J. D. pagal BK 129 str., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-82/2009

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.3.2.6.; 1.2.3.2.9.; 2.4.2.1.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,

nuteistajam J. D.,

gynėjui Pauliui Svirskiui,

nukentėjusiajam D. B.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. B. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo, prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą ir nukentėjusiojo kasacinio skundo dalį, sutampančią su prokuroro skundu, patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių abu kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

J. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 13 d., nuo 00.00 val. iki 13.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame Panevėžyje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, rankomis bei kojomis sudavė smūgius R. B. į galūnių bei liemens sritis ir ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, taip padarė poodines kraujosruvas dešinio peties sąnario srityje, dešiniame bei kairiame žastuose, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, krūtinėje, dešinio klubo sąnario srityje, dešinėje šlaunyje, dešinio kelio sąnario srityje, dešinėje blauzdoje ir pėdoje, kairio klubo sąnario srityje, kairėje šlaunyje bei blauzdoje, dešiniame sėdmenyje, dešinio kelio sąnario srityje, kairėje blauzdoje, taip pat galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, dešinės akies vokuose, dešiniame ir kairiame skruostuose, smakre, kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais; tai komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, nuo kurio nukentėjusioji mirė.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis D. B. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nutartį – J. D. nusikalstamą veiką perkvalifikuojant iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, paskiriant jam griežtesnę bausmę.

Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Nukentėjusysis pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai apie tai, kad J. D. po R. B. mirties negalėjo paveldėti jos turto, dar neįrodo, kad nužudymas nebuvo įvykdytas dėl savanaudiškų paskatų. J. D., pasinaudodamas R. B. neįgalumu, nesugebėjimu jam pasipriešinti, išreikalavo, kad ši perleistų dalį savo namų valdos, o kitą dalį pagal testamentą paliktų jo dukteriai. Po to, kai R. B. įvykdė šiuos reikalavimus, J. D. nuolat smurtavo ir siekė, kad R. B. nedelsiant perleistų namų valdos dalį jo dukteriai. Liudytojai L. V., A. J., V. P., V. J. ir kiti parodė, kad nuteistasis J. D. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją R. B., siekdamas užvaldyti namą. Kai J. D. nepavyko įtikinti R. B. nedelsiant perleisti namo dalį jo dukteriai, jis sumanė nukentėjusiąją nužudyti. Vienai R. B. turto daliai jau esant perleistai, o kitai testamentu užrašytai J. D. dukteriai, nukentėjusiosios R. B. mirtis leido J.D. ir jo dukteriai perimti visą R. B. turtą.

Taigi, pasak kasatoriaus, nepagrįstas yra apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad J. D. negalėjo paveldėti R. B. turto. Turtas testamentu buvo paliktas ne J. D., o jo dukteriai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punkte nurodyta, kad nužudymas dėl savanaudiškų paskatų turi būti kvalifikuojamas tada, kai buvo siekiama iš to turėti kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Nurodytu atveju J. D. ir siekė konkrečios naudos kitam asmeniui – savo dukteriai, kuriai pagal testamentą po R. B. mirties turėjo atitekti visas turtas. Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu, o šiuo atveju iš liudytojų parodymų aiškiai matyti, kad paskatos nužudyti R. B. kilo būtent iki nužudymo pradžios. Apie savo ketinimus perimti likusią turto dalį, nužudant R. B., jis neslėpdamas pasakojo jau minėtiems liudytojams. Nužudymas įvykdytas, R. B. būnant girtai, suduota daug smūgių į įvairias kūno vietas, dalis jų į galvą – vieną svarbiausių žmogaus organų. Visa tai, pasak D. B., leidžia daryti išvadą, kad J. D. siekė R. B. mirties ir šiai nusikalstamai veikai ruošėsi. Nukentėjusysis pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog paties nužudymo motyvai nesavanaudiški, nors jų formavimosi prielaidos ir buvo savanaudiškos, nepagrįsti jokiais surinktais įrodymais.

Kasatorius nesutinka su teismų sprendimų išvadomis ir dėl to, kad nusikaltimas nebuvo padarytas itin žiauriai. R. B. buvo suduotas 41 smūgis į įvairias kūno vietas. D. B. pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte nurodyta, kad nužudymas itin žiauriai turi būti kvalifikuojamas tada, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nutartį pakeisti – perkvalifikuoti J. D. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, paskiriant laisvės atėmimą dvylikai metų šešiems mėnesiams.

Kasatorius nurodo, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog vien suduotų smūgių skaičius negali būti pagrindas vertinti nužudymą, kaip padarytą itin žiauriai. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, jautė mažesnį skausmą, o iš bylos medžiagos nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis suvokė, jog, suduodamas smūgius, sukelia nukentėjusiajai dideles fizines kančias. Prokuroras nesutinka su tokiomis apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis.

Prokuroras nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte nurodyta, kad nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų.

Kasaciniame skunde akcentuojama, kad sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, kuris nustatomas, įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją, kitas aplinkybes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad vykdo nužudymą itin žiauriai. Nors baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai smūgiai buvo suduoti nepanaudojant jokių papildomų priemonių, t. y. rankomis ir kojomis, bet smūgių kiekis, jų intensyvumas, sužalojimų lokalizacija (sužalojimai R. B. padaryti vienu metu, suduodant ne mažiau kaip 5 smūgius į galvos sritį ir ne mažiau kaip 36 smūgius į galūnių ir liemens sritis) yra pakankami teigti, kad padarytas ne paprastas, o kvalifikuotas nužudymas. Pasak prokuroro, nuteistasis J. D. intensyviai smurtaudamas, padarydamas ne mažiau kaip 41 smūgiu daugybinius kūno sužalojimus, suprato, kad savo veiksmais sukelia nukentėjusiajai didelį fizinį skausmą bei dideles dvasines kančias, t. y. negalėjo nesuvokti itin žiauraus nukentėjusiosios gyvybės atėmimo būdo.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir apeliacinio proceso

Byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinant J. D. padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Kaltinamajame akte nurodyta, kad J. D., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2007 m. vasario 13 d. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis R. B. į galvą ir ne mažiau kaip 36 smūgius į galūnes ir liemenį, suvokdamas, kad savo veiksmais sukelia nukentėjusiajai dideles fizines kančias, itin žiauriai nužudė nukentėjusiąją R. B.

Įrodymų tyrimo teisme metu prokuroras pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą į sunkesnį, nurodant, kad kaltinamasis nužudė nukentėjusiąją ir dėl savanaudiškų paskatų. Šios veikos faktinės aplinkybės išdėstytos taip: J. D., siekdamas turtinės naudos kitam asmeniui – savo dukteriai K. D., pasinaudodamas nukentėjusiosios R. B. lengvu protiniu atsilikimu bei panaudodamas fizinį ir psichinį smurtą – nuo 2003 m. pradžios iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. name,esančiame Panevėžyje (duomenys neskelbtini), kiekvieną dieną mušdamas R. B. bei gąsdindamas ją nužudyti, 2004 m. rugpjūčio 31 d. priversdamas ją pasirašyti testamentą, pagal kurį R. B. mirties atveju jos kilnojamas ir nekilnojamas turtas, taip pat visa jai priklausanti dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo su pastatais ir inžineriniais statiniais, esančiais Panevėžyje (duomenys neskelbtini), atitektų J. D. dukteriai K. D., 2007 m. vasario 13 d. itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų nužudė nukentėjusiąją R. B. Nužudymo aplinkybės išdėstytos taip pat, kaip ir kaltinamajame akte.

Vienas iš pirmosios instancijos teismo argumentų, kodėl šis teismas nesutinka su kaltinamojo J. D. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, yra tas, kad tarp R. B. nužudymo 2007 m. vasario 13 d. ir kaltinime nurodytų J. D. veiksmų 2003 m. – 2004 m. rugpjūčio 31 d. nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Toks argumentas prieštarauja baudžiamosios teisės sampratai dėl nusikalstamos veikos sudėties elementų. Priežastinis ryšys yra tarp veikos ir padarinių, tai nusikaltimo objektyviosios pusės požymis. Byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo J. D. veiksmų ir nukentėjusiosios R. B. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, bet tai nepadeda atsakyti į klausimą, kokią BK 129 straipsnio dalį ir punktą atitinka nuteistojo veiksmai. J. D. inkriminuotas nužudymas dėl savanaudiškų paskatų yra nusikalstamos veikos motyvas. Tai yra nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis, įstatymų leidėjo įtrauktas į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Sprendžiant, ar nuteistojo J. D. veika atitinka šį įstatymą, reikia nustatyti būtent tokį motyvą.

Kitas pirmosios instancijos teismo argumentas yra tas, kad liudytojų parodymai dėl nuteistojo smurto bei grasinimų nužudyti, reikalaujant užrašyti jam pusę namo, pats testamento sudarymo faktas nepatvirtina kaltinimo teiginio, kad J. D. nužudė R. B., siekdamas turtinės naudos savo dukteriai.

Kaip prokuroras, taip ir nukentėjusysis savo apeliaciniuose skunduose neigė šią pirmosios instancijos teismo išvadą, cituodami konkrečius liudytojų parodymus, kurie jų vertinimu patvirtina nuteistojo savanaudiškas paskatas ir kurių neanalizavo ar nutylėjo pirmosios instancijos teismas. Apeliantų tvirtinimu, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kvalifikuojant nuteistojo veiksmus. Tokie apeliaciniai skundai suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą išanalizuoti liudytojų parodymus ir tos analizės pagrindu padaryti atitinkamas išvadas. To neatlikęs, apeliacinės instancijos teismas negalėjo patvirtinti pirmosios instancijos teismo išvadų, nes jos yra prieštaringos. Visus liudytojų parodymus dėl nuteistojo veiksmų prieš nukentėjusiąją motyvų pripažinęs teisingais, pirmosios instancijos teismas tuo pat metu teigia, kad liudytojų parodymai ir pats testamento sudarymo faktas nepatvirtina kaltinimo teiginio, jog R. B. J. D. nužudė būtent siekdamas turtinės naudos savo dukteriai. Tokia išvada kelia abejonių, nes neatsižvelgta į tuos teismo pripažintus teisingais liudytojų parodymus, kurie (kaip, pavyzdžiui, liudytojo V. P. tvirtinimas nuteistąjį J. D. jam sakius, kad užrašys dukteriai vieną kambarį, kad nereikėtų mokėti alimentų, o R. B. atiduos į prieglaudos namus ar nužudys) galėtų paveikti teismo išvadas. Priešingai, negu nurodo pirmosios instancijos teismas, pagal pareikštą kaltinimą nuteistojo veiksmų kvalifikavimui neturėtų įtakos tai, kad kaltinime nenurodytos iki nužudymo atliktų smurto veiksmų pasekmės ir neduotas tų veiksmų teisinis vertinimas, nes visais nuteistojo veiksmais iki nužudymo grindžiamas savanaudiškų paskatų buvimas.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas į apeliacinių skundų konkrečius argumentus dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių neatsakė, o apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo padarytų nusikalstamų veiksmų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas. Toliau pateikiami atsieti nuo konkrečių bylos aplinkybių samprotavimai apie teisėjų teisę vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir kiti teoriniai teiginiai, nurodomos trys kasacinės instancijos teismo nagrinėtose bylose priimtos nutartys, įvardijamos kaip precedentai, nesusiejant jų su nagrinėjamos bylos duomenimis ir nepaaiškinant, kuo bylos yra analogiškos ar iš esmės panašios ir kokiomis kasacinės instancijos teismo nutartyse išdėstytomis teisės aiškinimo taisyklėmis apeliacinės instancijos teismas pasinaudojo teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo J. D. veiksmų nekvalifikavo kaip nužudymo dėl savanaudiškų paskatų.

Remdamasis teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas tvirtina, kad negali būti pripažįstamas padarytas dėl savanaudiškų paskatų tyčinis nužudymas dėl tokių motyvų, kurie nėra savanaudiški, nors jų formavimosi prielaidos ir buvo materialinio pobūdžio aplinkybės. Šis postulatas su byla susietas tik tuo, kad, pasak teismo, jau minėtas liudytojas V. P. ir kiti liudytojai nurodė tokias aplinkybes (jų teismas neįvardija), kurių negalima sieti su J. D. inkriminuota nusikalstama veika. Šie teismo argumentai yra perdėm abstraktūs, jų irgi negalima pripažinti motyvuotomis išvadomis dėl apeliacinių skundų esminių argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas kaip apeliacinių skundų atmetimo argumentus nurodė ir aplinkybes, neturinčias ryšio su baudžiamąja byla, pateikdamas prieštaraujantį bylos duomenims ir Civilinio kodekso normoms tų aplinkybių vertinimą. Pasak teismo, nuteistasis bei jo duktė faktiškai jau buvo įgiję teisę į R. B. priklausančio namo dalį, o nužudydamas R. B., tos namų valdos savininkę, teisės į namų valdą įgyti nei savo, nei savo dukters nuosavybėn teisinių pagrindų neturi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad netrukus po R. B. motinos mirties, 2001 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, įforminta nuteistojo J. D. nuosavybės teisė į R. B. 2001 m. liepos 3 d. paveldėto gyvenamojo namo 57/100 dalis ir ½ dalį ūkinio pastato bei žemės sklypo. Šios aplinkybės nuteistajam J. D. neinkriminuotos, todėl teismai jomis operuoti negali. Jam buvo inkriminuojamas nukentėjusiosios R. B. nužudymas dėl savanaudiškų paskatų 2007 m. vasario 13 d., fiziniu smurtu ir gąsdinimu nužudyti priverčiant nukentėjusiąją surašyti 2004 m. rugpjūčio 31 d. testamentą jo dukters naudai, kuriuo po nukentėjusiosios mirties visas jos turtas, atskirai nurodant gyvenamojo namo su pastatais ir inžineriniais statiniais bei žemės sklypo dalis, atitenka jo dukteriai K. D. Taigi apeliacinio teismo išvada, kad nuteistasis J. D., nužudydamas R. B., neturėjo teisinių pagrindų savo dukters naudai įgyti turto, yra klaidinga. Pagal CK 5.6 straipsnio 1 dalies 1 punktą neturi teisės paveldėti asmenys, kurie tyčia atėmė palikėjui gyvybę. Įpėdinis pagal R. B. testamentą yra ne nuteistasis J. D., o jo duktė. Jis kaltintas nužudęs R. B. siekdamas turtinės naudos ne sau, o savo dukteriai. Turėtina omenyje ir tai, kad savanaudiškoms paskatoms konstatuoti nebūtinas realus nukentėjusiojo turto užvaldymas arba teisinių pagrindų tam turtui užvaldyti atsiradimas. Taip pat neturi kvalifikuojamosios reikšmės laikas, praėjęs nuo savanaudiškų paskatų susiformavimo iki nusikalstamo kėsinimosi, jeigu kaltininkas tokių paskatų nebuvo atsisakęs, bei ta aplinkybė, kad, be savanaudiškų, kaltininkas turėjo ir kitokių paskatų, nenumatytų BK 129 straipsnio 2 dalyje. Užtenka nustatyti, kad savanaudiškas paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu.

BPK 332 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje būtų išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo. Nesant motyvuotų išvadų dėl prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose ginčijamų nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybių, laikoma, kad skundai liko neišnagrinėti, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Minėti pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui pagal prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kasacinių skundų kitų argumentų

Nukentėjusysis D. B. ginčija ne tik pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl to, kad nužudymas nebuvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, bet ir tai, kad nužudymas nebuvo padarytas itin žiauriai, o prokuroras skundžia vien tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nužudymas nelaikomas padarytas itin žiauriai.

BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte naudojama sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis. Nustačius, kad byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nukentėjusiojo ir prokuroro kasacinių skundų argumentai, nesusiję su minėtais grąžinimo pagrindais, vadovaujantis BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatomis, paliekami nenagrinėti, nes apeliacinės instancijos teismas iš naujo vertins bylos duomenis šiuo klausimu. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Antanas Klimavičius

Vladislovas Ranonis