Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K–3–159/2007

Procesinio sprendimo kategorija 30.4.2(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutarties ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, G. T., K. I. B., V. K., M. R., I. R., K. R., N. R. R., N. R.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos seneliui M. Š. (M. Š.) iki išvykimo į Lenkiją 1946 metais dienos nuosavybės teise priklausę pastatai (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai nusavinti, remiantis Valstybinės gyvenamųjų namų valdybos 1949 m. balandžio 19 d. pažyma, Vilniaus miesto Tarybų rajono DŽDT vykdomojo komiteto registracijos komisijos 1949 m. gruodžio 25 d. išvada, Vilniaus miesto Tarybų rajono DŽDT vykdomojo komiteto Vilniaus miesto Tarybų rajono DŽDT vykdomojo komiteto 1950 m. rugsėjo 6 d. sprendimu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos seneliui M. Š., mirusiam (duomenys neskelbtini) Lenkijoje, nuosavybės teise priklausę pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai nusavinti remiantis Vilniaus miesto Tarybų rajono DŽDT vykdomojo komiteto registracijos komisijos 1949 m. gruodžio 25 d. išvada ir Vilniaus miesto Tarybų rajono DŽDT vykdomojo komiteto 1950 m. birželio 9 d. protokoliniu sprendimu. Teismas juridinę reikšmę turintį faktą nustatė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu. Teismas priteisė iš pareiškėjos 46,20 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas nustatė, kad suinteresuoti asmenys G. T., K. I. B., V. K., M. R., I. R., K. R., N. R. R. yra pareiškėjos broliai ir seserys. Mirus suinteresuotam asmeniui pareiškėjos broliui A. R., jis pakeistas jo teisių perėmėja N. R.. Pareiškėjos seneliai 1946 m. išvyko į Lenkiją. Vilniaus miesto Tarybų rajono DŽDT vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus registracijos komisijos 1949 m. gruodžio 25 d. išvadoje nurodyta, kad du namai ir keturi ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini) priimti iš pareiškėjos senelio, išvykusio į Lenkiją, šias aplinkybes nurodant kaip valdymo teisių atsiradimo ir teisių perėjimo pagrindą, ir kad šie namai turi būti įregistruoti valstybės nuosavybės teise. Vilniaus DŽDT vykdomojo komiteto 1950 m. birželio 9 d. sprendimu buvo nuspręsta patvirtinti šią Komisijos išvadą.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 15 d. patvirtintos Instrukcijos dėl tvarkos pastatų teisinei registracijai atlikti Lietuvos TSR miestuose, vasarvietėse ir kurortuose (toliau – Instrukcija) 9 paragrafo nuostatas vietinių Tarybų fondui turėjo būti priskiriami nacionalizuotieji pastatai (LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. spalio 31 d. įsakas ir LTSR LKT 1940 m. lapkričio 26 d. nutarimas Nr. 353), taip pat pastatai, kuriuos savininkai perdavė vietinių Tarybų vykdomiesiems komitetams, pastatai, kuriuos pastatė vietinių Tarybų vykdomieji komitetai, visi kiti pastatai, nepriskirti valstybiniam fondui ir juridiniams arba fiziniams asmenims nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad negalima daryti išvados apie šių pastatų perdavimą vietinės Tarybos vykdomajam komitetui laisva pareiškėjos senelio valia.

Teismas sutiko su suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiu, kad pareiškėjos pristatyta Košalino miesto prezidento 1999 m. liepos 20 d. pažyma apie tai, kad jos senelis negavo nekilnojamojo turto už turtą, paliktą Vilniuje, 1939 m. prasidėjus karui, neįrodo aplinkybės, jog pareiškėjos senelis negavo nekilnojamojo turto Lenkijoje už paliktąjį Lietuvoje. Teismas taip pat pažymėjo, kad nurodyta aplinkybė neįrodyta, bet ir nepaneigta į bylą pateiktų įrodymų. Be to, nėra aišku, kokius įrodymus šiai aplinkybei įrodyti pareiškėja turėjo pateikti, kokiu pagrindu yra tvirtinama, kad pareiškėjos seneliui Lenkijoje turėjo būti suteikti kiti pastatai už paliktuosius Vilniuje.

Teismas nurodė, kad 1944 m. rugsėjo 22 d. Susitarimas tarp Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto dėl lietuvių evakuavimo iš Lenkijos teritorijos ir Lenkijos teritorijos ir Lenkijos piliečių evakuavimo iš Lietuvos TSR teritorijos reglamentavo, kad už vienoje šalyje asmenų paliekamus pastatus turėjo būti suteikti pastatai kitoje šalyje. Teismas konstatavo, kad byloje nėra dokumentų, neginčijamai patvirtinančių, jog pareiškėjos senelis į Lenkiją išvyko šio Susitarimo pagrindu.

Teismas konstatavo, kad byloje pateikta miesto butų ūkio valdybos pažyma apie tai, jog pastatai priimti iš pareiškėjos senelio, išvykusio į Lenkiją, neįrodo, kad pastatai buvo priimti iš šio asmens nustatyta tvarka, kad pareiškėjos senelis tikrai pastatus nustatyta tvarka perdavė ir kad už perduotus pastatus jam buvo teisingai atlyginta, kad pastatai buvo priimti ne saugoti, kad pareiškėjos senelis pastatus perdavė valstybės (municipalinio fondo) nuosavybėn. Teismas konstatavo, kad negali būti laikomas teisėtu pareiškėjos senelio turėtų pastatų priskyrimas valstybės nuosavybėn Instrukcijos pagrindu. Teismas nusprendė, kad pareiškėjos senelio turėti pastatai buvo neteisėtai nusavinti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, o apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos pažeidimus. Pagal Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-929 ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas teigtina, kad pagal šį teisės aktą galima atkurti nuosavybės teises tik į tą nekilnojamąjį turtą, kuris buvo vienokiu ar kitokiu būdu neteisėtai nusavintas. Byloje turėjo būti aiškinamasi, ar ginčo pastatų perėjimas valstybės nuosavybėn yra teisėtas pagal po 1990 m. priimtus teisės aktus (Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kt.). Teismai neatkreipė dėmesio į Įstatymo prasmę ir nepagrįstai aiškinosi, ar pareiškėjos senelio turėti pastatai buvo perduoti į valstybės fondą pagal tuo metu galiojusius svetimos valstybės primestus teisės aktus.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjos senelis 1946 m. į Lenkiją išvyko savo valia, palikdamas jam nuosavybės teise priklausiusius pastatus be priežiūros. 1950 m. šie pastatai buvo įregistruoti kaip valstybės nuosavybė turint tikslą juos prižiūrėti ir išsaugoti, kol grįš jų savininkas. Tokia nekilnojamojo turto registracija valstybės vardu negali būti vertinama kaip nekilnojamojo turto nacionalizavimas ar kitoks neteisėtas nusavinimas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Pagal šį įstatymą neteisėtu gali būti laikomas tik toks nekilnojamojo turto paėmimas valstybės nuosavybėn, kai valstybė prieš savininko valią aktyviais veiksmais užvaldo svetimą nekilnojamąjį turtą už jį neatlygindama. Pareiškėjos senelis konkliudentiniais veiksmais išreiškė sutikimą dėl jam priklausiusių pastatų nuosavybės teisės perėjimo. Pareiškėjos senelis galėjo aktyviais veiksmais išreikšti nesutikimą dėl šių pastatų perėjimo į valstybės fondą, tačiau byloje nėra įrodymų, kad jis būtų prieštaravęs dėl jam priklausiusio nekilnojamojo turto įregistravimo valstybės vardu.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė kasatoriaus teisę į apeliaciją, nes nepatikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2005 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2005 apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsamiau tirti visus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentus ir nurodyti, kuo vadovaudamasis juos pripažino pagrįstais ar atmetė. Apeliacinės instancijos teismas apsvarstė tik vieną iš apeliacinio skundo motyvų – kad pastatai į valstybinį fondą buvo priimti kaip savininko perduoti miesto Tarybos vykdomajam komitetui. Kiti argumentai liko neaptarti.

Nemotyvuota ir nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo nutartis apriboja teisę į kasaciją. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs tik vieną iš apeliacinio skundo argumentų, užkirto kelią kasacijai šioje byloje, nes neįmanoma apskųsti tai, ko apeliacinės instancijos teismas neišdėstė.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotos bylos aplinkybės prieštarauja viena kitai, teismas paneigė savo išsakytus argumentus ir padarė įrodymais nepagrįstas, nelogiškas ir prieštaringas išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo šį teismo sprendimą panaikinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys G. T., K. I. B., V. K., M. R., I. R., K. R., N. R. R. prašė palikti nepakeistus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasatorius konkrečiai nenurodė, kokiu būdu teismai neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas.

2. Ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme neteisėti okupacinės valdžios veiksmai įvardyti ne siaurąja prasme (nacionalizacija), bet ir plačiąja prasme (kitoks neteisėtas turto nusavinimas), patvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, vėliau – Seimo po 1990 m. kovo 11 d. priimtų teisės aktų tikslą ir siekį atkurti privačios nuosavybės teisinių santykių tęstinumą ir bent iš dalies kompensuoti neteisėtai nusavinto turto savininkams jų patirtą skriaudą.

Neteisingi kasatoriaus teiginiai, kad turto nusavinimas galimas tik vienu būdu – šį turtą nacionalizuojant. Turto nusavinimas yra plati sąvoka. Šio nusavinimo būdai yra įvairūs (nacionalizacija, rekvizicija, konfiskacija ir t. t.). Negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu turto nusavinimas be aiškiai išreikštos šio turto teisėto savininko valios ir (ar) be teisingo atlyginimo už paimamą turtą. Teismuose būtent šios aplinkybės ir buvo tiriamos, todėl nesuprantami kasatoriaus teiginiai, kad pareiškėjos senelio turto nusavinimo klausimai turėjo būti nagrinėjami tik teisės aktų, priimtų po 1990 m. kovo 11 d., prasme.

3. Pareiškėja įrodymus, kad jos senelis už paliktą turtą Vilniuje negavo jokio turto Lenkijoje, surinko ir kasatoriui pateikė iki teismo procesų pradžios. Vilniaus miesto savivaldybei tuometis Inventorizavimo biuras ne kartą pranešė duomenis apie M. Š. priklausiusius pastatus, įvardydamas juos kaip nacionalizuotus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, o apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad negali būti laikomas teisėtu šiuo metu galiojančių įstatymų prasme pareiškėjos seneliui priklausiusių pastatų perdavimas valstybės nuosavybėn vien tik 1949 m. sausio 15 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 14 patvirtintos Instrukcijos pagrindu. Instrukcijos 14 punktas įpareigojo komunalinio ūkio skyrius ir butų valdybas nustatyti, išaiškinti ir registruoti ne tik bešeimininkius, išmarinius, konfiskuotus, savavališkai pastatytus, bet ir nacionalizuotus ir pan. pastatus. Taigi pastatai turėjo būti įtraukti į apskaitą ir įregistruoti ne kaip valstybės nuosavybė, bet kaip laikinai valstybei patikėtas turtas.

4. Teismai labai kruopščiai išanalizavo visus rašytinius įrodymus, tinkamai juos vertino. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjos ir visų suinteresuotų asmenų duotų paaiškinimų.

5. Teismai tinkamai taikė ir aiškino visus norminius aktus, kuriais rėmėsi tiek pareiškėja, tiek kasatorius.

6. Kasatoriaus argumentas, kad pirmosios instancijos teismas sprendime padarė prieštaringas išvadas, nepagrįstas.

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

k o n s t a t u o j a :

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Ši byla išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka. CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V dalis ir kiti įstatymai.

1. CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pagal šią įstatymo nuostatą byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Taigi, pagal šias įstatymo normas pareiškėjas turi nurodyti visus tuo juridinę reikšmę turinčiu faktu suinteresuotus asmenis. Kartu tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti.

CPK 443 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį. Taigi teismas nėra atleistas nuo pareigos nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis.

2. Byloje yra pareiškėjos skundo kopija (b. l. 8), kuriuo ji Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundžia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 30-297 ir iš dalies jį pakeitusį 2005 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 30-434. Šiais įsakymais pareiškėjai atsisakyta atkurti nuosavybės teises į namą (duomenys neskelbtini). Iš šios bylos pareiškimo, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, turinio matyti, kad šis faktas yra susijęs su nuosavybės teisių į namą atkūrimu. Būtent šiuo tikslu pirmosios instancijos teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą.

Byloje yra duomenų, kad gyvenamojo namo patalpos yra išnuomotos (b. l. 53, 54, 67, 159, 162). Tiek įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme buvo įtvirtintos tam tikros garantijos nuomininkams. Taigi, šių asmenų teisės ir pareigos tiesiogiai priklauso nuo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų yra teismo nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar pasekmėms. Minėta, kad byloje, teismo nagrinėjamoje ypatingosios teisenos tvarka, suinteresuotas asmuo yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla (CPK 443 straipsnio 3 dalis). Duomenų apie patalpų nuomą byloje jau buvo ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau nuomininkai dalyvauti byloje nebuvo įtraukti. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šį procesinės teisės normos pažeidimą. Nors teismų sprendimuose tiesiogiai nepasisakyta dėl nuomininkų teisių ir pareigų, tačiau teismo skundžiamas sprendimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą turi reikšmės šių asmenų teisėms ir pareigoms.

3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatyti procesinės teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti apskųstus sprendimą ir nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus, byla perduotina bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Aloyzas Marčiulionis

Janina Stripeikienė