Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-284/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.4.2; 44.5.2.5 (S)

2010 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, viešoji įstaiga Rokiškio psichiatrijos ligoninė, viešoji įstaiga Panevėžio apskrities ligoninė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalimis, prašė teismą priteisti jai iš atsakovo 2 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad pagal verslo partnerių skundus 2000 metais jai buvo iškelta baudžiamoji byla, ji be teismo sprendimo 2001 m. balandžio 10 d. buvo suimta ir iki verslo partnerių piniginių reikalavimų patenkinimo uždaryta į Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato areštinę. Ieškovės teigimu, dėl sulaikymo ji patyrė stresą ir psichologinį šoką, todėl naktį iš 2001 m. balandžio 10-osios į 2001 m. balandžio 11-ąją areštinėje–daboklėje jai pablogėjo sveikata ir ji buvo išvežta į Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninę, kurioje jai konstatuota situacinė reakcija. Ieškovė nurodė, kad ši reakcija jai sukėlė sunkų psichinės sveikatos sutrikimą, nors iki baudžiamojo persekiojimo ji buvusi psichiškai sveika. Ieškovės teigimu, valstybės įstaigos veiksmai, kuriais jai buvo atimta laisvė ir ji buvo uždaryta areštinėje–daboklėje, buvo neteisėti, nes nebuvo nė vienos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), iš dalies pakeistos Protokolu Nr. 11, su papildomais Protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 71,2, 5 straipsnyje nurodytos sąlygos, kuriai esant valstybė turi teisę asmeniui atimti laisvę.

Ieškovė pažymėjo, kad neteisėtas laisvės atėmimas sukėlė sveikatos sutrikimus, kančias ir pažemino jos orumą, taip buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, o atėmus laisvę dėl, verslo partnerių teigimu, netinkamos sutartinės prievolės vykdymo, buvo pažeistas Konvencijos Protokolo Nr. 4 1 straipsnis. Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų iki 2004 metų ji sunkiai sirgo, tačiau valstybės pareigūnai užkirto kelią jai gintis teisme ir prievarta neteisėtai atėmė laisvę – pritaikė stacionarų stebėjimą psichiatrinėje ligoninėje. Ieškovės teigimu, stacionariam stebėjimui į Rokiškio psichiatrijos ligoninę 2004 m. balandžio 16 d. ji buvo paguldyta neįsiteisėjus 2004 m. balandžio 13 d. nutarčiai, atimant teisę skųsti šią nutartį, priimtą jai nedalyvaujant. Ieškovė pažymėjo, kad šioje ligoninėje buvo gydoma nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. ir po to buvo perkelta į VšĮ Panevėžio ligoninės Psichosomatinį skyrių, teisėjui A. M. vienvaldiškai priėmus tokį sprendimą.

Ieškovė teigia, kad šiais pažeidimais jai buvo padaryta didelė žala: ji kentėjo dėl to, jog buvo paguldyta į psichiatrinę ligoninę ir izoliuota nuo visuomenės, buvo veikiama vaistais, negalėjo gintis, laisvai, nestebima pašalinių susitikti su advokatu, tartis su juo dėl gynybos, laisvai bendrauti su šeima ir dirbti. Ieškovės teigimu, nustatant stacionarų stebėjimą, teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 10, 208 straipsnius, jos kaltę padarius nusikaltimus nustatė jai nedalyvaujant, taip atėmė teisę gintis nuo kaltinimo, užduoti klausimus liudytojams, kviesti ir apklausti liudytojus.

Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai 2005 m. vasario 11 d. nutartimi skyrė teismo psichiatrinę ir vėl – stacionarinę – ekspertizę, kuri Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartimi pripažinta neteisėta. Ieškovė nurodė, kad šie pažeidimai padarė didelę žalą, nes ji vėl buvo izoliuota nuo visuomenės ekspertizei, dėl to išgyveno, turėjo rūpintis, kad apeliacinės instancijos teismas panaikintų neteisėtą nutartį. Ieškovė pažymėjo, kad, atlikus psichiatrinę ekspertizę, pareigūnė N. M. 2005 m. gegužės 30 d. raštu pranešė teismui, kad J. K. yra psichiškai sveika, tačiau jos kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje ir toliau nagrinėjo tas pats teisėjas. Ieškovės nuomone, teisėjas A. M. negalėjo būti objektyvus ir nešališkas, nes jis keletą kartų buvo nusprendęs, kad jai turi būti taikoma prievartos priemonė – stacionarinis stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje. Ieškovė nurodė, kad nors vėliau aukštesnės instancijos teismai pripažino, jog teisėjas neteisingai kvalifikavo jos veiksmus, tačiau vadovavosi šio teisėjo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovės teigimu, teisėjas dirbo kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą negalėjo nagrinėti bylos iš esmės. Taip buvo pažeista ieškovės teisė į teisingą nešališką teismą, teisė į gynybą, patirta didelės neturtinės žalos, buvo neteisėtai pripažinta padariusi sunkų nusikaltimą, dėl to išgyveno, buvo pažeminta, turėjo nepatogumų ir rūpesčių, reikėjo gaišti laiką ginant savo teises aukštesnės instancijos teismuose ir leisti lėšas advokato pagalbai apmokėti.

Ieškovė nurodė, kad, Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendžiu pripažinus ją kalta pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalį, verslo partneriams buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas, o Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi patenkinus jos apeliacinio skundo dalį dėl civilinio ieškinio, klausimas dėl civilinio ieškinio buvo perduotas nagrinėti civlinio proceso tvarka; kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 16 d. nutartimi iš dalies patenkino J. K. kasacinį skundą, panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, konstatavęs, jog byla apeliacinės instancijos teisme nebuvo išsamiai išnagrinėta; kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau šis teismas pripažino, kad ji padarė nusikalstamą veiką ir kartu suteikė teisę į civilinį ieškinį verslo partneriams. Ieškovė, manydama, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi nepagrįstai buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimą ir kad minėta nutartimi teismas pažeidė teisės normas ir ieškovės teises, kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi atmetė jos skundą ir toliau tęsė pažeidimus, t. y. sprendė, kad ji yra padariusi nusikaltimą, nustatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Ieškovė pažymėjo, kad šį sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė nepaisydama to, kad dėl ieškovės baudžiamasis persekiojimas jau buvo nutrauktas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties. Ieškovės teigimu, neužtikrindama veiksmingos jos teisių gynybos, toliau neteisėtai persekiodama ieškovę ir pripažindama, kad dėl jos procesas buvo teisėtas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kaip galutinė Lietuvos Respublikos teisminė institucija, ne tik pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bet ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnį bei Europos Tarybos Statuto 3 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pažeidė ir Konvencijos 18 straipsnį bei Konvencijos 6 straipsnį, nes teisėjų kolegijos nutartimi (jos dalimi, kuria ieškovė pripažįstama įvykdžiusi nusikaltimą) tęsė ankstesniais sprendimais septynerius metus trukusį baudžiamąjį jos persekiojimą, kurio metu jai buvo taikomos gausios bei neproporcingai sunkios ir didelę žalą padariusios sankcijos, taip pat vyko teismo posėdžiai, nesuteikiant jai teisės juose dalyvauti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo Lietuvos Respublikos 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovės valstybei 62,48 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pagal I. D. pareiškimą dėl neteisėtų J. K. veiksmų Alytaus rajono vyriausiojo prokuroro 2001 m. vasario 12 d. nutarimu pagal tuo metu galiojusio BK 274 straipsnio 1 dalį (svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule – sukčiavimas) ieškovei buvo iškelta baudžiamoji byla, o vėliau sujungta su Šiaulių m., Kauno m. iškeltomis baudžiamosiomis bylomis. Teismas pažymėjo, kad nurodytos baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2001 m. kovo mėnesį, kviečiama atvykti į apklausas, į jas neatvyko, svarbias priežastis patvirtinančių dokumentų neteikė, todėl 2001 m. balandžio 10 d. ieškovė buvo sulaikyta. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje esantis asmens laikinojo sulaikymo protokolas patvirtina, kad 2001 m. balandžio 10 d. buvo sulaikyta, nurodant, kad yra pagrindas manyti, jog ji gali pabėgti. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad sulaikymo dieną areštinėje pablogėjo ieškovės J. K. sveikata ir gydymo įstaiga jai diagnozavo situacinę reakciją.

Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje esantis I. D. pareiškimas patvirtina, jog baudžiamoji byla J. K. buvo iškelta esant pagrindui ir vadai, nustatytiems tuo metu galiojusio BPK 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir tai buvo pagrindas parengtiniam tyrimui atlikti. Teismas pažymėjo, kad laikinojo sulaikymo paskyrimo tvarka bei trukmė, numatyti tuo metu galiojusio BPK 137 straipsnyje, bei vėliau J. K. skirtų kardomųjų priemonių (namų arešto) paskyrimo tvarka, reglamentuota BPK 95 straipsnyje, 96 straipsnio 1 dalyje, 99 straipsnio 1 dalyje ir 100 straipsnyje, taip pat nebuvo pažeista. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, skiriant laikinąjį sulaikymą, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo parengtinio tyrimo pareigūnų, trukdys procesui, bei įvertinant aplinkybes, kad ieškovė buvo pranešusi, jog gydosi privačioje klinikoje, tačiau tardymui tai patvirtinančių dokumentų nepateikė, turėjo užsienyje ryšių, dėl ko Tardymo skyrius pagrįstai įtarė J. K. galint pasislėpti nuo tardymo, konstatavo, kad parengtinio tardymo pareigūnų veiksmai įstatymo nuostatoms neprieštaravo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad buvo neteisėtai laikinai sulaikyta ir kad tam nebuvo jokio pagrindo, o teiginiai, jog ją sulaikius ji patyrė ūminę stresinę reakciją ir sunkiai susirgo, vertinto kritiškai, nes ieškovė ir iki laikinojo sulaikymo sirgo ir gydėsi privačiai. Teismo teigimu, šią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad susipažinę su baudžiamąja byla ieškovė ir jos gynėjas advokatas Ž. R. 2003 m. sausio 29 d. prašė J. K. skirti teismo ambulatorinę psichitarinę ekspertizę.

Teismas nurodė, kad, Alytaus rajono vyriausiajam prokurorui 2003 m. vasario 14 d. patvirtinus kaltinamąją išvadą, J. K. baudžiamoji byla 2003 m. vasario 18 d. buvo perduota Alytaus rajono apylinkės teismui, o šio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutartimi J. K. buvo atiduota teismui pagal tuo metu galiojusio BK 274 straipsnio 3 dalį, 274 straipsnio 2 dalį ir byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2003 m. kovo 17 d. Teismas pažymėjo, kad kaltinamoji išvada ir šaukimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo išsiųsti J. K., tačiau šiuos dokumentus jai tik 2003 m. kovo 24 d. įteikė Panevėžio m. PK darbuotojai, o J. K. informavo teismą, kad gydosi VšĮ Panevėžio ligoninės Psichosomatiniame skyriuje. Teismas nurodė, kad J. K. į teismo posėdžius neatvyko keturis kartus, nurodydama, kad gydosi, o į teismo užklausimus VšĮ Panevėžio ligoninė pateikė informaciją, kad dėl sveikatos būklės ji negali dalyvauti teismo posėdyje ir jai tikslinga skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, nes J. K. serga sunkių ligų kategorijai priskiriamu psichiniu sutrikimu.

Teismas nurodė, kad, kilus abejonių dėl J. K. pakaltinamumo, 2003 m. liepos 30 d. nutartimi, dalyvaujant J. K. gynėjui Ž. R., teismas paskyrė ieškovei ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kurią atliko teismo psichiatrė ekspertė S. G. 2003 m. spalio 1 d. akte konstatuota, jog ieškovė negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o pagal savo sveikatos būklę negali dalyvauti teismo posėdyje, būti teisiama bei atlikti laisvės atėmimo bausmę. Teismas pažymėjo, kad ekspertė nurodė, jog ieškovė susirgo po nusikaltimo padarymo, be to, J. K. reikalinga skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, nes ambulatoriškai sunku įvertinti, ar yra psichozės reiškiniai. Teismas nurodė, kad ambulatorinės ekspertizės metu ekspertei neatsakius į dalį teismo klausimų, 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi, J. K. ir jos gynėjui Ž. R. dalyvaujant teismo posėdyje, ieškovei buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir ji buvo atiduota stacionariai stebėti ir tirti į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinį skyrių. Teismas, įvertinęs tokią J. K. sveikatos būseną, tą aplinkybę, jog neturi specialių žinių ir, nagrinėdamas tiek baudžiamąsias, tiek ir civilines bylas, vadovaujasi specialistų išvadomis, konstatavo, kad Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai, nepažeisdamas ieškovės teisių, be to, jai pačiai dalyvaujant teismo posėdyje (ekspertizės paskyrimo klausimą palikus spręsti teismui), J. K. skyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Teismas pažymėjo, kad šios nutarties ieškovė neskundė, o ekspertizės metu buvo nustatyta, kad ieškovė J. K. serga laikinojo pobūdžio psichikos sutrikimu – sunkiu depresijos epizodu su psichozės simptomais, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismas nurodė, kad ekspertai 2004 m. vasario 5 d. aktu rekomendavo teismui ieškovei skirti stacionarų medicininį stebėjimą bendro režimo stebėjimo sąlygomis, psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą iki pasveikimo bei nurodė, kad pagal psichikos sveikatos būseną J. K. negali dalyvauti teisminio nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną. Teismas nurodė, kad priverčiamųjų medicininių pobūdžio priemonių taikymo klausimas buvo paskirtas nagrinėti 2004 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje, tačiau teismas, įvertinęs Utenos ekspertinio skyriaus prašymą skubiai spręsti J. K. buvimo vietos klausimą, 2004 m. balandžio 13 d. skyrė specialų teismo posėdį šiam klausimui spręsti, apie kurio vietą ir laiką teismas raštu informavo Utenos ekspertinį skyrių, J. K. bei jos gynėją advokatą Ž. R. Teismas nurodė, kad iš baudžiamojoje byloje esančio Utenos ekspertinio skyriaus 2004 m. balandžio 9 d. rašto matyti, kad ekspertinė įstaiga patvirtino 2004 m. vasario 5 d. duotą ekspertų išvadą bei nurodė, kad įstaiga neturi galimybės užtikrinti pilnaverčio gydymo ir J. K. rekomenduojamas stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje pagal gyvenamąją vietą iki bus paskirtas priverstinis gydymas, ir kad 2004 m. balandžio 13 d. nutartimi teismas tenkino prašymą. Teismas pažymėjo, kad šiame teismo posėdyje J. K. gynėjas nedalyvavo, pranešęs telefonu, kad neatvyks; baudžiamojoje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad teismo nutartis J. K., jos gynėjui ir kt. buvo išsiųsta laiku. Teismas nurodė, kad 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės akte Nr. 7 išdėstytų išvadų turinys leidžia konstatuoti, kad dėl savo ligos pobūdžio ieškovė buvo pavojinga visuomenei. Teismas taip pat pažymėjo, kad akte nurodoma, jog pagal psichikos sveikatos būseną J. K. negali dalyvauti teisminio nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną, todėl ieškovė pagrįstai, dėl sveikatos būklės nebuvo kviečiama dalyvauti teismo posėdyje, tačiau apie jį buvo informuota. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog 2004 m. balandžio 13 d. nutartį byloje dalyvaujantys asmenys turėjo teisę skųsti per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo, nesutikdama su priimta nutartimi tiek pati ieškovė, tiek jos gynėjai turėjo teisę ir galimybę pasinaudoti apskundimo teise, tačiau ja nesinaudojo.

Teismas nurodė, kad J. K. nuo 2004 m. balandžio 16 d. tolimesniam gydymui buvo perkelta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė sirgo sunkia liga ir jai nedelsiant buvo reikalingas tinkamas gydymas, konstatavo, kad, nors 2004 m. balandžio 13 d. nutartis dar nebuvo įsiteisėjusi, ieškovė pagrįstai buvo perduota ligoninei, kuri galėjo užtikrinti J. K. būtiną gydymą, ir todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos ieškovės teisės, priešingai – ieškovei laiku nesuteikus tinkamo gydymo, jos sveikata galėjo tik pablogėti. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, jog ieškovei nebuvo reikalingas gydymas, teismui nepateikta.

Teismas nurodė, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje J. K. gydėsi 2004 m. balandžio 16 d. – 2004 m. balandžio 23 d., o 2004 m. balandžio 23 d. – 2004 m. gegužės 28 d. VšĮ Panevėžio ligoninės Psichiatrijos skyriuje. Teismo teigimu, nors ieškovė teigia, kad iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės į VšĮ Panevėžio ligoninę ji buvo perkelta „suderinus“ su teisėju A. M., tačiau tai patvirtinančių neginčijamų įrodymų teismui nepateikta.

Teismas nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės aktu, 2004 m. birželio 10 d. nutartimi, pradėjo procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir, vadovaudamasis galiojusio BPK 401 straipsnio 1 dalies 4 punktu, baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėjo iki J. K. pasveiks. Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartimi J. K. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje; nutartis buvo skundžiama, tačiau skundas atmestas, pripažinus nutartį teisėta ir pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad ši priverčiamoji medicininė priemonė buvo paskirta atsižvelgiant į Utenos ekspertinio skyriaus ekspertų išvadą bei teismo medicinos ekspertės N. M., dalyvavusios teismo posėdyje, nuomonę. Priimant šią nutartį ieškovė į teismo posėdį nebuvo kviečiama, tačiau posėdyje dalyvavo jos gynėjas advokatas A. M., todėl teigti, jog ieškovės teisės buvo pažeistos, nėra pagrindo, nes jos dalyvavimas posėdyje galėjo pabloginti jos sveikatos būseną, o duomenų, kad ieškovė yra pasveikusi, teismui nebuvo pateikta. Teismas nurodė, kad nors ieškovė teigia, kad jos būklė po gydymo pagerėjo, todėl nebuvo pagrindo skirti priverčiamosios medicinos priemonės – stacionaraus stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, nes VšĮ Panevėžio ligoninės 2004 m. birželio 16 d. pažymoje nurodyta, kad jos savijauta yra pagerėjusi, tačiau minėtos ligoninės pažyma buvo išduota 2004 m. birželio 16 d., t. y. po priverčiamosios medicininės priemonės skyrimo, ir teismui posėdžio metu nebuvo pateikta. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 14 d. nutartimi skundą atmetė ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, bei nurodė, kad apie J. K. pasveikimą teismas turi būti informuotas įstatymų nustatyta tvarka, o ne raštu. Teismas pažymėjo, kad ieškovės dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, VšĮ Panevėžio ligoninės 2004 m. birželio 16 d. pažyma patvirtina, kad nuo 2004 m. gegužės 28 d. ieškovė gydėsi ambulatoriškai, nors jai buvo paskirtas stacionarus stebėjimas. Teismo nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis nebuvo tinkamai vykdoma, o ieškovė nuo 2004 m. gegužės 28 d. iki ji 2004 m. lapkričio 16 d. atvyko į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę nuo visuomenės nebuvo izoliuota, bendravo su šeimos nariais ir artimaisiais. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teigia, kad teisėjas A. M. turėjo pareigą kas šešis mėnesius spręsti dėl jai paskirtos medicininio poveikio priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo, tačiau, vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3, 4 dalimis, tai sprendžia teismas, kurio teritorijoje taikoma medicininio poveikio priemonė, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Teismas nurodė, kad stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo vykdomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, todėl šį klausimą 2005 m. sausio 13 d. nutartimi išsprendė Rokiškio rajono apylinkės teismas, kuris tenkino 2005 m. sausio 4 d. ligoninės teikimą ir panaikino priverčiamąją medicinos priemonę bei perdavė nutartį Alytaus rajono apylinkės teismui tolesniam bylos nagrinėjimui. Teismas pažymėjo, kad taip pat įvertintina aplinkybė, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartis įsiteisėjo tik 2004 m. rugsėjo 14 d., Kauno apygardos teismui išnagrinėjus skundą, todėl Rokiškio rajono apylinkės teismui 2005 m. sausio 13 d., t.y. po keturių mėnesių išsprendus 2005 m. sausio 4 d. teikimą, ieškovės teiginys, kad klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo nebuvo išspręstas per šešis mėnesius nuo šių priemonių paskyrimo, atmestinas.

Teismas nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 11 d. nutartimi, dalyvaujant J. K., jos gynėjui A. G., paskyrė ieškovei pakartotinę teismo psichiatrinę stacionarinę ekspertizę, atiduodant J. K. stacionariai stebėti ir tirti Utenos ekspertiniam skyriui trims mėnesiams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo faktinio J. K. paguldymo į šią įstaigą. Teismas pažymėjo, kad, siekiant išnagrinėti bylą iš esmės ir išspręsti, ar J. K. nusikaltimų padarymo metu buvo pakaltinama, ribotai pakaltinama arba nepakaltinama, teismas pagrįstai skyrė pakartotinę ekspertizę, nes Utenos ekspertinio skyriaus 2004 m. vasario 5 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 7 buvo nurodyta, kad apie ieškovės pakaltinamumą arba ribotą pakaltinamumą veikos padarymo metu teismo psichiatrinės ekspertizės komisija galės atsakyti po atlikto priverstinio gydymo stacionarinio stebėjimo sąlygomis. Teismas nurodė, kad dėl nutarties dalies dėl paskirto trijų mėnesių tyrimo termino, apeliacinės instancijos teismui buvo paduotas skundas, kuris Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartimi buvo patenkintas ir teismo nutartis pakeista, patikslinant J. K. perdavimo stacionariai stebėti ir tirti Utenos ekspertiniam skyriui terminą, jį nustatant iki ekspertizės akto pateikimo teismui, bet ne ilgiau kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog nutartis nebuvo panaikinta, J. K. atidavimas į Utenos ekspertinį skyrių ir pakartotinės ekspertizės atlikimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad teisėjas du kartus nagrinėjo tą pačią bylą, ir nurodė, kad 2004 m. birželio 10 d. nutartimi ieškovei buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas, vadovaujantis BPK 401 straipsnio 2 dalies 4 punktu, buvo atidėtas, todėl daryti išvadą, kad bylą teisėjas A. M. 2004 m. birželio 10 d. išnagrinėjo iš esmės, nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad tuo metu galiojusio BPK 223 straipsnyje buvo nustatyta, jog kiekvieną bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas, todėl, ieškovei pasveikus ir atlikus pakartotinę ekspertizę, kuri patvirtino, kad J. K. yra psichiškai sveika ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tas pats teisėjas A. M. pagrįstai toliau nagrinėjo J. K. baudžiamąją bylą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Teismas konstatavo, kad J. K. argumentai, jog baudžiamojo proceso metu teisėjas A. M. veikė kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl negalėjo priimti nuosprendžio jos byloje, yra nepagrįsti, nes baudžiamoji byla teisme buvo gauta 2003 m. vasario 18 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutartimi J. K. atiduota teismui, o ikiteisminio tyrimo institutas BPK buvo įtvirtintas įsigaliojus naujajam Baudžiamojo proceso kodeksui, t. y. 2003 m. gegužės 1 d.

Teismas pažymėjo, kad ieškovės J. K. teiginiai, jog teisėjas buvo suinteresuotas pripažinti ieškovę kalta, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Teismas nurodė, kad nors, ieškovės nuomone, Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimis buvo pažeistos jos teisės, nes procesiniuose teismo dokumentuose šie teismai konstatavo, kad ji padarė nusikalstamas veikas, nors dėl jos byla buvo nutraukta, tačiau pagal BPK 332, 384 straipsnių nuostatas teismai privalėjo analizuoti, ar J. K. pagrįstai buvo inkriminuoti nusikaltimai, ar ji įvykdė šiuos nusikaltimus, ir tik konstatavus, jog įvykdytos nusikalstamos veikos, teisingai jas kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas, o pasibaigus BK nustatytiems baudžiamosios atsakomybės terminams – nutraukti bylą. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog baudžiamoji byla buvo nutraukta, nesudaro pagrindo civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai turėjo įtakos baudžiamojo proceso trukmei. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog baudžiamasis procesas truko daugiau kaip šešerius metus, tačiau parengtinis tyrimas nebuvo intensyvus, nes, 2000 m. gegužės 22 d. gavus D. J. D. pareiškimą, buvo pradėtos apklausos, ieškovė apklausta ir dėl I. D. pateikto pareiškimo, tačiau kelti baudžiamąją bylą 2000 m. liepos 1 d. buvo atsisakyta. Teismas nurodė, kad baudžiamoji byla J. K. buvo iškelta 2001 m. vasario 12 d., tačiau parengtinis tyrimas byloje baigtas tik 2003 m. vasario 14 d., patvirtinus kaltinamąją išvadą ir bylą perdavus teismui. Teismas pažymėjo, kad, nors baudžiamojo tyrimo metu buvo sujungtos kelios baudžiamosios bylos, byloje buvo atliekamos prekinės ekspertizės, byla 2001 m. birželio 14 d. buvo sustabdyta iki bus gauti atsakymai dėl teisinės pagalbos iš Belgijos Karalystės ir Olandijos teisingumo ministerijų, ir byla buvo atnaujinta 2002 m. lapkričio 18 d., ieškovė sirgo ir gydėsi, be to, J. K. ir jos gynėjas nepagrįstai delsė susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, tačiau tyrimas galėjo būti vykdomas intensyviau, operatyviau tvarkomi užklausimai dėl teisinės pagalbos suteikimo, vykdomi vertimai bei apklausos. Teismo teigimu, baudžiamoje byloje esantys duomenys rodo, jog, gavus atsakymus į teisinės pagalbos užklausimus ir iki 2001 m. gruodžio 6 d. atlikus vertimus, vėliau, iki byla buvo atnaujinta 2002 m. lapkričio 18 d., jokie veiksmai byloje nebuvo atliekami. Teismas nurodė, kad, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, bylos nagrinėjimas keletą kartų buvo atidėtas dėl ieškovės ligos, byloje skirtos trys teismo medicininės ekspertizės, be to, posėdžiai buvo atidedami neatvykus nukentėjusiesiems bei liudytojams, ieškovei naudojantis savo teise skųsti procesinius sprendimus, tai neišvengiamai prisidėjo prie baudžiamojo proceso trukmės. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės nėra pakankamos pateisinti šešerius metus užsitęsusį bylos procesą. Teismas pažymėjo, kad įvertintina ir ta aplinkybė, jog procesas užsitęsė iš dalies ir dėl pirmosios instancijos teismo klaidų, padarytų priimant 2005 m. vasario 11 d. nutartį bei apkaltinamąjį nuosprendį, pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Teismas nurodė, kad, konstatavus parengtinio tyrimo bei teismo padarytus pažeidimus, tai reiškia neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kurių buvo uždelstas šis tyrimas, konstatavimą, todėl yra pagrindas svarstyti ieškovės J. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismo teigimu, byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareikšto baudžiamojo kaltinimo metu ieškovė patyrė įtampą, nerimą, dėl to iš dalies pablogėjo sveikata ir ji gydėsi. Teismo nuomone, tam tikrų neigiamų dvasinių išgyvenimų ieškovė patyrė ir dėl per ilgai trukusios neapibrėžtos padėties, t. y. užtrukusio baudžiamojo persekiojimo, kuris baigėsi bylos nutraukimu, pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Teismas nurodė, kad tai, jog baudžiamoji byla dėl J. K. buvo nutraukta ne reabilituojančiu, o įstatymo nustatytu pagrindu, t. y. draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn suėjus senaties terminui, yra vienas iš vertinamųjų kriterijų nustatant priteistinos žalos dydį. Teismas pažymėjo, kad įvertintina, jog ieškovės atlikti nusikalstami veiksmai, dėl kurių suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, nereabilituoja jos civilinių teisinių padarinių prasme, nes jos veiksmai prieštaravo galiojančioms teisės normoms, ji buvo šių neteisėtų veiksmų dalyvė ir tai iš dalies lemia ir priteistinos žalos dydį. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pažeidimas, taip pat atsižvelgtina ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bylose prieš Lietuvą, kuriose buvo konstatuotas proceso trukmės pažeidimas ir kurios savo aplinkybėmis kiek įmanoma panašios į nagrinėjamą bylą. Teismo teigimu, atsižvelgiant į teismų praktiką ir nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, ieškovės nurodytas neturtinės žalos dydis (2 000 000 Lt) aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimam padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai šios kategorijos bylose. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, jog ieškovė sunkia liga susirgo dėl baudžiamojo persekiojimo ar neteisėtų pareigūnų veiksmų jos atžvilgiu, todėl, įvertinęs užsitęsusį procesą, ieškovei priteisė 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijo teismo argumentais.

Teisėjų kolegija nepripažino pagrįstais ieškovės apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.249 ir 6.282 straipsnių normas, nes baudžiamoji byla nutraukta ne reabilituojančiu, o įstatymo nustatytu pagrindu – draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn suėjus senaties terminui; kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas neturtinės žalos dydis (2 000 000 Lt) aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

Teisėjų kolegija nepripažino pagrįstais atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respubliko teisingumo ministerijos, apeliacinio skundo argumentų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimą ir patenkinti ieškovės ieškinį; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Procesas J. K. baudžiamojoje byloje truko pernelyg ilgai – beveik aštuonerius metus. Baudžiamoji byla buvo iškelta 2000 m. ir buvo nagrinėjama iki 2008 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjo 2005 m. rugpjūčio 1 d. Vertinant baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad procesas nebuvo intensyvus. Asmens teisės į įmanomai trumpesnį procesą užtikrinimo aspektu tai vertintina ir kaip nepagrįstas pasyvumas (neveikimas), todėl pagrįstai pripažinta per ilga baudžiamojo proceso trukmė ieškovės atžvilgiu.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. Kasatorės teisė į tinkamą bylos išnagrinėjimą baudžiamojoje byloje buvo pažeista. Sprendžiant, ar nebuvo pažeista teisė į teisingą teismą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinama bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jo pagrįstumą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bendriausia prasme bylos procesas vertinamas kaip atitinkantis įmanomai trumpiausio laiko reikalavimą tada, kai jo trukmė yra mažesnė kaip dveji metai.

2. Kasatorė 2001 m. balandžio 10 d. nepagrįstai buvo sulaikyta ir uždaryta į areštinę, tokiai procesinės prievartos priemonei nesant jokių pagrindų. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad vienos iš verslo partnerių, inicijavusių kasatorės baudžiamąjį persekiojimą, giminaitis buvo tuo metu generalinis komisaras V. G. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų kasatorei skirto arešto teisėtumą. Atimant kasatorei laisvę, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis, reglamentuojantis, kad kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Sprendžiant klausimą, ar kasatorės areštas buvo teisėtas, būtina vadovautis ne tik BPK, bet ir Konvencijos 5 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, suformuota aiškinant ir taikant Konvencijos 5 straipsnį. Arešto teisėtumas pagal nacionalinę teisę savaime nesuponuoja arešto teisėtumo pagal Konvencijos 5 straipsnį. Taikant Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, svarbu tai, ar arešto taikymas apskritai buvo reikalingas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, jog kalbama apie vienos iš pagrindinių žmogaus teisių – teisės į laisvę – ribojimą. Būtent neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais kasatorės uždarymas į areštinę išprovokavo situacinę reakciją, kuri sukėlė jai psichinės sveikatos sutrikimą.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši teisės norma turi būti taikoma su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ir suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. Kasatorę sulaikyti ir uždaryti į areštinę nebuvo jokio teisinio pagrindo. Kasatorė tuo metu buvo per 50 metų amžiaus, nesislapstė, baudžiamoji byla buvo inicijuota pagal verslo partnerių pareiškimus, kasatorė atvyko į policijos komisariatą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga. Tai, kad po to nebuvo kreiptasi dėl suėmimo skyrimo kasatorei, patvirtina faktą, kad jos sulaikymas buvo neteisėtas.

3. Teismai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį, neatitinkantį konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų neturtinės žalos nustatymo kriterijų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad nustatyti neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. parinkti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusiojo asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, yra teismo funkcija. Vertinant bylos medžiagą, akivaizdu, kad priteistos piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydis buvo parinktas, visiškai nesivadovaujant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais. Kasatorei priteistos piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydis buvo parinktas netinkamai aiškinant ir taikant neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Teismas turi pareigą kiekvienu konkrečiu ateveju atsižvelgti į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytus ir teismų praktikoje suformuluotus žalos įvertinimo pinigais kriterijus. Teismai tinkamai neįvertino kai kurių teisingam šio žalos atlyginimo dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o kai kurių iš viso neaptarė ir į juos neatsižvelgė. Kasatorės patirti išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, patirti išgyvenimai dėl prievartinio sulaikymo, arešto, laikymo psichiatrijos įstaigose, sveikatos sužalojimo, privertimo kęsti dvasines kančias, pažeminimo, taip pat patirti dvasiniai išgyvenimai dėl sugriauto ir prarasto verslo, dėl baudžiamojo persekiojimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie teismo buvo įvertinti 7000 Lt, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2009, 2007 m. spalio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2007, 2007 m. birželio 26 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007, neturtinės žalos įvertinimas 85 000 Lt, 40 000 Lt, 20 000 Lt, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kasatorei buvo priteistas neadekvatus, neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, žalos atlyginimas. Kasatorei padaryta žala sveikatai yra gana sunki ir sukėlė ilgalaikių padarinių. Priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis pripažintinas neadekvačiu padarytai žalai. Apeliacinės instancijos teismas sprendė klausimą dėl atlygintinos ieškovei neturtinės žalos dydžio, visiškai neatsižvelgdamas į sulaikymo, arešto skyrimo neteisėtumą, į neteisėtą paguldymą į psichiatrijos ligonines, po to atsiradusius padarinius, t. y. sveikatos sužalojimą, taip pat į bylos nagrinėjimą aštuonerius metus, ieškovės dvasinius išgyvenimus, kančias, nepatogumus, prarastą verslą.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Nagrinėjamoje byloje baudžiamojo proceso trukmė pateisinama ne tik baudžiamosios bylos sudėtingumu, tačiau ir tarptautinio elemento buvimu renkant įrodymus, nukentėjusiųjų ir liudytojų skaičiumi, galimų atliktų nusikalstamų veikų skaičiumi, įrodymų kiekiu ir jų rinkimo sudėtingumu, baudžiamosios bylos sustabdymu, atliktų ekspertizių skaičiumi, kasatorės negalėjimu dalyvauti baudžiamajame procese dėl psichinių susirgimų, kitų procese dalyvaujančių asmenų vengimu dalyvauti baudžiamajame procese. Alytaus rajono apylinkės teismas ėmėsi visų veiksmų, kad baudžiamasis procesas truktų kuo trumpiau.

Kasatorė klaidingai nurodo, kad baudžiamoji byla buvo pradėta 2000 m. Baudžiamasis procesas prasidėjo 2001 m., Alytaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui 2001 m. vasario 12 d. nutarimu iškėlus kasatorei baudžiamąją bylą. Baudžiamasis procesas dėl kasatorės baigėsi 2007 m., todėl procesas truko ne aštuonerius, o daugiau nei šešerius metus.

Teismai, vertindami bylos intensyvumą faktų aspektu, laikėsi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Teismai nustatė, kad įtakos baudžiamojo proceso trukmei turėjo ne tik teisėsaugos institucijų nepakankamas veiksmų intensyvumas, tačiau ir kitos aplinkybės, kurios nepriklausė nuo teisėsaugos institucijų veiksmų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso dalyviai, nors ir neturėdami pareigos spartinti procesą, turi rodyti reikiamą stropumą, atlikdami su jais susijusius proceso veiksmus ir susilaikyti nuo delsimo taktikos naudojimo. Baudžiamasis procesas užsitęsė iš esmės dėl kasatorės susirgimo, liudytojų, nukentėjusiųjų neatvykimo į teismo posėdžius, advokato negalėjimo dalyvauti teismo posėdžiuose.

Teismai tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalies, 6.250 straipsnio, 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Teismai nustatė, kad baudžiamoji byla buvo iškelta esant pagrindui ir vadai, nustatytiems tuo metu galiojusio BPK 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir tai buvo pagrindas parengtiniam tyrimui atlikti. Laikinojo sulaikymo paskyrimo tvarka ir trukmė, vėliau kasatorei paskirtų kardomųjų priemonių paskyrimo tvarka taip pat nebuvo pažeista. Spręsdami dėl kardomųjų priemonių pareigūnai tinkamai taikė tuo metu galiojančių BPK ir BK normas. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad faktas, jog po jos sulaikymo pareigūnai nesikreipė dėl jos suėmimo, savaime patvirtina sulaikymo neteisėtumą. Vienos procesinės prievartos priemonės pakeitimas kita arba paskirtos procesinės prievatos priemonės panaikinimas savaime nereiškia, kad ankstesnė procesinės prievartos priemonė buvo paskirta nepagrįstai ar neteisėtai. Kasatorė neįrodė aplinkybių, kurios suteiktų teisinį pagrindą jai reikalauti neturtinės žalos atlyginimo dėl kardomųjų priemonių skyrimo. Nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad baudžiamasis procesas dėl kasatorės iš viso negalėjo būti pradėtas, nes ją su nukentėjusiaisiais saistė civiliniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje konstatavo, kad kasatorės veikos atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimo sudėtį. Teismas teisėtai paskyrė kasatorei stacionarų stebėjimą psichiatrinėje ligoninėje pagal gyvenamąją vietą iki bus išspręstas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorė dėl savo ligos pobūdžio buvo pavojinga visuomenei, kad priežastinio ryšio tarp kasatorės laikino sulaikymo ir psichikos sutrikimų nėra, taip pat nėra jokių įrodymų, kad psichikos sutrikimai atsirado dėl kasatorei taikomos procesinės prievartos priemonės.

3. Teismai, spręsdami dėl žalos atlyginimo, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad baudžiamoji byla dėl kasatorės buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Byla nutraukta ne reabilituojančiu, o įstatymo nustatytu pagrindu – draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn suėjus senaties terminui. Teismų nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo ir CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatytus žalos sumažinimo kriterijus. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos, kiti ekonominio pobūdžio veiksniai. Kasatorės prašymas priteisti jai 2 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad teismai pagrįstai nurodė, jog, atsižvelgiant į teismų praktiką ir nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, ieškovės nurodytas neturtinės žalos dydis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, pažymėjo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog ieškovė sunkia liga susirgo dėl baudžiamojo persekiojimo ar neteisėtų pareigūnų veiksmų. Atsiliepime teigiama, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymus, nenukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

k o n s t a t u o j a :

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje kasacinis teismas pasisako dėl kasaciniame skunde iškeltų teisės klausimų, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nebuvo aiškinti sprendžiant žalos atlyginimą tuo atveju, kai ji padaryta dėl per ilgo baudžiamojo proceso bei su teise susijusių fakto klausimų, turinčių reikšmės sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo atlyginti žalą.

Dėl neturtinės žalos, padarytos nepateisinamai uždelstu baudžiamuoju procesu, atlyginimo teisės klausimais išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-7-7/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, byla Nr. 3K-3-428/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-534/2009; kt.). Taigi šios kategorijos bylose nagrinėjamos bylos pagrindu nėra teisinio neaiškumo ir būtinumo formuoti naują taisyklę ar teismų praktiką. Nurodytose ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, remiantis šio Teismo formuojama praktika, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) sprendimais yra išsamiai pasisakyta ir dėl neturtinės žalos atlyginimo privalomumo, jos sąlygų, kriterijų ir kt., jeigu ji yra padaryta dėl per ilgo baudžiamojo proceso, todėl šioje byloje kasacinis teismas teisės į žalos, padarytos nepateisinamai uždelstu baudžiamuoju procesu, atlyginimo nedetalizuoja ir plačiau nepasisako.

Dėl pagrindų atlyginti žalą buvimo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Su šio teismo motyvais dėl pagrindų buvimo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Kadangi nėra atsakovų ir trečiųjų asmenų kasacinių skundų, tai kasacinis teismas netiria žemesnės instancijos teismų išvadų, kuriomis remiantis priteistas neturtinės žalos atlyginimas, buvimo ir pagrįstumo.

Dėl atlygintinos žalos dydžio

Europos Žmogaus Teisių Teismas baudžiamąjį procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialios kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki sprendimo procese priėmimo (EŽTT byla Šleževičius prieš Lietuvą). Vertinant baudžiamojo proceso trukmę, šioje byloje atsižvelgtina į tai, kad baudžiamasis procesas prasidėjo 2001 metais, Alytaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui 2001 m. vasario 12 d. nutarimu iškėlus J. K. baudžiamąją bylą. Galutinį nuosprendį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė 2007 m. gruodžio 4 d. Net remiantis vien tik aritmetiniu skaičiavimu baudžiamasis procesas truko šešerius metus vienuolika mėnesių dvidešimt dvi dienas. Tačiau vertinant baudžiamojo proceso trukmę atsižvelgtina ne tik į matematinį baudžiamojo proceso trukmės termino skaičiavimą, bet ir į kitas aplinkybes, kurios turėjo reikšmės šio proceso trukmei.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje buvo atliekamos prekinės ekspertizės; baudžiamoji byla 2001 m. birželio 14 d. teismo nutartimi buvo sustabdyta iki bus gauti atsakymai dėl teisinės pagalbos iš Belgijos Karalystės ir Olandijos teisingumo ministerijų. Baudžiamoji byla atnaujinta 2002 m. lapkričio 18 d. Tuo metu ieškovė sirgo ir gydėsi, be to, J. K. ir jos gynėjas nepagrįstai delsė susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Taigi galima daryti išvadą, kad ši ikiteisminio proceso trukmė buvo nulemta aplinkybių, kurių pašalinti negalėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnai.

Baudžiamoji byla teismui buvo atiduota 2003 m. kovo 4 d. Po to, kai baudžiamoji byla buvo atiduota teismui, kasatorė nedalyvavo keturiuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Šios aplinkybės nurodytos Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 30 d. nutartyje skirti J. K. teismo psichiatrinę ambulatorinę ekspertizę. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad gydytojai raštu patvirtino, jog J. K. serga sunkių ligų kategorijai priskiriamu sveikatos sutrikimu ir jai rekomenduoja skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 30 d. nutartimi J. K. paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė.

Vykdant šią teismo nutartį buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrinė, psichologinė, narkologinė ekspertizė. Šios ekspertizės aktas Nr. 133 surašytas 2003 m. spalio 1 d. (T. 1, b. l. 203). Pažymėtina, kad teismo psichiatrė ekspertė padarė išvadą, kad J. K. pagal sveikatos būklę negali dalyvauti teisiamajame posėdyje, būti teisiama; yra ribotai pakaltinama ir jai reikalinga skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Taigi, esant tokiai ekspertinei specialistų išvadai, teismas neturėjo galimybės priimti procesinį sprendimą, kuriuo galėjo išspręsti klausimą dėl kasatorės padarytos veikos.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi J. K. paskyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Pagrindinis motyvas skirti ją buvo ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės akto, teisme gauto 2003 m. lapkričio 17 d., išvados, tarp kurių yra ir tokios, jog teismo psichiatrė ekspertė negali atsakyti į daugelį klausimų (T. 1, b. l. 42–43).

Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2004 m. balandžio 9 d. rašto darytina išvada, kad stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė atlikta 2004 m. vasario 5 d. (T. 1, b. l. 47). Iš šio rašto taip pat darytina išvada, kad J. K. diagnuozotas laikinas psichikos sutrikimas ir jai rekomenduotas stacionarus stebėjimas psichikos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą iki bus paskirtas priverstinis gydymas. Toks stebėjimas paskirtas Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartimi (T. 1, b. l. 49–50).

2004 m. vasario 5 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės akte Nr. 7 (T. 1, b. l. 220) ekspertų psichiatrų komisija teismui pateikė išvadas (T. 1, b. l. 228–230), kuriose nurodė, kad J. K. šiuo metu negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, jai taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, rekomenduotinas stacionarus stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą iki pasveiks, pagal psichikos sveikatos būseną negali dalyvauti teisminio nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną, o į visus teismo pateiktus klausimus ekspertų komisija galės atsakyti po priverstinio gydymo stacionarinio stebėjimo sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismui taip pat buvo pateikta epikrizė iš ligos istorijos už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki tų pačių metų balandžio 23 d., kai ji buvo gydoma Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje (T. 1, b. l. 215). Joje taip pat nurodomas J. K. psichikos sutrikimas.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 10 d. nutartimi (T. 1, b. l. 51–57), remdamasis medicininiais ir kitais duomenimis, atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą iki pasveiks J. K. ir jai skyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Pažymėtina, kad J. K. visą laiką naudojosi profesionalių teisininkų – advokatų paslaugomis. Nurodytą teismo nutartį jos gynėjas apskundė Kauno apygardos teismui (T. 1, b. l. 58). 2004 m. birželio 28 d. skunde (Kauno apygardos teisme jis gautas 2004 m. birželio 30 d.) J. K. gynėjas nekelia abejonių dėl J. K. susirgimo ir nurodo, kad „teismas medikų išvadų pagrindu ėmėsi atitinkamų priemonių, po ko pasikeitė J. K. sveikatos būklė“. Tai reiškia, kad ir J. K. gynėjas neabejojo, jog ši sirgo psichikos liga ir teismas taikė tinkamas teisines priemones, nes jas pritaikius pasikeitė J. K. sveikatos būklė, t. y. pagerėjo. Skunde advokatas taip pat nurodė, kad, pasikeitus J. K. sveikatos būklei, pirmosios instancijos teismas neturėjo taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių, o „privalėjo spręsti klausimą dėl pakartotinės stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimo“. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 14 d. nutartimi šį J. K. gynėjo advokato skundą atmetė, nes ekspertai psichiatrai neatsakė į teismo klausimą, ar kaltinamoji suprato savo veiksmus veikos padarymo metu, o nuo atsakymo į šį klausimą priklausė, ar J. K. veikos padarymo metu buvo pakaltinama, ar nepakaltinama (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 straipsnis), t. y. ar už padarytą veiką ji gali ar negali atsakyti baudžiamąja tvarka. Minėta, kad ekspertai psichiatrai 2004 m. vasario 5 d. išvadoje buvo atsakę, kad J. K. šiuo metu negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tačiau ekspertai psichiatrai neatsakė į pagrindinį klausimą, ar J. K. buvo pakaltinama veikos padarymo metu.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 13 d. nutartyje (T. 1, b. l. 64) konstatuota, kad J. K. psichinė būklė pagerėjo. Nutartyje taip pat kontattuota, kad gydytojų psichiatrų išvadoje nurodyta, jog J. K. psichinė būklė stabilizavosi, elgesys adekvatus.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 11 d. nutartimi (T. 1, b. l. 65, 66) J. K. paskyrė pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Taigi šia nutartimi realizuoti ankstesni teismo klausimai ekspertams psichiatrams dėl ieškovės nepakaltinamumo veikos padarymo metu, kartu realizuojant ir J. K. gynėjo 2004 m. birželio 28 d. skunde išdėstytą teismo pareigą „spręsti klausimą dėl pakartotinės stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimo“. Vadinasi, šia nutartimi taip pat atsiliepta į J. K. gynėjo advokato skundą skirti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę (T. 1, b. l. 58).

Dėl šios (2005 m. vasario 11 d.) teismo nutarties teisiamoji J. K. ir jos gynėjas 2005 m. vasario 23 d. padavė skundą Kauno apygardos teismui (T. 1, b. l. 68). Jame taip pat pripažįstama, kad J. K. po pradėto teisminio persekiojimo turėjo psichikos sutrikimų. Skunde nurodoma, kad nei pasveikusi teisiamoji, nei gynėjas neprieštarauja pakartotinės teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimui, tačiau nesutinka, kad J. K. būtų stebima ir tiriama stacionariai tris mėnesius. Analogišką prašymą išdėstė ir pati J. K. 2005 m. kovo 3 d. skunde Kauno apygardos teismui (T. 1, b. l. 69). Šiame skunde J. K. nurodo, kad jos tyrimo terminas stacionarinėje įstaigoje galėtų būti apie keturias savaites, t. y. apie vieną mėnesį. Šiuos skundus Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo ir 2005 m. kovo 17 d. nutartimi (T. 1, b. l. 70) juos iš dalies patenkino. Apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad J. K. atiduodama į Utenos ekspertinį skyrių iki ekspertizės akto pateikimo, bet ne ilgiau kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Alytaus rajono apylinkės teismas 2005 m. gegužės 18 d. raštu J. K. pranešė, kad į Utenos ekspertinį skyrių ji privalo savanoriškai nuvykti 2005 m. gegužės 23 d. Utenos ekspertinis skyrius 2005 m. gegužės 30 d. raštu (T. 1, b. l. 73) Alytaus rajono apylinkės teismui pranešė, kad J. K. 2005 m. gegužės 30 d. atlikta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė, o baudžiamąją bylą atsiųs 15 d. laikotarpiu.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 28 d. priėmė nuosprendį (T. 1, b. l. 74–82) baudžiamojoje byloje. J. K. pripažinta kalta, kad apgaule savo naudai įgijo trijų asmenų turtą.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi (T. 1, b. l. 93–101) nuosprendžio dalį, kuria J. K. pripažinta kalta apgaule įgijusi svetimą turtą, paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 16 d. nutartimi (T. 1, b. l. 108–111) Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi (T. 1, b. l. 112–123) Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikino ir bylą nutraukė, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas (Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi (T. 1, b. l. 131–136) J. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, kasacinį skundą atmetė.

Minėta, kad remiantis vien aritmetiniu skaičiavimu baudžiamasis procesas truko šešerius metus vienuolika mėnesių dvidešimt dvi dienas. Minėta, kad ieškovė teismui buvo atiduota 2003 m. kovo 4 d. ir ji nedalyvavo keturiuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Dėl susirgimo, kurį konstatavo specialistai (psichiatrai, ekspertai psichiatrai), jai buvo skiriamos teismo psichiatrinės ekspertizės ir galutinė išvada (2005 m. gegužės 30 d. atlikta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė) galėjo būti duota tik jai pasveikus, todėl šis laikotarpis (dveji metai ir trys mėnesiai) susijęs su teisiamosios J. K. gydymu ir teismo psichiatrinių ekspertizių atlikimu, yra tas terminas, kuris neturėtų būti priskiriamas prie baudžiamojo proceso vilkinimo ir baudžiamojo proceso veiksmų neatlikimo dėl pareigūnų kaltės. Minėta, kad teisiamoji ir jos gynėjas teigė, jog ji turėjo psichikos problemų. Šioje kasacinėje nutartyje išdėstytos ir kitos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Alytaus rajono apylinkės teismas nedelsė priimti atitinkamų procesinių sprendimų ir juos priimdamas rėmėsi gydytojų specialistų išvadomis, kuriomis nebuvo pagrindo abejoti. Šis teismas gydytojų specialistų išvadų pagal nustatytą kompetenciją negalėjo paneigti ir atmesti. Minėta, kad J. K. gynėjas ir ji pati neneigė, kad ši turėjo psichikos sutrikimų, tik pateiktuose civilinėje byloje procesiniuose dokumentuose nurodydami, jog susirgimą lėmė jos uždarymas į areštinę.

Ieškovė į areštinę buvo uždaryta 2001 m. balandžio 10 d. 16 val. (T. 1, b. l. 201) jai iškeltoje baudžiamojoje byloje pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas). Naktį iš balandžio 10-osios į 11-ąją areštinėje jai pablogėjo sveikata, todėl buvo pervežta į Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Vidaus ligų skyrių. Kasatorė teigia, kad būtent šis neteisėtas jos uždarymas į areštinę lėmė jos psichikos susirgimą. Vertinant tokius kasacinio skundo argumentus atsižvelgtina į tai, kad kasatorė buvo įtariama atlikusi nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė 2001 m. kovo mėn., kviečiama į apklausas neatvyko, svarbias priežastis patvirtinančių dokumentų neteikė, todėl 2001 m. balandžio 10 d. ieškovė buvo sulaikyta. Asmens laikinojo sulaikymo protokole nurodyta, kad pagrindas sulaikyti yra manymas, jog ji gali pabėgti (baudžiamoji byla; T. 4, b. l. 62–70).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi (T. 1, b. l. 112–123) pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis panaikintas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2008 m. sausio 15 d. nutartyje, bylos Nr. 2K-P-100/2008, konstatavo, kad nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas, t. y. arba nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taigi, dėl kasatorės priimtas ne išteisinamasis nuosprendis, bet nutraukta baudžiamoji byla, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesines poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą. Veikų padarymas buvo akivaizdus, tačiau dėl jų turėjo būti atliekamas atitinkamas tyrimas. Taigi kasatorės, kaip įtariamosios, uždarymas į areštinę savaime nereiškė, jog jai buvo taikyta neteisėta procesinė poveikio priemonė. Minėta, kad 2001 m. kovo mėn., kviečiama atvykti į apklausas, į jas neatvyko, svarbias priežastis patvirtinančių dokumentų neteikė, todėl buvo pagrindas manyti, kad J. K. gali pabėgti. Atsižvelgtina į tai, kad kasatorė buvo tris kartus teista: Kauno miesto apylinkės liaudies teismo 1969 metais už vagystę, 1970 metais Maskvos miesto Frunzės rajono liaudies teismo už atvirą vagystę ir spekuliaciją, Kauno miesto apylinkės liaudies teismo 1972 metais už sukčiavimą. Nors teistumai išnykę, tačiau jos praeityje padaryti nusikaltimai, tarp jų sukčiavimas, kuris padaromas darant poveikį žmogaus suvokimui, leidžia daryti išvadą, kad uždarymas į areštinę nebuvo neadekvati priemonė, nes J. K. buvo įtariama padariusi nusikaltimus sukčiavimu, t. y. manipuliavimu kito asmens gebėjimu suvokti tikrąją padėtį ir tokios veikos pagrindu gauti turtinę naudą, pažeidžiant kito asmens turtines teises.

Ieškinys yra grindžiamas ir tuo, kad ieškovei buvo taikomos gausios bei neproporcingai sunkios ir didelę žalą padariusios sankcijos, taip pat vyko teismo posėdžiai, nesuteikiant jai teisės dalyvauti tuose teismo posėdžiuose. Dėl vadinamųjų sankcijų neteisėtumo taikymo kasacinis teismas jau pasisakė. Dėl teisės dalyvauti teismo posėdžiuose pažymėtina, kad teismo posėdžiai vyko pagal įstatymų nustatytą tvarką. Štai Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendis priimtas dalyvaujant J. K. gynėjui advokatui E. R. (T. 1, b. l. 74). Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai priimant 2006 m. gegužės 9 d. nutartį dalyvavo dvi teisiamosios gynėjos – advokatės I. B. ir R. K. (T. 1, b. l. 93). Šios advokatės, kaip J. K. gynėjos, dalyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai priimant 2007 m. sausio 16 d. nutartį (T. 1, b. l. 108). Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai priimant 2007 m. gegužės 3 d. nutartį dalyvavo pati J. K. bei jos gynėjas advokatas K. S. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai priimant 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį taip pat dalyvavo pati J. K. bei jos gynėja advokatė K. G. (T. 1, b. l. 131). Taigi, ši teismų procesų eiga bei J. K. interesų gynimas paneigia jos argumentus apie tariamą procesinių teisių pažeidimą. Net visose trijose teismų instatncijose baudžiamoji byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad iki išvardytų teismo posėdžių bei procesinių dokumentų priėmimo J. K. nebuvo taikytos jokios procesinio poveikio priemonės, kurios ribotų ar bent sumažintų jos galimybę gintis nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų. Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminio tyrimo procese yra neteisėti. Taip pat minėta, kad šiuo atveju priimtas ne išteisinamasis teismo nuosprendis, bet nutraukta baudžiamoji byla, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Priteisdamas 7000 Lt žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įvertintina aplinkybė, jog procesas užsitęsė iš dalies ir dėl pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, priimant 2005 m. vasario 11 d. nutartį bei apkaltinamąjį nuosprendį, pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Konstatavęs parengtinio tyrimo bei teismo padarytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tai reiškia neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kurių buvo uždelstas šis tyrimas, buvimą.

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, bylos Nr. 3K-3-428/2009, konstatavo, kad „sąžiningumo, teisingumo ir protingumo maksimų turinys formuojamas ne tik objektyviojo jų suvokimo, kaip tam tikrų definicijų, pagrindu, bet ir vertinamųjų jų elementų atskleidimu remiantis teismų praktika konkrečiose bylose. Šiame kontekste, kai teismų praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio vertinama bylose, kuriose konstatuoti pažeidimai tik dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), itin svarbu atsižvelgti tiek į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo praktiką tokiose bylose, tiek į EŽTT praktiką tokiose bylose prieš Lietuvą: Šleževičius prieš Lietuvą (no. 55479/00, judgment of 13 November 2000), kur 30 000 Lt neturtinės žalos priteisimą lėmė išskirtinės aplinkybės; Meilus prieš Lietuvą (no. 53161/99, judgment of 6 November 2003) – priteista neturtinė žala – 5000 eurų; Girdauskas prieš Lietuvą (no. 70661/01, judgment of 11 December 2003) – priteista neturtinė žala 4000 eurų; Kuvikas prieš Lietuvą (no. 21837/02, judgment of 27 June 2006) – priteista neturtinė žala 2000 eurų; Simonavičius prieš Lietuvą (no. 37415/02, judgment of 27 June 2006) – priteista neturtinė žala (dėl pirmojo proceso etapo) 2000 eurų; Jakumas prieš Lietuvą (no. 6924/02, judgment of 18 July 2006) – priteista neturtinė žala 1000 eurų; Gečas prieš Lietuvą (no. 418/04, judgment of 17 July 2007) – 900 eurų. Teismas, priteisdamas neturtinę žalą pažymėjo, kad dalis delsimų priskirtini pareiškėjo advokatui; Norkūnas prieš Lietuvą (no. 302/05, judgment of 20 January 20) – priteista neturtinė žala – 2000 eurų.“ Nurodytoje nutartyje (Nr. 3K-3-428/2009), įvertindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-196/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-7-7/2007) ir EŽTT praktiką tokiose bylose prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad žalos atlyginimas nereiškia, kad jos reikalaujantis asmuo turėtų praturtėti ar privalantis ją atlyginti subjektas patirtų nepagrįstų nuostolių.

Kasaciniame skunde kasatorė prašo jos ieškinį patenkinti, t. y. priteisti 2 mln. Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taigi ieškovė reikalauja aiškiai nerealios pinigų sumos. Toks pareikštas reikalavimas reiškia, kad teisės gynimo požiūriu kasatorė negali būti laikoma sąžininga.

Atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentus, šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteista 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma negali būti didinama, todėl skundžiami teismų sprendimai paliktini galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismas turėjo 76,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. birželio 22 d. pažyma. Atmetus ieškovės kasacinį skundą šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės J. K. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 76,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis