Baudžiamoji byla Nr. 2K-269/2013
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00064-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.7.2; 2.3.6.4.5.1; 2.4.2.1.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda.
Civilinis ieškinys patenkintas ir iš A. P. priteista VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei 1 734,81 Lt.
Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinta kalta ir nuteista D. G.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutartimi nuteistųjų A. P. ir D. G. gynėjo advokato G. Č. apeliacinis skundas atmestas.
Kasacinių skundų dėl nuteistosios D. G. nepateikta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,
n u s t a t ė:
A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, 2009 m. sausio 23 d., iš anksto susitaręs su D. G., dirbusia VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės, esančios Kaune, Laisvės al. 17, direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotoja organizaciniams reikalams, pagaminti jam netikrą dokumentą ir bendrai veikdamas, t. y. netikro dokumento pagaminimui pateikęs savo asmens anketinius duomenis bei kitus duomenis, jog jis tariamai nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1978 m. balandžio 1 d. dirbo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje inžinieriumi medicinos aparatūros priežiūrai, bendrininkei D. G. pagaminus netikrą dokumentą – Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės 2009 m. sausio 23 d. pažymą Nr. 454, jai asmeniškai įrašius žinomai melagingus tikrovės neatitinkančius duomenis, kad nuo 1973 m. kovo 1 d. (Įsak. Nr. 40-K 1973-02-28) iki 1978 m. balandžio 1 d. (Įsak. Nr.61-K 1978-03-31) A. P. dirbo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje inžinieriumi medicinos aparatūros priežiūrai, kai iš tikrųjų jis tuo laikotarpiu ligoninėje nedirbo, ir šią surašytą pažymą D. G. patvirtinus savo parašu bei VšĮ KRKKL anspaudu, neįregistravus pagamintos netikros pažymos 2008 m. Informacinių siunčiamųjų dokumentų registre Nr. 19, A. P. pagamintą netikrą dokumentą panaudojo 2009 m. liepos 3 d. šią pažymą Nr. 454 pateikdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriui.
Be to, A. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tyčia 2009 m. liepos 3 d., siekdamas apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę – Valstybinio socialinio draudimo padidintą senatvės pensiją, D. G. pagamintą netikrą dokumentą - VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės 2009 m. sausio 23 d. pažymą Nr. 454 su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, kad nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1978 m. balandžio 1 d. dirbo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje inžinieriumi medicinos aparatūros priežiūrai, pateikęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriui, neteisėtai apgaule savo naudai įgijo Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriui priklausančius 1 734,81 Lt, kurie jam buvo nepagrįstai išmokėti per laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. sausio 31 d.
A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį, bylą nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taip pat prašoma išspręsti civilinio ieškinio priteisimo klausimą, priteisti kasatoriui turėtas bylinėjimosi išlaidas, nurodyti ikiteisminio tyrimo institucijoms pradėti ikiteisminį tyrimą D. P. dėl tyčinio melagingo asmens įskundimo.
Nuteistojo įsitikinimu, abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų (369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai bylą išnagrinėjo neišsamiai, nesivadovaudami ir nevertindami įrodymų viseto, nepateikdami motyvuotų argumentų, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė kaip nepagrįstus arba vertino kritiškai, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti (tiesiog kaltinimui nepalankią įrodymų dalį nuosprendyje praleido). A. P. teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, atskirais įrodymais ar net jų dalimi (pvz., tinkama kaltinimui pagrįsti liudytojo parodymų ištrauka). Todėl teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nėra paremtos byloje surinktais ir įstatymų nustatyta tvarka įvertintais įrodymais. Teismų sprendimai priimti ir surašyti atmestinai, nesigilinant į situaciją, nesiimant veiksmų tiesai nustatyti, perkeliant įrodinėjimo naštą nuteistiesiems, taip pažeidžiant įstatymų garantuotas teises. Be to, neišsamiai išnagrinėtas apeliacinis skundas, visiškai nepasisakyta dėl dalies jame išdėstytų reikšmingų nuteistųjų nuteisimui argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde akcentuojami ir analizuojami liudytojų A. B. M., A. E., A. A. T., D. M. T., J. D. B., M. B., D. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir abiejų instancijų teisminio nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad teismai dalį liudytojų parodymų perrašė iš ikiteisminio tyrimo metu darytų apklausų ir rėmėsi tik kaltinimui naudinga teisme liudytojų duotų parodymų dalimi. Kasatorius tvirtina, kad vertinant liudytojų parodymus bei kitus byloje surinktus duomenis teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kurie laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, dėl kurių abiejų instancijų teismų sprendimai naikintini.
Pažymėtina, kad teismas kategoriškai konstatavo faktą, jog pažyma suklastota, joje įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, ir tą neva patvirtina vien tai, kad ji neregistruota Informacinių siunčiamų dokumentų žurnale, jog D. G. užklausė archyvą dėl asmens kortelės pateikimo, kuri nerasta, tačiau pažyma vis vien buvo surašyta. Kasatoriaus nurodyta, kad jei teismas, taip kategoriškai įsitikinęs tiek jo, tiek D. G. kaltumu ir sąmoningu tyčiniu dokumento klastojimu, žinant, kad jame įrašoma informacija yra melaginga, tai koks tikslas D. G. buvo kreiptis į archyvą. Manytina, kad klastodama dokumentą ji ne tik nebūtų davusi jokių užklausimų ar plačiai kalbėjusi apie asmenį, kuriam neteisėtai išduodama pažyma, bet ir tikrai būtų įregistravusi pažymą. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nesiremta jo ir D. G. parodymais. Kasatorius teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog jie davė nuoseklius parodymus apie tai, kad vienas kito anksčiau nepažinojo ir pirmą kartą vienas kitą pamatė teisme. Iš teismų sprendimų matyti, kad bendrininkų grupės požymis inkriminuojamas akcentuojant išankstinį susitarimą, tačiau nė vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina šios aplinkybės, o teismas ją tiesiog perrašė iš kaltinamojo akto, nenurodydamas jokių jos patvirtinimo argumentų. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nei nuosprendyje, nei nutartyje jokia sąsaja tarp jų nenustatyta, juo labiau išankstinis susitarimas. Kasaciniame skunde pažymėta, kad faktą, jog jis dirbo ligoninėje, patvirtino ne vienas liudytojas: D. M. T., J. D. B., M. B., P. B., taip pat objektyvūs įrodymai – įsakymas dėl priėmimo į darbą. Nurodyta, kad iš šių liudytojų tik su dviem nustatyti asmeniniai santykiai (M. B. - studijų laikų draugas, J. D. B. - antros eilės pusseserė), tačiau nenustatytos jokios kitos aplinkybės, dėl kurių jų duotus parodymus reikėtų vertinti kritiškai. Kiti A. P. naudai liudiję asmenys su nuteistuoju jokių asmeninių santykių nepalaikė ir nepalaiko. Nepaisant to, teismas jais nesivadovavo, argumentų, kodėl jais nesirėmė, nenurodė, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.
Kasatoriaus teigimu, įrodymai, kuriais rėmėsi teismai, vertintini kritiškai kaip neatitinkantys BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes juose nėra bylai reikšmingos informacijos, patvirtinančios arba paneigiančios įrodinėjamas aplinkybes. D. P. parodymai vertintini kritiškai ne tik dėl to, kad ji buvusi sutuoktinė ir, būdama nepatenkinta dėl teismų sprendimų padalinant turtą, stengiasi pakenkti kasatoriui, bet ir todėl, kad ji nurodytu laikotarpiu su nuteistuoju nebuvo pažįstama, o ligoninėje dirbo tik naktimis (taigi jų grafikai nesutapo ir natūralu, kad ji jo nematė). Faktas, kad ligoninėje yra netvarka, dingsta dokumentai ir pan., negali būti pripažįstamas pakankamu įrodymu asmeniui nuteisti, nes nelogiška, jog asmuo, nedirbęs ligoninėje, kreiptųsi oficialiai į ją, prašydamas išduoti vienokias ar kitokias pažymas, juo labiau kad, kaip įrodyta byloje, šis laikotarpis nebuvo būtinas pensijai gauti (stažo pakako ir be jo). Be to, pensija dėl to padidėjo beveik nevisai 100 Lt per mėnesį, ir tai yra pernelyg maža suma, kad asmuo, disponuodamas dideliu turtu bei pinigais, imtųsi neteisėtų, nusikalstamų veiksmų. Nuteistojo įsitikinimu, faktas, kad jis ieškojo asmenų, galinčių paliudyti jo naudai, yra ne tik natūralus, bet ir teisėtas elgesys, kai bandoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykio, buvusio prieš 40 metų. Taip pat pažymėtina, kad civiliniame procese, kurio normomis įprastai vadovaujamasi nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus, leidžiama vadovautis bet kokiomis priemonėmis (asmenų liudijimais, rašytiniais paaiškinimais ir pan.). Nuteistojo manymu, tikslas šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodyti, kad jis tikrai dirbo ligoninėje ir kad pakanka fakto, jog neįrodyta, kad jis nedirbo, o nenuneigus šio fakto, negalima teigti, kad pažymoje įrašyta informacija neatitinka tikrovės ir kad dokumentas suklastotas. Taigi neįrodžius dokumento suklastojimo fakto, negalima kalbėti ir apie sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos padarymą (turtinės teisės įgijimą apgaule, suklastoto dokumento pagrindu), todėl, kasatoriaus įsitikinimu, jis turėjo būti išteisintas. Atkreiptinas dėmesys į apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pabaigą, iš kurios matyti, kad teismas konstatavo, jog civilinis ieškinys yra pagrįstas, todėl priteistinas solidariai iš abiejų nuteistųjų, o rezoliucinėje dalyje visą sumą priteisė tik iš kasatoriaus, šios klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas.
Atsiliepimu į nuteistojo A. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo jį atmesti, pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad civilinis ieškinys priteistinas solidariai iš kaltinamųjų D. G. ir A. P.. Prokurorės pažymėtina, kad, priešingai nei teigia kasatorius, teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos nebuvo pažeistos. BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad teismai bylą nagrinėjo šališkai, nėra. A. P. kasaciniame skunde nenurodyta įstatyme numatytų aplinkybių, kurios sukeltų abejonių bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumu. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia, jog teismai buvo šališki. Pagal kasacinio skundo argumentus, bylos medžiagą ir teismų sprendimuose išdėstytus motyvus darytina išvada, kad teismas, bylos duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kasatoriaus nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, pripažino, kad jos yra teisingos, ir į esminius apeliacinio skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakė. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir pasisakė dėl liudytojų P. B., A. E. parodymų, nutartyje išdėstyti motyvai dėl neteisingų liudytojo M. B. parodymų. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nepašalino esančių byloje prieštaravimų, o apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti. Prokurorės pažymėtina, kad nei pats nuteistasis A. P., nei jo gynėjas advokatas neprašė apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimo, o apsiribojo prašymu vertinti tik tai, kas yra surinkta ir ištirta baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų A. P. ir D. G. gynėjo advokato G. Č. esminių skundo argumentų, pateikė motyvus, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu. Prokurorės pažymėtina, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta aplinkybė, jog civilinis ieškinys priteistinas solidariai, nelaikytina BPK esminiu pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nurodyta, kad aplinkybė, jog civilinis ieškinys priteistinas solidariai, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina. Kiti kasatoriaus prašymai - priteisti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas, nurodyti ikiteisminio tyrimo institucijoms pradėti ikiteisminį tyrimą D. P. dėl tyčinio melagingo asmens įskundimo - neanalizuotini, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Ši įstatymo nuostata ne tik įtvirtina apeliacinio proceso ribas, bet ir teismo pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kasacinė teismų praktika yra pripažinusi, jog ši pareiga neturi būti tapatinama su prievole patikrinti visus skundo teiginius, o siejama su imperatyvu patikrinti esminius apeliacinio skundo argumentus. Nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde nurodyti pagrindai, kad buvo neišsamiai išnagrinėtos bylos aplinkybės, vienpusiškai įvertinti bylos duomenys, todėl nebuvo pašalinti prieštaravimai ir padarytos neteisingos išvados. Panašūs argumentai išdėstyti ir kasaciniame skunde. Negalima sutikti su prokurorės išvados teiginiu, kad nei pats nuteistasis A. P., nei jo gynėjas advokatas neprašė apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimo, o apsiribojo prašymu vertinti tik tai, kas yra surinkta ir ištirta baudžiamojoje byloje, todėl teismas neprivalėjo skundo argumentus tikrinti atlikdamas bylos įrodymų tyrimą. BPK 7 straipsnis įtvirtina rungimosi principą, tačiau pagal baudžiamojo proceso doktriną bylos procesas priklauso ne tik nuo to, kaip šalys rungiasi, bet ir nuo paties teismo iniciatyva atliekamų veiksmų, todėl teismas privalo imtis priemonių pašalinti prieštaravimus ir pats siekti nustatyti tiesą byloje. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų esmę apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009 2K-516/2011, 2K-47/2012). Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog pirmosios instancijos, taip pat ir apeliacinės teismas iš esmės rėmėsi A. B. M. parodymais, duotais ikiteisminio bylos tyrimo metu, neįvertindamas jo parodymų, duotų teisme, kuriais buvo patikslinti jo darbo vieta, laikas bei krūvis. Teismai taip pat rėmėsi A. E. parodymais, kuriuos jis davė bylos ikiteisminio tyrimo metu, nors teisme jis patikslino kai kurias reikšmingas bylos aplinkybes. Teismai taip pat baigiamųjų teismo proceso dokumentų motyvuose rėmėsi A. T. ikiteisminio bylos tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad dirbant medicininės aparatūros priežiūros specialistu būtinas specialus medicininis išsilavinimas, nors apklausiamas teisme jis nurodė, jog toks išsilavinimas nebuvo privalomas. Šią aplinkybę dėl nebūtino medicininio išsilavinimo dirbant medicininės įrangos specialistu patvirtino ir A. B. M., kuris apklausiamas teisme nurodė ir tai, jog dirbant ligoninėje jam teko girdėti techniko A. P. pavardę. Šie duomenys taip pat nebuvo aptarti ir prieštaravimai nepašalinti. Teismai rėmėsi J. D. B. parodymais, tačiau tik dalimi jų, kad aparatūrą taisė A. T., tačiau nebuvo aptarti jos parodymai, kad darbo ligoninėje metu (apie 1973 m.) ji buvo sutikusi A. P. ant laiptų vilkintį chalatu ir vėliau jį sutikdavo keleto metų laikotarpiu. Jos parodymai dėl šios dalies atmesti remiantis tuo, kad D. Balčiūnienė yra A. P. giminaitė, tačiau nebuvo imtasi priemonių aiškintis jos parodymų teisingumo. Teismai taip pat rėmėsi ikiteisminio bylos tyrimo metu duotais D. M. T. parodymais ir tik jų dalimi, jog įsakymas dėl A. P. priėmimo į darbą surašytas D. M. T., A. P. ji nepažįsta, ar toks asmuo dirbo 1973–1978 m., neprisimena. BPK 301 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi. BPK 276 straipsnio 4 dalis numato, kad ikiteisminio tyrimo metu gautais liudytojų parodymais gali remtis byloje esantiems įrodymams patikrinti, o ne nuosprendžiui pagrįsti.
Atskirai pažymėtini D. M. T. parodymai teisme, jog 1973 m. įsakymas Nr.40-K dėl A. P. priėmimo į darbą surašytas jos ranka, todėl neabejoja, kad A. P. buvo priimtas į darbą. Ji nežino, kodėl nėra įsakymo dėl atleidimo iš darbo, taip pat nurodo, kad priėmimo bei atleidimo iš darbo faktai buvo griežtai kontroliuojami. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šių parodymų bei išdėstytų aplinkybių plačiau nesiaiškino ir nenagrinėjo. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog neįvertinus D. M. T. parodymų bei 1973 m. įsakymo dėl A. P. priėmimo į darbą, buvo perkelta įrodinėjimo pareiga A. P.
Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Įsakymai dėl priėmimo į darbą bei atleidimo iš darbo yra svarbiausi dokumentai, kuriais fiksuojama darbo santykių pradžia ir pabaiga, todėl nepaneigus priėmimo į darbą fakto, nėra pagrindo išvadai, jog asmuo nedirbo. Tai, kad nerastas įsakymas, dėl atleidimo iš darbo nekvestionuoja įsakymo dėl priėmimo į darbą ir nesukuria A. P. pareigos šią aplinkybę įrodyti baudžiamajame procese. Teismai šios aplinkybės neįvertino, nebuvo atsižvelgta šiame kontekste, jog kitokią svarbą įgauna ir jau minėtų liudytojų A. B. M., A. E., J. D. B., D. M. T. parodymų, kuriuos jie davė teisme ir kurie nebuvo išnagrinėti, reikšmė.
Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas, vertindamas bylos duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, įtvirtinančias, jog visos teismo išvados dėl nusikaltimo padarymo turi būti pagrįstos įrodymais, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios ne tik nustato bylos nagrinėjimo ribas, bet ir teismui įpareigojimą patikrinti bylą pagal skundo argumentus išsamiai ir nešališkai išnagrinėjant bylos aplinkybes bei bylos proceso metu gautus duomenis. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai pagal nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Armanas Abramavičius
Alvydas Pikelis
