J. K. pagal BK 182 str., 22 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-55/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1;

2.1.7.1;

2.1.7.4.1;

2.1.7.4.5;

2.3.6.4.1(S)

2009 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,

asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, J. K.,

gynėjui advokatui Albinui Januičiui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. K., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir jo gynėjo advokato Albino Januičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies: panaikintos Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalys dėl J. K. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir dėl baudžiamojo proceso nutraukimo, kai byloje nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą. Baudžiamasis procesas prieš J. K. dėl šios nusikalstamos veikos nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Palikta galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalis dėl J. K. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu J. K. buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; baudžiamasis procesas nutrauktas, kai byloje nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, J. K. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu nutraukus J. K. bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, buvo konstatuota, kad J. K. per keturis kartus vienas ir padedant A. K., sukčiaudamas užvaldė svetimą turtą – I. K. priklausančius 2400 JAV dolerių (9600 Lt), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Teismo nustatytos šios faktinės aplinkybės: J. K., padedant A. K., veikdamas pagal iš anksto sudarytą planą, siekdamas turtinės naudos, apgaule įgavo nukentėjusiojo I. K. (I. K.) pasitikėjimą ir įtikino šį, kad, pasinaudodamas pažintimis su Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnais, už atitinkamą mokestį jis gali paveikti Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnus atlikti neteisėtus veiksmus – padėti atgauti ofšorinės kompanijos „E. C.“ uždarosioms akcinėms bendrovėms „U.“ bei „M.“ gabentas prekes, 2000 m. kovo 31 d. sulaikytas Baltarusijos Respublikoje Beniakonių 1-ajame muitinės poste. 2000 m. balandžio 3 d., netoli Trakų rajono policijos komisariato, esančio Trakuose, Vytauto g. 57, apie 14 val. už šių veiksmų atlikimą J. K. iš I. K. paėmė 700 JAV dolerių (2800 Lt), tačiau jokių veiksmų neatliko ir taip užvaldė svetimą turtą – I. K. priklausančius 700 JAV dolerių (2800 Lt). Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. K., padedant A. K., tą pačią dieną, apie 15 val., (duomenys neskelbtini), iš I. K. dar paėmė 1000 JAV dolerių (4000 Lt). 2000 m. balandžio 4 d. J. K. pareikalavo iš I. K. duoti ir paėmė dar 500 JAV dolerių (2000 Lt). 2000 m. balandžio 5 d., apie 17 val., per savo padėjėją A. K. pareikalavo duoti dar 400 JAV dolerių (1600 Lt). Automobiliams su ofšorinės kompanijos „E. C.“ uždarosioms akcinėms bendrovėms „U.“ bei „M.“ gabenamomis prekėmis atvykus į Vilnių, 2000 m. balandžio 17 d., apie 14 val., prie motelio (duomenys neskelbtini), J. K. už šių veiksmų atlikimą paėmė iš I. K. dalį reikalauto užmokesčio – 200 JAV dolerių (800 Lt).

J. K. buvo kaltinamas dar ir tuo, kad, padedant A. K., pasikėsino sukčiauti. 2000 m. balandžio 17 d., apie 14 val., prie motelio (duomenys neskelbtini), J. K. pažadėjo I. K. už 1000 JAV dolerių (4000 Lt) sudaryti sąlygas per valstybės sieną pergabenti prekes iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką išvengiant muitinio patikrinimo ir pasikėsino paimti iš I. K. 500 JAV dolerių (2000 Lt), kuriuos A. K., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su J. K., 2000 m. birželio 7 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), paėmė iš I. K.. Šio nusikaltimo J. K. nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes A. K., paėmęs iš I. K. J. K. skirtus 500 JAV dolerių (2000 Lt), buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų pareigūnų. Pagal šį kaltinimą J. K. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu J. K., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir jo gynėjas advokatas Albinas Januitis prašo J. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); baudžiamąjį procesą nutraukti, nes byloje nėra nukentėjusiojo jo teisėto atstovo ar prokuroro reikalavimo tęsti procesą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas); panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo panaikinta Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalis dėl J. K. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir baudžiamojo proceso nutraukimo, kai byloje nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, arba prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą.

Kasatoriai nurodo, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, o Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis – nepagrįstas. Bylos aplinkybių tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo neišsamus, teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir joje surinktus įrodymus, juos vertino ne kaip visumą, bet atsietai vienus nuo kitų, neanalizavo jų patikimumo. Visa tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir nuosprendyje objektyviai išdėstyti įrodymų analizę bei argumentus, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino įrodymus nei pirmosios instancijos teismas. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas: vienu atveju teismas 2000 m. balandžio 17 d. techninėmis priemonėmis užfiksuotus duomenis vertina kaip įrodymus, patvirtinančius sukčiavimą, kitu atveju (dėl pasikėsinimo sukčiauti) – kaip neteisėtai gautus, nes J. K. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką. Be to, pirmuoju atveju apeliacinės instancijos teismo išvados daugiau pagrįstos prielaidomis, o ne faktais. Prokuroras apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tiesiogiai sukčiavimo požymių neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo liudytojo I. K. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, kai jis buvo apklaustas dėl J. K. įvykdyto sukčiavimo. Neįvertinta ir tai, kad I. K. ir R. C., būdami neįgalioti atstovauti krovinių savininkės kompanijai „E. C.“ ir veikti šios vardu, praėjus net aštuonioms dienoms po prekių sugrąžinimo iš Baltarusijos savininkui, 2004 m. balandžio 14 d. pareiškimu kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir STT), nurodydami netikrus faktus – kad sulaikytas jų firmos krovinys ir kad jie nežino, dėl kokių priežasčių krovinys sulaikytas. Be to, nurodytame pareiškime pabrėžiama, kad jie kreipėsi į STT dėl to, jog daugiau iš jų nebūtų reikalaujama kyšio. Apklausos metu I. K. teigė, kad jis veikė bendrovės, o ne savo vardu. Kieno vardu veikė banko darbuotojas R. C., iš viso nebuvo aiškinamasi ir analizuojama. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, privalėjo išnagrinėti ir atsakyti į pirmiau nurodytus klausimus, nes tai tiesiogiai siejasi su skundo kontekstu ir jame nurodomomis aplinkybėmis. Iš prieštaringo apeliacinės instancijos nuosprendžio neaišku, kokią apgaulingą veiką padarė J. K., nes nuosprendžio nustatomoji ir motyvuojamoji dalys yra prieštaringos.

Pirmosios instancijos teismas, tirdamas faktinės J. K. inkriminuojamas nusikalstamos veikos – sukčiavimo – aplinkybės, įvertino jas ištyręs visus įrodymus kaip visumą, laikydamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas I. K., A. K., J. K. ir kitų asmenų parodymų netyrė ir neaptarė, nevertino jų kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis ir negrindė jais savo nuosprendžio. BK 182 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Nukentėjusiojo suklaidinimas yra būtina sukčiavimo normos taikymo sąlyga, o apgaulė gali būti realizuota tik esant tiesioginei tyčiai. Byloje nesurinkta patikimų duomenų, patvirtinančių, kad J. K., siekdamas iš I. K. gauti pinigų, veikė apgaule, o A. K. jam padėjo. I. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu, neužsimena, kad buvo J. K. apgautas, oficialiai jis ir neprašė nei prokuroro, nei teismo patraukti J. K. baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą. Jis neprašė ir pripažinti jį nukentėjusiuoju. Inkriminuodamas J. K. sukčiavimą, prokuroras konkrečiai nenurodo, kokią apgaulingą veiką J. K. padarė, neteisingai ir iškraipytai išdėsto nusikalstamų veikų fabulą. Nėra jokių įrodymų, kad J. K. būtų įtikinęs I. K., jog padės atgauti sulaikytą transportą su prekėmis už tam tikrą mokestį. Kai I. K. ir R. C. raštu kreipėsi į STT, visas krovinys jau buvo savininko žinioje. Byloje nėra duomenų, kad J. K. būtų kaip nors padėjęs A. K. išlaisvinti krovinį Baltarusijos Respublikoje, kad ėmė pinigus iš I. K.. Nenustatyta nei apgaulės, nei tyčios apgaule užvaldyti I. K. pinigus. Anot kasatorių, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad J. K. nepadarė veikos, turinčios sukčiavimo požymių.

Kasatoriai taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas bei 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog prokuroras, 2006 m. kovo 22 d. įteikdamas teismui prašymą dėl J. K. nusikalstamų veikų perkvalifikavimo kaltinamojoje išvadoje, palaikė poziciją toliau nagrinėti baudžiamąją bylą. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė baudžiamąjį procesą dėl nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo nebuvimo. Anot kasatorių, ši išvada nepagrįsta, nes procesas dėl J. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pradedamas tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas (BPK 167 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos gali būti pradėtas prokuroro reikalavimu (BPK 167 straipsnio 3 dalis), jei nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo. Prokuroras šiuo atveju nenurodė, kokią visuomeninę reikšmę turi nusikalstama veika, inkriminuota J. K.. Baudžiamoji byla iškelta dėl kyšio priėmimo pagal BK 282 straipsnio 1 dalį (T. l., b. l. l), t.y. dėl to, kad J. K., būdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyr. inspektorius, paėmė 700 JAV dolerių, o A. K. – 1500 JAV dolerių, tačiau duoto pažado neįvykdė, grąžino ne visas Baltarusijoje sulaikytas prekes ir papildomai reikalauja 400 JAV dolerių (T. l, b. 1. 12). Vėliau A. K. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 22 straipsnio l dalį, 226 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis tarpininkavo kyšininkaujant, tačiau apylinkės teismo jis buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2006 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išteisinamąjį nuosprendį A. K. paliko galioti (T. 5, b. 1. 57–60). Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Baltarusijos Respublikoje sulaikytos prekės priklausė firmai „E. c.“, byloje nėra įrodymų, kad I. K. ir R. C. turėjo teisę veikti „E. c.“ vardu ir tvarkyti šios bendrovės gabenamus krovinius. I. K. bei R. C. pagal BPK 28 straipsnio 1 dalies nuostatą šioje byloje nėra pripažinti nukentėjusiaisiais, t. y. nei I. K., nei R. C. nebuvo padaryta kokia nors žala. I. K. ir R. C. neprašo prokuroro tęsti baudžiamąjį procesą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį prieš J. K.. I. K. ir R. C. atsisakė bet kokių veiksmų, priklausančių nuo jų valios, dėl tolesnio baudžiamojo proceso pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tęsimo šioje byloje ir tai I. K. pareiškė 2008 m. vasario 7 d. apklausiamas Varėnos rajono apylinkės teisme (T. 6, b. 1. 71–72). Nors J. K. pareikšti kaltinimai, kad nusikalstamas veikas jis padarė padedant A. K., toks kaltinimas A. K. prokuroro nepareikštas, nepriimtas ir joks kitas procesinis sprendimas dėl jo. Šioje byloje A. K. apklaustas kaip liudytojas. Apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo, kad J. K. pareikštas kaltinimas dėl sukčiavimo nenurodant A. K. vaidmens būtų netikslus. Šis teismas neįvertino tos aplinkybės, kad A. K. yra J. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos bendrininkas.

J. K. kaltinime nenurodyta, kad jis savo veiksmais padarytų kokios nors žalos valstybei, o tai reiškia, kad jam inkriminuojama nusikalstama veika neturi visuomeninės reikšmės ir nėra prokuroro visuomeninio intereso byloje. 2006 m. kovo 22 d. prokurorui pateikus bylą nagrinėjančiam apylinkės teismui prašymą kaltinamojoje išvadoje išdėstytas aplinkybes dėl kaltinamojo J. K. pakeisti iš esmės skirtingomis, liudytojas I. K. įvardytas nukentėjusiuoju, tačiau teismo posėdyje (2008 m. vasario 7 d.) jis parodė, kad J. K. jo neapgavo, jam pretenzijų neturi, apgaulės paveiktas jam pinigų nemokėjo. Be to, I. K. pareiškė, kad jis nesikreipė į prokuratūrą dėl sukčiavimo ir nelaiko savęs nukentėjusiuoju dėl šio veiksmų. Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 44 straipsnis numato, kad, jeigu veika perkvalifikuojama pagal naująjį BK, už kurią asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, procesas tęsiamas, jei to reikalauja nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas, ar prokuroras. Tačiau įstatymas įpareigoja, kad prokuroras, ne vėliau kaip per 14 dienų nuo veikos perkvalifikavimo, turi išsiaiškinti ir pažymėti protokole, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas reikalauja tęsti procesą. Šio įstatymo reikalavimo nebuvo laikomasi. Taigi byloje nėra nei I. K. prašymo, nei prokuroro nutarimo tęsti proceso prieš J. K. dėl sukčiavimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultaciją (Teismų praktika Nr. 19, p. 288) dėl BPK 167 straipsnio taikymo pirmiau nurodyti esminiai įstatymo pažeidimai sukuria aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Todėl byla prieš J. K. nutrauktina remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu. Dėl pirmiau nurodytų argumentų 2008 m. gegužės 12 d. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimas nutraukti baudžiamąjį procesą, kai byloje nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą, yra pagrįstas ir teisėtas. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio išvada dėl šios dalies yra nemotyvuota ir neteisėta.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo eigos

Bylos medžiaga rodo, kad J. K. iš pradžių (2001 m. lapkričio 6 d. kaltinamoji išvada, T. 3, b.l. 214) buvo kaltinamas tuo, kad, padedant A. K., priėmė kyšį (1961 m. BK 282 straipsnio 1 dalis) ir pasikėsino priimti kyšį (1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalis, 282 straipsnio 1 dalis). Pagal šį kaltinimą 2001 m. lapkričio 6 d. jo baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teismui. Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 27 d. nutartimi panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo. Tačiau, dar nepradėjus nagrinėti bylos iš naujo, kaltinamasis J. K. buvo suimtas ir nuteistas Baltarusijos Respublikoje (Gardino srities Brestovicko rajono teismas 2004 m. vasario 16 d. nuosprendžiu nuteisė jį laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams konfiskuojant turtą). Todėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartimi J. K. byla išskirta ir jos nagrinėjimas atidėtas, tuo tarpu A. K. bylą nutarta nagrinėti toliau. A. K. baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal pakeistą kaltinimą tarpininko kyšininkavimu (2000 m. BK 226 straipsnio 1 dalis) ir pasikėsinimu tarpininkauti kyšininkaujant (2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalis ir 226 straipsnio 1 dalis). Dėl šių kaltinimų A. K. Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu išteisintas ir, bylą išnagrinėjus apeliacine bei kasacine tvarka, išteisinamasis nuosprendis paliktas galioti.

J. K. grįžus iš Baltarusijos į Lietuvos Respubliką, Varėnos rajono apylinkės teismas 2006 m. kovo 23 d. pradėjo nagrinėti jo bylą iš naujo. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas tapo įmanomas pripažinus, kad dėl nusikaltimo padarymo Baltarusijos Respublikoje patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už pirmiau padarytą nusikaltimą senaties eiga nutrūko. Prieš pradedant nagrinėti bylą, Varėnos rajono prokuratūra pateikė teismui prašymą (2006 m. kovo 22 d.) pakeisti kaltinamojoje išvadoje išdėstytas aplinkybes skirtingomis ir J. K. veiksmus kvalifikuoti ne kaip kyšio priėmimą ir pasikėsinimą priimti kyšį, bet kaip sukčiavimą pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalį ir kaip pasikėsinimą sukčiauti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (T. 5, b.l. 17).

Varėnos rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal naujai suformuluotą kaltinimą, 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu J. K. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu teismas priėmė sprendimą nutraukti baudžiamąjį procesą dėl to, kad nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, iš dalies patenkino prokuroro apeliacinį skundą ir 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje J. K. buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir procesas nutrauktas dėl nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą nebuvimo. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu konstatuotos sukčiavimo (BK 182 straipsnio 1 dalis) padarymo faktinės aplinkybės, tačiau baudžiamasis procesas dėl šios kaltinimo dalies nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kartu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje J. K. išteisintas pagal kaltinimą pasikėsinimu sukčiauti (BK 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis) kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl įrodymų vertinimo ir jų leistinumo nustatant sukčiavimo požymius

Esminiai kasacinio skundo argumentai susiję su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuris leido jam konstatuoti sukčiavimo faktus, t. y. tai kad J. K. užvaldė I. K. pinigus (2400 JAV dolerių) apgaule įgavęs šio pasitikėjimą ir įtikinęs jį, jog, pasinaudodamas pažintimis, už atitinkamą mokestį gali paveikti Baltarusijos ir Lietuvos muitinių pareigūnus ir taip padėti atgauti gabentas prekes, kurių pargabenimu buvo suinteresuotas I. K., tačiau jokių veiksmų neatliko.

Kolegija, patikrinusi šiuos argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismo argumentai išteisinant J. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį yra nenuoseklūs (įrodymų vertinimo klausimai painiojami su procesinėmis kliūtimis nagrinėti bylą), tačiau teismas nurodė nemažai aplinkybių, leidžiančių abejoti kaltinimo sukčiavimu pagrįstumu ir įrodytumu. Pirma, pats I. K. kreipėsi į J. K. ir aktyviai kurstė jį atlikti neteisėtus veiksmus – daryti poveikį Baltarusijos Respublikos muitinės pareigūnams, kad šie išlaisvintų sulaikytus krovinius. Antra, I. K. neturėjo įgaliojimų taip veikti UAB „U.“ vardu, o iš jo prieštaringų paaiškinimų neįmanoma nustatyti, kokiu pagrindu, kieno vardu jis veikė ir kam padaryta žala. Trečia, tarp I. K. ir J. K. buvo susitarimas, kad J. K., turėdamas pažįstamų muitinėse, užtikrins netrukdomą prekių gabenimą iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, t. y. atliks tarpininko vaidmenį. Nepaneigta, kad prašyti veiksmai buvo atlikti ir kad būtent po J. K. padėjėjo A. K. apsilankymo Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos muitinėse krovinio gabenimas paspartėjo. Ketvirta, įrodymai, pagrindžiantys žalos padarymą I. K., yra prieštaringi: ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad J. K. perdavė UAB „U.“ priklausančius pinigus, teisiamajame posėdyje (2002 m. gruodžio 12 d.) jis teigė, kad mokėjo nuosavus pinigus, o teisiamajame posėdyje (2008 m. vasario 7 d.) apskritai davė parodymus, kad savęs nelaiko nukentėjusiuoju, jokių pretenzijų J. K. neturi, jokio sukčiavimo nebuvo. Penkta, į Specialiųjų tyrimų tarnybą buvo kreiptasi ir byla buvo iškelta dėl kyšio priėmimo, o ne dėl sukčiavimo. Šešta, dalis įrodymų byloje gauta neteisėtai kurstant J. K. nusikalsti. Septinta, J. K. padėjėjas A. K. šioje byloje yra išteisintas ir išteisinamais nuosprendis paliktas galioti bylą išnagrinėjus apeliacine bei kasacine tvarka.

Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dalis įrodymų gauta provokuojant J. K. padaryti jam inkriminuotą pasikėsinimą sukčiauti – apgaule užvaldyti I. K. priklausančius 500 JAV dolerių (BK 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis). Todėl dėl šio kaltinimo buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas kitus kaltinimo epizodus (2400 JAV dolerių užvaldymą) įvertino kaip sukčiavimą. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, leidęs konstatuoti sukčiavimo faktus, neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Pirma, išvada apie apgaulingą veikos pobūdį byloje padaryta nesilaikant reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Visų J. K. padarytų veiksmų apgaulingas pobūdis nustatytas tik pagal vieną bylos epizodą – kad J. K. ir A. K. klaidino I. K. dėl neva turėtų išlaidų Lietuvos Respublikos muitinėje (šiuo pagrindu reikalaujant padengti 400 JAV dolerių skolą ir paimant 200 JAV dolerių). Remiantis šiuo bylos fragmentu buvo padaryta nemotyvuota išvada, kad J. K. nuo pat pradžios sukčiavo ir iš viso apgaule užvaldė 2400 JAV dolerių. Kolegija pažymi, kad duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad J. K. siektų apgaule įgyti I. K. pasitikėjimą ar melagingai įtikinėtų jį dėl savo galimybių, kaltinamojoje išvadoje nepateikta ir teismai jų netyrė. Atvirkščiai, nustatyta, kad pats I. K. kreipėsi į J. K. siūlydamas jam pinigus už tarpininkavimą išlaisvinant Baltarusijos Respublikos muitinėje sulaikytus krovinius. Išvada, kad J. K. neatliko jokių veiksmų, dėl kurių buvo susitarta su I. K., taip pat neatitinka byloje surinktų duomenų. Pagal kaltinamojoje išvadoje nurodytus ir teismų tirtus duomenis kroviniai iš tikrųjų buvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos muitinėje, o J. K. pažadas padėti už pinigus išlaisvinti sulaikytus krovinius buvo realiai vykdomas per A. K.: šis buvo nuvykęs į Baltarusijoje esančio (duomenys neskelbtini) miesto muitinės sandėlius, bendravo su muitinės pareigūnais, padėjo sulaikyto krovinio vairuotojui sumokėti mokesčius, o automobiliams išvykus iš (duomenys neskelbtini) miesto muitinės, važiavo paskui juos, taip pat rūpinosi krovinio netrukdomu praleidimu per Lietuvos Respublikos muitinę.

Antra, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl apgaulingo veikos pobūdžio iš dalies pagrįsta neleistinais įrodymais. Pirmiausia tai pasakytina apie duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą – organizuojant I. K. ir R. C. susitikimą su J. K. ir A. K. prie motelio „S.“ bei fiksuojant jų pokalbį techninėmis priemonėmis (T. 1, b.l. 78-113). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šiomis priemonėmis užfiksuota informacija, patvirtinančia pinigų reikalavimą iš I. K. dėl neva buvusių problemų tikrinant krovinius Lietuvos Respublikos muitinėje ir dėl to susidariusios skolos bei 200 JAV dolerių paėmimą iš jo. Kolegija konstatuoja, kad išvadų pagrindimas šiais duomenimis byloje nėra leistinas, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad šie duomenys gauti provokuojant J. K. nusikalsti. Tuo tarpu nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją bylose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis Nr. 2A-P-6/2008).

Trečia, I. K. klaidinimo dėl neva turėtų išlaidų Lietuvos Respublikos muitinėje faktas (o kartu ir visos veikos apgaulingas pobūdis) nustatytas pagal liudytojo I. K., kaltinamųjų A. K. ir J. K. parodymus, duotus ne teisme, bet parengtinio tardymo metu. Teisminio nagrinėjimo metu nė vienas iš jų šių parodymų nepatvirtino. Atvirkščiai, I. K. teisme pareiškė, kad jis nuo J. K. nenukentėjo ir apgautas nebuvo, kad pinigai buvo sumokėti už realiai atliktus veiksmus. Kolegija pažymi, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. apžvalga dėl baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje, išvadų 4 punktas). Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008). Tačiau šioje byloje atmetus I. K., A. K. ir J. K. parengtinio tardymo metu duotų parodymų minėtus fragmentus, jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie panaudotą apgaulę, byloje nesurinkta.

Kolegijos vertinimu, veiksmai, kuriais J. K. buvo kaltinamas, žinomi baudžiamojoje teisėje kaip prekyba poveikiu (tarpininko kyšininkavimas) ir kitomis aplinkybėmis galima būtų svarstyti klausimą dėl jo baudžiamosios atsakomybės pagal galiojančio BK 226 straipsnį arba anksčiau galiojusio 1961 m. BK 282 straipsnio 4 dalį, tačiau inkriminuojamų veiksmų atlikimo metu (2000 m. balandžio-birželio mėn.) prekyba poveikiu dar nebuvo kriminalizuota, todėl negalima ir baudžiamoji atsakomybė už tai. Šiuo kontekstu pabrėžtina tai, kad J. K. ir A. K. iš pradžių buvo kaltinami kyšio priėmimu, tačiau teismas pripažino juos kaltais būtent už prekybą poveikiu – pagal 1961 m. BK 282 straipsnio 4 dalį (Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nuosprendis). Vėliau kasacinės instancijos teismas šį nuosprendį panaikino, nes inkriminuojamų veiksmų atlikimo metu minėta BK 282 straipsnio 4 dalies norma dar nebuvo priimta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 27 d. nutartis). Atskyrus J. K. bylą, A. K. baudžiamoji byla iš naujo buvo nagrinėjama taip pat pagal kaltinimą dėl prekybos poveikiu (kaltinimas suformuluotas pagal 2000 m. BK 226 straipsnio 1 dalį). Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu A. K. pagal šiuos kaltinimus išteisintas motyvuojant tuo, kad baudžiamoji atsakomybė už prekybą poveikiu atsirado tik 2002 m. vasario 13 d., įsigaliojus 1961 m. BK 282 straipsnio 4 daliai. Bylą išnagrinėjus apeliacine bei kasacine tvarka, išteisinamasis nuosprendis paliktas galioti. Tokia baudžiamosios bylos nagrinėjimo eiga ir reikšti kaltinimai taip pat netiesiogiai patvirtina, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų apie apgaulingą nusikalstamos veikos pobūdį, o kaltinimas sukčiavimu J. K. pareikštas kaip alternatyvą nepasiteisinusiems kaltinimams kyšio priėmimu ir prekyba poveikiu (tarpininko kyšininkavimu).

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes dėl J. K. padaryto sukčiavimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse nustatytus įrodinėjimo tvarkos reikalavimus. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis, kuriuo konstatuotas J. K. padarytas sukčiavimas (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir byla dėl šios nusikalstamos veikos nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, naikintinas. Dėl J. K. pateiktų kaltinimų paliktinas galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. išteisinamasis nuosprendis.

Dėl nepagrįsto proceso nutraukimo BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu

Varėnos rajono apylinkės teismas, 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu išteisinęs J. K. pagal pateiktus kaltinimus, kartu priėmė ir sprendimą nutraukti procesą dėl to, kad nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo tęsti procesą. Kolegija pažymi, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, negali dėl tos pačios nusikalstamos veikos priimti ir išteisinamąjį nuosprendį (BPK 303 straipsnio 5 dalis), ir nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Įsiteisėjusiu išteisinamuoju nuosprendžiu iš esmės konstatuojamas asmens nekaltumas, tuo tarpu proceso nutraukimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu reiškia, kad procesas neįvyko dėl procesinės kliūties. Taigi teismas, nustatęs asmens nekaltumą, negali tame pačiame nuosprendyje konstatuoti, kad procesas neįvyko. Atsižvelgiant į tai, Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendis keistinas pašalinant iš nuosprendžio rezoliucinės dalies teiginį dėl baudžiamojo proceso nutraukimo, kai nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, arba prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ir kasaciniame skunde suformuluoti du vienas kitam prieštaraujantys prašymai: pirma, prašoma palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, pagal kurią J. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); antra, prašoma palikti galioti ir tą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, pagal kurią baudžiamais procesas nutrauktas, nes byloje nėra nukentėjusiojo skundo, jo teisėto atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo tęsti procesą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kadangi šių dviejų vienas kitam prieštaraujančių prašymų tenkinimas neįmanomas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad kolegija nutarė tenkinti kasacinio skundo dalį, kurioje argumentuojamas J. K. išteisinimo pagrįstumas, nėra prasmės nagrinėti argumentų, pagrindžiančių būtinumą nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Ši skundo dalis paliktina nenagrinėta ir dėl jos nepasisakytina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. išteisinamąjį nuosprendį su šiuo pakeitimu: pašalinti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies teiginį dėl baudžiamojo proceso nutraukimo, kai nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Valerijus Čiučiulka

Olegas Fedosiukas