Civilinė byla Nr. 3K-3-288/2010
Procesinio sprendimo kategorija 42.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės „Autopunktas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės „Autopunktas“ ieškinį atsakovui UAB „Daivera“ dėl avanso grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ikisutartinių santykių šalys nepasiekė susitarimo; ieškovas teigia, kad atsakovas iki 2008 m. balandžio 15 d. ir 2008 m. rugsėjo 20 d., t. y. taip, kaip tai buvo nustatyta dviejose 2007 m. lapkričio 12 d. sudarytose preliminariosiose sutartyse, neparengė parduoti autovežių su įranga, nors ieškovas iš anksto jam sumokėjo 4000 eurų (įskaitymu) ir 4000 eurų – 2008 m. kovo 28 d. mokėjimo pavedimu. Ieškovas akcentavo, kad iki 2008 m. spalio 20 d., kai gavo atsakovo pranešimą Nr. 13171 paštu, jog užsakyti autovežiai yra parengti parduoti ir pasiūlymą iki 2008 m. spalio 23 d. sudaryti autovežių pirkimo–pardavimo sutartis, jis apskritai nebuvo pardavėjo informuotas dėl pasirengimo sudaryti sutartis ar siūlymo pratęsti preliminariosiose sutartyse nustatytą derybų terminą. Tuo tarpu dėl pasikeitusios situacijos lengvųjų automobilių rinkoje ieškovui tapo netikslinga pirkti autovežių; jis laikė, kad pagrindinės sutartys nesudarytos dėl atsakovo kaltės, šiam nustatytais terminais neįvykdžius preliminariųjų sutarčių 1, 3.1 punktuose nustatytų įsipareigojimų; nors ieškovas prašė atsakovo grąžinti iš anksto sumokėtas lėšas, tačiau šis 2008 m. gruodžio 8 d. rašte nurodė, kad nepasiekta susitarimo dėl ieškovo kaltės, avanso, kaip baudos už sutartinių prievolių nevykdymą, negrąžino. Į ieškovo 2009 m. sausio 6 d. pretenziją grąžinti iš anksto sumokėtus pinigus atsakovas 2009 m. sausio 16 d. pranešime Nr. 14176 nurodė, kad jis esą elektroniniu paštu ieškovui siuntė komercinius pasiūlymus (2008 m. kovo 12 d. pasiūlymą Nr. 230 ir 2008 m. rugsėjo 3 d. pasiūlymą Nr. 279). Ieškovas nurodė jų negavęs, todėl teismo prašė priteisti iš atsakovo 27 622 Lt avanso, 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus m. 3–iasis apylinkės teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino (CK 6.59 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.162 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Kadangi šalys preliminariosiose sutartyse detaliai neaptarė pagrindinių sutarčių sudarymo aplinkybių, tai teismas vadovavosi CK 6.162 straipsnio 1 dalimi ir sprendė, kad, sudarant pagrindines pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovas (pardavėjas) turėjo pareigą pateikti ieškovui pasiūlymą dėl autovežių įsigijimo. Šiuo atveju, teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad pateikė ieškovui sutartyje nustatytos formos ofertą: paštu, faksu ir pasirašytinai; nesant šalių susitarimo dėl ofertos pateikimo elektroniniu paštu, atsakovo argumentus, kad toks šalių bendravimas pripažintinas tinkamu ir kad tai išplaukia iš preliminariųjų sutarčių 6.10 punktų, taip pat šalių susiklosčiusios verslo praktikos, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų duomenų apie šalių buvusią susirašinėjimo elektroniniu paštu praktiką, pripažino nepagrįstais; teismo vertinimu, preliminariųjų sutarčių 6.5 punktuose nenustatyta pranešimų siuntimo elektroniniu paštu formos; vien tik tokio adreso sutarties 6.10 punkte nurodymas nėra pagrindas manyti buvus susitarimą dėl elektroninės ofertos. Atsakovo 2008 m. spalio 20 d., t. y. pasibaigus preliminariosiose sutartyse nustatytiems terminams pagrindinėms sutartims sudaryti, taip pat 2008 m. gruodžio 12 ir 16 d. siųsti ieškovui raštai, teismo vertinimu, patvirtina šalims įprastą tvarką siųsti pranešimus paštu.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą, priėmė naują 2010 m. sausio 20 d. sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Priešingai nei pirmosios, apeliacinės instancijos teismas aiškino ikisutartinių santykių šalių sudarytas preliminariąsias sutartis, taikydamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Kolegija nurodė, kad preliminariųjų sutarčių 6.4 punkte nustatyta visų pranešimų, susijusių su sutartimi, siuntimo forma: jie siunčiami rašytine forma faksu, paštu arba įteikiami pagal 6.10 punkte nustatytus šalių rekvizitus, tarp kurių yra elektroninių paštų adresai. Kolegija vertino atsakovo pateiktus įrodymus, kad šalys ūkinėje veikloje, pateikdamos užsakymus kroviniams pervežti, kitais klausimais bendravo ir elektroninėmis ryšio priemonėmis; tuo tarpu preliminariųjų sutarčių 6.4 punkto samprata „paštas“, kolegijos vertinimu, suprantama ir kaip „elektroninis paštas“; dėl to pranešimai dėl preliminariųjų sutarčių vykdymo galėjo būti siunčiami ir elektroniniu paštu, kuris nurodytas įmonių rekvizituose, ir šia aplinkybe negalima remtis kaip sutarčių 6.4 punkto pažeidimu. Byloje esančių antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų duomenimis, atsakovas sutarčių galiojimo metu elektroniniu paštu 2008 m. sausio 3 d., kovo 12, 13 d. siuntė ieškovui komercinius pasiūlymus Nr. 210 ir 230 dėl preliminariosios sutarties Nr. ATP-07-02, 2008 m. rugsėjo 3 d. – komercinį pasiūlymą Nr. 279 dėl preliminariosios sutarties Nr. ATP-07-03 įgyvendinimo; visus pasiūlymus ieškovas turėjo gauti, jis nepateikė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Sudarius preliminariąsias sutartis CK 6.162 straipsnio pagrindu, šalims atsirado pareiga bendradarbiauti (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), tačiau ieškovas šios pareigos nevykdė, nes nereiškė pretenzijų dėl atsakovo teikiamų komercinių pasiūlymų, tarp jų – dėl pasiūlymo Nr. 279, kuriame, kitaip nei preliminariojoje sutartyje, nurodyta 2000 eurų didesnė autovežio kaina. Kolegija sprendė, kad ieškovas nesiekė sudaryti autovežių pirkimo–pardavimo sutarčių preliminariosiose sutartyse nustatytais terminais ir sąlygomis; nurodytos aplinkybės suponavo išvadą, kad pagrindinės sutartys nesudarytos dėl ieškovo, kuris faktiškai nesiekė sudaryti sutarčių ir tuo klausimu su atsakovu nebendradarbiavo, kaltės, bet ne dėl atsakovo nepateiktos sutarties sąlygas atitinkančios ofertos. Kolegija taip pat akcentavo, kad ieškovas nenupirko autovežių, negavęs finansavimo; apie tai jis patvirtino 2008 m. gruodžio 15 d. rašte atsakovui. Šalys neginčija, kad ieškovas atsakovui sumokėjo 27 622 Lt (8000 eurų); iš preliminariųjų sutarčių 5.1 punkto išplaukia, kad, pirkėjui nepagrįstai nesudarius pagrindinės sutarties, jo sumokėtas avansas lieka pardavėjui kaip bauda, kurios dydis atitinka iš anksto įvertintus minimalius nuostolius. Pripažinus, kad sutartys nesudarytos dėl ieškovo kaltės, sumokėtas avansas lieka pardavėjui, t. y. atsakovui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti apeliacinės ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CK 6.163 straipsnio, 6.165 straipsnio 4 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė dėl kasatoriaus kaltės, kaip civilinės atsakomybės esant ikisutartiniams santykiams, sąlygos; teismas netaikė CK 6.163 straipsnio nuostatų, todėl netinkamai vertino, kad kasatorius, pažeidęs pareigą bendradarbiauti, elgėsi neteisėtai, todėl privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Pagal CK 6.163 straipsnyje nustatytą reglamentavimą esant ikisutartiniams santykiams neteisėtais veiksmais laikomas nesąžiningas elgesys – vengimas ar atsisakymas sudaryti sutartį, bet ne tai, jog sutarties nebuvo sudaryta. Nagrinėjamoje byloje šalys nesusitarė dėl jas tenkinančio rezultato; dėl pirmojo autovežio pirkimo atsakovo pateikta oferta Nr. 230 galiojo iki 2008 m. kovo 20 d., t. y. gerokai trumpesnį laiką, nei buvo nustatyta preliminariojoje sutartyje (iki 2008 m. balandžio 15 d.). Dėl to su šia oferta kasatorius turėjo teisę nesutikti, nepažeidęs sutarties ir tikėdamasis išsiderėti palankesnių sąlygų, taip pat turint omenyje tai, jog iki sutarties sudarymo yra laiko. Per likusį laiką šalys nesusitarė, nė vienai iš jų nepateikus pasiūlymų. Kad atsakovas nebuvo linkęs pratęsti derybų, matyti iš jo 2009 m. sausio 8 d. elektroninio laiško, iš kurio galima spręsti, jog nebuvo planuojama 2008 m. pavasarį parduoti kasatoriui autovežių. Tai reiškia, kad nėra pagrindo išvadai, jog 2008 m. balandžio 15 d. kasatorius vengė ar atsisakė sudaryti sutartį. Dėl atsakovo nesąžiningo elgesio derybose, šiam pateikus pasiūlymą Nr. 279, kuriame antrojo autovežio kaina padidinta 2000 eurų, šalims nepavyko susitarti dėl jo pirkimo. Kasatoriaus teisė atsisakyti tokio pasiūlymo buvo pateisinama, nes derybos dėl antrojo autovežio kainos buvo baigtos, jų rezultatas užfiksuotas preliminariojoje sutartyje. Atsakovas, elgdamasis pagal CK 6.163 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles, turėjo kasatoriui atskleisti priežastis ir įrodymus, patvirtinančius kainos pasikeitimą, tačiau to nepadarė. Šalys derybų metu siekia išsiderėti palankesnes sau sąlygas, nėra atsakingos, jeigu nebuvo pasiekta susitarimo ir nenustatyta nesąžiningo elgesio (CK 6.163 straipsnio 2 dalis, 6.165 straipsnio 4 dalis). Dėl to pripažintina neteisinga apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad esant ikisutartiniams santykiams šalys privalo bendradarbiauti, t. y. siekti sudaryti sutartį (CK 6.38 straipsnio 3 dalis).
2. Dėl CK 6.193 straipsnio netinkamo taikymo. Ikisutartinių santykių šalių preliminariąsias sutartis apeliacinės instancijos teismas aiškino, nepagrįstai remdamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis; derybų dėl būsimos sutarties sąlygų stadijoje nėra galimybių jos sąlygas aiškinti, nagrinėjant šalių elgesį (vykstantį susirašinėjimą), šalių ketinimus, tikslus, kurių šalys siekia, nes jie apskritai neaiškūs ir nėra galutinai susiformavę; vadinasi, šalims derybų procese užfiksavus susitarimą, kad sutartis (pateikiant ofertą ir priimant pasiūlymą – akceptą) bus tik rašytinės formos, tokios sąlygos negalima aiškinti pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles dėl pirmiau išdėstytų argumentų. Kita vertus, šalys atskirus derybų proceso etapus neretai fiksuoja rašytiniuose dokumentuose, jos gali nustatyti sąlygas ir reikalavimus sutarties formai tam, kad nekiltų abejonių dėl dalykų, dėl kurių susitarė, ir kad sutartis taptų teisiškai įpareigojanti. Taigi teismui būtina įsitikinti, ar oferta ir akceptas yra teisiškai reikšmingi; toks tikslas galbūt suponuoja CK 6.193 straipsnyje nustatytų taisyklių taikymo pagal analogiją galimybes su tam tikromis išlygomis; nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga preliminariosiose sutartyse vartojama samprata „rašytinė forma“ suponuoja būtinumą aiškinti šių sutarčių tekstą, taikant lingvistinės, sisteminės ir loginės analizės metodus; vadinasi, šiuo atveju CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės, atitinkančios preliminariųjų sutarčių specifiką, galbūt vartotinos, tačiau nenustatytos įstatymo, nesuformuota teismų praktikos ar teisės taikymo analogijos. Tuo tarpu, minėta, apeliacinės instancijos teismas be išlygų šioje byloje ikisutartiniams santykiams taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, t. y. aiškinosi tikruosius šalių ketinimus, jų elgesį ir sprendė, kad atsakovo elektroniniu paštu pateikti pasiūlymai laikytini teisiškai reikšmingais dokumentais (oferta), jeigu preliminariojoje sutartyje to aiškiai nenurodyta. Ikisutartinių santykių šalių sudaromos preliminariosios sutarties paskirtis – fiksuoti sutarties sąlygas, dėl kurių derybos baigtos, nors susitarimo nesudaryta, nes šalims liko dėl ko derėtis; kai derybos nebaigtos (nesuėjęs terminas joms baigti), šalys yra laisvos toliau derėtis ir neįmanoma nustatyti jų tikrųjų ketinimų ir tikslų. Sąžininga, protinga ir teisinga būtų preliminariosios sutarties sąlygas aiškinti, nagrinėjant tik tekstą (taikant lingvistinį, sisteminį ir loginį metodus), laikant, jog šalys buvo pakankamai rūpestingos ir dėl sutartų sąlygų fiksavo tiksliai. Dėl to preliminariosios sutarties 6.4 punkto nuostata, kad „visi pranešimai, susiję su sutartimi, turi būti siunčiami rašytine forma“, reiškė, jog šalys iš esmės nustatė, kokios formos dokumentais jos turi apsikeisti, kad jie teisiškai įpareigotų (CK 1.73 straipsnio 3 dalis, 6.192 straipsnio 1, 5 dalys); elektroniniai laiškai nėra rašytiniai dokumentai, kuriuos būtų galima pasirašyti, ar tie, kuriuos galima įteikti pasirašytinai (CK 6.192 straipsnio 2 dalis). Atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes nesilaikė įsipareigojimo teikti rašytinės formos pasiūlymus ir tik tam tikra tvarka, todėl jis elgėsi neteisėtai (CK 6.163 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis), jam tenka iš to kilę padariniai (CK 6.64 straipsnio 3 dalis).
3. Dėl ieškinio senaties termino ir draudimo įskaityti nevienarūšes prievoles. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas 2008 m. gruodžio 8 d. pranešimu Nr. 13800 ir 2008 m. gruodžio 16 d. pranešimu Nr. 13894 įskaitė 4000 eurų baudą dėl esą kasatoriaus neįvykdytos prievolės sudaryti sutartį iki 2008 m. balandžio 15 d. Pasibaigus CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytam sutrumpintam šešių mėnesių ieškinio senaties terminui, pažeista prievolė teismo neginama (CK 1.124, 1.131 straipsniai); tuo tarpu pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį gali būti įskaitytos tik vienarūšės prievolės, aiškinant kartu su CK 1.1 straipsniu – įskaitymas galimas, kai prievolės yra teisinės. Atsakovo įskaitymas yra neteisėtas, niekinis ir nelaikytinas teisiškai reikšmingas.
Atsiliepime į kasatoriaus (ieškovo) kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma:
1. Dėl 6.193 straipsnio nuostatų taikymo esant ikisutartiniams santykiams. Šalių sudarytose preliminariosiose sutartyse nebuvo detaliai aptarta pagrindinių sutarčių sudarymo aplinkybių, todėl jos turėjo būti sudaryos, pateikiant ofertą ir akceptuojant. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, padarė pagrįstą išvadą, kad preliminariosios sutarties šalys numatė ne tik rašytinę, bet ir elektroninę ofertos ir akcepto formą. Kolegijos nustatytos aplinkybės, kad kasatoriui elektroninė oferta buvo pateikta ir šio gauta, bet nereaguota į ją, pagrįstai suponavo išvadą, jog kasatorius nebendradarbiavo ir dėl to yra kaltas dėl pagrindinių sutarčių nesudarymo. Laikydamas, kad ikisutartinių santykių šalims taikytinos CK 6.193 straipsnio nuostatos, atsakovas išdėstė pirmiau nurodyto CK normų aiškinimo ir taikymo praktikos nuostatas; jis taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė sutarčių teksto; priešingai nei teigiama, kolegija, vadovaudamasi CK 6.193 straipsniu, CPK 185 straipsniu, vertino, kad samprata „paštas“ aiškintina plečiamai ir reiškia taip pat „elektroninį paštą“. Tuo tarpu preliminariosios sutarties 6.4 punkto sąlyga neturėtų būti aiškinama kaip šalių priimtino pranešimų pateikimo būdo išimtis (pranešimų įteikimas pasirašytinai); šalių santykiuose jis yra alternatyvus, bet ne privalomai taikytinas kartu su kitais įteikimo būdais. Be to, šalių ryšys elektroniniu paštu patvirtinamas jų ankstesniais ikisutartiniais ir sutartiniais santykiais, taip pat verslo praktika.
2. Dėl CK 6.163 straipsnio taikymo ir bendradarbiavimo pareigos esant ikisutartiniams santykiams. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius neįvykdė pareigos bendradarbiauti, jis dėl finansinių sunkumų nesiekė ir vengė sudaryti pagrindines sutartis (CK 6.163 straipsnio 3 dalis, 6.165 straipsnio 3 dalis). Kolegija kasatoriaus elgesio esant ikisutartiniams santykiams neteisėtumą pagrįstai vertino pareigos bendradarbiauti aspektu, todėl kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti. Bendradarbiavimo pareiga taikytina ir ikisutartiniams santykiams; bendradarbiavimo principas yra sąžiningumo principo išraiška (CK komentaras, Šeštoji knyga, Prievolių teisė – CK 6.38 straipsnio komentaras, p. 69-71, Justitia 2003). Kai nevykdoma bendradarbiavimo pareigos, pažeidžiama kitos šalies teisė į teisinį apibrėžtumą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis); kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Bendradarbiavimo principas ypač pažymimas CK 6.200 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje pasyvų kasatoriaus elgesį po to, kai jis gavo iš atsakovo pasiūlymų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pareigos bendradarbiauti pažeidimą, kuris yra pagrindas kasatoriaus civilinei atsakomybei taikyti. Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius turėjo pareigą dėti pastangas pagrindinėms sutartims sudaryti, bet šios pareigos nevykdė dėl nepateisinamų priežasčių, todėl CK 6.163 straipsnis taikytas tinkamai. Vertinant, kuri iš šalių pažeidė preliminariąją sutartį UNIDROIT principų aspektu, atsižvelgtina į tai, kuri iš šalių pažeidė pareigą bendradarbiauti.
3. Dėl CK 6.165 straipsnio 4 dalies taikymo. Nustatęs, kad autovežių pirkimo–pardavimo sutartys nesudarytos dėl kasatoriaus kaltės, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.165 straipsnio 4 dalį.
4. Dėl ieškinio senaties. Iki kasacinio skundo padavimo kasatorius apskritai nekėlė reikalavimų dėl ieškinio senaties ir baudos įskaitymo; kita vertus, kasaciniame procese faktiniai šių klausimų aspektai netiriami.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.163 straipsnio, 6.165 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo
Sutarties sudarymo procedūra reglamentuota CK 6.162–6.187 straipsniuose. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be nurodytų teisės normų, reikšmingos CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 straipsnių nuostatos, taip pat svarbus sutarties sudarymo būdas. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų išplaukia, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma, pateikiant pasiūlymą (oferta) ir jį priimant (akceptas), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra; CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti kitokiais veiksmais.
Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad preliminariųjų sutarčių galiojimo metu pagal susiklosčiusią praktiką atsakovas elektroniniu paštu 2008 m. sausio 3 d., kovo 12, 13 d. siuntė kasatoriui komercinius pasiūlymus Nr. 210, 230 dėl preliminariosios sutarties įgyvendinimo, kad šiuos pasiūlymus kasatorius gavo, tačiau į juos neatsakė. Teismas taip pat nustatė, kad kasatorius negavo finansavimo autovežiams nupirkti, kartu tai reiškė sąlygos pagrindinėms sutartims sudaryti nebuvimą (T. 1, b. l. 27). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius nevykdė pareigos bendradarbiauti, dėl finansinių sunkumų nesiekė sudaryti pagrindinės sutarties (CK 6.163 straipsnio 3 dalis, 6.165 straipsnio 4 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktinę aplinkybę – kasatoriaus vengimą bendradarbiauti esant ikisutartiniams santykiams, todėl turėjo pagrindą pripažinti šį kaltu dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinių sutarčių, kasatoriaus elgesį vertinti kaip nesąžiningą.
Dėl CK 6.193 straipsnio aiškinimo ir taikymo
CK 6.193 straipsnyje nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutartis aiškinama tada, kai kyla šalių ginčas dėl jos galiojimo, rūšies, pobūdžio, pakeitimo, pasibaigimo. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Visų pirma sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; antra, šioje normoje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo principas, įpareigojant aiškintis tikruosius šalių ketinimus. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais. Faktiniai šalių veiksmai aiškintini, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus.
Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė dvi preliminariąsias sutartis, kuriose nebuvo detaliai aptarta pagrindinių sutarčių sudarymo aplinkybių, todėl šios turėjo būti sudarytos, pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą įrodančiais veiksmais. Sprendžiant atsakomybės esant ikisutartiniams santykiams klausimą, teisiškai reikšminga tai, kad asmuo, sudarydamas preliminariąją sutartį, turi prisiimti riziką, jog gali būti nesudaryta pagrindinės sutarties, ir veikti apdairiai, kad būtų išvengta neigiamų padarinių.
Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas aiškinosi preliminariųjų sutarčių 6.4, 6.10 punktų nuostatas ir tai, kodėl buvo nurodyta dėl bendravimo elektroninėmis ryšio priemonėmis, todėl turėjo pagrindą išvadai, jog pranešimai, susiję su preliminariųjų sutarčių vykdymu, galėjo būti siunčiami ir elektroniniu paštu, kuris nurodytas įmonių rekvizituose, ir ši aplinkybė negali būti laikoma sutarčių 6.4 punkto pažeidimu.
Kasaciniame skunde keliama abejonių dėl CK 6.193 straipsnio nuostatų taikymo preliminariajai sutarčiai aiškinti, tačiau šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostata yra ne vieną kartą išdėstyta ir pažymėta, jog ikisutartinių santykių šalių sudarytos preliminariosios sutarties neaiškių sąlygų turinys aiškintinas, taikant CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; Teismų praktika 26).
CK 6.38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekviena prievolės šalis turi pareigą vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus elgesį esant ikisutartiniams santykiams pagrįstai vertino pareigos bendradarbiauti aspektu ir laikė, kad šią pareigą jis pažeidė, todėl pripažino, jog tokiu atveju kasatoriui taikytina civilinė atsakomybė, kuri nustatyta preliminariųjų sutarčių 5.1 punkte.
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti, todėl kasacinis skundas netenkintinas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas UAB „Daivera“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, už kurio surašymą turėjo 1452 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir prašė jas priteisti iš kasatoriaus. Byloje pateiktas atsakovo išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2010 m. balandžio 29 d. mokėjimo nurodymas Nr. 235. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, įvertinusi prašymo argumentus, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo patirtos išlaidos už advokato suteiktą teisinę paslaugą, šiam surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlygintinos iš dalies, t. y. priteisiant 1000 Lt atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 34 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant ieškovo Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės „Autopunktas“ kasacinio skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės „Autopunktas“, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsakovui UAB „Daivera“, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo ir į valstybės biudžetą 34 Lt (trisdešimt keturis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys
