Baudžiamoji byla Nr. 2K-595/2013
Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00008-2003-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.2.2.2.; 1.2.7.1.2.3.;
2.2.2.3.1.1.; 2.6.7.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. A. (P. A.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo P. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (dėl J. L. seksualinio prievartavimo) laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl J. B. išžaginimo) laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl A. Ž. (Z.) išžaginimo) laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (dėl A. Ž. (Z.) seksualinio prievartavimo) laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (dėl K. K. išžaginimo) laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl V. B. išžaginimo) laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl D. S. seksualinio prievartavimo) laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo R. B. ir jos sveikatos nežymaus sutrikdymo) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.
Iš P. A. priteista nukentėjusiajai A. Ž. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, kuria nuteistojo P. A. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
P. A. pripažintas kaltu už tai 2002 m. gegužės 20 d., apie 17.30 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su mažamete J. L., gimusia (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą bei grasindamas tuoj pat jį panaudoti, jėga paėmęs ją už drabužių, nutempė mažametę į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės automobilį, pasodinęs ant automobilio galinės sėdynės bei užrakinęs automobilio dureles, nuvežė giliau į mišką, kur ištempęs ją iš automobilio, nusivedė apie 10 metrų į miško gilumą, kur pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės bei tuo, kad ji negalėjo visiškai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir tokiems veiksmams konstruktyviai ir aktyviai priešintis, savo elgesiu sukėlęs nukentėjusiajai baimę, išgąstį ir taip atimdamas galimybę pasipriešinti, nusirengė savo striukę ir numetęs ją ant žemės, liepė J. L. atsigulti, sakydamas, kad jei ši nevykdys jo nurodymo – nužudys; J. L. atsigulus, laikydamas mažametės dešinę ranką, kita savo ranka numovęs jos kelnes ir kelnaites, nusimovęs iki kelių savo kelnes ir kelnaites, praskėtęs jėga jos kojas bei užgulęs ją savo kūnu, tenkino lytinę aistrą prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu ir taip seksualiai prievartavo mažametę nukentėjusiąją J. L..
Taip pat jis pripažintas kaltu už tai, kad 2003 m. vasario 3 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), paėmęs pavežti nepilnametę J. B. (M.), gimusią (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės automobiliu iki sutartos vietos, tačiau toje vietoje nesustojęs, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nepilnamete J. B. prieš jos valią, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą bei grasindamas tuoj pat jį panaudoti, nuvežė keliu (duomenys neskelbtini) ir, neleisdamas išlipti, t. y. laikydamas J. B. už striukės, šiai bandant iššokt iš automobilio, grasindamas jai „suduoti kumščiu į snukį“, sugriebęs už kairės rankos žasto ir užsukęs dešinę koją per kelio sąnarį, užrakinęs automobilio dureles bei prisegęs ją saugos diržu, pasuko automobiliu į miško keliuką, kur automobilyje liepdamas nukentėjusiajai pasirinkti – arba jis ją bučiuoja ir bus seksas, arba ji turės jam čiulpti lytinį organą, prieš J. B. valią, perlipo į keleivio sėdynę, atsisėdo ant J. B. kelių, prispausdamas ją prie sėdynės bei sakydamas, kad jei ji neduos, paims ją per prievartą, nuėmė jos kepurę, atsegė striukę, ją nurengė, pakėlė megztinį ir liemenėlę, bučiuodamas jos nuogą kūną, atsegė J. B. kelnes, kurias su kelnaitėmis numovė žemyn, nusimovęs savo kelnes ir kelnaites, įvedė savo lytinį organą į nepilnametės J. B. makštį ir su ja lytiškai santykiavo, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą bei padarydamas mergystės plėvės plyšimus, poodines kraujosruvas kairiame žaste ir dešinėje blauzdoje – sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; ir taip, savo elgesiu sukėlęs išgąstį ir baimę, atimdamas galimybę aktyviau priešintis tokiems veiksmams, išžagino nepilnametę J. B..
Taip pat jis pripažintas kaltu už tai, kad 2003 m. vasario 17 d., apie 17 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą seksualiai prievartauti nepilnametę A. Z., gimusią (duomenys neskelbtini), panaudodamas prieš ją fizinį smurtą bei grasindamas jį tuoj pat panaudoti, prieš jos valią, pasivijęs ją einančią keliu, sugriebęs už rankos bei nutempęs ją į mišką, priešinimosi atveju grasindamas sumušti, parklupdęs ją ant kelių, įvedė savo lytinį organą į A. Z. burną ir taip, savo veiksmais sukeldamas baimės ir išgąsčio būseną, apribodamas galimybę aktyviai priešintis, seksualiai prievartavo A. Z..
Taip pat jis pripažintas kaltu už tai, kad 2003 m. vasario 17 d., apie 17 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nepilnamete A. Z., gimusia (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą bei grasindamas jį tuoj pat panaudoti, pasivijęs ją einančią keliu, sugriebęs už rankos bei nutempęs į mišką, priešinimosi atveju grasindamas sumušti, parklupdęs ją ant kelių, įvedė savo lytinį organą į A. Z. burną, po to, nuėmė A. Z. striukę ir patiesęs ją ant sniego numovė nukentėjusiosios kelnes ir kelnaites, jėga pargriovęs ją ant žemės, nusimovė savo kelnes ir, ankstesniu savo agresyviu elgesiu palaužęs nukentėjusiosios galimybę aktyviai pasipriešinti, užgulęs ją savo kūnu, įvedė savo lytinį organą į nepilnametės A. Z. makštį ir su ja lytiškai santykiavo, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, padarydamas mergystės plėvės plyšimą – sužalojimą, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, bei potrauminio streso sutrikimą – nesunkų sveikatos sutrikdymą; ir taip, savo veiksmais sukeldamas baimės ir išgąsčio būseną, apribodamas galimybę aktyviai priešintis, išžagino nepilnametę A. Z..
Taip pat jis pripažintas kaltu už tai, kad 2003 m. gegužės 9 d., apie 14.15 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su mažamete K. K., gimusia (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą ir liepęs tylėti, jėga paėmęs ją už žasto, nusivedė mažametę į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės automobilį, nusimovė savo kelnes, parvertė ją ant automobilio galinės sėdynės bei, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, savo elgesiu sukėlęs nukentėjusiajai baimę, išgąstį ir taip atimdamas galimybę pasipriešinti, numovęs jos sijoną, pėdkelnes ir kelnaites, praskėtęs jėga jos kojas bei užgulęs ją savo kūnu, įvedė savo lytinį organą į mažametės K. K. makštį ir su ja lytiškai santykiavo, taip padarydamas kraujosruvą ties mažosios lytinės lūpos pagrindu su greta esančiais dviem mergystės plyšimais – sužalojimus vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir taip išžagino mažametę K. K..
Taip pat jis pripažintas kaltu už tai, kad 2003 m. gegužės 26 d., apie 15 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nepilnamete V. B., gimusia (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą bei grasindamas tuoj pat jį panaudoti, jėga nusivedė V. B. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės automobilį, parvertė ją ant automobilio galinės sėdynės, sudavė kumščiu jai į galvą, į kairį petį, sakydamas, kad nusuks jai kaklą, nusimovė savo kelnes bei kelnaites, praskėtęs jėga jos kojas bei užgulęs V. B. savo kūnu, įvedė savo lytinį organą į nepilnametės V. B. makštį ir su ja lytiškai santykiavo, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą bei padarydamas jai odos nubrozdinimus krūtinės kairėje, kraujosruvą ties mergystės plėvės pagrindu – sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, kairės plaštakos V piršto bazinės falangos proksimalinį epifizinį lūžį su poslinkiu – sužalojimą, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir taip išžagino nepilnametę V. B..
Taip pat jis pripažintas kaltu už tai, kad 2003 m. spalio 27 d., apie 14.20 val., prie apleistos fermos, esančios (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su mažamete D. S., gimusia (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą, jėga paėmęs ją už striukės rankovės, įstūmė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės automobilio saloną ant galinės sėdynės ir, atsivežęs prie fermos, sudavė D. S. ranka į galvą ir, liepęs tylėti, parvertė ją ant automobilio galinės sėdynės, atsegęs jos striukės užtrauktuką, pakėlęs viršutinius drabužius, atsegęs jos kelnių užtrauktuką, numovęs kelnes su kelnaitėmis, atsisegęs savo kelnes bei užgulęs ją savo kūnu, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, savo elgesiu sukeldamas baimę, atimdamas galimybę pasipriešinti, prieš jos valią tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu – taip seksualiai prievartavo mažametę nukentėjusiąją D. S..
Taip pat jis, 2003 m. lapkričio 18 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), panaudodamas prieš nepilnametę R. B., gimusią (duomenys neskelbtini), fizinį smurtą, sugriebė ją už rankos bei nutempė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės automobilį ant galinės sėdynės, laikydamas ranka už jos striukės, sudavė ne mažiau kaip tris kartus į šoną, krūtinę ir galvą, nukentėjusiajai bandant pabėgti, kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius į galvą, sukeldamas jai fizinį skausmą bei padarydamas nukentėjusiajai kraujosruvas pakaušyje, kairiame žande, rankose – sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir taip panaudojo fizinį smurtą prieš R. B..
Kasaciniu skundu nuteistasis P. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl veikų, padarytų prieš nukentėjusiąsias J. L., A. Z. ir R. B., jį dėl šių veikų išteisinti, pakeisti likusią nuosprendžio dalį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį bei priimti naują nuosprendį motyvuodamas, kad dėl veikos prieš nukentėjusiąją J. L. jis nuteistas nepagrįstai, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę – ekspertizės metu nustatyta, kad ant nukentėjusiosios darbužių rasta ne jo sperma, o nukentėjusiosios parodymai dėl jo išvaizdos neatitinka jo realios išvaizdos ir amžiaus. Taip pat buvo pažeisti BPK 194 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nes atliekant šį procesinį veiksmą, jis buvo sulaikytas, todėl atpažinimas turėjo būti atliekamas pagal BPK 192 straipsnio nuostatas. Be to, minėto procesinio veiksmo atlikimo metu nedalyvavo kasatoriaus gynėjas, taip buvo pažeista jo teisė į gynybą. Aptardamas teismo medicinos ekspertizių aktų Nr. 2729 ir 250 išvadas, kasatorius teigia, kad jis neteisingai pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl nukentėjusiosios J. L. seksualinio prievartavimo. Teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nukentėjusiosios A. Z. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1, 2 dalių, 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nukentėjusiosios K. K. išžaginimo, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiosios parodymai ir ekspertizės akto Nr. 2232 išvados patvirtina, kad kasatorius su nukentėjusiąja atliko tvirkinamuosius veiksmus, bet jos neišžagino. Kasaciniame skunde kasatorius, nurodydamas kaip jo sperma pateko ant nukentėjusiosios drabužių (po erekcijos jam masturbuojantis), teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jo veiksmus. Anot kasatoriaus, jis neteisingai nuteistas ir dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją V. B., nes skundžiamo nuosprendžio išvados paremtos abejotinomis teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. 2524, kurios prieštarauja ir tokios veikos kvalifikacijai. Jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip tvirkinimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė posėdyje teismo medicinos specialisto ir nepašalino prieštaravimų, esančių minėtose išvadose, ir taip pažeidė BPK 284 straipsnio 2 dalies nuostatas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl D. S. seksualinio prievartavimo. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. 5843 nepatvirtina, kad kasatorius tenkino lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu su šia nukentėjusiąja ar tarp jų buvusius lytinius santykius. Teismas nesilaikė BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtent kasatorius padarė veiką prieš nukentėjusiąją R. B., kuri asmens atpažinimo metu nurodė, jog kasatorius yra tik panašiausias iš visų jai pateiktų atpažinti asmenų. Teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, pripažindamas jį kaltu nesant patikimų įrodymų.
Atsiliepime į nuteistojo P. A. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti motyvuodama,kad priešingai nei teigia kasatorius, teismai, vertindami nukentėjusiosios J. L. parodymus, kurie yra išsamūs ir nuoseklūs, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Ši nukentėjusioji buvo tiesiogiai apklausta teismo posėdyje, ji patvirtino savo pirminius parodymus, kuriuose detaliai apibūdino ne tik prieš ją atliktus nusikalstamus veiksmus, bet ir juos atlikusio vyriškio išvaizdą, jo kalbą ir aprangą. Be to, ji asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino P. A. kaip asmenį, skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytu laiku ir vietoje prieš ją atlikusį seksualinio prievartavimo veiksmus. Kasaciniame skunde teigiama, kad šis atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismų praktikoje aplinkybė, jog asmuo buvo parodytas atpažinti iš nuotraukos, nors buvo galimybė parodyti asmenį atpažinti, vertintina kaip BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas tik tais atvejais, kai nėra kitų priežasčių, dėl kurių toks asmens parodymo atpažinti veiksmas būtų negalimas. Šioje byloje minėtas procesinis veiksmas buvo atliekamas praėjus beveik dešimčiai metų po įvykio, per tokį laikotarpį žmogaus išvaizdoje įvyksta tam tikri pokyčiai. Dėl to tiek J. L., tiek ir kitoms nukentėjusiosioms, atpažinti buvo pateikiama kasatoriaus nuotrauka, daryta tuo pačiu laikotarpiu, kai buvo įvykdytos nusikalstamos veikos. Be to, teisme nukentėjusioji J. L. patvirtino atpažįstanti kasatorių ir apibūdino kokia įvykio metu buvo kasatoriaus plaukų spalva, kuri, beje, atitinka tarnybiniame pranešime (T. 3 b. l. 15) nurodytus duomenis, t. y. kad 2003 m. rugpjūčio 29 d. P. A. su prašymu išduoti leidimą gyventi Lietuvoje pateikė savo nuotrauką, kurioje jis nufotografuotas dažytais plaukais. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog minėtas procesinis veiksmas yra nepatikimas ir (ar) nepagrįstai byloje pripažintas įrodymu. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia ir tai, kad atliekant su nukentėjusiąja J. L. BPK 192 straipsnyje numatytus procesinius veiksmus, turėjo dalyvauti jo gynėjas. BPK 48 straipsnio 1 dalyje numatytos gynėjo teisės nebuvo suvaržytos ir kasatoriaus teisė į gynybą nepažeista, nes asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu veiksmai su P. A. nebuvo atliekami, jis šiame procesiniame veiksme nedalyvavo (BPK 48 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Be to, nors kasatorius nurodo, kad nėra jokių medicininių duomenų, jog prieš nukentėjusiąją J. L. buvo atlikti seksualinio prievartavimo veiksmai, tačiau pirmosios instancijos teismas perkvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus iš BK 149 straipsnio 4 dalies į 150 straipsnio 4 dalį. Tokį veikos teisinį vertinimą lėmė teismo medicinos ekspertizės akto išvados (T. 1 b. l. 29) ir teismas konstatavo, kad lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiosios valią buvo įvykdytas kitokio fizinio sąlyčio būdu – kasatorius pripažintas kaltu dėl to, kad apsinuoginęs pats ir apnuoginęs nukentėjusiąją, praskėtęs jėga nukentėjusiosios kojas bei užgulęs ją savo kūnu tenkino lytinę aistrą. Tokio pobūdžio veiksmais, atitinkančiais seksualinio prievartavimo sampratą, galima ir nepadaryti fizinių sužalojimų.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai dėl jo nepagrįsto nuteisimo už nukentėjusiosios A. Ž. (Z.) seksualinį prievartavimą ir išžaginimą bei BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų pažeidimus yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistąjį, nukentėjusiąją, liudytojus, perskaitė balsu specialisto išvadą Nr. G 973/12 (01) ir ekspertizės aktą Nr. 849. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismų sprendimai yra grindžiami tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Be to, nagrinėjamoje byloje nebuvo nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, dėl to kasatorius visiškai nepagrįstai teigia apie BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimą.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nukentėjusiosios K. K. išžaginimo, buvo šališkas, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių šios nukentėjusiosios išžaginimą, ir jo veiksmai turi būti vertinami tik kaip tvirkinamieji. Baudžiamasis įstatymas dėl prieš mažametę K. K. atliktų nusikalstamų veiksmų nuteistajam P. A. pritaikytas tinkamai ir jo kaltė įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios parodymai, kuriuos patvirtina specialistų išvados Nr. G 974/12 (01) ir S 90/12 (01).
Kasatoriaus argumentai, jog specialisto išvadoje Nr. 2524 išvardyti sužalojimai nepatvirtina jo kaltės dėl V. B. išžaginimo, dėl to teismas turėjo apklausti specialistą, yra nepagrįsti. Priešingai nei mano kasatorius, BPK 284 straipsnio 2 dalies reikalavimai nepažeisti, nes abiejų instancijų teismams nekilo abejonių dėl minėtoje specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų pobūdžio, ši išvada neprieštarauja nuosekliems nukentėjusiosios V. B. parodymams, kuriuos dar patvirtina ir specialisto išvada Nr. S 90/12 (01).
Kasatorius nepagrįstai teigia ir tai, kad jo kaltė dėl mažametės D. S. seksualinio prievartavimo pagrįsta tik šios nukentėjusiosios parodymais. Prokurorė nurodo, kad jis nėra nuteistas už mažametės išžaginimą, teisme pripažino atlikęs su nukentėjusiąja tam tikrus veiksmus, o teismas rėmėsi specialisto išvadomis Nr. 5843 ir S 90/12 (01) bei nukentėjusiosios D. S. išsamiais parodymais. Byloje nustatytos aplinkybės atitinka BK 150 straipsnio 4 dalies sudėtį (lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu) ir nėra jokio pagrindo teigti apie netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl nukentėjusiajai R. B. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Dėl to kasatorius neteisingai teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus įrodymus, apklausė minėtą nukentėjusiąją, bei, perkvalifikavęs P. A. nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teisingai taikė BK 95 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas ir baudžiamąją bylą, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 235 straipsniu, nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.
Nuteistojo P. A. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ir nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Be to, ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos dalykas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-84/2013). Tačiau šių dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo ir nukentėjusiųjų parodymų, kitų byloje surinktų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko, todėl nenagrinėtini.
Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimus negali būti nagrinėtini ir kasatoriaus teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo posėdyje neapklausto teismo medicinos specialisto (BPK 284 straipsnio 2 dalis), parodymo atpažinti tvarkos (BPK 192 straipsnis, 194 straipsnio 1 dalis) pažeidimo ir nusikalstamų veikų, padarytų prieš nepilnametę V. B. ir mažametę K. K., kvalifikavimo pagal BK 153 straipsnį, nes tokie klausimai nuteistojo P. A. apeliaciniame skunde nebuvo keliami ir jie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
Nuteistojo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinio teismo nutartį teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes abiejų instancijų teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos nustatant nuteistojo P. A. veikose esančius nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse bei 150 straipsnio 3 ir 4 dalyse, sudėčių požymius, įvertintos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Abiejų instancijų teismai įvertino visus asmenų parodymus bei rašytinius įrodymus kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės prioritetinės reikšmės, padarė motyvuotas išvadas dėl P. A. kaltės padarius nusikalstamas veikas prieš mažametes ir nepilnametes nukentėjusiąsias. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo P. A. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal minėtus baudžiamuosius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis P. A., prieš mažametes ir nepilnametes nukentėjusiąsias panaudodamas fizinį smurtą, joms grasindamas tuoj pat jį panaudoti, pasinaudodamas nukentėjusiųjų bejėgiškomis būklėmis dėl mažametystės, prieš nukentėjusiųjų valią ir atimdamas jų galimybes pasipriešinti, jas išžagino ir seksualiai prievartavo; tai patvirtina iš dalies paties nuteistojo, visų nukentėjusiųjų ir liudytojų V. L., D. B., V. S., N. S. parodymai, DNR – biologinio tyrimo, teismo medicinos ekspertizių aktai ir specialistų išvados, kita rašytinė bylos medžiaga. Priešingai nei teigia kasatorius, bylos nagrinėjimo metu visų nukentėjusiųjų parodymai buvo nuoseklūs, juos patvirtina procese panaudojus specialiąsias žinias gauti duomenys (ekspertizių aktai, specialistų išvados). Teismas tinkamai nustatė kasatoriaus tiesioginę tyčią: suprasdamas visų nukentėjusiųjų aiškiai išreikštus atsisakymus lytiškai su juo santykiauti, panaudojo prieš jas fizinį smurtą, grasino tuoj pat jį panaudoti, prieš jų valią su jomis lytiškai santykiavo ir jas seksualiai prievartavo, tai įrodo nuteistojo aktyvūs veiksmai bei jų pobūdis; ir jos kryptingumą – tikslas tenkinti lytinę aistrą su mažametėmis ir lytiškai santykiauti su nepilnametėmis prieš jų valią. Esant minėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad P. A. padarytos veikos pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse bei 150 straipsnio 3 ir 4 dalyse, sudėtis. Pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė visus įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstė motyvus, kuriais atmetė kitus įrodymus. Be to, nors kasatorius kasaciniame skunde nesutinka su dauguma teismo medicinos ekspertizių ir specialistų išvadų, tačiau viso proceso metu nei jis, nei jo gynėjai neprašė atlikti BPK XIV skyriaus šeštame skirsnyje ir (ar) BPK 286 straipsnyje numatytus procesinius veiksmus. Taip pat deklaratyviai nepagrįstai kasatorius teigia ir apie BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus. Taigi pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o kvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistojo P. A. nusikalstamą veiką, padarytą prieš nukentėjusiąją R. B., tinkamai taikė BK 95 straipsnio 1 dalies b punkto, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 235 straipsnio nuostatas. Nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Olegas Fedosiukas
Vytautas Greičius
