Civilinė byla Nr. 3K-3-153/2007
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Al. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Al. Ž. ieškinį atsakovams Utenos apskrities viršininko administracijai, G. J., valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui dėl dalies Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. 14-447 panaikinimo, dalies valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Al. Ž. 2005 m. lapkričio 17 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad, mirus motinai, pagal 2005 m. balandžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1999 m. gegužės 11 d. sudarytame žemės sklypo plane nustatyta, kad į ieškovo žemės sklypą yra įsiterpęs atsakovo G. J. 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypas. Tai patvirtina ieškovo motinos A. Ž. žemės sklypo abrisas. Atsakovas G. J. 2005 m. rugsėjo 30 d. parodė ieškovui savo namų valdos dokumentus, kuriuose nustatytas 3481 kv. m ploto namų valdos žemės sklypas. Toks atsakovo namų valdos žemės sklypo dydis (0,34 ha) nustatytas 2003 m. liepos 16 d. ieškovo motinos žemės sklypo plane. Nurodytame plane ieškovo motinos parašas yra suklastotas. Vadovaudamasi suklastotu dokumentu Utenos apskrities viršininkas 2004 m. birželio 7 d. priėmė įsakymą, kuriuo leido atsakovui G. J. pirkti jo namų valdos žemės sklypą. 2004 m. rugsėjo 20 d. sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovui G. J. parduotas 0,3481 ha ploto žemės sklypas.
Ieškovas, remdamasis CK 1.78 straipsniu, prašė teismo iš dalies panaikinti Utenos apskrities viršininko 2004 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. 14-447, palikti atsakovui G. J. teisę pirkti 0,15 ha ploto žemės sklypą ir iš dalies pripažinti negaliojančia Utenos apskrities viršininko administracijos ir atsakovo G. J. 2004 m. rugsėjo 20 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, palikti sutartį galioti dėl 0,15 ha ploto žemės sklypo pardavimo. Ieškovas taip pat prašė panaikinti ginčijamo ir palikti galioti 0,15 ha ploto žemės sklypo teisinę registraciją.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad 2004 m. balandžio 22 d. buvo sudarytas atsakovo namų valdos žemės sklypo planas, pamatavus atsakovui 0,3481 ha ploto sklypą. Plane detaliai pažymėti sodybos pastatai, daržas, sodas ir kiemas. Be to, buvo sudarytas atsakovo žemės ribų paženklinimo–parodymo aktas. Pažymint atsakovo sklypo ribas riboženkliais dalyvavo ieškovo motina, bet atsisakė pasirašyti planą. Atsakovo faktiškai naudojamas žemės sklypo plotas buvo pamatuotas nepažeidžiant Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2, 4 punktų. Atsakovo 0,3481 ha ploto žemės sklypas įregistruotas viešame registre. Registruojant nurodytą žemės sklypą pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punktą turėjo būti patikrinta, ar atsakovo žemės sklypas nesikerta su ieškovo žemės sklypu. Jeigu ginčo šalių žemės sklypai būtų persidengę, tai atsakovo sklypo kadastro duomenys nebūtų įregistruoti (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnis). Viešame registre atsakovo sklypo kadastro duomenys įregistruoti, todėl atsakovo žemės sklypas nekirto ieškovo žemės sklypo ribų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateikta kadastro žemėlapio ištrauka nepaneigia byloje esančių įrodymų, nes iš jos neįmanoma tiksliai nustatyti žemės ūkio naudmenų išsidėstymo. Teismas konstatavo, kad ieškovo argumentas, jog ginčijamas Utenos apskrities viršininko įsakymas buvo priimtas niekinio dokumento pagrindu, yra nepagrįstas, o ieškovas nenurodė konkrečių ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindų. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad namų valdos žemės sklypai priskiriami prie valstybės išperkamos žemės, todėl ieškovo motinai į atsakovo namų valdos žemės sklypą nuosavybės teisė negalėjo būti atkurta. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovui žemės sklypas parduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir užima ieškovo žemės sklypo dalį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 30 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 22 d. sprendimu ieškovo motinai atkurtos nuosavybės teisės į 1,68 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1999 m. gegužės 11 d. sudarytas ieškovo motinai grąžintino žemės sklypo abrisas ir žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kuriuose pažymėtos išorinės sklypo ribos, įrodant įsiterpusią atsakovo sodybą. Atsakovui G. J. 0,3481 ha ploto žemės sklypas parduotas po to, kai ieškovo motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,68 ha ploto žemės sklypą. Atsakovui žemės sklypas parduotas pagal Utenos apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 16-979 patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio ieškovas neginčijo. Ieškovas nenurodė, kaip pažeistos jo teisės. Abrisas ir ortofotonuotrauka, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, yra ginčytini ir nepakankami įrodymai, kuriais būtų galima patvirtinti, kad atsakovui priklausė 0,15 ha ploto namų valdo žemės sklypas. Nurodyti dokumentai Teritorijų planavimo įstatyme nepriskirti prie teritorijų planavimo dokumentų, jais negali būti remiamasi besąlygiškai nei atkuriant nuosavybės teises, nei parduodant žemę. Byloje nėra objektyvių dokumentų apie tai, kad atsakovui priklauso 0,15 ha ploto žemės sklypas. Abrise nurodyto sklypo dydis įrašytas neatlikus tikslių matavimų (preliminariai, nenurodant įrašo pagrindo). Ieškovo žemės sklypo plane nurodytas atsakovo namų valdos dydis, o 1999 ir 2005 metų planuose skiriasi atsakovo sklypo konfigūracija. Kolegija nurodė, kad abrisas ir ortofotonuotrauka patvirtina tik tai, kad atsakovo namų valda yra įsiterpusi į ieškovo žemės sklypą. Kolegija padarė išvadą, kad abrisas neatitiko faktinės padėties, nes jis parengtas ne pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 7, 71 punktus. Kolegija konstatavo, kad atsakovui žemės sklypas pamatuotas ir suteiktas nepažeidžiant Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos, nes Utenos apskrities viršininkas 2003 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 16-979 patvirtino žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame buvo suformuotas atsakovui priklausantis žemės sklypas Nr. 646, 2004 m. balandžio 22 d. žymint atsakovo žemės sklypą atlikti sklypo geodeziniai matavimai, pažymėti daržas, sodas ir kiemas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. M. prieš J. A., Marijampolės apskrities viršininko administraciją ir kt., bylos Nr. 3K-7-989/2000, suformuluotos taisyklės, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje teismas turi nurodyti įrodymus ir įstatymus, kuriais grindžiamos jo išvados. Teismas nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad atsakovui įstatymuose nustatyta tvarka suteikta namų valda. Byloje nėra namų valdos suteikimo dokumentų, techninės apskaitos bylos.
Teismai neteisingai pritaikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.5, 4, 5, 13.2, 13.3, 15, 17 punktus, nes jų nesilaikyta atsakovui parduodant namų valdą. Be to, teismai nesirėmė specialiuoju žemės sklypo planu (b. l. 8). Atsakovo žemės sklypo ribos nenustatytos naujai parengtame detaliajame ar specialiajame planuose. Atsakovas, pageidaudamas pirkti žemės sklypą, nepateikė dokumento, kurio pagrindu jis naudojasi žemės sklypu, taip pat žemės sklypo plano. Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius, gavęs atsakovo G. J. prašymą, nepateikė rajono merui (valdybai) pirmiau nurodytų dokumentų, o pastarasis neįvertino gautų dokumentų ir nenustatė parduodamo sklypo dydžio.
Teismai netinkamai taikė Žemės ūkio ministerijos 1994 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 231 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo į vienkiemius neišskirstytų kaimų buvusioje teritorijoje metodikos 6.1 punktą, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ 70 punktą, nes neteisėtai padidino atsakovo žemės sklypą. Teismai nenurodė šio sklypo padidinimo pagrindo, neaptarė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo faktiškai užimama namų valda yra būtent 0,3481 ha dydžio. Nurodytas sklypas neapžiūrėtas vietoje.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad dėl matavimų trūkumų neįmanoma nustatyti, pasikeitė atsakovo žemės sklypo dydis ar ne. Pagal 1999 metų žemės sklypo planą Nr. 291 galima nustatyti bet kurios sklypo dalies dydį. Vien tai, kad skiriasi sklypų konfigūracija (teismas tai pripažino), reiškia, jog taip pat skiriasi sklypo dydis. Be to, atliekant kadastrinius matavimus, sklypo dydis negali padidėti dvigubai. Ieškovo motinos parašas 2003 m. rugpjūčio 12 d. žemės sklypo plane suklastotas dėl to, kad būtų galima padidinti atsakovo žemės sklypą.
Teismai nepagrįstai atsisakė pripažinti tinkamu įrodymu abrisą, nes nenurodė, kodėl jame nustatytos žemės sklypo ribos yra neaiškios.
Teismai padarė neteisingą išvadą, kad atsakovo žemės sklypo padidinimas nepažeidė ieškovo teisių. Priimant sprendimą dėl žemės grąžinimo, turi būti išspręstas klausimas dėl valstybės išperkamos žemės dydžio, po to jo keisti negalima. Be to, padidinus atsakovo namų valdą, ieškovui beveik nebeliko priėjimo prie ežero.
Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. Ž., G. P. prieš K. K., Molėtų rajono savivaldybės valdybą, bylos Nr. 3K-3-630/2000, suformuotos taisyklės, kad parduodamų namų valdų ribos siejamos ne tik su faktiškai namų valdos užimamu plotu, bet ir su dydžiu, todėl faktinis žemės naudojimas nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant, kokio dydžio žemės sklypas gali būti parduotas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas G. J. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu. Dėl to kasacinis teismas jų neturėtų vertinti. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčijamas žemės sklypas iki jo pardavimo atsakovui nebuvo pažymėtas techninės apskaitos byloje ir detaliuosiuose planuose. Toks žemės sklypo pardavimas atitiko Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 5 punktą. Taigi kasatoriaus argumentai dėl teisės aktų pažeidimo, leidžiant atsakovui pirkti ginčijamą žemės sklypą, yra nepagrįsti. Taip pat neteisingas kasatoriaus argumentas, kad neteisėtai išdidintas atsakovo žemės sklypas, nes, sudarant ieškovo motinos žemės sklypo abrisą, jis nepagrįstas reikiamais matavimais, nebuvo nustatytos tikslios atsakovui parduoto žemės sklypo ribos ir plotas. Teritorijų planavimo įstatyme abrisas ir ortofotonuotrauka nėra priskirti prie teritorijų planavimo dokumentų, todėl negali turėti įtakos sudaryto sandorio teisėtumui. Be to, ieškovo žemės sklypas nesumažėjo. Tik kasaciniame skunde kasatorius nurodė, konkretų jo teisių pažeidimą, todėl to kasacinis teismas turėtų nevertinti. Ieškovo motina sutiko su 1999 m. liepos 22 d. sprendimu neatkurti jai nuosavybės teisės į 3481 kv. m ploto žemės sklypą, užimtą atsakovo G. J. namų valdos. Galiausiai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakovo G. J. namų valdos žemės sklypas priskiriamas prie valstybės išperkamos žemės, į kurią negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė ieškovo motinai.
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovas pagal 2005 m. balandžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1999 m. gegužės 11 d. sudarytame ieškovo žemės sklypo plane nustatyta, kad į ieškovo žemės sklypą yra įsiterpęs atsakovo G. J. 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypas. Atsakovo namų valdos žemės sklypo 0,34 ha dydis nustatytas 2003 m. liepos 16 d. ieškovo motinos žemės sklypo plane, kuriame suklastotas ieškovo motinos parašas. 2004 m. balandžio 22 d. sudarytas atsakovo namų valdos žemės sklypo planas, pamatavus atsakovui 0,3481 ha ploto sklypą. Utenos apskrities viršininkas 2004 m. birželio 7 d. priėmė įsakymą, kuriuo leido atsakovui G. J. pirkti jo namų valdos žemės sklypą. Utenos apskrities viršininko administracija ir atsakovas G. J. 2004 m. rugsėjo 20 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį dėl 0,3481 ha ploto žemės sklypo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas susijęs su teisės normų, reglamentuojančių naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimą ne žemės ūkio paskirčiai, aiškinimu ir taikymu. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio turi pasisakyti kasacinis teismas. Kasacinis teismas dėl skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumo pasisako tik teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu.
Kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami, jog atsakovui G. J. valstybinės žemės sklypas parduotas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad atsakovui namų valda suteikta įstatymų nustatyta tvarka (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka ir nurodo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas turėjo įrodyti, kad statiniais, užimančiais ginčijamą žemės sklypą, jis naudojasi teisėtai. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas G. J. pastatus ir statinius ginčijamame žemės sklype paveldėjo 1993 m. sausio 14 d. po motinos mirties. Ieškovas neteisingai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. M. prieš J. A., Marijampolės apskrities viršininko administraciją ir kt., bylos Nr. 3K-7-989/2000, suformuluotos taisyklės. Nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Kasatoriaus nurodytoje byloje ginčas buvo kilęs dėl žemės sklypo pardavimo asmeniniam žemės ūkiui, bet ne namų valdai. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo.
Atsakovui ginčijamas 0,3481 ha ploto žemės sklypas parduotas vadovaujantis Utenos apskrities viršininko 2004 m. birželio 7 d. įsakymu, kuris priimtas remiantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 ir juo patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos nuostatomis.
Tuo metu galiojusios redakcijos pirmiau nurodytos tvarkos 2.6 punkte buvo nustatyta, kad kaimo vietovėse asmenys gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, užimtus nuosavybės teise priklausančių pastatų, įrenginių ir kitų statinių, jeigu sklypai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nėra grąžinami žemės savininkams. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2003 m. spalio 29 d. įstatymo redakcija) 12 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, kad iš piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, valstybė išperka kaimo vietovėje žemę, kuri pagal įstatymus yra užimta namų valdų (sodybų) sklypų. Būtent atsakovo namų valdos užimtas žemės sklypas yra valstybės išperkama žemė. Atsakovui valstybinės žemės sklypas parduotas vadovaujantis Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.6, bet ne 2.5 punktu. Ieškovas neteisinga teigia, kad teismai turėjo taikyti ir neteisingai taikė nurodytos tvarkos 2.5 punktą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pritaikė tinkamą teisės normą, nustatytą nurodytoje tvarkoje.
Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 4 punkte buvo nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių pastatų, įrenginių ir kitų statinių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemės reformos žemėtvarkos projektuose (kaimo vietovėje), žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose arba žemės sklypų planuose, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams, įrenginiams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas G. J. 1993 m. sausio 14 d. po motinos H. J. mirties priėmė palikimą: gyvenamąjį namą, šulinį ir pagalbinius pastatus, esančius ginčijamame žemės sklype (žemės sklypo Nr. 6234/0004 kadastrinių matavimų bylos b. l. 24, 25). Žemesniųjų instancijų teismai nustatė, kad ginčijamas žemės sklypas iki jo pardavimo atsakovui nebuvo pažymėtas techninės apskaitos byloje ir detaliuosiuose planuose. Dėl to, pamatavus atsakovui 0,3481 ha ploto sklypą, 2004 m. balandžio 22 d. buvo sudarytas atsakovo namų valdos žemės sklypo planas, pagal kurį sklypas parduotas atsakovui. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 4 punktą.
Kasatorius teigia, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog atsakovo žemės sklypo ribos nenustatytos naujai parengtame detaliajame ar specialiuosiuose planuose, dėl to netinkamai taikė Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 5 punktą, kuriame nustatyta, kad kaimo vietovėje parduodamas žemės sklypo ribos turi būti nustatytos naujai parengtame žemės reformos žemėtvarkos projekte. Iš nagrinėjamos bylos ir G. J. kadastrinių matavimų bylos Nr. 6234/0004 duomenų matyti, kad atsakovui žemės sklypas parduotas vadovaujantis žemės reformos žemėtvarkos projektu, patvirtintu Utenos apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 16-979. Ieškovas šio administracinio akto neginčijo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 5 punktą.
Kasatorius taip pat teigia, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog atsakovas, pageidaudamas pirkti žemės sklypą, nepateikė dokumento, kurio pagrindu jis naudojasi žemės sklypu, ir žemės sklypo plano, tai neatitinka Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 13.2, 13.3 punktų. Nurodytos tvarkos 13.2 punkte nustatyta, kad pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus asmenys pateikia žemėtvarkos skyriui dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, jeigu žemės sklype nėra pastatų ir statinių. Nagrinėjamo ginčo atveju žemės sklype buvo atsakovo pastatų ir kitų statinių. Tos pačios tvarkos 13.3 punkte nustatytas reikalavimas pateikti naudojamo žemės sklypo plano kopiją iš techninės apskaitos bylos. Minėta, kad atsakovo žemės sklypo ribos nebuvo nustatytos, todėl atsakovas, prašydamas parduoti namų valdos žemės sklypą, kartu prašė nustatyti ginčijamo sklypo ribas. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos nurodytus punktus.
Kasatorius neteisingai nurodo, kad teismai turėjo taikyti pirmiau nurodytos tvarkos 15, 17 straipsnius. Teisėjų kolegija atkreipia ieškovo dėmesį į tai, kad nurodytos teisės normos taikomos tada, kai pageidaujantis ir turintis pirkti žemę asmuo pateikia prašymą pirkti tokį žemės sklypą, kuris yra mieste, bet ne kaimo vietovėje. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl žemės sklypo, esančio kaimo vietovėje, todėl nurodytos teisės normos netaikytinos.
Ginčydamas atsakovui parduoto valstybinio žemės sklypo dydį, kasatorius remiasi savo žemės sklypo abrisu ir ortofotonuotrauka (3–5 kasacinio skundo argumentai). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai nurodė, kad šie dokumentai pagal Teritorijų planavimo įstatymą nepriskiriami prie teritorijų planavimo dokumentų. Teismai nustatė, kad ieškovo žemės sklypo abrise sklypo dydis įrašytas neatlikus reikiamų matavimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovui priklausė būtent 0,15 ha dydžio žemės sklypas. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nepažeisti Žemės ūkio ministerijos 1994 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 231 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo į vienkiemius neišskirstytų kaimų buvusioje teritorijoje metodikos 6.1 punktas, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ 70 punktas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, atsižvelgdami į tai, jog, pamatavus atsakovo namų valdos žemės sklypą, nesumažėjo ieškovo žemės sklypas ir nepasikeitė ieškovo naudojamos žemės naudmenos, padarė teisingą išvadą, jog atsakovo faktiškai naudojamas žemės sklypo plotas buvo pamatuotas vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarka.
Kasatorius nurodė, kad, padidinus atsakovo žemės sklypą, pažeistos jo teisės, nes beveik nebeliko priėjimo prie ežero (šeštasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė, jog jo teisės ir interesai buvo pažeisti. Ieškovui priklausančio žemės sklypo dydis nepasikeitė, nesumažėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius tik kasaciniame skunde nurodė, konkretų jo teisių pažeidimą. To nebuvo nurodyta nagrinėjant bylą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose. Dėl to kasaciniame teisme šis kasatoriaus argumentas nevertintinas, nes įstatymas neleidžia kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijų teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
Kasatoriaus nuomone, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinė byloje M. Ž., G. P. prieš K. K., Molėtų rajono savivaldybės valdybą, bylos Nr. 3K-3-630/2000, suformuotos taisyklės, kad parduodamų namų valdų ribos siejamos ne tik su faktiškai namų valdos užimamu plotu, bet ir su dydžiu (septintasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatorius netinkamai remiasi kasacinio teismo praktika. Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje pasisakyta, kad kaimo vietovėje namų valdai parduodamos žemės, turinčios tikslinę naudojimo paskirtį, ribos yra siejamos ne tik su faktiškai namų valdos užimamu plotu, bet ir su maksimaliomis žemės sklypo ribomis. Teisėjų kolegija nurodo, kad tokios maksimalios kaimo vietovėje esančio žemės sklypo ribos buvo nustatytos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 5 punkte. Pagal nurodytą teisės normą kaime esančios ir parduodamos namų valdos plotas negali būti didesnis negu 2 ha. Atsakovui parduoto namų valdos sklypo, kurį užima statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojama žemė, plotas neviršija maksimalios kaimo vietovėje parduodamos namų valdos žemės sklypo ribos. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. Ž., G. P. prieš K. K., Molėtų rajono savivaldybės valdybą, bylos Nr. 3K-3-630/2000, suformuotos teisės normų, reglamentuojančių namų žemės pardavimą namų valdai, aiškinimo ir taikymo praktikos.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai priimti tinkamai aiškinant ir taikant materialinės ir proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo jų naikinti vadovaujantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Teodora Staugaitienė
Egidijus Laužikas
Virgilijus Grabinskas
