Baudžiamoji byla Nr. 2K–311/2013
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00881-2010-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.6.2.3
2.4.2.1
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams bei įpareigotas būti namuose, esančiuose Vilniuje, P. V. g. 32-23, nuo 22 iki 6 val.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo M. K. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
M. K. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal 2007 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą kas mėnesį mokėti po 400 Lt nepilnamečio sūnaus M. K. (gim. 2000-08-17) išlaikymui, kol sūnus sulauks pilnametystės, ir dėl to 2011 m. sausio 11 d. skola sudarė 15 727,40 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėjas P. K., pripažindamas jį kaltu pagal BK 164 straipsnį už vengimą išlaikyti savo vaiką laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2011 m. sausio 11 d., buvo šališkas. Nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji L. G. 2012 m. kovo 21 d. kreipėsi į prokuratūrą prašydama pradėti dar vieną ikiteisminį tyrimą prieš nuteistąjį pagal BK 164 straipsnį dėl vengimo išlaikyti vaiką kitu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Prokuroras 2012 m. balandžio 6 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodamas tuo, kad teismui perduota baudžiamoji byla, kurioje M. K. kaltinamas pagal BK 164 straipsnį, ir kol šioje byloje nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, negalima pradėti ikiteisminio tyrimo prieš tą patį asmenį dėl tos pačios veikos. L. G. šį nutarimą apskundė Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui ir šį skundą nagrinėjo ikiteisminio tyrimo teisėjas P. K., kuris 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi skundą tenkino ir panaikino prokuroro nutarimą. Kasatoriaus manymu, akivaizdu, kad teisėjas P. K., kuris tuo pat metu nagrinėjo ir jo baudžiamąją bylą ir kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas išnagrinėjo skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą prieš jį bei priėmė jam nepalankų sprendimą dėl tos pačios veikos, kaip ir jo paties nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tik už kitą laikotarpį, pažeidė jo teisę į nešališką teismą, nes išsakė išankstinę nuostatą (priešiškumą). Tuo teisėjas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo šališkas objektyviąja prasme, nes nenusišalindamas nuo skundo nagrinėjimo nesielgė taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas, ir nevengė situacijos, keliančios pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo.
Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal jo apeliacinį skundą, padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, nes šios bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliacinio bylos nagrinėjimo metu, ir nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl visų aplinkybių, motyvų ir argumentų, kuriais buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumas, esmės. Šis kasacinio skundo teiginys grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nors šis klausimas buvo keliamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde teismo šališkumo klausimo nekėlė, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir paduodant apeliacinį skundą, aplinkybės dėl teisėjo P. K. šališkumo nebuvo žinomos. Jos paaiškėjo tik 2012 m. gruodžio 12 d., kai nuteistajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-00312-12 ir jis, susipažindamas su šia ikiteisminio tyrimo medžiaga, sužinojo apie teisėjo P. K. 2012 m. gegužės 7 d. nutartį, kuria buvo panaikintas prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Kasatoriaus teigimu, minėti įrodymai apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti 2012 m. gruodžio 4 d. vykusio teismo posėdžio metu, kartu buvo nurodyta, kad jie patvirtina pirmosios instancijos teismo šališkumą ir laikytini pagrindu naikinti skundžiamą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus tik pridėjo prie bylos, tačiau jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Remdamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, 332 straipsnio 3 ir 5 dalimis, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas turi išdėstyti motyvuotas išvadas ne tik dėl pačiame rašytiniame apeliaciniame skunde nurodytų motyvų ir argumentų, bet ir dėl apeliacinio bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių, argumentų ir motyvų, kuriais apeliantas grindžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumą, ypač jeigu šios aplinkybės, argumentai ir motyvai apeliantui objektyviai tapo žinomi po rašytinio apeliacinio skundo padavimo ir negalėjo būti nurodyti rašytiniame apeliaciniame skunde. Taigi, nors apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas nebuvo keliamas, tačiau nustačius, kad ši aplinkybė paaiškėjo kai jau byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo šališkumo įrodymai buvo pateikti, teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, privalėjo peržengti apeliacinio skundo ribas ir juos vertinti bei dėl jų pasisakyti savo baigiamajame sprendime.
Atsiliepimu į nuteistojo M. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.
Prokuroro manymu, kasatoriaus argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nepagrįsti. Remdamasis kasacinės instancijos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268/2010, prokuroras pažymi, kad pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Šioje byloje, t. y. Nr. 2K-311/2013, teisėjas P. K. ikiteisminio tyrimo procese nedalyvavo ir šioje byloje klausimų nesprendė. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą teisėjas negali dalyvauti procese ir tuo atveju, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Šiuo atveju iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo 2012 m. gegužės 7 d. nutarties, priimtos nagrinėjant L. G. skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, turinio matyti, kad išankstinė teisėjo P. K. pozicija dėl M. K. gal būt padarytos nusikalstamos veikos neišsakyta, teismas tik analizavo prokuroro priimto nutarimo trūkumus ir sukritikavo prokuroro išvadą dėl M. K. tikėtinai padarytos, BK 164 straipsnyje numatytos, veikos tęstinumo. Nutartyje analizuojami tęstinės ir trunkamosios veikos skirtumai ir konstatuojama, kad prokuroro nutarimo išvada, jog negalima pradėti ikiteisminio tyrimo, kol nepriimtas sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00881-10, nepagrįsta. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-25/2008, 2K-738/2005 ir kt.), kad tas pats teisėjas gali nagrinėti skirtingas to paties asmens bylas, jeigu nėra BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų. Prokuroro manymu, iš bylos medžiagos matyti, kad nešališko bylos nagrinėjimo principas nebuvo pažeistas, bylos nagrinėjimo teisme metu teisiamojo posėdžio pirmininkas kaltinimo ir gynybos šalims užtikrino lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti nuomonę visais klausimais, turinčiais reikšmės bylos teisingam išsprendimui.
Kartu prokuroras mano, kad nepagrįstas ir kasatoriaus argumentas dėl neva apeliacinės instancijos teismo padaryto BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma M. K. išteisinti, ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, įrodymų tyrimo išsamumas ir kt. Apeliacine tvarka priimtoje nutartyje pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo motyvų, tuo tarpu teismo nešališkumo pažeidimo klausimai šiame skunde nebuvo keliami. Prokuroro nuomone, nagrinėdamas tokį apeliacinį skundą ir pats nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos pasisakyti kasaciniame skunde nurodomais klausimais.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-7-465/2005, 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-195/2010 ir kt.). Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Nešťák v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009).
Kasaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nešališkumo klausimas subjektyviuoju aspektu nekeliamas. Tuo tarpu bylą išnagrinėjusio teismo šališkumą objektyviąja prasme kasatorius įžvelgia tai, kad šis teismo teisėjas P. K. vienu metu nagrinėjo ir šią baudžiamąją bylą, ir kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas išnagrinėjo nukentėjusiosios L. G. atskirąjį skundą dėl prokuroro nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti naują ikiteisminį tyrimą prieš M. K. dėl analogiškos veikos už kitą laikotarpį, bei priėmė pastarajam nepalankų sprendimą. Su tokiu kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti.
Pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Šią bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį M. K. pagal BK 164 straipsnį priėmė teisėjas P. K., kuris šios bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas nedalyvavo, proceso dalyvių, tarp jų ir nukentėjusiosios L. G., skundų nenagrinėjo bei neatliko jokių kitų ikiteisminio tyrimo teisėjui priskirtinų proceso veiksmų. Ta aplinkybė, kad teisėjas P. K. kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas išnagrinėjo nukentėjusiosios L. G. atskirąjį skundą dėl prokuroro nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti naują ikiteisminį tyrimą prieš M. K., ir šį skundą 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi patenkino, nelaikytina pagrindu abejoti teisėjo nešališkumu. Pirmiausia pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato draudimo tam pačiam teisėjui vieną asmens baudžiamąją bylą nagrinėti iš esmės bei tuo pat metu dalyvauti prieš tą patį asmenį pradėtame kitame ikiteisminiame tyrime kaip ikiteisminio tyrimo teisėjui. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš pirmiau nurodytos nutarties turinio matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas tik patikrino prokuroro priimto nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti naują ikiteisminį tyrimą prieš M. K., teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakė dėl šio nutarimo trūkumų bei neatitikties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Šioje nutartyje nėra formuluočių, kuriomis būtų išsakyta išankstinė teisėjo P. K. nuostata dėl atskirų proceso dalyvių ar išreikšta jo nuomonė dėl M. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką tos pačios sudėties teismo iš esmės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.
Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja prasme ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, nes apelianto skundą išnagrinėjo neišsamiai, nutartyje visiškai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nors šis klausimas buvo keliamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Taigi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą ar bylos nagrinėjimo procese iškeltą klausimą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2009, 2K-413, 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010 ir kt.). Šioje byloje nuteistasis M. K. paduotame apeliaciniame skunde kėlė įrodymų tyrimo ir vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo bei veikos kvalifikavimo pagal BK 164 straipsnį klausimus. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą neperžengdamas nuteistojo paduoto apeliacinio skundo ribų ir priimtoje nutartyje gana išsamiai pasisakė dėl pirmiau paminėtų esminių apeliacinio skundo argumentų. Nutartyje teismas nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde teismo nešališkumo pažeidimo klausimas nebuvo keliamas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai patikrinęs bylą pagal nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, net ir po apeliacinio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo ir jo gynėjo išsakytų teiginių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, tokio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nenustatė, dėl to priimtoje nutartyje neturėjo pareigos šiuo klausimu išsamiau pasisakyti.
Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. K. apeliacinį skundą išnagrinėjo pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.
Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda teisinio pagrindo įžvelgti esminių kasaciniame skunde nuodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Olegas Fedosiukas
Rimantas Baumilas
