R. G. pagal BK 227 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-317/2013

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-02128-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.2.2.11

2.4.2.1

2.1.7.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo konfiskuota viena dviejų šimtų litų kupiūra.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 8 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. G. gynėjo apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

R. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 27 d., apie 9.15 val., Šiauliuose, Šiaulių miesto policijos komisariato tarnybinėse patalpose, esančiose Tilžės g. 54, kur buvo pristatytas dėl padaryto teisės pažeidimo, davė kyšį – vieną 200 Lt (AE 8325932) kupiūrą valstybės tarnautojams – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio specialistui A. Ž. ir vyresniajam patruliui T. S., pinigus padėdamas Šiaulių miesto policijos komisariato tarnybinėse – apklausos kambario patalpose ant stalo, taip siekdamas paperkamų valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad jie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad bylą išnagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio reikalavimus, nes peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir dėl to buvo suvaržytos BPK garantuotos kaltinamojo R. G. teisės, tarp jų ir teisė į gynybą (BPK 44 straipsnis).

Nuteistasis pažymi, kad jis buvo kaltinamas tuo, jog davė kyšį Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio specialistui A. Ž. ir vyresniajam patruliui T. S. už tai, kad jie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokia aplinkybė nepasitvirtino ir ją iš kaltinimo pašalino, o nustatęs naują faktinę aplinkybę, t. y. kad R. G. davė pareigūnams kyšį už tai, kad nebūtų įregistruotas įvykis ar užfiksuotas pažeidimas, jį pripažino kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naują faktinę aplinkybę, išplėtė bylos nagrinėjimo ribas ir nuteisė jį ne pagal pareikštą kaltinimą, nors turėjo išteisinti. Dėl to buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nes jis prarado galimybę pasirinkti optimaliausią gynybos poziciją. Nuteistasis pažymi, kad prokuroras šioje byloje nebuvo pateikęs prašymo pakeisti kaltinimą, todėl pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 256 straipsnio reikalavimų, pakeisdamas kaltinimą ir nustatydamas naują faktinę aplinkybę bei pripažindamas jį (R. G.) kaltu, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo (kaltinimo pakeitimo procedūros) pažeidimą.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Tačiau šis teismas apeliacine tvarka bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo peržengdamas skundo ribas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus. Bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios baudžiamojo proceso įstatymo normos nenumato galimybės šioje proceso stadijoje pakeisti kaltinimą, kuris gali būti keičiamas tik paduodant apeliacinį skundą. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. G. pareigūnams davė 200 Lt kyšį siekdamas, jog šie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas negalėjo nustatyti pastarosios aplinkybės, nes ji pirmosios instancijos teismo vertinimu nepasitvirtino. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą, apeliacinės instancijos teismas negalėjo daryti priešingos išvados, jog šio teismo nurodyta aplinkybė „kad nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui“ ir aplinkybė „kad neįregistruotų įvykio ar nefiksuotų pažeidimo“ yra tapačios. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, grįždamas prie pirmiau minėtos kaltinime išdėstytos formuluotės ir pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo išvada šalinant šią formuluotę iš kaltinimo yra nepagrįsta, išnagrinėjo apeliacinį skundą, peržengdamas apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Prokuroras apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, o nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo prašoma tirti tokios išvados pagrįstumo. Dėl to kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo apsiriboti apeliacinio skundo teisinių argumentų svarstymu ir išsprendimu.

Kartu kasatorius mano, kad teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl nepagrįstai nustatė, kad duodamas pareigūnams 200 Lt jis veikė turėdamas tiesioginę tyčią duoti kyšį. Nuteistasis mano, kad neteisingai įvertinti jo nuoseklūs parodymai, jog policijos pareigūnams jis 200 Lt padavė po protokolo surašymo, nes norėjo sumokėti baudą. Be to, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog aplinkybės, kad „nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo“ bei „neįregistruotų įvykio ar nefiksuotų pažeidimo“ yra tapačios, nes neteisingai įvertinta tai, kad pažeidimo protokolo surašymu jo fiksavimas nėra pabaigiamas, toliau atliekami kiti fiksavimo veiksmai, t. y. pažeidėjo apklausa, nutarimo priėmimas, o įvykio įregistravimas atliekamas, gavus policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, iki administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad, surašius protokolą, kurio pagrindu iškeliama administracinė byla, papirkinėti pareigūnų nebuvo tikslo, nes jie nenagrinėja administracinės bylos. Neteisingai įvertinti ir T. S. parodymai, kurie tik patvirtina tai, kad pinigus R. G. davė tada, kai įvykis jau buvo užfiksuotas administracinio teisės pažeidimo protokolu, kurio sunaikinti jokios galimybės nebuvo. Be to, pareigūnų supratimas dėl 200 Lt davimo, kaip bandymo juos papirkti ir išsisukti nuo administracinės atsakomybės, galėjo būti vertinamas tik subjektyviąja prasme, tačiau ne objektyviosios tiesos nustatymo prasme. Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad ATPK 131 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta bauda nuo aštuoniasdešimties iki vieno šimto keturiasdešimties litų, todėl papirkinėti pareigūnų duodant jiems 200 Lt nebuvo pagrindo, tikslo bei motyvo. Svarbi ir ta aplinkybė, kad nuteistasis komisariato tarnybinėse patalpose buvo sunkiai apgirtęs (2,76 promilės). Todėl suprantama, kodėl R. G., būdamas tokios būsenos, nereagavo į įspėjimus dėl atsakomybės už kyšio davimą, nesuprato jam užduodamų klausimų ir nesuvokė situacijos. Dėl šių priežasčių kasatorius mano, kad jis buvo tokios būsenos, jog neturėjo galimybės suvokti, kad atlikdamas minėtus veiksmus duoda kyšį valstybės tarnautojams. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas išimtinai rėmėsi A. Ž. ir T. S. parodymais apie tai, kad R. G. neatrodė toks girtas, jog negalėtų suvokti kas vyksta ir kuo yra kaltinamas, suprato jam užduodamus klausimus. Teismas nurodė, kad šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs bei logiški, atitinkantys įvykių seką, tačiau tokia išvada neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Šie liudytojai teisme skirtingai aiškino R. G. neblaivumo tikrinimosi aplinkybes: A. Ž. nurodė, kad R. G. buvo aiškiai neblaivus, labai svirduliavo, nerišliai kalbėjo, alkotesteriu neblaivumo tikrintis atsisakė, o T. S. teigė, jog R. G. nesiūlė tikrintis alkotesteriu, nes jis neatrodė neblaivus. Dėl to kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojų parodymus turėjo vertinti kritiškai ir tikėti nuosekliais jo (R. G.) parodymais, o jo būseną, veiksmus bei veiksmų suvokimą pinigų davimo metu vertinti kitų faktinių duomenų kontekste. Dėl šių priežasčių nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis duodamas pareigūnams 200 Lt veikė turėdamas tiesioginę tyčią duoti kyšį, grindžiama prielaidomis ir abejonėmis, nors visos abejonės turi būti aiškinamos nuteistojo naudai.

Atsiliepimu į nuteistojo R. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.

Prokuroro nuomone, abiejų instancijų teismai, pripažindami R. G. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl BPK 256 straipsnio reikalavimų pažeidimo bei kaltinamojo teisių suvaržymo ir BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė. Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio pažeidimų vertinant liudytojų A. Ž. ir T. S. bei nuteistojo parodymus, nepagrįsti, juo labiau kad kasatorius iškreipia liudytojo T. S. parodymų esmę. Be to, įrodymų vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu išsamiai pasisakė. Teismai pagrįstai nuteistojo apsvaigimą nuo alkoholio vertino kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o ne kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą. Prokuroro manymu, nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, o teismų sprendimai dėl jam skirtinos bausmės rūšies ir dydžio motyvuoti ir atitinka bendruosius bausmių skyrimo pagrindus.

Nuteistojo R. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 256 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Esminiu BPK 256 straipsnio pažeidimu, bylos nagrinėjimo ribų peržengimu bei teisės į gynybą suvaržymu kasatorius laiko tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas kyšio davimo tikslą nukrypo nuo kaltinimo, nes konstatavo, jog nepasitvirtino kaltinime nurodyta aplinkybė, kad kyšį pareigūnams jis davė už tai, jog jie „nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui“, ir ją iš kaltinimo pašalino bei nustatė naują faktinę aplinkybę – kad kyšį jis davė už tai, jog „nebūtų įregistruotas įvykis ar užfiksuotas pažeidimas“. Su tokiu kasacinio skundo argumentu nėra teisinio pagrindo sutikti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde buvo keliamas iš esmės analogiškas klausimas, į kurį apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė ištaisydamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarytą klaidą.

Pažymėtina, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Vadovaujantis BPK 255, 256 straipsnių nuostatomis, teismas turi teisę savo iniciatyva patikslinti ar pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, jeigu tos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte nurodytųjų. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-P-36/2010, 2K–23/2013 ir kt.).

Šioje byloje R. G. buvo kaltinamas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį kaltinamajame akte kaip šios nusikalstamos veikos sudėties požymį nurodant tai, kad kyšį pareigūnams jis davė, siekdamas valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus. Šis nusikalstamos veikos požymis konkretizuotas nurodant faktinę aplinkybę, kad kyšis buvo duotas už tai, jog pareigūnai nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad teismas, pripažindamas R. G. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį būtent tokią aplinkybę ir nustatė, nepaisant to, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje suklydo pasisakydamas dėl kaltinimo pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios pirmosios instancijos teismo klaidos gana išsamiai pasisakė. Teismas pažymėjo, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padaryta neteisinga išvada pakeičiant pirmiau minėtą faktinę aplinkybę esminės įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi, nes kaltinime nurodyta aplinkybė „kad nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui“ ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje paminėta aplinkybė „kad nebūtų įregistruotas įvykis ar užfiksuotas pažeidimas“ yra iš esmės tapačios. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti. Pažymėtina, kad tiek kaltinime nurodyta, tiek pirmosios instancijos teismo motyvuose išdėstyta aplinkybės konkretizuoja tą patį BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymį – siekimą valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus. Dėl to tokie pirmosios instancijos teismo motyvai laikytini tik kaltinimo tikslinimu, tačiau BPK 256 straipsnio prasme šių aplinkybių nėra pagrindo laikyti iš esmės skirtingomis, nes jos neturi įtakos nuteistojo gynybai, taip pat nekeičia nei veikos kvalifikavimo, nei jos apimties ir nenulemia griežtesnės bausmės skyrimo ir pan. Taigi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo peržengtos bylos nagrinėjimo ribos taip pažeidžiant nuteistojo teisę į gynybą.

Kartu atmestini kasatoriaus argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, grįždamas prie kaltinime išdėstytos formuluotės bei pripažindamas, jog pirmosios instancijos teismo išvada šalinant šią formuluotę iš kaltinimo yra nepagrįsta, išnagrinėjo apeliacinį skundą peržengdamas jo nagrinėjimo ribas (BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalys).

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, be kitų klausimų, kėlė ir BPK 256 straipsnio taikymo klausimą, kurį apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir skundžiamoje nutartyje dėl jo išsamiai pasisakė. Tai kad šis teismas sukritikavo pirmosios instancijos teismo išvadą dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymį (siekimą valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus) konkretizuojančios faktinės aplinkybės nustatymo, nelaikytina apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų peržengimu ir teisės į gynybą pažeidimu. Juo labiau kad būtent tokia aplinkybė buvo nurodyta pradiniame nuteistajam R. G. pateiktame kaltinime, apie ją nuteistasis žinojo viso proceso metu, be to, ši aplinkybė nustatyta ir pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje.

Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų bei nuteistojo teisės į gynybą nepažeidė.

Dėl įrodymų vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Kasacinio skundo dalis, susijusi su įrodymų vertinimu, iš esmės grindžiama teiginiais apie tai, kad teismai R. G. pripažindami kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nuteistojo, liudytojų T. S. ir A. Ž., parodymus, kitus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes įvertino pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo įrodymų nevertina ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai vertindami byloje surinktus įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo R. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių.

Byloje nustatyta, kad R. G. davė 200 Lt kyšį Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialistui A. Ž. ir vyresniajam patruliui T. S., siekdamas šių valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad jie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. G. kaltumo, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą. Nuteistojo kaltę teismas iš dalies grindė paties nuteistojo parodymais, kad jis buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą už tai, kad ėjo per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Spręsdamas dėl R. G. kaltumo, priešingai nei teigia kasatorius, teismas pagrįstai rėmėsi išsamiai ištirtais ir esminėmis detalėmis vieni kitus atitinkančiais liudytojų policijos pareigūnų A. Ž. ir T. S. parodymais apie tai, kad jie sulaikė ir pristatė R. G. į policijos komisariatą, kad nepaisant to, jog pastarajam buvo išaiškinta administracinės baudos mokėjimo tvarka ir buvo įspėtas dėl atsakomybės už kyšio davimą, jis vis vien jiems davė 200 Lt kyšį už tai, kad jie neįregistruotų įvykio ar nefiksuotų pažeidimo. Spręsdamas dėl subjektyviojo BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios – teismas bendrame įrodymų kontekste įvertino ir objektyvius bylos įrodymus, t. y. pažymą apie R. G. ankstesnes administracines nuobaudas. Šio įrodymo pagrindu teismas taip pat padarė išvadą, kad R. G. žinojo baudos mokėjimo tvarką, todėl motyvuotai atmetė nuteistojo parodymų dalį apie tai, kad jis duodamas pinigus norėjo sumokėti baudą. Taigi pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau išdėstė ir motyvus, kuriais atmesti R. G. prieštaravimai jį kaltinantiems duomenims.

Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodymų vertinimo. Šis teismas atmetė apeliaciniame skunde išdėstytas abejones dėl liudytojų T. S. ir A. Ž. parodymų vertinimo, pripažindamas juos iš esmės nuosekliais, sugretino juos tarpusavyje, pasisakė dėl jų patikimumo, be to, bendrame kontekste įvertino paties nuteistojo parodymus. Teismas išdėstė gana išsamius atsakymus į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl aplinkybių, susijusių su nuteistojo apsvaigimo nuo alkoholio (BK 19 straipsnio 1 dalis), fakto, kad pinigai buvo duoti po protokolo surašymo ir kt., vertinimo; be to, motyvuotai atmetė ir apeliacinio skundo teiginį apie tai, kad R. G. nuteistas už tai, jog davė kyšį policijos pareigūnams, kad šie neduotų eigos jo patraukimui administracinėn atsakomybėn – neįregistruotų įvykio ar nefiksuotų pažeidimo. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, jog R. G. davė kyšį pareigūnams už tai, kad šie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už važiuojamosios kelio dalies perėjimą degant raudonam šviesoforo signalui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvuojamojoje padarytą klaidą pašalinant kaltinime nurodytą kyšio davimo tikslą ir nustatant, jog nuteistasis siekė kitokio tikslo, apeliacinės instancijos teismas ištaisė kartu konstatuodamas, kad šios aplinkybės yra savo esme yra tapačios ir neturi esminės įtakos veikos kvalifikavimui.

Su tokiomis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis nėra pagrindo nesutikti, todėl konstatuotina, kad teismai, darydami išvadą dėl nuteistojo R. G. kaltumo padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo R. G. veika kvalifikuota teisingai.

Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Tomas Šeškauskas

Vytautas Greičius