M. K. pagal BK 281 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-633/2013

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00249-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.3.;

2.1.15.3.3.;

2.6.7.5. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovo D. Z. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, 4 dalį, M. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, M. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams. Iš nuteistojo M. K. priteista nukentėjusiajai O. J. 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 40 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti. Civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 1280 Lt ieškinys gamtai padaryta žalai atlyginti nutrauktas. Iš civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Draudikų biuras) priteista nukentėjusiajai O. J. 324 Lt turtinei žalai atlyginti. Tačiau ši nuosprendžio dalis kasacinė tvarka neskundžiama.

Iš Draudikų biuro priteista civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teritorinei ligonių kasai (toliau – Valstybinė ligonių kasa) 18435,48 Lt nukentėjusiosios O. J. gydymo išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartis, kuria civilinio atsakovo Draudikų biuro atstovo D. Z. apeliacinis skunda atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 18 d., apie 18.05 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį BMW 320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 130, 133 ir 135 punktų reikalavimus, automobilio nesuvaldė, išvažiavo į šaligatvį ir važiuodamas juo partrenkė šaligatviu važiavusią dviratininkę O. J., po to atsitrenkė į medį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios O. J. sveikata.

Kasaciniu skundu civilinio atsakovo Draudikų biuro atstovas D. Z. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria patenkintas Valstybinės ligonių kasos pareikštas ieškinys Draudikų biurui, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti ir atmesti Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį Draudikų biurui motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Draudikų biurą civiliniu atsakovu dėl Valstybinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio ir vėliau šį civilinį ieškinį patenkindamas, o apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą palikdamas galioti, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 111 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos skirsnis „Valstybinės ligonių kasos ieškiniai“) ir neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). Šie esminiai pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendį ir nutartį (BPK 369 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą pagal Draudikų biuro atstovo apeliacinį skundą, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 2K-151/2010, nes šios ir nagrinėjamos bylų aplinkybės ratio decidenti nesutampa ir minėta kasacinė nutartis negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje.

Kasatorius pažymi, kad Valstybinė ligonių kasa dėl asmens, eismo įvykio metu neapdrausto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, padarytos žalos išmokėjusi išmoką, neturi atgręžtinio reikalavimo teisės į Draudikų biurą, t. y. tokio pobūdžio bylose Draudikų biuras negali būti civiliniu atsakovu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje yra nurodyta, jog asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui (kuriuo, nagrinėjamoje byloje Draudikų biuras nėra laikomas (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis, IV skirsnis)) arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui, kuris šiuo atveju yra nuteistasis M. K.. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad pagal minėtas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalies nuostatas Valstybinė ligonių kasa, kaip socialinio draudimo įstaiga, neturi regreso teisės į Draudikų biurą ir civilinį ieškinį galėjo reikšti tik 2011 m. liepos 18 d. įvykusio eismo įvykio kaltininkui – M. K., o teismas neturėjo pagrindo Draudikų biurą pripažinti civiliniu atsakovu dėl Valstybinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nukentėjusiosios gydymo išlaidoms atlyginti.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą tenkinti ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria Valstybinės ligonių kasos 18435,48 Lt ieškinys nukentėjusiosios O. J. gydymo išlaidoms atlyginti priteistas iš Draudikų biuro. Prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai neteisingai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, jog Draudikų biuras moka išmoką, nes eismo įvykio kaltininkas M. K. padarė žalą, vairuodamas neapdraustą transporto priemonę. Teismai nepagrįstai laikė, jog civilinis ieškovas – Valstybinė ligonių kasa, yra nukentėjusysis, kuriam per eismo įvykį padaryta žala. Prokuroras pažymi, kad šis juridinis asmuo yra ne nukentėjusysis, o civilinis ieškovas, nes už eismo įvykio metu nukentėjusiosios O. J. gydymą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų buvo apmokėta visa civilinio ieškinio suma. Dėl to prokuroras, vadovaudamasis minėto įstatymo 19 straipsnio 10 punkto nuostatomis, teigia, kad nagrinėjamu atveju Draudikų biuras nėra tinkamas civilinis atsakovas. Valstybinė ligonių kasa pretenzijas dėl turtinės žalos atlyginimo turėtų reikšti eismo įvykio kaltininkui M. K., eismo įvykio metu vairavusiam neapdraustą automobilį. Juo labiau kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje yra nurodyta, jog tais atvejais, kai nesama atsakingo draudiko (pvz., nesudaryta draudimo sutartis) arba kai draudikas negali vykdyti sutartinių įsipareigojimų, socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai neturi teisės reikšti atgręžtinio reikalavimo į Draudikų biurą.

Civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovo D. Z. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 111 straipsnio 1 dalies taikymo

Byloje nustatyta, kad eismo įvykio, kuris įvyko dėl M. K. kaltės, metu nukentėjusiajai O. J. buvo padarytas kūno sužalojimas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusioji buvo gydoma sveikatos priežiūros įstaigoje ir gydymo išlaidos sudarė 18 435,48 Lt. Šias nukentėjusiosios gydymo išlaidas gydymo įstaigai atlygino Panevėžio teritorinė ligonių kasa iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kaip institucija, vykdanti privalomąjį sveikatos draudimą (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4, 9 straipsniai). Išmokėjusi šią sumą Panevėžio teritorinė ligonių kasa įgijo teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą turėtoms nukentėjusiosios O. J. gydymo išlaidoma padengti (CK 6.290 straipsnis). Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistojo M. K. automobilis, kuriuo buvo sužalota nukentėjusioji, nebuvo apdraustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pažymėtina, kad teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą nepriklauso nuo to, ar kaltininkas savo transporto priemonę buvo apdraudęs civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ar neapdraudęs. Draudimo sutarties sudarymo faktas lemia tik tinkamo atsakovo nustatymą. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punktą, kai civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sudaryta, o draudžiamasis įvykis įvyko sutarties galiojimo metu, atsakovu trauktinas draudikas, o jo nesant, eismo įvykio kaltininkas. Tais atvejais, kai tokia sutartis nebuvo sudaryta arba nėra atsakingo draudiko (taip pat kai jis negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų), atsakovu trauktinas transporto priemonės valdytojas (CK 6.270 straipsnis). Pažymėtina, kad toks įstatyminis reglamentavimas reiškia tai, jog nagrinėjamoje byloje Valstybinė ligonių kasa, kaip socialinio draudimo institucija, neturi regreso teisės į Draudikų biurą, kuris ir nepripažintinas atsakovu dėl Ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nukentėjusiosios gydymo išlaidoms atlyginti. Tokių nuostatų laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009).

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, nenurodė jokių argumentų, kodėl šios ligonių kasos turėtas išlaidas nukentėjusiosios gydymui priteisė iš Draudikų biuro, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas Draudikų biuro apeliacinį skundą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151/2010 išvadomis, nes šiose bylose iš esmės skiriasi ratio decidenti. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151/2010 žalą padariusio asmens transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas Draudikų biuro atstovo apeliacinį skundą, neteisingai aiškino ir taikė BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat CK 6.270 straipsnio, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalies nuostatas. Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė teismui priimti teisingą nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Olegas Fedosiukas

Vytautas Greičius