Baudžiamoji byla Nr. 2K-266/2013
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01886-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5;
2.1.7.4;
2.4.6.4.2 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
nuteistajam K. B.,
nuteistojo gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui,
nukentėjusiajam R. N.,
nukentėjusiojo atstovei advokatei Ingai Blaževičienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio.
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu K. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Valstybinės ligonių kasos ir R. N. civiliniai ieškiniai atmesti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: K. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 70 valandų per šešis mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais, ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.
Priteista iš K. B. nukentėjusiajam R. N. 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1000 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, Valstybinei ligonių kasai 6788,52 Lt gydymo išlaidų.
Pripažinta nukentėjusiajam R. N. teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo iš K. B. patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusio ir jo atstovės advokatės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
K. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė R. N. sveikatą, t. y. 2009 m. gruodžio 9 d., tarp 22.00–24.00 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), nenustatytu daiktu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį R. N. į veidą, ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip penkis kartus į koją ir taip padarė nukentėjusiajam kairio išorinio kulkšnelio skeveldrinį bei dvigubą apatinio žandikaulio lūžį, vidutinio sunkumo galvos smegenų sukrėtimą, dešinės ausies būgnelio plyšimą, kairio apatinio pirmo danties vainiko lūžį. Dėl kairio išorinio kulkšnelio skeveldrinio lūžio, kuris komplikavosi čiurnos sąnario kontraktūra, dvigubo apatinio žandikaulio lūžio, kuris komplikavosi potraumine kairio apatinio alveolinio nervo neuropatija, trauminio abipusio klausos nervo uždegimo, kuris komplikavosi abipusiu neurosensorinio tipo klausos pažeidimu, nukentėjusiajam R. N. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes nagrinėjant bylą padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nuteistasis teigia, kad byloje esantys įrodymai (specialistų išvados, liudytojų V. S. ir J. V. parodymai) nepatvirtina jo veikoje buvus nusikaltimo sudėties požymių, todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šios instancijos teismas neištyrė teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių ir nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, todėl priėmė prielaidomis ir abejotinais įrodymais grįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, skundžiamame nuosprendyje teismas neįvertino, ar pakanka surinktų įrodymų K. B. kaltei pagrįsti, nenurodė, kuriais įrodymais grindė savo išvadas, neatskleidė jų tarpusavio ryšio.
Kasatoriaus manymu, teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog jis padarė nusikaltimą, nes nukentėjusiojo parodymai neatitinka specialistų išvadose nustatyto sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nenuosekliais ir esminėms įvykio detalėms bei liudytojo K. B. parodymams prieštaraujančiais nukentėjusiojo parodymais. Aiškindamasis, kas sužalojo R. N., šios instancijos teismas ignoravo KMUK gydymo stacionare ligos istorijos įrašus, kuriuose užfiksuota, kad nukentėjusiajam trauma įvyko 2009 m. gruodžio 9 d. buityje, sumuštas nepažįstamų asmenų, taip pat nurodyta, jog nepažįstamų asmenų buvo sumuštas miške. Vėliau – 2009 m. gruodžio 12 d. – UADB „Industrijos garantas“ pranešime apie įvykį R. N. nurodė, kad jį sumušė iš matymo pažįstami du vyrai, kurių asmenybes nustatinėja policija. Iš šių duomenų, kasatoriaus įsitikinimu, akivaizdu, kad nukentėjusysis buvo sumuštas dviejų asmenų.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas įvykio aplinkybes, kurias laikė nustatytomis, išdėstė abstrakčiai, nepagrįsdamas jų konkrečiais įrodymais. Tai, nuteistojo įsitikinimu, teismas padarė sąmoningai, nes šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nėra. Šios instancijos teismas nenurodė, su kuo buvo suduota nukentėjusiajam į veidą, taip pat nemotyvavo, kuo remdamasis daro išvadą, kad į koją buvo suduota tiksliai nenustatytu daiktu.
Kasatorius pažymi, kad nukentėjusysis įvairiai aiškino sužalojimo aplinkybes: iš pradžių nurodė, kad buvo suduota į veidą ranka vieną kartą, vėliau – kad ne vieną, o kelis kartus ir ne ranka, o medžiokliniu šautuvu, dar vėliau, kad kietu daiktu, panašiu į šautuvo buožę, ir kt. Pasak kasatoriaus, byloje nėra duomenų, kuriais remdamasis apeliacinės instancijos teismas būtų galėjęs konstatuoti, kad R. N. buvo pasisukęs į šoną, todėl negalėjo tiksliai nurodyti, kuo jam buvo suduota į veidą. Liudytojas K. B. nė karto neparodė matęs nuteistąjį turėjus šautuvą ar kokį kitą daiktą, kuriuo jis būtų sudavęs R. N. į koją; šis liudytojas visada teigė, kad K. B. ranka sudavė į veido sritį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, todėl liko neaiškumų, kaip kasatorius, suduodamas ranka į veido sritį, galėjo sulaužyti nukentėjusiajam koją ir, nieko neturėdamas rankose, kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (kaip nurodyta specialisto išvadoje) padaryti kojos lūžį.
Kasatoriaus teigimu, nukentėjusysis visą laiką nuosekliai aiškino, kad jam buvo suduotas vienas ar keli smūgiai į kairę veido sritį, tačiau to nepatvirtina A. A. Garmaus konsultacinė išvada ir specialisčių M. Kolcovaitės ir E. Monastyreckienės paaiškinimai. Specialistė M. Kolcovaitė nurodė, kad trauminis poveikis teko į apatinio žandikaulio sritį, tikėtina, į dešinę pusę. Ši specialistė teigė visiškai sutinkanti su ekspertės E. Monastyreckienės išsakyta nuomone, kad toks dvigubas lūšis per priekinius dantis ir kaklelį galėjo būti ir iš priekio, jeigu būna prasižiojęs ir iš dešinės; labiausiai tikėtina, kad lūžis galėjo būti padarytas vienu smūgiu. Kasatoriaus įsitikinimu, šie duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą, kad nukentėjusiojo parodymai neatitinka objektyvių bylos duomenų, nes pagal nukentėjusiojo nurodytą žandikaulio sužalojimo mechanizmą kasatorius negalėjo jam padaryti tokio sužalojimo, kuris užfiksuotas medicininiuose dokumentuose. Nuteistojo teigimu, taip pat jam negalėjo būti inkriminuoti ir kiti sužalojimai, kurie įvardyti kaip komplikacijos, nes nėra jokių objektyvių galimybių juos susieti su pirmine trauma; įrašai apie padarytą galvos smegenų sukrėtimą, dešinės ausies būgnelio plyšimą, sutrikusią klausą, pablogėjusį matymą ir išsivysčiusius epilepsijos priepuolius atsirado tik 2010 m. vasario 9 d.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. A. Garmaus konsultacinę išvadą, jog R. N. po kojos sužalojimo negalėjo vairuoti automobilio su mechanine pavarų dėže, nes sulaužyta koja negalėjo spausti automobilio sankabos. Šios instancijos teismas specialistės M. Kolcovaitės teisme duotus paaiškinimus, kad nukentėjusysis dėl patirto kojos sužalojimo galėjo vairuoti transporto priemonę, nes šeivikaulis nėra atraminis kaulas, vertino tik kaip atskirą įrodymą, jo nesusiedamas su įrodymų visuma. Šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad iš pradžių M. Kolcovaitė nurodė negalinti atsakyti, ar nukentėjusysis galėjo vairuoti automobilį su skeveldriniu kulkšnelio lūžimu, nes nebuvo žinoma jo būklė iš karto po įvykio. Teismas neįvertino R. N., jo sutuoktinės, K. B. ir S. B. nuoseklių parodymų, kad po sužalojimų R. N. negalėjo paeiti, jis šokinėjo ant vienos kojos, negalėjo išlipti iš automobilio, priminti kojos, negalėjo kitą dieną vairuoti. Šie duomenys užfiksuoti ligos istorijoje, kur nurodyta, kad kairė čiurna ištinusi, judesiai skausmingi, minimalūs. Taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis tik spėjimais grindžiamais specialistės M. Kolcovaitės paaiškinimais teisme.
Pasak kasatoriaus, įrodymų visuma patvirtina tik viena, kad R. N. buvo sužalotas po išsiskyrimo su juo, nes nė vienas liudytojas (V. S., J. V.) nematė, kad R. N. būtų kruvinas, jis vairavo automobilį, nors to daryti negalėtų, jeigu būtų sužalotas. Kasatoriaus teigimu, liudytojų K. B. J. V. ir V. S. parodymus apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip nepatikimus vien dėl to, kad šie yra jo (kasatoriaus) giminaičiai. Nuteistojo manymu, šių liudytojų parodymų patikimumas turėjo būti patikrintas vertinant objektyvius bylos įrodymus, tačiau to nebuvo padaryta. Be to, nebuvo įvertintos liudytojų J. V., V. S. nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis ir K. B. buvo neblaivūs. Kad jų veiksmai buvo neadekvatūs ir nepaaiškinami, patvirtina tai, jog jie, įvažiavę į griovį, neskambino netoliese esančiam D. Š., bet apie 20 min. sėdėjo automobilyje ir neaišku ko laukė, be to, po tariamo sumušimo nevyko į gydymo įstaigą, nekvietė greitosios medicinos pagalbos. Taip pat nepagrįstai įrodomoji reikšmė buvo suteikta įvykyje nedalyvavusios D. Ž. parodymams ir atmesti liudytojo D. S. parodymai, kategoriškai paneigiantys jos duotus parodymus. Be to, teismas netinkamai vertino jo iniciatyva padarytą garso įrašą su liudytoju K. B., iš kurio matyti, kad jis duoda atitinkamus parodymus, nes bijo dėl savo sveikatos ir turto saugumo, grėsmės iš R. N. palaikančių žmonių.
Nuteistasis nurodo, kad jis nesužalojo nukentėjusiojo R. N., todėl civilinis ieškinys iš jo priteistas nepagrįstai. Nepriklausomai nuo to, kas jį sužalojo, priteistos žalos atlyginimo suma yra per didelė, neatitinkanti įprastai priteisiamų civilinių ieškinių dydžių panašiose baudžiamosiose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2012).
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde nuteistasis K. B. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagrįsdamas šiuos teiginius, kasatorius kelia savo versijas, ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, specialisčių išvadų jų paaiškinimų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar pa- neigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Priešingai, bylos faktinės aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje esančius nuteistąjį K. B. tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, jų visumą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, analizavo įrodymus, patvirtinančius nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnio 1 dalis) požymių buvimą nuteistojo K. B. veiksmuose, vertino jų pakankamumą, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Antai apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pagrindė, kodėl jis, spręsdamas K. B. kaltumo padarius R. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą klausimą, rėmėsi vienų asmenų (R. N., K. B. ir kt.) parodymais, o kitų liudytojų (J. V., D. S.) parodymus atmetė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, remiantis byloje surinktais ir išanalizuotais įrodymais, nuodugniai aptartas ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam R. N. mechanizmas. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad nukentėjusiojo R. N. parodymai neatitinka byloje esančių objektyvių duomenų, t. y. teismo medicinos specialisto išvados ir teisminio nagrinėjimo metu pateiktos A. A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro, teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados Nr. A-KI-149-28, nepagrįstumo. Būtent šios instancijos teismas, išanalizavęs faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai apie jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes iš esmės neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, per teisiamąjį posėdį duotiems specialisčių paaiškinimams. Taip pat apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė versiją, kad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas ne Dievogalos kaime, o Garliavoje. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus versijas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jo kaltumą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo analizuojami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus. Antai BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama veiksmuose.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas K. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, reikalavimų, kylančių iš BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nepažeidė. Taigi nėra ir jokio teisinio pagrindo teigti, kad K. B. veiksmus kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Dėl žalos atlyginimo
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad kasatorius nesužalojo nukentėjusiojo R. N., todėl civilinis ieškinys iš jo priteistas nepagrįstai. Be to, pasak kasatoriaus, nepriklausomai nuo to, kas nukentėjusįjį sužalojo, priteistos žalos atlyginimo suma yra per didelė, neatitinkanti įprastai priteisiamų civilinių ieškinių dydžių panašiose baudžiamosiose bylose.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį (toliau – CK) neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad K. B. pagrįstai buvo nuteistas už nesunkaus sveikatos sutrikdymo (t. y. vieno iš nusikaltimo asmens sveikatai) padarymą, kartu konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai iš K. B. priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam R. N.
Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas. Pavyzdžiui, iš asmenų, nuteistų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems buvo priteista ir 9000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200/2013), ir 10 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2009), ir 12 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2012), ir 20 000 Lt (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-331/2012).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, motyvavo savo sprendimą dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad šis sprendimas prieštarautų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems protingumo, teisingumo, sąžiningumo reikalavimams.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo K. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Alvydas Pikelis
Armanas Abramavičius
