Baudžiamoji byla Nr. 2K-95/2009
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.3.9. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimą,
n u s t a t ė :
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. nuosprendžiu D. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką ir nežymiai sutrikdė D. ir R. A. sveikatą, t. y. 2007 m. rugsėjo 29 d., apie 3.30 val., viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje prie naktinio klubo „Lūna“, esančio,,duomenys neskelbtini“, iš chuliganiškų paskatų – be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, įžūliais, tyčiniais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – sudavė vieną smūgį ranka D. A. į veidą, šiam suklupus, vieną kartą spyrė į krūtinę, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, sudavė vieną smūgį ranka R. A. į veidą, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo D. K. skundą, atliko įrodymų tyrimą, išreikalavo duomenis iš ligoninės dėl liudytojo V. V. sužalojimo aplinkybių ir padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes – liudytojo V. V. sužalojimo aplinkybes, neteisingai įvertino bylos duomenis, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių. Liudytojo V. V. parodymus dėl jo sužalojimo aplinkybių patvirtina ambulatorinės kortelės įrašai, todėl juos nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įvykio metu tarp liudytojo V. V. ir vaikinų kompanijos, kurioje buvo neblaivūs broliai D. bei R. A., kilo konfliktas, kurio metu V. V. buvo sumuštas (tą pačią dieną jis dėl veido sumušimo, galvos svaigimo ir pykinimo kreipėsi į ligoninę). Tuomet D. K. žodžiu vaikinus įspėjo, kad reikia muštis vienas prieš vieną. Dėl to D. A. sudavė D. K. kumščiu į veidą, o šis gindamasis sudavė jam du smūgius. Tuomet R. A. smūgiavo D. K., o šis išvengęs smūgio sudavė R. A. D. ir R. A. buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad D. K. nuo pavojingo kėsinimosi iš pradžių gindamas V. V., o po to ir save, veikė būtinosios ginties ribose, nes D. A., suduodamas ranka į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą, pavojingai kėsinosi į D. K. sveikatą. Taip pat teismas nurodė, jog neįrodyta, kad D. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir būtent šiuo pagrindu jį išteisino (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo apeliacinės instancijos teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas išteisinimo pagrindas prieštarauja bylos aplinkybėms, nurodyti motyvai prieštarauja vieni kitiems, taip pat ir rezoliucinei nuosprendžio daliai. Toks nuosprendis negali būti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu, nes priimtas pažeidžiant BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40. Tai yra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad D. K. nuo pavojingo kėsinimosi iš pradžių gindamas V. V., o po to ir save būtinosios ginties ribų neperžengė, t. y. nustatyta aplinkybė, numatyta BK V skyriuje tarp kitų atsakomybę šalinančių aplinkybių. Tačiau teismas nesivadovavo BPK 327 straipsnio 1 punktu ir D. K. išteisino dėl to, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Šis teismo sprendimas visiškai nemotyvuotas. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. K. dalyvavo incidente, skundžiamame nuosprendyje nurodyti konkretūs jo atlikti veiksmai: D. K. sudavė du smūgius D. A. ir vieną – R. A. Be to, teismas nesiėmė priemonių, numatytų BPK 303 straipsnio 6 dalyje, nes kitas asmuo, atlikęs šiuos veiksmus, nenustatytas.
Kasatorius tvirtina, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes D. K. veiksmai prasidėjo po to, kai santykių aiškinimasis tarp jaunuolių jau buvo pasibaigęs. Šią aplinkybę patvirtino V. V. ir nukentėjusieji. Apeliacinės instancijos teismas šios minėtų asmenų parodymų dalies iš viso neanalizavo ir nevertino. Todėl taip traktuojant įvykio aplinkybes būtų netinkamai pritaikytas BK 28 straipsnis.
Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog teisminis įrodymų tyrimas buvo šališkas, tačiau nesivadovavo BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir nepriėmė atitinkamo sprendimo.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BPK 327 straipsnio 1 punkto taikymo
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują, išteisinamąjį, nuosprendį.
Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė atlikęs įrodymų tyrimą ir konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes – liudytojo V. V. sužalojimo aplinkybes, neteisingai įvertino bylos duomenis bei padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad D. K., gindamas kitą asmenį ir save, būtinosios ginties ribų neperžengė. Šią išvadą teismas išsamiai motyvavo. Tačiau taip pat teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog neįrodyta, kad D. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), tiesa, šio pagrindo visiškai nemotyvavo ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė būtent šį išteisinimo pagrindą.
BPK 331 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šiame straipsnyje taip pat išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui, atsižvelgiant į bylų proceso apeliacinės instancijos teisme specifiką ir įvertinus tai, kad tokiu atveju, kai visas pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas, jis visiškai nebeturi teisinės galios. Taigi tokiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, be kitų būtinų sudėtinių dalių, numatytų BPK 331 straipsnio 1 dalyje, turi būti išdėstytos visos aplinkybės, kurios turi būti išdėstytos apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, nurodo ne tik nustatytas bylos aplinkybes, bet ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, jo aprašomojoje dalyje glaustai išdėstė liudytojų parodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė pagrįstus motyvus, kodėl kitaip įvertino liudytojo V. V. parodymus dėl jo sužalojimo aplinkybių (juos patvirtina ambulatorinės kortelės, kurios pirmosios instancijos teismas netyrė, įrašai, todėl parodymais nebuvo pagrindo abejoti), todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, pažeidė BPK 331 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.
Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.
Atsižvelgiant į paminėtus kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes (D. K. žodžiu įspėjus vaikinus, kad keliese nemuštų vieno V. V., D. A. sudavė D. K. kumščiu į veidą, o šis gindamasis sudavė jam du smūgius. Po to R. A. smūgiavo D. K., o šis išvengęs smūgio sudavė R. A.) šis teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog D. K. šioje situacijoje veikė būtinosios ginties ribose. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes D. A. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad sudavė D. K. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio 2 dalies – nuostatas.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendis savo turiniu turi būti aiškus, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymų analize, motyvuotos ir nekelti jokių abejonių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta motyvuota išvada, kad D. K. gindamas kitą asmenį ir save būtinosios ginties ribų neperžengė, prieštarauja nurodytam išteisinimo pagrindui, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė būtent šį išteisinimo pagrindą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio išplaukia, kad teismas nustatė tokias aplinkybes, jog D. K. veikė būtinosios ginties ribose, t. y. nustatė aplinkybę, numatytą BK V skyriuje, kaip vieną iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl teismas privalėjo vadovautis BPK 327 straipsnio 1 punktu ir, panaikinęs apkaltinamąjį nuosprendį, nutartimi bylą nutraukti. Taigi apeliacinės instancijos teismas priėmė ne tokį procesinį dokumentą ir ne tokį sprendimą, kuriuos privalėjo priimti. Tai vertintina kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kuris sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad padaryta klaida taisytina panaikinant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, D. K. bylą nutraukiant. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, naikintinas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžius.
Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, D. K. baudžiamąją bylą nutraukti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Tomas Šeškauskas
Vytautas Masiokas
