Dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-91/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.1;

126.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens UAB „Eurazijos logistika“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo UAB „Daisotra“ bankroto byloje dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 3 d. nutartimi AB,,Daisotra“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB,,Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“. Kauno apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartimi patvirtino 5 157 833 Lt kreditoriaus Daimler Chrysler Bank AG finansinį reikalavimą, kildinamą iš Daimler Chrysler Bank AG ir AB „Daisotra“ sudarytų kreditavimo sutarčių transporto priemonėms įsigyti. AB „Daisotra“ iškėlus bankroto bylą, Daimler Chrysler Bank AG nutraukė kreditavimo sutartis, susigrąžino ir realizavo jam nuosavybės teise priklausiusias transporto priemones. Daimler Chrysler Bank AG reikalavimo dydis buvo nustatytas kaip atsakovo 8 204 578 Lt negrąžintos skolos pagal kreditavimo sutartis ir turto vertintojo nustatytos transporto priemonių 3 046 745 Lt rinkos vertės skirtumas.

Remdamasis 2007 m. liepos 9 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ir 2007 m. liepos 20 d. reikalavimo teisių perleidimo aktu, Kauno apygardos teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartimi pakeitė kreditorių Daimler Chrysler Bank AG ir vietoj jo į BAB,,Daisotra“ kreditorių sąrašą įtraukė kreditorių Z. Š. su 5 157 833 Lt finansiniu reikalavimu. Kreditoriui UAB „Eurazijos logistika“ pateikus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. nutarties nepagrįstumo ir teigiant, kad Daimler Chrysler Bank AG finansinio reikalavimo dydis turėtų būti nustatomas kaip BAB,,Daisotra“ įsiskolinimo Daimler Chrysler Bank AG ir 118 transporto priemonių realizavimo kainos (o ne vertintojo nustatytos vertės), iš jos atėmus realizavimo procedūros vykdymo kaštus, skirtumas, Kauno apygardos teismas 2007 m. spalio 19 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir nutarė kreditoriaus Daimler Chrysler Bank AG finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus Z. Š. 5 442 338 Lt reikalavimą AB,,Daisotra“ bankroto byloje. Teismas nustatė, kad pagal Daimler Chrysler Bank AG ir atsakovo 2005 m. vasario 22 d. sudarytas kreditavimo sutartis Daimler Chrysler Bank AG suteikė atsakovui paskolas transporto priemonėms įsigyti. Atsakovui buvo perduota 118 vilkikų ir priekabų, iš kurių 24 buvo registruotos AB „Daisotra“ vardu, 26 iš jų atsakovas yra perleidęs tretiesiems asmenims, 68 yra registruotos Daimler Chrysler Bank AG vardu ir iki 2007 m. liepos 11 d. buvo atsakovo žinioje. Atsakovui iškėlus bankroto bylą, Daimler Chrysler Bank AG, remdamasis bendrųjų paskolų suteikimo sąlygų verslo klientams VI skirsnio 2 punkto a papunkčiu, nutraukė su atsakovu sudarytas kreditavimo sutartis. Bendrųjų paskolų suteikimo sąlygų verslo klientams VII skirsnio 1 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai paskolos sutartis nutraukiama pagal VI skirsnio 2 punktą, Daimler Chrysler Bank AG turi teisę susigrąžinti finansuojamą objektą – transporto priemones, ir jas realizuoti, o VII skirsnio 2 punkte – kad iš realizuoto turto vertės atėmęs visas sąnaudas, susijusias su jo pardavimu, likusią sumą Daimler Chrysler Bank AG gali panaudoti savo reikalavimams tenkinti, todėl skolos dydis turi būti mažinamas realizuotų transporto priemonių verte. Remdamasis 2007 m. liepos 11 d. ir 2007 m. liepos 18 d. atsakovo ir Daimler Chrysler Bank AG pasirašytų transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktais, teismas nustatė, kad atsakovas savo žinioje turėtas ir Daimler Chrysler Bank AG vardu registruotas 73 transporto priemones perdavė Daimler Chrysler Bank AG, o pastarasis jas pardavė UAB,,Silberauto“ už 800 000 eurų (2 762 240 Lt). Nustatęs tokias aplinkybes, teismas nusprendė, kad kreditoriaus Z. Š. reikalavimas turi būti sumažintas 2 762 240 Lt ir, atsižvelgdamas į Daimler Chrysler Bank AG ir AB „Daisotra“ pasirašytą 8 204 578 Lt skolos dydžio suderinimo aktą, patvirtino kreditoriaus Z. Š. 5 442 338 Lt reikalavimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis, papildomai nurodydama, kad Daimler Chrysler bendrųjų naujų (gamyklinių) transporto priemonių pardavimo sąlygų, kurios yra laikomos neatskiriama kreditavimo sutarčių dalimi (2 punktas), VI dalies 1 punktu, pardavėjas išsaugo nuosavybės teisę į pirkimo objektą iki visiško pardavėjo reikalavimų įvykdymo, ir padarė išvadą, kad AB,,Daisotra“ perduotos transporto priemonės nuosavybės teise priklausė Daimler Chrysler Bank AG. 2007 m. liepos 11 d. ir 2007 m. liepos 18 d. BAB,Daisotra“ ir Daimler Chrysler Bank AG sudarytuose transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktuose perduodamų transporto priemonių vertė buvo nurodyta remiantis ERGO Lietuva leidžiamu leidiniu 2007 metų balandžio-birželio,,Lengvųjų automobilių transporto priemonių klasės ir saugos sistemų lygiai. Krovininių automobilių rinkos vertės“ ir AB,,Lietuvos draudimas“ 2007 metų liepos-rugsėjo leidiniu,,Lengvųjų komercinių ir krovininių automobilių vertės Lietuvoje“. Teisėjų kolegija sutiko, kad Daimler Chrysler Bank AG perleidžiant 73 transporto priemones UAB,,Silberauto“ nebuvo pagrindo remtis draudimo įmonių nustatytomis transporto priemonių vertėmis, taip pat transporto priemonių realizavimo kaina laikyti jų vertę, nurodytą 2007 m. liepos 11 d. ir 2007 m. liepos 18 d. sudarytuose transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktuose, nes toks realizuojamų transporto priemonių vertės nustatymo būdas ir momentas nebuvo įtvirtintas šalių susitarime. Šalys sutartyse numatė, jog transporto priemonės įvertinamos vadovaujantis,,pardavėjo įsigijimo vertės“ kriterijumi jų realizavimo momentu. Aiškindama šią sutartinę nuostatą, teisėjų kolegija rėmėsi Daimler Chrysler Bank AG bendrųjų paskolos suteikimo sąlygų verslo klientams VII dalies, kurioje reglamentuojamas turto grąžinimas ir pardavimas, 1 punkto norma, kad,,bankas gali finansuojamą objektą parduoti rinkoje vadovaujantis nepriklausomo eksperto nustatyta verte (Händlereinkausfwert – pardavėjo įsigijimo verte). Ypač DC Bankas turi teisę organizuoti pardavimą per prekybos įmonę, nebent paskolos gavėjas arba laiduotojas nedelsiant po automobilio atsiėmimo praneš bankui apie kitą pirkėją, kuris siūlo didesnę kainą“, ir padarė išvadą, jog sąvoka,,pardavėjo įsigijimo vertė“ reiškia vertę, už kurią prekybos įmonė sutinka nupirkti transporto priemonę iš jos savininko, atsižvelgiant į naudotų transporto priemonių rinkos vertę, ridą, nusidėvėjimą, likvidacinę vertę, galimybę realizuoti šias transporto priemones patiriant kuo mažiau nuostolių, atsirandančių dėl jų prastovos ir pan. Transporto priemonių vertė pagal bendrąsias paskolos suteikimo sąlygas verslo klientams yra nustatoma jų realizavimo rinkoje momentu, konkrečiai – jų perleidimo prekybos įmonei momentu. Teisėjų kolegija pripažino, kad 2007 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 41079656 ir 2008 m. sausio 2 d. tarptautiniame mokėjimo pavedime Nr. 1151 nurodyta sandorio vertė – 800 000 eurų, yra pardavėjo (UAB,,Silberauto“) įsigijimo (iš Daimler Chrysler Bank AG) vertė ir tai atitinka kreditavimo sutarčių sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad transporto priemonės buvo įsigytos už realią vertę, patvirtina ir tai, kad UAB,,Silberauto“ 2008 metais šias transporto priemones pardavė UAB,,Baltijos realizacijos centras“ už labai panašią kainą – 2 763 277, 28 Lt (be PVM). Be to, transporto priemonių vertė tiesiogiai priklauso nuo jų eksploatavimo laikotarpio, t. y. objektyviai jos periodiškai nuvertėja praėjus tam tikram laiko tarpui. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nuo J. P. IĮ 2007 metų rugpjūčio mėnesį atlikto transporto priemonių vertinimo iki transporto priemonių perleidimo UAB,,Silberauto“ sandorio sudarymo 2007 metų gruodžio mėnesį vienos transporto priemonės vertė sumažėjo vidutiniškai tik 3883 Lt (3 046 745 – 2 763 277): 73). Atsižvelgdama į tai, kad pakankamai didelio kiekio transporto priemonių, kurios iš esmės yra naudojamos specifinei ūkinei veiklai, laiku, pelningai ar bent jau kuo mažiau nuostolingai realizavimas bankui, kurio verslo sritis yra visai kita, nėra įprasta veikla, teisėjų kolegija nusprendė, kad sutarties sąlyga, leidžianti naudotis prekybos įmonės, kuri veikia transporto priemonių pirkimo-pardavimo verslo srityje, paslaugomis organizuojant transporto priemonių pardavimą, laikytina protinga ir sąžininga, kaip nepagrįstus atmetant argumentus dėl nepagrįstai mažos transporto priemonių pardavimo kainos nustatymo, kartu pažymint tai, kad minėti sandoriai įstatymo nustatyta tvarka yra nenuginčyti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kreditorius UAB „Eurazijos logistika“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – atmesti kreditoriaus Z. Š. pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo arba šį pareiškimą palikti nenagrinėtą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Daimler Chrysler Bank AG po bankroto bylos atsakovui iškėlimo realizavus šio valdytas transporto priemones ir už jas gautas lėšas įskaičius daliai finansinio reikalavimo tenkinti, buvo pažeistos imperatyviosios Įmonių bankroto įstatymo normos, įtvirtinančios draudimą po bankroto bylos iškėlimo vykdyti visas įmonės prievoles, taip pat kitų įmonės kreditorių teisės gauti proporcingą bankrutuojančios įmonės turimoms lėšoms reikalavimų patenkinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, kad po bankroto bylos iškėlimo negalimas ir skolininkų bei kreditorių savitarpio reikalavimų įskaitymas, nes tokiais veiksmais būtų pažeidžiami kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos bankas v. LAB „Tauro bankas“, bylos Nr. 3K-7-95/2001). Ši taisyklė taip pat reiškia tai, kad neteisėtas yra ir dalinis kurio nors vieno kreditorių reikalavimo patenkinimas ar įskaitymas. Dėl nurodytų priežasčių kasatorius teigia, kad vienašališkas kreditoriaus Daimler Chrysler Bank AG atliktas dalies reikalavimo įskaitymas (vienašališkas bankrutuojančios įmonės dalies prievolės įvykdymas), gautas pardavus atsakovo transporto priemones, yra neteisėtas. Lėšos, gautos pardavus transporto priemones, yra kreditoriaus be pagrindo įgytas turtas. Nuo bankroto bylos iškėlimo kreditorius gali teismo reikalauti tenkinti reikalavimus skolininkui apmokėti įsiskolinimus ne sutarties, iš kurios kyla įsiskolinimas, tvarka, o tik Įmonių bankroto įstatyme nustatytų specialių bankroto procedūrų nustatyta priverstinio vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fima“ v. BUAB „Ekama“, bylos Nr. 3K-3-277/2005). Kadangi prašomu patvirtinti finansiniu reikalavimu, įgytu iš pirminio kreditoriaus Daimler Chrysler Bank AG, kreditorius Z. Š. siekia įteisinti neteisėtą atsiskaitymą su Daimler Chrysler Bank AG, tai tokie veiksmai, kasatoriaus teigimu, neturi būti ginami teismine tvarka.

2. Kadangi nagrinėjant kreditoriaus Z. Š. reikalavimo pagrįstumo klausimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nei kreditorius, nei jo atstovas nedalyvavo teismo posėdžiuose, nepateikė nė vieno procesinio dokumento, tai, kasatoriaus manymu, jis neįvykdė CPK 178 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo pareigos ir galima daryti išvadą, jog jis neturi suinteresuotumo šio klausimo išnagrinėjimo baigtimi. Atsižvelgiant į tai, kad Įmonių bankroto įstatymas šalių ir jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį pasekmių nereglamentuoja, kasatoriaus teigimu, į teismo posėdį neatvykus ieškovui ir atsakovui neprašant priimti sprendimo už akių, ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas (CPK 246 straipsnio 1 dalis, 296 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kasaciniame skunde teigiama, kad teismų nutartys, kuriomis buvo patvirtintas kreditoriaus Z. Š. 5 442 338 Lt reikalavimas, yra neteisėtos, nes buvo priimtos šiam asmeniui nedalyvaujant teismo posėdžiuose ir nerodant suinteresuotumo šio klausimo baigtimi. Be to, šis kreditorius tapo didžiausią reikalavimą turinčiu kreditoriumi ir jam nedalyvaujant kreditorių susirinkimuose, nebus galima priimti nė vieno sprendimo, tai, kasatoriaus teigimu, prieštarauja viešajam interesui ir pažeidžia kitų kreditorių teises.

3. Teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), sutarčių laisvės (CK 1.2 straipsnis) bei sąžiningumo principo (CK 1.5 straipsnis) privalomumą ir nepagrįstai svarstė klausimą dėl transporto priemonių vertės, nes neatsižvelgė į tai, kad sutartimi Daimler Chrysler Bank AG ir AB „Daisotra“ susitarė dėl transporto priemonių vertės, buvusios jų perdavimo momentu. Ši vertė buvo nustatyta remiantis draudimo bendrovių turima informacija. Kasatorius pabrėžia, kad šalys, pasirašydamos transporto priemonių perdavimo-priėmimo aktus, išreiškė savo valią nustatyti transporto priemonių vertę jų perdavimo momentu ir toks susitarimas yra teisiškai saistantis sutarties šalis (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismai neatsižvelgė į tai, kad sutarties nuostata dėl transporto priemonių vertės yra įtvirtinta bendrosiose sutarties sąlygose, ji turi būti aiškinama prie sutarties prisijungusios šalies naudai, be to, aiškinant sutarties nuostatas reikia atsižvelgti į bankroto proceso ypatumų lemiamą būtinybę užtikrinti viešojo intereso gynimą. Kasaciniame skunde teigiama, kad Daimler Chrysler Bank AG nesiėmus priemonių nustatyti automobilių vertę jų perdavimo atsakovui metu, pasinaudojant nepriklausomo vertintojo paslaugomis, tai leidžia teigti, kad Daimler Chrysler Bank AG sutiko su automobilių vertinimu, nustatytu jų perdavimo-priėmimo aktuose, todėl privalėjo pardavinėti automobilius už šalių susitarimu nustatytą jų kainą, o nepavykstant jų parduoti už tokią kainą, – prisiimti dėl savo neveiklumo atsiradusius nuostolius ir iš bendros skolos atimti transporto priemonių vertę, buvusią jas parduodant Daimler Chrysler Bank AG.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovas BAB „Daisotra“ ir tretieji asmenys Z. Š. bei Mercedes-Benz Bank AG (ankstesnis pavadinimas – Daimler Chrysler Bank AG) teigia, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo. Atsiliepimai į kasacinį skundą grindžiami šiais argumentais:

1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad kreditorius Mercedes-Benz Bank AG įskaitė bankrutuojančios įmonės turto dalį ir patenkino savo kreditoriaus reikalavimo dalį, pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, nes Mercedes-Benz Bank AG transporto priemonės priklausė nuosavybės teise. Trečiojo asmens pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą pabrėžiama, kad, kreditorių reikalavimų nesumažinimas realizuotų transporto priemonių verte būtų pažeidęs bankrutuojančios įmonės teises, nes skolininkas būtų skolingas kreditoriui už jam nepriklausančias transporto priemones. Bankroto procese kreditoriai siekia patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto. Tuo tarpu kreditoriui Mercedes-Benz Bank AG priklausančios transporto priemonės be jokio teisinio pagrindo negalėjo būti paimtos iš jų savininko ir įtrauktos į bendrą bankrutuojančios įmonės turto masę. Į bendrą įmonės turto masę negalėjo būti įtrauktos ir už transporto priemonių realizavimą gautos lėšos.

2. Teismai tinkamai nustatė kreditoriaus Z. Š. procesinę padėtį, todėl procesinės teisės normų bylos nagrinėjimo metu nepažeidė. Trečiojo asmens nedalyvavimas teismo posėdžiuose neapriboja nei tokio asmens teisės į savo kreditorių reikalavimų patenkinimą, nei kitų kreditorių teisių ginčyti teismo patvirtintus šio asmens finansinius reikalavimus. Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą pažymima, kad kreditoriaus reikalavimas nagrinėjamos bylos atveju negalėjo būti paliktas nenagrinėtas CPK 246 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes bankroto byloje kreditorius nėra ieškovas. Įmonių bankroto įstatyme nenustatyta, kad dėl kreditoriaus neatvykimo į teismo posėdį, kuriame sprendžiamas kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas, jo reikalavimas gali būti paliktas nenagrinėtas. Be to, Z. Š. perėmė visas kreditoriaus Mercedes-Benz Bank AG, kurio reikalavimas jau buvo patvirtintas, teises bankroto byloje, todėl visi procesiniai veiksmai, atlikti iki teisių perleidimo, galioja ir naujajam kreditoriui.

3. Teigdamas, kad kreditavimo sutarčių sąlygos buvo aiškinamos Mercedes-Benz Bank AG naudai, kasatorius nepagrįstai ignoruoja faktą, jog transporto priemonės negalėjo būti parduotos aukštesne nei rinkos kaina, ir teigia, kad buvo pažeistos sutarčių aiškinimo taisyklės. Siekdamas parduoti transporto priemones už kainą, lygią perdavimo-priėmimo aktuose nurodytai transporto priemonių vertei, nustatytai bankroto administratoriaus, Mercedes-Benz Bank AG būtų ne tik pažeidęs kreditavimo sutarčių nuostatas, bet ir patyręs dar didesnių nuostolių. Transporto priemonių realizavimas rinkos kainomis per to paties gamintojo automobiliais prekiaujančią įmonę nepažeidė šalių lygybės ir sąžiningumo principų. BAB „Daisotra“ buvo sumažintas kreditoriaus reikalavimas, atsižvelgiant į transporto priemonių realizavimo kainą. Transporto priemonių realizavimas, jų vertę nustatant kasatoriaus siūlomų kriterijų pagrindu, būtų pažeidęs sutarčių sąlygas ir bankrutuojančios įmonės interesus, nes nerealizavus transporto priemonių nebūtų buvęs galimas Mercedes-Benz Bank AG finansinio reikalavimo sumažinimas transporto priemonių realizavimo vertės dydžiu. Atsakovo pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą papildomai akcentuojama tai, kad sutartis suteikė teisę Mercedes-Benz Bank AG parduoti transporto priemones tiek pačiai įmonei, tiek ir naudojantis prekybos įmonės paslaugomis. Parduodant transporto priemones, naudojantis prekybos įmonės paslaugomis, transporto priemonių vertinimo nebuvo reikalaujama, todėl, atsakovo teigimu, nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su kreditorių nuosavybės teisės įgyvendinimu bankroto byloje ir procesinės teisės normomis, nustatančiomis kreditorių neatvykimo į teismo posėdį pasekmes.

Dėl kreditorių nuosavybės teisės įgyvendinimo bankroto byloje ir finansinio reikalavimo dydžio

Bankrutuojančios įmonės statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki, t. y. nesugeba laiku vykdyti turimų turtinių įsipareigojimų ir jos turto gali neužtekti visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Vienas iš bankroto procesą reglamentuojančių įstatymų tikslų – užtikrinti, kad bankrutuojančios įmonės turtas būtų panaudotas kreditorių reikalavimų tenkinimui laikantis jų interesų derinimo ir lygiateisiškumo principų – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Kad būtų pasiektas šis tikslas, įstatymu yra suvaržomi bankrutuojančios įmonės atsiskaitymai, ūkinė veikla bei teisės disponuoti jai priklausančiu turtu. Vienas tokių suvaržymų nustatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216) (toliau – ir Bankroto įstatymas) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (ginčo veiksmų atlikimo metu galiojo šio įstatymo 2006 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. X-564 redakcija) – įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuluota kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 6 d. nutartis IAB,,Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-568/2000, 2001 m. kovo 13 d. nutartis AB,,Tauro bankas” bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-95/2001, 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis AB,,Argovegas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-484/2004 ir kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste aktuali teismų praktikos nuostata, kad Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyti draudimai yra taikomi būtent bankrutuojančiai įmonei, nes visas bankrutuojančios įmonės turtas (tiek faktiškai turimas bankroto bylos iškėlimo metu, tiek įmonės naudai įgytas pagal prievoles, kurių vykdymo laikas suėjo iškėlus bankroto bylą) tampa tokios įmonės kreditoriams dalytinu turtu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma negali būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių ar trečiųjų asmenų teisę susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo. Kitoks įstatymo aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, pagal kurį nuosavybės teisė negali ribojama kitaip negu įstatymu. Šis konstitucinis principas yra atspindėtas CK 4.39 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo; kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. Draudimas kreditoriams ar tretiesiems asmenims susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo nei expressis verbis (pažodžiui), nei numanomai nėra įtvirtintas Bankroto įstatymo normose ar kituose galiojančiuose įstatymuose. Kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymui, šio turto grąžinimas savininkams nepadidina įmonės skolų (kreditorių reikalavimų), priešingai – bankrutuojančiai įmonei negrąžinus svetimo turto atsirastų prievolė atlyginti to turto vertę, atitinkamai padidėtų bendra įmonės skolų suma, o parduoto likviduojamos įmonės turto nepakankant visiems kreditorių reikalavimams patenkinti – ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus patenkintų reikalavimų dalis.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad ginčo transporto priemonės nuosavybės teise priklausė pradiniam kreditoriui Daimler Chrysler Bank AG (dabar Mercedes – Benz Bank AG), o ne bankrutuojančiai įmonei. Dėl šios aplinkybės Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyti draudimai ir Įstatyme nustatytos disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu taisyklės šiam turtui netaikytinos.

Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus teiginį, kad pradiniam kreditoriui Daimler Chrysler Bank AG (dabar Mercedes – Benz Bank AG) nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės 2007m. liepos mėnesį buvo sugrąžintos neteisėtai.

Spręsdami dėl likusios finansinio reikalavimo dalies teismai pagrįstai rėmėsi šalių tarpusavio sutartimi nustatytomis taisyklėmis - Daimler Chrysler Bank AG bendrosiomis paskolos suteikimo sąlygomis verslo klientams (toliau – ir Sąlygos). Šiose Sąlygose yra specialiai reglamentuota situacija, kai sutartis nutraukiama prieš terminą dėl bankroto bylos paskolos gavėjui iškėlimo: numatyta, kad tokiu atveju bankas turi teisę susigrąžinti finansuojamą objektą ir jį realizuoti; realizuodamas finansavimo objektą bankas gali jį parduoti rinkoje vadovaudamasis nepriklausomo eksperto nustatyta pardavėjo įsigijimo verte; bankas turi teisę organizuoti pardavimą per prekybos įmonę, nebent paskolos gavėjas nedelsiant po automobilio atsiėmimo praneš bankui apie kitą pirkėją, kuris siūlo didesnę kainą; iš realizuoto turto vertės atėmęs visas sąnaudas, susijusias su pardavimu, jo atsiėmimu ir įvertinimu bei banko sumokėtą neatskaitomą pridėtinės vertės mokestį bei mokėjimus, susijusius su perleistais reikalavimais, likusi suma panaudojama savo nuožiūra banko reikalavimams padengti. Apeliacinės instancijos teismas tyrė, kaip bankas laikėsi nurodytų sutarties nuostatų, įvertino transporto priemonių pardavimo vertės atitiktį realioms rinkos kainoms ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo kasatoriaus teiginiui, kad transporto priemonės buvo parduotos už per mažą kainą. Šalių sutartyje nėra nuostatų, kurios patvirtintų kasatoriaus teiginį, kad suma, kuria padengiami banko reikalavimai, turi būti skaičiuojama ne nuo grąžinto finansavimo objekto realizavimo vertės, o nuo transporto priemonių perdavimo-priėmimo akte nurodytos transporto priemonių vertės jų perdavimo bankui momentu. Teigdamas, kad perdavimo- priėmimo aktu šalys pakeitė aptartas sutarties sąlygas dėl grąžinto turto vertės įskaitymo banko reikalavimams padengti, kasatorius savo teiginio nepagrindžia konkrečiomis šalių susitarimo nuostatomis. Turto perdavimo-priėmimo akto paskirtis – patvirtinti turto perdavimo iš vieno subjekto kitam faktą ir momentą, ginčo turto perdavimo-priėmimo aktuose nėra nuostatų, rodančių, kad šalys šiam dokumentui suteikė kitokią teisinę reikšmę. Byloje nustatyta, kad perdavimo-priėmimo aktuose transporto priemonės buvo įvertintos orientaciniai – pagal draudimo bendrovių informacinius leidinius, o ne individualaus vertinimo pagrindu. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad bankas elgėsi nepakankamai rūpestingai, vilkino grąžintų transporto priemonių pardavimą, ir dėl to realizuotų transporto priemonių vertė galėjo labai sumažėti, palyginus su buvusia turto perdavimo momentu.

Dėl procesinės teisės normų, nustatančių kreditoriaus neatvykimo į teismo posėdį bankroto byloje pasekmes

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi Bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal Bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.

CPK 246 straipsnyje, kurio nuostatomis grindžia skundą kasatorius, nustatytos šalių ir jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį pasekmės. Šalys civilinėje byloje – tai ieškovas ir atsakovas (CPK 41 straipsnis). Bankroto byloje ieškovas yra pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo padavęs asmuo (Bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), atsakovas – bankrutuojanti įmonė. Kreditoriaus, nepareiškusio ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, teisinis ryšys su ginčo dalyku atitinka trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, procesinį statusą – jis nereiškia reikalavimo dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau yra susijęs materialiniais teisiniais santykiais su bankrutuojančia įmone taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jo turtinių teisių apimčiai, todėl įstoja į jau pradėtą bankroto procesą (CPK 47 straipsnis). CPK 246 straipsnis, kuriuo grindžia skundą kasatorius, nereglamentuoja trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų neatvykimo į teismo posėdį pasekmių.

Kreditoriai savo teises bankroto procese įgyvendina Bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Pagal Bankroto įstatymo 21 straipsnį iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus, kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. Įstatymo nereikalaujama, kad kreditorius pats pateiktų finansinį reikalavimą teismui – pagal Bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti. Taigi, pagal įstatymą kreditoriaus reikalavimas gali būti patvirtintas kreditoriui nedalyvaujant teismo posėdyje.

Sisteminio aptartų įstatymų normų aiškinimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kreditoriaus, bankroto byloje dalyvaujančio trečiuoju suinteresuotu asmeniu be savarankiškų reikalavimų, neatvykimas į teismo posėdį, kuriame svarstomas jo reikalavimo tvirtinimas, nėra pagrindas pareikštą kreditoriaus reikalavimą palikti nenagrinėtą.

Pradinis kreditorius dalyvavo bankroto byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų, tokį patį procesinį statusą perėmė jo materialinių teisių perėmėjas Z. Š., todėl kasacinio skundo argumentas, kad ginčo finansinis reikalavimas turėjo būti paliktas nenagrinėtas, atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta CPK 346 straipsnyje išvardytų skundžiamų teismų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė