Civilinė byla Nr. 3K-3-281/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
34.5; 81 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovei L. M. dėl išlaikymo priteisimo turtu; tretieji asmenys – O. D. V., A. A., J. A.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Šalių ginčas kilo dėl išlaikymo priteisimo ieškovui V. A. iš mirusiojo brolio P. A. A. turto.
Panevėžio miesto teismas 1972 m. vasario 2 d. sprendimu priteisė ieškovui V. A. išlaikymą iš penkių jo brolių ir sesers (iš P. A. A., A. A. ir S. A. po 2 rublius, iš R. L. – po 3 rublius, iš R. A. – po 4 rublius per mėnesį). Teismas nurodė, kad išlaikymo prievolė vykdytina nuo 1971 m. spalio 26 d. iki ieškovas pasveiks. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminė civilinių bylų kolegija 1972 m. vasario 28 d. nutartimi teismo sprendimą paliko nepakeistą, tik patikslino alimentų išieškojimo laiką ir nurodė, kad jie išieškomi iki 1972 m. gegužės 3 d.
1997 m. spalio 30 d. vienas iš išlaikymo prievolę turėjusių brolių P. A. A. mirė. 1998 m. ieškovas V. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jam išlaikymą turtu, t. y. 1/3 dalį P. A. A. mirties dieną priklausiusio turto. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 9 d. nutartimi teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, paliko nepakeistą. Kasacine tvarka ieškovas teismo nutarties neskundė.
2005 m. vasario 24 d. ieškovas V. A. pateikė prašymą atnaujinti procesą byloje dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės, panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priteisti jam išlaikymą turtu iš mirusiojo brolio P. A. A. 1/3 dalies palikimo. Kaip naują ir svarbią aplinkybę jis nurodė Lietuvių kalbos instituto 2004 m. gruodžio 20 d. ekspertizės akto išvadą, kurioje nurodyta, kad: Panevėžio miesto teismo 1972 m. vasario 2 d. sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1972 m. vasario 28 d. nutartis įpareigojo mokėti ieškovui alimentus iki jis pasveiks; Aukščiausiasis Teismas revizine tvarka patikslino alimentų išieškojimo laiką ir nurodė išieškoti alimentus iki 1972 m. gegužės 3 d. (iki nedarbingumo nustatymo termino pabaigos); pratęsus nepasibaigusį terminą, alimentų išieškojimas turi būti tęsiamas, nes sprendimo dalis, kurioje nustatyta prievolė mokėti alimentus tol, kol ieškovas pasveiks, buvo palikta galioti. Ieškovas teigia, kad jis iki šios dienos nepasveiko ir yra nedarbingas, todėl prievolė teikti jam išlaikymą išliko, ji turi būti nukreipta į mirusiojo brolio P. A. A. turtą, kuris iki savo mirties jį išlaikė. Broliui mirus, išlaikymo prievolė perėjo jo turto paveldėtojai. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės L. M. išlaikymą turtu, t. y. 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio duomenys neskelbtini, 1/3 dalį indėlių, esančių AB „Hansabankas“, 1/3 dalį žemės sklypo, esančio duomenys neskelbtini.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 19 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje dėl išlaikymo priteisimo ieškovui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad prievolinius santykius, atsiradusius iki 2000 m. CK įsigaliojimo, reglamentavo 1964 m. CK ir Santuokos ir šeimos kodekso, o prievolių įvykdymą – 2000 m. CK normos. SŠK 97 straipsnis įpareigojo brolius ir seseris, turinčius pakankamai lėšų, išlaikyti savo nedarbingus brolius ir seseris, neturinčius tėvų, sutuoktinių ir vaikų arba negalint gauti iš jų išlaikymo, t. y. nesant galimybės gauti išlaikymo iš asmenų, kuriems pagal įstatymą pirmiau nei broliams ir seserims atsirastų pareiga išlaikyti paramos reikalingą asmenį. SŠK 97 straipsnis galiojo iki 2001 m. liepos 1 d., todėl iki šios datos egzistuojant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, tebesitęsė teisė paramos reikalingiems asmenims gauti išlaikymą, o įstatyme išvardytiems asmenims – pareiga ją teikti. Byloje nenustatyta, kad P. A. A. nuo 1972 m. gegužės 3 d. vykdė teismo sprendimą – mokėjo ieškovui išlaikymą. Byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų įrodymų ir apie tai, kad jis iki mirties (1997 m. spalio 30 d.) gera valia teikė ieškovui išlaikymą. Dėl to teismas laikė neįrodyta aplinkybę, kad P. A. A. teikė finansinę paramą ieškovui ir kad ši parama buvo pagrindinis, nuolatinis ir vienintelis ieškovo pragyvenimo šaltinis, o aplinkybės, sudariusios pagrindą ieškovui reikalauti išlaikymo, tęsėsi ir išliko iki CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. Galiojančio CK trečiosios knygos normose nenustatyta, kad broliai ir seserys privalo išlaikyti savo nedarbingus brolius ir seseris, neturinčius tėvų, sutuoktinių ir vaikų arba negalinčius gauti iš jų išlaikymo. Pareiga įrodyti, kad gaunamos pajamos ar turimas turtas neužtikrina minimalių poreikių tenkinimo, todėl yra reikalingas išlaikymas, tenka asmeniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą. Byloje nustatyta, kad ieškovas gauna socialinio draudimo invalidumo pensiją, kuri garantuoja minimalių poreikių patenkinimą nedarbingiems asmenims. Į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių dėl socialinių išmokų jis nesikreipė. Jis nurodė, kad nenaudoja gaunamos pensijos ir ketina jos atsisakyti, todėl, atsisakydamas tokios paramos, jis prisiima pareigą užtikrinti sau išlaikymą ir tinkamą poreikių tenkinimą, neužkraudamas šios prievolės kitiems asmenims. Byloje nustatyta, kad ieškovas gyvena su moterimi, turi butą, prekiauja turguje. Teismo sprendimu jam buvo priteistas išlaikymas iš penkių artimųjų, tačiau jis iš kitų asmenų, privalančių teikti išlaikymą, nereikalauja. Ieškovas nenurodė, kokio dydžio išlaikymas jam šiuo metu reikalingas. Teismo sprendimu išlaikymas jam priteistas pinigais, tačiau jis prašo priteisti turtu. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad išlaikymas nekilnojamuoju turtu užtikrintų jo poreikių patenkinimą, taip pat nenurodė, kaip šį turtą išlaikytų ir juo disponuotų. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jo gaunamos pajamos neužtikrina jo minimalių poreikių ir jog jam reikalingas išlaikymas.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atstovo – advokato K. Galvičiaus apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, kad pagal CPK 278 straipsnį visais atvejais aiškinti sprendimą turi teisę tik jį priėmęs teismas. Tokia teismo sprendimo aiškinimo tvarka galiojo ir 1972 m. (CPK 1964 m 232 straipsnis). Lietuvių kalbos institutas negali aiškinti priimto teismo sprendimo, kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties. Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų sprendęs klausimą dėl 1972 m. vasario 28 d. nutarties išaiškinimo ir nustatęs, jog alimentų išieškojimas turi būti tęsiamas tol, kol ieškovas pasveiks. Taigi spręsdamas ginčą teismas vadovaujasi galiojančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1972 m. vasario 28 d. nutartimi, kurioje alimentų išieškojimo laikas nurodytas iki 1972 m. gegužės 3 d. Byloje nenustatyta, kad P. A. A. teikė ieškovui išlaikymą po 1972 m. gegužės 3 d., be to, ieškovas neįrodė, jog toks išlaikymas buvo reikalingas ir buvo vienintelis jo pragyvenimo šaltinis bei tęsėsi ir išliko iki CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), todėl nėra teisinio pagrindo priteisti jam išlaikymą turtu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CK 1.8, 3.196, 3.236, 6.128 straipsnių netinkamo taikymo. Kasatoriaus teigimu, teismų procesiniai sprendimai pažeidžia jo teisę gauti išlaikymą, priteistą galiojančiu Panevėžio miesto teismo 1972 m. vasario 2 d. sprendimu iki jis pasveiks. Kasatorius buvo brolio P. A. A. mirties dieną išlaikytinis. Teisinis pagrindas gauti išlaikymą mirus išlaikymą teikusiam asmeniui išliko. Kasatorius nuo 1982 m. vasario 24 d. yra nedarbingas, jokio turto neturi, gauna minimalią pensiją, todėl jam reikalingas išlaikymas ir jo reikalavimas visiškai pagrįstas. Nepagrįsta teismų išvada, kad reikalavimo teisė į išlaikymą kasatoriui baigėsi įsigaliojus naujajam CK, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d. Nors antrojo laipsnio giminaičių (brolių ir seserų) išlaikymo santykiai CK tiesiogiai nereglamentuoti, tačiau realiame gyvenime tokie išlaikymo santykiai ir prievolinės pareigos realiai egzistuoja. Pagal CK 1.8 straipsnį civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys įstatymai (įstatymo analogija). Teismai nepagrįstai netaikė įstatymo analogijos (CK 3.236 straipsnio), dėl to priėmė nepagrįstus ir neteisėtus procesinius sprendimus.
2. Dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos iš esmės patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nutartį priėmė be pakankamų motyvų, ginčo teisiniam santykiui neaiškino ir netaikė išlaikymo santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų. Teismas deklaratyviai konstatavo nesant teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau teisiškai argumentuotai neatsakė į klausimą, ar kasatorius turi teisę į išlaikymą po jį išlaikiusio asmens mirties, ar dėl pasikeitusių įstatymų, jų aiškinimo, teismų praktikos šią prarado. Teismas neanalizavo teisiškai reikšmingų aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1972 m. vasario 28 d. nutarties aiškinimas nėra reikšmingas klausimas šioje byloje. Ši nutartis yra aiški ir nėra kliūčių ją vykdyti. Šia nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patikslino alimentų išieškojimo laiką – iki 1972 m. gegužės 3 d. (iki nedarbingumo nustatymo pabaigos). Teismas nesutapatino šios datos su nedarbingumo nustatymo pabaiga apskritai, nes jis gali būti pratęsiamas įstatymo nustatyta tvarka. Pratęsus šį terminą, alimentų išieškojimas tęsiamas iki kasatorius pasveiks. Byloje visiškai įrodyta, kad kasatorius nepasveiko ir yra nedarbingas, todėl prievolė teikti jam išlaikymą yra galiojanti.
3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos panašaus pobūdžio byloje. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., atstovaujama įstatyminės atstovės M. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009, išaiškinimais apie tai, kad įpėdinis paveldėjimo, t. y. universaliu teisių perėmimo būdu, perimdamas palikėjo turtines teises, prisiima ir pareigas pagal palikėjo turtines, inter alia išlaikymo, prievoles. Išlaikymo prievolė atsiranda teismo sprendimo ar susitarimo pagrindu (CK 3.205 straipsnio 2 dalis). Tokiu pagrindu egzistuojančią išlaikymo prievolę gali patvirtinti faktiškai egzistuojantys išlaikymo santykiai: kai asmeniui išlaikymas yra reikalingas, jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių, o išlaikymą privalantis teikti asmuo tokius išlaikomojo poreikius tenkina, teikdamas būtinas lėšas, maistą, būstą ar kitais būdais. Konstatavus, kad palikėjas turėjo prievolę teikti išlaikymą, ji pagal CK 3.194 straipsnio 5 dalies nuostatas pereina įpėdiniui, kiek leidžia paveldimas turtas.
Pareiškimuose dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo tretieji asmenys J. A. ir O. D. V. sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė L. M. prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad nepagrįstas kasatoriaus argumentas, jog jis turi teisę į išlaikymą. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1972 m. vasario 28 d. nutartimi patikslino Panevėžio miesto teismo 1972 m. vasario 2 d. sprendimą, nurodydamas, kad kasatoriui priteistų alimentų išieškojimas vykdomas iki 1972 m. gegužės 3 d. (iki nedarbingumo nustatymo pabaigos), tai akivaizdu, jog jokios prievolės mirusiam broliui P. A. A. po 1972 m. gegužės 3 d. išlaikyti kasatorių nebuvo, nes prievolė nesitęsė ir negalėjo tęstis pasibaigus jos terminui. Byloje nenustatyta, kad P. A. A. teikė kasatoriui išlaikymą po 1972 m. gegužės 3 d. Be to, kasatorius neįrodė, kad jam toks išlaikymas buvo reikalingas ir buvo vienintelis jo pragyvenimo šaltinis bei tęsėsi ir išliko iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d. Teismai tinkamai atskleidė bylos esmę ir atsakė į klausimą, kad kasatorius neturi teisės gauti išlaikymą. Kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis buvo priimta byloje, kuri visiškai nepanaši savo faktinėmis aplinkybėmis į ginčo bylą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčo santykiams taikytinos teisės
Kasatorius, teigdamas, kad jo miręs brolis turėjo pareigą teikti jam išlaikymą, ieškinio reikalavimą priteisti jam išlaikymą turtu reiškia mirusiojo brolio dukteriai (atsakovei) kaip įpėdinei. Nagrinėjamu atveju reikšmingas yra brolių tarpusavio išlaikymo pareigas reglamentuojantis teisinis reguliavimas bei paveldėjimo teisės normos, pagal kurias nustatomas mirusio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams.
Nustatant išlaikymui taikytinas teisės normas vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Kadangi byloje nagrinėjami santykiai dėl išlaikymo tarp kasatoriaus ir jo brolio atsirado ir tęsėsi iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo (kasatoriaus brolis P. A. A. mirė 1997 m. vasario 2 d.), tai šis kodeksas netaikytinas, o taikomos tuo metu brolių ir seserų tarpusavio išlaikymo santykius reglamentavusio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso normos.
Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį 2000 m. Civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Šio kodekso CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad, sprendžiant, ar atsakovei perėjo pareiga išlaikyti ieškovą, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK.
Dėl brolių ir seserų tarpusavio išlaikymo bei išlaikymo pareigą turinčio asmens turto paveldėjimo
Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2001 m. liepos 1 d. galioję teisės aktai (CK ir SŠK), iš dalies kitaip nei nuo nurodytos datos įsigaliojęs 2000 m. CK, reglamentuoja brolių ir seserų tarpusavio išlaikymo bei išlaikymo pareigą turinčių asmenų turto paveldėjimo klausimus. Pvz., 2000 m. CK įpėdinių pareiga teikti išlaikymą ir jos apimtis nustatyta specialiųjų normų (CK 3.194 straipsnio 5 dalis; 3.236 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nesivadovauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., atstovaujama įstatyminės atstovės M. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009, pateiktais teisės išaiškinimais, nes nurodytoje byloje buvo pasisakyta dėl 2000 m. CK normų aiškinimo ir taikymo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje aktualus yra 1964 m. CK ir 1969 m. SŠK aiškinimas ir taikymas.
Pažymėtina, kad pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą (SŠK ir CK) brolių ir seserų tarpusavio išlaikymo pareiga buvo asmeninio pobūdžio. Tokia pareiga neatskiriama nuo asmens dėl jo artimos giminystės su išlaikomu asmeniu, todėl mirus išlaikymą privalėjusiam teikti asmeniui išlaikymo pareiga universaliuoju teisių ir pareigų perėjimo būdu įpėdiniams nepereidavo, o nedarbingų išlaikomų asmenų teisės užtikrinamos paveldėjimo santykius reglamentuojančiomis 1964 m. CK normomis suteikiant tokiems asmenims teisę paveldėti mirusiojo turto dalį. Paveldint pagal testamentą šie asmenys turi teisę į privalomąją palikimo dalį (CK 576 straipsnis), o paveldint pagal įstatymą nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, paveldi kaip antrosios eilės įpėdiniai (573 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal CK 594 straipsnį įpėdinis atsako tik už palikėjo skolas, susidariusias dėl pareigos teikti išlaikymą nevykdymo.
Pradiniu ieškiniu pareiškęs reikalavimą CK 573 straipsnio pagrindu, t. y. įrodinėdamas, kad jis yra įstatyminis įpėdinis, bylos nagrinėjimo metu kasatorius pakeitė ieškinio pagrindą nurodydamas, jog reikalavimą priteisti išlaikymą turtu jis grindžia 1964 m. CK 594 straipsniu, SŠK 97 straipsniu bei 2000 m. CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašydamas šią normą taikyti įstatymo analogijos pagrindu. Esant tokiam ieškinio pagrindui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartimi atnaujinus procesą nagrinėjamoje byloje teismai nustatinėjo SŠK 97 straipsnio taikymo sąlygas. Pagal SŠK 97 straipsnį pilnamečiai broliai ir seserys, turintys pakankamai lėšų, privalo išlaikyti savo nepilnamečius, taip pat nedarbingus pilnamečius paramos reikalingus brolius ir seseris, jeigu šie neturi tėvų, sutuoktinių ir vaikų, pagal įstatymą privalančių juos išlaikyti, arba negali gauti iš jų reikiamo išlaikymo. Pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu siekiama suderinti abiejų šalių interesus. Vien vieno iš brolių (seserų) nedarbingumo faktas savaime nėra pagrindas reikalauti išlaikymo. Išlaikymas priteisiamas tik tada, jeigu nustatoma, kad tokiam nedarbingam asmeniui reikalinga parama; brolis (sesuo), iš kurio reikalaujama išlaikymo, turi pakankamai lėšų teikti tokį išlaikymą; išlaikytinis neturi tėvų, sutuoktinių ir vaikų, pagal įstatymą privalančių juos išlaikyti, arba negali gauti iš jų reikiamo išlaikymo. Taigi, įstatyme nustatyta išlaikymo pareiga taikoma ne a priori, o nustačius visas SŠK 97 straipsnio taikymo sąlygas, įskaitant ir ieškovo nedarbingumą bei paramos reikalingumą. Savo brolio pareigą teikti išlaikymą kasatorius iš esmės įrodinėja 1972 metais priimtais teismo sprendimais ir nutartimi interpretuodamas juos sau naudinga prasme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1972 m. vasario 28 d. nutartimi buvo pakeistas Panevėžio miesto teismo 1972 m. vasario 2 d. sprendimas, nurodant, kad priteistas išlaikymas išieškomas iki 1972 m. gegužės 3 d. Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvuojamoje dalyje nurodoma, kad šis terminas nustatomas dėl to, kad iki šios datos nustatytas kasatoriaus nedarbingumas. Taigi pagal byloje nustatytus duomenis teismas sprendė, kad pagrindas taikyti SŠK 97 straipsnį yra tik tam tikrą ribotą laikotarpį. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriumi, kad teisę į išlaikymą iki pat brolio mirties jam suteikė Panevėžio miesto teismo 1972 m. vasario 2 d. teismo sprendimas. Toks kasatoriaus aiškinimas nepagrįstas tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu ir neatitinka pirmiau nurodytų teismų sprendimo ir nutarties turinio. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad jo teisę į išlaikymą patvirtina 1972 metais priimti teismų sprendimas ir nutartis.
Minėta, kad bylą nagrinėję teismai nustatinėjo SŠK 97 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes. Teismai konstatavo, kad kasatorius neįrodė, jog jam buvo reikalingas išlaikymas, taigi nenustatė būtinos SŠK 97 straipsnio taikymo sąlygos. Nenustačius mirusiojo brolio pareigos teikti išlaikymą kasatoriui nėra pagrindo pasisakyti dėl 1964 m. CK 594 straipsnio, 2000 m. CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl kitų kasaciniame skunde nurodytų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų ir nesudarančių kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl byloje pareikštų prašymų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme kasatorius V. A. ir tretieji asmenys O. D. V. bei J. A. pateikė prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei pranešti prokurorui apie paaiškėjusius nusikaltimo požymius. Teisėjų kolegija šių prašymų netenkina.
Pagal CPK 356 straipsnio 1 dalį kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Nusprendusi, kad tai yra būtina, teisėjų kolegija paskiria žodinį bylos nagrinėjimą (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, susipažinusi su civilinės bylos medžiaga, netenkina kasatoriaus ir trečiųjų asmenų prašymo, nes pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, esančius įrodymus bei kasaciniame skunde iškeltus teisės klausimus nėra pagrindo skirti šios bylos žodinio nagrinėjimo.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2004 m. gruodžio 22 d. raštas, kuriuo buvo duotas atsakymas į kasatoriaus 2004 m. gruodžio 16 d. prašymą dėl Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1972 m. vasario 28 d. nutarties. Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Taigi pagal įstatymą kasatoriaus keliamas klausimas nežinybingas Konstituciniam Teismui, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jo prašymo.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta prašymą pranešti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui apie teisėjos Ritos Dambrauskaitės nusikalstamą veiką, t. y. civilinės bylos dokumentų klastojimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutartimi jau buvo išnagrinėtas analogiškas kasatoriaus V. A. prašymas dėl teisėjos nusikalstamos veikos (civilinės bylos dokumentų klastojimo). Teisėjų kolegija netenkino V. A. prašymo pranešti prokurorui apie paaiškėjusius nusikaltimo požymius, konstatuodama, kad byloje nepakanka duomenų, kurie sudarytų pagrindą padaryti išvadą, jog yra nusikaltimo požymių ar kitokio pobūdžio įstatymo pažeidimų. Teisėjų kolegija, susipažinusi su iš naujo kasatoriaus V. A. pateiktų prašymų dėl pranešimo prokurorui apie teisėjos Ritos Dambrauskaitės nusikalstamą veiką (civilinės bylos dokumentų klastojimą), pažymi, kad prašymas yra iš esmės neargumentuotas, jame nenurodyta jokių naujų aplinkybių dėl galimos teisėjos Ritos Dambrauskaitės nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, sprendžia, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog yra teisėjos Ritos Dambrauskaitės kokių nors nusikalstamos veikos požymių ar kitų jos padarytų įstatymo pažeidimų, todėl kasatoriaus prašymas netenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 141,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus V. A. į valstybės biudžetą 141,54 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt vieną litą 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Juozas Šerkšnas
Vincas Verseckas
