P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z., A. G., E. G., Ž. M., O. F., V. J. ir M. N. pagal BK 228 str., 300 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-114/ 2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.29.1.; 1.2.19.4.

(S)

2009 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Benedikto Stakausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant R. Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui M. Barkauskui,

gynėjui advokatui M. Žilinskui,

išteisintiesiems P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Irmanto Mikelionio kasacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo P. S., B. G., Ž. L., V. L. ir R. Z. buvo išteisinti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro Mindaugo Barkausko apeliacinis skundas ir paliktas galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. nuosprendis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z. buvo kaltinami tuo kad jie, būdami Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės 2003 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. A-368 sudarytos Komisijos nustatyti išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose nariais, o P. S. pirmininku, veikdami kartu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. vykdydami jiems, kaip komisijos nariams, o P. S. kaip pirmininkui, patikėtas funkcijas - nustatyti išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose bei priimtą sprendimą įforminti – 2006 m. gruodžio 19 d., P. S. ir Ž. L. apžiūrėję, V. L. ir R. Z. neapžiūrėję, o B. G. apžiūrėjusi nedalyvaujant komisijos nariams žemės sklypą ir, vizualiai įsitikinę arba neįsitikinę, jog buvusios sodybos pastatų pamatų liekanų ir pastato rūsio liekanų sklype nėra, suklastojo tikrą dokumentą - savo parašu patvirtindami tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. 2006 m. gruodžio 19 d. aktą, kuriame yra konstatuota, kad žemės ūkio paskirties žemės sklype, kurio unikalus Nr. 44000-0575-9440, nuosavybės teise priklausančiam A. G. ir E. G., esančiame Juodapurvio kaime, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone, yra išlikę „pavieniai buvusios sodybos pastatų pamatų liekanos" ir „buvusios sodybos rūsio duobė", taip suteikdami galimybę sklypo savininkui gauti projektavimo sąlygas sodybos projektavimui, t. y. neteisėtai, nesant juridinio pagrindo, statyti statinius Labanoro regioninio parko teritorijoje.

P. S. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą - asmeniškai jo, kaip komisijos pirmininko (P. S.), ir visų komisijos narių (V. L., R. Z. Ž. L., B. G.) pasirašytą 2006 m. gruodžio 19 d. aktą, 2007 m. liepos 5 d. raštu Nr. S-478 pateikė Labanoro regioninio parko direkcijai dėl projektavimo sąlygų išdavimo statytojams (užsakovams) A. G. ir E. G. sklype, esančiame Juodapurvio kaime, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone.

Šiais savo veiksmais P. S., B. G., Ž. L., V. L. ir R. Z. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pažeisdami Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies l ir 2 punktuose nustatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus gerbti valstybės institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, taip pat sumenkino valstybinių institucijų autoritetą ir padarė didelę žalą valstybės interesams. T.y. padarė nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio l dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

Kasaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Irmantas Mikelionis prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Dėl esminių BPK pažeidimų. Vilniaus apygardos teismas, kasatoriaus teigimu, nepilnai išnagrinėjo apeliacinį skundą, įrodymus vertino neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, tai yra pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Šiais klausimais pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 26 Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka 1 punkte bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodeksų normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą 1.1 punkte. BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalyse išaiškinta, kokie duomenys gali būti įrodymais ir kaip reikia juos vertinti. Iš šių normų seka, kad įrodymų negalima vertinti atsietai vieno nuo kito, o būtent taip juos vertino apeliacinės instancijos teismas, todėl nepanaikino neteisėto ir nepagrįsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog išteisintieji suklastojo dokumentą bei piktnaudžiavo tarnyba, besąlygiškai priimdamas išteisintųjų parodymus, neįvertindamas prieštaravimų tarp jų ir nenurodydamas, kodėl atmeta kitus įrodymus. Teismas konstatavo, jog išteisintieji žemės sklypo apžiūrą atliko tik vizualiai, nenaudodami jokios papildomos technikos, todėl galėjo nuspręsti, kad akmenys sklype ir duobė galėjo būti buvusios sodybos liekanos. Jie nesuvokė bei negalėjo suvokti, kad įrašė į dokumentą tikrovės neatitinkančius duomenis, nesiekė įrašyti klaidingos informacijos, t.y. neturėjo tyčios suklastoti oficialų dokumentą. Padarydamas tokias išvadas, Vilniaus apygardos teismas visiškai neanalizavo prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų ir aptartų byloje surinktų kitų įrodymų, kurių turinys prieštarauja nurodytai išteisintųjų gynybos versijai, o būtent liudytojo Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojo Ž. M. parodymų bei juos patvirtinančių kitų bylos duomenų: VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos" archeologo O. F. 2007 m. archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaitos, specialisto O. F., liudytojo V. J., Valstybinio žemėtvarkos instituto vyr. specialisto, geodezininko M. N. parodymų apie tai, kad žemės sklype, esančiame Juodapurvio kaime, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone, niekada nėra buvę sodybos, o taip pat apie tai, kad komisijos nariai apžiūros vietoje metu 2006 m. gruodžio 19 d., kategoriškai konstatavo, jog sodybos šioje vietoje niekada nebuvo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino prokuroro apeliacinio skundo argumento ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos, o taip pat ir 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą 3.3. punkto akivaizdaus pažeidimo, o būtent dėl to, kad Visagino miesto apylinkės teismas, esant kategoriškiems prieštaravimams tarp minimų byloje esančių kaltinančių įrodymų ir išteisintųjų parodymų, nuosprendyje nesiėmė jokių priemonių jiems pašalinti, o taip pat apkaltinamajame nuosprendyje nepateikė atskirų įrodymų (ypač liudytojo Ž. M. parodymų) įvertinimo motyvų. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyti konkretūs 2008 m. gegužės 20 d. Visagino miesto apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio dėstomosios dalies neatitikimai nagrinėjimo teisme metu nustatytoms itin svarbioms aplinkybėms (specialisto O. F. parodymai), užfiksuotoms teismo posėdžio protokole, kas pagrįstai kelia abejonių dėl paties nuosprendžio pagrįstumo, o tuo pačiu ir teisėtumo. Vilniaus apygardos teismas dėl šio skundo argumento nepasisakė, t. y. jo neišnagrinėjo, o skundžiamoje nutartyje, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, plečiamai aiškino pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotus specialisto O. F. parodymus, netgi nurodė, kuo remdamasis Visagino miesto apylinkės teismas priskyrė specialistui O. F. konkretų teiginį, t. y. išaiškino, ką savo teiginiu norėjo pasakyti pirmosios instancijos teismas, o ne kokį kitą vertinimą, nors tam neturėjo jokio pagrindo, nes nagrinėjant bylą apeliacine tvarka specialistas O. F. nei pakartotinai, nei papildomai apklaustas nebuvo. Visagino miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 20 d. išteisinamajame nuosprendyje padarė išvadą, kad bet kokios komisijos aktas yra tik rekomendacinis, išreiškiantis subjektyvią komisijos narių nuomonę, už kurią teisinė atsakomybė negalima. Prokuroras, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodė ją paneigiančius duomenis bei aplinkybes, o būtent tai, kad esant sudarytai komisijai, kurios vienintelis tikslas yra nustatyti išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose, jos galiojantis sprendimas dėl išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų buvimo ar nebuvimo fakto sukuria teisinius padarinius, kadangi suteikia arba nesuteikia teisę gauti projektavimo sąlygas, projektuoti, gauti statybos leidimą, o vėliau ir statyti statinius ne bet kokiose, o valstybės itin saugomose teritorijose. Skunde taip pat buvo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog akto rekomendacinį pobūdį patvirtina ir tai, kad P. S. pats neišdavė leidimo statyboms sklype ar kokio kito leidimo, o raštu kreipėsi į tos pačios komisijos narį V. L. dėl statybos projektavimo sąlygų išdavimo, kuris jas išduoti atsisakė. Ši išvada yra niekuo neparemta, nepagrįsta ir neteisėta. 1996 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. 1-1240 23 str. yra nustatyta, kad statybos leidimas yra išduodamas tik tada, kai yra parengtas konkretaus statinio projektas pagal įvairių institucijų parengtas ir išduotas projektavimo sąlygas. Kitaip tariant, projektavimo sąlygos turi būti išduotos dar prieš projekto rengimą, kuomet klausimas dėl statybos leidimo išdavimo ar neišdavimo dar nesvarstomas jokiose institucijose. Tokiu būdu teismo išvada apie akto rekomendacinį pobūdį buvo padaryta netinkamai aiškinant ne tik faktines bylos aplinkybes, bet ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, supainiojant jame nustatytą statybų eigos bei dokumentų išdavimo tvarką, kas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Vertindamas šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas tik pakartojo aukščiau paminėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, iš ko galima spręsti, kad nurodyti prokuroro apeliacinio skundo argumentai ir motyvai tirti nebuvo, taip pat skunde išdėstyti įrodymai nebuvo vertinami laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino šių įrodymų neatitikimo išteisintųjų gynybos versijai priežasčių, kas neleido priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Skundžiamoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad suveikus valstybinių institucijų ketinimų revizavimo mechanizmui (išteisintajam V. L. neišdavus statybos projektavimo sąlygų žemės sklype), buvo išvengta bet kokios žalos valstybei ar jos valstybinių įstaigų autoritetui, tačiau nenurodė to priežasties, t. y. nevertino ir neanalizavo rašto, kuriuo buvo atsisakyta išduoti projektavimo sąlygas turinio. O šiame rašte (surašytame 2007 m. sausio 17 d.), kurį pasirašė vienas išteistųjų V. L. nurodyta, kad „<...> užsakovas [A. G.] nepateikė jokių duomenų apie jo sklype buvusią sodybą, todėl nėra juridinio pagrindo išduoti projektavimo sąlygas". Taigi, projektavimo sąlygos buvo ne šiaip neišduotos, o neišduotos dėl to, kad pats V. L. suvokė, jog A. G. sklype jokių buvusios sodybos liekanų nėra, o tuo pačiu ir suvokė, kad pačiame akte įrašyti ir komisijos narių patvirtinti duomenys yra žinomai neteisingi. Esant šiai situacijai, t. y. kada vienas šį aktą pasirašiusių asmenų praėjus 29 dienoms tokių duomenų netvirtina, o nurodo priešingus teiginius, yra akivaizdu, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje padarė klaidingą išvadą, kad 2006 m. gruodžio 19 d. komisijos nustatyti išlikusių buvusių sodybos statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose akte įrašyti duomenys yra teisingi. Be to, šio rašto surašymo metu ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas, o tuo pačiu jokie tretieji asmenys ar valstybės institucijos negalėjo daryti jokios neigiamos ar teigiamos įtakos Labanoro regioninio parko direkcijai, tame tarpe V. L. nuomonei neįtakojo ir specialisto archeologo atlikto tyrimo rezultatai (pavedimas atlikti objektų tyrimą buvo duotas 2007 m. gegužės 14 d.). Iš nurodyto matyti, jog Vilniaus apygardos teismas šių paminėtų rašytinių įrodymų taip pat nevertino kartu su jau aukščiau minėtais liudytojo Ž. M. parodymais apie tai, kad būtent jo, t. y. Ž. M., iniciatyva A. G. nebuvo išduotos projektavimo sąlygos jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nors šie duomenys yra tarpusavyje susiję ir patvirtina tas aplinkybes, kurios prieštarauja išteisintųjų gynybos pozicijai. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad komisija, susidedanti iš penkių asmenų, nustatė, jog A. ir E. G. sklype yra išlikę pavieniai buvusios sodybos pastatų pamatų liekanos ir buvusios sodybos rūsio duobė, nors objektyviais bylos duomenimis yra nustatyta, kad V. L., R. Z. ir B. G. sklypo apžiūroje vietoje net nedalyvavo. Atsižvelgiant į šiuos motyvus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus tyrė ir juos vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad išteisintųjų veiksmai nesudarė sąlygų kilti realiai žalai valstybei ar kitoms LR BK 228 str. 1 įtvirtintoms vertybėms, nes jie patys užkirto kelią galimai žalai niekieno neverčiami; kad byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad jokia žala valstybei ar jos autoritetui nebuvo padaryta, kadangi buvo atsisakyta išduoti projektavimo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos 29 punkte, detalizuojant piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėtyje nurodytą būtinąjį požymį - didelę žalą - nurodyta, kad neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Ten pat nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, o būtent liudytojo Z. M., VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos" archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaitos, specialisto O. F., liudytojų V. J., M. N. parodymų, kitų įrodymų matyti, kad išteisintieji P. S., B. G., Ž. L., V. L. ir R. Z. suklastojo 2006 m. gruodžio 19 d. komisijos nustatyti išlikusių buvusių sodybos statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose aktą, o P. S. ir jį panaudojo, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, kas leido valstybės itin saugomoje teritorijoje pradėti statybų dokumentų ruošimo, o vėliau ir pačių statybų procesą, galėjusį turėti neatitaisomų neigiamų padarinių gamtai. Vėlgi teismas, netinkamai įvertinęs bylos įrodymus ir klaidingai konstatavęs, kad patys kaltinamieji, o ne Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojas Ž. M., užkirto kelią didelės žalos kilimui, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes valstybės tarnautojai P. S., B. G., Ž. L., V. L. ir R. Z., vykdydami savo tiesiogines funkcijas ir suklastodami dokumentą, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijų autoritetą, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybei. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis naikintina ir byla iš naujo perduotina nagrinėti apeliacine tvarka.

Skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl skundo argumentų dokumento sąvokos ir neišsamiai išnagrinėtų bylos aplinkybių klausimu

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos apeliacinio nagrinėjimo metu teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos teismui prokuroras išdėstė argumentus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie tai, jog P. S., V. L., R. Z., Ž. L., B. G. nebuvo nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, subjektais, taip pat išdėstė motyvus dėl kitų paminėtų nusikalstamų veikų požymių ir neišsamiai ištirtų liudytojų Ž. M., M. N. bei V. J. parodymų, nepašalintų prieštaravimų tarp šių liudytojų parodymų ir kitų bylos duomenų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismo išvados nusikalstamų veikų subjektų klausimu yra nepagrįstos, tačiau konstatavo, jog komisijos nustatyti išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose aktas (toliau – komisijos) nesukuria teisinių padarinių ir negali būti valstybines institucijas įpareigojantis, nes tai yra rekomendacinio pobūdžio aktas, išreiškiantis subjektyvią komisijos narių nuomonę, už kurią teisinė atsakomybė negalima. Tokia išvada dėl minėto komisijos akto juridinės reikšmės yra neteisinga. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001-12-04 Nr. IX-628 redakcija) numatyta, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Tokio fakto nustatymui numatyta tiek teisminė, tiek ir neteisminė procedūros. Vykdant minėto įstatymo nuostatas, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-368 buvo sudaryta komisija, šiuo įsakymu sudarytos komisijos paskirtis – nustatyti išlikusių buvusių sodybų ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose. Minėtu įsakymu numatyta ir komisijos sprendimo įforminimo tvarka – aktas su privalomais dokumentais. Komisijos nariais paskirti teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus, aplinkos apsaugos departamento agentūros viršininkas ir kiti už saugojamų teritorijų priežiūrą, planavimą bei jų išsaugojimą atsakingi pareigūnai. Komisijos sudėtis bei akto įforminimo tvarka rodo, jog buvusių sodybų ir (ar) sodų liekanų fakto nustatymui saugomose teritorijose suteikta išskirtinė svarba. Tik minėtos komisijos aktas arba teismo sprendimas dėl išlikusių statinių ir (ar) sodų liekanų yra pagrindas gauti leidimus statybai ir projektavimo sąlygas. Tai reiškia, jog be šio fakto nustatymo negalimos statybos ir kiti atstatymo darbai, todėl ši procedūra turi savarankišką reikšmę, nes yra pagrindas pradėti kitas procedūras ir gali lemti civilinių teisių ir pareigų atsiradimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nutartyje išdėstė prieštaringus argumentus. Vienu atveju, išdėstydama motyvus apie komisijos akto, kaip nusikalstamos veikos dalyko, teisinę reikšmę, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija padarė išvadą, jog išteisintieji nesuklastojo oficialaus dokumento, nes, kolegijos nuomone, „...komisijos aktas yra tik rekomendacinio pobūdžio, išreiškiantis subjektyvią komisijos narių nuomonę, už kurią teisinė atsakomybė negalima“. Kitu atveju, išdėstydama motyvus apie veikos subjektyvųjį požymį, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog „...kaltinamieji nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad įrašė į dokumentą tikrovės neatitinkančius duomenis, nesiekė įrašyti klaidingą informaciją į aktą, t.y. neturėjo tyčios suklastoti oficialų dokumentą“. Pažymėtina tai, kad BK 300 straipsnio dalykas yra ne „oficialus dokumentas“, o „netikras dokumentas ar suklastotas tikras dokumentas“.

Įstatymų leidėjas, išdėstydamas bendrąją baudžiamosios atsakomybės sampratą už dokumentų suklastojimą, BK skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ir matavimo priemonių klastojimu“, apibrėžė teisines vertybes, kurių apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi jis norėjo garantuoti baudžiamojo įstatymo normomis. Atsižvelgiant į rūšinį nusikalstamų veikų objektą, tiesioginiu dokumentų suklastojimo objektu reikėtų laikyti normalią valstybės ir savivaldos institucijų veiklą. Tokiu būdu dokumentų, galinčių būti šios nusikalstamos veikos dalyku, sąrašą apibrėžia tiesioginis nusikalstamos veikos objektas. Atsižvelgiant į tai, kad tiesioginis nusikalstamos veikos objektas yra normali valstybės ar savivaldos institucijų veikla, BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas, be kitų dokumentams būdingų požymių, paprastai yra tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai. Privačių asmenų sukurti dokumentai taip pat gali būti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė byla Nr. 2K-7-200/2008). Kokie požymiai būdingi dokumento sąvokai apibrėžta kai kuriuose Lietuvos Respublikos įstatymuose. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų 1995 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. I-1115 2 straipsnyje (2006 m. gruodžio19 d. įstatymo Nr. X-992 redakcija) dokumento sąvoka apibrėžta taip: dokumentas – juridinio ar fizinio asmens veikos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (įst. Nr. X-752, 2006 m. liepos 11 d. red.) 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės įstatymo sąvokos, kur dokumentai apibrėžiami kaip oficialūs valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų dokumentai – valstybės ir savivaldybių institucijų, įmonių bei įstaigų, valstybės įgaliotų asmenų vykdant teisės norminių aktų nustatytus įgaliojimus sukurti, patvirtinti arba gauti su jų veikla susiję rašytiniai, grafiniai, garsiniai, kompiuterinės informacijos ar kitokie dokumentai, įtraukti į šių institucijų, įmonių ir įstaigų dokumentų apskaitą. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau teismų praktika panašiais požymiais, kaip ir anksčiau paminėtuose įstatymuose, formuluoja dokumento sąvoką, taikydama BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį – nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalykas yra dokumentas. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinė byla Nr. 2K-426/2006). Teismų praktikoje dokumentu laikytinas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį teisinę reikšmę. Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos (kasacinė byla Nr. 2K-515/2006). Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas (kasacinė byla Nr. 2K-290/2008). Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, jog minėtuose Dokumentų ir archyvų, Visuomenės informavimo įstatymuose pateiktos dokumentų definicijos bei teismų praktika šios kategorijos bylose sudaro pagrindą išvadai, jog komisijos akto surašymas yra savarankiška procedūra, turinti teisinę reikšmę, atsižvelgiant į tai, jog komisijos veiklos pagrindas yra Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatų įgyvendinimas, o komisijos akto išvada yra pagrindas pradėti naujas procedūras, susijusias su leidimų statybai ir projektavimo sąlygų gavimu, todėl komisijos aktas atitinka BK 300 straipsnyje numatyto dokumento požymius. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai atskleidė dokumento sampratą bei jo požymius.

Išteisintiesiems pareikšti kaltinimai dėl dokumento suklastojimo, suklastoto dokumento panaudojimo bei piktnaudžiavimo tarnyba siejami su tais pačiais veiksmais – 2006 m. gruodžio 19 d. komisijos akto suklastojimu, todėl pagrindinis teismų uždavinys yra išsiaiškinti, ar buvo klastojimo faktas. Šiam faktui nustatyti būtina atskleisti subjektyvųjį veikos požymį – nustatyti, jog dokumente surašyti duomenys yra suklastoti, tačiau tam nepakanka konstatuoti, jog minėtame akte yra užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys, reikalinga nustatyti, pagrindžiant įrodymais, jog komisijos aktą pasirašę asmenys suprato, kad akte užfiksuoja tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokių padarinių siekė. Tik nustačius komisijos akte užfiksuotų duomenų suklastojimo faktą, prasminga aiškintis kitus veikų, numatytų BK 228 ir 300 straipsniuose požymius, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu pagrindinį dėmesį skyrė didelės žalos požymio analizei, komisijos akto reikšmės nustatymui bei jo požymių atitikimui oficialaus dokumento požymiams, o liudytojų Ž. M., M. N. bei V. J. parodymai buvo ištirti neišsamiai, įvertinti atsietai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių, neištirta ir neįvertinta Ž. M. parodymų dalis dėl komisijos akto, aiškinantis dėl išvados su V. L. ir P. S., po to, kai buvo pasirašytas aktas. Todėl pagrįsti kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei esminius apeliacinio skundo argumentus, kas pripažintina esminiu Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasacinio skundo argumentai dėl didelės žalos požymio nenagrinėtini, kadangi nusikalstama veika sukeltų padarinių dydis svarstytinas tik tuo atveju, jei bus nustatyti kiti nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 ar 300 straipsniuose, požymiai. Be to, žalos dydžio klausimas yra susijęs su bylos faktų vertinimu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Benediktas Stakauskas

Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis