVM mokesčio mokėtoja, taigi jo veiksmuose nėra būtino minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymio – apgaulės.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, ar apgaulės panaudojimas prieš asmenis, turinčius reikalavimo į turtą teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė gali pasireikšti ir suklaidinimu dėl kaltininko turimos pareigos nukentėjusiajam. Turto savininkas, valdytojas ar asmuo, turintis prievolės teisę, gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą ar turinčio turtinę prievolę, nustatymą ar prievolės fakto nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą be kriminalinės justicijos įsikišimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui, o esant turtinei prievolei, sprendimui dėl jos reikalavimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851-2001, 2K-387-2009, 2K-538-2010). Dažniausiai asmuo suklaidinamas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą ar turtinę prievolę, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikavimo duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, išvengusio turtinės prievolės, nustatymą.

Apgaulė grobiant PVM paprastai reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą, jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, suklaidinant šią instituciją dėl mokestinės prievolės dydžio nustatymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2010">2K-171/2010</a>).

Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas, išvengiama turimos prievolės neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, teismas, kvalifikuodamas A. T. veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pasisakė, kad apgaulės panaudojimas A. T. veiksmuose pasireiškė nedeklaruojant 280 751,36 Lt gautų IĮ „M.“ pajamų pagal PVM sąskaitas–faktūras MS Nr. 024 ir MS Nr. 025, taip pat kad kaltininkas, turėdamas pareigą, neįregistravo IĮ „M.“ PVM mokesčio mokėtoja ir tokiu būdu išvengė 250 MGL dydį viršijančios turtinės prievolės. Pažymėtina, kad nurodytos PVM sąskaitos–faktūros nebuvo suklastotos, darbai pagal rangos sutartį tarp IĮ „M.“ ir UAB „N. B.“ buvo atlikti.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodė, kad apelianto argumentai dėl jo nežinojimo apie pareigą įregistruoti IĮ „M.“ PVM mokesčio mokėtoja vertintini kaip naivūs ir neįtikinami, nes jis, įsteigęs IĮ „M.“, 2005 m. rugsėjo 15 d. įmonę įregistravo PVM mokėtoja, jai buvo suteiktas PVM mokėtojo kodas, todėl jis aiškiai žinojo apie tokią įmonės vadovo pareigą. Taigi, pasikeitus įmonės veiklos situacijai, kai įmonė pradeda vystyti įstatyme nustatyto dydžio ekonominę veiklą (pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 71 straipsnio dalį PVM turi būti pradėtas skaičiuoti ir mokėti į biudžetą nuo to mėnesio, kurį bendra atlygio už vykdomą ekonominę veiklą suma per metus – paskutinius 12 mėnesių – viršijo 100 000 Lt), atsirado pareiga įmonę įregistruoti PVM mokėtoja, o A. T. šios pareigos sąmoningai nevykdė ir nesumokėjo privalomo mokėti 44 825,85 Lt PVM mokesčio.

Taigi, pagal teismų priimtų procesinių sprendimų argumentaciją A. T. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad nevykdė savo, kaip įmonės direktoriaus, pareigos, vykdant įstatyme nustatyto dydžio ekonominę veiklą, įregistruoti įmonę PVM mokėtoja, taip pat kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 92 straipsnio 3 dalies nepateikė mokesčių administratoriui nustatytos formos PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos bei nesumokėjo apskaičiuoto PVM mokesčio.

Atsižvelgiant į nurodytą bylą nagrinėjusių teismų argumentaciją priimtuose procesiniuose sprendimuose ir remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl apgaulės požymio taikant BK 182 straipsnio nuostatas PVM grobstymo bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. T. veiksmuose nebuvo nustatyta esminio sukčiavimo sudėties požymio – kaltinamojo panaudotos apgaulės.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamojoje byloje nepateikimas mokesčių administratoriui nustatytos formos PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos bei apskaičiuoto PVM mokesčio nesumokėjimas galėjo užtraukti atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį, be to, galima administracinė atsakomybė už deklaracijų nepateikimą siekiant nuslėpti mokesčius pagal ATPK 1721 straipsnį bei baudžiamoji atsakomybė pagal BK 221 straipsnį (deklaracijos nepateikimas), tačiau nurodyti kasatoriaus pridėtinės vertės mokesčių įstatymo nuostatų pažeidimai negalėjo būti vertinami kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. T. veiksmai teismų nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, teismų sprendimai keistini, bylos dalis dėl A. T. nuteisimo už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Neteisėtai užvaldžius svetimą turtą tolesni kaltininko veiksmai su tokiu turtu neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, todėl nepriklausomai nuo to, ar užvaldydamas svetimą turtą kaltininkas siekė naudos sau ar kitiems asmenims, kieno reikmėms toks turtas buvo naudojamas, jo veika atitinka BK 183 straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-330/2006, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-575/2010, 2K-94/2012).

Bylą nagrinėję teismai kasatoriaus A. T. kaltę, jo veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, objektyviesiems ir subjektyviesiems sudėties požymiams, pagrindė išvadomis, padarytomis išsamiai ir nešališkai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ištyrę ir įvertinę reikšmingus byloje esančius įrodymus: liudytojo A. Z. parodymus dėl UAB „A.“ ir jo pasirašytos rangos sutarties pagrindu (elektros instaliacijos darbams atlikti) A. T. sumokėtų 216 000 Lt ir jų sumokėjimo aplinkybių; 2009 m. rugsėjo 17 d. dokumentų paėmimo aktu, kuriuo nustatyta, kad UAB „A.“ sudarė rangos sutartį su L. Z.; 2009 m. balandžio 2 d. rangos sutartimi, sudaryta tarp UAB „A.“ ir L. Z.; 2009 m. gegužės 4 d. PVM sąskaita–faktūra, serija AGR Nr. 01, ir 2009 m. birželio 1 d. kasos pajamų orderiu, serija AGR Nr. 004, kuriuose nurodyta, kad UAB „A.“ direktorius A. T. gavo iš L. Z. 216 000 Lt pagal 2009 m. balandžio 2 d. sudarytą rangos sutartį už atliktus elektros instaliacijos darbus; 2010 m. sausio 7 d. daiktų paėmimo aktu, kuriuo nustatyta, kad 216 000 Lt iš L. Z. gavimas yra patvirtintas ir A. T. parašu; liudytojos UAB „A.“ buhalterės R. J. parodymais, kad jai nebuvo pateikti nei iš L. Z. gauti pinigai, nei jų gavimą patvirtinantys dokumentai (PVM sąskaita–faktūra, kasos pajamų orderis), todėl šie pinigai nebuvo apskaityti UAB „A.“ buhalterinėje apskaitoje; kurių pagrindu nustatė, jog kasatorius A. T., būdamas UAB „A.“ direktoriumi, pagal 2009 m. balandžio 2 d. sudarytą rangos sutartį tarp UAB „A.“ ir L. Z. 2009 m. gegužės 4 d. surašytos PVM sąskaitos–faktūros AGR Nr. 01 pagrindu už atliktus darbus iš L. Z. gavo 216 000 Lt ir bendrovės veikloje jų nepanaudojo, bendrovei jų negrąžino bei nepateikęs dokumentų, pateisinančių šių pinigų panaudojimo pagrįstumą, tokiais veiksmais pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – UAB „A.“ priklausančius 216 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. T. apeliacinį skundą, laikydamasis BPK 320 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, išsamiai aptarė ir motyvuotai atmetė A. T. argumentus dėl liudytojo L. Z. parodymų, susijusių su pinigų mokėjimo aplinkybėmis, patikimumo, įvertino apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad A. T. pinigų iš L. Z. apskritai negavo, atmesdamas juos, nes jokie objektyvūs duomenys tokių A. T. teiginių nepagrindė, o byloje surinkti įrodymai patvirtino priešingai. Analogiški argumentai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, kuriais kasatorius A. T. neigia gavęs pinigus iš L. Z., nurodyti ir kasaciniame skunde. Be to, A. T. bei jo gynėjo kasaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog A. T. negalėjo būti pripažintas kaltu, padariusiu BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes nebuvo nustatyta, kur buvo panaudoti iš L. Z. gauti pinigai, kurie nebuvo įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir apskaityti kasoje, taip pat nepagrįsti. Nepriklausomai nuo to, kur ir kaip įmonės direktorius panaudojo įmonės pinigus, netgi ar nustatytas, ar ne jo asmeninio turto padidėjimas, nenustačius, kad šie pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms ir interesams, tokių pirmiau nurodytų ir byloje įrodymais pagrįstų A. T. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo teisėtas ir pagrįstas.

Dėl paskirtų bausmių ir jų subendrinimo

Didžiausia kasacinio skundo dalis skirta klausimams dėl bausmių skyrimo ir bendrinimo, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 9 dalis), nes kasatorius nepritaria ir nesutinka su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos plenarinės sesijos 2007 m. gegužės 22 d. nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-193/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-193/2007">2K-P-193/2007</a>, išaiškinimais, kad bendrinama yra su ankstesniu teismo nuosprendžiu už kelias nusikalstamas veikas paskirtomis subendrintomis bausmėmis, ir prašo taikyti ankstesnę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuotą praktiką, kurioje pasisakyta, kad bendrinamos už atskiras veikas paskirtos nesubendrintos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2005 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282/2005).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, kad precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta atskirųjų teisėjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-193/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-193/2007">2K-P-193/2007</a> nurodyta, kad plenarinė sesija koreguoja 2005 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-282, esamą išaiškinimą dėl bausmių bendrinimo. Taigi, turi būti vadovaujamasi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, jei priėmus nuosprendį teismai nustato, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme. Jei nuosprendžiu pirmojoje byloje bausmės buvo subendrintos esant nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 1 dalis, 63 straipsnio 9 dalis ar 63 straipsnio 1, 9 dalys) ir paskirta subendrinta bausmė, teismai nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje bendrina tik tas, kurios turi būti apimamos, o po to jas subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme. Kai bausmes, paskirtas nauju nuosprendžiu, teismai bendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitas bausmes prideda (t. y. subendrina apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo būdais) prie griežčiausios bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, o kai griežčiausia bausmė yra ankstesniu nuosprendžiu subendrinta bausmė, – prideda prie šios bausmės. Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-193/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-193/2007">2K-P-193/2007</a>, 2K-133/2012).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė bausmių bendrinimo taisykles, numatytas BK 63 straipsnyje, kasatoriaus nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-193/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-193/2007">2K-P-193/2007</a>, pateiktais išaiškinimais, nėra pagrindas pripažinti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Atsižvelgiant į tai, kad keičiami teismų sprendimų dalis dėl kasatoriaus nepagrįsto nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, iš naujo bendrindamos paskirtos bausmės.

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu A. T. paskirtos bausmės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – septynių mėnesių laisvės atėmimo, ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – dvejų metų laisvės atėmimo bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, iš dalies jas sudedant ir paskiriant subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinama su Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme.

Kasatoriaus taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimtu nuosprendžiu, bendrindamas A. T. paskirtas bausmes pagal BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, pakeitė Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nusprendžiu A. T. paskirtą vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, nurodydamas, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nusprendžiu A. T. paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, todėl paskyrė per griežtą galutinę subendrintą bausmę.

Šio argumento apeliaciniame skunde nuteistasis apskritai nenurodė, todėl jis nebuvo nagrinėtas apeliacinėje instancijoje. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį ir suformuotą teismų praktiką kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-613/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-613/2012">2K-613/2012</a>). Taigi, nurodytas kasacinio skundo klausimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagal BK 54 straipsnio nuostatas ir jame nurodytus bausmių skyrimo pagrindus įvertino A. T. paskirtas bausmes, jų griežtumą, taip pat ir galutinę subendrintą bausmę bei pripažino, kad už atskiras nusikalstamas veikas jam paskirtos bausmės yra mažesnės negu konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų bausmių vidurkis, o galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta. Skiriant bausmes buvo atsižvelgta ir įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, tiek susijusios su A. T. asmeninėmis savybėmis, asmeninio gyvenimo aplinkybėmis, tiek su jo padarytomis nusikalstamomis veikomis, jų pavojingumu ir pan., todėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo skiriant bausmes nenustatyta.

Kasaciniame skunde taip pat keliamas ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimas, nurodoma, kad, subendrinus A. T. bausmes pagal BK 63 straipsnio nuostatas, nebuvo spręstas bausmės vykdymo atidėjimo taikymo klausimas ir šiuo pagrindu teismai visiškai nepasisakė, nors pirmuoju Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskyrus A. T. vienerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams su nustatytais įpareigojimais, jis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Tačiau nuteistasis A. T. savo apeliaciniame skunde BK 75 straipsnio taikymo galutinei subendrintai bausmei nekėlė, o prašė peržiūrėti jam paskirtas bausmes įvertinus teisingumo principą, kad reali laisvės atėmimo bausmė jam neturėtų būti skiriama. Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas peržiūrėjo bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o kasacinis teismas bylą tikrinta tik teisės taikymo aspektu dėl tų klausimų, kurie nagrinėti apeliacijoje, todėl nekėlus BK 75 straipsnio taikymo klausimo apeliacijoje, jis pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį nenagrinėtinas kasacijoje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartį pakeisti. Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl A. T. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl paskirtų bausmių bendrinimo ir galutinės subendrintos bausmės nustatymo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmę, paskirtą A. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir bausmę, paskirtą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti subendrintą dvejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią subendrintą dvejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrinti iš dalies sudedant su Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir paskirti A. T. galutinę subendrintą bausmę – dvejus metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vladislovas Ranonis

Viktoras Aidukas